Kaip Sūduva medalius pralošė?

2014-136

Deja, aš to nežinau. Kai Sūduva šiandien 1:2 pralošė Kruojai, buvau kažkur pakeliui į Lietuvą, o pastarąsias keturias dienas praleidau be interneto ryšio. Tačiau jei tokį ryšį būčiau turėjęs, šio turo anonsą būčiau pradėjęs maždaug taip. Būčiau parašęs, kad labai jau vidutiniškas Sūduvos žaidimas pastaruoju metu ir atitinkama mūsų kritika galėtų būti anuliuoti vienu mostu. Tereikėtų Sūduvai nugalėti Kruoją ir viskas stotų į savo vietas. Sūduva grįžtų į trečią vietą ir toliau ramiai galėtų rengtis ateities kovoms, kurios komandą ir mus vestų į šviesų rytojų. Deja, ši viltis neišspildė. Sūduva pralošė vienas svarbiausių šio sezono rungtynių. Tokiu atveju net nėra svarbu, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Galbūt mūsų komanda buvo šimtą kartų geresnė už Kruoją, tačiau sėkmė nuo mūsiškių visiškai nusisuko (ką galėtum lementi žiūrėdamas į Kruojos įmuštų bankių vaizdo įrašą). Galbūt…  Variantų galėtų būti koks šimtas – futbole jų visada būna. Tačiau, perfrazuojant kadaise tartus Algimanto Gabrio žodžius, komanda privalo laimėti kertines sezono dvikovas. Privalo – ir taškas. Tik tada ji gali tikėtis gerų rezultatų. Jei komanda to padaryti nesugeba – visa kita nesvarbu. Nesvarbu, kad buvo pasiekta įspūdingų pergalių. Negti nesvarbu, kaip buvo praloštos tos pačios svarbiausios rungtynės. Svarbu tik tai, kad jos buvo praloštos. Vadinasi – komanda nėra pajėgi siekti rimtesnių tikslų. Kad ir kokio stiprumo būtų sudėtis, kad ir kokia stabili būtų finansinė situacija. Taigi, komandos Prezidentas galbūt galėtų paprašyti aukščiau nupaveiksluotų Marijampolės nekilnojamo turto pardavėjų, kad jie tuo pačiu parduotų ir Sūduvos šių metų medalius. Mūsų komandai jų jau nebeprireiks. O už gautus pinigus gal kokį labai gerą legionierių kitiems metams bus galima nupirkt? Kuris pats vienas galėtų esminių rungtynių baigtį nulemti.

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2014-134Pirmo rato rungtynių su Ekranu didvyris – Mindaugas Grigaravičius. 

Kaip ne vieną kartą šiais metais jau nutiko – rungtynių anonsą tenka pradėti nuo perspėjimo apie pasikeitusį žaidimo laiką. Gal visi apie tai jau girdėjo, o gal ir ne. Žodžiu, futbolas Marijampolėje prasidės ne 12 valandą šį šeštadienį.

O dabar – apie patį futbolą. Faktas – Sūduvos laukia ne ką prastesnis išbandymas nei ankstesniuose dviejuose turuose. Ekranas smarkiai nusilpęs, dar labiau atjaunėjęs, tačiau apie tai, kad ši komanda tapo patrankų mėsa nė kalbos negali būti. Ekranas nebe tas ilgametis Lietuvos čempionas, jam tenka iš paskutiniųjų kapotis kiekvienose rungtynėse. Net ir su autobusą legionierių atsivežusia Dainava, kuri, pavyzdžiui, Šiauliams didelės bėdos nesukėlė. Tačiau Valdo Dambrausko vedamas Ekrano jaunimas, paskanintas vienu geresnių lygos žaidėjų brazilu Eivelto, net ir Žalgiriui praeitame ture buvo pakankamai kietas riešutas.

Patirties stoka lemia tai, ką Dambrauskas minėjo žodžiuose po anų rungtynių – “kai mes klydome, Žalgiris mušdavo, kai Žalgiris klydo – mes įmušti nesugebėdavome”. Tačiau ir rungtynių santraukos pakanka, kad suprastum, jog Žalgiriui gintis nuo Ekrano atakų labai paprasta nebuvo. Galbūt daugiausiai vėjo kėlė būtent Eivelto, nardydamas tarp Žalgirio gynėjų, tačiau ir progų Ekranas sukūrė ne mažiau, nei Sūduva prieš Atlantą ar Trakus. Ekrano jaunimui galima tik pavydėti – įtariu, kad jokie kiti jauni žaidėjai lygoje negauna tiek taktikos bei strategijos pamokų, kiek gauna Ekrano futbolininkai. Ta proga galima dar pasižiūrėti praeito turo Ekrano žaidimo prieš Žalgirį santrauką.

Sūduvos rungtynių su Atlantu santrauką, spėju, ne kartą jau matėme. Santrauką apie krūvą Sūduvos neišnaudotų progų ir kelias kvailas situacijas gynyboje, kurios nusinešė cielus du taškus. Štai toks nevykęs buvo Sūduvos turas. Komanda sužaidė iš principo visai neblogas rungtynes. Puolė visai neblogai – net jei pusė progų sukūrė Valentinas Baranovskis savo krašte. Gynėsi irgi neblogai – jei ne kokie keturi kartai, kai mūsų gynėjai drūčiau užsižiopsojo ir pražiopsojo du įvarčius iš niekur.

Tokia tiesa – abu įvarčius Atlantui sukūrė pati Sūduva. Pirmu atveju kokie 5 Sūduvos gynėjai nesugebėjo išnešti kamuolio iš baudos aikštelės ir suvaldyti dviejų Atlanto futbolininkų. Kitą kartą nedovanotinai laisvas buvo paliktas Papšys, kuriam užteko laiko nusivaryti kamuolį iki sau patogiausio taško ir laisvam kalti į vartus.

Kad ir kaip bevartytum – Sūduvos futbolas vis dar kelia nemažai riebių klaustukų. Kai kas jau spėjo pastebėti, kad Gvildys ir vėl ėmėsi kažkokio keistoko eksperimento. Šį kartą sudėties viražų kryptis: “stiprinkim gynybą puolimo sąskaita”. Dėl to dar neseniai aikštėje žibėjęs Arminas Vaskela ir vėl tapo giliu atsarginiu, gaunančiu kokias 20 minučių per rungtynes, o Sūduva ėmė lošti dviem atraminiais saugaus – Činiku ir Šoblinsku. Nežinau, gal ta gynyba ir tapo tvirtesnė. Juk pirmas tris rungtynes po pertraukos Sūduva iš tikro nepraleido nė vieno įvarčio. Tačiau visa gynybinė galybė yra nieko verta, jei padaroma bent pora tokių klaidų, kokias matėme praeitą šeštadienį.

Pastebėta buvo ir tai, kad šio sudėties perstumdymo ryškiausias rezultatas – stipriai sumenkęs Sūduvos puolimo arsenalas. Kaip ir ankstesnėse rungtynėse, taip ir prieš Atlantą visi Sūduvos pavojai kildavo judant kraštais. Ir, kaip minėta, tiems pavojams didžiausios įtakos turi tai, kad ko gero geriausią savo atkarpą per visą karjerą Sūduvoje lošia Valentinas Baranovskis. Palikus ant suolo Vaskelą, aikštės gabalas tarp vidurio ir priešininko baudos aikštelės tapo tuščias. Marius Šoblinskas gali atiduoti pasą, tačiau visi suprantam, kad atakas organizuoti nėra jo pagrindinis vaidmuo. Todėl tarp jo su Činiku ir kiek toliau nuo vartų atsitraukusio Tomo Radzinevičiaus plyti dykuma. Gavęs kamuolį, Tomas net nelabai turi su kuo juo pasidalinti. Nebent – leisti jį į kraštus Grigaravičiui ar Baranovskiui. Tačiau yra dar viena bėda – Russo su Martinezu, kurie pastaruoju metu minėtus du Sūduvos krašto saugus keičia, šiems neprilygsta. Todėl rungtynių pabaigoje ima strigti ir kraštai.

Kitas dalykas – ne tik mes čia tokie gudrūs. Galim būti tikri, kad Valdas Dambrauskas šios Sūduvos žaidimo ypatybės tikrai pro akis nepraleido. Jis žino, kad pakanka suvaldyti Grigaravičių su Baranovskiu ir Sūduvos puolimas turės labai daug problemų. Ekrane lošia Sūduvą puikiai išmanantis Paulius Daukša – šį kartą jo reikšmė Ekrano taktikai bus itin reikšminga. Mes puikiai žinome, kad Valdo Dambrausko Ekranas moka žaisti racionaliai. Ir jei Ekrano treneris nuspręs, kad jo komandai šį šeštadienį pakaks lygiųjų (kaip vieną kartą Marijampolėje jau yra nutikę), Sūduvai pasiimti taip reikalingus tris taškus bus ypatingai sunku.

O Sūduva savo žaidimo papildomai aktyvinti nelabai ir turi kuo. Šią savaitę sužinojome, kad Broko ir Kiselevskio šiemet jau ko gero aikštėje nepamatysime. Tad Dariui Gvildžiui belieka tie žaidėjai, kuriuos visus spėjome pamatyti per pastaruosius turus. Kovačevičiaus ar Kdouh sugrįžimas kažin ar galėtų turėti rimtesnės įtakos. O štai Russo ir Martinezas Sūduvos gelbėtojais šiemet tikrai netaps.

Todėl ir stebina Dariaus Gvildžio sprendimas ant suolo laikyti Arminą Vaskelą, prieš ilgąją pertrauką pagaliau atradusį savo žaidimą, primušusį įvarčių ir tapusį antruoju po Mindaugo Grigaravičiaus sezono atradimu. Su tuo “atradimu” gal ir perspaudžiau – jei Mindaugas buvo niekam nežinomas, tai iš Vaskelos dar prieš sezoną buvo tikimasi lyderio vaidmens. Tačiau mūsų treneriai dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių ir toliau Arminu nelabai pasitiki ir ko gero vienintelį Sūduvoje žmogų, galintį imtis padoresnio atakų organizavimo darbo, atkakliai laiko ant suolo.

Russo greičiausiai jau seniai pasiekė savo galimybių ribą. Sezono pradžioje jis pora kartų blykstelėjo, tačiau tuomet praktiškai visa komanda lošė taip prastai, kad Sūduvoje blizgėti buvo gan nesunku. Negali ant italo pykti – jis visada stengiasi, kovoja maksimaliai, tačiau naudos jo pastangos duota per mažai. Martinezas taip pat kol kas neparodė, jog ispanų futbolas yra kuo nors geresnis už lietuvišką. Tiesa, nepanašu ir į tai, kad jam patogiausia yra krašto saugo pozicija. Susidaro įspūdis, kad aikštės viduryje ispanas jaučiasi geriau, todėl net ir į Baranovskio vietą išleistas klasikinio krašto saugo funkcijų nelabai atlieka. Bet kokiu atveju – kol kas ispanas dar nesužaidė taip, kad treneriai būtų tiesiog priversti jį leisti startinėje sudėtyje. O juk būtent taip nutiko Mindaugui Grigaravičiui po pirmo rato rungtynių prieš Ekraną.

Tad belieka toliau laukti, kol Sūduva ir vėl susigrąžins šio sezono viduryje atrastą žaidimo stilių bei efektyvumą. Galbūt tai nutiks jau šį šeštadienį. Būtų visai neblogai.

23: ATLANTAS 2:2 SŪDUVA

2014-133Marijampolė žengia į priekį – futbolą žiūrėjau Coffee Hill – švaru, gražu ir geras nemokamas wi-fi. 

Žiūrint pirmą šių įdomių rungtynių kėlinį neapleido klausimas – kada gi Sūduva pati pagaliau įmuš įvartį? Juolab, kad geriausias progas šiandien švaistė geriausias mūsų komandos įvarčių mušėjas. Valentinas Baranovskis padovanojo du puikius perdavimus Tomui Radzinevičiui, tačiau šiam taip ir nepavyko įveikti Atlanto vartininko. Laimė į šį klausimą dar buvo atsakyta iki pertraukos. Pataisykite jei klystu, tačiau man atrodo, kad šiandien Sūduva įmušė pirmą įvartį po standartinės situacija šiame sezone.

Jei pirmame kėlinyje Sūduva rodė, kaip reikia pulti, tai antrame kėlinyje – dar kartą mums išsamiai parodė, kaip nereikia gintis. O juk atrodė, kad gynybos su kvailomis klaidomis ir žioplu aplaidumu laikai jau bus praėję. Deja, panašu, kad Dariui Gvildžiui dar bus ką veikti per treniruotes šiame sezone.

Futbolo išvaizdą Klaipėdoje nulėmė lietus. Štai tokioje šalyje mes gyvename – dar prieš savaitę per rungtynes buvo daromos “karščio pertraukėlės”, o šiandien abi komandos maudėsi balose. Kaip nebūtų keista, su rungtynių pradžios liūtimi žymiai geriau susidorojo mūsų komanda. Sakau – keista, nes dažniau mūsų komanda stipraus lietaus “neįveikia”. Tačiau šiemet mūsų keiksnojamas balioninis futbolas per tokią liūtį Sūduvai labai pravertė. Ko gero dar keisčiau yra tai, kad šlapia aikštė “nugalėjo” Atlantą. Mat jei mūsiškiai aukštų perdavimų futbolą mėgina po truputį pakeisti kombinaciniu, tai Atlantas yra komanda, kuri tokį futbolą sąmoningai žaidžia nuolatos.

Kitą niuansą net keliskart minėjo ir rungtynių komentatorius – Atlante šiandien nematėme nemažo būrio svarbių žaidėjų – Donato Kazlausko, Krušnausko, Eliošiaus. Iš kitos pusės Atlantas yra žymus tuo, kad pakeitus pagrindo žmogų dubleriu žaidimo kokybė nelabai pasikeičia. Bent jau pernai Atlanto treneris Sarsanija kartais šią savo komandos savybę netgi naudodavo “pedagoginiais” sumetimais, po netinkamai sužaistų rungtynių ant suolo palikdamas vieną ar kitą pagrindinės sudėties žaidėją. Aišku, jeigu svarbiu sezono metu komanda leidžia sau išsiųsti pagrindinės sudėties žaidėjus į peržiūras, tai bent iš dalies parodo iš komandos prioritetus.

Bet kokiu atveju, pirmas kėlinys visiškai priklausė Sūduvai. Pasikartosiu – Atlanto vieta lentelėje lyg ir leistų pateisinti tokį jėgų santykį, tačiau kažin ar kas iš mūsų tikėjosi, kad po pirmo kėlinio Sūduva turės du įvarčius, dar bent dvi šimtaprocentines progas, o priešininkas bus likęs praktiškai su nuliniu padoresnių atakų kiekiu.

Be abejo, kelių gerų progų neišnaudojusiai Sūduvai smarkiai padėjo Atlanto gynėjo į savo vartus įmuštas įvartis. Sūduva ir taip lošė kontratakomis, o Atlantui gavus vieną įvartį į savo vartus, teko gynybai skirti dar mažiau dėmesio. Atlantui ką nors įdomesnio Sūduvos pusėje suorganizuoti sekėsi sunkiai, o va Sūduva vis atrasdavo savo kraštus didelėse tuščiose erdvėse. Tiesa, bent jau Baranovskiui keliskart padėjo ir Atlanto krašto gynėjai, nesuvaldydami tolimų Sūduvos perdavimų.

Antras kėlinys prasidėjo panašiai – Sūduva savo pusėje, Atlantas kiek aktyviau. Atlanto aktyvizmas buvo natūralus ir suprantamas – nieko kito ir nereikėtų tikėtis, kad komanda į antrą kėlinį įeina turėdama minus du įvarčius. Tačiau pirmas penkiolika minučių neatrodė, kad santykiai aikštėje keisis – mūsiškiai turėjo progų, Atlantui atakuoti ir toliau sekėsi vidutiniškai. O tada Sūduva užmigo, atsipalaidavo ir praleido du debiliškus įvarčius. Ir viskas prasidėjo iš naujo.

Po antrojo Papšio įvarčio jėgų santykis radikaliai pasikeitė. Sūduvos antras numeris tapo labai gilus. Atlanto persvara – žymiai solidesnė. Tačiau du trečdalius rungtynių gan ramiai pirmavusi Sūduva su lygiosiomis taikytis neketino. O tai reiškė tą patį, ką Atlanto žaidimas pralaimint pirmame kėlinyje – Sūduva nebegalėjo gintis taip gausiai, kaip pirmaudama, todėl užsikūrusio Atlanto atakoms taip pat atsirado daugiau erdvės ir galimybių.

Taigi, viskas prasidėjo iš naujo. Skirtumas tik tas, kad laiko liko nedaug, todėl vieno įvarčio kaina tapo didžiulė – kas įmuš, tas laimės. Žodžiu, maksimalios įtampos futbolas.

Futbolas buvo maksimaliai įtemptas, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad daugiau išskirtinių progų neturėjo nei viena, nei kita komanda. Vienintelis rimtesnis nutikimas (skaičiuojant abiejų komandų atakas) buvo Sūduvos gynėjų Atlantui padovanotas baudos smūgis tiesiai prieš vartus. Turint omeny, kad Atlante lošia toks Papšys, panašių pražangų reikėtų vengti kaip kokio šėtono. Laimė eilinį kartą šiame sezone Sūduvą išgelbėjo Džiugas Bartkus.

Kokia galėtų būti rungtynių išvada? Ogi, prasta ta išvada. Sūduva eilinį kartą paleido vėjais du taškus. Galbūt Atlantas yra Sūduvai prakeikta komanda – panašiai, kaip Kruoja. Mat panašių scenarijų į šiandien matytų per pastaruosius sezonas matėme ne vieną. Sūduva pirmauja ir pergalės neišsaugo.

Tačiau šį kartą lygiosios yra ypatingai skaudžios. Tai, kad Atlantas ir išlyginęs nesugebėjo nieko išskirtinio sukurti rodo tik vieną – Altantas yra prastos formos. O jei lyginsime su šios komandos pernai rodytu futbolu, tektų sakyti, kad Atlantas yra labai prastos formos. Atlantas po antrojo savo įvarčio Sūduvą smarkiai spaudė, turėjo ir aikštės, ir žaidybinę persvarą. Tačiau padorių atakų ir rimtų progų vis viena nebuvo. Buvo arba Sūduvos žaidėjų padovanoti momentai, arba slidžios aikštės nulemtas bardakas po kampinių. Atlantas lošia nekokybišką futbolą – todėl ir gaila, kad Sūduva nesugebėjo nugalėti varžovo, kuris tikrai buvo įveikiamas.

Pakartosiu – Atlanto nepavyko nugalėti dėl poros kvailų klaidų gynyboje. Abu įvarčiai – Sūduvos gynėjų dovanos Atlantui. Vienu atveju buvo nesugebėta išmušti kamuolio iš baudos aikštelės, kitu atveju – leista Papšiui nubėgti palei baudos aikštelės liniją visiškai laisvam kokius 20 metrų ir leista mušti į vartus. Taip pat – visiškai laisvam. Ypač apmaudu, kad tai buvo Papšys – žaidėjas, kuris tokiose situacijoje ko gero įmušti devynis kartus iš dešimties.

Gerai. Yra kaip yra. Svarbu – nepralaimėta artimiausiems lentelės varžovams. Svarbu – kad ir po truputį renkami taškai. Niekas dar neprarasta. Laukiam kito žaidimo.

22: SŪDUVA 0:0 TRAKAI

2014-132

Kaip bebūtų gaila, šį kartą planas nusigauti iki Marijampolės nepavyko ir žaidimą teko žiūrėti su mažumą trūkinėjančių Sūduvos stadiono internetu. Ne tik Trakų komandai, cituojant Paulių Jakelį, yra sunku pasiekti stadioną, kai rungtynės vyksta savaitgalinių mišių grafiku. Na bet tai yra smulkmenos. Grįžkime į stadioną – kas realiai, o kas – virtualiai.

Pažiūrėjus į startinę Sūduvos sudėtį prieš šias reikšmingas rungtynes, pamatėme tai, ko senokai jau nebuvome matę – šiokį tokį sudėties eksperimentą. Sudėtį po paskutinių Sūduvos rungtynių iš esmės koregavo Isodos ir Ugge sugrįžimas. Aš spėjau, kad centre ir šiandien loš Tsyvilko, tačiau taip nenutiko. Greičiausiai dėl to, kad Dariui Gvildžiui teko spręsti krašto gynėjo klausimą. Snapkauskas buvo paliktas ant suolo, Isoda su Ugge stojo į gynybos centrą, o Bagdanavičius su minėtu Tsyvilko buvo pastatyti į kraštus. Dėl Bagdanavičiaus – viskas aišku ir tvarkinga, o baltarusiui tai tapo dar vienu pozicijos išbandymu.

Sprendimas Tsyvilko statyti į gynybos kraštą ko gero buvo išprovokuotas ryškiausio taktinio Dariaus Gvildžio triuko – krašto gynėju neretai šiemet žaidžiantis Marius Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo zoną. O vienas pagrindinių aikštės vidurio veikėjų Arminas Vaskela – paliktas ant suolo.

Toks sprendimas galėtų stebinti – juk Arminas pastaruoju metu buvo garantuotas pagrindinės sudėties žaidėjas ir labai svarbus Sūduvos atakų sraigtas. Tačiau, kaip parodė pirmas kėlinys, šis Gvildžio eksperimentas pasiteisino. Spėju trenerio logika buvo paprasta ir jo paties ne kartą akcentuota – svarbu patiems nepraleist, o įmušt kaip nors įmušim.

Pirmąjį kėlinį Šoblinsko ir Činiko duetas greičiausiai ir garantavo, kad Trakai taip ir nesurengė nė vienos iš tikro pavojingos atakos, nors žaidimas buvo visiškai lygus. Trakai gan skystai atrodė puolimo kraštuose (tam galbūt įtakos turėjo ir Lukšos transformacija į krašto gynėją), o judesius centru Sūduvos gynybinės pajėgos gan neblogai gesino. Pora pavojingesnių Trakų smūgių buvo labiau lemti individualių sugebėjimų, nei rimtesnių kombinacijų rezultatas. Turiu omeny vieną suktą smūgį pro Sūduvos gynėjų kojas (nepamenu, kas ten mušė) ir Labuko smūgį galva šoktelėjus virš Tsyvilko (už tai, be abejo, reikia įrašyt minusą ir mūsų gynėjui).

Aikštės persvaros neturėjo nė viena komanda, tačiau Sūduvos atakos pora procentų buvo pavojingesnės. Svarbiausia yra tai, kad Sūduvos atakos buvo logiškos kombinacijos, kuriomis vienas ar kitas žaidėjas būdavo išvedami į smūgiui patogią padėtį. Dažniausiai tais žaidėjais pirmame kėlinyje buvo Chvedukas ir Grigaravičius (antrame kėlinyje situacija nepakito). Tačiau mūsų komandos atakoms trūko pastaruoju metu klasikinio elemento – situaciją atitinkančio galutinio smūgio. Idealiausią progą turėjęs Chvedukas greičiausiai be reikalo mėgino mušti galva – aplink jį nebuvo nė vieno Trakų gynėjo, tad tą kartą jis galėjo ramiai pastabdyti kamuolį ir kirsti koja ramiai ir tiksliai. Tą patį galima pasakyti ir apie puikią progą antro kėlinio gale, kai po Baranovskio perdavimo Chvedukas galva mėgino kalti ties keliais skriejantį kamuolį. Tuo tarpu Grigaravičius šiandien šaudė labai nevykusiai. Greičiausiai dėl to, kad mėgindavo mušti kuo stipriau, o ne kuo tiksliau.

Pirmas kėlinys buvo atkaklus, tačiau atsargus ir ramus. Tuo tarpu antras prasidėjo visiškai kitokiu stiliumi. Futbolas tapo keliskart atviresnis ir keliskart greitesnis. Štai ką reiškia, kai oro temperatūra nėra virš 30 laipsnių. Tuomet galime pasižiūrėti padoraus, įdomaus, intensyvaus futbolo. Šį kartą sinoptikų dievas Federacijos klerkų pasigailėjo – Sūduvos Sakalams baseino neprireikė.

Antrame kėlinyje jėgų santykis nepasikeitė. Abiejų komandų pavojingų situacijų procentas išaugo. Tačiau bent jau kėlinio pradžioje atrodė, kad tai naudingiau buvo Trakams. Mat jų atakos pagaliau tapo konkretesnės, aštresnės ir vis dažniau tekdavo į žaidimą šokti Džiugui Bartkui.

Sūduvos atakos taip pat tapo pavojingesnės – per pirmas 10 antro kėlinio minučių Sūduva turėjo dvi šimtaprcentes progas, kurias iš esmės išvaistė Karolis Chvedukas. Pirmu atveju neatidavęs perdavimo Grigaravičiui, antru atveju – labai jau ilgai sukiojęsis su kamuoliu ir nei pats mušęs, nei atmetęs kamuolį artėjančiam link vartų Radzinevičiui. Ta pati istorija – Sūduva kuria geras situacijas, tačiau paskutiniame taške žaidžia labai neišvaizdžiai.

Panašiai vyko ir likusioji kėlinio dalis. Atakavo abi komandos, įvarčiai galėjo kristi ir į vienus, ir į kitus vartus. Tik į rungtynių pabaigą tapo akivaizdu, kad Trakai pavargo ir su savo vartininko pagalba ėmė švelniai tempti laiką link lygiųjų. Kauneckas labai jau didingai ir neskubėdamas įvedinėjo kamuolį į žaidimą, o kontratakos iš esmės dingo iš Trakų veiksmų arsenalo. Toks vaizdas mus turėtų džiuginti – vis tik smagu matyti, jog Sūduva fiziškai yra geriau pasirengusi nei vienas iš pagrindinių lentelės konkurentų. Gaila, kad tuo šiandien nepavyko pasinaudoti, tačiau sezonui einant į pabaigą šis lyg ir neesminis niuansas gali tapti pakankamai reikšmingas.

Iš esmės rungtynių rezultatas nėra blogas, nors lengvų nuoskaudų ir liko. Sūduva nepralaimėjo ir jau ketvirtas rungtynes iš eilės nepraleidžia įvarčio. Turint omeny, kad dvi iš tų rungtynių lošė su vienomis stipriausių lygos komandų – neblogas pasiekimas. Pasukines 15 minučių žiūrėti buvo gan neramu. Nors Trakai ir nebespaudė Sūduvos, nors ir atrodė pavargę, tačiau nuojauta, kad koks netyčinis įvartis į mūsiškių vartus gali išspręsti rungtynių klausimą neapleido. Paskutinėmis sekundėmis iki tokio “netyčiuko” labai mažai trūko ir telieka tik dar kartą pasidžiaugti Džiugo Bartkaus žaidimu bei padėkoti jam, kad šį kartą Trakams nebuvo atiduoti trys taškai.

Tačiau aš ne šiaip sau sakau, kad toji paskutinė Trakų situacija buvo “netyčinė”. Ji buvo klasikinis rungtynių pabaigos momentais – kai visi jau pavargę, kai koncentracija sumenkusi ir kai įvartis gali kristi nelabai link jo vedančioje padėtyje. Tuo tarpu vertinant visas rungtynes reikia pabrėžti, kad Sūduva gynėsi puikiai. Kitaip nei su Šiauliais, šiandien Sūduva iš esmės prie savo vartų nepadarė nė vienos rimtesnės klaidos ir Trakams labai mažai ką leido prie savo vartų nuveikti.

Vidurio gynėjų nesimatė – o tai yra gerai. Nes jie dažniausiai yra matomi, kai savoje baudos aikštelėje nuolat kyla gaisrai. Tiesą pasakius, kamuolys retokai iki mūsų baudos aikštelės nukeliaudavo. Pritariu Pauliui Jakeliui, kad Bagdanavičius sužaidė puikias rungtynes. Tsyvilko taip pat pasirodė gerai. Taip, keletas niuansų jo žaidime nutiko, tačiau reikia turėti omenyje, kad savo krašte jis kone visas rungtynes turėjo vieną rimčiausių oponentų visoje lygoje – Tadą Labuką. Man tik keista, kad Trakų žaidimo stilius šiandien buvo toks, jog Labukui pasireikšti buvo labai mažai progų. Trakai vis mėgindavo lošti lėtą pozicinį žaidimą ir nesėkmingai kapstytis link Sūduvos vartų centru. Tuo tarpu tas pats Labukas buvo priverstas nuolat palikti savo kraštą ir kamuolio ieškoti arčiau aikštės vidurio. O ten vis tik puikiai pasiteisino Dariaus Gvildžio sprendimas įmesti Šoblinsko ir Činiko duetą.

Sūduvos atakos buvo įprastos mūsų komandai. Kitaip nei Trakai, mūsiškiai nė nemėgindavo lošti pozicinio futbolo. Teisingas sprendimas – ypač turint omeny, kad aikštejė didesnę rungtynių dalį nebuvo nei Vaskelos, nei Martinezo, kuris, panašu, taip pat gali pagelbėti su poziciniu futbolu. Tad Sūduva arba kontratakavo, arba pakankamai sėkmingai leisdavo kamuolius nuo savo gynybos linijos į kraštus Grigaravičiui bei Baranovskiui. Gan keista, kad Trakai taip ir neišsprendė tokio Sūduvos puolimo stiliaus. Jų krašto gynėjai pakankamai dažnai nesugebėdavo užsiimti tokių pozicijų, kad perimtų tolimus (o tai reiškia – nuspėjamus) perdavimus mūsų krašto saugams.

Baranovskiui sekėsi ten kiek geriau, nei Grigaravičiui. Tačiau tai nėra Mindaugo žaidimo kritika. Viena, šiuo metu Baranovskis yra pasiekęs savo formos viršūnę ir yra vienas ryškiausių komandos žmonių, antra Mindaugui vis tik teko solidesnis oponentas. Lukša gal ir nėra tobulas krašto gynėjas, tačiau ne vieną dvikovą jis laimėjo (ir kraštuose, ir baudos aikštelėje) vien dėl to, kad sugebėdavo greičiau ir tinkamiau perskaityti besivystančią Sūduvos ataką nei mūsų žaidėjai.

Didžiausia Sūduvos bėda, neleidusi šiandien pasiimti trijų taškų – progų realizacija. Tiesą pasakius, Sūduva turėjo tiek progų, kad laimėti galėjo solidžių rezultatu. Šios rungtynės galėjo būti ne tokios atkaklios – būtų pakakę to, kad Chvedukas išnaudotų bent pusę turėtų galimybių.

Tiesa, progų realizacijos problemos nėra tokios, kurios kankindavo Sūduvą ankstesniais metais. Anais laikais mūsų komandai labai trūkdavo elementariausių smūgių – pamenate, mėgdavome sakyti, kad Sūduva mėgina kamuolį į vartus įsivaryti. Tam baudos aikštelės prieigose ir pačioje baudos aikštelėje būdavo atliekama begalė perdavimų. Dabar už tai Sūduvos žaidėjams priekaištauti negali.

Sūduva šiandien pakankamai daug atakų sėkmingai nuvedė iki jų loginio taško – iki žaidėjo, kuris stovi laisvas prieš vartus, o juose – tik vartininkas. Deja, paskutiniai sprendimai būdavo prasti ir Trakų vartininkui pakankamai lengvai pavykdavo visus pavojus neutralizuoti. O kadangi didžiumą tų smūgių atliko Karolis Chvedukas, tai apie jį pabaigoje ir pakalbėkime.

Karolis yra puikus žaidėjas. Tuo niekas neabejoja. Galime būti tikri, kad Karolis yra vienas geresnių Marijampolėje užaugusių žaidėjų per pastarąjį dešimtmetį. Bent jau į simbolinę visų laikų Sūduvos sostinės rinktinę jis ko gero tikrai patektų.

Tačiau įdomu yra tai, kad antroje sezono pusėje gan rimtai pasikeitė įprasta Karoliui vieta aikštėje. Tai ir lemia, kad jis – vienas matomesnių Sūduvos žaidėjų, apie kurį norisi rimčiau pasvarstyti. Manau, kad taip gavosi ne savaime. Spėju – toks yra Dariaus Gvildžio planas, mėginant sukurti kažką panašaus į pernykštį Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetą.

Jau kelintas rungtynes Karolis Chvedukas iš esmės lošia vidurio puolėjo vietoje. Ir jei žaidžiant su silpnesne komanda (pvz., Šiauliais) Sūduva žaidžia dviem vidurio puolėjais (Tomas ir Karolis), tai prieš Trakus Radzinevičius buvo akivaizdžiai truktelėtas atgal paskutines Sūduvos atakos zonas paliekant Karoliui Chvedukui.

Puolėju Karolis lošia visai neprastai. Galvoju, kad jam iš principo vieta atakos smaigalyje (nesvarbu, centre ar kraštuose) yra tinkamesnė nei aikštės vidurys. Būti atraminiu saugu jam trūksta svorio ir tvirtumo, o būti kuriančiuoju – fantazijos, aikštės matymo ir minties greičio.

Tačiau puolėjo specifika kiek kitokia. Todėl čia Chveduko aikštės matymo ir sugebėjimo tinkamai užsiimti poziciją visiškai pakanka tam, kad jis nuolat atsidurtų idealiose įvarčiui padėtyse. O juk tai yra vienas svarbiausių puolėjo sugebėjimų! Be abejo, tam reikia, kad kolegos savo puolėją maitintų perdavimais, tačiau, panašu, Sūduvą šią dilemą visai neblogai išsprendė. Šiandien matėm ir puikaus pozicinio Chveduko žaidimo, ir seriją tikslių bei tinkamu laiku atliktų perdavimų jam. Neabejotinai tai yra tikslingų treniruočių rezultatas.

Ko Karoliui Chvedukui trūksta – ne mažiau puolėjui reikalingo smūgio instinkto. Čia jis pernelyg dažnai priima neteisingus sprendimus. Jei Karolis smūgiuoja nieko nelaukdamas, tuomet dažnai muša ne taip, kaip konkrečioje situacijoje derėtų, muša pernelyg silpnai ar netiksliai. Iš kitos pusės – jeigu sudelsia, tuomet progą praranda, nes galvoja pernelyg ilgai. Esu tikras, kad jei šiandieninės Karolio progos būtų tekę Tomui Radzinevičiui, būtume turėję 2-3 įvarčius. Tą sakau ne todėl, kad vieną norėčiau pagirti, o kitą – sumenkinti. Tiesiog Tomas puolėjo darbą dirbą praktiškai visą savo karjerą, o va Karoliui tai yra šio sezono naujiena. Vienintelė bėda yra ta, kad kol Karolis mėgina perprasti puolėjo darbo specifiką, kenčia komandos rezultatai. Nėra gerai, kai komanda 2-3 kartus per rungtynes vieną žaidėją išveda tiesiai prieš vartus be jokios gynėjų priežiūros ir jam tereikia įveikti vartininką, o jis vis neįmuša ir neįmuša.

Apie tai galim diskutuoti, tačiau iš esmės Sūduvą verta pagirti ir už šias rungtynes. Jos ir vėl buvo sužaistos maksimaliai jėga ir užsidegimu. Gražu, kad Sūduva sugeba varyti aukščiausia pavara iki paskutinės rungtynių sekundės. Sakyčiau, šiandien Darius Gvildys mažumą nepataikė su keitimais – tai ir galėjo nulemti rungtynių rezultatą. Jei pirminis planas silpninti puolimą stipresnės gynybos sąskaita pasiteisino, tai antro kėlinio keitimai nebuvo optimaliausi.

Arminą Vaskelą į žaidimą įvesti reikėjo žymiai anksčiau. Gavęs 10 minučių Arminas nespėjo net įsibėgėti. Tuo tarpu kiti du keitimai Sūduvai padarė meškos paslaugą. Russo ir Martinezas vietoje Grigaravičiaus ir Baranovskio fundamentaliai sulėtino mūsų komandos žaidimą. Būtent Grigaravičiaus ir Baranovskio sprogimų ir pritrūko per finalines rungtynių minutes. Ispanas yra ramus žaidėjas, labiau galvojantis kaip elegantiškai perduoti kamuolį, o ne apie tai, kaip uraganiniu greičiau kirsti į laisvas zonas. Tuo tarpu Russo, nors energijos ir nestokoja, bent jau šiuo metu yra mažiau pavojingas už Mindaugą ir Valentiną. Italas bėga greitai, tačiau tolygiai, kitaip nei minėti du Sūduvos krašto saugai, kurie pasižymi trumpais, tačiau itin staigiais ir greitais sprintais, padedančiais jiems išsivaduoti nuo gynėjų persekiojimo ir išeiti į patogias pozicijas perdavimui. Russo gi pabėga rečiau, todėl jo pasibėgiojimai aikštės kraštais dažniau baigiaisi perdavimu atgal arba mėginimu skersuoti krentant, skrendant ar dar kaip nors kitaip – tačiau visais atvejais perdavimas atiduodamas nematant kas dedasi baudos aikštelėje.

Tad, viena, Vaskela gavo pernelyg mažai minučių. Antra – jam labai trūko Grigaravičiaus bei Baranovskio kraštuose. Ir vienas, ir kitas būtų sugebėję tinkamai pabaigti rungtynes. Juk abu yra ko gero fiziškai ištvermingiausi Sūduvos žaidėjai. Kitas dalykas – Vaskela ir Martinezas yra labai panašaus stiliaus žaidėjai, todėl jėgos buvo dvigubai sustiprintos ne ten, kur reikėjo – priešais baudos aikštelę. O išėmus Tomą Radzinevičių priekyje jėgos tapo pernelyg mažai.

Šie Dariaus Gvildžio keitimai aplygino komandų jėgas. Trakai jau nebegalėjo greitai bėgti, nes jėgų neliko. O Sūduva sustojo, nes buvo pasodinti ant suolo svarbiausi komandos bėgikai. Ko gero optimaliausias sprendimas būtų buvęs leisti Vaskelą vietoje Chveduko, Radzinevičių stumti prie pat Trakų vartų, o karštuose palikti Grigaravičių su Baranovskiu. Taip Vaskela būtų gavęs tinkamus pagalbininkus aštriems veiksmams kraštuose, o nuo kuriančiųjų bei gynybinių veiksmų atpalaiduotam Radzinevičiui jėgų pasistumdyti baudos aikštėleje tikrai dar būtų pakakę.

Visa tai yra teorija. O praktika yra tokia, kad kol kas Sūduva palieka prizininkų trejetą ir sėda į ketvirtą vietą. Tik ašaras lieti nėra reikalo. Komandas skiria pustaškiai, todėl situacija gali radikaliai keistis po kiekvieno turo. Medalius laimės tie, kas sugebės efektyviausiai finišuoti – išsaugoti optimalų jėgų, sveikų žaidėjų ir kokybiško žaidimo junginį. Kol kas monstriškiausiai tarp pirmo penketo komandų atrodo Kruoja. Tačiau ir Kruojai dar teks šiame rate lošti su Žalgiriu, Atlantu, tais pačiais Trakais ir – galų gale – su Sūduva. Kitame ture Kruoja dar galės pasismaginti su Banga, o tada jiems teks minėta maksimalių išbandymų serija. Tačiau palikime Kruoją Pakruojui ir kazachams (jie berods yra šio klubo “investuotojai”). Sūduvos kitą turą laukia ne mažiau pavojingas nuotykis – kelionė į Klaipėdą ir Atlantas.


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Rugsėjo 11 (ketvirtadienis): 17.30 val.
26 turas: Sūduva - Dainava

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,081,307 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.