23: ATLANTAS 2:2 SŪDUVA

2014-133Marijampolė žengia į priekį – futbolą žiūrėjau Coffee Hill – švaru, gražu ir geras nemokamas wi-fi. 

Žiūrint pirmą šių įdomių rungtynių kėlinį neapleido klausimas – kada gi Sūduva pati pagaliau įmuš įvartį? Juolab, kad geriausias progas šiandien švaistė geriausias mūsų komandos įvarčių mušėjas. Valentinas Baranovskis padovanojo du puikius perdavimus Tomui Radzinevičiui, tačiau šiam taip ir nepavyko įveikti Atlanto vartininko. Laimė į šį klausimą dar buvo atsakyta iki pertraukos. Pataisykite jei klystu, tačiau man atrodo, kad šiandien Sūduva įmušė pirmą įvartį po standartinės situacija šiame sezone.

Jei pirmame kėlinyje Sūduva rodė, kaip reikia pulti, tai antrame kėlinyje – dar kartą mums išsamiai parodė, kaip nereikia gintis. O juk atrodė, kad gynybos su kvailomis klaidomis ir žioplu aplaidumu laikai jau bus praėję. Deja, panašu, kad Dariui Gvildžiui dar bus ką veikti per treniruotes šiame sezone.

Futbolo išvaizdą Klaipėdoje nulėmė lietus. Štai tokioje šalyje mes gyvename – dar prieš savaitę per rungtynes buvo daromos “karščio pertraukėlės”, o šiandien abi komandos maudėsi balose. Kaip nebūtų keista, su rungtynių pradžios liūtimi žymiai geriau susidorojo mūsų komanda. Sakau – keista, nes dažniau mūsų komanda stipraus lietaus “neįveikia”. Tačiau šiemet mūsų keiksnojamas balioninis futbolas per tokią liūtį Sūduvai labai pravertė. Ko gero dar keisčiau yra tai, kad šlapia aikštė “nugalėjo” Atlantą. Mat jei mūsiškiai aukštų perdavimų futbolą mėgina po truputį pakeisti kombinaciniu, tai Atlantas yra komanda, kuri tokį futbolą sąmoningai žaidžia nuolatos.

Kitą niuansą net keliskart minėjo ir rungtynių komentatorius – Atlante šiandien nematėme nemažo būrio svarbių žaidėjų – Donato Kazlausko, Krušnausko, Eliošiaus. Iš kitos pusės Atlantas yra žymus tuo, kad pakeitus pagrindo žmogų dubleriu žaidimo kokybė nelabai pasikeičia. Bent jau pernai Atlanto treneris Sarsanija kartais šią savo komandos savybę netgi naudodavo “pedagoginiais” sumetimais, po netinkamai sužaistų rungtynių ant suolo palikdamas vieną ar kitą pagrindinės sudėties žaidėją. Aišku, jeigu svarbiu sezono metu komanda leidžia sau išsiųsti pagrindinės sudėties žaidėjus į peržiūras, tai bent iš dalies parodo iš komandos prioritetus.

Bet kokiu atveju, pirmas kėlinys visiškai priklausė Sūduvai. Pasikartosiu – Atlanto vieta lentelėje lyg ir leistų pateisinti tokį jėgų santykį, tačiau kažin ar kas iš mūsų tikėjosi, kad po pirmo kėlinio Sūduva turės du įvarčius, dar bent dvi šimtaprocentines progas, o priešininkas bus likęs praktiškai su nuliniu padoresnių atakų kiekiu.

Be abejo, kelių gerų progų neišnaudojusiai Sūduvai smarkiai padėjo Atlanto gynėjo į savo vartus įmuštas įvartis. Sūduva ir taip lošė kontratakomis, o Atlantui gavus vieną įvartį į savo vartus, teko gynybai skirti dar mažiau dėmesio. Atlantui ką nors įdomesnio Sūduvos pusėje suorganizuoti sekėsi sunkiai, o va Sūduva vis atrasdavo savo kraštus didelėse tuščiose erdvėse. Tiesa, bent jau Baranovskiui keliskart padėjo ir Atlanto krašto gynėjai, nesuvaldydami tolimų Sūduvos perdavimų.

Antras kėlinys prasidėjo panašiai – Sūduva savo pusėje, Atlantas kiek aktyviau. Atlanto aktyvizmas buvo natūralus ir suprantamas – nieko kito ir nereikėtų tikėtis, kad komanda į antrą kėlinį įeina turėdama minus du įvarčius. Tačiau pirmas penkiolika minučių neatrodė, kad santykiai aikštėje keisis – mūsiškiai turėjo progų, Atlantui atakuoti ir toliau sekėsi vidutiniškai. O tada Sūduva užmigo, atsipalaidavo ir praleido du debiliškus įvarčius. Ir viskas prasidėjo iš naujo.

Po antrojo Papšio įvarčio jėgų santykis radikaliai pasikeitė. Sūduvos antras numeris tapo labai gilus. Atlanto persvara – žymiai solidesnė. Tačiau du trečdalius rungtynių gan ramiai pirmavusi Sūduva su lygiosiomis taikytis neketino. O tai reiškė tą patį, ką Atlanto žaidimas pralaimint pirmame kėlinyje – Sūduva nebegalėjo gintis taip gausiai, kaip pirmaudama, todėl užsikūrusio Atlanto atakoms taip pat atsirado daugiau erdvės ir galimybių.

Taigi, viskas prasidėjo iš naujo. Skirtumas tik tas, kad laiko liko nedaug, todėl vieno įvarčio kaina tapo didžiulė – kas įmuš, tas laimės. Žodžiu, maksimalios įtampos futbolas.

Futbolas buvo maksimaliai įtemptas, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad daugiau išskirtinių progų neturėjo nei viena, nei kita komanda. Vienintelis rimtesnis nutikimas (skaičiuojant abiejų komandų atakas) buvo Sūduvos gynėjų Atlantui padovanotas baudos smūgis tiesiai prieš vartus. Turint omeny, kad Atlante lošia toks Papšys, panašių pražangų reikėtų vengti kaip kokio šėtono. Laimė eilinį kartą šiame sezone Sūduvą išgelbėjo Džiugas Bartkus.

Kokia galėtų būti rungtynių išvada? Ogi, prasta ta išvada. Sūduva eilinį kartą paleido vėjais du taškus. Galbūt Atlantas yra Sūduvai prakeikta komanda – panašiai, kaip Kruoja. Mat panašių scenarijų į šiandien matytų per pastaruosius sezonas matėme ne vieną. Sūduva pirmauja ir pergalės neišsaugo.

Tačiau šį kartą lygiosios yra ypatingai skaudžios. Tai, kad Atlantas ir išlyginęs nesugebėjo nieko išskirtinio sukurti rodo tik vieną – Altantas yra prastos formos. O jei lyginsime su šios komandos pernai rodytu futbolu, tektų sakyti, kad Atlantas yra labai prastos formos. Atlantas po antrojo savo įvarčio Sūduvą smarkiai spaudė, turėjo ir aikštės, ir žaidybinę persvarą. Tačiau padorių atakų ir rimtų progų vis viena nebuvo. Buvo arba Sūduvos žaidėjų padovanoti momentai, arba slidžios aikštės nulemtas bardakas po kampinių. Atlantas lošia nekokybišką futbolą – todėl ir gaila, kad Sūduva nesugebėjo nugalėti varžovo, kuris tikrai buvo įveikiamas.

Pakartosiu – Atlanto nepavyko nugalėti dėl poros kvailų klaidų gynyboje. Abu įvarčiai – Sūduvos gynėjų dovanos Atlantui. Vienu atveju buvo nesugebėta išmušti kamuolio iš baudos aikštelės, kitu atveju – leista Papšiui nubėgti palei baudos aikštelės liniją visiškai laisvam kokius 20 metrų ir leista mušti į vartus. Taip pat – visiškai laisvam. Ypač apmaudu, kad tai buvo Papšys – žaidėjas, kuris tokiose situacijoje ko gero įmušti devynis kartus iš dešimties.

Gerai. Yra kaip yra. Svarbu – nepralaimėta artimiausiems lentelės varžovams. Svarbu – kad ir po truputį renkami taškai. Niekas dar neprarasta. Laukiam kito žaidimo.

22: SŪDUVA 0:0 TRAKAI

2014-132

Kaip bebūtų gaila, šį kartą planas nusigauti iki Marijampolės nepavyko ir žaidimą teko žiūrėti su mažumą trūkinėjančių Sūduvos stadiono internetu. Ne tik Trakų komandai, cituojant Paulių Jakelį, yra sunku pasiekti stadioną, kai rungtynės vyksta savaitgalinių mišių grafiku. Na bet tai yra smulkmenos. Grįžkime į stadioną – kas realiai, o kas – virtualiai.

Pažiūrėjus į startinę Sūduvos sudėtį prieš šias reikšmingas rungtynes, pamatėme tai, ko senokai jau nebuvome matę – šiokį tokį sudėties eksperimentą. Sudėtį po paskutinių Sūduvos rungtynių iš esmės koregavo Isodos ir Ugge sugrįžimas. Aš spėjau, kad centre ir šiandien loš Tsyvilko, tačiau taip nenutiko. Greičiausiai dėl to, kad Dariui Gvildžiui teko spręsti krašto gynėjo klausimą. Snapkauskas buvo paliktas ant suolo, Isoda su Ugge stojo į gynybos centrą, o Bagdanavičius su minėtu Tsyvilko buvo pastatyti į kraštus. Dėl Bagdanavičiaus – viskas aišku ir tvarkinga, o baltarusiui tai tapo dar vienu pozicijos išbandymu.

Sprendimas Tsyvilko statyti į gynybos kraštą ko gero buvo išprovokuotas ryškiausio taktinio Dariaus Gvildžio triuko – krašto gynėju neretai šiemet žaidžiantis Marius Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo zoną. O vienas pagrindinių aikštės vidurio veikėjų Arminas Vaskela – paliktas ant suolo.

Toks sprendimas galėtų stebinti – juk Arminas pastaruoju metu buvo garantuotas pagrindinės sudėties žaidėjas ir labai svarbus Sūduvos atakų sraigtas. Tačiau, kaip parodė pirmas kėlinys, šis Gvildžio eksperimentas pasiteisino. Spėju trenerio logika buvo paprasta ir jo paties ne kartą akcentuota – svarbu patiems nepraleist, o įmušt kaip nors įmušim.

Pirmąjį kėlinį Šoblinsko ir Činiko duetas greičiausiai ir garantavo, kad Trakai taip ir nesurengė nė vienos iš tikro pavojingos atakos, nors žaidimas buvo visiškai lygus. Trakai gan skystai atrodė puolimo kraštuose (tam galbūt įtakos turėjo ir Lukšos transformacija į krašto gynėją), o judesius centru Sūduvos gynybinės pajėgos gan neblogai gesino. Pora pavojingesnių Trakų smūgių buvo labiau lemti individualių sugebėjimų, nei rimtesnių kombinacijų rezultatas. Turiu omeny vieną suktą smūgį pro Sūduvos gynėjų kojas (nepamenu, kas ten mušė) ir Labuko smūgį galva šoktelėjus virš Tsyvilko (už tai, be abejo, reikia įrašyt minusą ir mūsų gynėjui).

Aikštės persvaros neturėjo nė viena komanda, tačiau Sūduvos atakos pora procentų buvo pavojingesnės. Svarbiausia yra tai, kad Sūduvos atakos buvo logiškos kombinacijos, kuriomis vienas ar kitas žaidėjas būdavo išvedami į smūgiui patogią padėtį. Dažniausiai tais žaidėjais pirmame kėlinyje buvo Chvedukas ir Grigaravičius (antrame kėlinyje situacija nepakito). Tačiau mūsų komandos atakoms trūko pastaruoju metu klasikinio elemento – situaciją atitinkančio galutinio smūgio. Idealiausią progą turėjęs Chvedukas greičiausiai be reikalo mėgino mušti galva – aplink jį nebuvo nė vieno Trakų gynėjo, tad tą kartą jis galėjo ramiai pastabdyti kamuolį ir kirsti koja ramiai ir tiksliai. Tą patį galima pasakyti ir apie puikią progą antro kėlinio gale, kai po Baranovskio perdavimo Chvedukas galva mėgino kalti ties keliais skriejantį kamuolį. Tuo tarpu Grigaravičius šiandien šaudė labai nevykusiai. Greičiausiai dėl to, kad mėgindavo mušti kuo stipriau, o ne kuo tiksliau.

Pirmas kėlinys buvo atkaklus, tačiau atsargus ir ramus. Tuo tarpu antras prasidėjo visiškai kitokiu stiliumi. Futbolas tapo keliskart atviresnis ir keliskart greitesnis. Štai ką reiškia, kai oro temperatūra nėra virš 30 laipsnių. Tuomet galime pasižiūrėti padoraus, įdomaus, intensyvaus futbolo. Šį kartą sinoptikų dievas Federacijos klerkų pasigailėjo – Sūduvos Sakalams baseino neprireikė.

Antrame kėlinyje jėgų santykis nepasikeitė. Abiejų komandų pavojingų situacijų procentas išaugo. Tačiau bent jau kėlinio pradžioje atrodė, kad tai naudingiau buvo Trakams. Mat jų atakos pagaliau tapo konkretesnės, aštresnės ir vis dažniau tekdavo į žaidimą šokti Džiugui Bartkui.

Sūduvos atakos taip pat tapo pavojingesnės – per pirmas 10 antro kėlinio minučių Sūduva turėjo dvi šimtaprcentes progas, kurias iš esmės išvaistė Karolis Chvedukas. Pirmu atveju neatidavęs perdavimo Grigaravičiui, antru atveju – labai jau ilgai sukiojęsis su kamuoliu ir nei pats mušęs, nei atmetęs kamuolį artėjančiam link vartų Radzinevičiui. Ta pati istorija – Sūduva kuria geras situacijas, tačiau paskutiniame taške žaidžia labai neišvaizdžiai.

Panašiai vyko ir likusioji kėlinio dalis. Atakavo abi komandos, įvarčiai galėjo kristi ir į vienus, ir į kitus vartus. Tik į rungtynių pabaigą tapo akivaizdu, kad Trakai pavargo ir su savo vartininko pagalba ėmė švelniai tempti laiką link lygiųjų. Kauneckas labai jau didingai ir neskubėdamas įvedinėjo kamuolį į žaidimą, o kontratakos iš esmės dingo iš Trakų veiksmų arsenalo. Toks vaizdas mus turėtų džiuginti – vis tik smagu matyti, jog Sūduva fiziškai yra geriau pasirengusi nei vienas iš pagrindinių lentelės konkurentų. Gaila, kad tuo šiandien nepavyko pasinaudoti, tačiau sezonui einant į pabaigą šis lyg ir neesminis niuansas gali tapti pakankamai reikšmingas.

Iš esmės rungtynių rezultatas nėra blogas, nors lengvų nuoskaudų ir liko. Sūduva nepralaimėjo ir jau ketvirtas rungtynes iš eilės nepraleidžia įvarčio. Turint omeny, kad dvi iš tų rungtynių lošė su vienomis stipriausių lygos komandų – neblogas pasiekimas. Pasukines 15 minučių žiūrėti buvo gan neramu. Nors Trakai ir nebespaudė Sūduvos, nors ir atrodė pavargę, tačiau nuojauta, kad koks netyčinis įvartis į mūsiškių vartus gali išspręsti rungtynių klausimą neapleido. Paskutinėmis sekundėmis iki tokio “netyčiuko” labai mažai trūko ir telieka tik dar kartą pasidžiaugti Džiugo Bartkaus žaidimu bei padėkoti jam, kad šį kartą Trakams nebuvo atiduoti trys taškai.

Tačiau aš ne šiaip sau sakau, kad toji paskutinė Trakų situacija buvo “netyčinė”. Ji buvo klasikinis rungtynių pabaigos momentais – kai visi jau pavargę, kai koncentracija sumenkusi ir kai įvartis gali kristi nelabai link jo vedančioje padėtyje. Tuo tarpu vertinant visas rungtynes reikia pabrėžti, kad Sūduva gynėsi puikiai. Kitaip nei su Šiauliais, šiandien Sūduva iš esmės prie savo vartų nepadarė nė vienos rimtesnės klaidos ir Trakams labai mažai ką leido prie savo vartų nuveikti.

Vidurio gynėjų nesimatė – o tai yra gerai. Nes jie dažniausiai yra matomi, kai savoje baudos aikštelėje nuolat kyla gaisrai. Tiesą pasakius, kamuolys retokai iki mūsų baudos aikštelės nukeliaudavo. Pritariu Pauliui Jakeliui, kad Bagdanavičius sužaidė puikias rungtynes. Tsyvilko taip pat pasirodė gerai. Taip, keletas niuansų jo žaidime nutiko, tačiau reikia turėti omenyje, kad savo krašte jis kone visas rungtynes turėjo vieną rimčiausių oponentų visoje lygoje – Tadą Labuką. Man tik keista, kad Trakų žaidimo stilius šiandien buvo toks, jog Labukui pasireikšti buvo labai mažai progų. Trakai vis mėgindavo lošti lėtą pozicinį žaidimą ir nesėkmingai kapstytis link Sūduvos vartų centru. Tuo tarpu tas pats Labukas buvo priverstas nuolat palikti savo kraštą ir kamuolio ieškoti arčiau aikštės vidurio. O ten vis tik puikiai pasiteisino Dariaus Gvildžio sprendimas įmesti Šoblinsko ir Činiko duetą.

Sūduvos atakos buvo įprastos mūsų komandai. Kitaip nei Trakai, mūsiškiai nė nemėgindavo lošti pozicinio futbolo. Teisingas sprendimas – ypač turint omeny, kad aikštejė didesnę rungtynių dalį nebuvo nei Vaskelos, nei Martinezo, kuris, panašu, taip pat gali pagelbėti su poziciniu futbolu. Tad Sūduva arba kontratakavo, arba pakankamai sėkmingai leisdavo kamuolius nuo savo gynybos linijos į kraštus Grigaravičiui bei Baranovskiui. Gan keista, kad Trakai taip ir neišsprendė tokio Sūduvos puolimo stiliaus. Jų krašto gynėjai pakankamai dažnai nesugebėdavo užsiimti tokių pozicijų, kad perimtų tolimus (o tai reiškia – nuspėjamus) perdavimus mūsų krašto saugams.

Baranovskiui sekėsi ten kiek geriau, nei Grigaravičiui. Tačiau tai nėra Mindaugo žaidimo kritika. Viena, šiuo metu Baranovskis yra pasiekęs savo formos viršūnę ir yra vienas ryškiausių komandos žmonių, antra Mindaugui vis tik teko solidesnis oponentas. Lukša gal ir nėra tobulas krašto gynėjas, tačiau ne vieną dvikovą jis laimėjo (ir kraštuose, ir baudos aikštelėje) vien dėl to, kad sugebėdavo greičiau ir tinkamiau perskaityti besivystančią Sūduvos ataką nei mūsų žaidėjai.

Didžiausia Sūduvos bėda, neleidusi šiandien pasiimti trijų taškų – progų realizacija. Tiesą pasakius, Sūduva turėjo tiek progų, kad laimėti galėjo solidžių rezultatu. Šios rungtynės galėjo būti ne tokios atkaklios – būtų pakakę to, kad Chvedukas išnaudotų bent pusę turėtų galimybių.

Tiesa, progų realizacijos problemos nėra tokios, kurios kankindavo Sūduvą ankstesniais metais. Anais laikais mūsų komandai labai trūkdavo elementariausių smūgių – pamenate, mėgdavome sakyti, kad Sūduva mėgina kamuolį į vartus įsivaryti. Tam baudos aikštelės prieigose ir pačioje baudos aikštelėje būdavo atliekama begalė perdavimų. Dabar už tai Sūduvos žaidėjams priekaištauti negali.

Sūduva šiandien pakankamai daug atakų sėkmingai nuvedė iki jų loginio taško – iki žaidėjo, kuris stovi laisvas prieš vartus, o juose – tik vartininkas. Deja, paskutiniai sprendimai būdavo prasti ir Trakų vartininkui pakankamai lengvai pavykdavo visus pavojus neutralizuoti. O kadangi didžiumą tų smūgių atliko Karolis Chvedukas, tai apie jį pabaigoje ir pakalbėkime.

Karolis yra puikus žaidėjas. Tuo niekas neabejoja. Galime būti tikri, kad Karolis yra vienas geresnių Marijampolėje užaugusių žaidėjų per pastarąjį dešimtmetį. Bent jau į simbolinę visų laikų Sūduvos sostinės rinktinę jis ko gero tikrai patektų.

Tačiau įdomu yra tai, kad antroje sezono pusėje gan rimtai pasikeitė įprasta Karoliui vieta aikštėje. Tai ir lemia, kad jis – vienas matomesnių Sūduvos žaidėjų, apie kurį norisi rimčiau pasvarstyti. Manau, kad taip gavosi ne savaime. Spėju – toks yra Dariaus Gvildžio planas, mėginant sukurti kažką panašaus į pernykštį Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetą.

Jau kelintas rungtynes Karolis Chvedukas iš esmės lošia vidurio puolėjo vietoje. Ir jei žaidžiant su silpnesne komanda (pvz., Šiauliais) Sūduva žaidžia dviem vidurio puolėjais (Tomas ir Karolis), tai prieš Trakus Radzinevičius buvo akivaizdžiai truktelėtas atgal paskutines Sūduvos atakos zonas paliekant Karoliui Chvedukui.

Puolėju Karolis lošia visai neprastai. Galvoju, kad jam iš principo vieta atakos smaigalyje (nesvarbu, centre ar kraštuose) yra tinkamesnė nei aikštės vidurys. Būti atraminiu saugu jam trūksta svorio ir tvirtumo, o būti kuriančiuoju – fantazijos, aikštės matymo ir minties greičio.

Tačiau puolėjo specifika kiek kitokia. Todėl čia Chveduko aikštės matymo ir sugebėjimo tinkamai užsiimti poziciją visiškai pakanka tam, kad jis nuolat atsidurtų idealiose įvarčiui padėtyse. O juk tai yra vienas svarbiausių puolėjo sugebėjimų! Be abejo, tam reikia, kad kolegos savo puolėją maitintų perdavimais, tačiau, panašu, Sūduvą šią dilemą visai neblogai išsprendė. Šiandien matėm ir puikaus pozicinio Chveduko žaidimo, ir seriją tikslių bei tinkamu laiku atliktų perdavimų jam. Neabejotinai tai yra tikslingų treniruočių rezultatas.

Ko Karoliui Chvedukui trūksta – ne mažiau puolėjui reikalingo smūgio instinkto. Čia jis pernelyg dažnai priima neteisingus sprendimus. Jei Karolis smūgiuoja nieko nelaukdamas, tuomet dažnai muša ne taip, kaip konkrečioje situacijoje derėtų, muša pernelyg silpnai ar netiksliai. Iš kitos pusės – jeigu sudelsia, tuomet progą praranda, nes galvoja pernelyg ilgai. Esu tikras, kad jei šiandieninės Karolio progos būtų tekę Tomui Radzinevičiui, būtume turėję 2-3 įvarčius. Tą sakau ne todėl, kad vieną norėčiau pagirti, o kitą – sumenkinti. Tiesiog Tomas puolėjo darbą dirbą praktiškai visą savo karjerą, o va Karoliui tai yra šio sezono naujiena. Vienintelė bėda yra ta, kad kol Karolis mėgina perprasti puolėjo darbo specifiką, kenčia komandos rezultatai. Nėra gerai, kai komanda 2-3 kartus per rungtynes vieną žaidėją išveda tiesiai prieš vartus be jokios gynėjų priežiūros ir jam tereikia įveikti vartininką, o jis vis neįmuša ir neįmuša.

Apie tai galim diskutuoti, tačiau iš esmės Sūduvą verta pagirti ir už šias rungtynes. Jos ir vėl buvo sužaistos maksimaliai jėga ir užsidegimu. Gražu, kad Sūduva sugeba varyti aukščiausia pavara iki paskutinės rungtynių sekundės. Sakyčiau, šiandien Darius Gvildys mažumą nepataikė su keitimais – tai ir galėjo nulemti rungtynių rezultatą. Jei pirminis planas silpninti puolimą stipresnės gynybos sąskaita pasiteisino, tai antro kėlinio keitimai nebuvo optimaliausi.

Arminą Vaskelą į žaidimą įvesti reikėjo žymiai anksčiau. Gavęs 10 minučių Arminas nespėjo net įsibėgėti. Tuo tarpu kiti du keitimai Sūduvai padarė meškos paslaugą. Russo ir Martinezas vietoje Grigaravičiaus ir Baranovskio fundamentaliai sulėtino mūsų komandos žaidimą. Būtent Grigaravičiaus ir Baranovskio sprogimų ir pritrūko per finalines rungtynių minutes. Ispanas yra ramus žaidėjas, labiau galvojantis kaip elegantiškai perduoti kamuolį, o ne apie tai, kaip uraganiniu greičiau kirsti į laisvas zonas. Tuo tarpu Russo, nors energijos ir nestokoja, bent jau šiuo metu yra mažiau pavojingas už Mindaugą ir Valentiną. Italas bėga greitai, tačiau tolygiai, kitaip nei minėti du Sūduvos krašto saugai, kurie pasižymi trumpais, tačiau itin staigiais ir greitais sprintais, padedančiais jiems išsivaduoti nuo gynėjų persekiojimo ir išeiti į patogias pozicijas perdavimui. Russo gi pabėga rečiau, todėl jo pasibėgiojimai aikštės kraštais dažniau baigiaisi perdavimu atgal arba mėginimu skersuoti krentant, skrendant ar dar kaip nors kitaip – tačiau visais atvejais perdavimas atiduodamas nematant kas dedasi baudos aikštelėje.

Tad, viena, Vaskela gavo pernelyg mažai minučių. Antra – jam labai trūko Grigaravičiaus bei Baranovskio kraštuose. Ir vienas, ir kitas būtų sugebėję tinkamai pabaigti rungtynes. Juk abu yra ko gero fiziškai ištvermingiausi Sūduvos žaidėjai. Kitas dalykas – Vaskela ir Martinezas yra labai panašaus stiliaus žaidėjai, todėl jėgos buvo dvigubai sustiprintos ne ten, kur reikėjo – priešais baudos aikštelę. O išėmus Tomą Radzinevičių priekyje jėgos tapo pernelyg mažai.

Šie Dariaus Gvildžio keitimai aplygino komandų jėgas. Trakai jau nebegalėjo greitai bėgti, nes jėgų neliko. O Sūduva sustojo, nes buvo pasodinti ant suolo svarbiausi komandos bėgikai. Ko gero optimaliausias sprendimas būtų buvęs leisti Vaskelą vietoje Chveduko, Radzinevičių stumti prie pat Trakų vartų, o karštuose palikti Grigaravičių su Baranovskiu. Taip Vaskela būtų gavęs tinkamus pagalbininkus aštriems veiksmams kraštuose, o nuo kuriančiųjų bei gynybinių veiksmų atpalaiduotam Radzinevičiui jėgų pasistumdyti baudos aikštėleje tikrai dar būtų pakakę.

Visa tai yra teorija. O praktika yra tokia, kad kol kas Sūduva palieka prizininkų trejetą ir sėda į ketvirtą vietą. Tik ašaras lieti nėra reikalo. Komandas skiria pustaškiai, todėl situacija gali radikaliai keistis po kiekvieno turo. Medalius laimės tie, kas sugebės efektyviausiai finišuoti – išsaugoti optimalų jėgų, sveikų žaidėjų ir kokybiško žaidimo junginį. Kol kas monstriškiausiai tarp pirmo penketo komandų atrodo Kruoja. Tačiau ir Kruojai dar teks šiame rate lošti su Žalgiriu, Atlantu, tais pačiais Trakais ir – galų gale – su Sūduva. Kitame ture Kruoja dar galės pasismaginti su Banga, o tada jiems teks minėta maksimalių išbandymų serija. Tačiau palikime Kruoją Pakruojui ir kazachams (jie berods yra šio klubo “investuotojai”). Sūduvos kitą turą laukia ne mažiau pavojingas nuotykis – kelionė į Klaipėdą ir Atlantas.

Laukiam: Sūduva – Trakai ir t.t.

2014-130Jankauskas žiūri kaip pergale prieš Trakus džiaugiasi Baranovskij ir Grigaravičius. 

Savaitė pralėkė greitai. Dar diena – ir Sūduva vėl galynėsis su karščiu ir vienu rimtesnių lygos varžovų šiuo metu. Apie Sūduvos pasiekimus pastaruoju metu visi puikiai žinome. Jie – puikūs. To įrodymas – Sūduvos vieta lentelėje ir galimybė po šio turo palypėti iki antros vietos. Pirmąjame rate apie tokią prabangą retas kuris iš mūsų pasvajodavome. Tačiau Trakus dar reikia nugalėti. Kol kas žaidimų su šia komanda balansas vis dar neigiamas. Formaliai per tris kartus abi komandos pasiekė po pergalę ir kartą sužaidė lygiosiomis, tačiau realiai Trakai turi dvi pergales ir vieną pralaimėjimą. O tas pernykštis Sūduvos pralaimėjimas LFF taurės žaidimuose buvo toks skaudus, kad reikės kokių penkių pergalių, kad šis prisiminimas būtų galutinai nuplautas.

Rungtynės bus sudėtingas ir reikalaujančios maksimalaus Sūduvos žaidėjų susitelkimo – tokio futbolo, kokį Sūduva rodė praeitą šeštadienį kažin ar pakaks. Taškai reikalingi ne tik tam, kad Sūduva liptų aukštyn. Kruoja su Atlantu taip pat energingai lipa ant kulnų. Ir jei Atlantui taškų gauti šiame ture bus žymiai sunkiau, Kruoja greičiausiai ir šį kartą be jų neliks. Trečias ratas pasižymi tuo, kad pirmos penkios lygos komandos akivaizdžiai įjungė papildomą pavarą ir pamažu ėmė tolti nuo likusių klubų, kurie arba yra per silpni išlaikyti tokį patį tempą, arba kratosi nuo visokio plauko skandalų.

Didžiausia šių metu skandaliste tapo Gargždų Banga, jau pralenkusi ir visus linksminusią Alytaus Dainavą. Iš pradžių – nuostabus startas ir kone svajonės apie medalius, paskui – kirvio stiliaus niurka į lentelės dugną ir – galų gale – ko gero pirma bausmė Lietuvos futbolo istorijoje už “sąžiningo žaidimo principų pažeidimus” (jei neskaičiuosime FBK ir Atlanto šuolio į žemesnes lygas). Tiesą sakant, keistoka situacija nutiko Gargžduose ir Lietuvos futbolo federacijoje.

Bausmė konkreti – pora diskvalifikacijų klube ir 50 000 lt bauda. Banga, tiksliau – klubą valdantis fondas – reagavo iškart aiškiu raštu. Jame iš esmės patvirtinta, kad diskvalifikuoti personažai (tai yra – bent jau jie) “manipuliavo rungtynių rezultatais”. Aišku, minėtam fondui greičiausiai ir LFF sankcijų nereikėjo, kad sužinotų apie tokias “manipuliacijas”. Kaip ir jau kurį laiką intensyviai socialiniuose tinkluose diskutuojantiems Bangos fanams. Iki šiol tylėta greičiausiai dėl to, kad tikėtasi reikalus sutvarkyti ramiai ir be triukšmo.

O situacija vis viena lieka miglota. Triukšmas kilo prieš pora mėnesių – LFF gavo kažkokį UEFA raštą, kuriame buvo minimos kai kurios rungtynės. Paskui buvo toks pusiau slaptas Bangos klubo “patikrinimas”. Paskui – ilga tyla, kurios metu Banga toliau smego A lygos lentelėje pralaimėdama praktiškai viską. O tada – babach! Beje, jei teisingai pamenu, UEFA rašte buvo minima ne tik Banga ir ne tik jos rungtynės su Atlantu.

Bėda, kad šios savaitės LFF raštas yra mažų mažiausiai keistas. Ten, kur šnekama apie nusikaltimus ir bausmes yra tik cituojami visokie kodekso straipsniai ir paragrafai. Jokios “manipuliacijos” neminimos. Jos minimos tik pranešimo pabaigoje, kur sakoma, kad iš teisinės pusės šioji Bangai skirta LFF bausmė yra niekinė. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas “esant nepakankamam teisiniam reguliavimui”. Štai tokia painiava. Taigi, Bangos viceprezidentas ir vartininkas “morališkai” kalti, tačiau teisiniu požiūriu – “švarūs”.

Kas bus toliau – matysim. Iš Bangos rašto lyg ir aišku, kad rusų šiame klube nebeliks. Gal tam šios “moralinės” bausmės ir reikėjo? Tuomet klubas pateiks apeliaciją, prašydamas panaikinti baudą ir tai bus padaryta vardant to, kad čempionatas būtų pabaigtas be įprastinių mūsų futbolui bankrotų sezono viduryje. Toliau spėlioti nepradėsiu, nes, įtariu, gausiu per nagus ir už tą, ką iki šios vietos prirašiau.

2014-131Dovydas Tumosa Sūduvos zonoje Marijampolės dienų metu. 

Grįžkime prie mūsų reikalų. O mūsų kieme nutiko vienas šiame sezone įprastas nutikimas – komandoje neliko dar vieno vietinio žaidėjo. Šį kartą “laisvuoju agentu” tapo Dovydas Tumosa. Kaip įprasta – komanda “padėkojo”. Kaip įprasta, mes pasvarstėme apie tai, kad jei tau 22-eji, o tu vis dar loši už dublerius – kažin ar verta toliau tęsti futbolininko karjerą. Lyg ir galėtum dėti tašką. Dar kartą Dovydui padėkojus. Tačiau ne viskas man atrodo taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esme čia yra tame, kad Sūduvos klubas su vietiniais, Marijampolėje užaugusiais futbolininkais atsisveikina žvėriškai lengvai. Pralaiko juo krūvą metų ant suolo, o tada – “ačiū pastangas” ir “sėkmės ateityje”. Dovydas Tumosa šiais metais pagrindinėje sudėtyje pasirodė tik pora kartų. Ir pernai – tik pora kartų. Pora kartų gyvai mačiau Dovydą žaidžiant. Reikia pripažint, kad jis nelošė geriau nei kiti kolegos. Tačiau nelošė ir blogiau. Lošė normaliai. Stengėsi. Tik va – laiko mažai gaudavo, todėl kaip nors padoriau jį įvertinti nelabai išeina. Belieka tik svarstyti, kas būtų iš Dovydo išėję, jei laiko jis būtų gavęs daugiau ir nuolatos? Gal būtų tapęs visai padoriu saugu? Ai, tiesa, Sūduvoje saugų ir taip yra tiek, kad dviem komandom užtektų. Kam čia vietinius augintis?

Liūdnasis paradoksas yra štai koks. Yra žymiai lengviau patekti į mūsų komandos pagrindą būnant legionieriumi, nei žaidėju, užaugusiu Marijampolėje. Kokių tik legionierių Sūduva nebuvo nusisamdžiusi per paskutinį dešimtmetį! Iš legionerių, kurie pagrinde sulošė po 1-2 rungtynes arba iš viso jame nepasirodė būtų galima pilną komandą sudaryt! Kartais tuos legionierius pagrindinėje komandoje lošiančius pamačius belikdavo tik galvą pakraipyt.

O štai jei nori į Sūduvos pagrindą patekti iš dublerių komandos – tai turi mažų mažiausiai savo amžiaus keliose Lietuvos rinktinėse būt palošęs. O dar geriau – būti per vieną žingsnį nuo pagrindinės Lietuvos rinktinės. Va tada – gali tikėtis aikštėje ir daugiau laiko, ir daugiau pagarbos. O jei esi tiesiog neblogas dubleris, iš kurio, palankiai aplinkybėms susiklosčius, galėtų išaugti geras futbolininkas – geriau tą daryti kur nors kitur, o ne Marijampolės Sūduvoje.

Štai todėl ir norėčiau duoti draugišką patarimą dviems Sūduvos pagrindinės komandos žaidėjams. Povilui Kiselevskiui, kuris jau prieš dvejus metus puikiai lošė pagrindinėje komandoje, o šiandien ir vėl tapo atsarginiu, gaunančiu tik šiek tiek daugiau laiko nei Dovydas Tumosa. Ir Dariui Isodai – pernykščio sezono atradimui, kurio vietą likusioje sezono dalyje greičiausiai užims naujokas iš Baltarusijos.

Jums, vaikinai, reikėtų kuo greičiau nešti skudurus iš Marijampolės Sūduvos. Jei nepavyksta į užsienį – tuomet į bet kurį mūsų lygos klubą. Ten, kur jums būtų garantuotas laikas aikštėje ir garantuota galimybė parodyti, ką sugebate. Nes po poros metų ant atsarginių suolo ir jums bus po 22-ejus. O tada jau bus praėjęs laikas galvoti apie šlovingą futbolininko karjerą. Iš mūsų taip pat gailesčio nelaukite. Mes pasakysim tą patį – jei tau 22-eji, o tu vis dar leidi laiką ant atsarginių suolo – laikas kabinti bucus ant vinies. O va išeisit į kitą klubą, gal net į kokią Latviją išvažiuosit ir žiū – po poros metelių jus susigrąžins su vertingu “vietinio, bet legionieriaus” statusu.

Štai tokias gilias mintis sukėlė įprastinis mūsų komandos atsisveikinimas su dar vienu “jaunu” futbolininku iš Marijampolės. Gaila, kad mūsų Prezidento šnekos apie dėmesį jaunimui prieš pora metų buvo tiesiog paskatintos sumažėjusio biudžeto ir kartu susitraukusių galimybių pasigraibyti padoresnių legionierių. Skurdo laikai praėjo. Kartu su jais išgaravo ir meilė “vietiniam jaunimui”.

Gerai, pakaks liūdnų minčių. Dėkojam dar kartą Dovydui Tumosai ir laukiam futbolo. Show must go on, kaip giedojo vienas mano labai nemylimas dainininkas.

Kas sakė, kad Lietuvos futbole nieko įdomaus nevyksta?

2014-128

2014-129

2014-127

2014-121

2014-122

2014-123

2014-124

2014-125

21: SŪDUVA 2:0 ŠIAULIAI

2014-127Marijampolė perduoda linkėjimus ponams iš LFF. 

Pakankino mus šiandien Sūduva. Jei nekreiptum dėmesio į trisdešimtinį karštį, galėtum drąsiai šias rungtynes vertinti labai vidutiniškai. Pergalė buvo pasiekta – ir tai yra svarbiausia. Bet Sūduvos futbolo kokybė buvo labai prasta. Didžiąją rungtynių dalį Sūduva lošė su ugnimi – visi žinome, ką reiškia silpnesniam varžovui įmušti rungtynių pradžioje ir gyventi su tuo vienu įvarčių pernelyg to silpnesnio varžovo vartams negrąsinant. Per tai laiką galėjo nutikti visokių nesąmonių, kurios trapią persvarą būtų paleidusios dūmais. O tada būtų buvę žymiai sunkiau.

Tačiau kai matai žaidėjų veidus rungtynių pertraukėlių metu, labai priekaištauti sąžinė neleidžia. Panašios mintys kilo ir po rungtynių, kai iš tribūnos šešėlio visi patekom į tiesioginių saulės spindulių ataką. Oras ir LFF užsispyrimas nekoreguoti dėl to rungtynių laiko ir taip nelabai išvaizdų lietuvišką futbolą pavertė galutinai nuobodžiu. Ir tokio futbolo greičiausiai dar matysime nemažai. Pavyzdžiui, kitos Sūduvos rungtynės vyks tuo pačiu metu – šeštadienio vidudienį. Tad belieka džiaugtis trimis taškais.

2014-131Štai, pažiūrėkit, ir mūsų vartininkas krašto gynėju lošt galėtų. 

Aišku, yra dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir nepriklausomai nuo oro sąlygų. Karštis trukdė futbolininkams normaliai sugroti visas rungtynes. Tačiau kažin ar karštis lėmė tai, jog prieš ilgąją čempionato pertrauką kaip vienas organizmas veikusi komanda ir vėl aikštėje atrodė mažumą pasimetusi ir praradusi kontaktus bei kombinacijas, kurios mus anksčiau taip maloniai džiugindavo.

Per visas rungtynes Sūduva surengė kokias 2-3 padoresnes atakas. Po vienos iš jų buvo įmuštas antrasis įvartis. Tą kartą viskas buvo taip, kaip ir turi būti: keturi staigūs perdavimai vienu lietimu į plotą, tinkamai bei laiku skuodžiantys žaidėjai – ir štai jums, ponai, tobula kontrataka.

Deja, žymiai dažniau Sūduvos atakos baigdavosi labai jau netiksliais perdavimai arba antakius kilnoti skatinančiais žaidėjų nesusikalbėjimais. Kiek kartų mintis būdavo puiki, tačiau perdavimas būdavo atliekamas baudos smūgio jėga ir tas, kuriam toks galingas perdavimas būdavo skiriamas, tegalėdavo kamuolį akimis palydėti. Kiek kartų kamuolys būdavo metamas logiška kryptimi, tačiau tas, kuriam tas perdavimas būdavo skirtas, jo negaudavo, nes kažkodėl sustodavo ir minėta kryptimi nejudėdavo? Kiek kartų Sūduvos atakuotojai nuspręsdavo patys apsivedinėti pusę Šiaulių komandos vietoje to, kad paprasčiausiai numestų kamuolį šalia esančiam kolegai? Ir kiek kartų būdavo keliomis sekundėmis vėluojama perduoti kamuolį kertančiam į laisvą plotą futbolininkui taip užbaigiant ataką nuošale? Klausinėti galima dar daugiau. Kiek kartų buvo savo pusėje prarastas kamuolys mėginant jį perduoti už metro stovinčiam žmogui? Kiek kartų atgal atmetami kamuoliai kažkodėl atitekdavo Šiaulių futbolininkams? Pavojingo techninio broko šiandien buvo visose grandyse.

2014-128Mariaus Šoblinsko atsakymas tvarkaraščio autoriams.

Šiauliai tuo broku nepasinaudojo. Mat Šiauliai – nėra labai gera komanda. Broko Šiauliai pridirbo keliskart daugiau nei Sūduva. Nežibėjo nei puolime, nei gynyboje. Tačiau jei vietoje Šiaulių būtų buvęs Žalgiris arba kitą savaitę į Marijampolę atvažiuojantys Trakai, kažin ar Sūduvai būtų ir vėl pavykę savo vartus išsaugoti sausus.

Tiesą pasakius, kito turo rungtynėse ir parodys, iš kokio molio drėbta Sūduva pradeda kelionę link čempionato finišo. Trakai nebus akivaizdžiai stipresnis varžovas, su kuriuo būtų galima galvoti apie gynybinę taktiką. Tačiau tai nebus ir toks varžovas kaip Šiauliai – kai 4-5 žaidėjai gali laisvai negrįžti į gynybą, nes priešininkas vis viena užbaigia savo ataką netiksliu perdavimu.

Veikti Sūduvai dar yra ką. Tačiau kelių pastarųjų sezonų patirtis rodo, kad Sūduvos išsiderinimas po lygos pertraukų yra labiau lemtas ne pabirusio žaidimo ar užmirštų treniruočių schemų, o psichologijos. Komanda nustoja lošti be jokios aiškesnės priežasties. Sulošia keletą vidutiniškų rungtynių, o tada – nei iš šio, nei iš to – ir vėl pradeda žaisti gražų, intensyvų ir rezultatyvų futbolą. Tad mums belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti to stebuklingo momento, kai Sūduva tiesiog išeis į aikštę ir sukals bet kokio rango priešininką.

O juk esmė čia yra tame, kad negali žaidėjams priekaištauti dėl tinginystės, sanatorinio futbolo ar ugnies stokos. Net ir tokią karštą dieną visi stengiasi maksimaliai, plėšosi kaip už tėvynę. Tačiau kaip sykis dėl to ir skaudus tas gausus techninis brokas, kuris niekais verčia nuoširdžias žaidėjų pastangas. Ir šį kartą Šiaulius buvo galima nugalėti taip pat lengvai, kaip praeitą kartą Šiauliuose. Tačiau pasikankinti teko kaip reikiant.

2014-126Ilja Tsyvilko.

Šiandien, beje, gyvai galėjome pamatyti abu Sūduvos naujokus. Baltarusis gavo pirmas starto rungtynes, kurias galėjo sulošti iki galo, o ispanui šis šeštadienis tapo lietuviško debiuto diena.

Ir vienas, ir kitas man pasirodė visai neblogi. Akivaizdu, kad sugebėjimų lietuviškai lygai abu turi per akis. Ilja Tsyvilko savo baudos aikštelėje tvarkėsi visai gerai, o bent vieną kartą gelbėjo situacijoje, kuri laisvai galėjo baigtis įvarčiu. Sūduvos gynyba ir šį kartą nebuvo tobula, tačiau daugiau bėdų kildavo ne dėl naujoko, o dėl Snapkausko ar Bagdanavičiaus klaidelių.

Carlosas Martinezas laiko gavo mažiau, tačiau atsiskleisti taip pat spėjo. Akivaizdu, kad jis turi futbolo išsilavinimą, aukštesnį nei tas, kurį Lietuvoje gauna mūsų futbolininkai. Ispanas puikiai mato aikštę, gerai ir greitai skirsto kamuolius. Matosi, kad gali sužaisti nestandartiškai – tiek pats, tiek permesdamas kamuolius kolegoms. Ar iš tikro jis taps svarbiu komandos nariu parodys kelios artimiausios rungtynės. Vienintelis dalykas, kuris kėlė šiokį tokį nerimą, tai ledesmiškas ispano grįžimas namo priešininkui perėmus kamuolį. Turint omeny, kad jis žaidė tik pusę kėlinio, išskirtinai pasyvi gynyba kėlė klausimų. Galbūt ir dėl to teks apkaltinti saulę, temperatūrą ir Dunauską.

2014-129Carlos Martinez – antras ispanas Sūduvos istorijoje. 

Beje, man patiko ir šių dviejų naujų žaidėjo tvirtas stotas. Ir vienas, ir kitas yra tokios stiliaus žaidėjų, kurių ir Beniušis lengvai nenustumtų. Sūduvai tokių futbolininkų pastaraisiais metais trūkdavo. Gal dėl to, kad pačioje Marijampolėje augina tik labai laibus ir smulkius žaidėjus – būtent tokių per pastaruosius metus į Sūduvą iš dublerių peršoko didokas būrys.

Na o jei reikėtų išrinkti geriausią šiandienos Sūduvos žaidėją, prizą atiduočiau Valentinui Baranovskiui. Prisiminus, kokiais aplodismentais Valentiną iš aikštės palydėjo tribūnos, su manimi greičiausiai sutiktų dauguma žaidimą gyvai mačiusių. Antro laipsnio apdovanojimą suteikčiau mūsų vartininkui. Labai džiugu, kad pagaliau Sūduva ir vėl turi vartininką, kuris ir savimi pasitiki, ir kiekvienose rungtynėse bent nuo poros įvarčių komandą išgelbsti. Dar džiugiau, kad tuo vartininku tapo Džiugas, kuris savo karjeros Sūduvoje pradžioje didelio džiaugsmo mums tikrai nekėlė. Kaip visada gerai atlakstė Grigaravičius, uždirbęs vieną rezultatyvų perdavimą. Pliuso taip pat vertas Tomas Radzinevičius. Iš vienos pusės, Tomas lyg ir nenuveikė nieko išskirtinio – labiausiai lyg ir išsiskyrė tuo, kad vis pritrūkdavo kelių centimentrų iki kamuolo. Tačiau tie, kas žiūrėjo žaidimą atidžiau, greičiausiai pastebėjo, kad Radzinevičius aktyviai sudalyvavo ne tik mušant abu įvarčius, bet ir praktiškai visose situacijoje, kai Šiaulių vartams kildavo rimtesnis pavojus. Įdomu bus pažiūrėti, ar užsimegs koks kontaktas aikštėje tarp Tomo ir Martinezo. Ir paskutinis taškas – labai smagu, kad pagaliau savo įvartį įmušė ir Giorgio Russo. Jo jis buvo nusipelnęs.

Štai tiek naujienų šią karštą vasaros dieną. Lauksim kito šeštadienio.

2014-130


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Rugpjūčio 23 (šeštadienis): 12 val.
24 turas: Sūduva - Ekranas

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,076,058 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.