20: ŽALGIRIS 0:0 SŪDUVA

Kaip ir žadėjau – šių rungtynių nepavyko pamatyti nei gyvai, nei internetu. O pažiūrėjus žaidimo santrauką, nelabai norisi žiūrėti net ir įrašo. Viskas yra visiškai aišku. Žalgiris akivaizdžiai buvo geresnė komanda – santraukos režisierius tesugebėjo įsriegti du Sūduvos momentus, kuriuose mūsų žaidėjai pasirodė labai nevykusiai. Nepataikyti į kamuolį baudos aikštėlė yra stipru, o ką ten norėjo nuveikti rungtynių pabaigoje Russo – kažin ar ir jis pats žino. Kai reikėjo numesti vienu lietimu kamuolį dešinėn laisvam atbėgančiam kolegai, jis nusprendė apsivaryti pusę Žalgirio gynybos. Likusi santraukos dalis – skylės Sūduvos gynyboje. Ir tai, kad Žalgiris vis tik neįmušė, greičiau yra tos komandos žaidėjų psichologijos duobės, o ne kažkokia fenomenali sėkmė.

Tačiau. Iš tikro viskas yra kitaip. Ir lieti ašaras ar kritikuoti Sūduvą nematau nė mažiausios priežasties. Nesvarbu, su kokio stiprumo komanda Sūduva lošė, nesvarbu, kad gynyba toli gražu nebuvo tobula, nesvarbu, kad patys mažai ką Žalgirio pusėje nuveikė – įvarčio praleista nebuvo, lygiosios buvo pasiektos, taškas pasiimtas. O tai reiškia, kad Kruoja Sūduvos nepasivijo. Trakai mažumą atitolo, tačiau su Žalgiriu ir jiems teks lošti. Ir jei pirmoje sezono pusėje lygiosios su Žalgiriu mažai ką stebino, drįsčiau spėti, kad per likusę sezono dalį A lygos komandoms pralaimėjimo Žalgiriui bus žymiai sunkiau išvengti. Tad žvelgiant į ateitį, šios Sūduvos lygiosios gali būti itin vertingos.

Tiek čia tų naujienų. Lauksim kito savaitgalio, kad galėtume padoriau Sūduvos jėgas ir galimybes įvertinti.

Naujas Žalgirio laikas

2014-119

Sakau, laikas kažką parašyti, nes komentarų skaičius po senuoju tekstu tuoj pasieks Delfio lygį. Tiesa, dar guli verdamas tekstas apie Pasaulio futbolo čempionatą, bet kažkaip vasaros karščiai neleidžia jo iki galo nupiešti. Tačiau Pasaulio futbolą jau visi spėjome pamiršti, o va A lyga ir vėl mus pradės tuoj kankinti.

Taigi, pirmiausia reikia pabrėžti dar kartą, kad pasikeitė Sūduvos rungtynių su Žalgiriu laikas. Tikiuosi, pokytį visi užfiksavote. Tačiau patirtis rodo, kad pakartotiniai paminėjimai visada yra naudingi. Rungtynės vyks ne penktadienio vakarą, kaip buvo planuota anksčiau, o šeštadienį, 18.30. Laikas buvo pakeistas prieš pora dienų, o tai reiškia, kad tam tikra dalis Lietuvos gyventojų po laiko pakeitimo į stadioną patekti nesugebės. Pavyzdžiui, jūsų godotinas metraštininkas, kuris buvo viską iš anksto puikiai susiplanavęs, tačiau dabar visi planai nuėjo šuniui ant uodegos. Yra pavojus, kad jūsų metraštinininkas net interneto transliacijos negalės pažiūrėti. Ir tai bus ko gero pirmas kartas per paskutinius dešimt metų, kai jis nepamatys gyvai Sūduvos žaidimo su Žalgiriu Vilniuje (Marijampolėje gyvai nematė kiek daugiau kartų – kokius du). Teks pasitenkinti dubleriais, jaučiu. Beje, mane pralinksmino gana pavėluotas oficialus Sūduvos pranešimas apie rungtynių laiko korekcijas. Pralinksmino žodžiai – “nenumaldomai artėjant rungtynėms… paaiškėjo tiksli data”. Atrodo, sėdėjo Murauskas su Nikoličiumi pas burtininkę Palmirą ir laukė kol ji alaus putose žaidimo datą pamatys. Gerai, užteks apie tai. Ne paskutinis gi sezonas. Ir su Žalgiriu Sūduva lošia toli gražu ne paskutinį kartą.

Per čempionato pertrauką šis tas nutiko. Štai Dainava nusprendė pakartoti kelių metų senumo Atlanto istoriją ir kažkaip papildyti mokinių gretas normaliais futbolininkais. Kaip ten viskas galų gale atrodys greičiausiai nežino nė patys Dainavos savininkai. Paskutines draugiškas rungtynes šio klubo svetainė taip aprašo: „Dainavos“ sudėtyje pasikeisdami rungtyniavo alytiškiai vartininkai Donatas Mikučionis, Martynas Matijoška, žaidėjai Kęstutis Balčiūnas, Ervinas Chvesko, Nerijus Kavaliauskas, Deividas Kumeta, Rytis Padegimas, Vaidotas Rutkauskas, Skirmantas Šeštavickas, kiti lietuviai ir užsieniečiai. Kiti lietuviai ir užsieniečiai? Chm, tokie, kad net vardų minėti neverta? Kaip bus taip bus. Stebuklą Dainava kažin ar sukurs, bet gal bent nustos būti įvarčių santykio gerintoja kitiems lygos klubams. Tuo tarpu Ekranas dar labiau nusilpo – Ekraną paliko šeši žaidėjai. O papildė vartininkas iš Utenio, brazilas iš Maltos čempionato ir mūsiškis Paulius Daukša. Kitose komandose ypatingų naujienų nebuvo – kai kur pasikeitė vienas kitas žaidėjas, tačiau fundamentalių perversmų nepastebėta.

Vienintelė išimtis – Vilniaus Žalgiris. Ši komanda prisigraibė naujokų, nors kai kurie jų buvo greičiau atgal grįžę senbuviai. Kai kurie jų jau paliko komandą – Pavelas Komolovas palakstė Čempionų lygoje ir keliasi į Lenkijos Ekstraklasą. Tačiau nuspėti, kaip Žalgiris atrodys šeštadienį – labai sunku. Komanda buvo stiprinama konkrečiam tikslui, kurio, deja, nepasiekė. Galima kelti klausimą ar racionalu buvo tikėtis, kad per pora savaičių įmanoma taip integruoti būrį naujokų, kad komanda imtų žaisti kokybiškai naują futbolą, tačiau palikime tai nutarti patiems Žalgirio vadams. Aišku yra viena – buvo mėginama maksimaliai gerai pasirodyti Čempionų lygoje. O visiems, kurie ir vėl šaiposi iš prasto lietuviško futbolo pasirodymo Europoje, derėtų nepamiršti fakto, kad šiuolaikiniame futbole viską lemia pinigai. Pernai Žalgiriui stipriai nuskilo – Lech’as vis tik buvo toli gražu ne silpniausia lenkų lygos komanda. Šįmetinis rezultatas atitiko realybę. Jei Žalgirio biudžetas buvo apie 10 milijonų litų, tai Dinamo – 30-40 milijonų litų šiemet ir 70-80 milijonų litų pernai. Tos komandos statusas mažumą miglotas ir iki galo suprasti dviejų sezono biudžetų skirtumus sudėtinga (biudžetas buvo mažinamas sąmoningai lyg ir siekiant kažkokių mistinių tikslų). Kaip ir būti tikram, kad šįmetiniai milijonai yra iš tikro tai, kas komandai paskirta. Bet kokiu atveju Žalgirio ir Dinamo biudžetų skirtumas yra ženkliai solidesnis, nei šių klubų dvikovos aikštėje rezultatas.

Kuo minėtas pastiprinimas komandą pavers A lygoje – greitai pamatysim. Žalgiris šiemet nerodė ypatingai gero futbolo. Net ir A lygoje visko buvo. Todėl ir lentelėje Žalgiris nuo likusių komandų atsiplėšė mažiau, nei turėjo remiantis žiniomis apie lygos klubų biudžetus. Sakykim, Čempionų lygoje nė vienas iš Žalgirio naujokų stebuklingai nesužibėjo. Tačiau Čempionų lyga yra kas kita, nei mūsiškė. Esminis dalykas, kuris Žalgirio žaidėjams koją gali pakišti artimiausiose keliose rungtynėse – nusiteikimo stoka, kuri neišveingiamai turėjo ateiti į komandą, labai jau greitai užbaigusią pasivažinėjimus po Europą.

O štai Sūduva posmelį pasistiprino. Ne tiek, kad galėtume riesti nosį laukdami šeštadienio rungtynių. Taip pat neaišku, kokiais tikslais komanda apskritai buvo stiprinama. Greičiausiai vis tik yra keliami patys artimiausi tikslai – laimėti medalius ir užsitikrinti kitam sezonui sugrįžimą į Europos lygą. Kol kas tokio tikslo pasiekimą galima svarstyti visiškai racionaliai. Tiesą pasakius, tą patį buvo galima daryti ir be tų menkų pasikeitimų sudėtyje. Vienintelė fundamentali naujiena – tiek šiam sezonui, tiek ir galvojant apie ateitį – trenero iš Portugalijos atsiradimas Marijampolėje.

Tuo tarpu iš žaidėjų būrio išnyko keletas antraeilių personažų, o pasirodė keletas veikėjų, iš kurių išskirtinės įtakos komandos žaidimui kol kas sunku tikėtis. Kiek įspūdingesnę biografiją turėjo tik serbas Mitar Pekovič, tačiau jo CV rodė, kad gerieji šio žaidėjo laikai – jau seniai praeityje. Tuo tarpu du naujokai kol kas į futbolo istoriją savo vardų dar neįrašė. Šnekėti apie juos jau pradėjome ir tos šnekos labai panašios į tas, kurias varinėjame ties daugeliu Sūduvos naujokų jau ne pirmus metus. Paprastai tariant, kol kas daugiau galvų kraipymo ir klaustukų akyse, nei plojimų ir tikrumo, kad Sūduva įsigijo iš tikro perspektyvių žaidėjų. Ispanas, bent jau teoriškai, krenta į konkurencinę mėsmalę su dideliu būriu kitų panašaus stiliaus žaidėjų, o baltarusis, kaip teisingai buvo pastebėta, svajoja labiau apie rezultatyvius perdavimus, o ne apie vartų gynybą. Bet kokiu atveju, iš anksto nieko smerkti neverta. Spėju, kad pamatyti šiuos žaidėjus galėsime jau artimiausiose rungtynėse.

Štai ir visos naujienos. Iki futbolo beliko pora dienų.

Lenkiškos naujienos

2014-118Povilas Leimonas Jagiellonia komandos pristatyme. Foto iš komandos svetainės. 

Laikas pabusti, ar ne? Naujienų kol kas nėra daug, tad išvardinti nebus sunku. Spėju, jau girdėjote, kad Povilas Leimonas pakeitė klubą, tačiau Lenkijos aukščiausioji lygoje išliko. Nuo šiol jis – Bialystoko arba Balstogės Jagiellonia narys, jau pasirodęs ir tos komandos draugiškose rungtynėse.

Tuo tarpu Sūduva pabaigė atostogas ir pradėjo tą pažadėtą trumpą draugiškų seriją. Smagu, kad treniruojamasi ne su lygos, o su valstybiniais kaimynais. Nors Sūduva lošia su pirmos lenkų lygos klubais, tačiau galime būti tikri, kad jie yra padorūs varžovai. Prieš pora dienų rezultatu 3:1 Sūduva įveikė Plocko Wislą.Įvarčius mūsiškiams mušė Russo, Kdouh ir Baranovskis. Paskutinį įvartį Sūduva įmušė žaisdama dešimtyje – Kdouh gavo traumą (apie jos rimtumą informuota nebuvo), o visi keitimai jau buvo išnaudoti (keistokas dalykas, turint omeny rungtynių pobūdį). Labai smarkiai neskaičiavau, tačiau atrodo, kad tą kartą aikštėje pasirodė visi iki vieno pagrindinės komandos žmonės plius Klimavičius, kuris ligi šiol figūruodavo dublerių sąrašuose. Kadangi Klimavičius pakeitė Činiką, tai, spėju, buvo mėginamas gynėjo pozicijai, kurioje, kaip žinia, atsarginių nelabai ir beliko.

Šios rungtynės vyko Lenkijoje, aikštėje, kuri labiau primena Sūduvos treniruočių lauką. O štai šį ketvirtadienį draugiškas futbolas bus lošiamas Marijampolės stadione. Vėl svečiuosis lenkai iš pirmosios lygos – Olštyno Stomil. Daugiau mažiau viską, ką reikia apie šią komandą žinoti papasakojo oficiali Sūduvos svetainė, tačiau jei yra noros ir entuziazmo, galima dar patikrinti komandos oficialų tinklapį (lenkų kalba) arba anglišką jos skyrelį Wikipedijoje. Aišku, labai gilintis į varžovo pajėgumą ir istoriją prasmės nelabai yra. Įdomiau yra tai, ką parodys Sūduva. Marijampoliečiai laisvai rungtynes galės pamatyti savo akimis. Jos vyks 18 val., o įėjimas bus nemokamas.

Apie pokyčius mūsų komandoje taip pat ko gero visi esate girdėję, tačiau vis viena juos priminsiu. Kaip ir žadėta, komandoje pasirodė antrasis treneris iš Portugalijos Orlando Costa. Jo darbo rezultatams įvertinti turėsime net du ratus. O ir vertinti ko gero nebus sunku. Juk visi lauksim, kad Sūduvos žaidimas šoktelėtų į kokybiškai aukštesnį lygį. Nieko nepadarysi – nors portugalas bus tik antruoju treneriu, tačiau vilčių su jo pasirodymu Marijampolėje turime nemažai.

Dar anksčiau Sūduvoje nebeliko Gyčio Urbos. O štai visai neseniai – ir Pauliaus Daukšos. Dėl Urbos – viskas aišku. Daukšos atvejį įvertinti yra kiek sunkiau. Pernai šis žaidėjas lošė nemažai ir ne taip jau blogai (turint omeny jo amžių ir patirtį). Daukšos žaidimo kokybė pabanguodavo, tačiau iš principo atrodė, kad įsilieti padoriau į komandą jis turi šansų. Deja, šiemet Paulius tapo visišku atsarginiu. Tad įvertinti jo atleidimą – sudėtinga. Kaip sakoma – “treneriams geriau matyti”. Iš kitos pusės, norisi tikėti, kad treneriai ir komandos vadai jau turi atsarginį planą. Nes gyventi be atsarginių gynėjų – gan pavojingas reikalas. Galbūt galvojama apie vieno kito dublerio persikėlimą į pagrindinę komandą – Klimavičiaus fragmentiškas pasirodymas rungtynėse Lenkijoje tą galėjo ir reikšti. O galbūt jau vyksta derybos su vienu kitu naujoku. Tik būtų neblogai, jei tos derybos artėtų prie pabaigos, nes lygos žaidima bus atnaujinti jau kitos savaitės pabaigoje, tad būtų pats laikas naujokus draugiškose rungtynėse išbandyti. Žodžiu, kas turės galimybę pažiūrėti ketvirtadienio žaidimą, stebėkite jį atidžiai ir ieškokite komandoje nepažįstamų veidų.

Štai ir visos naujienos šiai akimirkai.

Pusė Sūduvos sezono: I dalis

2014-115

Nežinau, kaip jums, tačiau man šis sezonas gazuoja kaip niekad greitai. Galbūt ritmą gadina nuolatinės pertraukos ir chaotiškas tvarkaraštis. Atrodo dar visai neseniai Sūduva gaudavo į kaulus nuo visų iš eilės ir lenkdavo tik Dainavą, o dabar, štai – jau trečioje vietoje sėdi! Niekur nedingsi – pusė čempionato prabėgo, todėl reikia šiokias tokias išvadas sudėlioti. Juolab, kad ir pačios komandos tą patį daro. Vieni stiprinasi prieš Europos turnyrus, kiti remontuoja sezono pradžioje padarytas klaidas, o treti… Treti bėga į vaistinę valerijono, nes reikalai jų kiemuose taip pašliję, kad be raminamųjų sunku išgyventi.

Lietuvos lyga: kas naujo? Nieko naujo. Lietuvos čempionatas vyniojasi įprastiniu algoritmu. A lyga ir jos oficialūs komentatoriai jau taip seniai kasmet kartoja tuos pačius ritualus, kad visa tai ima panašėti į sektą, kuri dar po kelių metelių taps oficialiai įregistruota religija. O kodėl gi ne? Jei Diego Maradonos bažnyčia pasaulyje turi bent 80 000 tūkstančių sekėjų, kodėl gi nepradėjus dar vienos futbolo religijos Marijos Žemėje?

O viskas vyksta štai taip. Maždaug sausio pradžioje trečdalis mūsų klubų pradeda intensyviai rengtis artėjančiam sezonui. Kitas trečdalis tą daro kukliai ir tyliai. O likęs trečdalis – iki kovo pradžios ne mažiau intensyviai svarsto ką daryti: likti A lygoje, keltis į kurią nors žemesnę ar apskritai užsidaryti. Iki čempionato pradžios likus pora savaičių prasideda vietų dalybos. Pasirodo, kad bent du trečdaliai klubų planuoja laimėti medalius. Žodžio kišenėje neieškants Atlanto treneris, paklaustas apie komandos planus šiais metais juokėsi, kad prizinių vietų jau seniai nebeliko. Jas pasidalino kiti klubai.

Tuomet prasideda čempionatas ir komandos lošia bet kaip. Turiu omeny, kad mūsų komandų rezultatams jokios įtakos neturi pasirengimas sezonui. Tie, kas plušėjo, barsto taškus (pvz., Sūduva), o tie, kas tik per plauką išvengė bankroto – juos renka. Greičiausiai tai byloja apie gilų profesionalumo trūkumą, būdingą visiems be išimties Lietuvos klubams. Kaip sykis dėl to jie yra visiškai neprognozuojami. Kaip neprognozuojamas yra ir pirmasis ratas.

Štai toks chaosas tūliems specialistams tampa įrodymu, kad eilinį kartą “Lietuvos futbolas nepaprastai sustiprėjo”. Nes, matot, į lyderius braunasi tie, kuriems tokia misija tų specialistų buvo nenumatyta, o oficialūs lyderiai turi kapotis iš paskutiniųjų, kad savo lyderių vaidmenį tinkamai atliktų. Aš bandžiau plaukti prieš srovė ir sakyti, kad lyga ne sustiprėjo, o priešingai – nusilpo. Dėl to ir kilo iliuzija, kad vos ne devyni klubai gali pretenduoti į medalius.

Deja, toji iliuzija išsisklaidė kaip niekad anksti. Jei pamirštume apverktiną Dainavos padėtį, lyga garbingą išvaizdą išlaikė tik vieną ratą. Juk net Dainava pirmame rate dar pakovodavo ir neleisdavo vartininkų žaisti puolėjais. O toliau prasidėjo kalbos apie bankrotus, skolas, boikotus ir kitos klasikinės lietuviško futbolo nesąmones. Viso to rezultatas – labai vidutiniškos komandos lentelės viršūnėje po II čempionato rato.

Juk klasikinė mūsų lygos schema daugelį metų būdavo štai kokia. Dvi kietos komandos. Tada – Sūduva. Smagi komandėlė, kuri turėdavo daug noro anoms dviems komandoms įkąsti, tačiau tam visada kiaušų kietumo pritrūkdavo. Daug noro, tačiau per mažai rimtesnės komplektacijos ir per daug iš to plaukiančio nestabilumo. Dėl to – klasikinė trečia vieta.

Žemiau rikiuodavosi visi likusieji. Jų sudėtis kiekvieną sezoną būdavo šiek tiek kitoks. Kai kurios iš jų atskirais čempionato fragmentais dar turėdavo vilties ir šansų išstumti Sūduvą iš jos trečiosios vietos, tačiau galų gale pritrūkdavo kvapo. Štai tokios komandos kol kas yra Trakai ir Kruoja, į kurių tarpą Sūduva šiais metais įsiterpė tik iš paskutiniųjų sukandusi dantis. Jokiais būdais nenoriu kaip nors paniekinti Trakų bei Kruojos vadovų ir žaidėjų. Tačiau kol kas tai yra greitosiomis prieš sezoną sulipdyti būriai, kurie dar ir patys iki galo nesuvokia savo egzistavimo misijos. Komanda be istorijos ir neturinti bendruomenės – labai rizikingas projektas. Iš esmės Vilniaus komanda tapę Trakai labai skaudžiai primena Vėtros istoriją. Iš pradžių – optimistinę, viduryje keliaujančią iš kaimo į sostinę, o pabaigoje – labai liūdną. Kasmet nežinia kokiomis priemonėmis iš pelenų kylanti Kruoja taip pat yra projektas, kurio paskirtis vis dar nėra itin aiški.

Taigi, galim apsiramint. Viskas Lietuvoje po senovei. Vis dar tvakaraščius sudarinėja tas pats keistuolis, kurį visi keiksnoja, tačiau nuo to jam – nei šilta, nei šalta. Vis dar taurės varžybos vyksta du sezonus, dėl ko kai kurie žaidėjai spėja iš šio turnyro iškristi po du kartus su skirtingomis komandomis. Klubų licenzijavimo procedūros ir toliau lieka beprasmės – jos neužtikrina nei klubų finansinio stabilumo, nei kai kurių aikščių kokybės, nei klubų tinkamo požiūrio į jaunimo futbolą. Belieka lažintis dėl to, kiek ir kurie klubai po šio sezono pratęs pasakojimą tema “kol kas nežinome, kurioje lygoje žaisime”.

2014-114Sūduvos komplektams pirmoms šio sezono rungtynėms. 

Sūduva: rezultatai. Pagaliau pasiekėme teritoriją, kur viskas yra žymiai aiškiau. Sūduvos dviejų ratų pasirodymą įvertinti labai paprasta. Išskirtinai šūdina pradžia – ko gero šūdiniausia nuo tų laikų, kai komanda antroje lentelės pusėje kapstėsi. Ir žymiai ankstensnis nei pernai pabudimas. Rezultatą galite apžiūrėti žemiau pateiktoje II rato lentelėje:

 1  Sūduva  9  6-1-2  25-10  19
 2  Žalgiris  9  5-3-1  17-4  18
 3  Trakai  9  5-3-1  17-7  18
 4  Kruoja  9  5-2-2  14-5  17
 5  Šiauliai  9  4-1-4  14-12  13
 6  Granitas  9  3-3-3  11-13  12
 7  Atlantas  9  3-1-5  15-12  10
 8  Ekranas  9  3-1-5  11-11  10
 9  Banga  9  1-3-5  4-10  6
 10  Dainava  9  1-0-8  3-47  3

Taigi, Sūduva laimėjo antrą ratą, taškais, pergalių ir įmuštų įvarčių kiekiu pralenkdama net Žalgirį. Jei mūsų komanda panašiu ritmu ištemptų visą sezoną, laisvai galėtų ir dėl aukso pakovoti. Tačiau Sūduva nėra taip tvirtai sukaltas klubas, kad galėtų didesnę sezono dalį varyti be duobių ir beprasmių klupinėjimų, kurie ir lemia, kad daugiau trečios vietos mūsiškiai negauna (nebent susiklosto išskirtinės aplinkybės).

Taigi, Sūduvos pusę sezono galime vertinti tik teigiamai. Galutinis dviejų ratų rezultatas – pakankamai pozityvus (nepaisant to, kad virš galvos matant Trakus, ateina minčių apie tai, jog tos išskirtinės aplinkybės šiuo metu kaip sykis ir klostosi). Komanda pradėjo žaisti, futbolininkai atsigavo, komandiniai veiksmai pakeitė chaotišką lakstymą po aikštę. Tačiau klausti, kodėl Sūduva jau antrą sezoną iš eilės pradeda beviltiškai reikia.

2014-117Arminas Vaskela ir jo žalias šešėlis. 

Sūduvos komplektavimas: ar ne laikas keistis? Mes žinome, kad Sūduvos klubo sudėtis smarkiai nusileidžia daugumos kitų komandų profesionalų komplektams. Tačiau Sūduva turi tai, kuo negali pasigirti nė vienas klubas Lietuvoje – finansiškai stabilų daugiau nei dešimties metų trukmės ruožą. Būtent šis finansinis stabilumas leido klubui išsilaikyti Lietuvos elite per tuos metus, kai vienas po kito krito mūsų klubinio futbolo galiūnai ir nykštukai.

Tai gal vis tik laikas keistis? Gal jau atėjo laikas žengti natūralų žingsnį ir bent kai kuriuos darbus klube patikėti profesionalams? Juk gaila vėjais leidžiamų pinigų – efektyviau tvarkoma Sūduva jau seniai galėjo tapti stabilesne, kietesnį stuburą turinčia komanda, kuri galėtų kelti tikslą ne patekti į prizininkų trejetą, o tapti Lietuvos čempione. Tad lenkiant galvą prieš žmones, kurie užtikrina Sūduvos sotų gyvenimą jau daugelį metų, norėtųsi paklausti: ar ne laikas judėti priekin ir atsikratyti provincijos komandos požiūrio į reikalų tvarkymą?

Sūduva turi vienas geriausių sąlygų rengtis sezonui Lietuvoje. Ir tai netgi nepriklauso nuo komandos biudžeto konkrečiam sezonui. Sūduvos žaidėjai gali ištisus metus lakstyti su kamuoliu. Jiems nereikia gaišti laiko krepšinio salėse ar ant sniego. Tačiau jau antrą sezoną pasirengti normaliai čempionatui nesugebama. Kai komanda įsibėgėja tik 8-9-ose rungtynėse, likusioje sezono dalyje nebelieka galimybės klysti. Juk galima drąsiai sakyti, kad pernykštės netikėtos ir nepateisinamos lygiosios su Tauru ketvirtame rate iš esmės nunešė bronzos medalius.

Komentuodamas komandos padėtį po antro rato Sūduvos Prezidentas džiaugėsi tuo, kad komanda atsigavo anksčiau nei pernai ir kelis kartus akcentavo, kad “reikia įdėti dar daugiau pastangų”, kad medaliai ir vėl būtų laimėti. Tačiau jau antrą sezoną Sūduvos žaidėjams negali priekaištauti dėl to, kad yra nesistengiama. Komanda lupa iš paskutiniųjų kone kiekvienose rungtynėse. Tad pastangų trūkumas kažin ar gali paaiškinti ir vėl prastą sezono pradžią.

Po praeito sezono Sūduva prarado tik keletą svarbių žaidėjų. Išsaugojo pagrindą ir papildė jį nemažu būreliu naujokų iš Lietuvos ir užsienio. Tačiau jau dabar galima drąsiai sakyti, kad ir vėl buvo gerokai pašaudyta pro šalį. Iš viso būrio naujokų iš esmės tik Vaskela ir Grigaravičius tapo reikšmingais komandos sraigtais. Likusieji iki šiol turi kovoti dėl vietos pagrindinėje sudėtyje. Labai vėlai komandoje atsidūrė Andelkovičius – geras, tačiau Sūduvos stiliau nelabai tinkamas futbolininkas. Komandos vadai sako, kad sprendimas kviestis serbą buvo priimtas tam, kad kompensuotų Šoblinsko traumą. Žinant šių žaidėjų stipriąsias puses ir žaidimo stilių – po tokių žodžių belieka tik galvą pakraipyt. Andelkovičius nelipo nuo pat pirmųjų rungtynių, o mėginimai jį integruoti į komandos veiksmus greičiausiai tik pristabdė komandos atgaivinimą, nes smarkiai užtempė Armino Vaskelos įvedimą į žaidimą.

Didžiausia skylė komplektuojant komandą, be abejo, nutiko trenerių štabe. Komandos prezidentas nepaaiškino, kodėl Sūduvoje neliko pernykščio antrojo trenerio ir kodėl Dariui Gvildžiui nebuvo surastas pagalbininkas. Sūduvos antrojo trenerio išnykimą palydėjo ir dublerių komandos išgaravimas. Dublerių komandos nuotrauka (ne žaidėjų sąrašas) komandos oficialioje svetainėje atsirado ne taip jau seniai. O ar tas stotingas vyras, įsitaisęs šalia Sūduvos vaikų yra ir jų treneris – aš nežinau.

Bet kokiu atveju, galime drąsiai teigti, kad Darius Gvildys su Audriumi Ramonu komandos tinkamai sezonui parengti nesugebėjo. Nesugebėjo integruoti naujokų ir išsaugoti tą futbolą, kurį Sūduva lošė pernykščio čempionato pabaigoje. Paskutinės 2013 m. rungtynės su Žalgiriu buvo puikiai įrodyta, kad Sūduva gali laimėti ir be Nerijaus Valskio. Tad kodėl šių metų pradžioje tas pats Žalgiris dar stipresnei Sūduvai sugebėjo įmušti 8 įvarčius greičiausiai jau niekas padoriai nepaaiškins. Aišku, dalį Dariaus Gvildžio kaltės privalo prisiimti ir klubo administracija. Sūduvos treneris vis dar yra vadinamas “jaunu”. Toks jis ir yra – tik prieš pora metų pradėjęs dirbti su A lygos klubu. Vienam parengti komandą sezonui greičiausiai iš tikro yra pakankamai sudėtinga misija.

Žvelgdami į žaidėjų indėlį į rezultatą antrame rate, galime gan nesunkiai besti pirštu į ryškiausias trenerio klaidas.

Visų pirma – nepasitikėjimas Arminu Vaskela ir aklas tikėjimas, kad Andelkovičius bus šioje pozicijoje geresnis. O juk turėjo būti akivaizdu, kad tiek žaidimo stiliumi, tiek ir karjeros prioritetų požiūriu Vaskela Sūduva yra žymiai tinkamesnis. Tačiau sezono pradžioje Darius Gvildys Vaskelą aikštėn leido labai nenoriai, taip gerokai užtempdamas šio žaidėjo įvedimą į komandos veiksmus. Kitas žmogus – Mindaugas Grigaravičius. Čia treneris ir vėl nesugebėjo įžvelgti jauno futbolininko potencialo, nors (kartoju tą patį) pagal jo futbolo stilių jis Sūduvos schemoms turėjo būti idealus. Grigaravičius vietą pagrinde išsikovojo pats. Išleistas beviltiškose I rato rungtynėse su Ekranu desperatiškai mėginant pakeisti to žaidimo eigą, įmušė du įvarčius, iš tikro nulėmė teigiamą rungtynių rezultatą, tapo užtikrintu pagrindo žaidėju ir antrą ratą baigė savo sąskaitoje turėdamas 7 įvarčius ir 3 rezultatyvius perdavimus.

Paskutinis punktas – beproški sudėties eksperimentai pirmame rate. Juk visi šie eksperimentai turėjo būti atlikti dar iki sezono pradžios. O kai sudėtis radikaliai keičiasi kiekvienose rungtynėse, tuomet visi pradeda matyti trenerio nepasitikėjimą savo sprendimais ir pradeda jausti mėginimus “šaudyti” aklai. Tas nesuteikia tvirtumo komandai ir kelia nuolatinį gerbėjų nepasitenkinimą. O ką matėme antro rato pabaigoje? Ogi sudėtį, kurią dauguma mūsų būtų nupiešę ir tų maksimalių I rato eksperimentų laikais.

2014-111Mindaugas Grigaravičius ką tik įmušė antrą įvartį ir pavijo Ekraną. 

Sūduva – antro rato futbolas. Pakalbėjom apie problemas – dabar galima ir pasidžiaugti. Antrojo rato viduryje nutiko labai malonus dalykas. Po šio blogo raštais pasirodė keletas komentarų, kuriuos, kaip suprantu, rašė ne Sūduvos mylėtojai. Jie bylojo maždaug taip: “nesuprantu, ko jūs tą savo Sūduvą keikiant, nes tai yra gražiausią futbolą lygoje lošianti komanda”. Ir iš tikro – Sūduva ėmė žaisti taip, kaip turėjo lošti nuo pat pirmųjų sezono rungtynių.

Daug burną aušinti aprašinėjant Sūduvos futbolo stilių nėra prasmės, nes apie tai kalbant nuo praeito sezono vidurio. Esminės savybės yra šios. Savanoriška “antrojo numerio” pozicija (nors šiemet yra ir išimčių). Priešininko spaudimas aikštės viduryje ir jo pusėje. Žaibiškas kamuolio pervedimas iš gynybos/saugų linijos į ataką ir maksimalus itin greitų krašto saugų/puolėjų išnaudojimas. Štai ir visa Sūduvos futbolo formulė. Čia nėra nieko ypatingai originalaus ir nematyto. Tiesiog, kai toks futbolas yra gerai sustatytas, jis yra ir efektyvus, ir akiai mielas. Svarbiausia jo ginklas – greitis ir intensyvumas. Toks intensyvumas, kuris dažnam Lietuvos klubui yra tiesiog nepakeliamas. Tuo tarpu pati Sūduva yra sukomplektuota tokiam žaidimui. Už tai Dariui Gvildžiui reikia ranką būtinai paspaust. Komandoje vis tik išlieka tie žmonės, kurie gali ir mėgsta lošti žaibišką futbolą. Gaila, kad kartais “selekcija” užtrunka.

Nepaisant to, kad Sūduva antrame rate surinko daugiausiai taškų lygoje, tikro stabilumo mūsų komanda dar labai trūksta. Keletas žaidimų buvo tobuli. Tačiau kai kurie kiti ir vėl primindavo duslų pirmo rato futbolą. Lygiosios su Atlantu, pralaimėjimas Kruoja – čia buvo prarandami taškai tik dėl to, kad komanda ir vėl netikėtai įkrisdavo į “neformą”.

Apie žaidėjus suręsiu atskirą pasakojimą, tad šioje vietoje pakaks paminėti, kad Sūduvos žaidimas iš esmės priklauso nuo to, kaip lošia atakuojantieji saugai. Kai ėmė žaisti Arminas Vaskela, kai normaliai į žaidimą grįžo Marius Šoblinskas, kai formą susigrąžino Karolis Chvedukas – ėmė groti ir visa komanda. Mindaugas Grigaravičius ir Tomas Radzinevičius buvo esminiai minėto trejeto talkininkai. Galim tik apgailestaut dėl Audriaus Broko traumos. Šis žaidėjas buvo vienas geriausių pirmame rate ir tik galima būtų pasvajot, kaip Sūduva būtų atrodžiusi su Grigaravičiumi viename krašte, o Broku – kitame.

Visa tai veda prie elementarios išvados – Sūduvos rezultatai priklauso nuo to, kiek komanda įmuša. Praleidžia Sūduva taip pat daug. Ir tai daro jau ne pirmą sezoną. Tačiau muša dar daugiau. Toks jau tas Sūduvos stilius – menkai gynybinis ir stipriai atakuojantis. Geriausiai tai iliustruoja Trakų trenerio Edgaro Jankausko komentaras po Sūduvos pergalės antrame rate: “ką gali pasakyt, kai įmuši tris įvarčius ir negauni už tai nė taško”. Taip, nes Sūduva tą kartą įmušė keturis.

2014-110Kapitonas. 

Kokia ateitis mūsų visų laukia. Lygos ateitis – kaip visada miglota. Kas bus su Ekranu, Banga ir Dainava – niekas nežino. Klubai kol kas tyli – deda į svetaines vaikų futbolo nuotraukas arba šneka apie “intensyvų pasirengimą” Europos turnyrams. Žalgiris užtikrintai pirmauja, tačiau vis dar nežaidžia futbolo, kurio iš šios komandos visi tikėjosi. Atlantas antrame rate kaip reikalas užbuksavo, gandų apie “nepatenkintus investuotojus” taip pat buvo. Granitas su Šiauliais ir toliau kandžiosis, tačiau kažin ar šioms komandoms pakaks jėgų kilti aukščiau lentelės vidurio. O štai Trakai su Kruoja greičiausiai ir bus pagrindiniais Sūduvos konkurentais. Panašu į tai, kad bankrotai šioms komandoms šiais metais negresia ir net jei sudėčių per pertrauką jos nestiprins, ir to, ką turi pakanka dėl medalių kovoti. Greičiausiai prie šių komandų jungsis ir Atlantas. Netikiu, kad Klaipėdos komandos duobė galėtų tapti dar gilesnė. Štai tokia paprasta matematika.

Panašiai kaip rašau apie Kruoją bei Trakus, galėčiau pakalbėti ir apie Sūduvą. Dėl medalių Sūduva galėtų sėkmingai kovoti ir su ta sudėtimi, kuri atlakstė antrąjį ratą. Jei dar į žaidimą sugrįš Brokas, Sūduva galės ramiai kapotis su bet kuria lygos komanda.

Tačiau mes jau senokai žinome, kad Sūduva bus stiprinama. Apie tai jau minėtame interviu kalbėjo ir Vidmantas Murauskas, ir Darius Gvildys. Mieliausią žinią, be abejo, pranešė Prezidentas. Pagaliau Darius Gvildys gaus padėjėją. Ir ne bet kokį – iš padorios futbolo šalies. Tiesa, Prezidentas atskleidė labai nedaug. Tai bus jaunas, 36-erių metų treneris iš Portugalijos, vardu Orlando Machado da Costa. Buvo paminėta ir tai, kad šis treneris ligi šiol dirbo antrosios Portugalijos lygos klube. Nežinau, gal Sūduvos viešųjų ryšių departamentas padarė klaidų rašydamas portugalų trenerio vardą. Žinia, tų kraštų žaidėjai, kaip ir brazilai, dažnai turi ilgus oficialius vardus, tačiau pasauliui žinomi viena trumpa pravarde ar to ilgo vardo fragmentu. Kad ir kaip kankinau Google’ą, jokios informacijos apie šį futbolo specialistą rasti nepavyko. Tačiau vis viena džiugu, kad į Sūduvą ateis kitokios futbolo mokyklos žinios. Tai, kad portugalas tampa Dariaus Gvildžio asistentu, o ne pagrindiniu treneriu – taip pat yra gerai. Juk treneriui iš Vakarų gali būti labai sunku perprasti ir prisitaikyti prie Marijos Žemės futbolo valdymo tradicijų. O kai esi asistentas – tavo misija paprastesnė.

Tuo tarpu Darius Gvildys kalbėjo apie tai, kad komandoje norėtų išvysti papildomą puolėją ir žmogų, galintį lošti atraminiu saugu ir vidurio gynėju. Aišku, viskas čia priklauso nuo to baisaus žodžio – strategija. Jei komanda bus stiprinama su aiškesne vizija ne tik apie šį, bet ir apie kitą sezoną – kodėl gi nepasieškojus papildomų žmonių. Tik kaip ten su ta strategija mūsų komandoje yra – labai sudėtinga pasakyti.

Štai Prezidentas šiuo klausimu paatviravo – “realių kandidatų į trūkstamas žaidėjų pozicijas šiuo metu dar nėra, bet tikimės, kad pavyks minėtų pozicijų futbolininkus rasti”. Chm, jei jau iš tikro buvo ketinta naujų žmonių ieškoti – gal jų vertėjo jau anksčiau pasidairyti? Kad ir pamėgint juos būtų galima? Nes jei tik dabar ieškojimai prasidės, tai ir vėl galim radikalių eksperimentų sulaukt.

Iš kitos pusės, kelia klausimų ir noras ieškoti patyrusių žaidėjų. Tokių galėtum ieškoti, jeigu poreikis iš tikro būtų aštrus. Tuo tarpu dabar visos minėtos pozicijos lyg ir užpildytos ir vieta jose galėtų atsirasti tik traumos ar diskvalifikacijos atveju. Tačiau net ir tokiu atveju Sūduva šiandien į minėtas pozicijas kandidatų turi. Galbūt Šoblinskas atraminiu saugu lošia geriau nei Snapkauskas, Činikas ar Chvedukas su Kiselevskiu, tačiau minėti žaidėjai vienoms kitoms rungtynėms Marių tikrai galėtų pakeist. Tas pats ir su Tomu Radzinevičiumi. Ir jo atveju lyg ir labiau norėtųsi ne patyrusio puolėjo (pvz., Rimkevičiaus iš I lygos), o jauno, pikto ir smarkiai sau vardą susikurti norinčio. Panašaus į Mindaugą Grigaravičių. Tokio, kuris galėtų eiti aikštėn 10-15 min. ne laiko atbūti (kaip vis tik yra su mūsų libaniečiu), o iš tikro vėjo kelti. O jei jau solidų Radzinevičiaus atsarginį Sūduvos vadai suras, ką tuomet su tuo pačiu Kdouh ir Kardoku daryt?

Diskutuoti galima. Tačiau nepaneigsi akivaizdaus dalyko – šie komandos vadų planai yra tik pozityvūs, rodantys, kad galvojame ne tik apie tai kaip sezoną užbaigti, bet ir visų pirma apie tai, kaip tą padaryti sėkmingai.

Pasidžiaugti norėčiau ir dar pora smulkių, tačiau mane labai džiuginančių dalykėlių iš Sūduvos viešųjų ryšių bei marketingo kiemo. Pirma, minėčiau aktyvumą apskritai. Ryškiausi to aktyvumo pavyzdžiai – rungtynių lankymą skatinantys judesiai bei Sūduvos palapinė Miesto dienose. Kitas, bent jau mane labai maloniai nudžiuginęs dalykas – pagaliau mobiliesiems įrenginiams pritaikyta Sūduvos svetainė, kuri dabar išmaniojo ekrane atrodo geriau, nei kompiuterio. Paminėti derėtų ir Twitter’io paskyrą, kurį oficialioji Sūduva taip pat įsigijo.

Šiam kartui tiek. Kitoje dalyje tradiciškai rašysiu pažymius futbolistams.

19: SŪDUVA 2:0 BANGA

2014-99Ačiū jums ir ačiū mums.

Banga vis tik į Marijampolę atvažiavo. Kreiva, šleiva – tačiau atvyko. O va legendiniai Bangos fanai Sūduvos stadione taip ir nepasirodė. Jų trūkumas ir yra geriausias įrodymas, kad Gargždų komandoje dedasi negeri dalykai.

O štai tokias rungtynes įvertinti labai paprasta. Tą galima padaryti tik dviem būdais.

Pirmas būdas. Visos išorinės aplinkybės yra nesvarbios. Svarbus tik vienas dalykas. Sūduvai reikėjo trijų taškų ir Sūduva tuos tris taškus pasiėmė. Sūduva iš esmės sulošė labai prastas rungtynes, tačiau žaidėjai savo darbą atliko efektyviai – įmušė tiek įvarčių, kiek reikėjo pergalei. Ir nė vieno nepraleido. Gavo kelias geltonas korteles – tačiau su tokia bėda gyventi galima.

Pirmos rungtynių minutės rodė, kad galutinis rezultatas gali priminti žaidimus su Dainava. Banga stovėjo, Sūduva bėgo ir nuo pirmų sekundžių lipo ant priešininko vartų. Tačiau nežaidė pakankamai aštriai, todėl įvarčio neįmušė. O tada viskas taip sustojo, kad į kėlinio pabaigą ėmė rodytis, jog šiandien nė viena komanda bankės taip ir neįkals. Sūduvos mėginimai buvo pakankamai vagūs, o Banga net nemėgino. Įtampa atpalaidavo tolimas Vaskelos smūgis ir įvartis, kurį gali į savo sąskaitą įsirašyti Bangos vartų “sargas”. Atvirai pasakius, tokio ilgo ir taip lėtai slenkančio kėlinio net nepamenu.

2014-101

2014-102Bus pendelis? Ne, vis tik nebus. 

Antras kėlinys vyko panašiai. Sūduva kartais užgazuodavo, 2-3 greitais perdavimais išvesdavo pora saviškių į kontrataką ir žaidimas tapdavo panašus į futbolą. Po vienos iš tokių schemų ir buvo įmuštas antras įvartis. Po jo ir Banga ėmė mažumą judėt. Vietom net neramu tapdavo – juk praleidus vieną “netyčiuką”, visada galima sulaukti ir antro. Stojęs prieš 11 m smūgio taško Radzinevičius nerimo nesumažino – šį kartą Bangos vartininkas suveikė idealiai.

Tačiau Bangoje šiandien lošė tik vienas futbolininkas – Grigaitis. Jis vienintelis personalinėmis pastangomis sukurdavo šiokių tokių pavojų prie Sūduvos vartų. Kaskart, kai kamuolys atsidurdavo prie jo kojų, šių vangių rungtynių įtampa keliais laipsniais pakildavo. Tad, kai Grigaitis galų gale buvo pakeistas, tapo aišku, kad Sūduva tikrai laimės, o Banga – tikrai pralaimės. Prieš Grigaitį tik galvą gali nulenkt. Kaip sykis dėl to sūduvietiškos tribūnos ir plojo, kai šis Bangos žaidėjas ėjo iš aikštės. Štai tokia “gili” rungtynių analizė.

2014-103

2014-104

2014-105Vieno įvarčio istorija.

O dabar – antras vertinimo būdas. Taip, mes neturime tikrų žinių apie tai, kas dedasi Bangos klube. Tačiau, kad ši komanda serga rimta “gripo” forma – akivaizdu. Gal ir galėtum užmerkt akis į tai, kad kai kurie pirmos sezono dalies lyderiai aikštėje pasirodė tik antro kėlinio viduryje. Gal ir gali nekreipt dėmesio į tai, kad Bangos futbolininkai griūdavo, slysdavo lygioje vietoje be jokios priešininko pagalbos dešimtis kartų. Lyg būtų pamiršę, kaip futbolas žaidžiamas.

Tačiau matyti, kaip iš tikro gera komanda stumdo aikštėje pornografinį futbolą – ir skaudu, ir pikta. Akivaizdžiai matėsi, kad Banga moka žaisti futbolą. Retkarčiais blykstelėdavo dailios kombinacijos, įdomūs pasai, kartais vienas ar kitas žaidėjas iš tikro eidavo į padorią futbolo kovą. Tačiau didžiąją rungtynių dalį Banga tiesiog atliko formalumą – bandė vaidinti, kad lošia futbolą. Todėl ir drįsčiau spėti, kad tiesiog tragiškas Bangos pasirodymas antrame rate yra būtent šio “gripo” padarinys. Trumpas suolas, nuovargis ar kiti padorūs futbolo argumentai čia tikrai ne prie ko.

2014-108Karolis, kuris išvestas vienas prieš vartininką, mėgino plėšyti kamuoliu ne vartų, o užvartinį tinklą. 

Iš pradžių dar mėginusi lošti futbolą, greitai Sūduva taip pat užsikrėtė panašia dizenterija. Buvo fragmentų, kai Bangos žaidėjai tiesiog stovėdavo. Išsirikiuoja visa komanda savoje aikštės pusėje ir laukia, kas bus. Tais momentais Banga lošdavo taip, kad to net gynybiniu autobusu nepavadinsi. Nes iš tikro apsiginti nelabai ir stengdavosi.

O Sūduva, vietoje to, kad žaistų sau įprastą lengvą ir greitą futbolą, ėmė iš lėto stumdyti kamuolį, vis mėgindama tolimais perdavimai iš aikštės gilumos atgaivinti krašto saugus. Turint omeny itin vangią Bangos gynybą, techninio broko kiekis mūsiškių veiksmuose buvo tiesiog milžiniškas. Daugybė kreivų pasų, keisti “nesusikalbėjimai”, kurių jau senokai nebebuvo ir žaidimas “pėsčiomis”. Pirmame kėlinyje Darius Gvildys mėgino Činiką atakuojančio saugo pozicijoje, tačiau šios rungtynės negalėjo parodyti – gera ši schema ar ne. Antram kėliny buvo grįžta prie labiau įprasto išsidėstymo. Tačiau ir vėl – nei geriau, nei blogiau nuo to netapo.

Aišku, kritikuoti komandą čia nėra nei reikalo, nei būtinybės. Kažin ar galima tikėtis padoresnio žaidimo, kai priešininkas tiesiog atlieka formalumą. Nežinau, gal Sūduvos žmonės nusprendė solidarizuotis su Banga ir negniuždyti žaidėjų, kurių ateitis lygoje yra miglota. Gulinčio juk nemuša ar ne? Atvirai pasakius, mano akimis žvelgiant šį kartą Banga “gulėjo” žymiai stipriau, nei Dainava.

2014-100Mohamad Kdouh mokosi skaičiuoti. 

Tad tenka grįžti prie pirmojo interpretacijos būdo ir pasidžiaugti tuo, jog prieš didžiąją pertrauką komanda pasiėmė dar tris taškus. Galbūt ateis laikas, kai šis tritaškis labai pravers. O dabar mūsų laukia gilus vasaros miegas – net sunku prisimint, kada paskutinį kartą Sūduva buvo be Europos turnyrų. Futbolo per šį mėnesį bus per akis, tačiau Sūduvos žaidėjai, kaip ir mes, tegalės pabūti žiūrovais. O mums beliks apibendrinti pirmąją sezono pusę, ką artimiausiu metu ir ketinu padaryti.


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Rugpjūčio 2 (šeštadienis): 12 val.
21 turas: Sūduva - Šiauliai

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,064,254 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.