Laukiam: Sūduva – Ekranas

2009: ši, viena dažniausiai mano skelbiamų nuotraukų, buvo atlikta būtent per rungtynes su Ekranu.

Šį kartą pradėkime kitaip. Pradėkime nuo istorijos.

Įdomu tai, kad šeštadienio Sūduvos varžovas vienu parametru yra neprilygstamas Lietuvoje. Ekranas yra vienintelė mūsų komanda, lošusi visuose Lietuvos aukščiausios lygos čempionatuose nuo 1990 metų. O kai 2002 metais į A lygą išlindo Sūduva, ji taip pat prie Ekrano prisijungė. Nuo tų metų tik šios dvi komandos kiekvieną sezoną pradėjo ir baigė A lygoje.

Per tuos 10 su kapeikom metų Sūduva su Ekranu A lygoje žaidė 39 kartus (beje, tik dabar supratau, kad pernai buvo Sūduvos sugrįžimo į svarbiausiąjį Lietuvos čempionatą dešimtmetis, kurį, panašu, visi iki vieno pamiršome).

Per tas link pusšimčio artėjančias rungtynes Sūduvos rezultatai buvo štai kokie. Sūduva 6 kartus Ekraną nugalėjo, 17 kartų sužaidė lygiosiomis ir 19 kartų pralošė. Mūsų komanda Ekranui įmušė 43 įvarčius, o praleido 67. Tačiau jei šių komandų susitikimų rezultatus skaičiuotume nuo 2006 metų (kai Sūduva prisijungė prie čempionato lyderių), vaizdelis būtų ženkliai geresnis: 5 pergalės, 13 lygiųjų, 8 pralaimėjimai. Įvarčių skirtumas: 29-32.

Namuose Sūduva laimėjo 5 kartus, lygiom sužaidė 9, pralaimėjo – 7 kartus. Svečiuose – laimėjo 1 kartą, lygiom sužaidė 8 kartus, pralošė – 12 kartų.

Geriausia  Sūduvai buvo 2007 metai, kai vieną kartą Ekranas buvo nugalėtas ir triskart sužaista lygiosiomis. Blogiausi – 2004 metai. Tada Sūduva Ekranui pralošė visas ketverias rungtynes. Būtent ankstesniais laikais Sūduva yra keliskart smarkiai nuo Ekrano gavusi į skūrą. Didžiausias pralaimėjimas nutiko 2004 metais, kai Panevėžyje pralaimėta rezultatu 5:0. Rezultatu 4:1 Sūduva pralošė 3 kartus – 2002, 2005 ir 2006 (tą kartą namuose). Tuo tarpu didžiausia Sūduvos pergalė prieš Ekraną nutiko pernai, pirmame ture, kai Sūduva netikėtai Ekraną paguldė ant menčių rezultatu 3:1. Tuo tarpu rezultatyviausios šių komandų rungtynės įvyko 2004 metais, kai Panevėžyje Ekranas nugalėjo rezultatu 4:3. Mūsų laikais dažniausiai tiek daug įvarčių mušama nėra, o jei mušama – tai rungtynės paprastai baigiasi “rezultatyviomis lygiosiomis”.

2012: rezultatyviausias Sūduvos-Ekrano susitikimų žaidėjas Povilas Lukšys Panevėžyje tarp dabar traumuoto Kučio ir šiandieninio Kazlų Rūdos Šilo saugo Samusiovo.

Sūduvoje į Ekrano vartus įvarčius mušė 25 žaidėjai. Kad ir kaip būtų ironiška, daugiausia įvarčių į Ekrano vartus įmušė buvęs Ekrano puolėjas Povilas Lukšys – 7. Čia jau niekas nesiginčys – Lukšys su Ekranu visada lošdavo maksimaliai, rodydamas žymiai daugiau užsidegimo, nei dažnose rungtynėse su kitais lygos varžovais. Tomas Radzinevičius Ekranui įmušė 6 įvarčius. Po 2 įvarčius Ekranui kalė Sagna, Maciulevičius, Urbšys, Ledesma ir Loginovas. Na o rezultatyviausiu abiejų komandų žaidėju, be abejo, buvo tas pats Povilas Lukšys. Mat tais laikais, kai žaidė už Ekraną, jis ir Sūduvai spėjo įmušti 6 įvarčius. Taigi, viso Lukšio sąskaitoje yra 13 bankių.

Beje, statistika rodo dar vieną labai įdomų šių dviejų komandų rungtynių aspektą. Per pastaruosius penkerius metus (įskaitant ir pirmąsias šio sezono rungtynes) net 8 kartus šių komandų rungtynėms teisėjavo Nerijus Dunauskas. Vienintelis teisėjas, kuris vadovavo Sūduvos-Ekrano varžyboms daugiau nei 1  kartą buvo Slyva (jo sąskaitoje 2 rungtynės). Beje, Nerijus Dunauskas, kuris laikomas vienu geriausių teisėjų Lietuvoje, neseniai tapo pirmuoju šį sezoną, kurio veiksmais oficialiai skundėsi lygos komanda. Ta komanda tapo Šiauliai, kurių vadovai buvo nepatenkinti teisėjo veiksmais LFF taurės finalo rungtynėse. Deguto į statinę šliūkštelėjo ir Penalty.lt komentatoriai, kurių vienas – cituoju – pareiškė: “kai pradėjau domėtis, tai paaiškėjo, kad tai vienas iš lengviausiai paperkamų teisėjų”. Standartiškai komentatoriai nepagailėjo ir Ekrano, eilinį kartą pakartodami sąmokslo teoriją apie jau daugelį metų galimai perkamas Ekrano pergales.

Aišku, tikėti ir triūbyti apie tai neketinu. Tai tiesiog buvo tokios mažumą pikantiškos mūsų rungtynių aplinkybės. Galų gale, juk niekada nėra įmanoma pasakyt, ar teisėjo veiksmas yra sąmoningas kenkimas ar  paprasčiausia klaida. Tiesą pasakius, už nesąžiningus dalykus teisėjai kaip taisyklė už rankos pačiumpami (ne pas mus aišku, o “supuvusiuose” Vakaruose), ne aikštėje, o toli nuo jos, sandėrių metu. Lygiai tas pats gali būti pasakyta ir apie sutartas rungtynes, kurių Europoje būna pakankamai daug.

2012: dar vienas abejose pusėse pabuvojęs žmogus – treneris Virginijus Liubšys.

Vienžo, šitie reikaliukai nėra mūsų šios dienos tema. Tai ir palikime juos sąmokslo teorijų mėgėjams, šiemet praradusiems savo pagrindinį ruporą (omeny, be abejo, turiu godotiną Aurimą Budraitį). Palikime visa tai ir grįškime į šiandieną.

Aš ir vėl užmečiau akį į paskutines Ekrano rungtynes. Tokių interpretacijų, kaip prieš rungtynes su Atlantu pateikti neketinu, tačiau Ekrano žaidimas su Banga sukėlė man  įdomių įspūdžių (net jei žiūrėjau tik rungtynių fragmentus).

Atvirai pasakius, Ekrano išvaizda man labai patiko. O juk Ekranas neseniai buvo gilioje duobėje, neteko trenerio ir lošė be trijų svarbių žaidėjų – traumuotų Kučio, Tomkevičiaus ir Kavaliausko. Kirba man įtarimas, kad šiandieninis Ekrano propaguojamas žaidimo stilius – dar neseniai antruoju buvusio trenerio Dambrausko “darbelis”. Šis jaunas žmogus nėra tipiškas Lietuvos futbolo treneris. Viena, jis nėra buvęs futbolistas. Antra, trenerio mokslus jis ėjo ir pirmosios praktikos sėmėsi ne Lietuvoje, o Anglijoje. Taigi – tai nėra “sisteminis” futbolo specialistas ir jo įdarbininmas, sakyčiau, buvo vienas perspektyviausių Ekrano žingsnių pastaraisiais metais.

2009: legendinis “vandens futbolas”, privertęs jau kitais metais keisti Marijampolės stadiono drenažo sistemą. Po stadiono atidarymo tebuvo praėję metai.

Aišku, galiu aš ir klysti. Juk žiūrėjau tik ilgokus vienų rungtynių fragmentus. O ir jokių “vidinių” žinių apie Ekrano reikalus aš neturiu.

Tačiau man pasirodė, kad Ekranas lošia nelietuvišką futbolą. Mažumėlę panašų į tą, kurį sėkmingose rungtynėse rodo Atlantas, tačiau anos komandos futbolas žymiai artimesnis lėtokam ir sunkiam lietuviškam futbolui. Tuo tarpu Ekranas labai gerai išdėsto žaidėjus aikštėje ir maksimaliai stengiasi kamuolį stumdyti ne į kojas, o į plotą (panašiai kaip ir Atlantas), tačiau jo žaidimas yra lengvesnis, greitesnis, subtilesnis. Labai svarbus ir nestandartinių sprendimų faktorius – ypač mėtant kamuolius krašto saugams ar priekyje besimalančiam Rimkevičiui. Iš esmės, visus įvarčius Bangai Ekranas įmušė po greitų veiksmų atakuojant ir visais atvejais smagiai iššokęs krašto puolėjas/saugas mesdavo kamuolį dar geresnėje padėtyje esantiems kolegoms.

Įdomus netgi Ekrano išsidėstymas aikštėje. Ekranas lošia neįprastai lietuviškam stiliui toli nuo savo vartų. Komandai judant į priekį, ariergarde lieka tik du centro gynėjai, esantys maždaug viduryje tarp savo ir krašto gynėjų pozicijų (maždaug ant baudos aikštelės kampų). Jiems padeda kiek labiau priekyje besimalantis atraminis saugas. Tuo tarpu krašto gynėjai iš esmės gyvena netoliese vidurio linijos. Mano kuklia nuomone – toks komandos išdėstymas aikštėje yra vienas iš esminių šiuolaikiško futbolo bruožų. Gal dėl to Ekranas ir atrodo neįprastai prie visiškai kitokio vaizdelio Lietuvoje įpratusiai akiai.

Toks išsidėstymas Ekrano žaidimui suteikia dvi įdomias savybes. Vieną – pozityvią, kitą – nelabai. Esminiai Ekrano gynybos veiksmai vyksta netoli vidurio linijos ir priešininko komandos pusėje. Čia Ekrano žaidėjai lošia labai intensyviai, nuolat ir gausiomis pajėgomis spaudžia priešininkus (žaidėjai yra pastumti į priekį, todėl ir pajėgos gausesnės), lošia labai arti savo prižiūrimų žmonių ir nevengia jų pasivaikyti netgi netoli baudos aikštelės. Daro tai ne formaliai, o iš peties. Štai kodėl Ekranas rungtynėse su Banga visiškai valdė vidurį – ne tiek patys manipuliuodami kamuoliu, o tiesiog neleisdami nieko gero nuveikti Bangos žaidėjams. Beje, matosi, kad Ekrano futbolininkams yra duotas nurodymas iš paskutiniųjų nepraleist priešininko pro vidurio liniją, nes jei priešininkams pavyksta laimėti kokią mikrodvikovą, iškart seka smulki pražanga, kuri ir vėl sustabdo beprasidedančią ataką. Mikropražangų aikštės viduryje taktika Ekrano žaidime daugiau nei akivaizdi.

Tai, kas šioje sistemoje gerokai braška – gynyba. Ir ne dėl to, kad Ekrano gynėjai būtų labai prasti. Tiesiog, spėju, toks žaidimo stilius mūsų futbolininkams yra pernelyg didelis iššūkis. Tiek fizine, tiek taktine prasme. Tad Ekrano gynėjai grybo gerokai pripjauna – jei tik priešininkui pavyksta bent kiek greičiau prašokti aikštės vidurio užtvaras.

Puolant Ekrano žaidimas juda paprastai: aikštės vidurys – puolimo kraštai – puolimo centras. Nieko nuostabaus – kadangi Lietuvoje kaip niekad trūksta stiprių centro saugų, kurie galėtų organizuoti žaidimą iš aikštės vidurio, vis daugiau komandų sąmoningai renkasi ir tobulina puolimo kraštais taktiką. Tiesiog susidaro įspūdis, kad Ekranas labai kruopščiai dirba ties šiuo klausimu treniruotėse ir – kas svarbiausia – visą laiką lošia “į plotą”. Todėl turint tokį žmogų krašte, koks yra Umeh, priešininkų gynėjai turi labai daug vargo. O kai vidurio puolėju lošia Rimkevičius, gerai išmoktas puolimas kraštais tampa labai pavojingas.

2012: Panevėžys – Sakalų nedaug, užtat dūmų – per akis.

Prieš Ekrano rungtynes su Banga ir turėdamas omeny sunkų šios komandos judėjimą pastaruoju metu, sunkiai išvargtas pergales ir skaudžius pralaimėjimus, galvojau, kad Sūduvai bus kaip sykis puikus šansas pasinaudoti Ekrano “nesvarumo būkle”. Deja, po Ekrano rungtynių su Banga taip nebegalvoju ir manau, kad, nepaisant akivaizdžiai silpnesnės Ekrano sudėties, Žalgiriui aukso medaliai nebus lengvai pasiekiami.

Tačiau. Tačiau. Tačiau. Palikime Ekraną Ekranui. Sūduos santykis su šiomis rungtynėmis vis viena išlieka toks pats. Tai pirmosios rungtynės šį sezoną, kai bus sprendžiami “tarpinės” mūsų komandos galimybės. Nemažai vilčių teikianti antro rato pradžia ir netikėtos artimiausių konkurentų nesėkmės Sūduvai ir leido iš naujo suformuluoti sezono tikslus ir pamėgint dėl jų pakovoti.

Iš esmės rungtynės su Ekranu yra pirmasis Sūduvos pasitikrinimas, ar mūsų komanda turi šansų šiais metais imti bent jau bronzą. Suprantu, kad toks tikslas gali atrodyti iš fantastikos srities, tačiau turnyrinė lentelė ir komandų jėgų santykiai leidžia tokią prielaidą mums daryti. Tikslas – maksimalistinis. Bet juk dėl tokių tikslų ir verta pakvoti, tiesa? Laimėjusi prieš Ekraną Sūduva prie Panevėžio komandos priartėtų per padorų, kultūringą atstumą. Per tokį atstumą, kai vieno priešininko kluptelėjimo pakanka, kad būtų tiesiogine šio žodžio prasme užlipta ant kulnų. Pralaimėjusi – nutoltų taip, kad reikėtų pragariškų pastangų ir stebuklingų pergalių, kad ir vėl patektų į panašų santykį su čempionato lyderiais. Ši pergalė šviečiasi sunkiai, tačiau yra įmanoma.

O tam ir vėl reikia gerai patyrinėti priešininko stipriąsias ir silpnąsias vietas, bei tuo remiantis racionaliai apgalvoti rungtynių taktiką. Kaip minėjau, Ekrano žaidimo stilius yra dėkingas komandai, kuri taip pat propaguoja greitą, kontratakuojantį žaidimą ir puolimą kraštais. Žaibiški kamuolio pervedimai iš savo aikštės pusės į puolimo kraštus davė rezultatą pirmose rungtynėse su Ekranu, gali tokie veiksmai duoti naudos ir šeštadienio žaidime.

Bandyt brautis viduriu – visiškai beprasmiška. Sūduvos vidurio linijai trūksta ir brandos, ir tikslumo, ir taktinio pasirengimo sėkmingai kovoti su Ekrano žaidimo stiliumi. Tai gal ir neverta bandyt? Gal geriau mėgint tą aikštės vidurio gynybinę liniją peršokt staigiais ir tolimais perdavimais į kraštus, kur Baranovskis su Valskiu ar Broku galėtų sukelti nemažai vėjo. Visa bėda, kad Sūduva neturi Rimavičiaus. Tačiau turi Ledesmą, kurį žaidžiant su Ekranu apsimoka statyti tik į centro puolėjo tašką.

2012: vienas įspūdingiausių debiutų per šiuolaikinės Sūduvos istoriją: Ledesma įeina porai minučių ir pelno elegantišką įvartį, palaidojusį Ekrano viltis iš Marijampolės pirmam ture išsivežti bent tašką.

Aikštės viduryje Ledesma nieko doro garantuotai nenuveiks. Mūsų brazilui žiauriai nepatinka Ekrano persekiojanti ir artima, kontaktinė gynyba aikštės viduryje. Jis nemėgsta, kai priešininkas ar net keli lipte lipa ant kulnų, nevengdami ir alkūnėmis brazilo šonų pavelėt. Ledesmą labai lengva tokiais veiksmais išvest iš kantrybės. Atvirai pasakius, teisėjai Ledesmai šiuo klausimu mažumą pataikauja. Kai kepščiojamas, švelniai stumdomas ir tampomas brazilas neapsikentęs tiesiog sustoja kaip įbestas ir demonstratyviai baigia žaidimą, teisėjai dažniausiai švilpia pražangą. Nors akivaizdžių pražangų tokiose situacijose net nebūna.

O va priekyje Ledesma gali duoti naudos, nes Ekrano gynėjai dažnokai nespėja (nes turi skusti atgal iš puolimo ar bent iš aikštės vidurio) ir palieka nemažai erdvės įsibėgėjimui. O kad Ledesma gali apeiti bet ką mūsų lygoje arba, gavęs laisvesnį koridorių, gali įmušti ir iš toliau visi puikiai žinome.

Šiandieninei Sūduvai lošiant su šiandieniniu Ekranu labai svarbūs yra dar du dalykai. Viena, būtinas padidintas dėmesys Rimkevičiui. Šis mažas, tačiau greitas žaidėjas puikiai moka iššokti iš už nugaros ir nežymiai pralengti gynėjus, ko neretai pakanka įvarčiui. Kitas niuansas – Sūduvos gynėjus ir saugus reikia mirties bausme atgrąsinti nuo individualios technikos demonstravimo savo aikštės pusėje. Puikiai žinome, kokie žaidėjai tai labai mėgsta, tačiau kamuolio praradimo pavojus žaidžiant taip su Ekranu yra gerokai padidintas.

Prieš Ekraną galima laimėti lošiant susikaupus, be reikalo nerizikuojant gynyboje ir uraganiškai greitai puolime. Šiokia tokia sėkmė taip pat labai praverstų. Stebint kelias paskutines Sūduvos rungtynes lyg ir susidaro įspūdis, jog mūsų treneris pagaliau iš tikro pačiupo komandos valdymo vadeles į savo rankas. Jei taip iš tikro yra, Sūduva šiame sezone dar turi daug šansų. Ir ne tik šeštadienio rungtynėse.

13: DAINAVA 1:3 SŪDUVA

Deja, bičiuliai, aplinkybės susiklostė taip, kad tesugebėjau paskutines 15 minučių šių rungtynių pamatyt. Ir tos 15 min atrodė taip, kaip ir buvo galima tikėtis – lošė dvi skirtingų galimybių komandos, kurių viena atrodė mažumą atsipalaidavusi ir lošianti puse jėgos, tačiau įvarčius vis viena sugebanti mušti, o kita – bandanti kovoti iš paskutiniųjų, tačiau nieko iki galo taip ir negalinti nuveikti. Iš komentatoriaus supratau, kad pirmas kėlinys atrodė visiškai kitaip – bent jau tą rodo ir statistika. Kai įsijungęs internetą pamačiau, jog rezultatas yra lygus, o abu įvarčius įmušė Dainavos žaidėjai, pirma mintis buvo apie tragediją, kuri Sūduvą gali ištikti.

Nesvarbu, koks buvo visų rungtynių scenarijus, Sūduva padarė tai, ką tiesiog privalėjo šiandien padaryt. Laimėjo, pasiėmė tris taškus ir gali optimistiškai ir atsakingai ruoštis antrai šio rato pusei. Tad pasveikinkim Baranovskį su įspūdingų šio sezono rezultatyvumu ir palinkėkim komandai susikaupimo. Juk šeštadienį laukia žymiai rimtesnis ir reikšmingesnis egzaminas.

Laukiam: Dainava – Sūduva

Vaizdelis iš lengvo I rato pasivaikščiojimo su Dainava.

Po audringo LFF taurės finalo A lygos gyvenimas atsinaujina kaip niekad greitai. Šių metų lietuviško futbolo tvarkaraščio kūrėjai akivaizdžiai vaikystėje nelankė muzikos mokyklos, nes ritmo tie ponuliai nejaučia. Šio sezono tvarkaraštis – lyg koks apsirūkęs kuinas. Tai lapatoja kaip akis išdegęs, tai stoja lyg stabo ištiktas. Per du sezonus ištęstas LFF taurės turnyras taip pat keistokai atrodo – jei viena didesnių pernykščio sezono sensacijų buvo Sūduvos pralaimėjimas Atlantui ketvirtfinalyje, tai šiemet Atlantui iki finalo trūko ne tiek jau ir daug. Na bet čia – jau kita tema, tai jos ir nepradėsiu.

O štai Sūduva antradienį važiuoja į Alytų vietos stadiono atidarymo rungtynėms. Tai yra šiokia tokia sunkinanti aplinkybės, nes į tą stadioną tradiciškai renkasi daug žmonių, o sezono atidarymui Alytuje garantuotai bus daugiau nei Sūduva yra įpratusi matyti kituose stadionuose. Pridėjus dar ir Dzūkų tankus, vienus geresnių lygos dainorėlių, Dainavos žaidėjai gauna visai neblogos paramos.

Tiesa, pati komanda jau kelintą sezoną gyvena panašiai kaip Tauras – gyvena ir apie rytojų nelabai galvoja. Prieš šį sezoną Alytoje pasirodė “investuotojai” iš Vilniaus – bent jau taip buvo kalbama. Investuotojai, kurių gretose lyg ir kyšojo amžinąjį atilsį REO ausys, pasirodė gan taupūs ir Alytuje buvo sukurta komanda, kuri, deja, nelabai prieš ką A lygoje gali pasišakoti. Tauras bent Kižiu gali pasididžiuoti, o Dainavoje žymesnis yra ko gero tik Jevgenijaus Morozo vardas. Ir tai jį žinome tik dėl to, kad per pastaruosius metus bent keletą komandų pakeitė.

Užmečiau akį į Dainavos lygiąsias su Kruoja. Dainava žaidimu nenustebino. Užtat nustebino pykčiu (teigiama prasme), kuris buvo ryškiausia šios komandos žaidimo savybė. Technikos, tikslumo, žaidimo minties trūkumą ši komanda mėgina kompensuoti agresyvumu ir sportiniu pykčiu, kuriuo nuolat taškosi aikštėje. Komandoje tą kartą ryškiau matėse keturi žaidėjai. Jaunas, piktas ir labai energingas vartininkas Aurimas Dubickas, iš toliau vis įvartį mušti mėginantis Juchno, dešiniam krašte siautėjantis (tiesa, neypatingai efektyviai) Modestas Atmanavičius ir labai jaunas puolėjas Lukas Baranauskas. Pavojingiausi, be abejo, Juchno ir Baranauskas. Pirmas dėl to, kad Sūduvai jau kelintą sezoną “sekasi” praleisti keistokų tolimų įvarčių – vien dėl to, kad žmones už baudos aikštelės ribų Sūduva prižiūri gan atsainiai. Antrasis – dėl to, kad yra jaunas ir žiauriai nori įvarčius mušti, todėl kartais gudresnius ir labiau patyrusius gynėjus aplenkia tiesiog dėl didesnio noro.

Visa tai nė trupučio nekeičia to, ką Sūduva šiose rungtynėse privalo padaryti. Trys taškai yra būtini, nes lentelėje tvyro totalus chaosas. Tiksliau, šių metų čempionatas vyksta taip, kad jau tapo sunku nuspėti daugumą rungtynių. Todėl kiekviena pergalė – labai svarbi. Šį turą praleidžia artimiausia Sūduvos kaimynė – Kruoja. Šiauliai po dublio su Žalgiriu kažin ar turės sveikatos taip pat sulošti ir su Atlantu. Žalgiris ko gero lengvai pasivaikščios Tauragėje, leisdamas parodyti ką moka ir tiems, kurie aikštėje laiko gauna mažiau. Todėl centrine turo dvikova netikėtai tampa Ekrano-Bangos rungtynės. Tai tik dar kartą rodo, jog šis sezonas yra kitoks nei krūva ankstesniųjų. Mat šiose rungtynėse įdomiausia bus pažiūrėti, ką nuveikti pavyks ne Ekranui, o Gargždų Bangai. Primenu – dar neseniai Banga stumdėsi su Tauru ir Dainava lentelės dugne, tačiau laimėjusi tris paskutines rungtynes vienodu rezultatu (12 įmuštų įvarčių, 3 praleisti), Banga šiuo metu yra tarp tų, kurie stumdosi dėl 4 vietos.

Tiek trumpų žinių. Laukiam antradienio. Ir – nepamirškit – šeštadienį į Marijampolę atvažiuos Ekranas. Ir – kaip visada – žaidimas su Ekranu suteiks mums rimtesnės galimybės pakalbėti apie šio sezono Sūduvos tikslus bei galimybes.

12: SŪDUVA 3:0 TAURAS

Ledesma po vieno iš dviejų smūgių, kurie galėjo virsti gražiausiais sezono įvarčiais.

Šį kartą imu laisvadienį ir ypatingų interpretacijų nepateiksiu. Kažin ar jų ir reikia. Kaip bežiūrėtum, Tauras šiandien yra tokio lygio komanda, kad net ir nusilpusi Sūduva su ja lošė treniruočių stiliaus rungtynes. Be abejo, tas lengvas atsipalaidavimas šiokią tokią įtampą pirmam kėliny kėlė, nes vieno įvarčio skirtumas net ir lošiant su gerokai silpnesniu varžovu yra labai slidus. Visi puikiai žinom – pakanka kampinio ar kokios kvailos klaidos gynyboje (kuo Sūduva šiais metais dažnai pasižymi) ir viskas gali apsiversti aukštyn kojom.

Laimė antram kėliny Sūduva negaišdama pasiėmė dar vieną įvartį ir viskas tapo galutinai aišku. O tada įtempta treniruotė tapo lengvu šeštadienio popietės pasivaikščiojimu. Tada – iš A lygos perspektyvos žvelgiant – beliko vienas klausimas: kiek dar įvarčių Sūduva įmuš.

Ką dar galima pridurti? Treniruotė buvo teisinga. Sūduva mokėsi lošti ramų, pozicinį, kombinacinį futbolą – tą, kurį šiemet žaisti sunkiai sekasi. Leido gynėjams pasimokyti saugiai kamuolį paritinėt tarpusavyje ir pasitreniruoti kokybiškesnius santykius tarp gynėjų ir saugų. Šitą treniruotės dalį reikia vertinti gerai – aikštės viduryje Sūduva žiūrėjosi puikiai. Aišku, prieš Sūduvą lošė Tauras, bet juk treniruotės metus priešininkas nėra toks svarbus, ar ne?

Didžioji Sūduvos bėda buvo paskutinės atakos stadijos. Kalbu net ne apie iššvaistytas tobulas progas įvarčiui mušti, o apie tą paskutinį pasą. Per daug, oi per daug, tokių perdavimų ėjo dievui į langus ir vertė niekais atakuojančių kolegų pastangas. Va čia Sūduvos chebrai reikia dar labai daug dirbti. Ir dirbti ne tik kojos taiklumą gerinant, bet ir tarpusavio susivokimą. Buvo daugybė situacijų, kai akivaizdžiai matėsi, jog su kamuoliu esantis žaidėjas galvoja vieną, o kamuolio laukiantis – visai ką kitą. Štai Baranovskis meta kamuolį Ledesmai “į plotą”, Ledesma, aišku, nebėga. Bet net ir mes puikiai žinom, kad Ledesma tiesiog mėgsta lošti kitaip – jis mėgsta gauti perdavimus “į kojas”, o tada jau suktis dviejuose kvadratiniuose metruose. Ką gi – Baranovskio klaida, rodanti per menką kolegos stiliaus pažinimą. Kita labai panaši situacija – Valskis meta kamuolį Brokui. Irgi “į plotą”. Brokas į plotą neina, kamuolys prarastas. Tačiau Brokas – ne Ledesma, todėl jis privalo nuolat į plotą lįsti. Vadinasi, Valskis teisus, klaida – Broko. Situacijos paprastos, elementarios. Jei Sūduva bent 50 proc. sumažintų klaidų tokiose situacijose, vaizdas aikštėje iškart taptų kitoks.

Ir paskutinis dalykas, kurį norėjau paminėti. Tris žmones, kurių pavardės prasideda B raide. Pirmiaus – Audrių Broką. Šis žaidėjais labai daug kritikos yra susilaukęs šiame bloge. Jos negailėjau ir aš. Tačiau paskutiniu metu Brokas lošia vis geriau ir geriau. O šiandien neabejotinai jis buvo vienas geriausių. Gal kiek ir netikėtas buvo Dariaus Gvildžio sprendimas statyti Broką į centrinio puolėjo poziciją, tačiau jis visiškai pasiteisino. Ir štai dabar kyla toks klausimas – ar tik nebus dar vienas Sūduvos legionierius praradęs vietą startinėje sudėtyje?

Antras žmogus iš B – Basičius. Jam irgi kritikos negailėjau. Labiausiai – už nekokybišką žaidimą pradedant atakas ir gausybę netikslių pasų, kurie ir priversdvo šio žaidėjo pasirodymus vertinti neigiamai. Tačiau šiandien bent jau aš pamačiau visiškai kitokį Basičių – pirmą kartą šis žaidėjas iš tikro buvo Sūduvos žaidimo centras. Taip, žinau, tai buvo treniruotė ir priešininkas buvo silpnas. Tačiau juk tam treniruotė ir reikalinga, kad būtų gerinamas įvairių žaidimo elementų atlikimas. Tad Basičius centro saugo pozicijoje šiandien atrodė puikiai – tiek pradėdamas atakas, tiek būdamas jų smaigalyje, tiek pagelbėdamas gynėjams.

Na ir trečioji B. Jaunasis puolėjas Breivė. Ir šį žaidėją kritikavau. Labiausiai už techninį broką ir nepakankamą aktyvumą. Žiauriai nesinori tokių jaunų žaidėjų kritikuoti. Labai norisi jais tikėti. Juk šiemet Sūduvos žaidėjų komplektas toks, kad visi pernykščiai atsarginiai turi idealų šansą tapti pagrindinės sudėties nariais. Deja, Breivės pasirodymas ir vėl buvo  minusinis. O juk priešininkas buvo silpnas ir dar – pavargęs. Deja, šio žaidėjo pozicinis nebrandumas ir labai prasta kamuolio valdymo technika neleido jam bent pora įvarčių pagerinti savo ir komandos statistiką. Ir jo iššvaistytos progos yra visiškai kitokios, nei ta, kurią paleido Valskis pačioje rungtynių pabaigoje. Ten viskas, ką darė Valskis iki smūgio buvo tiesiog tobula – pasiėmė kamuolį, kuris atrodė bus garantuotai paimtas Tauro vartininko ar gynėjų, atliko tobulą apsisukimą, kuriuo Tauro gynėjas ir vartininkas iškart atsidūrė situacijos “užribyje” ir pramušė į teisingą kampą. Štai tokioje situacijoje gali sakyti, kad nepasisekė. Tuo tarpu Breivės situacijos buvo iššvaistytos dėl elementarios technikos stokos. Ir ką daryti – aš nežinau. Gal žino pats žaidėjas ar  komandos treneriai.

Taigi, Sūduva padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Galim mažumą atsipūst. Ir laukt kito savaitgalio, kai Sūduva galės dar kartą “padaryti tai, ką privalo”.

Laukiam: Sūduva – Tauras

.

Didžiausias šiuolaikinės Sūduvos pasiekimas – Lietuvos taurė kapitono rankose. Žaista, beje, buvo su tuo pačiu Tauru.

Pakalbėkim štai apie ką. Darius Gvildys prieš rungtynes su Šiauliais pasakė įdomų dalyką. Sūduvos treneris kalbėjo: “Į aikštę galime eiti kovoti tik dėl pergalės, o ne siekiant nepralaimėti. Turime ugdytis nugalėtojų mentalitetą”.

Aukso žodžiai, ar ne? Nei pridursi, nei atimsi. Tik girdėti man šie žodžiai kažkur. O! Prisminiau. Ar tik ne šiame bloge paskutinius ketverius metus apie tai nuolat kildavo diskusijų? Kodėl? Ogi todėl, kad kasmet buvo buriama stipri komanda, kurios tikslas – pagaliau laimėti čempionato auksą. Tačiau iki aukso vis pritrūkdavo sveikatos. Dažniausiai Sūduva psichologiškai dusti pradėdavo sezono viduryje, o tuomet kaip visada nelabai sėkmingas pasirodymas Europos kovose galutinai tą kvapą išmušdavo. Staiga paaiškėdavo, kad iki aukso daug trūksta. O labiausiai trūksta to, ką dabar komandoje norėtų ugdyti Darius Gvildys. Nugalėtojų mentaliteto.

Taip. Nugalėtojų mentalitetas – keistas reiškinys. Kartais atrodo, kad lietuviui tokia savybė apskritai nėra būdinga – daugiausia, ką šiandieninis lietuvis gali, tai pašnekėti apie Vytauto žygius prie Juodosios jūros. Lyg tas viduramžių kariūnas turėtų ką nors bendra su manim ar jumis (neskaitant to fakto, kad ir jis, ir aš gyvename maždaug toje pačioje planetos dalyje).

Sportas yra vieta, kur nugalėtojo mentalitetą lengviausia pasitikrinti. Sporte – viskas aišku. Arba laimi, arba pralaimi. Viskas nutinka labai greitai ir tiksliai – diskutuoti nėra ko, kai nugalėtoją lemia sekundės ar įvarčių skaičius. Būtent sporte lietuviams to nugalėtojų mentaliteto vis ima ir pritrūksta. Atrodo gali, sugeba, o vis viena pirmais lietuviai tampa labai retai. Surandamas milijonas priežasčių, kurios tą pralaimėjimą pagrindžia. Labai rimtų, labai solidžių, labai objektyvių argumentų.

Štai ir galvoju – ar Dariaus Gvildžio žodžiai nėra akmuo į klubo vadų daržą? Juk nugalėtojų mentalitetas jau seniai turėjo būti Sūduvoje instaliuotas. Komanda daugelį metų yra viena iš lygos lyderių. Dubleriai taip pat neatsilieka – visada yra jaunimo čempionato viršūnėje. Bet jei tik dabar iškilo būtinybė tą nugalėtojo mentalitetą ugdyti, kažkas, matyt, buvo fundamentaliai pražiūrėta komandos psichologiniame žemėlapyje.

Kitas klausimas. Nesigilinant į smulkmenas ir psichologijos teorijas, nugalėtojo mentalitetas gali išlįsti į pasaulį dviem bazinėm formom. Nugalėtojas-Kamikadzė ir Nugalėtojas-Strategas. Pirmasis yra tas, kuris išvakarėse sau ramiai baliavoja, o ryte drąsiai šoka su šakėmis prieš tanką. Kartais tankas išsigąsta. Ypač jei tanko vairuotojas iš vakaro irgi buvo baliavojęs. Antrojo tikslas nėra pasipuikuoti savo beprotiška drąsa ir ta proga patekti ant žurnalo “Žmonės” viršelio. Jo tikslas – pergalė, kurio jis siekia gerai įvertinęs kovos aplinkybes ir tinkamai jai pasiruošęs.

Mes nelabai mėstame antro būdo nugalėti. Mums trūksta kantrybės. Be to pati istorija padarė mus kamikadzėmis (egzaltuota katalikybė, barokinis prašmatnumas, laikinumo jausmas, kylantis iš to, kad ši valstybė ir tauta pasktinius 300 metų dažniau buvo okupuota nei laisva).

Ir štai man kyla toks įtarimas, kad Darius Gvildys kalba būtent apie Nugalėtoją-Kamikadzę. Nes jei vidutinio stiprumo komandai prieš rungtynes su lygos lyderiu tiesiog pasakai: “Eikit, vyriokai, ir sumindykit juos”, labiausiai tikėtina kovos eiga yra šio sezono rungtynės namuose su “Žalgiriu”. Taip, retkarčiais gali užmėtyt tanką supuviais obuoliais. Kokį kartą per metus.

Deja, su vienu kartu per metus nugalėtojo mentaliteto neišsiugdysi. Kad ir ką kalbėtų psichologai apie treniruotes, pasirengimą, teorijos išmanymą, esminis dalykas, kuris stato nugalėtojo mentalitetą yra pergalės. Nebus pergalių – nebus ir mentaliteto. Tokia štai ir Sūduvos situacija. Nori nugalėtojų komandos – rink pergales vieną po kitos. Panašiai kaip Ekranas važiavo pernai – buksuodamas, sunkiai, tačiau rinko sunkiai išvargtas pergales paskutinėmis rungtynių minutėmis. Tačiau pergalės buvo. Todėl buvo ir rezultatas.

Sūduvai šiemet nusiteikimo netrūksta. Trūksta minties ir plano, kuris leistų tą energiją teisinga linkme nukreipti. Užtai ir sėdime su didžiausiu lygiųjų skaičiumi visoje lygoje (kartu su likimo broliais iš Šiaulių). O juk lygiosios iš nugalėtojo perspektyvos žvelgiant yra pats blogiausias rezultatas. Toks prėskas aukso viduriukas.

Tokios mintys vartėsi po drungnų lygiųjų Šiauliuose ir prieš savaitgalio susitikimą su vienu iš autsaiderių. Triuškinančios pergalės prieš autsaiderius naudingos tik statistikai. Prie nugalėtojų mentaliteto ugdymo jos niekaip neprisideda. Gal net atvirkščiai – skatina kamikadzišką požiūrį: “ech, pervažiavom per autsaiderį, pervažiuosim ir per lyderį”. Deja, jei nori pervažiuoti per lyderį, reikia gerai pasiruošti. Žinoti priešininko stipriąsias ir silpnąsias puses. Rungtynių planą reikia paruošti taip, kad maksimaliai neutralizuotum stiprybes ir efektyviai išnaudotum silpnybes. Niekas nesiginčija – vien su matematika čia neišvažiuosi, reikia ir maksimalaus atsidavimo bei vidinės ugnies. Ugnis šiemet dega. Trūksta tik komandos aiškaus žinojimo, kaip reikia lošti su kiekvienu priešininku, kad pergalę pasiektum efektyviausiu būdu.

Aš net nekalbu apie tai, kad šiuolaikinis futbolas nėra vien tai, ką matome aikštėje. Už aikštės ribų pluša būriai specialistų ir mokslininkų, bandančių taktikas bei strategijas grįsti mokslo atradimais. Pavyzdžiui, žmonės skaičiuoja, kad šiandien futbolininkas nubėga daugiau km per rungtynes nei prieš 10 metų. Ir bėgti turi greičiau. Arba, pavyzdžiui, suskaičiuoja, kad tik pusė įvarčių yra įmušama po atakuojančios komandos kombinacijų. Visi kiti – atsitiktinumo nulemti. Gynėjų ar vartininko klaidos. Teisėjo klaidos. Keistai atšokusio kamuolio. Todėl tie mokslininkai sako, kad klaidų savo aikštės pusėje skaičius turi tiesioginė įtakos rezultatui (taip ir grįžta atmintin rungtynės su Atlantu ir Šiauliais). Logiška ir paprasta, tačiau ties skaičiai naujai nušviečia gynėjų avantiūras, kurių pilna mūsų futbole. Mokslininkai skaičiuoja, per kiek laiko atsigauna futbolininkas po rungtynių (sakoma, kad poilsiaujant idealiomis sąlygomis tam reikia 48-72 valandų) ir galvoja, kaip sudėlioti sportininko mitybą ir gyvenimo būdą, kad kuo geriau reabilitacija įvyktų. Ir ką mes galim čia pasakyt, kai mūsų Sūduva net fizinio rengimo specialisto neturi? Tuomet apie kokį nugalėtojo mentalitetą galim kalbėt, jei pusė komandos padūsta vieną kėlinį aukštu tempu sulošusi? O daugumai tiek aikštėje, tiek tribūnose atrodo, kad nieko baisaus, jei sportininkas kartais parūko ar bokalą pakilnoja. Lyg dabar būtų ne 21, o 20 amžiaus pradžia.

Tad gražūs ir įkvepiantys Dariaus Gvildžio žodžiai. Neramu tik dėl to, kad juos jau ne kartą esame girdėję. Ir dėl to, kad dažniausiai komandai pačiai paliekama nuspręsti, ką šie žodžiai gali reikšti. O ką gali ir ko negali komanda be tikro vado mes seniai žinome ir ne vieną kartą esame matę.