8: SŪDUVA 5:0 DAINAVA

2014-39

Galvoju, paimsiu šį kartą atostogas ir nuo komentarų susilaikysiu. Nelabai yra ką ir komentuoti. Reikia luktelėti rimtesnio varžovo. Net ir su Dainava Sūduva sužaidė labai vidutiniškas rungtynes. Iš esmės per 90 minučių buvo du dailūs epizodai. Vienas, kai po Radzinevičiaus perdavimo savo pirmą savo įvartį įmušė Andelkovičius. Antras, kai po Andelkovičiaus puikaus perdavimo iš aikštės gilumos įvartį įmušė Brokas. Marko Andelkovičius yra vienintelis Sūduvos žaidėjas, kuriam šiandien dėčiau pliusą. Už žaidimo kokybę ir už perdavimus pažeme, mažinančius balionų statistiką. Už energiją ir užsidegimą, kurio galėtų kai kurie kolegos pasimokyti. Pavyzdžiui, Kardokas, kuris, Brokui ir Radzinevičiui skuodžiant į kontrataką, eina priekin pėsčiomis, nors yra per 20 metrų nuo situacijos. Keistas jauno žaidėjo elgesys, turint omeny, kad vietą starto studėtyje jis šiandien gavo avansu. O štai Chvedukas laksto kaip reikalas, tačiau iš jo lakstymo naudos mažoka – ir iš kur jos bus, jei per pusę aikštės su kamuoliu nuskuodęs atiduoda jį arba atgal, arba per metrą stovinčiam kolegai. Žodžiu, belieka tikėtis, jog teisus yra rungtynių komentatorius, kuris vis kartojo ir kartojo, kad Sūduva dar tikrai šiemet ims žaisti padoriau ir garantuotai kovos dėl medalių.

Laukiam: Sūduva – Dainava

2014-38

Laukti šį kartą nelabai yra ko. Viskas ir taip aišku. Belieka viltis, kad šį kartą ypatingų siurprizų mūsų komanda nepateiks. Kol Dainava yra tokio lygio, ji funkcionuoja panašiai, kaip iš čempionato pašalintas klubas, už rungtynes su kuriuo visiems kitiems suteikiamos techninės pergalės. Dainavos situacija sunkiai suvokiama – lygiai taip pat kaip ir LFF pozicija. Palikt vos išlikusią komandą lygoje uždraudus registruot naujus žaidėjus ir yra tas biurokratų sprendimas, kuris kol kas Dainavai tik suteikia viltį tapti daugiausiai per sezoną praleidusia komanda. Paskutinio dešimtmečio rekordininkas – Visagino Interas, kuris 2007 metais praleido 154 įvarčius. Toliau eina Atlantas – 121 įvartis (2011) ir Kėdainių Nevėžis – 115 (2005) ir 100 (2006).

Fundamentalus skirtumas šį kartą yra tik vienas, nors jis – esminis. Praeito turo rungtynėse, kuriose Dainavai 8 įvarčius įmušė Vilniaus Žalgiris Alytaus stadione buvo suskaičiuota 800 žiūrovų. Štai taip. Gal ir teisingai pasielgė LFF biurokratai, jei toks būrys ateina pažiūrėt beviltiškų rungtynių ir sutinka laukt, kol ateis geresni laikai. Štai, pavyzdžiui, to paties turo rungtynėse Marijampolėje žiūrovų statistika yra prastesnė – 700. Apie tai, kas labiau myli futbolą ir savo komandą – dzūkai ar suvalkiečiai – išvadas galite pasidaryti patys.

O tiems, kurie galbūt vis tik dar myli futbolą ir Sūduvą, ko gero bus malonu išgirsti, kad šių rungtynių metu galėsite įsigyti visokių dalykų, kuriais prekiauti ėmėsi Sūduvos Sakalai. Įskaitant ir oficialią, legalią ir t.t. Sūduvos aprangą, pagamintą ispanų iš Joma. Viršuje kaip sykis matote Marių Šoblinską, tą aprangą demonstruojantį. Visus kitus aprangos elementus ir kitus daikčiukus su Sūduvos vardu galite apžiūrėti specialiai tam sukurtoje vietoje. Ten rasite ir visus reikalingus kontaktus, jei šių daikčiukų norėsite įsigyti kokiu nors kitu būdu.

Pabaigai galite pažiūrėti Tomo Radzinevičiaus pernykščio sezono veiklos sąvadą, kuri išlindo oficialiame Sūduvos Facebook’o profilyje. Tiesą pasakius, mes tai jį galime žiūrėti, o šįmetinės Sūduvos žaidėjams jį derėtų atmintinai išmokti. Tame kelių minučių filmuke viskas yra – ką reikia daryti, norint mušti įvarčius ir laimėti. O keisčiausiai yra tai, kad čia ne kokie svetimų kraštų vaizdeliai – juk viską atliko ta pati Sūduva. Įdomu, kodėl šiemet to daryti nebemoka?

Štai tie Tomo pernykščiai momentai:

 

Kas skaito ir rašo – duonos neprašo

2014-37

Galvoju, pats laikas būtų paminėti keletą puikių rašytojų, kurie karts nuo karto apie save šio blogo komentaruose praneša. Seniai juos privalėjau įtraukti į nuorodų sąrašą dešinėje blogo pusėje. Deja, nesu nei pareigingas, nei ypatingas darbštuolis. Tačiau geriau vėliau, tai yra – dabar, nei kada nors kitą kartą.

Pirmu numeriu norėčiau paminėti pilietį, čia žinomą Carlos vardu. Atkaklesni skaitytojai spėjo pastebėti, kad šis pilietis jau senokai vis mėgindavo apie savo palaikomą komandą rašyti, tačiau tik šiais metais, atrodo, pradėjo tai daryti reguliariai. Pilietis palaiko Vilniaus Žalgirį, o jo raštus galima rasti vietoje, pavadintoje OFFSIDE.

Carlos raštai yra tokie kokybiški, kad man vis dar keista, jog po straipsniais nesirikiuoja dešimtys komentarų ir akių vienas kitam nedrąsko diskutuotojai. Ypač turint omeny, kiek žmonių šiandien palaiko Žalgirį. Galbūt su laiku padėtis pasikeis – ypač jei ponas Carlos ras savyje jėgų “sužaisti” visą sezoną. Iš savo pusės jam parekomenduočiau perkelti blogą iš lietuviškos platformos į kokią užsieninę. Ten ir reklamos taip raidžių neužstos, ir išvaizdos galimybių daugiau bus.

Antru numeriu noriu pažymėti kitą šio blogo senbuvį Remį, kuris, kaip žinia, remia Gargždų Bangą. Šis raštingas pilietis taip pat yra užveisęs vertą dėmesio BLOGĄ. Tiesa, jis nėra skirtas Bangai. Jis yra skirtas lietuviškam futbolui apskritai ir… knygoms. Chm, įdomus derinys, tačiau kiekvienų namų šeimininkas elgiasi taip, kaip jam patinka.

Jei Carlos džiugina rungtynių analizės kokybe, tai Remis kapstosi skaičiuose, futbolo dokumentuose, komandų sudėtyse ir žaidėjų pasiekimuose bei nesėkmėse. Natūralu, jo tekstai pasirodo rečiau ir dažniausiai būna skirti kokiam nors futbolo sezono svarbiam taškui. Pavyzdžiui, pradžiai. Arba – pabaigai. Skaitytoją visada džiugina ir tai, kad ponulis Remis nuolat atranda kokį įdomesnį, netikėtą kampą ar nuostabą keliantį faktą. Štai, pavyzdžiui, prieš pora dienų rašytame tekste apie LFF taurės žaidimus, Remis atrado, kad LFF įstatymai niekaip neapibrėžia legionerių kiekio taurės varžybose. A lygoje viskas suskaičiuota, o LFF taurėje teoriškai komanda gali aikštėn išleist kad ir 11 užsieniečių.

Tokios tokelės. Skaitykite ir duonos neprašykite. Kitas turas jau rytoj.

7: KRUOJA 1:1 SŪDUVA

2014-35

Išvada. Vis dar nieko gero. Sūduva nežaidė nei labai gerai, nei labai blogai. Buvo gražių akimirkų, buvo ir beviltiškų. Kol kas Sūduva žaidžia kaip tipiška lentelės vidurio komanda – tokį suveltą, sunkų futbolą, kuriame trūksta minties ir įdomesnių, nestandartinių sprendimų. Šioks toks progresas jaučiamas – galų gale, komanda nustojo pralaimėti. Tačiau ir laimėti dar nepradėjo. Suprantama, kad įsibėgėjimui laiko reikia, tačiau su kiekvienu turu laiko tam lieka mažiau, o likusios komandos pamažu nuo Sūduvos tolsta. Žodžiu, padėtis vis dar tragiška. Rato pabaigai liko silpnesni varžovai, tačiau jau greitai ir vėl teks lošti su šiandieniniais lygos lyderiais. Ir jei iki to laiko Sūduva savo žaidimo rimčiau nesuremontuos, žaidimas su galingesnėm komandom gali mūsiškius nugramzdinti į dar vieną dugną.

Pirmas kėlinys. Šiemet analizuojant Sūduvos rungtynes standartiškai tenka pradėti nuo Sūduvos startinės sudėties, kuri kaskart būna vis kitokia. Šios rungtynės – ne išimtis. Russo, Bagdanavičius, Andelkovičius, Kdouh ir Snapkauskas – štai praeitų rungtynių startinės sudėties žaidėjai, kurie šiandien aikštėje nepasirodė. Vietoje jų išėjo Isoda, Vaskela, Kovačevičius, Grigaravičius ir Kiselevskis. Rungtynių komentatorius minėjo, kad Andelkovičius turi traumą, Snapkauskas – serga. Russo, geriausiai atrodantis krašte, buvo paaukotas Grigaravičiaus labui. Kdouh visai teisingai užleido vietą Vaskelai, nes žaidimas dviem puolėjais prieš Ekraną visiškai nepasiteisino. Kiselevskio siuntimas dirbti atraminiu saugu buvo teisingas. Tad vienintelis galvą kraipyti verčiantis keitimas – Kovačevičius vietoje iki šiol visai neblogai lošusio Bagdanavičiaus. Tačiau tai nėra baisu – vienas mažiau suprantamas keitimas šiais metais jau leidžia sakyti, kad ypatingų eksperimentų sudėtyje nebuvo.

Kitas įdomus dalykas – Sūduvai neprireikė pusvalandžio iki pirmo smūgio į vartus. Šį kartą jau 43 sekundę įvartį galėjo mušti Radzinevičius, paleidęs iš toli labai pavojingą smūgį. Greičiausiai įvartis ir būtų kritęs, jei kamuolys būtų nulėkęs kokiu metru į šoną. Tačiau ir einantį vartų viduriu Matuzas šį kamuolį labai sunkiai permetė per skersinį. O iš Tomo labai norėtųsi daugiau tokių smūgių – iš toliau, nestabdant kamuolio. Nes tokius smūgius Tomas puikiai moka atlikti.

Beje, ši Tomo proga galėjo iš esmės pakeisti įprastą Sūduvai rungtynių schemą. O kad įvarčio nebuvo, toliau viskas vyko įprastu būdu. Sūduva itin energingai pradėjo rungtynių pradžią ir kokias 20 minučių visiškai vyravo aikštėje. Sūduva tas minutes sulošė iš tikro neblogai – piktai spaudė Kruoją aikštės viduryje, neleido nieko doro nuveikti priekyje ir masyviai atakavo. Deja, visa kita irgi buvo standartiška. Masyvios Sūduvos atakos jokios ypatingos naudos neduodavo, nes paskutinėse atakos stadijose mūsų komanda vis pritrūkdavo aštrumo – perdavimo, smūgio ar prasiveržimo. Nieko nuostabaus, kad žaidžiant taip energingai ir nepasiekiant jokio rezultato, galų gale ateina šioks toks išsikvėpimas.

Antroje kėlinio pusėje jau Kruoja pradėjo lošti padoriau, o Sūduva mažumą aprimo. Kruoja vis dažniau ėmė lankytis Sūduvos pusėje ir netgi vieną kitą progą susikūrė. Kaip paaiškėjo netrukus, Sūduvai toks žaidimas iš tikro buvo patogesnis. Sūduva labai sunkiai tebežaidžia pozicinį futbolą. Kamuolį aikštės viduryje mūsų komanda jau sugeba palaikyti ir priešininkų pusėje pasipasuoti jau gali. Tačiau minčių užbaigiant atakas Sūduvai vis dar skaudžiai trūksta. Tiesą pasakius, visos komandos, su kuriomis Sūduva šiais metais lošė (įskaitant ir Kruoją), puldamos sugeba sulošti aštriau už mūsiškius. Čia nekalbu apie kokias nors ypatingas kombinacijas ar super-kosminį individualų žaidimą. Kalbu apie elementariausius įkirtimus į baudos aikštelę ir savalaikius perdavimus įkertantiems žaidėjams. Kruoja antram kėlinį ne vieną kartą mūsiškiams rodė, kaip tai reikia daryti. Tuo tarpu Sūduva per visas rungtynes turėjo ko gero tik dvi įdomesnes atakas – abi antram kėliny. Vienu atveju, puikiai perdavimu iš gynybos buvo išvestas Tomas Radzinevičius, kitu atveju po kelių pasų į tobulą padėtį smūgiui buvo pastatytas Baranovskis. Bet apie šias situacijas pakalbėsime vėliau.

Taigi, Kruojai išlyginus žaidimą, Sūduvai atsirado galimybių kontratakoms. Ir viena jų pasibaigė puikiu įvarčiu. Linksma, nes įmušė Sūduva lygiai taip pat, kaip ne vieną kartą šiais metais pati praleido. Pirmiausia buvo perimtas kamuolys prie savo vartų ir greitais judesiais atkirsta Kruojos gynyba. Radzinevičius iš krašto atliko perdavimą Brokui į centrą, kuriam keli Kruojos leido ramiai kamuolį susitabdyti, gerai pasidėti ant kojos ir mušti. Smūgis buvo stiprus ir tikslus – praėjo prie pat virpsto. Štai taip optimistiškai baigėsi pirmasis kėlinys. Ir niekas nerodė, kad antrajame Sūduvos laukia nelaimės. Praleidusi įvartį Kruoja lyg ir metėsi priekin, tačiau nieko ypatingo demonstruoti nepradėjo.

2014-36Baranovskis švaisto vieną geriausių Sūduvos progų. 

Antras kėlinys. Deja, pirmas 15 antro kėlinio minučių Sūduva sulošė tragiškai. Kruoja ėmė spausti, o mūsiškiai visiškai pasimetė. Ir esmė čia net ne praleistame įvartyje. Jis buvo labiau atsitiktinis, nei Kruojos laimėtas. Esmė tame, kad Kruoja ėmė kurti progą po progos, o mūsų gynyba pradėjo smarkiai braškėti. Štai čia ir vėl pasirodė Sūduvos nepasirengimas. Psichologinis, strateginis ir taktinis. Mūsiškiai gynyboje lošė neatsakingai ir neatsargiai. Nepaisant masyvaus Kruojos puolimo, Sūduva gynybon neatitraukė daugiau žmonių, nesutankino gretų. Todėl ir Kruojos progos kildavo elementariose situacijose, kai būdavo laimimos eilinės dvikovos arba kai mūsiškiai ir vėl poziciškai nesugaudydavo labai jau elementarių Kruojos puolimo žingsnių.

Beje, tos 4-5 Kruojos progos kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo 2-3 Sūduvos progų antrame kėlinyje. Kruoja kone kaskart sugebėdavo pramušti į vartus. O tai reiškia tik vieną – pasyvią gynybą. Todėl šį kartą galima Džiugui Bartkui padėkot, kad nebuvo praleista daugiau įvarčių. Tuo tarpu Sūduvos atakos smūgiais į vartų plotą antram kėlinyje taip nė karto ir nepasibaigė. Į vartų plotą antrame kėlinyje pataikė vienintelis Vaskela, tačiau ir jo smūgis buvo toks, kad jokio pavojaus nekelė.

Nepaisant to, Sūduva turėjo dvi šimtaprocentines progas. Tokias, kokių Kruoja taip ir nesugebėjo sukurt. Abi jas jau minėjau ir abi pasibaigė liūdnai.

Pirmas buvo Tomo Radzinevičiaus išbėgimas beveik vienam prieš Matuzą. Puikus pasas iš aikštės gilumos ir puikus Tomo judesys su kamuoliu. Šalia buvo du Kruojos gynėjai, tačiau Radzinevičius sugebėjo ne tik kamuolį pasiimt, bet ir susisukt taip, kad gynėjams teko jį vytis. Deja, Tomas padarė dvi klaidas.

Mušti reikėjo iškart, nuo baudos aikštelės linijos. Ant kulnų lipte lipo Kruojos gynėjai. Atstumas tarp Tomo ir jų buvo toks, kad koks nors veiksmas iš gynėjų turėjo būti. Ir jis nutiko – Radzinevičius buvo švelniai pastumtas rankomis į nugarą, prarado greitį, atleido kamuolį ir situaciją sukomplikavo. Vartininkas buvo per arti ir beveik nugriuvęs po kojomis, kad galėtum tikėtis prasimesti kamuolį pažeme.

Tad smūgio momentas buvo praleistas. Tomas dar turėjo šansą suvaidinti pendelį – po akivaizdaus stūmimo į nugarą galėjo kelti rankas viršun ir dramatiškai kristi visu balsu šaukdamas. Tiesą pasakius, čia net nesąžiningu žaidimu jo apkaltint negalėtum, nes stumiamas jis buvo. Arba galėjo mėgint kamuolį persimest per vartininką – toks veiksmas taip pat greičiausiai būtų pasibaigęs pražanga, nes Matuzui būtų tekę kelti rankas, kurios greičiausiai būtų įsipainiojusios per jį šokančio Radzinevičiaus kojose. Suprantu – labai lengva aiškinti žiūrint rungtynes iš šalies ir visai kas kita, kai esi aikštėje. Kai situacija per sekundę pasikeičia kelis kartus. Tačiau tokios situacijos paparastai ir būna lemiančios rungtynių baigtį.

Jei dėl Radzinevičiaus progos galima ginčytis ir diskutuoti, tai Baranovskio proga neviltį varo. Jau po praeito sezono išsamiai kalbėjome apie tai, kad pagerinęs savo smūgio techniką šis žaidėjas galėtų tapti vienu rezultatyviausių Sūduvoje ir vienu pavojingiausių Sūduvos priešininkams. Šis žaidėjas turi unikalų sugebėjimą nuolat atsidurti smūgiui tobulose padėtyse. Šiuo sugebėjimu Baranovskį net su Valskiu galima būtų lyginti.

Tačiau Baranovskis kaip skaldė kamuolius dievui į langus iš idealiausių padėčių, taip tebeskaldo ir šiais metais. Nors užmuškit, bet nesuprantu, kodėl žaidėjas išvadų nedaro. Jei jau smūgio gero neturi, tai pasilik kaskart po treniruotės ir atlik jų pora šimtų. Ir per pora savaičių bent kas antrą kartą pataikysi į vartus. Aišku, šiandieninės situacijos baigtį gal net labiau lėmė ne pats smūgis, o karštas žaidėjo būdas. Baranovskis buvo baudos aikštelėje visiškai vienas ir galėjo ramiai kamuolį susistabdyt ir ramiai mušt. Smūgiuot iš eigos netgi nebuvo didelės būtinybės. Jo padėtis buvo tokia, kad galingo smūgio nereikėjo – reikėjo tikslaus smūgio kryptimi, kuri būtų nepasiekiama vartininkui.

Galbūt ir nevertėtų taip išsamiai analizuoti Sūduvos progų. Tačiau kai tų progų komanda sukuria po 2-3 per rungtynes, jos tampa aukso vertės. Jos ir lemia, kad per 7 turus Sūduva pasiekė tik vieną pergalę. Tik du kartus įmušė daugiau nei vieną įvartį ir tris rungtynes apskritai neįmušė. Stringantis Sūduvos puolimas vis dar yra didžiausia Sūduvos bėda. Sūduva taip sunkiai ir retai kuria progas įvarčiui, kad visiems be išimties priešininkams tampa psichologiškai lengviau prieš mūsų komandą lošti. Mat jie labiau pasitiki savo jėgomis ir daugiau žmonių gali paleisti į puolimą.

Aišku, bėda viena nevaikšto. Sūduva turi ir kitų problemų, kurios galbūt nėra tokios pastebimos, nes neturi tiesioginės reikšmės rungtynių rezultato pokyčiui. Tačiau bendrame rungtynių audinyje jos fundamentaliai mažina komandos galimybes. Viena, Sūduva vis dar beviltiškai pralaimi aukštus kamuolius aikštės viduryje. Dauguma Bartkaus ar gynėjų balionų atitenka priešininkams. O tai reiškia, kad beprasidedanti ataka tuoj pat baigiasi ir visiems tenka skuosti atgal.

Kitas dalykas – standartinės padėtys. Jose mūsų Sūduva – visiškai bedantė ir ne dėl to, kad komandoje trūksta galva galinčių lošti žaidėjų. Komandoje visiškai nėra žmonių, kurie padoriai galėtų kamuolius pakelti po baudos smūgių ar kampinių. Šiandien tą darbą dirbo Brokas (pirmame kėlinyje) ir Russo (antrame kėlinyje). Galbūt ne viską tinkamai suskaičiavau, tačiau man pasirodė, kad nė vieną kartą kamuolys taip ir nebuvo tinkamai pakeltas. Dažniausiai Sūduvos žaidėjų smūgiai būdavo “per trumpi” ir atsimušdavo į pirmasis gynybines gretas taip ir nepasiekę to žaidėjų katilo, iš kurio paprastai ir nutinka smūgiai galva.

Čia ir vėl galima kalbėti apie nesuvokiamus reikalaus. Viena, jei komandoje nėra žaidėjų, kurie moka stipriai ir gudriai spirti kamuolį, juos kaip vaikus reikia treniruoti. Broko juk smūgis geras, tačiau akivaizdžiai kampiniams neparuoštas. Nejaugi taip sudėtinga profesionaliam žaidėjui išmokti kelti kampinius? Kitas dalykas – jei jau nesugebama normaliai pakelti kamuolio, kodėl tuomet nėra žmonių, kurie kamuolį priiminėtų būdami arčiau smūgiuotojo, o ne tame minėtame minėtame žaidėjų katile? Jie ir įmušti galėtų, ir permesti kamuolį arčiau vartų. Beje, jei teisingai prisimenu, pernai bent pora įvarčių buvo įmušta būtent taip – po kampinio ar baudos smūgio siunčiant kamuolį prie artimojo virpsto ir paleidžiant ten, pvz, Ugge. Toks sprendimas yra visai geras, nes plotuose prie artimojo virpsto paprastai būna mažiau žmonių, nei vartininko aikštelėje.

Štai tokios tokelės. Belieka tikėtis, kad kaip nors stebuklingai Sūduvos žaidimas ims ir pasikeis. Mat jei Dainava, kaip šiandien žada, sezono viduryje atsiveš autobusą legionerių, gali tekt galvot ne apie medalius, o kaip nelikt paskutinėje lentelės vietoje.

Laukiam: Kruoja – Sūduva

2014-34Kovingas vaizdelis iš praeito savaitgalio rungtynių. Šį savaitgalį kovingumo reikės ne mažiau. 

Sūduvai reikia pergalės. Taškų taip pat reikia, tačiau pergalės ir visko, kas į žaidėjų galvas bei širdis ateina su kiekviena pergale reikia labiau. Nepaisant labai vidutiniško futbolo, Sūduva galėjo laimėti daugumą rungtynių, kurias iki šiol pralošė. Išskyrus žaidimą su Žalgiriu, kiti pralaimėjimai buvo minimalūs, lemti vienos klaidos gynyboje ir krūvos neišnaudotų pusprogių puolime.

Ir net jei visos A lygos komandos (įskaitant, manau, ir Dainavą) šiandien Sūduvos nelaiko tvirta valiuta, net jei kiekviena komanda, eidama į rungtynes prieš Sūduva galvoja tik apie pergalę, Kruoja yra kaip sykis ta komanda, kurią Sūduva galėtų įveikti.

Skamba keistai? Juk Kruoja dar ne taip seniai Sūduvai buvo pats neparankiausias varžovas. Nors panašiai “neparanki” Kruoja buvo ir kitiems A lygos klubams. Pavyzdžiui, tam pačiam Žalgiriui. Tačiau taip buvo seniau. Šiandien yra kitaip.

Kadangi iš žaidimo prieš Žalgirį apie Kruoją spręsti nederėtų, pažiūrėjau gabalus šios komandos pralaimėjimo Bangai. Beje, Banga tose rungtynėse atrodė netikėtai dailiai. Tačiau ne apie Bangą čia kalba. O Kruoja man pasirodė komanda, lošianti masyvų, tiesmuką, rudimentinį futbolą. Bandanti priešininką imti jėga, o ne greičiu ar gudrumu. Viskas ten vyksta paprastai – vienas kitas perdavimas ir tuomet – balionas link Beniušio. Kruoja nejuda greitai – nei puldama, nei grįždama. Trumpai tariant, šiandieninei Sūduvai tai – visai dėkinga futbolo stilius.

Juk Sūduvai sunkiausiai sekasi gintis nuo greitų kontratakų, kurias organizuoja keli miklūs ir gudrūs priešininkai. Sūduvą ištinka bėda, kai žaidžiamos elementarios sienelės, po kurių seka staigūs perdavimai į tuščius plotus, nes kol kas jauni ir nesusiklausę Sūduvos gynėjai sunkiai nuspėja mažiau standartinius priešininkų judesius aikštėje. Tuo tarpu su aukštais perdavimais Sūduvos gynėjai tvarkosi ne taip jau ir blogai – netgi turint omeny, kad Beniušis yra vienas solidesnių šio žanro propaguotojų lygoje. Tuo tarpu Sūduvos jaunuolių, ypač lošiančių kraštuose, greitis puolime šį kartą galbūt netgi galėtų kompensuoti tradiciškai didelį techninio broko kiekį.

Tokios štai tokelės. Atvirai pasakius, daugiau nėra ką ir pasakyti. Vienintelis svarbus dalykas, kurį verta pakartoti yra ta slidi mintis, kuri beveik netyčia prasprūdo į šios rašliavos pradžią.

Sūduvą sumindė Žalgiris – tai yra didžiausias mūsų komandos pralaimėjimas nuo 2002 metų, kai lygiai tokiu pat rezultatu Sūduvą sumindė ne bet kas, o škotų Celtic’as ir ne bet kur, o Škotijoje. Juokingiausia yra tai, kad lyginant anuos laikus su šiandiena, Celtic’as buvo garantuotai galingesnė komanda nei Žalgiris yra šiandien. Tuo tarpu anų laikų Sūduva buvo garantuotai silpnesnė, mažiau profesionali komanda, nei Sūduva yra šiandien. Beje, Sūduvoje yra vienas žmogus, kuris sužaidė abi šias liūdnas rungtynes ir jūs puikiai žinote, kas jis. Jau buvau berašąs, kad aikštėje sekmadienį gali būti ir antras Celtic’ą prisimenantis futbolininkas, tačiau, paskubom pasitikrinęs, pamačiau, kad Kruojoje nebeliko Giedriaus Slavicko. Įdomu, kaip ten jam? Baigė žaist, ar kur kitur persikėlė?

Gerai, bet grįšiu prie tos minties, kuri ir vėl vos neišsprūdo. Žalgiriui Sūduva pralaimėjo taip, kad dar ilgai šio pralaimėjimo nepamiršime. Tačiau visi kiti pralaimėjimai buvo minimalūs. Ir net jei komanda vis dar nerodo gero futbolo, minimalūs pralaimėjimai sako, kad ir priešininkai nebuvo ypatingai galingesni. Visa tai nėra pagrindas kurti optimistines viltis sekmadienio žaidimui. Tačiau ir nurašyti jų iš anksto neverta. Tarkime, komandų galimybės yra lygios. Penkiasdešimt procentų prieš penkiasdešimt procentų.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Balandžio 19 (šeštadienis), 16 val.:
9 turas: Granitas - Sūduva

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.