Pirmą Ratą uždarius

2014-45

Sūduvos džiaugsmai ir vargai. Pirmą ratą aprašinėti visada sunkiausia. Sezono pradžia suteikia išskirtinių išgyvenimų, todėl viskas atrodo šviežia ir daug kartų aptarta. Pernykštė sezono pradžia Sūduvai buvo sudėtinga, o šįmetinė – tragiška. Tačiau pesimizmo mūsų diskusijose buvo tiek daug, kad geriau paieškoti pozityvių taškų.

Tikėtina, kad blogiausią Sūduvos sezono atkarpą jau pamatėme. Ji tęsėsi maždaug iki rato vidurio. Paskui reikalai sunkiai ėmė lipti į kalną. Sūduva parodė, kad ir neįtikėtinai blogos formos būdama gali lošti su visomis lygos komandomis, išskyrus Žalgirį. Būdama šiek tiek geresnės formos – gali sužaisti lygiomis ar laimėti. Jei Sūduvos žaidimas fundamentaliai nepasikeis, mūsų komanda galės drąsiai galvoti apie finalinę poziciją kažkur tarp ketvirtos ir septintos vietos.

Sūduva buvo vienintelė komanda lygoje, sužaidusi totaliai duobinį pirmą ratą (Dainava nesiskaito). Visų kitų pradžios buvo normalios, o kai kurių (Bangos ir Trakų) netgi geresnės nei buvo galima tikėtis. Sezono duobės šių komandų dar laukia, nes sunku prisiminti sezoną, kad mūsų lygoje būtų komandų, kurių sezono metu neištiktų gilesnė ar lengvesnė koma. Kai tai supranti, septinoje Sūduvos vieta po I rato nebeatrodo tokia tragiška.

Apie pralaimėjimą Žalgiriui neverta kalbėti. Jau tampa tradicija, kad žiauriausią pralaimėjimą Sūduva patiria sezono pradžioje žaisdama su Žalgiriu. Šįmetinis buvo išskirtinis – tokias gėdas komandos patiria retai ir prisimenamos jos ilgai. Štai per daugiau nei dešimt metų Sūduvą tai ištiko antrą kartą. Ypatingai gėda yra dėl to, kad kokių nors objektyvių priežasčių pralaimėti tokiu skirtumu nebuvo. Sūduvos pralaimėjimas Žalgiriui nėra toks pats, kaip, pavyzdžiui, Atlanto Sūduvai prieš keletą metų, kai lentelės dugne kybojusios Klaipėdos komandos vartininkas, legendinis Vacys Lekevičius, Marijampolėje iš savo vartų kamuolį traukė 13 kartų. Palikime tą pralaimėjimą ramybėje. Nurašykime jį pilnačiai, pūgai ar kokiems nors kitiems mistiniams argumentams.

Per likusias aštuonias rungtynes Sūduva praleido tik 6 įvarčius. Visai padorus rezultatas. Įmuštų įvarčių lyginti neverta, nes visų komandų įvarčių santykius kol kas iškraipo rungtynės su Dainava. Bet kokiu atveju, šeši praleisti įvarčiai per 8 rungtynes ir 11 pelnytų taškų (3 pergalės, 2 lygiosios ir 3 pralaimėjimai) sako, kad rezultatas yra visiškai pakenčiamas. Sūduva triskart pralaimėjo praleisdama po vieną įvartį. Taigi, viską lemdavo viena klaida gynyboje ir bedantis puolimas. Tačiau kalbėti apie beviltišką triuškinimą nėra jokios prasmės.

Tie trys pralaimėjimai buvo tokie, kad laisvai galėjo baigtis ir priešingu rezultatu. Komandai pritrūko jėgos ir sėkmės, o Sūduvos po pirmo rato užimta vieta yra visiškai logiška – juk trys pergalės pasiektos tik prieš komandas, kurios lentelėje yra žemiau nei Sūduva. Pralaimėjimai Trakams ar Atlantui bei lygiosios su Ekranu ir Kruoja lėmė, kad anos komandos yra aukščiau, o Sūduva – po jomis. Visa tai – šio sezono išskirtinė savybė. Komandas lentelėje kaip niekad skiria mažai taškų.

Sūduvos žaidimas iš esmės gerėti pradėjo rungtynėse su Atlantu. Gerų fragmentų buvo ir tą kartą, ir likusiuose rato žaidimuose. O paskutinėse rato rungtynėse prieš kitą Klaipėdos komandą Sūduva jau pasirodė taip, kaip iš esmės ir turėjo pradėti sezoną. Jei štai tokį futbolą Sūduva būtų parodžiusi pirmose rungtynėse su Banga, būtume sakę – “kaip pradžiai – visai neblogai. Neblogas pagrindas tolesniam formos gerinimui”. Greičiausiai ir taškų tuomet būtų buvę daugiau, ir vieta lentelėje padoresnė.

Dabar gi situacija rimtesnė – Sūduva žaisti pradėjo ne pirmose, o devintose sezono rungtynėse. Tad formą gerinti reikia greičiau, nes sezono traukinys gali ir nuvažiuoti, palikęs mūsų komandą giliame lentelės viduryje. Tiesa, šis sezonas yra kiek paprastesnis – komandų pajėgumai lygesni, todėl ir rungtynių rezultatai mažiau prognozuojami, o ir lygiosiomis jos pasibaigia labai jau dažnai. Tiesą pasakius, neįprastai didelis lygiųjų skaičius pirmame rate buvo tikras Sūduvos išsigelbėjimas. Būtent jis labiausiai ir prisidėjo prie to, kad, sėdėdama septintoje vietoje, Sūduva iš esmės nėra labai nutolusi nuo medalinio ruožo.

2014-43

Sūduvos perspektyvos. Tolesnę Sūduvos evoliuciją kol kas prognozuoti anksti. Pirmieji du antrojo rato turai parodys, ar mūsų komanda jau pasirengusi susigrąžinti, ką prarado per pirmą ratą, ar mums dar teks kurį laiką pasikankinti.

Po gausybės Dariaus Gvildžio eksperimentų, komandos sudėtis lyg ir susidėliojo. Šioje daugmaž aplipdytoje sudėtyje atsirado vietos smarkiai kritikuotiems Vaskelai bei Andelkovičiui, tačiau už borto liko nemažai pagyrų sezono pradžioje susilaukęs Russo ir dar vienas legionerius – serbas Kovačevičius. Du įvarčiai į Ekrano vartus tapo bilietu į pagrindą naujokui Grigaravičiui.

Kad ir kokias mintis vedžiotum apie pernykštį Sūduvos stilių, neišnaudoti Marijos Žemei pakankamai talentingų Vaskelos ir Andelkovičiaus būtų tiesiog kvaila. Sūduvos stilius nėra kokia nors šventa karvė – jį visada mažumą galima koreguoti priderinant prie ryškesnių naujokų. Vaskela su Andelkovičiumi kuo toliau, tuo lošia naudingiau. Ypač, kai gauna daugiau laiko. Nori nenori, tačiau šie žaidėjai yra esminiai įrankiai mėginant aikštėje dėlioti protingesnį futbolą, pagrįsta nestandartiniais sprendimais puolime.

Trumpai tariant: gerų ženklų Sūduvos žaidime vis daugiau, tačiau rasti argumentų rimtam optimizmui dar anksti. Viliuosi, kad antras ratas jų mums pateiks.

2014-42

Lygos lygis. Paskutinius kelerius metus kiekvienas sezonas prasideda šnekomis apie tai, kad “lyga sustiprėjo”. Šitą piarą dažniausiai pradeda oficialūs futbolo atstovai, o paskui tas šenkas pasigauna žurnalistai. Kaip taisyklė, tokios šnekos remiasi kelių klubų pavyzdžiais, tylomis pamirštant, kad dar nebuvo sezono be klubų, turinčių rimtų problemų. Tačiau pirmą ratą tos problemos dažniausiai dar nebūna tokios skaudžios, kad pernelyg disonuotų su begaliniu noru matyti lietuviško futbolo atgimimą. O tas noras, savo ruožtu, yra toks beprotiškas, kad imami matyti visokie miražai ir fantastiniai dalykai, kurių realybėje nė su žiburiu nerastum. Kaip taisyklė, kalbos pamažu rimsta sezonui įsibėgėjant. Viena, problemos pradeda virsti tragedijomis pačioje lygoje, vėliau deguto kaip reikiant drėbteli mūsų klubų pasirodymai eurotaurėse, o paskutinį vinį į “pakilusio lygio” karstą sukala kaip visada apverktinas rinktinės pasirodymas.

Beje, labai įdomu, kaip šiais metais bus lipdoma rinktinė. Tiesą pasakius, šie metai bus ypatingi – LFF ir rinktinės trenerių požiūris parodys, ar “atgimimo” bus galima laukti artimiausią penkmetį, ar šis klausimas bus nukeltas į miglotą ateitį. Didžiausia dilema rinktinės vadams bus klausimas, ką daryti su tais jaunikliais, kurie ėmė kelti galvas padoriuose Vakarų klubuose. Ir jei LFF ir rinktinės vadai turėtų kiaušus, į komandą kviestų aštuoniolikmečius, sedinčius ant atsarginių suolo juventusuose ir romose, ar mušančius įvarčius Danijos čempionate, nei ligšiolinius rinktinės veteranus, lošiančius eilinėse Rumunijos, Rusijos ar Azerbaidžano komandose. Nežinau kodėl, bet man šviečiasi, jog perspektyvesnis yra jauniklis, trinantis suolą Juventuse, nei šaunuolis, mušantis bankes Azerbaidžiano vidutiniokų komandoje. Gal jūs žinote, kodėl man taip atrodo?

Šių metų sezonas prasidėjo tokiomis pat šnekomis. Jų esminė mintis paprasta: “lyga yra stipresnė ir įdomesnė”. Tūlas pilietis, menkai lietuviško futbolo reikalais besidomintis, iš tikro galėtų taip pasakyti, pažiūrėjęs į pirmo rato rezultatus. Daugybė rungtynių, kurios laimėti gali bet kuri iš komandų, daug lygiųjų, labai glaudi komandų rikiuotė lentelėje, kur po kiekvieno turo nuolat vyksta pasistumdymai. Vienintelė Dainava gadina vaizdelį – viską kiaurai pralaimėjusi, taip ir neįmušusi įvarčio, bet praleidusi pusšimtį.

Su antra minėto pareiškimo puse aš visiškai sutinku. Čempionatas iš tikro įdomesnis. Bent jau kol kas. Su pirmąją pareiškimo dalimi – visiškai nesutinku. Atkaklumo pagausėjo ne dėl to, kad ankstesnės vidutiniokės sustiprėjo, o todėl, kad praėjusių metų lyderiai gerokai nusilpo. Vienų nusilpimas turi objektyvias priežastis, kitų – greičiau mistines. Tačiau būtent tai, o ne koks nors ypatingas likusių komandų sustiprėjimas nulėmė šio sezono stilių.

Pažiūrėkime kiek atidžiau.

Štai – Vilniaus Žalgiris. Komandoje nutiko rimtų pokyčių. Ir net jei komandą palikę žaidėjai ir nėra ypatingai geresni už atėjusius, pora metų tam klube kurti vidiniai žaidėjų santykiai pabiro ir kol kas Zubui juos sunkiai sekasi suremontuoti. Žalgiriui vis įmuša komandos, kurios mušti neturėtų. O pats Žalgiris neretai nesugeba pakankami įmušti tiems, kuriuos teoriškai turėtų lengvai ant menčių guldyti. Vietom Žalgiris groja puikiai, tačiau panašu, kad kol kas Peričiaus, Kuklio, Komolovo, Vaitkūno ir Bilinskio paliktos skylės dar nėra suremontuotas. Galbūt Žalgirio vadai tiesiog nusprendė šiemet pasielgti racionaliau. Pirmauti Lietuvos čempionate pakanka ir dabartinės sudėties – net jei kartais komanda ir pastringa lygioje vietoje (Trakai, Ekranas, Granitas). O prieš Čempionų lygą bus galima ir paišlaidauti.

Negroja ir kiti trys anų metų lyderiai – Atlantas, Ekranas ir Sūduva. Čia vienintelio Ekrano susilpnėjimas yra aiškus ir objektyvių aplinkybių nulemtas. Kitų dviejų klubų nusilpimą paaiškinti gali nebent burtininkė Palmira. Apie Sūduvą pakankamai pakalbėjom. Pakaks pasakyti, kad iš šio trejeto tik mūsų komandos sezono pradžią galima laikyti tragiška.

Atlantas buksuoja, tačiau priežasčių išskirtiniam nerimui gali turėti tik tie, kurie šventai tikėjo, kad šiemet Atlantas rimtai kibs Žalgiriui į atlapus. Ir net jei Atlantas su laiku atsigaus, kibimo į atlapus klausimą, panašu, teks atidėti geresniems laikams. Atlantas yra ko gero vienintelė lygos komanda, išsaugojusi kone šimtaprocentinę pernykštę sudėtį, todėl blankią sezono pradžią aiškinti yra dar sunkiau nei, pavyzdžiui, Sūduvos. Mums – paprasta. Mes viską galim suverst ant Dariaus Gvildžio pečių – treneris nepatyręs, titulų dar nelaimėjęs.

Atlanto trenerio kvalifikacija nekelia abejonių. O gal…? O gal vis tik ir ten problema – treneris? Pernai jam pavyko užpompuoti šiaip jau gan vidutinio lygio sudėtį tam, kad ji varytų aukščiau savo realių galimybių. Tačiau tokios būsenos lošti antrą sezoną – sudėtinga. Todėl treneriui nebepavyksta komandos įkvėpti taip, kad su Žalgiriu loštų bent jau kaip lygūs su lygiais. Šįmetinis Atlanto pralaimėjimas Žalgiriui ko gero ir rodo realias šios komandos sudėties galimybes – tuomet, kai jos nėra paskanintos psichologiniu bei emociniu “dopingu”.

Galvoju, gal komandą nusodino tas faktas, kad Atlanto treneris mažumą persistengė ir apsijuokė besigirdamas tuo, kaip jis pusę komandos išsiųs į anglų ir prancūzų klubus? Kai paaiškėjo, jog niekas niekur neišvažiavo, kad visi liko toliau tempti jungą Lietuvos lygoje, tai ir užsidegimas priblėso? Yra kaip yra, tačiau faktas – šįmetinis Atlantas kol kas taip pat neprilygsta pernykščiam.

Štai ir visa paslaptis. Pernykščių lyderių žaidimo kokybė gerokai smuktelėjo. Pernykščių vidutiniokų liko tokia pati arba šiek tiek ūgtelėjo. Štai taip visos komandos tapo panašios. Čempionatas yra gerokai atkaklesnis ir įdomesnis, tačiau apie fundamentalų lygio kilimą kalbėt nėra jokios priežasties.

Kruoja ir Šiauliai lošia daugmaž panašiai kaip ir pernai. Dainava – kol kas keliauja kita orbita, nei visos kitos lygos komandos. Granitas – turi noro ir ambicijų, tačiau kol kas būtent tai ir varo komandą. Granito futbolas nėra kuo nors ypatingas. Nėra jis ypatingas ir Trakų komandoje. Tačiau imant tradicinį lygos viduriuką, jis artimesnis pastarųjų metų Kruojos lygiui, nei, pvz., Šiaulių. Kitaip tariant, aplinkybėms išskirtinai gerai susiklosčius, komanda gali pakovoti dėl trečios vietos. Ne daugiau.

Trakai turi visai neblogą sudėtį. Komandos skleidžiamas užsidegimas taip pat yra simpatiškas. Tik va, galvoju, ar tas ryškus užsidegimo įspūdis nėra labiau sukeltas komandos vadovų žodžių, nei žaidėjų elgesio aikštėje? Liūdna, tačiau Trakai kol kas eina REO keliu. REO prakalbo apie klubo “profesionalėjimą” ir ta proga atleido būrį žaidėjų, su kuriais persikėlė iš pirmos į A lygą ir pakeitė juos eilinias A lygos vidutiniokais iš kitų klubų. Trakai padarė tą patį – pakeitė pernykščius kamikadzes, nukalusius Sūduvą LFF taurėje. Tiesa, Trakai čiupo teoriškai lyg ir aukštesnio lygio žaidėjus – surinko būrį Lietuvos rinktinės veteranų, kurių karjeros užsienyje nenusisekė. Kiekvina nauja Trakų sutartis žiniasklaidoje buvo nušviečiama lyg kokia sensacija teigiant, kad į Trakus atvyksta dar viena lietuviško futbolo “žvaigždė”.

Be abejo, šie pokyčiai Trakų klubą padarė konkurencingesnį. Tai yra neišvengiamas kiekvieno A lygos naujoko likimas. Sūduvoje šie pokyčiai taip pat įvyko. Tik nebuvo tokie drąstiški. O štai Trakai pradėjo labai pavojingą žaidimą su klubo identitetu. Aš mačiau gyvai kaip Trakų žaidėjai lošė pernai prieš Sūduvą. Nepaisant to, kad tą kartą mano komanda patyrė skaudžiausią pralaimėjimą per visą sezoną, priešininko komandos atidavimas kėlė susižavėjimą. O va šiemet to žavesio komandai nebeturi. Tik ar gali tikėtis maksimalaus atsidavimo iš žaidėjų, kurie grįžo Lietuvon nuleistom galvom iš esmės užbaigti karjeros?

Sunku pasakyti, kaip čia yra teisingiau. Trakų savininkų norai ir jų padiktuoti komandos formavimo sprendimai lyg ir teisingi. Tačiau Trakai tikrai nežaidžia taip, kaip tokios sudėties komandai derėtų. O kurioziškas pralaimėjimas taip pat išskirtinio futbolo nerodančiai Kruojai apskritai kelia rimtų klausimų apie Trakų sudėtyje esančių rinktinės narių kvalifikaciją ir požiūrį į savo vaidmenį komandoje.

Tad vienintelis smagiau sustiprėjęs klubas yra Gargždų Banga. Pirmo rato eigoje ne kartą galėjo pasirodyti, kad Banga padarys tai, ką pernai nuveikė Atlantas. Tačiau ir Bangos sustiprėjimas yra gana sąlygiškas. Jis lemtas kelių neblogo lygio naujokų iš Rusijos. Įskaitant ir trenerį.

Tačiau Banga – išskirtinė komanda lygoje. Į A lygą Banga kadaise sugrįžo su panašiu entuziazmu bei energija kaip ir Tauras ar Dainava (ar Trakai su Granitu šiais metais). Tik aniems dviems klubams energijos pakako iš esmės vienam sezonui. Po to jie smigo į tokią finansinę ir vadybinę duobę, kad kol kas taip ir neišnėrė į paviršių. Tuo tarpu Banga panašų lygį išlaikė visus penkis sezonos A lygoje, į kurią sugrįžo 2009 metais.

Visus tuos penkerius metus Banga užimdavo stabilią 6 vietą (nepriklausomai nuo to, kiek lygoje lošdavo komandų). Tačiau esmė net ne išskirtinai stabilūs rezultatai. Svarbiausia yra tai, kad kažkokiu būdu Banga kiekvieną sezoną išsaugodavo ir tą pačią kovinę dvasią. Nepriklausomai nuo to, kas komandą treniruodavo, ir kas joje žaisdavo, Banga kasmet būdavo kietu riešutu net ir stipriausiems lygos klubams. O aukštesnę vietą užimti komandai sutrukdydavo tik gilios, bet laikinos formos duobės, kai kokį ratą ar pusantro Banga pralaimėdavo visiems iš eilės.

Užtat ir sakau, kad Bangos šįmetinis sustiprėjimas, nėra toks didelis, kaip jos užimama vieta. Laikas parodys, ar Bangai pavyks išokti aukščiau bambos (tai yra klasikinės šeštos vietos), tačiau paskutiniai keli pirmojo rato turai ko gero parodė, kad ir pernykščio Atlanto skrydį kažin ar Bangai pavyks pakartoti.

2014-44

Antro rato belaukiant. Sustiprėjo čempionatas ar susilpnėjo – ne taip svarbu. Ypač man, kuris yra pagarsėjęs “atkaklaus”, o ne “gražaus” futbolo mėgėjas. Šių metų sezono įtampą kuria suvienodėjęs komandų lygis. Ar visi devyni klubai išlaikys pirmo rato tempą ir toliau – pamatysim. Galim viltis, kad vasarą prie šio devyneto prisijungs ir Alytaus Dainava, nors tuo metu jai jau gali būti mažai likę vilčių, kaip nors pakeisti užimamą vietą. Taip pat bus įdomu pažiūrėti, ar sezono viduryje nepradės šaudyti kai kurių lygos vidutiniokų saugikliai, kaip nutinka kasmet.

Aišku, mums norėtųsi, kad Sūduva sezoną būtų pradėjusi be tų visų nesąmonių, kuriomis mus kankino pora mėnesių. Jei Sūduva būtų išlaikiusi pernykštį futbolo lygį, laisvai galėjo ne tik sėdėti lentelės viršutinėje dalyje, bet ir su kol kas buksuojančiu Žalgiriu pasistumdyti. Bet – kas buvo, tas buvo. Nėra čia ko grižti prie to, kas “galėjo būti”. Iš kitos pusės, dabartinis komandų pajėgumų panašumas Sūduvai išėjo tik į naudą. Jis leido beviltiškai pirmą ratą sulošusiai mūsų komandai ne tik pernelyg neatsilikti nuo lentelės viršaus komandų, bet netgi išsikapstyti iš priešpaskutinės vietos.

Tuoj viską pamatysim. Antro rato ilgai laukt nereikės. Jis – jau šį savaitgalį.

9: GRANITAS 0:2 SŪDUVA

2014-41

Šį kartą Sūduvai ploju atsistojęs. Tiesa, žaidimą šį kartą žiūrėjau su tokiu prastu internetu, kad mačiau daugiau pauzių, nei tikro žaidimo. Todėl ypatingos analizės atlikti nepavyks. Tačiau šiandien ne analizė svarbiausia. Ir ne už ypatingai gražų futbolą Sūduvai ploju.

Esmė čia paprasta. Sūduva iki štai tokių rungtynių sunkiai žingsniavo aštuonis turus. Ko gero pirmą kartą matėme ne atskirus žaidėjus, o komandą. Ko gero pirmą kartą galime kalbėti ne apie geresnes ir prastesnes žaidimo atkarpas, o apie visas rungtynes. Pirmą kartą komanda lošė protingai ir drausmingai siekė tikslo – pergalės ir trijų taškų. Ir jeigu artimiausiuose turuose komanda toliau loš tokį funkcinį futbolą ir rinks taškus, ateis ir pasitikėjimas savo jėgomis, ir padoresnis žaidimas.

Šių ditirambų nereikėtų priimti tiesiogiai. Net ir iš tų fragmentų, kai vaizdas kompiuterio ekrane nebuvo sustingęs, galėjau suprasti, kad Granitas yra labai vidutinio lygio komanda. Duomenų turi, žaisti mėgina su mintimi, tačiau šios Klaipėdos žaidimo pagrindas yra gausios pražangos ginantis ir kelių žaidėjų individualūs sugebėjimai puolant. Man visai patiko Granito pozicinis žaidimas – kaip plačiai yra vedžiojamas kamuolys mėginant ištampyti priešininko gynybą, tačiau didžioji atakų pabaiga yra identiška. Kamuolys duodamas arba Veliuliui, arba gruzinui ir tikimasi, kad jie asmeninėmis pastangomis užaštrins situaciją. Granitas yra tokia komanda, kurią Sūduva privalėtų gliaudyti žymiai lengviau. Deja, kol kas mūsų komandos žaidimas yra toks, kad tenka iš paskutiniųjų grumtis kaip lygūs su lygiais ir už pergalę tenka komandai paploti atsistojus.

Lygiai taip pat galėjau suprasti, kad ir Sūduvos žaidime toli gražu ne viskas buvo atlikta dešimtukui. Tačiau šį kartą Sūduva puikiai sugebėjo suvaldyti rungtynių eigą – adaptavosi prie besikeičiančios situacijos ir drausmingai laikėsi racionalaus rungtynių plano.

Rungtynes Sūduva pradėjo aktyviai – tas mums jau įprasta. Aikštę valdė kokias 20 pirmųjų minučių. Tik šį kartą žaidybinę persvarą puikiai pavyko realizuoti. Chvedukas atliko tobulą perdavimą link Broko – už jį anuliuoju visus ligšiolinius priekaištus šiam žaidėjui. Ten kliurką atliko Granito gynėjas, o Brokas sulošė užtikrintai ir profesionaliai. Sūduva dar dešimtį minučių Granitą paspaudė, tačiau tas spaudimas buvo labiau formalus, nei rizikingas siekis žūt būt įmušti dar vieną įvartį.

Pamažu Sūduva atsitraukė prie savo vartų ir užleido kamuolio bei aikštės kontrolę Granitui. Iš esmės tai buvo teisingas ir logiškas sprendimas. Šiandien Sūduva dar nėra ta komanda, kuri priešininką galėtų laužti visas rungtynes nemažindama spaudimo. Juolab, kad ne sykį šiemet jau įrodė, jog tokie spaudimai labai dažnai pasibaigia įvarčiu į savus vartus. Tad komanda stojo beveik į autobuso poziciją. Didžiuma besiginančiųjų išsirikiavo aplink savo baudos aikštelę. Teisingas taktinis sprendimas, nes Granitas taip pat nėra ta komanda, kuri galėtų lošti agresyvų pozicinį puolimą. Sūduvos gynybos stilius leido lengvai permesti po porą žaidėjų prie pavojingiausių Granito puolikų, kai tik tie gaudavo kamuolį. Veliulis ir Alaverdašvilis vis viena buvo pavojingi, tačiau iš esmės jų pastangos buvo beviltiškos. Jauni Sūduvos gynėjai gali daryti pozicines klaidas, tačiau dviese prieš vieną žaidžia pakankamai efektyviai. Taip pat pasirodė, kad Granito puolimo arsenale daugiau sprendimų nėra. Nebuvo nei smūgių iš toli, nei mėginimų kaip nors įdomiau suardyt Sūduvos gynybios tinklus.

Jei čia būtų žaidusi pernykštė Sūduva, Granitas jau pirmame kėlinyje būtų gavęs kokias keturias-penkias rimtas kontratakas. Tačiau šio sezono Sūduva dar nėra tinkamai sutepusi savo atakos mechanizmų, todėl ypatingos grėsmės Granito vartams pirmam kėliny daugiau nebekilo. Tik mums tai nerūpi – svarbiausia, komanda tinkamai gynėsi ir bankės nepraleido.

Antro kėlinio pradžia šiek tiek priminė žaidimą su Kruoja ir buvo labai nerami. Akis taip ir krypdavo į laikrodį ir jame tiksinčias sekundes. Granitas aikštėn išleido savo slaptą ginklą ir pamėgino rimčiau Sūduvą spustelėti. Spaudimas iš tikro buvo rimtesnis nei pirmo kėlinio pabaigoje, tačiau ir Sūduva lošė kitaip nei prieš Kruoją. Tas man irgi labai patiko – mėginimai ataktuot buvo atidėti velesniam laikui, o visa komanda draugiškai ėmė rūpintis gynyba. Teisingi buvo ir laiko patampymai, kai tik tam atsirasdavo galimybė. Komanda sąmoningai degino laiką, mušė tempą ir vertė Granitą kartoti tas pačias banalokas atakos schemas.

Praėjus 15 minučių ir Granitui įvarčio neįmušus, jėgų santykis aikštėje ėmė pamažu keistis. Mažais žingsniai Sūduva ėmė stumti Granitą dar toliau nuo savo vartų. O tada Sūduva pamažu pradėjo kontratakuoti, karts nuo karto į Granito pusę persikeldama 3-5minutėm. Be abejo, tai ir buvo šių rungtynių lūžis. Jis taip pat labai svarbus tolesnei Sūduvos evoliucijai.

Sūduva nebėgo priekin kaip papuolė. Matėsi mintis ir tinkamas atskirų žaidėjų judesys. Ir net jei mintis su judesiu dar nesikabino taip, kaip kabindavosi pernai, tačiau to beviltiško chaoso, kuris buvo taip būdingas ankstesnėms Sūduvos rungtynėms liko ženkliai mažiau. Todėl buvo dėsninga, kad Sūduva įmušė ir antrą savo įvartį, net jei didesnę nuopelnų dalį už jį reikia atiduoti žaidėjui, kuris ir vėl parodė, jog yra vienas solidesnių A lygos puolėjų.

Antras įvartis Granitą nokautavo ir likusios dešimt minučių praėjo palyginus ramiai. Sūduva aiškiai valdė įvykius aikštėje – net jei pačios aikštės valdymo perimti nelabai ir mėgino. Užbaigiant, reikia atlikti tik dar vieną prievolę – pagirti Džiugą Bartkų, kuris ir vėl sulošė patikimai. Prisimenant pastarųjų metų Sūduvos viražus vartininkų klausimų, Džiugo žaidimas mane labai džiugina. Džiugas džiugina – pats vardas šį žaidėją įpareigoja būtent taip elgtis.

Ką gi – Sūduva pagaliau išlipo iš nepadorios vietos lentelėje ir pagaliau nustojo pralaimėti. Per keturias paskutines rungtynes surinko 8 taškus. Nors kristi į euforiją dar anksti, tačiau jau galima kalbėti apie tai, jog komandos reikalai taisosi. Sūduvos futbole vis dar yra krūvos taisytinų dalykų, o ir iš kai kurių žaidėjų vis dar tenka laukti geresnės formos. Kaip minėjau – šioje pergalėje mane labiausiai džiugino ne Sūduvos žaidimas, o psichologinė pozicija ir protingas rungtynių valdymas, kuris ir atnešė esminį rezultatą – tris taškus. Jei Sūduva bent jau taip būtų žaidusi nuo pat sezono pradžios, esu tikras, kad Bangai, Trakams ir Atlantui būtų buvę žymiai sunkiau pasiimti tris taškus.

Tad belieka komandai palinkėti sunkaus ir sėkmingo darbo treniruotėse, kurios liko iki antro rato pradžios. Mat ten mūsų laukia du turai, kurie gali turėti išskirtinės įtakos jei ne komandos rezultatams, tai bent jau psichologinei žaidėjų būklei. Viliuosi, kad Sūduva parodys, jog kiaušinius turi ne tik per Velykas.

Prarasto futbolo beieškant

2014-40

Savaitę pagyvenom ramiai. Sūduvos žaidimas su Dainava buvo nuobodus, nuspėjamas iš anksto ir, nepaisant penkių įvarčių, nesuteikęs mums vilčių, kad komanda atsigauna. Komanda galėjo tas rungtynes išnaudoti gerai treniruotei, tačiau treneris nusprendė ir vėl paeksperimentuoti sudėtimi. Tad pirmą kėlinį su Dainava Sūduva vėl mokėsi naujų schemų aikštėje, kėlė balionus link Dainavos vartų (!) ir, su rimta Alytaus komandos žaidėjų parama, įrideno du įvarčius. Progų per pirmą kėlinį Sūduva praktiškai neturėjo – tik keletą atvejų, kai kamuolys balionu įkrisdavo į baudos aikštelę tiesiai Sūduvos žaidėjui ant galvos. Komentatorius gyrė Dainavos vartininką, tačiau ką ten girti – visi “pavojingieji” Sūduvos smūgiai aiškiai ėjo į vartų vidurį, kur tas vartininkas ir stovėdavo. Kiek įdomesnis buvo Chveduko praėjimas, tačiau ir jis labiau mėgino nokautuoti vartininką, nei įmušti įvartį.

Antram kėliny kažkoks žaidimas jau ėmė megztis. Tai vyko labiausiai dėl Andelkovičiaus ir Vaskelos veiksmų. Galim ūdyt abu Sūduvos naujokus, tačiau prieš Dainavą jie kone vieninteliai norėjo įmušti. Prie jų galim dar pridėti kitą klasikinį dvejetą – Radzinevičių ir Chveduką. Tik antrasis labiau norėjo laksyti, nei įvarčius kalt.

Ypač energingas buvo Andelkovičius. Antrame kėlinyje pamatėm tokį serbą, kokį norėtume matyti kiekvienose rungtynėse. Stipriai nutaikytą į priekį, besiimantį iniciatyvos, smūgiuojantį į vartus iš toliau, minimaliai demonstruojantį individualią techniką ir maksimaliai ieškantį kolegų perdavimui (kurių, deja, retokai atrasdavo). Šį kartą Andelkovičius netgi prie griaunamųjų veiksmų prisidėdavo – ne tiesiogiai grįždamas į gynybą, o paspausdamas Alytaus žaidėjus jų aikštės pusėje.

Vaskelos padėtis kiek kitokia. Arminas Vaskela per žaidimą su Dainava įrodinėjo Dariaus Gvildžio klaidas. Rungtynes pradėjo jis gerokai atitrauktas atgal, vos ne atraminio saugo pozicijoje. Ir ten atrodė vidutiniškai. Vaskelos pasų kokybė vis dar prastoka, trumpi jie kažkokie. Tačiau toks, matyt, buvo trenerio paredymas. Antram kėliny Vaskela pamažu priartėjo prie vartų. O čia jau nežinau – ar treneris taip liepė, ar tiesiog žaidimo logika tokį judesį padiktavo. Juk kuo toliau, tuo mažiau Dainava priešinosi. Ir kai Vaskela persikėlė ant baudos aikštelės ribos, jis iškart tapo super pavojingas. Šis žaidėjas parodė, kad puikiai gali suktis nedideliame plote, kur keliais staigiais judesiais gali palikti keletą priešininkų sau už nugaros ir labai aštriai įlįsti į baudos aikštelę – to Sūduvai ligšiol verkiant trūko. Tiesa, Vaskela galėtų būti ne toks draugiškas ir nesitaikyti prie Sūduvai įprastos pasų baudos aikštelėje logikos. Jei jau apėjai pora priešininkų ir esi per 5 metrus nuo vartų, efektyviau yra mušti pačiam, nei ieškoti kolegų. Juolab, kad jei kitam gale bus ne Radzinevičius ar Andelkovičius, proga greičiausiai bus paleista dūmais.

Prie ryškesnių trečiadienio rungtynių pastebėjimų būtų galima dar prijungt labai jau nekokybišką Russo pasirodymą, rimtų klausimų keliantį žaidimą dviem puolėjais (nes jie nedirba kartu, nėra jokių bendrų veiksmų, todėl tai yra tik žmonių skaičiaus padidinimas) ir akivaizdų veiksmų puolime išsiderinimą tuomet, kai aikštėje nebeliko Tomo Radzinevičiaus (kas taip pat rodo, jog kiti du puolėjai iš esmės nėra integruoti į žaidimą).

Tos gan nykios rungtynės be trijų taškų davė dar vieną naudingą dalyką. Sakyčiau, jog pagaliau parodė optimalią sudėtį. Čia, aišku, didingai pasakyta. Sudėties vaizdas daugmaž susidėlioja lyginant šių rungtynių reikalus su visais ligšioliniais Sūduvos trenerio eksperimentais.

Pradėkim nuo viršaus. Nėra jokios prasmės lošti dviem puolėjais, nes komanda nemoka lošti dviem puolėjais. Nei Kardokas, nei Kdouh nėra individualiai tiek pajėgūs, kad pavojų galėtų kurti savarankiškais veiksmais. Todėl puolėjas Sūduvoje turi būti vienas ir jis yra Tomas Radzinevičius. Aišku, treneriui reikia su kitais dviem atsarginiais rimtais padirbėti, nes juk retai būna, kad žaidėjas be keitimų ištemptų visą sezoną, todėl šiemet dar tikrai reikės ir Kardoko, ir libaniečio. Tačiau, lyginant su Tomu, jie kol kas labiau atlieka dublerių vaidmenį pagrindinėje komandoje.

Tiesiai už Tomo turėtų lošti Vaskela. Kiek toliau, link aikštės vidurio – Andelkovičius. Vaskela turėtų lošti ant baudos aikštelės linijos taip, kad Radzinevičiui nebūtų reikalo grįžti gilyn link vidurio. Vaskela būtent tokioje padėtyje yra pavojingiausias, o kartu su Andelkovičiumi už nugaros bei Radzinevičiumi priekyje jie galėtų sudaryti pakankamai pavojingą trejetą. Būtent Vaskela ir Andelkovičius prieš Dainavą buvo kone vieninteliai Sūduvos žaidėjai, atkakliai mėginę atlikti perdavimus pažeme ir vengti balionų. Andelkovičiui tai sekėsi geriau, Vaskelai – ne taip gerai, tačiau pats faktas buvo gan naujas šių metų Sūduvos žaidime.

Atraminio saugo vietą turėtų dalintis Chvedukas ir Kiselevskis. Aš šiuo metu pirmenybę teikčiau Kiselevskiui, tačiau šio sezono Dariaus Gvildžio praktika rodo, kad garantuotai bus priešingai. Tame yra liūdna tiesa – laikyti tokį žaidėją kaip Chvedukas ant suolo yra nuodėmė, tačiau šių metų Sūduvos komplektacija kuo toliau, tuo daugiau klausimų kelia. Aišku, ir vieną, ir kitą galima stumti priekin vietoj Vaskelos, tačiau atrodo, kad ir Arminui yra labai sudėtinga pagauti žaidimo ritmą, kai jis gauna po 20 minučių rungtynių pabaigoje.

Gynybos linija, kaip ir aiški – Bagdanavičius, Isoda, Ugge ir Činikas. Kaip ir krašto saugų – čia pagrindiniais smuikais turėtų groti Grigaravičius su Broku, o Russo su Baranovskiu būtų “ant šucherio”. Pirmasis dvejetas yra efektyvesnis. Russo žaidimo kreivė apskritai primena kadaise Sūduvoje lošusio ispano Essau istoriją. Ir tas sulošė kelias puikias pirmas rungtynes, o tada pasitraukė į šešėlį. Brokas ir Baranovskis gali laisvai pasidalinti rungtynes per pusę arba būti pritaikomi pagal poreikį – Brokas, kai reikia universalesnio žaidėjo, Baranovskis – kai reikia greitesnio.

Tačiau grįškime dar kartą prie to liūdno komplektacijos klausimų. Dilema yra ne tik tame, ką leisti aikštėn – Vaskelą, Chveduką ar Kiselevskį. Pagrindinė dilema yra tame, kad Sūduva neturi padoraus atraminio saugo. Bent jau tol, kol žaisti negali Šoblinskas. Belieka viltis, kad jis greitai grįš, o ir grįžęs įsijungs į žaidimą lygiai taip pat, kaip ir pernai. Tik treneriui nuo to mažiau galvos laužymo nebus. Įleidi aikštėn Šoblinską ir kitų vidurio saugų klausimas tampa dar aštresnis. Sunku, kai visi žaidėjai panašaus lygio, tačiau mažumą kitokio stiliaus, kas lemia, jog vieną pakeitus kitu, tenka koreguoti ir paties žaidimo stilių.

Dabar lyg ir galėtum į atraminio vietą statyti Činiką, kuris čia šiemet jau žaidė ir atrodė visai neblogai. Deja, Sūduva turi du apylygius gynėjus kitam krašte (Bagdanavičių ir Kovačevičių), o Činiko šonui tėra Daukša (nors, tiesą pasakius, tiksliai ir nepamenu, kuriame krašte jis lošdavo). Turim dar vieną žmogų be aiškios vietos ir tikslaus pritaikymo – Snapkauską. Jam teko ir krašte lošt, ir atraminiu, ir vidurio gynėju, ir saugu. Visur atrodė neblogai. Sėdėti ant suolo Snapkauskas lyg ir per geras, o kur jį padėt aikštėje – vienas dievas težino.

Atraminio saugo klausimas – labai keistas. Vieta buvo rezervuota Šoblinskui, tačiau sužinojus, kad jo trauma užtruks, derėjo tai vietai pritaikyt kurį kitą žmogų. Vieną, o ne mėginti visus iš eilės. Todėl dabar taip ir gaunasi – galinčių ten žaisti yra, o kuris iš jų geriausiai tai padarytų – niekam neaišku.

Žodžiu, kad ir kaip bestumdytum, vis viena bus taip, kad geri arba potencialiai geri žaidėjai sėdės ant suolo. Pavyzdžiui, Tumosa. Gal ir nežibėjo jis pernelyg su Dainava, gal ir nesukūrė stebuklų, tačiau matėsi, kad varo iš paskutiniųjų, matėsi, kad žaisti velniškai nori. Taip, jam reikėtų laiko, kad normaliai pasimatytų galimybės. Pernai galėjo pasirodyti, kad šiemet tai padaryti bus įmanoma. Tačiau su dabartine sudėtimi tokią prabangą galime pamiršti. Tai kokia tuomet Tumosos perspektyva? Tikėtis stebuklo? Kad išeis kada dvidešimčiai minučių ir netyčia įmuš dvi bankes kaip Grigaravičius? O tada – automatiškai gaus vietą sekančių rungtynių startinėje sudėtyje? Kažkokia rusiška ruletė. Juk jei Grigaravičius buvo toks geras, kodėl iki šiol pasirodydavo tik fragmentiškai? Ar įmušęs dvi bankes jis iškart tapo žymiai aukštesnio lygio žaidėju? Klausimai, į kuriuos atsakymų, aišku, negausim.

Visi per paskutinius penkerius-septynerius metus sėkmingai iš dublerių į pagrindinę komandą persikėlę marijampoliečiai, tai atlikdavo tuomet, kai susidarydavo geros aplinkybės – kai treneriai privalėdavo juos leisti, nes leisti nebuvo ką. Leimonas, Chvedukas, Bagdanavičius, Isoda. Dar ilgiau į pagrindą keliavo Brokas. Nė vienas iš jų nenukonkuravo vyresio ir labiau patyrusio žaidėjo – tiesiog pildė sudėties skyles ir mokėsi lošti. Nė vienas pirmą ar penktą kartą išleistas aikštėn nenudirbdavo kokių nors stebuklų. Reikėdavo laiko, kad žaidėjas iš tikro imtų pasitikėti savo jėgomis.

Tumosa jau seniai taip pat turėjo būti perkeltas. Į pagrindą tvirtai galėtų keliauti ir Kiselevskis. Ir jei gynėją ar puolėją Sūduvoje į pagrindą permesti lengviau, tai vietiniams saugams yra velniškai sudėtinga. Kaip minėjau – totali nesąmonė būtų laikyti ant suolo Chveduką. Tačiau – iš kitos pusės – tokia pati nesąmonė atsarginiu versti Vaskelą ar Andelkovičių. O štai Kiselevskį ant suolo laikyti – nesąžininga.

Tokios tokelės. Tačiau – yra kaip yra. Ne mūsų kiaulės, ne mūsų ir pupos. Kitaip tariant, aš čia galiu ką noriu rašyt, o jūs galit ką norit rašyt komentaruose. Tačiau komandą komplektuojam ne mes. Ne mes ją ir treniruojam. Vienintelis mūsų ginklas – dešimt litų, kuriuos arba išleidžiam Marijampolės stadione, arba – ne.

Lyg ir ketinau čia pakalbėti apie naują sudėties eksperimentą rungtynėms su Granitu, o gavosi beveik pirmo rato apibendrinimas. Būtų smagu, jei tas ratą pergale apibendrintų patys Sūduvos žaidėjai.

8: SŪDUVA 5:0 DAINAVA

2014-39

Galvoju, paimsiu šį kartą atostogas ir nuo komentarų susilaikysiu. Nelabai yra ką ir komentuoti. Reikia luktelėti rimtesnio varžovo. Net ir su Dainava Sūduva sužaidė labai vidutiniškas rungtynes. Iš esmės per 90 minučių buvo du dailūs epizodai. Vienas, kai po Radzinevičiaus perdavimo savo pirmą savo įvartį įmušė Andelkovičius. Antras, kai po Andelkovičiaus puikaus perdavimo iš aikštės gilumos įvartį įmušė Brokas. Marko Andelkovičius yra vienintelis Sūduvos žaidėjas, kuriam šiandien dėčiau pliusą. Už žaidimo kokybę ir už perdavimus pažeme, mažinančius balionų statistiką. Už energiją ir užsidegimą, kurio galėtų kai kurie kolegos pasimokyti. Pavyzdžiui, Kardokas, kuris, Brokui ir Radzinevičiui skuodžiant į kontrataką, eina priekin pėsčiomis, nors yra per 20 metrų nuo situacijos. Keistas jauno žaidėjo elgesys, turint omeny, kad vietą starto studėtyje jis šiandien gavo avansu. O štai Chvedukas laksto kaip reikalas, tačiau iš jo lakstymo naudos mažoka – ir iš kur jos bus, jei per pusę aikštės su kamuoliu nuskuodęs atiduoda jį arba atgal, arba per metrą stovinčiam kolegai. Žodžiu, belieka tikėtis, jog teisus yra rungtynių komentatorius, kuris vis kartojo ir kartojo, kad Sūduva dar tikrai šiemet ims žaisti padoriau ir garantuotai kovos dėl medalių.

Laukiam: Sūduva – Dainava

2014-38

Laukti šį kartą nelabai yra ko. Viskas ir taip aišku. Belieka viltis, kad šį kartą ypatingų siurprizų mūsų komanda nepateiks. Kol Dainava yra tokio lygio, ji funkcionuoja panašiai, kaip iš čempionato pašalintas klubas, už rungtynes su kuriuo visiems kitiems suteikiamos techninės pergalės. Dainavos situacija sunkiai suvokiama – lygiai taip pat kaip ir LFF pozicija. Palikt vos išlikusią komandą lygoje uždraudus registruot naujus žaidėjus ir yra tas biurokratų sprendimas, kuris kol kas Dainavai tik suteikia viltį tapti daugiausiai per sezoną praleidusia komanda. Paskutinio dešimtmečio rekordininkas – Visagino Interas, kuris 2007 metais praleido 154 įvarčius. Toliau eina Atlantas – 121 įvartis (2011) ir Kėdainių Nevėžis – 115 (2005) ir 100 (2006).

Fundamentalus skirtumas šį kartą yra tik vienas, nors jis – esminis. Praeito turo rungtynėse, kuriose Dainavai 8 įvarčius įmušė Vilniaus Žalgiris Alytaus stadione buvo suskaičiuota 800 žiūrovų. Štai taip. Gal ir teisingai pasielgė LFF biurokratai, jei toks būrys ateina pažiūrėt beviltiškų rungtynių ir sutinka laukt, kol ateis geresni laikai. Štai, pavyzdžiui, to paties turo rungtynėse Marijampolėje žiūrovų statistika yra prastesnė – 700. Apie tai, kas labiau myli futbolą ir savo komandą – dzūkai ar suvalkiečiai – išvadas galite pasidaryti patys.

O tiems, kurie galbūt vis tik dar myli futbolą ir Sūduvą, ko gero bus malonu išgirsti, kad šių rungtynių metu galėsite įsigyti visokių dalykų, kuriais prekiauti ėmėsi Sūduvos Sakalai. Įskaitant ir oficialią, legalią ir t.t. Sūduvos aprangą, pagamintą ispanų iš Joma. Viršuje kaip sykis matote Marių Šoblinską, tą aprangą demonstruojantį. Visus kitus aprangos elementus ir kitus daikčiukus su Sūduvos vardu galite apžiūrėti specialiai tam sukurtoje vietoje. Ten rasite ir visus reikalingus kontaktus, jei šių daikčiukų norėsite įsigyti kokiu nors kitu būdu.

Pabaigai galite pažiūrėti Tomo Radzinevičiaus pernykščio sezono veiklos sąvadą, kuri išlindo oficialiame Sūduvos Facebook’o profilyje. Tiesą pasakius, mes tai jį galime žiūrėti, o šįmetinės Sūduvos žaidėjams jį derėtų atmintinai išmokti. Tame kelių minučių filmuke viskas yra – ką reikia daryti, norint mušti įvarčius ir laimėti. O keisčiausiai yra tai, kad čia ne kokie svetimų kraštų vaizdeliai – juk viską atliko ta pati Sūduva. Įdomu, kodėl šiemet to daryti nebemoka?

Štai tie Tomo pernykščiai momentai:

 


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Balandžio 26 (šeštadienis), 20.30 val.:
10 turas: Banga - Sūduva
.
Gegužės 3 (šeštadienis), 18 val.:
11 turas: Sūduva - Žalgiris

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.