2009: ši, viena dažniausiai mano skelbiamų nuotraukų, buvo atlikta būtent per rungtynes su Ekranu.
Šį kartą pradėkime kitaip. Pradėkime nuo istorijos.
Įdomu tai, kad šeštadienio Sūduvos varžovas vienu parametru yra neprilygstamas Lietuvoje. Ekranas yra vienintelė mūsų komanda, lošusi visuose Lietuvos aukščiausios lygos čempionatuose nuo 1990 metų. O kai 2002 metais į A lygą išlindo Sūduva, ji taip pat prie Ekrano prisijungė. Nuo tų metų tik šios dvi komandos kiekvieną sezoną pradėjo ir baigė A lygoje.
Per tuos 10 su kapeikom metų Sūduva su Ekranu A lygoje žaidė 39 kartus (beje, tik dabar supratau, kad pernai buvo Sūduvos sugrįžimo į svarbiausiąjį Lietuvos čempionatą dešimtmetis, kurį, panašu, visi iki vieno pamiršome).
Per tas link pusšimčio artėjančias rungtynes Sūduvos rezultatai buvo štai kokie. Sūduva 6 kartus Ekraną nugalėjo, 17 kartų sužaidė lygiosiomis ir 19 kartų pralošė. Mūsų komanda Ekranui įmušė 43 įvarčius, o praleido 67. Tačiau jei šių komandų susitikimų rezultatus skaičiuotume nuo 2006 metų (kai Sūduva prisijungė prie čempionato lyderių), vaizdelis būtų ženkliai geresnis: 5 pergalės, 13 lygiųjų, 8 pralaimėjimai. Įvarčių skirtumas: 29-32.
Namuose Sūduva laimėjo 5 kartus, lygiom sužaidė 9, pralaimėjo – 7 kartus. Svečiuose – laimėjo 1 kartą, lygiom sužaidė 8 kartus, pralošė – 12 kartų.
Geriausia Sūduvai buvo 2007 metai, kai vieną kartą Ekranas buvo nugalėtas ir triskart sužaista lygiosiomis. Blogiausi – 2004 metai. Tada Sūduva Ekranui pralošė visas ketverias rungtynes. Būtent ankstesniais laikais Sūduva yra keliskart smarkiai nuo Ekrano gavusi į skūrą. Didžiausias pralaimėjimas nutiko 2004 metais, kai Panevėžyje pralaimėta rezultatu 5:0. Rezultatu 4:1 Sūduva pralošė 3 kartus – 2002, 2005 ir 2006 (tą kartą namuose). Tuo tarpu didžiausia Sūduvos pergalė prieš Ekraną nutiko pernai, pirmame ture, kai Sūduva netikėtai Ekraną paguldė ant menčių rezultatu 3:1. Tuo tarpu rezultatyviausios šių komandų rungtynės įvyko 2004 metais, kai Panevėžyje Ekranas nugalėjo rezultatu 4:3. Mūsų laikais dažniausiai tiek daug įvarčių mušama nėra, o jei mušama – tai rungtynės paprastai baigiasi “rezultatyviomis lygiosiomis”.
2012: rezultatyviausias Sūduvos-Ekrano susitikimų žaidėjas Povilas Lukšys Panevėžyje tarp dabar traumuoto Kučio ir šiandieninio Kazlų Rūdos Šilo saugo Samusiovo.
Sūduvoje į Ekrano vartus įvarčius mušė 25 žaidėjai. Kad ir kaip būtų ironiška, daugiausia įvarčių į Ekrano vartus įmušė buvęs Ekrano puolėjas Povilas Lukšys – 7. Čia jau niekas nesiginčys – Lukšys su Ekranu visada lošdavo maksimaliai, rodydamas žymiai daugiau užsidegimo, nei dažnose rungtynėse su kitais lygos varžovais. Tomas Radzinevičius Ekranui įmušė 6 įvarčius. Po 2 įvarčius Ekranui kalė Sagna, Maciulevičius, Urbšys, Ledesma ir Loginovas. Na o rezultatyviausiu abiejų komandų žaidėju, be abejo, buvo tas pats Povilas Lukšys. Mat tais laikais, kai žaidė už Ekraną, jis ir Sūduvai spėjo įmušti 6 įvarčius. Taigi, viso Lukšio sąskaitoje yra 13 bankių.
Beje, statistika rodo dar vieną labai įdomų šių dviejų komandų rungtynių aspektą. Per pastaruosius penkerius metus (įskaitant ir pirmąsias šio sezono rungtynes) net 8 kartus šių komandų rungtynėms teisėjavo Nerijus Dunauskas. Vienintelis teisėjas, kuris vadovavo Sūduvos-Ekrano varžyboms daugiau nei 1 kartą buvo Slyva (jo sąskaitoje 2 rungtynės). Beje, Nerijus Dunauskas, kuris laikomas vienu geriausių teisėjų Lietuvoje, neseniai tapo pirmuoju šį sezoną, kurio veiksmais oficialiai skundėsi lygos komanda. Ta komanda tapo Šiauliai, kurių vadovai buvo nepatenkinti teisėjo veiksmais LFF taurės finalo rungtynėse. Deguto į statinę šliūkštelėjo ir Penalty.lt komentatoriai, kurių vienas – cituoju – pareiškė: “kai pradėjau domėtis, tai paaiškėjo, kad tai vienas iš lengviausiai paperkamų teisėjų”. Standartiškai komentatoriai nepagailėjo ir Ekrano, eilinį kartą pakartodami sąmokslo teoriją apie jau daugelį metų galimai perkamas Ekrano pergales.
Aišku, tikėti ir triūbyti apie tai neketinu. Tai tiesiog buvo tokios mažumą pikantiškos mūsų rungtynių aplinkybės. Galų gale, juk niekada nėra įmanoma pasakyt, ar teisėjo veiksmas yra sąmoningas kenkimas ar paprasčiausia klaida. Tiesą pasakius, už nesąžiningus dalykus teisėjai kaip taisyklė už rankos pačiumpami (ne pas mus aišku, o “supuvusiuose” Vakaruose), ne aikštėje, o toli nuo jos, sandėrių metu. Lygiai tas pats gali būti pasakyta ir apie sutartas rungtynes, kurių Europoje būna pakankamai daug.
2012: dar vienas abejose pusėse pabuvojęs žmogus – treneris Virginijus Liubšys.
Vienžo, šitie reikaliukai nėra mūsų šios dienos tema. Tai ir palikime juos sąmokslo teorijų mėgėjams, šiemet praradusiems savo pagrindinį ruporą (omeny, be abejo, turiu godotiną Aurimą Budraitį). Palikime visa tai ir grįškime į šiandieną.
Aš ir vėl užmečiau akį į paskutines Ekrano rungtynes. Tokių interpretacijų, kaip prieš rungtynes su Atlantu pateikti neketinu, tačiau Ekrano žaidimas su Banga sukėlė man įdomių įspūdžių (net jei žiūrėjau tik rungtynių fragmentus).
Atvirai pasakius, Ekrano išvaizda man labai patiko. O juk Ekranas neseniai buvo gilioje duobėje, neteko trenerio ir lošė be trijų svarbių žaidėjų – traumuotų Kučio, Tomkevičiaus ir Kavaliausko. Kirba man įtarimas, kad šiandieninis Ekrano propaguojamas žaidimo stilius – dar neseniai antruoju buvusio trenerio Dambrausko “darbelis”. Šis jaunas žmogus nėra tipiškas Lietuvos futbolo treneris. Viena, jis nėra buvęs futbolistas. Antra, trenerio mokslus jis ėjo ir pirmosios praktikos sėmėsi ne Lietuvoje, o Anglijoje. Taigi – tai nėra “sisteminis” futbolo specialistas ir jo įdarbininmas, sakyčiau, buvo vienas perspektyviausių Ekrano žingsnių pastaraisiais metais.
2009: legendinis “vandens futbolas”, privertęs jau kitais metais keisti Marijampolės stadiono drenažo sistemą. Po stadiono atidarymo tebuvo praėję metai.
Aišku, galiu aš ir klysti. Juk žiūrėjau tik ilgokus vienų rungtynių fragmentus. O ir jokių “vidinių” žinių apie Ekrano reikalus aš neturiu.
Tačiau man pasirodė, kad Ekranas lošia nelietuvišką futbolą. Mažumėlę panašų į tą, kurį sėkmingose rungtynėse rodo Atlantas, tačiau anos komandos futbolas žymiai artimesnis lėtokam ir sunkiam lietuviškam futbolui. Tuo tarpu Ekranas labai gerai išdėsto žaidėjus aikštėje ir maksimaliai stengiasi kamuolį stumdyti ne į kojas, o į plotą (panašiai kaip ir Atlantas), tačiau jo žaidimas yra lengvesnis, greitesnis, subtilesnis. Labai svarbus ir nestandartinių sprendimų faktorius – ypač mėtant kamuolius krašto saugams ar priekyje besimalančiam Rimkevičiui. Iš esmės, visus įvarčius Bangai Ekranas įmušė po greitų veiksmų atakuojant ir visais atvejais smagiai iššokęs krašto puolėjas/saugas mesdavo kamuolį dar geresnėje padėtyje esantiems kolegoms.
Įdomus netgi Ekrano išsidėstymas aikštėje. Ekranas lošia neįprastai lietuviškam stiliui toli nuo savo vartų. Komandai judant į priekį, ariergarde lieka tik du centro gynėjai, esantys maždaug viduryje tarp savo ir krašto gynėjų pozicijų (maždaug ant baudos aikštelės kampų). Jiems padeda kiek labiau priekyje besimalantis atraminis saugas. Tuo tarpu krašto gynėjai iš esmės gyvena netoliese vidurio linijos. Mano kuklia nuomone – toks komandos išdėstymas aikštėje yra vienas iš esminių šiuolaikiško futbolo bruožų. Gal dėl to Ekranas ir atrodo neįprastai prie visiškai kitokio vaizdelio Lietuvoje įpratusiai akiai.
Toks išsidėstymas Ekrano žaidimui suteikia dvi įdomias savybes. Vieną – pozityvią, kitą – nelabai. Esminiai Ekrano gynybos veiksmai vyksta netoli vidurio linijos ir priešininko komandos pusėje. Čia Ekrano žaidėjai lošia labai intensyviai, nuolat ir gausiomis pajėgomis spaudžia priešininkus (žaidėjai yra pastumti į priekį, todėl ir pajėgos gausesnės), lošia labai arti savo prižiūrimų žmonių ir nevengia jų pasivaikyti netgi netoli baudos aikštelės. Daro tai ne formaliai, o iš peties. Štai kodėl Ekranas rungtynėse su Banga visiškai valdė vidurį – ne tiek patys manipuliuodami kamuoliu, o tiesiog neleisdami nieko gero nuveikti Bangos žaidėjams. Beje, matosi, kad Ekrano futbolininkams yra duotas nurodymas iš paskutiniųjų nepraleist priešininko pro vidurio liniją, nes jei priešininkams pavyksta laimėti kokią mikrodvikovą, iškart seka smulki pražanga, kuri ir vėl sustabdo beprasidedančią ataką. Mikropražangų aikštės viduryje taktika Ekrano žaidime daugiau nei akivaizdi.
Tai, kas šioje sistemoje gerokai braška – gynyba. Ir ne dėl to, kad Ekrano gynėjai būtų labai prasti. Tiesiog, spėju, toks žaidimo stilius mūsų futbolininkams yra pernelyg didelis iššūkis. Tiek fizine, tiek taktine prasme. Tad Ekrano gynėjai grybo gerokai pripjauna – jei tik priešininkui pavyksta bent kiek greičiau prašokti aikštės vidurio užtvaras.
Puolant Ekrano žaidimas juda paprastai: aikštės vidurys – puolimo kraštai – puolimo centras. Nieko nuostabaus – kadangi Lietuvoje kaip niekad trūksta stiprių centro saugų, kurie galėtų organizuoti žaidimą iš aikštės vidurio, vis daugiau komandų sąmoningai renkasi ir tobulina puolimo kraštais taktiką. Tiesiog susidaro įspūdis, kad Ekranas labai kruopščiai dirba ties šiuo klausimu treniruotėse ir – kas svarbiausia – visą laiką lošia “į plotą”. Todėl turint tokį žmogų krašte, koks yra Umeh, priešininkų gynėjai turi labai daug vargo. O kai vidurio puolėju lošia Rimkevičius, gerai išmoktas puolimas kraštais tampa labai pavojingas.
2012: Panevėžys – Sakalų nedaug, užtat dūmų – per akis.
Prieš Ekrano rungtynes su Banga ir turėdamas omeny sunkų šios komandos judėjimą pastaruoju metu, sunkiai išvargtas pergales ir skaudžius pralaimėjimus, galvojau, kad Sūduvai bus kaip sykis puikus šansas pasinaudoti Ekrano “nesvarumo būkle”. Deja, po Ekrano rungtynių su Banga taip nebegalvoju ir manau, kad, nepaisant akivaizdžiai silpnesnės Ekrano sudėties, Žalgiriui aukso medaliai nebus lengvai pasiekiami.
Tačiau. Tačiau. Tačiau. Palikime Ekraną Ekranui. Sūduos santykis su šiomis rungtynėmis vis viena išlieka toks pats. Tai pirmosios rungtynės šį sezoną, kai bus sprendžiami “tarpinės” mūsų komandos galimybės. Nemažai vilčių teikianti antro rato pradžia ir netikėtos artimiausių konkurentų nesėkmės Sūduvai ir leido iš naujo suformuluoti sezono tikslus ir pamėgint dėl jų pakovoti.
Iš esmės rungtynės su Ekranu yra pirmasis Sūduvos pasitikrinimas, ar mūsų komanda turi šansų šiais metais imti bent jau bronzą. Suprantu, kad toks tikslas gali atrodyti iš fantastikos srities, tačiau turnyrinė lentelė ir komandų jėgų santykiai leidžia tokią prielaidą mums daryti. Tikslas – maksimalistinis. Bet juk dėl tokių tikslų ir verta pakvoti, tiesa? Laimėjusi prieš Ekraną Sūduva prie Panevėžio komandos priartėtų per padorų, kultūringą atstumą. Per tokį atstumą, kai vieno priešininko kluptelėjimo pakanka, kad būtų tiesiogine šio žodžio prasme užlipta ant kulnų. Pralaimėjusi – nutoltų taip, kad reikėtų pragariškų pastangų ir stebuklingų pergalių, kad ir vėl patektų į panašų santykį su čempionato lyderiais. Ši pergalė šviečiasi sunkiai, tačiau yra įmanoma.
O tam ir vėl reikia gerai patyrinėti priešininko stipriąsias ir silpnąsias vietas, bei tuo remiantis racionaliai apgalvoti rungtynių taktiką. Kaip minėjau, Ekrano žaidimo stilius yra dėkingas komandai, kuri taip pat propaguoja greitą, kontratakuojantį žaidimą ir puolimą kraštais. Žaibiški kamuolio pervedimai iš savo aikštės pusės į puolimo kraštus davė rezultatą pirmose rungtynėse su Ekranu, gali tokie veiksmai duoti naudos ir šeštadienio žaidime.
Bandyt brautis viduriu – visiškai beprasmiška. Sūduvos vidurio linijai trūksta ir brandos, ir tikslumo, ir taktinio pasirengimo sėkmingai kovoti su Ekrano žaidimo stiliumi. Tai gal ir neverta bandyt? Gal geriau mėgint tą aikštės vidurio gynybinę liniją peršokt staigiais ir tolimais perdavimais į kraštus, kur Baranovskis su Valskiu ar Broku galėtų sukelti nemažai vėjo. Visa bėda, kad Sūduva neturi Rimavičiaus. Tačiau turi Ledesmą, kurį žaidžiant su Ekranu apsimoka statyti tik į centro puolėjo tašką.
2012: vienas įspūdingiausių debiutų per šiuolaikinės Sūduvos istoriją: Ledesma įeina porai minučių ir pelno elegantišką įvartį, palaidojusį Ekrano viltis iš Marijampolės pirmam ture išsivežti bent tašką.
Aikštės viduryje Ledesma nieko doro garantuotai nenuveiks. Mūsų brazilui žiauriai nepatinka Ekrano persekiojanti ir artima, kontaktinė gynyba aikštės viduryje. Jis nemėgsta, kai priešininkas ar net keli lipte lipa ant kulnų, nevengdami ir alkūnėmis brazilo šonų pavelėt. Ledesmą labai lengva tokiais veiksmais išvest iš kantrybės. Atvirai pasakius, teisėjai Ledesmai šiuo klausimu mažumą pataikauja. Kai kepščiojamas, švelniai stumdomas ir tampomas brazilas neapsikentęs tiesiog sustoja kaip įbestas ir demonstratyviai baigia žaidimą, teisėjai dažniausiai švilpia pražangą. Nors akivaizdžių pražangų tokiose situacijose net nebūna.
O va priekyje Ledesma gali duoti naudos, nes Ekrano gynėjai dažnokai nespėja (nes turi skusti atgal iš puolimo ar bent iš aikštės vidurio) ir palieka nemažai erdvės įsibėgėjimui. O kad Ledesma gali apeiti bet ką mūsų lygoje arba, gavęs laisvesnį koridorių, gali įmušti ir iš toliau visi puikiai žinome.
Šiandieninei Sūduvai lošiant su šiandieniniu Ekranu labai svarbūs yra dar du dalykai. Viena, būtinas padidintas dėmesys Rimkevičiui. Šis mažas, tačiau greitas žaidėjas puikiai moka iššokti iš už nugaros ir nežymiai pralengti gynėjus, ko neretai pakanka įvarčiui. Kitas niuansas – Sūduvos gynėjus ir saugus reikia mirties bausme atgrąsinti nuo individualios technikos demonstravimo savo aikštės pusėje. Puikiai žinome, kokie žaidėjai tai labai mėgsta, tačiau kamuolio praradimo pavojus žaidžiant taip su Ekranu yra gerokai padidintas.
Prieš Ekraną galima laimėti lošiant susikaupus, be reikalo nerizikuojant gynyboje ir uraganiškai greitai puolime. Šiokia tokia sėkmė taip pat labai praverstų. Stebint kelias paskutines Sūduvos rungtynes lyg ir susidaro įspūdis, jog mūsų treneris pagaliau iš tikro pačiupo komandos valdymo vadeles į savo rankas. Jei taip iš tikro yra, Sūduva šiame sezone dar turi daug šansų. Ir ne tik šeštadienio rungtynėse.














