Už ką balsuosi rinkimuose?

2014-153Nerijus Valskis – geriausias 2013 sezono Sūduvos ir Lietuvos lygos žaidėjas. 

Chm, suprantu, kad rinkti geriausią šio sezono Sūduvos žaidėją bus velniškai sunku. Kad ir kaip bevartytum, šis Sūduvos sezonas buvo kaip niekad blankus. Ypač, kai imi galvoti apie komandos lyderius ir ryškiausius sezono personažus. Visa komanda lošė pabrėžtinai vidutiniškai – tiek žiūrint į ją bendrai, tiek vertinant kiekvieną žaidėją konkrečiai. Praktiškai visada mūsų komanda turėdavo bent po 2-3 ryškius personažus. O va šiemet – aukščiau bambos neiššoko niekas.

Sutinku, buvo gražių akimirkų. Kai kurie žmonės fragmentais žybtelėdavo. Tačiau tie fragmentai kaip taisyklė tetrukdavo keletą turų. O tada žaidėjas ir vėl pasitraukdavo į antrą planą. Formos stabilumo stoka – vienas ryškiausių šio sezono Sūduvos bruožų. Tai vienas, tai kitas žaidėjas karts nuo karto tapdavo panašesnis į lyderį. Tačiau greitai jį pakeisdavo kuris nors kitas. Teoriškai lyg ir neblogai, kai nemažai žmonių turi lyderio galimybių. Deja, didžioji Sūduvos bėda buvo tame, kad tie “lyderiai” niekaip nesusirinkdavo į komandą vienu metu. Tai nutiko tik keletą kartų antrajame rate, kai imdavo rodytis, jog ir vėl matome pernykštę komandą, kurį pusę sezono ant sparnų pralakstė. Dabar komanda dar kartą pakilo iš pelenų. Ir dar kartą didesnė komandos dalis varo visai neblogai. Tačiau geriausių žaidėjų rinkimų ši nauja komandos reinkarnacija ko gero nepalengvins.

Yra kaip yra, tačiau tradicijos negali žūti. Todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, prašysiu jūsų atiduoti savo balsus už Sūduvos žaidėjus ir išrinkti geriausiųjų trejetuką. Taisykles dauguma žinote, bet dėl viso pikto pakartosiu.

Balsuoti reikia už keturis žmones, kurie jūsų manymu šiame sezone buvo geriausi. Kodėl už keturis? Todėl, kad tai leidžia pabrėžti tuos, kurie jūsų reitinge užima pirmą vietą. Mat už ją žaidėjui duodu 5 taškus, už antrą – 3, už trečią – 2, už ketvirtą – 1. Tad labai svarbu, kad žaidėjus sureitinguotumėte nuo pirmo iki ketvirto ir siųstumėte būtent keturis, o ne daugiau ar mažiau. Siųsti reikia šiuo adresu: ponaspop@yahoo.com.

Tad balsuokite ir negaiškite. Sezono geriausius kaip visada paskelbiu prieš paskutines čempionato rungtynes, tad laiko liko ne taip jau ir daug. O galvą palaužyti šiemet tikrai teks.

Pabaigai, kaip visada – siūlau prisiminti ankstesniųjų šešių sezonų laureatus. 

 Metai  Pirma vieta  Antra vieta  Trečia vieta
 2013  Nerijus Valskis  Tomas Radzinevičius  Marius Šoblinskas
 2012   Rafael Ledesma  Karolis Chvedukas  Vaidas Slavickas
 2011  Vaidas Slavickas  Karolis Chvedukas  Povilas Valinčius
 2010  Vaidas Slavickas  Liu Chao  Audrius Urbšys
 2009  Ramūnas Radavičius  Saulius Klevinskas  Vaidas Slavickas
 2008  Darius Maciulevičius  Tomas Mikuckis  Ivans Lukjanovs

LFF TAURĖ: MRU 0:2 SŪDUVA

2014-152

Štai pagaliau – pergalė. Kukloka, tačiau vis viena pergalė. Jos ir reikėjo. Kaip ir žadėjau, rungtynes mačiau labai fragmentiškai – nors abu įvarčius pavyko pamatyt gyvai. Kaip supratau, žaidimas buvo pakankamai atkaklus. Taip pat supratau, kad Sūduva lošė greitą futbolą dailiuoju stiliumi. Tikiuosi, kad šios rungtynės buvo mūsų komandai gera treniruotė prieš savaitgalio žaidimus A lygoje. Jei kas turit išsamesnių komentarų – dėstykit.

Laukiam LFF taurės

2014-151Tikėkimės, šis Sūduvos pasirodymas taurėje nesibaigs, kaip pernykštis. 

Visko gali būti, kad rytojaus žaidimas bus svarbiausios šio sezono Sūduvos varžybos. Svarbiausiomis jos taps jei Sūduva praloš. Mat jei laimės, tuomet – LFF taurės istorija šiais metais dar nesibaigs. Spalio pabaigoje bus pradėtas lošti ketvirtfinalis, kurį jau sudarys dvejos rungtynės. Jei atmintis nemeluoja, anksčiau ketvirtfinaliai būdavo žaidžiami kitame sezone. Senokai Sūduva iki tokio lygio LFF taurėje buvo pakilusi.

Taip kad Sūduvos planas rytoj yra identiškas visam šio sezono likučio planui – mūsų komanda būtina laimėti visas likusias rungtynes. Išimčių nėra, klysti nebegalima, pasiaiškinimas “šiandien kažko nepasisekė” priimamas nebus.

Šiaip jau Sūduva taurės varžybose pasirodydavo visai neblogai – naujaisiais laikais LFF taurė į Marijampolę keliavo du kartus – 2006 ir 2009 metais. Tačiau visi puikiai prisimename, kad keli paskutiniai sezonai Sūduvai baigdavosi labai liūdnai – būdavo pralaimima komandoms, kurias mūsiškiai tiesiog privalėdavo nugalėti. Nepriklausomai nuo jokių objektyvių aplinkybių. Belieka viltis, kad šiais metais begimstanti prasta tradicija bus negailestingai užbaigta. Šiuo atveju gal net ir gerai, kad nebuvo nugalėti Dainava ir Granitas – Sūduvos žmonės turėjo pakankamai progų suvokti, jog net ir teoriškai silpnas varžovas gali tapti neįkandamu riešutu. Ypač kai tas varžovas bus nusiteikęs maksimaliam rezultatui – o tik to iš MRU komandos ir tegalima tikėtis.

Maksimalizmas – vienintelis MRU šansas. Būtent šiuo šansu pasinaudojo pernai Trakai, iškirsdami Sūduvą ir Kazlų Rūdos Šilas šiemet iškirsdamas tuos pačius Trakus. Visi kiti MRU argumentai – neesminiai.

Komanda, realiai pretenduojanti laimėti I lygą? Na ir kas – visi suprantame, kad tarp I ir A lygos lyderių yra kosminis skirtumas. Net jei Audrius Ramonas yra mandagus žmogus ir šneka priešingai. Trakų pavyzdys negalioja, nes pernykščiai Trakai (be buvusių Lietuvos rinktinės narių pastiprinimo) A lygoje kažin ar ką nors ypatingesnio būtų nuveikę. Komanda, kurioje lošia būrys A lygos ragavusių žaidėjų? Na ir kas – dėl to jie ir lošia I lygoje, kad A lygos komandoms nėra reikalingi. Įskaitant ir Grigaitį su Arlauskiui, kurie visai neseniai persikėlė į Vilnių iš Bangos. Nors galbūt galėjo likti ir A lygoje. Ir taip toliau.

Girdėtų pavardžių MRU iš tikro nemažai. Margą kompaniją geriausiai iliustruoja žaidėjų foto futbolo.tv svetainėje – kokių tik komandų marškinėliais nevilkti MRU žaidėjai! O Nerijus Radžius, Tomas Miklinevičius, Evaldas Grigaitis ir Povilas Valinčius nemažai rungtynių kadaise ir už Sūduvą yra sužaidę. Komandos sudėtis ypatingos analizės lyg ir nereikalauja – žmonės žinomi ir pažįstami.

O va pats klubas – labai mistinis. Futbolo.tv esančiame komandos profilyje nurodyta klubo svetainė neveikia. Ryšys su Mykolo Riomerio universitetu lyg ir užfiksuotas pačiame komandos pavadinime bei logotipo spalvose, tačiau prieš sezoną užsakytame straipsnyje universitetas neminimas, užtat paminėtas juokingas (nes angliškas) komandos pavadinimo iššifravimas – Motivation, Responsibility, Unity.

Egzistuoja labai keista svetainė dar keistesniu Tiumeno pavadinimu. Ji lyg ir funkcionuoja kaip pagrindinis informacijos šaltinis apie šią komandą, tačiau skyrelis “Istorija” kol kas yra tuščias. Trumpai tariant, neaišku, nei kam šis klubas priklauso, nei kas jam pinigus moka. Minėtoje svetainėje esančiame rėmėjų sąraše pirmuoju numeriu įrašytas tas pats mistinis Tiumenas. Universitetas tarp rėmėjų – paskutinis, o visi kiti komandos “pagalbininkai” sunkiai įsivaizduojami kaip rimti rimto futbolo klubo išlaikytojai. Na bet čia Lietuva. Čia lietūs dažnai lyja ir niekas nežino, kas duoda pinigų futbolui.

Bet kokiu atveju Grigaičio ir Arlauskio persikėlimas iš Bangos į MRU rodo rimtus klubo ketinimus. Kol kas MRU gali rimtai galvoti apie kelionę į A lygą. Ir net jei tokiam dalykui nutikus, komandos veidas greičiausiai rimtai keistųsi, naujų žaidėjų pasirodymas prieš rungtynes su Sūduva rodo, kad ir LFF taurės perspektyvos MRU klubui yra įdomios.

O ką reikia daryti Sūduvai? Juk mūsiškiams šios rungtynės taip pat velniškai daug reiškia. Kadangi tik stebuklas gali nuvesti mūsų komandą iki šių metų medalių, taurė ir vėl lieka vienintele galimybe kitais metais sugrįžti į Europos lygą. Visi – ne tik mes ar Audrius Ramonas – suprantame, kad Sūduvos žaidėjų nusiteikimas taip pat bus pats reikšmingiausias rungtynių faktorius. Juk jei Sūduva parodys bent 70 proc. to futbolo, kuriuo mus džiugino šeštadienio rungtynėse su Žalgiriu, MRU neturės jokių šansų.

MRU negalės aklai užsidaryti gynyboje, kaip pernai padarė Trakai. Tą kartą Trakai visai smagiai kontratakavo, tačiau akivaizdžiai mažesnių matmenų Trakų stadiono aikštė leido šiai komandai be ypatingų pastangų gintis taip tankiai, kad pralaužti tokią gynybą buvo galima tik jėga, kurios Sūduvai tose rungtynėse labai trūko. MRU loš LFF stadione, tad net ir gausiai ginantis erdvės judesiui bus daugiau.

Esminiai Sūduvos ginklai šiose rungtynėse yra itin kieta, kibi gynyba ir maksimalus greitis puolant. Visai neblogą gynybą Sūduva rodė visą trečią ratą, tačiau tik lošiant prieš Žalgirį šis Sūduvos žaidimo elementas pasiekė iš tikro įspūdingą lygį. O va greitai pulti Sūduva jau seniai moka. Tik pastaruoju metu puolimas rimtai strigo, tačiau – ir vėl – rungtynėse su Žalgiriu Sūduva buvo panašesnė į antrojo šių metų rato komandą.

Šiuos du elementus akcentuoju ne tik dėl to, kad Sūduva juos atlikti šiuo metu geriausiai moka. Esmė yra kiek kitur – MRU, kaip ir kiekvienoje komandoje, pirmaujančioje A lygoje, pagrindiniais smuikais groja toli gražu ne pirmos jaunystės futbolistai. Ir jei pirmai lygai svarbesnė yra jų patirtis nei greitis ar fizinė kondicija, tai lošiant su A lygos klubu, būtent šie komandų parametrai gali turėti lemiamos reikšmės.

Na bet visa tai ir taip visiems aišku, todėl plėstis toliau nėra prasmės. Laimėti šį kartą reikia – joks kitas variantas nėra numatytas. Aš, deja, rungtynių pažiūrėt nesugebėsiu – nors žaidimas vyksta Vilniuje, tačiau 15 valanda yra labai komplikuotas laikas. Jau geriau būtų lošę kokią 13 val., tai bent per pietų pertrauką iki stadiono galėtum atlėkt. Tiesa, panašu į tai, kad žaidimą transliuos futbolo.tv. Tad kitaip nei pernai, bent šio žaidimo fragmentus galėsime pamatyti dauguma mūsų.

29: SŪDUVA 1:1 ŽALGIRIS

2014-148

Nežinau, kaip jus, tačiau mane Sūduva šiandien nustebino labiausiai per šį sezoną. Totali pagarba žaidėjams ir naujajam treneriui už tai, kad ir vėl sugrąžino džiaugsmą į Marijampolės stadioną. Visi, kas pasiryžo šiandien palaikyti komandą iš tribūnų, o ne tingiai žiūrėti lyg ir turėjusį beviltišku būti žaidimą per teliką, nepasigailėjo nė vienos šių rungtynių sekundės. Tokį pakylėtą futbolą Sūduva lošė antrą kartą šiais metais – teigiamos įtampos lygis didesnis buvo tik antro rato žaidime prieš Trakus. Šios rungtynės iš tikro parodė, kad dar ne viskas mūsų komandai šiais metais prarasta. Bus velniškai sunku, tačiau jei Sūduva išlaikys šiandien parodytą energiją ir koncentraciją, dar visko šiame sezone gali nutikti. Mažų mažiausiai, Audrius Ramonas gali laisvai tikėtis komandą priekin vesti ir kitais metais.

O dabar – apie viską iš eilės. Rungtynių pradžia buvo įtartina. Kai komandos išsirikiavo startiniam švilpukui, atrodė, kad Audrius Ramonas nutarė pratęsti Dariaus Gvildžio tradiciją ir toliau gaminti naujus sudėties eksperimentus. Tokios Sūduvos rikiuotės šiais metais dar nebuvome matę.

Kelios pozicijos buvo klasikinės. Tomas Radzinevičius toli priekyje, Džiugas Bartkus – vartuose, Marius Šoblinskas – atraminio saugo pozicijoje. Savo vietose stovėjo Ugge, Bagdanavičius ir Baranovskis. O toliau – viskas nauja. Šalia Ugge vidurio gynėju lošė Tsivylko. Krašte – Činikas (galbūt šią pozicija taip pat galima vadinti klasikine, nors Činikas per sezoną gerokai plaukiojo po aikštę). Visiška naujiena buvo Kovačevičius krašto saugo vietoje. Russo buvo pastatytas centre už Tomo, o Vaskela kartais lošė už italo, o kartais – už Šoblinsko, beveik vidurio gynėjo teritorijoje.

Visa tai nupiešė gan įdomų komandos judesį, kurio esminiai privalumai buvo du. Viena, Russo, Vaskela ir Šoblinskas, daug judėdami kryžiumi (pirmyn-atgal, į kairę-į dešinę) ir besikeisdami vietomis pakankamai kokybiškai užpildė aikštės vidurį. Tiesą pasakius, tai buvo gan ryški Sūduvos žaidimo naujiena – dažniau mes įpratę aikštės centrą matyti kiaurą ir tuščią. Antras privalumas – ryški zoninė gynyba, kuri buvo pakankamai solidi būtent dėl to, kad minėti saugai tvarkingai judėjo, uždarydami visas aikštės centro zonas. Ko gero pirmą kartą šiais metais matėme sudėties eksperimentą, kuris pasiteisino šimtu procentų.

2014-149Bartkus mėgina nokautuoti Pilibaitį. 

Sunku pasakyti, ar toks sprendimas buvo sąmoninga Audriaus Ramono taktika. Kadangi kitų paaiškinimų neturiu, darau prielaidą, kad šiandien matėme pirmą atvėjį, kai Sūduva turėjo rungtynių planą, jo griežtai laikėsi ir jis davė aikivaizdžių rezultatų.

Pirmas kėlinys buvo garantuotai geriausias, kurį šiame sezone sulošė Sūduva. Pirmoji rungtynių pusė buvo labiau “žvalgybinė” – gan rami ir neperkrauta emocijomis. Tačiau labiausiai mane pribloškė Sūduvos žaidybinė drausmė – dalykas, kuris mūsų komandai nėra itin būdingas. Žalgiris niekur neskubėjo – ritinėjo kamuolį savo aikštės pusėje ir pamažu didindamas spaudimą mėgino po truputį persikraustyti į Sūduvos aikštės pusę. Sūduva irgi nelėkė galvą pametusi – pirmiausia rūpinosi gynyba ir labai sėkmingai laužė Žalgirio atakas.

Įtampa pamažu ėmė augti kėlinio antroje pusėje, kai Žalgiris suprato, jog lengva šiandien nebus. Sūduva super drausmingai judėjo gynyboje, tačiau tai nebuvo įprastinis autobusas. Viena, Sūduva nebuvo kiaurai užsidariusi savo pusėje – nemažai atakavo ir naudojo ne tik kontratakos įrankį. Antra, Sūduvos gynyba vis tik buvo pagrįsta ne masiškomis pajėgomis itin kietu kamuolį turinčio ar jį laukiančio žaidėjo spaudimu. Mūsų futbolininkai tiesiog lipte lipo ant žalgiriečių, kuriems eidavo perdavimai. Panašų gynybos principą Sūduva taikė visų rungtynių metu – atvirai pasakius, ko gero dar nesu matęs, kad mūsiškiai per rungtynes būtų laimėję tiek daug individualių dvikovų.

2014-146“Bėk ir viską padaryk!” Trūko labai nedaug, kad taip būtų nutikę. 

O va atakuoti sekėsi kiek sunkiau. Šiuo klausimu Sūduvos saugams galima šiokių tokių priekaištų pareikšt. Tačiau niekur nedingsi – šiandieninei Sūduvai žvėriškai trūksta žmogaus, kuris galėtų vienu judesiu užaštrinti žaidimą aikštės viduryje. Dažna Sūduva kontrataka užgesdavo dėl to, kad kamuolį turintiems žaidėjams pritrūktavo mąstymo greičio ir taktinio brandumo paleisti kamuolį vienu perdavimu į priekį. Futbolininkas sekundei stabtelėdavo, nieko gero nesugalvodavo ir tuomet mėgindavo pats su kamuoliu nubėgti per pusę aikštės. Kontrataka neišvengiamai užgesdavo.

Ką aš čia turiu omeny, antro kėlinio pradžioje puikiai pademonstravo Tomas Radzinevičius. Stovėdamas vietoje trijų Žalgirio žaidėjų apsuptyje jis vis tik sugebėjo mestelėti kamuolį taip, kad Russo išlėkė vienas prieš Vitkauską. Tą kartą pritrūko sekundės, kad nebūtų pakelta nuošalę fiksuojanti vėliava, tačiau daugeliu kitų atvejų, tokių meistrų mūsų komandoje neatsirasdavo.

Aišku, ši kritika šiandien yra labai sąlygiška. Sūduva sukurė begalę dailių akimirkų – kamuolys vaikščiojo labai gražiai. Gaila, kad žaidėjai kartais nesuvaikščiodavo tiek pat efektyviai. Malonias akiai ir efektyvias akimirkas keisdavo situacijos, kai mūsiškiai išsiriuokdavo į vieną eilę ir stovėdami spoksodavo, kaip kolega bando individualiais veiksmais ką nors nuveikti.

2014-147Ojėzau! Stadione pranešė, kad įvartį įmušiau, o aš to fakto kažkodėl neprisimenu!

O va antras kėlinys buvo visiškai kitoks. Komandos ėmė lošti greičiau ir laisviau. Atsirado daugiau erdvės, svarbus tapo fizinio pasirengimo faktorius. Sūduva metė žymiai didesnes pajegas į puolimą – tai buvo rizikinga, tačiau tik tokiu būdu Žalgirį buvo galima nugalėti. Antram kėliny visko buvo, tačiau aš drįsčiau teigti, kad Sūduva atakavo pavojingiau ir progų turėjo daugiau. Dauguma progų buvo sukurtos Sūduvos stiliaus kontratakomis, o labiausiai įsiminė, be abejo, Grigaravičiaus ir Martinezo jungtis, po kurios privalėjo į Žalgirio vartus kristi antrasis įvartis. Gaila, bet ispanas netapo šių rungtynių didvyriu.

Sūduva nė karto per trečiąjį ratą nežaidė taip puikiai kaip šiandien. Aš čia nekalbu apie kokią nors super persvarą, išskirtinį aikštės kontroliavimą ar milijoną progų. Tačiau turiu omeny, kad Sūduva šiandien žaidė su komanda, kuri teoriškai privalėtų būti pora galvų už mūsiškius geresnė. Žalgiris – ne Dainava, Šiauliai ar Kruoja. Tad jokiais būdais negalėjau tikėtis, kad į duobę visą trečią ratą garmėjusi Sūduva sugebės kovoti prieš Žalgirį, kaip lygus su lygiu.

2014-150Brokas vis dar sportuoja tik prieš kameras. 

Žalgirio žaidimas smarkiai nuvylė. Neabejotinai, ši komanda turi individualiai stipriausią sudėtį lygoje. Taktiškai komanda taip pat parengta geriausiai. Tačiau ugnies Žalgirio žaidimui velniškai trūksta. Tarp didelio būrio kokybiškų futbolininkų nėra nė vieno, kuris iš tikro norėtų būti komandos vedliu ir lyderiu. Nėra nė vieno, iš kurio elgesio aikštėje galėtum suprasti, kad lošti futbolą jam yra aistra, o ne tik profesija. Žalgiris kelia įspūdį kolektyvo, kuris pernelyg ilgai klausėsi pasakų apie tai, kokio aukšto lygio komanda yra. Taip ilgai klausėsi, jog pamiršo, kad kalbama apie pakankamai žemo lygio lietuvišką kontekstą.

Žalgiris dažnai atrodo lyg ponaičių kompanija, kuriai tenka purvintis aprangą lošiant prieš kaimo jurgius. Tad neverta piktintis švilpimais iš priešininkų tribūnų – arogancijos niekas nemėgsta. Žiūrėdamas į Žalgirį šiandien nejučiomis prisimindavau tuos laikus, kai Sūduva vadindavome neblogų futbolistų “sanatorija”. Ar tik nebus panašia sanatorija virtęs ir Vilniaus Žalgiris? Komanda, kurioje visi praktiniai parametrai užtikrinti, kurioje iš esmės nėra konkurencijos, nes nėra į aikštę besiveržiančio jaunimo. O tokiems žaidėjams kaip Veličkai ar Radavičiui ko gero jau nėra didelio skirtumo tarp sėdėjimo ant suolo ir 10-15 minučių rungtynių pabaigoje, kuomet rezultatas aiškus ir siekti nėra ko. Juk įrodinėti jie neturi ką. Štai taip nutinka, kai komandą perkrauni aukšto lygio veteranais, kurie Lietuvon iš esmės sugrįžo tik kultūringai ir ramiai karjeros pabaigt.

Žalgirio reikalai – Žalgirio reikalas. O mes galim pasidžiaugti tuo, kad centrinė Marijampolės stadiono tribūna keletą kartą perrėkė Pietų IV sektorių, tuo, kad pakanka Baranovskiui prieš kampinį atsisukti į tribūnas ir pakelti rankas, kad šios imtų kelti triukšmą, tuo, kaip Sūduvos futbolininkai po rungtynių glebesčiuojasi ne tik su Sakalais, bet ir su visiškai eiliniais piliečiais ir stoginės tribūnos. Visa tai ko gero yra svarbiau už laimėtus ar nelaimėtus medalius. Nes jeigu reikalai judės šia kryptimi – medaliai kada nors vis viena į Marijampolę sugrįš.

Dar kartą dėkoju komandai ir kolegoms iš tribūnų už puikų vakarą. Ploju Audriui Ramonui už tai, kad sugebėjo taip kokybiškai sudėlioti komandos pasirengimą šioms rungtynėms. Ir viliuosi, kad žaidimo kokybė ir žaidėjų atsidavimas futbolo reikalui likusiose šio sezono rungtynėse toliau augs. Net neabejoju, Sūduvos pergale antradienio rungtynėse.

Laukiam Žalgirio

2014-145

Ratai sukasi ir vėl grįžtam prie to paties. Gaila, kad šį kartą šventė su Žalgiriu greičiausiai bus formalus tvarkaraščio grafos užpildymas, nei mūšis dėl kokių nors ypatingų tikslų. Žalgiris nebeturi ko siekti – pernykštės intrigos garantuotai nebus, todėl Vilniaus komanda jau ramiai gali ruoštis kitam sezonui. Sūduvai tokia padėtis būtų ideali – kai galingas priešininkas neturi vidinės motyvacijos lošti maksimaliai, jį netyčia galima ant menčių patiesti. Tačiau ir Sūduvai šį šeštadienį ypatingų vilčių puoselėti kažin ar įmanoma.

Viena, Sūduva daug šansų užlipti aukščiau ketvirtos vietos neturi. Taškų skirtumas didokas, o komanda – kaip kokia Vokietija Antro pasaulinio karo pabaigoje: demotyvuota, demoralizuota ir neturinti strategiškai mąstančių vadų. Trenerio išnykimas finalinėje sezono stadijoje atėmė iš Sūduvos net ir menkiausią galimybė kaip nors padoriau šiam žaidimui pasirengti. Jau rungtynės su Banga parodė, kad Dariaus Gvildžio atsistatydimas/atleidimas jokio ypatingos įtakos komandos išvaizdai neturėjo. Nepaisant atvirai demonstruojamų gerų santykių tarp Audriaus Ramono ir žaidėjų, Sūduva prieš Bangą atrodė taip pat blankiai, kaip ir visose trečiojo rato rungtynėse. Banga buvo įveikta, nes ta komanda yra dar labiau demoralizuota ir demotyvuota bei išbarsčiusi žmones, kurie sezono pradžioje kėlė vėjus Lietuvos lygoje. Tačiau net ir Banga sugebėdavo rimtai Sūduvai priešintis – tais momentais, kai Gargždų klubo žaidėjai kažkodėl nuspręsdavo pažaisti futbolą.

Jo, vaizdelis nekoks. Tačiau ypatingos įtampos nebeliko. Antrą sezoną Sūduva žvėriškai banguoja ir mėgina mūsų emocinį patvarumą. Šie metai mums ir vėl buvo radikalių įspūdžių metas. Nuo blogiausio iki geriausio ir vėl atgal prie blogiausio. Įtampos burbulas sprogo kažkur tarp žaidimų su Dainava ir Granitu. O kai jau sprogo – tapo gal ir liūdna, tačiau ramu. Ir štai gaunasi keista situacija – prieš šias rungtynes ramu panašiai, kaip būna ramu žaidžiant su beviltiškais lygos autsaideriais. Kuomet žinai, jog žaidimas jokios intrigos neatneš, kad tempo bus to, kol tavo komanda sumuš tiek įvarčių, kad likusią rungtynių dalį galėtų “atidirbti” pėsčiomis. Nepamenu, kad tokie vėjai galvoje būtų kada nors švilpavę prieš rungtynes su Žalgiriu. Nieko nepadarysi – visada būna pirmas kartas.

Šią savaitę apskritai daugiau emocijų sukėlė Kazlų Rūdos Šilo pergalė prieš Trakus. Rungtynių santrauką pažiūrėjau kokius tris kartus, prisimindamas pernykščio Sūduvos pralaimėjimo tiems patiems Trakams jausmus. Žaidimo finalas buvo identiškas – vienas smūgis ir silpnoji komanda, iš kurios pergalės niekas nesitikėjo, keliauja į euforijos everestus. Simboliška ir tai, kad šių metų rungtynių herojumi tapo Gytis Urba, kuris nieko panašaus Sūduvoje nerodydavo ir dėl kurio persikėlimo į pirmą lygą niekas ašarų neliejo. Labai smagu buvo matyti Gyčio pergalės niurką į Kazlų Rūdos stadiono balas.

O va mūsiškiams LFF taurėje ir vėl nepasisekė – Sūduva gavo vieną iš galingesnių I lygos klubų. Smagu tik tiek, kad rungtynės vyks Vilniuje, vadinasi, jūsų godotinas metraštininkas ir vėl galės jums raportuoti apie… tikėkimės, Sūduvos pergalę. Beje, tose rungtynėse pamatysime nemažai žmonių, kurie kažkada Sūduvos marškinius vilkėjo. Pavyzdžiui, Nerijų Radžių. O gal ir Tomą Miklinevičių. Beje, tai bus pačios svarbiausios šio sezono rungtynėse – paskutinė adatos skylė, pro kurią pralindusi, Sūduva dar galėtų tikėtis sugrįšt į Europos lygos žaidimus.

Rungtynės su MRU bus vienintelės iš Sūduvai šiame sezone likusių, kurių lauksime nekantriai. Tiesa, bus dar vienas dalykas, kurio sulaukti bus labai įdomu. Tradicinio posezoninio Vidmanto Murausko interviu.

p.s. Ką tik pamačiau, jog taurės rungtynes Sūduva loš iš tikro Vilniuje, iš tikro LFF stadione, jau kitą antradienį… 15 valandą. Kai sutiksit Kvedarą, perduokit jam mano nuoširdžiausius linkėjimus.


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Rugsėjo 30 (antradienis): 15 val.
LFF taurė: MRU - Sūduva
.
Spalio 4 (šeštadienis): 16 val.
30 turas: Šiauliai - Sūduva

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,095,946 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.