26: SŪDUVA 0:0 DAINAVA

2014-138

Kadangi priklausau tam Lietuvos gyventojų procentui, kuriam darbas 17.30 niekada nesibaigia, tai pirmą kėlinį mačiau labai fragmentiškai. Nieko nepadarysi. Tačiau tie skysti fragmentai atrodė lyg užstrigusi plokštelė. Kaskart įsijungęs interneto transliaciją pamatydavai du vienodus vaizdus. Arba Sūduvos žaidėjai nesėkmingai kelia balioną į Dainavos baudos aikštelę iš dešinės aikštės pusės, arba Dainava nesėkmingai spiria kamuolį nuo savo baudos aikštelės Sūduvos pusėje vieninteliam esančiam savo puolėjui. Tiesa, dar buvo labai keisto chaoso – Ugge atakuojančio saugo pozicijoje arba Isoda atraminio saugo vietoje. O Sūduvos sudėtis skaudžiai stokojo būrio sveikų arba nediskvalifikuotų pagrindinės sudėties žaidėjų – Chveduko, Grigaravičiaus, Bagdanavičiaus, Snapkausko. Gal tai ir lėmė, kad visos mano matytos Sūduvos atakos buvo balionai iš dešinio šono. Dainava šiuo metu jau turi tokią sudėtį, kuri nuo panašaus futbolo gali sėkmingai gintis. Tokie štai pirmo kėlinio įspūdžiai. Jeigu jūs pamatėte daugiau – papasakokite.

Deja, antras kėlinys prasidėjo ta pačia užstrigusia daina. Sūduva toliau banaliai vienodai bandė prasibrauti prie Dainavos vartų. Dainava būriu gynėsi ir ne ką mažiau banaliai mėgino kontratakuoti. Rungtynių komentatorius kalbėjo apie tai, kad jei Dainava visada žaistų taip gerai kaip šiandien, tai tikrai nebūtų paskutinėje vietoje. Komentatorius klydo. Jei Sūduva būtų visą sezoną žaidusi taip nykiai kaip šiandien, kažin ar šiandien būtų ketvirtoje vietoje ir galvotų apie medalius. Žodžiu, minutės kapsėjo, o Sūduvos puolimo schemos nesikeitė.

Šioks toks pagyvėjimas nutiko tik 65 minutę. Per pora minučių Sūduva galėjo įmušti bent tris kartus, neskaitant dar poros lengvesnių smūgių. Ar nors viena proga buvo po klasikinio baliono? Tikrai ne. Buvo tolimas Vaskelos smūgis. Buvo super proga po kampinio, kai stebuklingu būdu kamuolį atmušė Dainavos vartininkas. Tuomet buvo perdavimas pažeme Grigaravičiui į baudos aikštelę, kuris smagiai mušė, išvengęs kelių priešininkų. Ir dar buvo Činiko įkirtimas baudos aikštelėn bei neblogas smūgis. Nė vieno baliono – visos progos sukurtos aštriais judesiais link baudos aikštelės.

Tačiau Sūduvos “šturmas” netruko nė dešimties minučių. Tuoj pat ir vėl buvo sugrįžta prie įprastinės šiandienos schemos – nuobodokos ir bedantės Sūduvos atakos bei vangūs Dainavos mėginimai bent kiek palaikyti kamuolį aikštės viduryje. Žodžiu, kaip sakė Paulius Jakelis, pamažu brendo sensacija. Ir kai Sūduva suįžūlėjo tiek, kad, likus dešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos, ėmė atakos pradžioje po 4-5 kartus stumdyti kamuolį savo aikštės pusėje tarp gynėjų, sensacija tapo visiškai reali. Dar liūdniau atrodė ta vieta, kur Dainavos gynėjas nuvertė Chveduką ir šiam besiruošiant kelti kamuolį link baudos aikštelės kiti Sūduvos žaidėjai vėžlio greičiu pėdino link Dainavos vartų. Šios situacijos tragizmą iki maksimumo užkėlė pats Karolis atlikdamas beprasmišką ir beviltišką smūgį į vartus vietoje to, kad normaliai į pakeltų ant kolegų galvų.

Tokios tokelės. Pajuokavom prieš rungtynes – ir še tau. Tačiau šios dienos rungtynių rezultatas gal ir galėjo nustebinti Paulių Jakelį, bet kažin ar labai nustebino mus. Štai tokią Sūduvą mes matome visą trečią ratą ir niekaip negalime suprasti tokio žaidimo priežasčių. Juk ta pati komanda visai neblogai atrodė antrame rate. Suprasti galima nebent prastų rezultatų priežastis – jei atakuoji taip, kaip šiuo metu atakuoja Sūduva, pergalių ir taškų labai sunku tikėtis. Tiesą pasakius, pastaruoju metu Sūduva pralošia jei praleidžia, o jei nepraleidžia – tuomet sužaidžia lygiom. Belieka spėlioti. Kankinsimės panašiai kaip šiandien iki pat sezono pabaigos, ar vis tik dar pamatysime padoresnio futbolo?

Futbolas grįžta: Sūduva – Dainava

2014-137Darbo liaudis laukia lietuviško futbolo. 

Po labai blankaus Lietuvos rinktinės pasivažinėjimo į San Mariną, futbolas ir vėl sugrįžta į Marijos Žemės stadionus. Kol Lietuva “kovojo” su rinktine valstybės, kurioje žmonių gyvena mažiau nei Marijampolėje, rimto futbolo šalių specialistai su ironija svarstė apie tai, kad jau seniai laikas keisti tarptautinio futbolo atrankos varžybų formatą. Tam, kad profams iš Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos nereikėtų lošti su mėgėjais iš San Marino ir… Lietuvos. Tokios tokelės. Ir nelabai gali ką atkirsti – juk iš tikro niekam nekyla minčių leisti taksi vairuotoją į Formulės 1 trasą vien dėl to, kad jis už vairo praleidžia gal net daugiau laiko nei profesionalūs lenktynininkai.

Mums belieka tikėtis, kad futbolo šalių specialistų balso Blatteris ir Co. neišgirs. Tad galėsime kasmet ir vėl pakalbėti apie “istorinį” šansą, kuris nuolat ištinka mūsų futbolo federaciją bei rinktinę. Apie istorinį šansą buvo pakalbėta ir šiemet, tačiau mūsų futbolistų atliktas perdavimų atgal procentas lošiant prieš San Mariną kažin ar leidžia tikėtis ko nors išskirtinio ir šiame atrankos cikle.

O va toji pati federacija Lietuvos stadionuose ir toliau mus stebina. Iki šiol Sūduvos gerbėjai galėjo tik pasišaipyti iš kai kurių klubų, kurie atėjus rudeniui ima lošti vidudienį, nes stadionuose neturi lempų. O štai dabar ir patys gavome tokį siurprizą. Protu sunkiai suvokiamas sprendimas – žaisti ketvirtadienį ir rungtynes pradėti pusę šešių, kai pusė Lietuvos geriausiu atveju baigia darbą. Įdomu, kaip tokį futbolo žiūrovams “patogų” tvarkaraštį pakomentuoti godotini federacijos klerkai, taip mėgstantys pasigirti tuo, kiek daug jie nuveikia futbolo populiarinimo labui? Ką gali pagalvoti naivus pilietis? Ar vėl reikės pradėti kalbą apie tai, kad Lietuvos lygos tvarkaraštį lemia kažkokios lažybų kontoros? O gal jau reikia pradėti baimintis dėl Sūduvos finansinės padėties – komandai jau gal trūksta pinigų lempos užkurti? Chm. Greičiausiai viskas buvo kitaip. Spėju, LFF burtininkai ir chiromantai dar žiemą nuspėjo, kad būtent šį ketvirtadienį Lietuvos krepšinio rinktinė Pasaulio čempionato pusfinalyje loš prieš JAV. Tai ir suplanavo rungtynes taip, kad suinteresuoti asmenys tarp rungtynių dar spėtų vakarienę pavalgyt.

Kokios priežastys bebūtų, šį kartą ir vėl pusės rungtynių garantuotai nematysiu. Nemėgstu skųstis dėl to, kad tvarkaraštis netinkamas man asmeniškai, tačiau šiemet kaip niekad daug futbolo nepamačiau būtent dėl logiškai sunkiai paaiškinamų tvarkaraščio siurprizų. Belieka viltis, kad marijampoliečiai spjaus į savo pareigas darbe ir stadione surinks standartinį tūkstantį.

Per šią trumpą pertrauką Sūduvos žaidėjai netinginiavo. Keturi pasivažinėjo ir pažaidė už Lietuvos rinktines (Karolis Chvedukas, Tomas Snapkauskas, Vilmantas Bagdanavičius ir Mindaugas Grigaravičius). Su pagrindine rinktine dirbo ir Audrius Ramonas. Tuo tarpu likę žaidėjai apsilankė Lenkijoje, kur įprastu trečio rato rezultatu (0:0) sužaidė su Gornik, lenkų Ekstraklasos klubu. Iš rungtynių aprašymo galima suprasti, kad mūsiškiai gynėsi neblogai (kas nėra naujiena), tačiau puolime nieko ypatingo nenuveikė (tas irgi trečiame rate nebestebina). Kadangi trūko gero būrio pagrindinės komandos žaidėjų (pridėkime dar traumuotus Kiselevskį, Kdouh ir Broką), tai tarptautinėje arenoje gavo progą pasirodyti ir keli vietos dubleriai (Klimavičius, Puzara, Kardokas).

Prie traumuotų žmonių pridėję dar diskvalifikuotą Marių Šoblinską ir Carlos Martinezą, prisipažinusį, kad kol kas nėra fiziškai pajėgus sužaisti pilnas rungtynes, galime daryti išvadą, kad žaisti prieš sunkiai nuspėjamą Dainava nebus lengva. Tačiau Sūduvos ispanas yra teisus – galvoti galima tik apie pergalę. Kadangi Kruoja lošia šiame ture su Trakais, Sūduva galėtų bent šiek tiek pataisyti savo padėtį lentelėje, kurią gerokai sukomplikavo per trečią ratą. Tik lengva nebus – visi žinome, kaip mūsiškiai žaidžia po pertraukų.

Belieka visiems palinkėti sėkmės – futbolininkas ir visiems simuliantams, kurie mėgins darbo metu pažiūrėti futbolo rungtynes.

Kaip Sūduva medalius pralošė?

2014-136

Deja, aš to nežinau. Kai Sūduva šiandien 1:2 pralošė Kruojai, buvau kažkur pakeliui į Lietuvą, o pastarąsias keturias dienas praleidau be interneto ryšio. Tačiau jei tokį ryšį būčiau turėjęs, šio turo anonsą būčiau pradėjęs maždaug taip. Būčiau parašęs, kad labai jau vidutiniškas Sūduvos žaidimas pastaruoju metu ir atitinkama mūsų kritika galėtų būti anuliuoti vienu mostu. Tereikėtų Sūduvai nugalėti Kruoją ir viskas stotų į savo vietas. Sūduva grįžtų į trečią vietą ir toliau ramiai galėtų rengtis ateities kovoms, kurios komandą ir mus vestų į šviesų rytojų. Deja, ši viltis neišspildė. Sūduva pralošė vienas svarbiausių šio sezono rungtynių. Tokiu atveju net nėra svarbu, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Galbūt mūsų komanda buvo šimtą kartų geresnė už Kruoją, tačiau sėkmė nuo mūsiškių visiškai nusisuko (ką galėtum lementi žiūrėdamas į Kruojos įmuštų bankių vaizdo įrašą). Galbūt…  Variantų galėtų būti koks šimtas – futbole jų visada būna. Tačiau, perfrazuojant kadaise tartus Algimanto Gabrio žodžius, komanda privalo laimėti kertines sezono dvikovas. Privalo – ir taškas. Tik tada ji gali tikėtis gerų rezultatų. Jei komanda to padaryti nesugeba – visa kita nesvarbu. Nesvarbu, kad buvo pasiekta įspūdingų pergalių. Negti nesvarbu, kaip buvo praloštos tos pačios svarbiausios rungtynės. Svarbu tik tai, kad jos buvo praloštos. Vadinasi – komanda nėra pajėgi siekti rimtesnių tikslų. Kad ir kokio stiprumo būtų sudėtis, kad ir kokia stabili būtų finansinė situacija. Taigi, komandos Prezidentas galbūt galėtų paprašyti aukščiau nupaveiksluotų Marijampolės nekilnojamo turto pardavėjų, kad jie tuo pačiu parduotų ir Sūduvos šių metų medalius. Mūsų komandai jų jau nebeprireiks. O už gautus pinigus gal kokį labai gerą legionierių kitiems metams bus galima nupirkt? Kuris pats vienas galėtų esminių rungtynių baigtį nulemti.

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2014-134Pirmo rato rungtynių su Ekranu didvyris – Mindaugas Grigaravičius. 

Kaip ne vieną kartą šiais metais jau nutiko – rungtynių anonsą tenka pradėti nuo perspėjimo apie pasikeitusį žaidimo laiką. Gal visi apie tai jau girdėjo, o gal ir ne. Žodžiu, futbolas Marijampolėje prasidės ne 12 valandą šį šeštadienį.

O dabar – apie patį futbolą. Faktas – Sūduvos laukia ne ką prastesnis išbandymas nei ankstesniuose dviejuose turuose. Ekranas smarkiai nusilpęs, dar labiau atjaunėjęs, tačiau apie tai, kad ši komanda tapo patrankų mėsa nė kalbos negali būti. Ekranas nebe tas ilgametis Lietuvos čempionas, jam tenka iš paskutiniųjų kapotis kiekvienose rungtynėse. Net ir su autobusą legionierių atsivežusia Dainava, kuri, pavyzdžiui, Šiauliams didelės bėdos nesukėlė. Tačiau Valdo Dambrausko vedamas Ekrano jaunimas, paskanintas vienu geresnių lygos žaidėjų brazilu Eivelto, net ir Žalgiriui praeitame ture buvo pakankamai kietas riešutas.

Patirties stoka lemia tai, ką Dambrauskas minėjo žodžiuose po anų rungtynių – “kai mes klydome, Žalgiris mušdavo, kai Žalgiris klydo – mes įmušti nesugebėdavome”. Tačiau ir rungtynių santraukos pakanka, kad suprastum, jog Žalgiriui gintis nuo Ekrano atakų labai paprasta nebuvo. Galbūt daugiausiai vėjo kėlė būtent Eivelto, nardydamas tarp Žalgirio gynėjų, tačiau ir progų Ekranas sukūrė ne mažiau, nei Sūduva prieš Atlantą ar Trakus. Ekrano jaunimui galima tik pavydėti – įtariu, kad jokie kiti jauni žaidėjai lygoje negauna tiek taktikos bei strategijos pamokų, kiek gauna Ekrano futbolininkai. Ta proga galima dar pasižiūrėti praeito turo Ekrano žaidimo prieš Žalgirį santrauką.

Sūduvos rungtynių su Atlantu santrauką, spėju, ne kartą jau matėme. Santrauką apie krūvą Sūduvos neišnaudotų progų ir kelias kvailas situacijas gynyboje, kurios nusinešė cielus du taškus. Štai toks nevykęs buvo Sūduvos turas. Komanda sužaidė iš principo visai neblogas rungtynes. Puolė visai neblogai – net jei pusė progų sukūrė Valentinas Baranovskis savo krašte. Gynėsi irgi neblogai – jei ne kokie keturi kartai, kai mūsų gynėjai drūčiau užsižiopsojo ir pražiopsojo du įvarčius iš niekur.

Tokia tiesa – abu įvarčius Atlantui sukūrė pati Sūduva. Pirmu atveju kokie 5 Sūduvos gynėjai nesugebėjo išnešti kamuolio iš baudos aikštelės ir suvaldyti dviejų Atlanto futbolininkų. Kitą kartą nedovanotinai laisvas buvo paliktas Papšys, kuriam užteko laiko nusivaryti kamuolį iki sau patogiausio taško ir laisvam kalti į vartus.

Kad ir kaip bevartytum – Sūduvos futbolas vis dar kelia nemažai riebių klaustukų. Kai kas jau spėjo pastebėti, kad Gvildys ir vėl ėmėsi kažkokio keistoko eksperimento. Šį kartą sudėties viražų kryptis: “stiprinkim gynybą puolimo sąskaita”. Dėl to dar neseniai aikštėje žibėjęs Arminas Vaskela ir vėl tapo giliu atsarginiu, gaunančiu kokias 20 minučių per rungtynes, o Sūduva ėmė lošti dviem atraminiais saugaus – Činiku ir Šoblinsku. Nežinau, gal ta gynyba ir tapo tvirtesnė. Juk pirmas tris rungtynes po pertraukos Sūduva iš tikro nepraleido nė vieno įvarčio. Tačiau visa gynybinė galybė yra nieko verta, jei padaroma bent pora tokių klaidų, kokias matėme praeitą šeštadienį.

Pastebėta buvo ir tai, kad šio sudėties perstumdymo ryškiausias rezultatas – stipriai sumenkęs Sūduvos puolimo arsenalas. Kaip ir ankstesnėse rungtynėse, taip ir prieš Atlantą visi Sūduvos pavojai kildavo judant kraštais. Ir, kaip minėta, tiems pavojams didžiausios įtakos turi tai, kad ko gero geriausią savo atkarpą per visą karjerą Sūduvoje lošia Valentinas Baranovskis. Palikus ant suolo Vaskelą, aikštės gabalas tarp vidurio ir priešininko baudos aikštelės tapo tuščias. Marius Šoblinskas gali atiduoti pasą, tačiau visi suprantam, kad atakas organizuoti nėra jo pagrindinis vaidmuo. Todėl tarp jo su Činiku ir kiek toliau nuo vartų atsitraukusio Tomo Radzinevičiaus plyti dykuma. Gavęs kamuolį, Tomas net nelabai turi su kuo juo pasidalinti. Nebent – leisti jį į kraštus Grigaravičiui ar Baranovskiui. Tačiau yra dar viena bėda – Russo su Martinezu, kurie pastaruoju metu minėtus du Sūduvos krašto saugus keičia, šiems neprilygsta. Todėl rungtynių pabaigoje ima strigti ir kraštai.

Kitas dalykas – ne tik mes čia tokie gudrūs. Galim būti tikri, kad Valdas Dambrauskas šios Sūduvos žaidimo ypatybės tikrai pro akis nepraleido. Jis žino, kad pakanka suvaldyti Grigaravičių su Baranovskiu ir Sūduvos puolimas turės labai daug problemų. Ekrane lošia Sūduvą puikiai išmanantis Paulius Daukša – šį kartą jo reikšmė Ekrano taktikai bus itin reikšminga. Mes puikiai žinome, kad Valdo Dambrausko Ekranas moka žaisti racionaliai. Ir jei Ekrano treneris nuspręs, kad jo komandai šį šeštadienį pakaks lygiųjų (kaip vieną kartą Marijampolėje jau yra nutikę), Sūduvai pasiimti taip reikalingus tris taškus bus ypatingai sunku.

O Sūduva savo žaidimo papildomai aktyvinti nelabai ir turi kuo. Šią savaitę sužinojome, kad Broko ir Kiselevskio šiemet jau ko gero aikštėje nepamatysime. Tad Dariui Gvildžiui belieka tie žaidėjai, kuriuos visus spėjome pamatyti per pastaruosius turus. Kovačevičiaus ar Kdouh sugrįžimas kažin ar galėtų turėti rimtesnės įtakos. O štai Russo ir Martinezas Sūduvos gelbėtojais šiemet tikrai netaps.

Todėl ir stebina Dariaus Gvildžio sprendimas ant suolo laikyti Arminą Vaskelą, prieš ilgąją pertrauką pagaliau atradusį savo žaidimą, primušusį įvarčių ir tapusį antruoju po Mindaugo Grigaravičiaus sezono atradimu. Su tuo “atradimu” gal ir perspaudžiau – jei Mindaugas buvo niekam nežinomas, tai iš Vaskelos dar prieš sezoną buvo tikimasi lyderio vaidmens. Tačiau mūsų treneriai dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių ir toliau Arminu nelabai pasitiki ir ko gero vienintelį Sūduvoje žmogų, galintį imtis padoresnio atakų organizavimo darbo, atkakliai laiko ant suolo.

Russo greičiausiai jau seniai pasiekė savo galimybių ribą. Sezono pradžioje jis pora kartų blykstelėjo, tačiau tuomet praktiškai visa komanda lošė taip prastai, kad Sūduvoje blizgėti buvo gan nesunku. Negali ant italo pykti – jis visada stengiasi, kovoja maksimaliai, tačiau naudos jo pastangos duota per mažai. Martinezas taip pat kol kas neparodė, jog ispanų futbolas yra kuo nors geresnis už lietuvišką. Tiesa, nepanašu ir į tai, kad jam patogiausia yra krašto saugo pozicija. Susidaro įspūdis, kad aikštės viduryje ispanas jaučiasi geriau, todėl net ir į Baranovskio vietą išleistas klasikinio krašto saugo funkcijų nelabai atlieka. Bet kokiu atveju – kol kas ispanas dar nesužaidė taip, kad treneriai būtų tiesiog priversti jį leisti startinėje sudėtyje. O juk būtent taip nutiko Mindaugui Grigaravičiui po pirmo rato rungtynių prieš Ekraną.

Tad belieka toliau laukti, kol Sūduva ir vėl susigrąžins šio sezono viduryje atrastą žaidimo stilių bei efektyvumą. Galbūt tai nutiks jau šį šeštadienį. Būtų visai neblogai.


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Rugsėjo 17 (trečiadienis): 17 val.
27 turas: Granitas - Sūduva

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,085,014 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.