35: Dainava 0:6 Sūduva


Smagi pergalė, dailūs įvarčiai (tiesa, puse akies mačiau tik pirmą kėlinį, tačiau, panašu ir antras buvo toks pats). Gaila, kad po tokio rezultato tegalime galvoti apie tai, kad jis mažumą šįmetinę Sūduvos statistiką ateities archyvams pataisė. Šiuo metu tik stebuklas gali iškrapštyti Sūduvą iš penktos vietos. Kaip ten bebūtų – smagu, kad Sūduvos vyriokai nerodė tos depresijos, kuri sklido iš mano paskutinio rašto. Sūduva lošė gerai, spaudė ir tik kėlė klausimus, kaip ši komanda nesugebėjo nugalėti Dainavos trečio rato pabaigoje. Taip, žmonės šneka, kad Dainava nebesitreniruoja, kad važiavo į rungtynes savomis mašinomis ir taip toliau. Tačiau ir trečiam rate ši Dainavos laida nebuvo labai daug pasitreniravusi. Ech, nėra ko čia tos praeities prisiminti. Nuo to juk niekas nepasikeis.

Geriau pažiūrėkite Sūduvos bankes. Šios kaip reta dailios buvo. Isoda, berods, pirmą įvartį už Sūduvą lošdamas įmušė. O Kardokui ir vėl nepasisekė. Užkeikta jam ta Dainavos komanda. Belieka tikėtis, kad paskutinėse sezono rungtynėse namuose prieš Granitą Sūduva įmuš dvigubai tiek įvarčių ir bent jau taip užbaigs sezoną smagesne gaida.

Ir nepamirškit balsuoti! Šį savaitė – paskutinė. Kitą savaitę jau skelbsiu rezultatus ir siųsiu linkėjimus rinkimų nugalėtojams.

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

Ar Sūduva U-18 yra Sūduvos ateitis?

suduva-u-18-9

O buvo taip. Važiuoju aš sekmadienį per legendinį Marijampolės miestą ir žiūri gi Markas Kardokas su didžiausiu krepšiu ant peties per gatvę eina. Aš sustojau, Marką praleidau ir tuomet susimąsčiau. Ėjo gi Markas į Sūduvos stadiono pusę. Kadangi esu nekvailas vyras, iškart sumečiau. Treniruotės sekmadienio vidurdienį tikrai nebus. Vadinasi, Sūduvos dubleriai lošia! Senokai norėjau tą komandą gyvai pamatyti, bet vis iš galvos išdulkėdavo rungtynių laiką pasitikrinti.

Juolab, kad šiais metais dublerių čempionato tradicija buvo sugriauta ir kažkoks keistas naujas darinys LFF klerkų sudarytas. Anksčiau būdavo aišku – vieną diena lošia Sūduva, kitą dieną – dubleriai. Aš tik nesuprasdavau vieno – kodėl jei vyrų komanda lošia namie, tai dublerių – būtinai svečiuose. Juk vienam gale klubai verkia, kad trūksta pinigų, o kitame gale – deginamas benzinas be jokio reikalo. Atvažiuotų abi komandos vieną dieną ir sužaistų. Dubleriai – ryte, vyrai – vakare.

Ai, tiesa, pamiršau vieną niuansą. Tais gerais laikais dubleriais antrąsias komandas buvo galima pavadinti tik iš bėdos. Kaip taisyklė pusę komandos sudarydavo visokie seniai ir prašalaičiai. Tai kokį prasikaltusį pagrindinės komandos narį treneris už bausmę su jaunimu palakstyt nusiunčia, tai po traumos atsigaunantis veteranas progą futbolą prisimint gauna. Arba netgi koks peržiūron atvykęs kandidatas su svetima maike palaksto. Žmonės šnekėdavo, kad įvarčius mušdavo ir geltonas korteles rinkdavo nebūtinai tie žmonės, kuriuos pareigūnai į protokolą surašydavo. Taip pat pamenu, kad kiekvienas klubas privalomuoju būdu dublerių komandą turėjo.

suduva-u-18-1

O va šiemet buvo sukurta kažkokia U-18 lyga. Elitinė. Ką tas žodis reiškia – matyt tik patys LFF biurokratai supranta. Juk jei esi normalus logiškai mąstantis žmogus, tau turėtų būti aišku – elitiniais dalykai tampa tik tuomet, kai turi su kuo palyginti. Kitaip tariant – elitine U-18 lyga gali būti tik tuomet, jei yra bent pora U-18 neelitinių, eilinių lygų.

Aš, aišku, praleidau visus LFF piarus, kuriais, esu tikras, buvo palydėtas šios elitinės lygos startas. Tai nežinau visų argumentų, kuriais buvo argumentuojamas dublerių čempionato panaikinimas ir naujo darinio sukūrimas. Bet vaizdelis yra štai koks. Elitinėje lygoje yra 8 komandos. A lygoje – 10. Šis tas nesusiveda. Juolab, kad elitinėje U-18 lygoje matosi tik 5 A lygos klubų komandos – Sūduvos, Šiaulių, Žalgirio, Granito ir Bangos. Kaip suprantu, viena dublerių komanda lošia I lygoje – Žalgirio. Pamenu, kažkokia šneka buvo ir apie tai, kad Atlantas į antrą lygą savo dublerius siųs. Tačiau finalinėje II lygos Vakarų zonos lentelėje nė vienos A lygos komandos nepamačiau.

Matematika gaunasi tokia. Po šių metų reformos, dublerių nebeliko 5 A lygos komandose. Jaunimo komandų neturi Kruoja, Atlantas, Trakai, Ekranas ir Dainava. Štai tokia ta lietuviško futbolo perspektyva. Ekranas ir Dainava dublerius leidžia į aikštę A lygoje, nes kitokių žaidėjų neturi. Trakai ir Kruoja yra tokie projektai, kuriems jaunimo katapulta į pagrindinę komandą nerūpi. Komandos dėliojamos žaidėjų turguje. Atgimęs Atlantas iš pradžių deklaravo didelius dėmesio lietuviškam jaunimui tikslus, tačiau, panašu, nusprendė, kad pigiau bus supirkinėti kituose miestuose paaugintą jaunimą. Susidaro įspūdis, kad tik visų keikiamas Žalgiris turi padorią komandų vertikalę. Įdomu tik kada toji vertikalė ims rezultatus duoti.

suduva-u-18-7

Gerai. Griškime namo. Sūduvos dubleriai klausimus kelia jau keletą sezonų. Kadaise į dublerių reikalą mūsiškiai lyg ir rimtai žiūrėjo, o pernai gavosi kažkoks balaganas. Dubleriai kaip ir išnyko. Tapo neaišku, kokį statusą turintys žaidėjai atstovauja komandai oficialiame dublerių čempionate ir kas juos treniruoja. Šiemet viskas lyg ir stojo į savo vietas. Galbūt LFF elementariausiai pripažino sau ir pasauliui, kad Lietuvos A lyga nėra pajėgi rengti jaunimą. Visiems rūpi tik trumpieji tikslai – kaip supirkti kokių nors žaidėjų prieš sezoną, kaip nukeliauti sezono kelią neįkrentant į bankrotų duobes. Toliau nieks nebežiūri. Ateis nauji metai – tada ir spręsim, ką kitą sezoną darysim.

Tad sekmadienį Sūduvos apranga lošusios komandos statuso aš taip ir likau iki galo nesupratęs. Sūduva šią komandą yra nupaveikslavusi ir įdėjusi į skyrelį “Dubleriai” (tiesa, surašyti vaikinų vardus ir pavardes jėgų pritrūko). Tačiau Algimanto Gabrio, kuris aikštėje nurodymus vaikinams (lyg ir tiems patiems, iš nuotraukos) šaukė, oficialioje svetainėje esančioje nuotraukoje nematyti. Kiek pamenu, Algimantas Gabrys lyg ir atstovaudavo mistinį darinį, vadinamą Futbolo akademija. Ir iš tikro! Trenerį radau Akademijos skyrelyje, nupaveiksluotą kartu su 1996 m. gimimo berniukų komanda. Iš pažiūros – tai tikrai ta pati komanda, kuri lošė sekmadienį. Tik nuotrauka gerokai pasenusi. Vaikinai akivaizdžiai jaunesni, vilki sena Sūduvos apranga, nors kai kuriuos jų remia įmonė “Sumeda”, o kai kuriuos – įmonė “Vaidgeda”.

suduva-u-18-5

Užtenka detektyvų. Čia net ir Erkiulis Puaro su Šerloku Holmsu nesusidorotų. Liko dar pora pastraipų apie futbolą. O futbolas sekmadienį štai koks nutiko.

Kadangi jokia televizija šio žaidimo nefilmavo, tai jis vyko ne stadione, o treniruočių aikštyne. Gal taip net ir geriau. Žolė čia, matosi, yra tinkama, o vaikinams lengviau į užribį išspirtus kamuolius susirankiot (visiškiems pipirams, matyt, nėra jokio pasididžiavimo tokiose rungtynėse kamuolius padavinėt). Tuo tarpu žiūrovai turi privilegiją futbolą apžiūrėt iš visų kampų.

suduva-u-18-2

Sūduvos aštuoniolikmečiai buvo keliomis galvomis geresni už kolegas iš Gargždų (beje, jei kas šios informacijos neužfiksavote, tai Sūduvos jaunimas Bangos vaikinus rezultatu 5:1 nugalėjo). Tiesą pasakius, teisingesnis rezultatas ko gero būtų buvęs 10:1. Deja, obuoliai nuo obels toli nerieda. Sūduvos jaunuoliai, lyg geri savo vyresniųjų kolegų mokiniai, švaistė progą po progos. Vien per antrą kėlinį bent keturis kartus neįmušė atsidūrę per pora metrų nuo vartų, kur tarp kamuolio ir tinklo stovėdavo tik Bangos vartininkas. Buvo tiesiog sunkiai suvokiama, kaip tokiose situacijose galima neįmušti. Tuo tarpu Banga dar šiek tiek priešinosi pirmo kėlinio pirmoje pusėje. Net įvartį įmušė ir rezultatą buvo išlyginusi. O kėlinio pabaigoje ir visą antrą kėlinį berniokai iš Suvalkijos lygumų bėgo gerokai greičiau nei bendraamžiai iš Gargždų. Viską darė – tik įvarčius mušė labai taupiai.

suduva-u-18-11

Sūduvos U-18 komandą po vienų rungtynių įvertinti sunkoka. Būtų neblogai matyti bendrą lygį. Tačiau jei vertinčiau kaip visiškai neutralus vertintojas, tai mūsų jaunimo perspektyvas pavadinčiau labai jau miglotomis. Geroji žinia yra ta, kad tas miglas prasklaidyti gali patys jaunuoliai. Viskas priklauso tik nuo jų pačių. O va ar atsiras kas nors šiknoms paspardyt ir į protą atvest – šito aš nežinau.

Visų pirma pasakysiu, kokiu kampu šią komandą mėginau įvertinti. Juk galėtum sakyti – “ech, juk jie dar tik vaikai”. Tačiau šiuolaikiniame futbole 18 metų yra pats tas laikas peršokti į pagrindinę komandą ar bent jau ant pagrindinės komandos atsarginių suolo. Todėl ir vertinu kaip vyrus, stovinčius ant profesionalaus futbolininko slenksčio, o ne kaip pienburnius, kurie kamuolį gainioja savo malonumui.

suduva-u-18-6

Esmė štai kokia. Man patiko, kad komanda mėgina lošti kombinacinį, komandinį futbolą. Tuo buvau maloniai nustebintas. Už tai galima padėkoti tik treneriui. Algimantas Gabrys visaip savo jaunuolius barė, nes klaidų šie jaunuoliai iš tikro daugokai atlikdavo. Tačiau kombinacinio futbolo genas jau įsodintas. Kaip ir dera laikantis Sūduvos tradicijų, ir ši komanda žaidžia greitą futbolą, pagrįstą staigiais pasais krašto saugams, kurie savo ruožtu mėgina kirsti arčiau vartų ir atiduoti aštrų pasą. Labiausiai mane džiugino tai, kad ši komanda visiškai neserga vyrų komandos liga – balionų į baudos aikštelę nesimatė, nors Sūduva U-18 ir turi aukšto stoto puolėją Marką Kardoką (jau vien šio fakto pakaktų tuos balionus pateisinti). Tačiau krašto žaidėjai mieliau veržiasi pro priešininkus ir tik priartėję prie baudos aikštelės ar net įkirtę į ją, mėgina atiduoti aštresnius perdavimus.

suduva-u-18-10

Taip pat matėsi, kad komanda kiekvienoje esminėje grandyje turi žaidėją, kuris dažniausiai ir imasi iniciatyvos – Tadą Klimavičių gynybos centre, Imran Mekhrabov centre, Marką Kardoką priekyje ir Edviną Puzarą su Eitvydu Cikanavičiumi atakos kraštuose. Tas irgi nėra blogai, nors reikia gerokai akis įtempti, kad tą “lyderiavimą” pastebėtum.

Tik štai – jei būčiau treneris ir kas nors man pasiūlytų “imk bet kurį žaidėją į savo komandą”, tai aš neimčiau nė vieno. Na galbūt dėl Klimavičiaus ir Puzaros kiek pasvarstyčiau. Didžiausia bėda – labai prastas futbolo elementoriaus įvaldymas: kamuolio stabdymo įgūdžiai, perdavimo tikslumas, galų gale – smūgis. O ir noro kapotis iš paskutiniųjų šiose futbolo rungtynėse matėsi mažokai. Kartais toks jausmas apimdavo, kad šie jaunuoliai jaučiasi kone futbolo žvaigždėmis. Arba, mažų mažiausiai, vėtytais ir mėtytais futbolo profesionalais. Tiesą pasakius, Valentinas Baranovskis, Karolis Chvedukas ar net senukas Tomas Radzinevičius energija ir besąlygišku kovingumu keliskart lenkia šiuos jaunuolius. Ir kokia komanda tokio “pagyvenusio” jaunimo norės?

Tik nepulkite manęs kaltinti “žiaurumu” ir sakyti “juk jie dar tik vaikai”. Kai kurie iš jų jau iš tikro sėdi ant pagrindinės komandos suolo. Kiti – netgi laiko A lygoje jau yra gavę. Netgi reikšmingose rungtynėse. Todėl nesuprantu, kodėl turėčiau jų gailėti labiau nei kokio Bagdanavičiaus ar Vaskelos? Kuo jie geresni?

suduva-u-18-8

Ir jei neatsiranda nieko, kas pasakytų tiesą į akis, padarysiu tai aš. Futbolininkai, kurie palyginus geroje A lygos komandoje jau yra gavę laiko, sekmadienio rungtynėse privalėjo tiesiog švytėte švytėti. Jie turėjo lošti taip, kad po rungtynių kuo grečiau lįsčiau į internetą ir ieškočiau tų būsimų futbolo žvaigždžių pavardžių.

Reikia, kad aštuoniolikmečiai loštų tik šiek tiek prasčiau už pagrindinę komandą – ypač jei tie aštuoniolikmečiai planuoja į pagrindinę komandą persikelti. O dabar gi matėme labai vidutiniškas rungtynes, kur vidutinišką futbolą lošusi komanda buvo ženkliai stipresnė už kitą, dar prastesnį futbolą žaidusią. Su tokiu požiūriu toli nenukeliausi. Tai gal iš tiesų Sūduvos treneriai būdavo teisūs, kai tik visiškai bėdos prispausti vietinį jaunimą į aikštę leisdavo pastaruosius dešimt metų?

Štai ir gaunasi nesąmonė. Juk tai, kad tavo mažame mieste yra visai nebloga profesionali futbolo komanda yra nuostabi galimybė be ypatingos konkurencijos pradėti futbolininko karjerą. Tačiau futbolo elementorių reikia išmokti. Be elementoriaus – tiesus kelias į Kazlų Rūdą. O dabar gi susidaro įspūdis, kad jaunoji Sūduvos pamaina mano, kad išskirtiniais futbolistais jie jau tapo ir kad kelias į pagrindinę Sūduvos sudėtį – rožėmis klotas. Tai gal imkit ir paskaičiuokit, kiek tokių kaip jūs per pastaruosius dešimt metų iš dublerių į pagrindą persikėlė. Ir dar suskaičiuokit, kiek iš jų sugebėjo prasimušti bent kiek aukščiau nei A lyga.

suduva-u-18-4

Štai tuomet statistika tampa labai aštri. Sūduvos U-18 komandos nariams reikėtų apie tai pamąstyti. Jei remsimės statistika, iš šios komandos šansą ką nors įdomesnio futbole turi tik koks 1 ar 2 žmonės. Daugiau gerų žaidėjų Marijampolės futbolas pagaminti nėra pajėgus.

Tad jei iš tikro nori tapti tuo vienu ar dviem prasimušėliais, treniruotis derėtų ne tik treniruotėse. O žaisti net ir su bendraamžiais derėtų maksimaliai jėga ir maksimaliu kovingumu. Kitu atveju, laukia labai liūdnas likimas – drebančios kojos ir nežinojimas ką daryti, kai bus suteiktas šansas lošti ne prieš bendraamžius, o prieš A lygos chebrą. Kiek progų pasirodyti A lygoje šiemet gavo Kardokas ir Puzara? Ir ar tikrai tas progas išnaudojo taip, kad treneriui neliktų nieko kito, kaip leisti žaidėją aikštėn ir kitose rungtynėse? Ar sužaidė taip, kad tribūnos iš trenerio reikalautų juos leisti aikštėn, kaip aną šeštadienį prašė leisti į kovą Mindaugą Grigaravičių? Jei jau atvirai, kai prieš Kruoją Ramonas išleido Edviną Puzarą, tribūnos apskritai nesuprato tokio keisto trenerio sprendimo.

suduva-u-18-3

Štai toks mano moralas. Sūduva U-18 mėgina lošti protingą, dailų futbolą. Matosi, kad komanda trenerį turi. Taip pat matosi, kad kai kurie žaidėjai turi šiokį tokį talentą ir šiokių tokių sugebėjimų. Tačiau jų nepakanka. Viską būtina dauginti mažiausiai kvadratu. Tik tuomet apsimokės galvoti apie profesionalaus futbolininko karjera. Kitu atveju – geriau galvoti apie padorią profesiją ir kabinti bucus ant vinies, kol dar nepavirto peraugusiais ir “amžinai perspektyviais” dubleriais su perspektyva sužibėti kokioje nors I lygos komandoje.

Varykit, chebra, negailėkit savęs ir nešvaistyki laiko niekams ir nesąmonėms. Treniruokitės dvigubai daugiau nei jums liepia Algimantas Gabrys. Treniruokitės ir prieš treniruotę, ir po treniruotės, ir prieš miegą, ir šeštadienio vakarą. Skaitykite knygas apie futbolą – jų pilna ir apie taktiką, ir apie treniruočių principus. Čempionų lygą žiūrėkite ne su alaus buteliu, o su pieštuku ir popieriaus lapu. Mums, civiliams, Čempionų lyga – pramoga, jums – dar viena treniruotė. Jums liko labai nedaug – pusmetis, gal dar metai. Nes jei po metų jūs nebūsite tvirti Sūduvos pagrindinės komandos nariai – tuomet tik kvailys galės svajoti apie didingą futbolininko karjerą.

34: SŪDUVA 1:2 KRUOJA

suduva-kruoja-russoĮvarčio autorius su oficialia palyda. 

Greičiausiai jus nustebinsiu, tačiau po šių rungtynių galiu padaryti tik vieną išvadą. Ši Sūduvos “laida” laisvai galėtų pasiimti A lygos medalius. Galbūt – net dėl aukso su Žalgiriu galėtų pasistumdyt. Reikia vienos vienintelės sąlygos – kad tokią galingą energetiką turinčią komandą prižiūrėtų padorus treneris.

Negaliu priekaištaut nė vienam Sūduvos žaidėjui. Negaliu kaltint Audriaus Ramono, kuris visą gyvenimą buvo vartininkų treneris, o dabar be jokios pagalbos ir paramos turi valdyt medalius laimėti mėginančią komandą. Šias rungtynes ir visą sezoną pralaimėjo Vidmantas Murauskas ir Co. Tik jie gali mums paaiškinti, kodėl į prizinę vietą nutaikyta komanda visą sezoną turėjo tokį trenerių štabą, kuris labiau derėtų ant bankroto ribos balansuojančiam klubui. Osapo Benderio stiliaus Sūduvos savininkų strategija paskandino dar vieną sezoną.

Kruoja – puikus pavyzdys, ką gali padaryti, jei į trenerių klausimą žiūri profesionaliai, o ne benderiškai. Ar Kruojos žaidėjai yra geresni už mūsiškius? Tikrai ne. Ar jie karščiau troško pergalės nei Sūduva? Irgi ne. Mūsiškių kovingumas buvo keliasdešimčia laipsnių aukštesnis.

Deja, rezultatams reikia ne tik (ar net – ne tiek) kovingo, bet ir racionalaus požiūrio bei elementarių šiuolaikinių futbolo elementų išmanymo. Kruoja iš tikro lošė protingesnį futbolą. Jaučiamas ir komandos stilius, ir treniruotėse išmoktos schemos, ir iš anksto apibrėžti bei visiems į galvas įkalti atskirų žaidėjų vaidmenys.

suduva-kruoja-beniusis-tsyvilko-kovacevicPo pirmo kėlinio. 

Sūduva Kruojai visas rungtynes pralošinėjo elementariuose dalykuose. Mūsiškiai nuo savo vartų kamuolį spiria bet kur, o Kruoja kone visą laiką tokiose situacijose kamuolius mėtydavo ten, kur garantuotai būdavo laisvas žaidėjas. Rezultatas? Žymiai mažiau kvailai prarastų kamuolių. Kruojos žaidėjai niekada nesusigrūda į būrį – aplink su kamuoliu esantį žaidėją iškart susiformuoja voratinklis, kuris minėtam žaidėjui siūlo visą seriją perdavimo variantų. Kruoja tobulai yra atitirbusi jungtį su Beniušiu – ko gero dar niekada šio žaidėjo privalumai nebuvo taip kokybiškai išnaudojami, o trūkumai – neutralizuoti. Kiekvienas Kruojos kampinis ar baudos smūgis – garantuotas pavojus vartams. Dėl tos pačios priežasties – standartinių situacijų schemos taip pat treniruotėse ištobulintos, o tie, kas standartus atlieka moka ne tik paprasčiausiai spirti kamuolį.

Tuo tarpu Sūduva uždirbo krūvą kampinių ir pakankamai pavojingų baudos smūgių. Sakytum – valio! Taip ir reikia žaisti. Vadinasi, žaidėjų veiksmai aplink baudos aikštelę yra aštrūs ir pavojingi. Tačiau nė vienas iš šių standartų nesukėlė ne mažiausio pavojaus. Kiek kartų kampiniai nulėkdavo toli už vartininko aikštelės, kur nebūdavo nė gyvos dvasios?

Sūduvos žaidimas, taktika ir strategija yra pagrįsti vieninteliu argumentu – begaliniu noru, užsidegimu ir atsidavimu. Deja, tai reiškia, kad į kiekvieną ataką lekiama lyg akis išdegus – be jokio plano, tvarkos ar minties.

suduva-kruoja-ivartisOptimistinė rungtynių viršukalnė.

Karts nuo karto net ir tokiu stiliumi lošiant, sužaidžiama tiesiog tobulai. Puikus pavyzdys – šiandieninis Sūduvos įvartis. Tiesiog vadovėlinė ataka! Tokios situacijos iš esmės rodo mūsų komandos potencialą. Deja, dauguma kitų atakų baigiasi kokia nors nesąmone. O tai yra dalykas, kuris labiausiai žlugdo komandos dvasią ir sekina jėgas. Ir jei nutinka taip, kad šie atakų uraganai neatneša rezultato – tuomet reikalai baigiasi taip, kaip pasibaigė šiandien.

Šiandien Sūduva sulošė puikias rungtynes… tipišku šio sezono stiliumi. Esminis galutinio rezultato faktorius – rungtynių reikšmė ir labai riboti komandos narių fizinių jėgų ištekliai.

Pirmas kėlinys buvo geras. Tačiau ir vėl – tipiškas. Sūduva puikiai laikėsi visą kėlinį. Neblogai atakavo, įmušė įvartį ir idealiai gynėsi. Be abejo, tokia gynyba mūsiškiams buvo pavojinga dėl to, kad žaidėjai nebuvo pailsėję. Sūduva gainiojosi didžiuliu tempu Kruojos žaidėjus kone po visą aikštę, neleisdavo laisvai priimti kamuolių ir neprileisdavo prie savo vartų. Iki 30 minutės Kruoja apskritai prie Sūduvos vartų nesugebėjo nieko sukurt. Maždaug tuo metu nutiko puikus Beniušio smūgis. Tačiau jis labiau buvo šio žaidėjo meistriškumo rezultatas, nei grubi gynėjų klaida. O tada krito kvailiausias įvartis po kampinio. Taigi – puikus žaidimas, viena menka klaidelė gynyboje ir viską reikia pradėti iš naujo.

Kaip ir buvo galima tikėtis, antras kėlinys prasidėjo ir vyko chaotiškai. Iš pradžių Sūduva lošė su protu. Maksimaliai spaudė Kruoją, tačiau apie savo vartų gynybą taip pat dar pagalvodavo. Kruoja turėjo kelias puikias situacijas, tačiau iš esmės jai teko atlaikyti didžiulį Sūduvos spaudimą. Kad ir kokia gera bebūtų Kruoja, kad ir kokia chaotiška būtų Sūduva, tačiau mūsiškiai vis viena sugebėjo sukurti begalę puikių situacijų, kurias vieną po kitos siuntė į šiukšlių konteinerius nevykusiais paskutinių stadijų atlikimais. Dažniausiai nepavykdavo pataikyti į vartus, o kai pavykdavo – dažniausiai šoninis teisėjas keldavo nuošalės vėliavą. Sūduva privalėjo mušti 2-3 įvarčius. Tačiau neįmušė.

suduva-kruoja-uggeUgge – vienas iš tų, kurie  bėga net tuomet, kai bėgti nebegali. 

Toks begalinis spaudimas galų gale davė savo rezultatą. Paskutines 15 minučių tapo aišku, kad nieko doro šiandien išpešt nepavyks. Mūsiškiai pavargo ir paprasčiausiai nustojo gintis. Pusė komandos net negrįždavo atgal, o nemaža dalis tų, kurie dar gynėsi – jau sunkiai galėjo pabėgt. Tačiau net ir jie karts nuo karto sugebėdavo stebuklingu būdu perimti kamuolį ir pradėti eilinę kontrataką. Deja, net ir turėdami kiekybinės persvaros (dėl to, kad kai kurie nebegrįždavo gintis), mūsiškiai ir vėl kaip be galvos lėkdavo į priekį, švaistydami progą po progos.

Toks požiūris į gynybą buvo pateisinamas. Juk iš tikro nesvarbu, bus lygiosios, ar bus pralaimėta. Tačiau šis požiūris teisingas tik iš tokios komandos, kaip Sūduva perspektyvos. Kruoja gynyboje aklai neužsidarė. Kruoja irgi norėjo laimėti. Todėl žymiai racionaliau buvo nemažinti atidumo gynyboje, leisti Kruojai ramiai atakuoti ir laukti savo šanso kontratakoje.

suduva-kruoja-bartkus-atakuojaDžiugas Bartkus atakuoja. 

Aišku, kai Bartkus bėga link Kruojos vartų prieš keliant kampinį – visiems tai kraują kaitina. Supranti, kad komanda eina va bank. Tačiau juk tai – greičiau nevilties, o ne ryžto laimėti išraiška. Ypač jei esi protingas žmogus ir žinai, kad Sūduva vis viena nesugeba normaliai kamuolio nuo kampinio gairelės pakelt. Kai taip yra, į Kruojos baudos aikštelę galima suleist ir Murauską, ir Ramoną ir dar pusę kurios nors tribūnos. Naudos daugiau nebus, jei kamuolys vis viena spiriamas taip stipriai, kad išlekia kitoje aikštės pusėje į užribį.

Štai tokios tokelės. Reiškiu pagarbą visiems iki vieno žaidėjams. Ne jūsų kaltė, kad pralošėte šias rungtynes ir visą sezoną. Jūs padarėte viską, kas tik nuo jūsų priklauso. Kas matė iš arčiau Sūduvos žaidėjų veidus po rungtynių – tas supras. Kad ir kaip bebūtų graudu, tačiau viso sezono simboliu laikyčiau šios dienos Valentino Baranovskio maksimalų sprintą tam, kad numuštų kamuolį nuo mūsų vartų linijos. Ši situacija tobulai parodė abiejų komandų požiūrius. Žaidė racionali komanda, kuri iš to racionalumo net nesugebėjo iki tuščių vartų kamuolio nuspirt (nes mėgino tai padaryt labai tiksliai), ir emocijų valdoma komanda, kuri išsprendė atrodytų beviltišką situaciją. Deja, tai buvo tik viena rungtynių akimirka. O galutinį rezultatą visi žinome.

Valentino Baranovskio „reidas“ link savo vartų susilaukė ne menkesnių aplodismentų, nei Russo įvartis. Tribūnų palaikymas rodė, kad Sūduvos ištikimieji iš tikro turi ryšį su komanda aikštėje. Tai yra didžiulis laimėjimas. Tai yra pagrindinis šios Sūduvos „laidos“ pasiekimas. O kadangi futbolo čempionatai nesibaigia šiemet, į ateitį žvelgiu optimistiškai. Jei Sūduvos vadai pabus iš savo provincialių sapnų ir sugebės šiems žvėrims aikštėje rasti sumanių trenerių kolektyvą – šluosim visus iki vieno ir medalius galėsime patys pasirinkti. Jei tik jie pabus.

suduva-kruoja-ramonas-radzineviciusTreneris ir kapitonas.

suduva-kruoja-radzinevicius

suduva-kruoja-radzinevicius-kyla

suduva-kruoja-tomas-radzinevicius

Ar gali į Sūduvos stadioną susirinkti 5000?

fk-suduva-stadionas
Vieną kartą taip jau yra nutikę. Dar geriau – tą kartą jų buvo gal ir visi 6 000. Vyresnieji pamena tą keistą dieną, kai prieš šešerius metus naujajame Marijampolės stadione įvyko pirmosios rungtynės. Tą kartą miestelėnai į rungtynes susirinko būriais ir toli gražu ne kiekvienas sugebėjo pasakyti, kurios spalvos apranga rungtynes lošia “savi”. Šią nuotrauką jau ne kartą rodžiau. Tačiau galimybės Sūduvos rungtynių metu nupaveiksluoti tokią pačią per tuos šešerius metus taip ir nepasitaikė.

Bet apie viską iš eilės. Čia neseniai komentaruose buvo paminėti Sūduvos “viešieji ryšiai”. Žmogus sakė, kad jie ir vėl nieko gero nenuveikė, aš mėginau prieštarauti sakydamas, kad nuveikė kaip niekad daug. Tai va, galvojau, parodysiu gi prieš šias reikšmingas namų rungtynes vieną iš tokių smagių Sūduvos klubo “nuveikimų” – žaidėjų korteles, kurios buvo išleistos dar vasarą. Jose – daugiau mažiau visa šio sezono komanda. Ir jas, įtariu, vis dar galima įsigyti prieš kiekvienas namų rungtynes. O kad rungtynių namuose beliko dvejos, tai ir pagalvojau, kad verta šį faktą paminėti. Gal dar yra tokių, kurie pamiršo, jog už kelis litus galima nusipirkti dalykėlių, kuriuos po 20 metų galės savo vaikams ar anūkams parodyti.

Korteles fotografuodamas ir skaitinėdamas (o paskaitinėti tikrai yra ką), radau vieną unikalų dalyką. Į stadioną eilinių rungtynių žiūrėti kartais kiek intensyviau pakviečia klubo “viešieji ryšiai”. Sūduvos sakalai nepatingi paminėti. Tačiau, kad žodį tartų pats Sūduvos žaidėjas – to dar nėra buvę!

Tiesa, reikia pripažinti, kad Marius Šoblinskas nekvietė būtent į šias rungtynes. Jis tiesiog atsakė lyg ir į banalų klausimą, kurį jam uždavė minėtų kortelių rengėjai. „Ko paprašytum visus norus išpildančio džino?“. Ir Marius Šoblinskas atsakė. Jis neprašė naujo automobilio ar kontrakto su Manchester United. Jis paprašė „5 000 žiūrovų kiekvienose Sūduvos rungtynėse“. Ir pridurti daugiau nėra ką. O kadangi džinai pas mus tik Seime sėdi, tai šis šeštadienis yra puiki proga atlikti darbą už jį ir pagaliau išpildyti Mariaus Šoblinsko svajonę. Juk neįmanomų dalykų nėra, ar ne?

fk-suduva-kortele-soblinskas

fk-suduva-kortele-soblinskas-2

fk-suduva-korteles

fk-suduva-kortele-radzinevicius

fk-suduva-kortele-antra-puse

fk-suduva-kortele-brokas

fk-suduva-kortele-bartkus

fk-suduva-kortele-chvedukas


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Lapkričio 20 (ketvirtadienis): 14 val.
35: Dainava - Sūduva
.
Lapkričio 29 (šeštadienis): 18 val.
36: Sūduva - Granitas

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,125,110 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.