LFF taurė: laukiam Žalgirio Vilniuje

suduva-zalgiris-2013-1

Tokiais atvejais, visada yra du požiūriai. Vienas, praktiškasis, sako, kad žymiai geriau taurės varžybose būtų gauti kokią silpną komandą ir būti garantuotam, kad žengsi toliau mažesnėmis pastangomis. Kitas, maksimalistinis požiūris, visada džiūgauja gavęs galingą važovą. Tokie žaidimai grūdina komandą ir suteikia jos gerbėjams išskirtinių akimirkų, net jei teigiamo rezultato tikėtis yra žymiai sunkiau. Juk komandiniame sporte įtampos visada būna daugiau, kai rungtynių laimėtoją sunku nuspėti.

Visiems žinoma tiesa, kad Žalgiris jau keletą sezonų yra sunkiai pavejamas Lietuvos lygos lyderis. Kartais Žalgiris klupteli. Sulošia lygiom ar netgi pralošia. Nuo 2012 metų iki šios dienos Žalgiris A lygoje pralaimėjo lygiai 8 kartus. Sūduva per tą laiką lygoje patyrė 21 pralaimėjimą. Pernai ir šiemet Sūduva prieš Žalgirį lošė 8 kartus. 1 kartą laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 4 kartus pralošė. Įvarčių santykis – košmariškas: 6-21.

suduva-zalgiris-2008-1

suduva-zalgiris-2008-2

Sūduva ir Žalgiris: 2008 metai. 

Tiesa, statistikoje mums yra ir gerų žinių. Skaudžiausius pralaimėjimus Žalgiriui Sūduva patirdavo sezonų pradžioje. Kuo toliau – tuo žaisti sekdavosi geriau. Vienintelę pergalę Sūduva pelnė paskutiniame praeito sezono ture. Ją visi pamename, todėl dar kartą tos istorijos nekartosiu. Šiemet paskutinis Sūduvos ir Žalgirio žaidimas taip pat mums buvo palankiausias. Gan netikėtai (nes ką tik buvo praradusi trenerį, o iki tol gero žaidimo nerodė) Sūduva prieš Žalgirį sulošė ko gero puikiausias sezono rungtynes.

Tačiau šį statistinė tendencija daugiau pasako apie Žalgirio, o ne Sūduvos žaidimo kreivę sezono metu. Sezonus galingasis Žalgiris pradeda itin energingai. Kartais rodo puikų žaidimą, kartais – ne tokį gražų, tačiau semia vieną po kitos pergales tol, kol maždaug sezono viduryje tampa aišku, jog tik stebuklas gali atimti iš Žalgirio aukso medalius. Tuomet Žalgiris sėda. Nieko nepadarysi – komanda nėra jauna, pilna žaidėjų, kuriems reikia nemažai stengtis, kad A lygos auksą paverstų kraują kaitinančiu iššūkiu. Tuomet su Žalgiriu žaisti tampa įmanoma netgi komandoms, kurios tiek sudėtimi, tiek ir biudžetu nuo Vilniaus komandos gerokai atsilieka.

Žalgirio požiūrį į sezono pabaigas ko gero geriausiai atskleidžia kažkur skaityta ar girdėta Deivido Šembero citata apie dabartinę komandos situaciją: “taškus, reikalingus laimėti auksui sugebėtų surinkti net ir I lygoje lošiantis Žalgirietis”. Štai kodėl pats Žalgiris atrodo aikštėje nykokai – siekti šiai komandai jau nebėra ko, o dauguma komandos narių jau yra pernelyg brandaus amžiaus, kad juos viliotų perspektyva “žaisti savo malonumui”.

suduva-zalgiris-2010-1

suduva-zalgiris-2010-2

Sūduva ir Žalgiris: 2010 metai

Nesiekiu kritikuoti Vilniaus komandos. Tiesiog bandau suprasti šios komandos lygiui ir sudėčiai nepriimtiną ir nebūdingai prastą futbolą, kurį Žalgiris rodė, pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su Atlantu. Atlantas išskirtiniu futbolu taip pat negalėjo pasigirti. Taip, Klaipėdos komanda buvo užsivedusi – ypač po antrojo įvarčio. Tačiau pakako intensyvesnės gynybos, kad Žalgiris pereitų prie mums taip pažįstamų balioninių atakų, kurios ir šios komandos atlikime buvo ne mažiau beviltiškos nei Sūduvos. Jei lygoje būtų bent 2-3 komandos, kurios su Žalgiriu kaip lygios su lygiu galėtų lošti ne tik sezono pabaigoje, bet ir jo pradžioje – kitokį ir patį Žalgirį matytume čempionato gale.

Ar tai reiškia, kad Sūduvai bus lengviau? Aišku, kad ne. Tačiau bus žymiai lengviau, nei žaisti su Žalgiriu pirmoje sezono pusėje. Esu tikras, kad Žalgirio atstovai kalbės apie tai, kad taurės varžybos – tai ne ilgas čempionatas, kad komandos nusiteikimas bus visiškai kitoks, kad komandai – labai svarbu laimėti taurę.

Tik palaukit – kelinta tai būtų iš eilės Lietuvos taurė? Ogi ketvirta. Žalgiris Lietuvos taurę laimėjo tris pastaruosius sezonus. O ką dauguma Lietuvos futbolo mylėtojų galvoja apie dabartinį taurės turnyrą? Ogi tą patį – kad taurę ir vėl laimės Žalgiris. Taip galvoja ir Žalgirio gerbėjai, ir žaidėjai, ir visi vadovai. Mat taip galvoti yra logiška ir racionalu. Kai turi keliom galvom geresnę komandą, tokias pergales planuoti yra labai lengva. Beje, Žalgiris yra daugiausiai kartų Lietuvos taurę laimėjusi komanda per visą Lietuvos futbolo istoriją. Taurė Žalgirio žaidėjų rankose jau yra buvusi 8 kartus. Apibendrinant, galime būti tikri, kad ir šį kartą Žalgiris nebus kaip nors išskirtinai nusiteikęs ir užsivedęs. Žalgiriui ir vėl bus eilinės sezono rungtynėse, kuriose eilinį kartą iš komandos bus tikimasi vien tik pergalės.

suduva-zalgiris-2012-1

suduva-zalgiris-2012-3

suduva-zalgiris-2012-4

Sūduva ir Žalgiris: 2012 metai

Galėtum sakyti, kad Sūduvai tokia reikalų padėtis yra išskirtinai dėkinga. Galėtum manyti, kad Sūduva turi kaip niekad gerą šansą pozityviai baigti šį dublį, o tada – jau ramiai tikėtis imti ir taurę. Juk galingiausias varžovas jau būtų pašalintas.

Tačiau aš nemanau, kad Sūduvai šis taurės ketvirtfinalis bus bent kiek lengvesnis vien dėl to, kad Žalgiriui trūksta motyvacijos. Žalgiris yra pakankamai mūsų kraštui gera komanda, kad ir be išskirtinio nusiteikimo sugebėtų sužaisti dvi rungtynes taip, kad pasiektų sau reikalingą rezultatą. Jei būtų lošiamos vienos rungtynės – optimizmo turėčiau žymiai daugiau. O dabar Sūduvai matau tik vieną įmanomą taktiką. Tik ji galėtų leisti tikėtis perlipti Žalgirio slenkstį.

Autobusas prie savo vartų. O gal net ir visas traukinys. Maksimali gynyba siekiant vieno tikslo – nepraleisti įvarčio. Neįmuši pats? Na ir kas. Jei nepraleisi – vis viena viskas baigsis pendeliais, kuriuose galėsi tikėtis, kad kaunietis Bartkus (jei neklystu) bus geresnis už marijampolietį Vitkauską.

Terminą “autobusas” vartojo labai nekritiškai. Juk ir patys Žalgirio žmonės autobusų vairuotojais vadina visas be išimties lygos komandas. Mat visos be išimties lygos komandos su Žalgiriu lošia gynybinio stiliaus futbolą ir viliasi Vilniaus komandą pagauti retomis kontratakomis. Atlantas paskutinę pergalę prieš Žalgirį pasiekė būtent tokiu stiliumi. Čia “autobusas” nereiškia 11 Sūduvos žaidėjų, susibūrusių savo baudos aikštelėje. Tokia gynyba Sūduvai netgi nėra labai tinkama. Mat mūsų žaidėjai mėgsta pražiopsoti tolimus priešininkų smūgius. Siekiant kiek įmanoma uždaryti kelius į savo baudos aikštelę – tokių smūgių būtų praleista dar daugiau. Panašiai Sūduva mėgino žaisti rungtynių pabaigą prieš Trakus. Ir gavo tolimą įvartį.

Ne, Sūduvai reikia gintis panašiai, kaip buvo ginamasi prieš Žalgirį paskutinėse rungtynėse ar prieš Trakus aną savaitę. Žymiai efektyviau Žalgirio puolimą pasitikti tolokai nuo savo vartų maksimaliu spaudimu. Būtina neleisti Žalgirio žaidėjams patogiai gauti kamuolius. Verta mažomis pražangomis aikštės viduryje gesinti žaidimo tempą. Ir vienas kitam padėti gynybos kraštuose. Ir nežiopsoti savo baudos aikštelėje. Ir jei puolimas nebus prioritetas, tuomet šiam gynybiniam futbolui bus galima paaukoti daugiau žmonių. Galbūt net verta pradėti rungtynes be Tomo Radzinevičiaus ir leisti jį aikštėn tik tuomet, kai visi 22 žmonės jau bus gerokai nusilakstę.

suduva-zalgiris-2013-2

suduva-zalgiris-2013-3

suduva-zalgiris-2013-6

Sūduva ir Žalgiris: 2013 metai. 

Kaip bus taip bus. Kad ir kaip bus – dviprasmiška situacija Sūduvai susiklostė. Jei tarsime, kad esminis komandos tikslas yra iškovoti teisę kitais metais pasivažinėti po Europą, šią akimirką labai sudėtinga nuspręsti, kuris turnyras yra efektyvesnis kelias link minėto tikslo. Ir vienu, ir kitu atveju Sūduvai reikės futbolo dievų paramos.

Sakyčiau, racionaliausia būtų trečiadienio rungtynėse nepersistengti. Nesukrauti visų pastangų ant šio vieno žaidimo aukuro. Mat savaitgalio pasibėgiojimas su Atlantu Marijampolėje taip pat bus esminis – galbūt tai bus netgi svarbiausios sezono rungtynės. Todėl labai svarbu prieš jas negauti traumų, neprisirinkti kortelių ir neišnaudoti visų jėgų. Štai todėl ir manau, kad trečiadienį Sūduvai būtų puiku išspausti lygiąsias arba jei pralaimėti – tuomet minimaliai. Visiškai pakaktų po trečiadienio rungtynių išsaugoti galimybę išspręsti dublio reikalus antroje kovoje. Juk kai ji vyks, Sūduvos reikalai lygoje bus žymiai aiškesni. Tuomet bus žymiai lengviau susidėlioti prioritetus.

31: TRAKAI 1:3 SŪDUVA

FK Trakai - FK Sūduva

Į nuostabų bei jaukų Lietuvos futbolo federacijos stadioną išskirtinai gausiai (žr. nuotrauką) susirinkę Trakų futbolo klubo gerbėjai galingomis ovacijomis, džiaugsmingais šūksniai bei pirotechniniais-choreografiniais pasirodymais sutiko į aikštę išeinančias komandas. Triukšmas buvo toks stiprus, kad net nustelbė balsą kunigo, kuris Aušros vartų koplyčioje lenkų turistams pamokslavo apie rojaus linksmybes ir pragaro kančias. O vienas pensininkas, užsnūdęs po sočių pietų savo bute Basanavičiaus gatvėje, pašoko lovoje galvodamas, kad prasidėjo karas.

Rungtynes filmavo daugybė kamerų, o virš stadiono ratus suko dronai, karts nuo karto iš paukščio skrydžio televizijos žiūrovams parodydami švytintį tamsiame mieste stadiono kubilą. Puikiai įrengtame spaudos centre, lyg kokiame Babelio bokšte, skambėjo įvairiausios pasaulio kalbos, kuriomis pranešimai apie rungtynių eigą keliavo į visus mūsų planetos žemynus. Prašmatniose VIP ložėse lietuvišku suktiniu bei cepelinais mėgavosi didžiausių pasaulio korporacijų prezidentai – ką tik aikštėn žengusių komandų rėmėjai.

O jūsų godotinas metraštininkas glaudėsi vienos iš galinių tribūnų tolimiausiame kampe – bilietą į Lietuvos lygos rungtynes galėjai gauti tik tokiu atveju, jei turėjai draugų Seime, Maximos valdyboje arba čigonų tabore. O kadangi metraštininkas tokių draugų neturėjo, tai paklojo 300 eurų bilietų perpardavinėtojui (jo teigimu, bilietus jis gaudavo tiesiai iš paties Prezidento) už kuklią vietą, iš kurios tegalėjo matyti trečdalį aikštės. Tačiau džiaugėsi ir tuo – lemiamų rungtynių atmosferą sunku pamiršti. Skardžiai suskambo teisėjo švilpukas ir futbolo spektaklis prasidėjo.

>>>

Meluoju. Viskas buvo šiek tiek kitaip. Tačiau džiaugsmo mums, Sūduvos mylėtojams, suteikė nė kiek ne mažiau. Vienas iš esminių mūsų komandos bruožų – sugebėjimas mums drūčiai nustebinti. Kartais netikėtai nudžiuginti, o kartais – nuvilti. Tokių netikėtumų komanda mums iškrečia po kokius 3-4 per sezoną. Šį kartą buvo tas gerasis netikėtumas.

Kažin ar kas nors iš mūsų galėjo net pasvajoti, kad šios rungtynės bus tokios “lengvos”. Rašau kabutėse, nes Sūduvai lengva nebuvo – chebra dirbo iš peties. Tačiau rungtynių eiga, žvelgiant iš Sūduvos perspektyvos, buvo teigiama. Būtent dėl to, kad chebra dirbo iš peties. O va Trakai – labai nemaloniai nustebino prastu žaidimu be įkvėpimo kibirkšties. Trakai lengvai palūžo ir atsigauti nebesugebėjo. Tačiau nuo to mums tik geriau. Sūduva vis tik sugebėjo su trenksmu grįžti į lenktynes dėl medalių, nesunkiai patiesdama stipriausią varžovų iš visų, kurie šiemet dar lygoje liko. O tai reiškia, kad sezono pabaiga bus įtempta ir kupina emocijų.

Deja, tas pats jūsų godotinas metraštininkas pamiršo į fotoaparatą įsidėti maitinimo elementą. Todėl vaizdingo reportažo apie šias įsimintinas rungtynes nebus. O gaila – juk pirkau bilietą už 16 litų į tribūną po stogu, kur nuobodžiavo nemažas būrelis visuomenėje žinomų personažų. Tiesa, reikia pripažinti, kad “tribūna po stogu” yra labai simbolinis apibūdinimas – po stogu šiame stadione sėdti VIPŲ VIPŲ VIPAI.

>>>

Rungtynes Sūduva pradėjo įprastos sudėties su viena išimtimi – vietoje diskvalifikuoto Šoblinsko nuo pirmų minučių lošė Martinezas. Arba – Aibaras. Iki šiol taip ir nesupratau iki galo kaip šį futbolininką reikėtų vadinti. Mažumą gaila, kad iš pagrindinės sudėties iškrito Mindaugas Grigaravičius – Baranovskij ir Russo pastaruoju metu lošia taip kokybiškai, kad kito kelio Audriui Ramonui ko gero ir nėra. Gaila, nes Mindaugui laiko tenka mažokai. Bet tai – niuansai, kurie yra nesvarbūs tol, kol komanda pasiekia rezultatą.

Žaidimas prasidėjo kažkokia makalyne prie Trakų vartų, tačiau greitu įvarčiu ji nepasibaigė. O tada komandos įsileido į gan energingą žaidimą aikštės viduryje. Negali sakyt, kad Sūduva ir Traka labiau rūpinosi gynyba ar mėgino mušti rungtynių ritmą, tačiau arčiau priešininko vartų nepavykdavo prasibrauti nei vieniems, nei kitiems. Galbūt kiek pavojingiau judėjo Sūduva – tačiau skirtumas buvo per menkas, kad galėtum tikėtis lengvos persvaros.

Iš kitos pusės, aiškiai matėsi, kad mūsų komanda valdo rungtynių eigą. Trakai, atlikdami “namų” komandos vaidmenį, privalėjo diriguoti žaidimui, tačiau to padaryti jiems nesisekė. O nesisekė dėl vienos elementarios priežasties – Sūduva gynyboje žaidė panašiu stiliumi, kuriuo lošdama vos nepalaužė Žalgirio paskutinėse rungtynėse. Sūduvos žaidėjai tinkamai judėjo ir gynėsi itin kibiai.

Sakyčiau, kad būtent toks Sūduvos žaidimas gynyboje ir nulėmė šių rungtynių eigą. Trakai per visas rungtynes neturėjo nė vienos padorios progos. Kokius tris kartus Sūduvos gynėjai ir saugai gan bjauriai ir aplaidžiai leido Trakų žaidėjams smūgiuoti iš toli. Kuo baigėsi vienas iš tokių smūgių puikiai matėme antrame kėlinyje.

Tačiau pozicinis žaidimas Trakams sekėsi tik aikštės centre. Ten kartais Trakų žaidėjai iš tikro parodydavo, kad yra geriau parengti už mūsiškius – geriau mato aikštę, greičiau ir įdomiau atiduoda perdavimą. Tačiau, kai kamuolys priartėdavo prie Sūduvos baudos aikštelės, visas pranašumas dingdavo lyg stadiono tablo, kuris ir vėl išnyko po rinktinės žaidimų.

Sūduvos gynybinės pajėgos ir vėl laimėdavo daugybę dvikovų, žaidėjai puikiai vienas kitam padėdavo ir kamuolys tuoj pat lėkdavo kur nors toliau. Tačiau pusę kėlinio tikrai neatrodė, kad toliau viskas eis lyg sviestu patepta. Nors Sūduva ir puikiai gynėsi, tačiau ir mūsiškių atakos lengvai nesilipdė. Tiesa, Sūduvos žaidėjai už iššvaistytas pusproges labiau turėtų pykti ant savęs, nei ant Trakų gynėjų, kurie kartais sužaisdavo pasibaisėtinai. To rezultatas – dvi geltonos Trakų gynėjams per pusę kėlinio. O va Sūduvai vis ko nors pritrūkdavo. Juk ne veltui Ramonas pirmam kėlinį šaukė: “Valia, kas čia dabar – šeštą kartą ant šiknos krenti!”

Nepaisant viso to – rungtynes žiūrėti buvo gan ramu. Viena, Sūduva puikiai gynėsi. Antra, vis tik Sūduvos atakos buvo logiškesnės, prasmingesnės nei bukoki Trakų bandymai kaktomis pramušti Sūduvos gynybines linijas.

O tada nutiko esminis šių rungtynių epizodas. Kampinis ir netikėtas, tačiau nestiprus ir nepavojingas Chveduko smūgis. Kamuolys ėjo tiesiai į vartininką – stadione jo skriejimas atrodė dar lėtesnis nei filmuotoje medžiagoje. Įvartis į Trakų vartus krito lyg sulėtintame filme – kai jau atrodė, kad dar viena ataka baigiasi, kažkokiu mistiniu būdu kamuolys atsidūrė vartuose. Gali sakyt, kad Sūduvai pasisekė. Gali sakyt, kad Trakų vartininkas grubiai suklydo (tikiuosi, kad LFF nepaskirs baudos ir jam – toks jausmas, kad šiais metais kiekviena rimtesnė mūsų futbolininkų klaida LFF klerkams iškart sukelia įtarimų dėl “sporto principams prieštaraujančio elgesio”). Bet kokiu atveju, po šio įvarčio siužetas turėjo rimtai keistis.

Be abejo, Trakai privalėjo užmesti anglių puolime. Be abejo, Sūduva privalėjo labiau atsitraukti ir dar atidžiau gintis. Tačiau mūsų komandai tokios situacijos – idealios. Kuo gausiau priešininkas puola, tuo daugiau šansų gerai kontratakai. Turint omeny prastą Trakų gynėjų pasirodymą, kontratakų buvo galima tikėtis.

Sūduva keliskart pakliuvo į nuošalę. Vien tai rodė, kad komanda juda teisinga linkme. Nuošalė – dviprasmiškas dalykas. Situacija, kai viską lemia sekundžių dalės ir centimetrai. Žaidimas ant nuošalės ribos yra žaidimas su ugnimi. Tačiau Trakai pavojaus signalų neišgirdo.

Ir tuomet prieš pat pertrauką krito vienas dailesnių Sūduvos įvarčių per visą sezoną. Valentinas Baranovskis pagaliau sugebėjo nenukristi ir atlikti tobulą perdavimą, Martinezas labai išmintingai praleido kamuolį, o Tomas Radzinevičius pagaliau susigrąžino savo žaidimo stilių ir atliko neatremiamą smūgį. Labai svarbu yra tai, kad įvarčio “gamyboje” sudalyvavo ne tik šie trys žaidėjai. Chveduko bei Vaskelos indėlis yra ne mažiau svarbus. Išvada – puikūs ir darnūs komandiniai veiksmai atneša teigiamą rezultatą.

Antro kėlinio Sūduvos misija buvo paprasta. Visų pirma – nepraleisti greito įvarčio, išsaugoti savo vartus sausus bent pirmas 15 minučių. Sūduva padarė ne tik tai – įvarčio nepraleido, iniciatyvos neatidavė ir surengė dar vieną tobulą kontrataką, po kurios rezultatas tapo mažumą nepadorus. Ten ir vėl tobulai suveikė Valentinas Baranovskis – antras rezultatyvus perdavimas per vienerias rungtynes! Baranovskiui už tai laisvai galima rašyti dešimtuką. Tačiau ir vėl – ne mažiau svarbus ir kolegų indėlis. Vaskela tą ataką pradėjo tolimu perdavimu į plotą, Radzinevičius nukreipė poros Trakų žaidėjų dėmėsį, o Martinezas – pagaliau – puikiai smūgiavo ir pataikė į vartus! Taigi – dar vienas “sužaistas”, neatsitiktinis įvartis.

Po to beliko formalumas. Tiesa, Trakai perėmė aikštę į savo rankas – ypač po įmušto įvarčio. Tačiau daugiau nieko rimtesnio sukurti taip ir nesugebėjo. Kažkaip trūko šiais komandai ir noro, ir ugnies, ir jėgų. Vienintelis ryškesnis dalykas, kurį atliko Trakai – paleido vieną prieš savo vartininką Mindaugą Grigaravičių, kuris, deja, į vartus pataikyti nesugebėjo.

 

>>>

Štai tokia netikėtai smagi gavosi dienos pabaiga Vilniuje. Po rungtynių aplinkinės gatvės ir rajonai buvo tiesiog užsikimšę – iš stadiono į miestą plūstelėjo bent 60 000 rungtynių žiūrovų. Artimiausios sankryžos buvo užkimštos limuzinų ir ferarių, kurie gabeno namo lietuviško futbolo grietinėlę – milijonierius futbolininkus ir milijardierius klubų rėmėjus bei savininkus. Tiesa, žmonės nebuvo labai linksmi – juk jų mylima ir karštai palaikoma komanda patyrė skaudų pralaimėjimą ir sukomplikavo savo dar neseniai ramiu atrodžiusį gyvenimą. Tačiau futbolo gerbėjai vis viena buvo pakilios nuotaikos – pilnas stadionas, tribūnų gausmas, prožektorių šviesos ir nuostabus futbolo spektaklis džiugina net ir tuomet, kai tavo komanda sužaidžia prastai.

 

>>>

Jau visai vėlai, prieš vidurnaktį, Edgaras Jankauskas neramiai mynė ratus priešais Trakų pilies vartus. Pagaliau sargybinis jam davė ženklą – “gali eiti”. Užlipęs siaurais laiptais, jis nedrąsiai pravėrė sunkias menės duris. Į viduryje menės riogsantį tvirtą ąžuolinį stalą pasirėmęs stovėjo Vytautas Didysis ir lėtai kramsnojo kibiną. Kiek tolėliau jo giminaitis Kęstutis išmaniuoju telefonu gliaudė lazdynų rieštus. Vytautas Didysis numetė kibino likučius prie kojų gulėjusiam kurtui ir rūsčiai suraukė antakius. Edgaras Jankauskas tyliai uždarė duris ir nuleido galvą.

O-lia-lia: Trakai, Žalgiris, Atlanas, Žalgiris ir t.t.

2014-155

Praeitą Vilniuje lošiant prieš Trakus buvo štai taip. O kaip bus šį kartą?

Štai ir pasibaigė atostogos. Lyg būtų Sūduvai mažai iššūkių šio sezono pabaigoje, futbolo dievai LFF biurokratų rankomis drėbtelėjo dar pora pasilakstymų su Vilniaus Žalgiriu. Taip, tikra tiesa – Sūduvos galimybės sudalyvauti kitais metais Europos lygoje pakibo ant labai plono plauko.

Viena, laimėti medalius šiais metais yra labai sunku, beveik neįmanoma. Antra, kova dėl ketvirtos vietos taip pat bus žvėriškai sunki. Trečia, išlipti į kitą LFF taurės etapą bus galima tik nugalėjus pastaraisiais metais visom prasmėm galingiausią Lietuvos klubą. Brrr – net plaukai ant galvos šiaušiasi!

Bet ar iš tikro taip baisu? O gal niekas ypatingai nepasikeitė nuo tos vietos, kur Sūduva išbarstė taškus žaisdama prieš Dainavą ir Granitą bei praktiškai uždarė sau vartus, vedančius į medalių laimėtojų pakylą?

Pažiūrėkime. Sūduvos likusių rungtynių lygoje planas nė kiek nepasikeitė. Norint išsaugoti viltį laimėti bent bronzos medalius Sūduvai vis viena reikia laimėti visas likusias rungtynes. Iš esmės tas pats imperatyvas galioja ir kovojant su Atlantu (ar dar kuo nors kitu) dėl ketvirtos vietos. Iš likusių Sūduvai komandų būtent Trakai ir Atlantas tėra solidūs varžovai, su kuriais teks pjautis iki paskutinio atodūsio. Kruoja ir vėl apaugo gandais, kuriais tikėti verčia šios komandos pralaimėjimas Dainavai praeitame ture. Taigi, A lygos fronte – nieko naujo.

LFF taurėje žaisti vis viena būtų tekę. Žinant Sūduvos požiūrį į varžovus, galime kone džiaugtis, kad mūsiškiai gavo būtent Žalgirį, o ne kokį Šilą ar Spyrį. Laikantis pastarųjų sezonų Sūduvos tradicijų, žymiai racionaliau yra tikėtis pergalės prieš Žalgirį, nei prieš vieną iš I lygos komandų. Juolab, kad Žalgiris sezono pabaigas jau kelintą sezoną lošia vangiai. Kad ir ką bekalbėtų komandos treneris ir kiti oficialūs pareigūnai, šios komandos žaidėjams nėra lengva sutvarkyti psichologiją purviniems sezono pabaigos žaidimams (“purvą” čia vartoju tiesiogine, o ne perkeltine prasme).

Juk lošti Žalgiriui iš tikro nelabai yra ko. Daugumai šios komandos žaidėjų nėra fundamentalaus skirtumo dėl to, kiek LFF taurių stovės klubo lentynose. Čempionų vardas – kas kita. Tačiau aukso medaliai – jau seniai šildosi Žalgirio žaidėjų kišenėse. Faktas kaip blynas – kitame sezone su Žalgiriu taurėje lošti būtų žymiai sudėtingiau nei šiemet.

Čia galima tik pasvarstyt, dėl LFF pareigūnų iškreipto ir plaukiojančio “sportinio” principo panaudojimo, leidžiančio išmėtyti stipriausius lygos klubus dar iki pusfinalio. Turint omeny Lietuvos futbolo realybę, nematau jokios prasmės akliems burtams. Juk ir UEFA ne šiaip sau visokių “krepšelių” formatą taiko. Tai yra elementari verslo logika – niekam nebus įdomu, jei stipriausi klubai vienas kitą išmes iki finalinių turnyro stadijų. Ir jei LFF taurės finale susitiktų, pavyzdžiui, Prelegentai ir Šilas, tai tik dar labiau diskredituotų ir patį turnyrą, ir visą lietuviško futbolo reikalą, iš kurio ir taip didesnė Lietuvos gyventojų dalis juokiasi.

Bet kokiu atveju. LFF taurės ketvirtfinalio pirmosios rungtynės tarp Žalgirio ir Sūduvos įvyks po savaitės – kitą trečiadienį, Vilniuje – ačiū visiems dievams – 19 valandą vakaro. O va už šio ketvirtadienio Sūduvos rungtynes prieš Trakus dievams dėkoti nėra už ką. Tiesą pasakius, visus dievus ir jų parankinius Lietuvos futbolo federacijoje derėtų nuleisti į klozetą.

Kurį laiką dar atrodė, kad ankstyva rungtynių pradžia (17.30 val.) yra nulemta kažkokių ten lempų remonto. Tačiau, kaip matėme praeitą savaitę – visos lempos jau puikiausiai dega ir rungtynės gali vykti nors ir vidurnaktį. Tai kodėl vis tik jas reikia pradėti dar nepasibaigus normaliai darbo dienai? Kaip visada – aš atsakymo neturiu. Tačiau, esu tikras, LFF pareigūnai tikrai galėtų pateikti kokį nors labai solidų ir argumentuotą šio fakto paaiškinimą. Kai dar buvau jaunas, tokiais atvejais imdavau ir parašydavau klausimų į LFF propagandos skyrių. Tik atsakymų niekada negaudavau. Pamoką išmokau. Todėl šiandien jau žinau, kad prasmingiau būtų klausti burtininkės Palmiros.

O juk rungtynės bus baisiai įdomios. Abiems komandoms jos bus labai reikšmingos. Aišku, Trakai gali ramiai pralaimėti ir antras iš eilės A lygos rungtynes – fundamentaliai jų padėtis lentelėje nuo to nepasikeistų. Tačiau ir taip aišku, kad šį kartą, kaip banaliai sakoma, bus lošiama dėl šešių taškų. O va Sūduvai pasirinkimo nelabai yra. Arba laimi ir kovoji toliau, arba pralaimi – ir jau beveik žiemos atostogas gali skelbt ir dovanų Kalėdoms pradėt ieškot.

Sūduva neturės šeštą kortelę gavusio Mariaus Šoblinsko. Trakai tikrai neturės Tado Labuko (raudona kortelė rungtynėse su Žalgiriu) ir dar būrelio žaidėjų, kurių šios komandos treneris neįvardijo. Tik patvirtino “probleminių” žaidėjų skaičių – 5. Aišku, jei Sūduva suskaičiuotų visus ligonius – irgi panašiai gautųsi. Skirtumas tik tas, kad Sūduva jau seniai yra apsipratusi be jų verstis.

O nerimauti mus labiausiai verčia tai, kad ir taip negausios šiais metais Sūduvos trenerių pajėgos per šią pertrauką tapo lygios nuliui. Visi matėm (kas per teliką, o kas stadione), kad Audriui Ramonui toli gražu ne Sūduvos reikalai rūpėjo. Na nebent jis Sūduvos treniruotėms per Skype’ą vadovavo. Tai jei Trakų antraplaniai treneriai gali teigti, kad komanda “atkakliai rengiasi varžyboms” (kol vyresnysis treneris fotografuojasi žurnalams su nauja šviesiaplauke), tai Sūduvoje nebeliko nė kam bent pora sakinių oficialiai svetainei pasakyti. Tad čia tik Marijampolės jaunimas tegali paliudyti – Sūduvos vyrai per šią pertrauką iš peties prakaitą treniruotėse liejo ar didino Suvalkijos sostinės barų bei naktinių klubų apyvartą.

Treniravosi Sūduva ar ne, rengėsi “teoriškai” ar ne – skirtumo, tiesą sakant, nėra. Belieka tik pasikartoti – čia viskas ant kortos pastatyta. Arba laimi ir keliauji toliau, arba – pralaimi ir tuo sezoną baigi.

30: ŠIAULIAI 2:4 SŪDUVA

2014-154

Įdomiai šios varžybos prasidėjo ir labai įdomiai vyko.

Visų pirma, Sūduvai ir mums optimizmo pridėjo eilinė šios sezono dalies “sensacija” – Kruoja, kuri dar neseniai ėmė visus iš eilės, pralaimėjo tai komandai, kuriai pralaimėti kol kas sugebėjo tik Banga. Nemačiau Kruojos žaidimo prieš Dainavą, tačiau vertinant visas aplinkybes, tik gandai apie finansines problemas Kruojoje tokį rezultatą galėtų paaiškinti. Kad ir kokios bebūtų priežastys – Sūduvai šie trys taškai buvo puiki dovana.

O tada Sūduva sugebėjo praleisti ko gero ankstyviausią įvartį šiame sezone. Sūduvos įvartis – klasikinė klaidos aikštės viduryje pasekmė. Nevykęs perdavimas – ir atkirsta beveik visa į priekį jau judėjusi Sūduvos gynyba. Turint omeny, kad Šiaulių puolime lošia toks žaidėjas kaip Tokičius, panašios situacijos šiai komandai yra tiesiog idealios. Galbūt Sūduvos gynėjai ir nepasirodė iš gerosios pusės, tačiau jie iš esmės buvo besivejančių vaidmenyje. Sūduvai prireikė maždaug trijų minučių, kad rezultatas būtų išlygintas. O tada rungtynės prasidėjo iš naujo.

Deja, maždaug po 15 minučių reikalai ir vėl sugrįžo į tą patį tašką. Tik šį kartą žvėrišką minusą gauna Sūduvos gynėjai, ypač vidurio. Taip, gali priekaištaut ir saugams, kurie leido laisvam Šiaulių žaidėjui atiduoti perdavimą link vartų, tačiau Sūduvos gynėjų prie Tokičiaus tiesiog nebuvo. O toks žaidėjas kaip Tokičius tokias progas paprastai išnaudoja.

Tiesą pasakius, Sūduva iki tol tiesiog žaidė su likimu – taip smarkiai norėjo Šiauliams mušti įvarčius, kad gynybą praktikavo labai atsainiai. Sūduvos žaidėjai nepasimokė iš pirmo praleisto įvarčio situacijos ir aikštės viduryje lošė gan pavojingai – vis mėgindavo pademonstruoti individualios technikos sugebėjimus, kurie karts nuo karto pasibaigdavo panašiomis Šiaulių atakomis į tą, po kurios Tokičius mušė pirmą įvartį.

Sūduvos taktika buvo teisinga. Mūsiškiai stengėsi lošti labai greitai ir siųsdami gausias pajėgas priekin. Panašiu stiliumi Šiauliai buvo paguldyti ant menčių antro rato rungtynėse. Šiandien toks žaidimas buvo prasmingas ir dėl to, kad Šiauliai LFF taurės rungtynes lošė viena diena vėliau nei Sūduva ir tos rungtynės buvo žymiai sunkesnės, nei Sūduvos žaidimas su MRU. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Šiauliams jėgų truks ir juos bus galima tiesiog apibėgt.

Deja, reikalai mūsų komandai klostėsi ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Priežastys buvo trys. Viena, rungtynių pradžioje Šiauliai atrodė pakankamai energingi. Antra, toks futbolas Šiauliams visai tinka – matosi, kad staigus perėjimas į ataką čia yra vienas iš esminių žaidimo elementų. Trečias faktorius – pačios Sūduvos veiksmai puolime. Nors mūsiškiai ir stengėsi lošti labai greitai, tačiau kėlinio viduryje kažodėl atsisakė kombinacinio futbolo ir ėmė link Šiaulių vartų svaidyti balionus. Kaip ir galima buvo tikėtis, ypatingų pavojų prie Šiaulių vartų po balionų nekildavo. Tačiau tokios atakos labai lengvai virsdavo Šiaulių kontratakomis – keli balioną, kažkas kala kamuolį toliau nuo vartų ir jei jis lekia pakankamai toli, nukrenta ten, kur Šiaulių puolėjų ir Sūduvos gynėjų pajėgos būna apylygės. Viskas, ką Sūduva sukūrė įdomesnio buvo sukurta kombinacinių atakų metu. Ir būtų sukurta dar daugiau, nei mūsiškiai būtų visiškai atsisakę balionų stiliaus.

Manau, visi į pertrauką išėjome dviprasiškų jausmų lydimi. Viena, Sūduva akivaizdžiai valdė žaidimą, sukūrė kokias 10 galimybių įvarčiui mušti, tačiau vis viena įmušė mažiau nei praleido. Tai, kad antro įvarčio įmušti per pirmą kėlinį nepavyko, turėjo neišvengiamai atsiliepti Sūduvos veiksmams antrame kėlinyje. Taigi, akivaizdi Sūduvos persvara ypatingos ramybės jausmo nesukūrė. Ir tapo labai įdomu, ką abiejų komandų treneriai sugalvos antro kėlinio pradžiai. Šiaulių žaidėjai kėlinio pabaigoje akivaizdžiai pavargo – vis dažniau ir dažniau mūsiškiai būdavo tiesiog greitesni. Tačiau Sūduvos žaidėjų sugebėjimas nepataikyti į vartus iš puikių padėčių (ypač šiuo klausimu pasižymėjo mūsų ispanas), vertė galvoti apie tai, kad šiandien Sūduva gali ir užbaigti lentynes dėl medalių. Toks jausmas buvo, kad Sūduva primiršo, jog dar neseniai Šiauliai sugebėjo lygiosiomis sužaisti ne su kuo kitu, o su Vilniaus Žalgiriu.

Antro kėlinio pradžia nieko gero mums nežadėjo. Sūduva spaudė, tačiau balioninės taktikos neatsisakė. Tai leido Šiauliams ne tik ramiai gintis, bet netgi neužsidaryti savoje aikštės pusėje. Per pirmas penkias antro kėlinio minutes tai buvo vienintelis viltį keliantis dalykas – Šiaulių energingas noras nežaisti gynybinio futbolo žaidino tikėjimą, kad Šiauliams jėgų vis tik nepakaks ir anksčiau ar vėliau prasidės rimtesnės klaidos.

Dar po penkių minučių Sūduvai tiesiog pasisekė. Po dviejų klasikiniu būdu nesėkmingų balionų (iš abiejų aikštės kraštų), kamuolys buvo atmuštas per metrą už baudos aikštelės visiškai laisvam stovinčiam Mariui Šoblinskui, kuris pagaliau mušė sėkmingai. Marių už tai galima tik pagirt – tai buvo gal trečias Šoblinsko bandymas kalti iš toli ir vis tik jam pavyko kolegoms įrodyti, kad tai yra efektyvesnė taktika už balionines atakas. Taigi, pusė darbo buvo padaryta gana greitai. Greiti įvarčiai antro kėlinio pradžioje neišvengiamai turi įtakos tolesnei rungtynių eigai. Dėl to tos kėlinio pradžios ir yra tokios reikšmingos.

Tačiau po antrojo Sūduvos įvarčio žaidimas pasikeitė mūsiškiams nelabai dėkingu būdu. Galbūt mūsiškiams vertėjo mažumą stabtelėti, persigrupuoti ir racionaliau siekti rezultato. Šiauliai po antro praleisto įvarčio gausiau atsitraukė atgal, o mūsiškiai toliau mėgino Šiaulius laužti greičiu, jėga ir balionų uraganais. Be abejo, toks buvo dėkingesnis Šiauliams. Kuo daugiau aikštėje chaoso, tuo didesnė tikimybė netyčia gauti galimybę kontratakai, po kurios rezultatas galėtų tapti tiesiog nepadorus. Vieną kartą, Šiauliams vis dar pirmaujant, iki tokios situacijos trūko Marytės plaukai. Sunku suvokti, kaip Šiaulių žaidėjais nesugebėjo perspirti kamuolio per vienintelį Sūduvos žaidėją. Juk net tikslumo toje situacijoje nereikėjo – kitame šone bėgo trys Šiaulių žaidėjai ir nė vieno iš mūsų komandos.

Ir vis tik Šiauliams jėgų nepakako. Galų gale Sūduvos spaudimas ėmė duoti savo vaisius. Iš pradžių Russo įmušė praktiškai identišką įvartį tam, kurį pats mušė pirmame kėlinyje. Ar tai buvo balionas? Ne, tai buvo geras, aštrus Radzinevičiaus perdavimas, su mintimi apie tai, kad Russo bėgs greičiau ir kamuolį gaus taip, kad beliks tik kurią nors kūno dalį pakišt. O paskui Šoblinskas su Grigaravičiumi parodė būdą, kuriuo Sūduva turėjo lošti visas šias rungtynes. Elemantari sienelė, atlikta netgi be ypatingo greičio, tačiau išvedanti žaidėją į tokią padėtį, kurios paprastai vadinamos šimtaprocentinėmis progomis. Likusi rungtynių dalis – formalumas, kurį abi komandos tvarkingai atliko.

Taigi, sveikiname Sūduvą su dar viena pergale, net jei buvo ji ne tokia lengva, kaip buvo galima tikėtis. Belieka pasikartoti – šiuo metu nesvarbu niekas, išskyrus pergales. Nesvarbu, kokiu būdu jos pasiekiant, nelabai svarbu žaidimo grožis ir kokybė. Svarbu – trys taškai. Taigi, Sūduva žengė dar vieną teisingą žingsnį. Kitas turas – bus žymiai sudėtingesnis, tačiau jis įvyks beveik po dviejų savaičių. Per tą laiką galėsim pasižiūrėti Lietuvos rinktinės žaidimų.

O jūs nepamirškite atiduoti savo balso geriausio Sūduvos žaidėjų rinkimuose.

Už ką balsuosi rinkimuose?

2014-153Nerijus Valskis – geriausias 2013 sezono Sūduvos ir Lietuvos lygos žaidėjas. 

Chm, suprantu, kad rinkti geriausią šio sezono Sūduvos žaidėją bus velniškai sunku. Kad ir kaip bevartytum, šis Sūduvos sezonas buvo kaip niekad blankus. Ypač, kai imi galvoti apie komandos lyderius ir ryškiausius sezono personažus. Visa komanda lošė pabrėžtinai vidutiniškai – tiek žiūrint į ją bendrai, tiek vertinant kiekvieną žaidėją konkrečiai. Praktiškai visada mūsų komanda turėdavo bent po 2-3 ryškius personažus. O va šiemet – aukščiau bambos neiššoko niekas.

Sutinku, buvo gražių akimirkų. Kai kurie žmonės fragmentais žybtelėdavo. Tačiau tie fragmentai kaip taisyklė tetrukdavo keletą turų. O tada žaidėjas ir vėl pasitraukdavo į antrą planą. Formos stabilumo stoka – vienas ryškiausių šio sezono Sūduvos bruožų. Tai vienas, tai kitas žaidėjas karts nuo karto tapdavo panašesnis į lyderį. Tačiau greitai jį pakeisdavo kuris nors kitas. Teoriškai lyg ir neblogai, kai nemažai žmonių turi lyderio galimybių. Deja, didžioji Sūduvos bėda buvo tame, kad tie “lyderiai” niekaip nesusirinkdavo į komandą vienu metu. Tai nutiko tik keletą kartų antrajame rate, kai imdavo rodytis, jog ir vėl matome pernykštę komandą, kurį pusę sezono ant sparnų pralakstė. Dabar komanda dar kartą pakilo iš pelenų. Ir dar kartą didesnė komandos dalis varo visai neblogai. Tačiau geriausių žaidėjų rinkimų ši nauja komandos reinkarnacija ko gero nepalengvins.

Yra kaip yra, tačiau tradicijos negali žūti. Todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, prašysiu jūsų atiduoti savo balsus už Sūduvos žaidėjus ir išrinkti geriausiųjų trejetuką. Taisykles dauguma žinote, bet dėl viso pikto pakartosiu.

Balsuoti reikia už keturis žmones, kurie jūsų manymu šiame sezone buvo geriausi. Kodėl už keturis? Todėl, kad tai leidžia pabrėžti tuos, kurie jūsų reitinge užima pirmą vietą. Mat už ją žaidėjui duodu 5 taškus, už antrą – 3, už trečią – 2, už ketvirtą – 1. Tad labai svarbu, kad žaidėjus sureitinguotumėte nuo pirmo iki ketvirto ir siųstumėte būtent keturis, o ne daugiau ar mažiau. Siųsti reikia šiuo adresu: ponaspop@yahoo.com.

Tad balsuokite ir negaiškite. Sezono geriausius kaip visada paskelbiu prieš paskutines čempionato rungtynes, tad laiko liko ne taip jau ir daug. O galvą palaužyti šiemet tikrai teks.

Pabaigai, kaip visada – siūlau prisiminti ankstesniųjų šešių sezonų laureatus. 

 Metai  Pirma vieta  Antra vieta  Trečia vieta
 2013  Nerijus Valskis  Tomas Radzinevičius  Marius Šoblinskas
 2012   Rafael Ledesma  Karolis Chvedukas  Vaidas Slavickas
 2011  Vaidas Slavickas  Karolis Chvedukas  Povilas Valinčius
 2010  Vaidas Slavickas  Liu Chao  Audrius Urbšys
 2009  Ramūnas Radavičius  Saulius Klevinskas  Vaidas Slavickas
 2008  Darius Maciulevičius  Tomas Mikuckis  Ivans Lukjanovs

Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Spalio 22 (trečiadienis): 19 val.
LFF taurė: Žalgiris - Sūduva
.
Spalio 25 (šeštadienis): 18 val.
32: Sūduva - Atlantas

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,104,729 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.