32: SŪDUVA 0:0 ATLANTAS

suduva-atlantas-32-turas

Štai ir dar vienos lygiosios. Geros rungtynės, geras Sūduvos futbolas – gailėtis galima tik dėl to, kad sezono metu buvo kvailokai iššvaistyta tiek taškų, kad dabar štai tokios kovingos ir įtampos kupinos lygiosios neleidžia jomis pasidžiaugti. Tačiau niekas dar neprarasta. O Sūduvos planas likusiai sezono daliai išlieka toks pats, koks buvo trečio rato pabaigoje – tikslas yra laimėti kiekvieną likusį žaidimą.

Šias išskirtinai reikšmingas rungtynes Sūduva pradėjo kiek netikėtos sudėties – startinėje sudėtyje nematėme dviejų klasikinių atakuojančių krašto, kurie paskutiniu metu dalijasi laiku aikštėje – Russo ir Grigaravičiaus. Vietoje jų kairiojo krašto saugo vietoje stovėjo Milošas Kovačevičius. Tačiau tokį komplektą komandai vadovaujant Audriui Ramonui jau esame matę rungtynėse prieš… Žalgirį. Tai geriausiai ir simbolizuoja Sūduvos trenerio požiūrį į rungtynes ir Atlantą. Visų pirma – gynyba, o tada – jau žiūrėsim.

Kaip ir galima buvo tikėtis, rungtynės prasidėjo įtemptai, kietai, tačiau be ypatingo kurios nors komandos pranašumo. Kiekviena komanda žaidė sau įprastą futbolą – Atlantas kietesnį, masyvesnį, lėtesnį, o Sūduva – lengviau, elegantiškiau, kartais ant rimtos klaidos ribos. Dėl to per pirmas 20 minučių Altantas lyg ir atrodė mažumą tvirčiau. Gal dėl to, kad daug negalvodami visai neblogai skaldė iš toli į Sūduvos vartus. Gal ir dėl to, jog rungtynių teisėjas nuo pat pirmų minučių parodė, jog šį kartą nusprendė palaikyti Atlanto propaguojamą futbolo stilių ir nefiksuoti pražangų jėgos dvikovose, kuriose iš esmės Atlanto žaidėjai stumdė, spardė ir daužė Sūduvos jaunuolius.

Tad iš pat pradžių tapo aišku, kad šiandien bus bandoma parodyti, kuris futbolo stilius yra pranašesnis – Sūduvos greitis ar Atlanto jėga. Štai toks tas futbolas – be pagrindinių kovų visada būna ir mažųjų kovelių įvairiuose aikštės taškuose. Pavyzdžiui, šiandien nuo pat rungtynių pradžios įsižiebė dvikova apie tai ar Jokšas sutraumuos Baranovskį, ar Baranovskis uždirbs Jokšui pora kortelių (kas matė, tas žino, kad šioje kovoje Baranovskiui į pagalbą atėjo Chvedukas).

Panašiu stiliumi pirmas kėlinys ir prasisuko. Abi komandos kapojosi iš paskutiniųjų, abi komandos turėjo po keletą galimybių įmuštį įvartį. Galbūt Sūduvos progos buvo kiek rimtesnės, o prie Atlanto progų svariai prisidėjo ir Sūduvos žaidėjai, kartais sužaisdami labai avantiūriškai netoliese savų vartų. Reikia pripažinti, kad Atlantas į priekį pernelyg nesiveržė, labiau rūpinosi gynyba ir laukė kontratakų. Į pozicinį puolimą Altantas pereidavo retokai, tad Sūduvai teko nelengva užduotis tokio lygio rungtynėse lošti pirmu numeriu. Čia būtų galima teigti, kad Ramonas mažumą nepataikė su Kovačevičiumi. Visas Sūduvos veiksmas puolime iš esmės vyko dešiniuoju Baranovskio kraštu, o ten, kur turėjo žaisti serbas buvo tylu ir ramu. Kitas dalykas – ir Atlanto puolimas kažkaip labiau vyniojosi toje pačioje pusėje, todėl Kovačevičiaus gynybinių paslaugų reikėjo ne taip ir dažnai.

Aišku, šio sprendimo teisingumą turėjo parodyti antrasis kėlinys. Mat Sūduva išsaugojo galimybę leisti aikštėn leisti pilnus jėgų greitus krašto saugus. O tai reiškia, kad tradiciškai lėtiems Atlanto gynėjams gyvenimas turėjo tapti dar sudėtingesnis. Galų gale, Sūduva jau ne vieną kartą yra įrodžiusi, kad per anksti įmušti įvartį Atlantui nėra labai naudinga. Praleistas įvartis rungtynėse su Sūduva Atlantui dažniausiai suveikia kaip raudonas skuduras buliui.

Antro kėlinio pradžia tik patvirtino šias mintis – Russo vietoje Kovačevičiaus pasirodė iškart po pertraukos. Kėlinys prasidėjo panašiai – kieta kova visoje aikštėje ir lengvas Atlanto spaudimas. Per pirmas penkias minutes Atlantas buvo labai netoli įvarčio. O tada… eilinį kartą ėmė beviltiškai strigti transliacija iš Marijampolės. Reikalai susitvarkė kokią 75 minutę, tad didesnę antro kėlinio dalį mačiau labai fragmentiškai. Tuose fragmentuose vis girdėdavau rungtynių komentatoriaus svarstymus apie tai, kad jis neturi jokios galimybės patvirtinti ar paneigti eilinį teisėjo sprendimą dėl Sūduvos žaidėjo nuošalės.

Rungtynių pabaiga priminė pirmo kėlinio galą. Sūduva vis tik užlaužė Atlantą ir pradėjo kurti vieną po kitos rimtesnes situacijas prie Klaipėdos komandos vartų. Atlantas taip pat neužsidarė – tokio požiūrio iš Klaipėdos komandos kažin ar galėtum laukti.

Paskutinės dešimt minučių buvo tokios audringos, kad dabar net sunku atmintyje atgaivinti įvykių seką. Prieš akis iškyla tik trys situacijos – Jokšas tyčia ranka nutraukia Sūduvos kontrataką, Baranovskis griaunamas baudos aikštelėje ir Karolis Chvedukas neišnaudoja tobulos progos likus kelioms sekundėms iki 90-tos minutės.

Taip, tai galėjo būti vienas gražiausių Sūduvos įvarčių per šį sezoną – tobulas, tiesiog tobulas Tomo Radzinevičiaus žaidimas! Išsaugotas kamuolys tarp dviejų varžovų, jie nuvilioti nuo Karolio Chveduko, tuomet puikus perdavimas (nei per stiprus, nei per silpnas, nei per aukštas, nei dar koks nors – tiesiog tobulas) ir… Rungtynės baigiasi lygiosiomis.

Štai tokios tokelės. Belieka išvados.

Pirma. Sūduva – šaunuoliai. Sūduva lošė geresnį futbolą, gražesnį (“galbūt net gražiausią futbolą šiuo metu lygoje” – sakė Paulius Jakelis ir tokį mūsų komandos įvertinimą girdime jau ne pirmą kartą per šį sezoną). Sūduva šiandien buvo stipresnė komanda – turint omeny visas mūsų komandą šį sezoną lydėjusias peripetijas, tai yra geras pasiekimas. Kiekvienas žaidėjas kapojosi iš paskutiniųjų. Mūsų komanda sulošė puikų antrą šio čempionato ratą – džiugu, kad šiuo metu ji mėgina sulošti dar geresnį ketvirtą. Priekaištauti nėra kam.

Antra. Be abejo – tas Karolio Chveduko smūgis į kosmosą paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Tačiau Paulius Jakelis ir vėl buvo teisus – nėra ko už tokius dalykus žaidėjo keikti. Jei komanda būtų lošusi lievą futbolą, jei pats Karolis būtų šūdą visas rungtynes malęs, o tada neišnaudojęs iš dangaus nukritusios progos – iš tikro būtų vertas pajuokos. Tačiau nepamirškite kiek kartų Chveduką šiandien Atlanto žaidėjai tiesiogine šio žodžio prasme šienavo (jei neklystu, abi geltonas Atlanto žaidėjai gavo už grubius taisyklių pažeidimus būtent prieš Chveduką). Nepamrškime žaidėjo amžiaus ir to smūgio svarbos. Tokių dalykų kaip šis neįmuštas Karolio įvartis futbole visada nutinka. Greičiausiai jie ir suteikia futbolui daugiausiai įtampos. Mes galime kalbėti apie psichologinį žaidėjų parengimą – dažnai to pakanka, kad futbolininkas perliptų nuo laiptelio “geras” ant laiptelio “labai geras”. Žaidėjų elgesys didžiausios įtampos situacijose dažnai nulemia akimirkas, kurias komandos mylėtojai prisimena daugybę metų. Štai Radzinevičius – irgi galėjo paskubėt. Tačiau jis iš situacijas išplėšė maksimumą. O Karolis – paskubėjo. Tik dabar derėtų kalbėti ne apie šį Chveduko neįmuštą įvartį, o apie žvėriškai banguotą visos komandos žaidimą sezono metu. Juk pati komanda įstatė save į situaciją, kurioje vienas įvartis gali nulemti sezono pasiekimus. Nėra stabilumo – nėra ir rezultatų. Arba jie priklauso nuo “arba-arba” situacijų.

Trečia. Sūduva neišpešė maksimumo iš šio turo, tačiau padėtis nė kiek nesikeičia. Tiesą pasakius, iš visų keturių pretendentų į medalius, mūsų komandai lieka lyg ir geriausias priešininkų komplektas – Ekranas, Kruoja (šešių taškų klausimas), Granitas, Dainava. Atlantui liko – Trakai, Šiauliai, Ekranas, Kruoja. Kruojai liko – Banga, Žalgiris, Sūduva, Trakai ir Atlantas. Trakams liko Atlantas, Ekranas, Kruoja, Dainava. Taip kad greičiausiai medalių klausimas ir vėl spręsis paskutiniuose turuose.

Ketvirta. Nemėgstu kritikuoti teisėjų, tačiau šiandieniniu vis tik turėtų pasidomėti LFF “nesportinio požiūrio į sportą komitetas”. Ar tik nemėgino jis įtakoti rungtynių rezultato? Juolab, kad ir situacijos buvo daugiau nei akivaizdžios. Atlanto žaidėjas ranka akivaizdžiai sąmoningai numuša kamuolį ranką taip nutraukdamas Sūduvos kontrataką? Geltona, kuri paliktų Atlantą dešimtyje ar nieko? Žaidėjas įsiveržia į baudos aikštelę ir, judėdamas link perdavimo, griūva. Bauda gynėjui (nes nugriovė) ar kortelė puolėjui (nes simuliavo)? O gal geriau nedarykim nieko? Suprantu, kad teisėjai taip pat yra žmonės. Tačiau mūsų teisėjų komiteto nariai galėtų susitarti tarpusavyje prieš čempionatą – kaip traktuos tam tikras situacijas kiekvienose rungtynėse. Nepriklausomai nuo teisėjo asmenybės, temperametro ar dar kokių nors asmeninių savybių. Nes jei už tą patį veiksmą vienose rungtynėse rodoma kortelė, o kitose – nieko, gaunasi visiškas šūdas.

Penkta. Kažkur už Pauliaus Jakelio komentarų girdėjau pranešimą apie tai, kad Marijampolės stadione atidarytas Sūduvos muziejus. Nors man tai įdomiau, kodėl apie tokį nutikimą nėra jokios žinutės komandos svetainėje? O ir žurnalistams (na, čia turiu omeny ir save) kokį banalų “pranešimą spaudai” galima būtų pasiųst. Na, yra kaip yra. Kai kurie dalykai keičiasi labai sunkiai. Vienžo, lankykitės muziejuje ir nepamirškite balsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją, kurį renka šis blogas. Kitą savaitgalį mūsų laukia dar vienas mūšis už išlikimą.

Laukiam: Sūduva – Atlantas

suduva-atlantas

Praeitas turas Sūduvai nebuvo toks sėkmingas, kaip užpraeitas. Pamename – aną kartą Sūduva laimėjo, o Trakai su Kruoja – pralošė. Šį kartą buvo galima tikėtis Atlanto pralaimėjimo, Trakų klausimą turėjo spręsti pati Sūduva, o iš Kruojos po pralaimėjimo Dainavai buvo galima tikėtis bet ko. Trakų klausimą Sūduva išsprendė puikiai, o va Atlantas su Kruoja mus nuvylė. Tačiau po liūdnoko Kūčių vakaro su Žalgiriu, Kalėdos vėl atėjo į mūsų namus. Tie patys Trakai ir vėl nustebino – pralaimėjimas Šiauliams toks netikėtas, kad beveik gali būti tikras, kad tuoj LFF ką nors ir Trakų komandoje vienoms kitoms rungtynėms diskvalifikuos.

Tačiau nėra ko dairytis atgal. Taip, be kolegų iš lygos pagalbos Sūduva negali tikėtis laimėti medalių, tačiau pirmiausia mūsų komanda turi padėti sau pačiai. Sūduvai lygoje reikia laimėti viską iš eilės – tik tokiu atveju bus galima dairytis į kitų komandų žaidimus.

Atlantui šios rungtynės taip pat fundamentalios. Atlanto padėtis identiška Sūduvos situacijai – abi komandos iš paskutiniųjų mėgina pagauti Trakus ir Kruoją, kurie sugebėjo stabiliau nuvažiuoti sezono traukiniu ir surinkti šiek tiek daugiau taškų. Tačiau pasakyti, kas laimės medalius – Kruoja, Trakai, Atlantas ar Sūduva – šiandien dar nėra įmanoma.

Atgimusio Atlanto žaidimo esmė yra paprasta. Pernai Atlantas puikiai varė ne dėl to, kad turėjo išskirtinę sudėtį. Atlantas turi daug žmonių – tas tiesa. Ir tarp tų žmonių yra A lygai puikių futbolininkų. Tačiau kažin ar Atlanto sudėtis yra kaip nors fundamentaliai geresnė už Sūduvos, Trakų, Kruojos ar net Ekrano sezono pradžioje. Greičiausiai Atlanto treneris iš Rusijos sugebėjo pernai taip sudėlioti komandos psichologiją, kad Atlantas didesnę čempionato dalį sužaidė akivaizdžiai aukščiau savo teorinių galimybių. Treneris iš Rusijos puikiai mums visiems parodė, kad net ir lietuvišką komandą galima parengti taip, kad ji maksimaliai išnaudotų turimus resursus.

Šiemet Atlanto mašina nevažiuoja taip smagiai. Šiemet dažnai Atlantas žaidžia priešingai – žemiau savo teorinių galimybių. Panašu į tai, kad šiais metais treneriui iš Rusijos yra žymiai sunkiau užkūrinėti jo komandoje lošiančius Lietuvos futbolininkus. Sunku pasakyti, kur yra tokio keisto Atlanto bangavimo priežastys – tačiau Atlantas ir per vienas rungtynes gali radikaliai pakeisti savo žaidimo stilių ir požiūrį į rungtynes.

Paskutinėse rungynėse prieš Sūduvą Atlantas mums aiškiai parodė abi savo veido puses. Sulošė beviltišką pirmą kėlinį, per kurį Sūduva gan lengvai sukalė pora įvarčių. Ir sužaidė įspūdingą antrą kėlinį, per kurį ne tik išlygino rezultatą, bet ir galėjo gailėtis, kad po rungtynių gavo tik vieną, o ne tris taškus.

Kai Atlantas lošia maksimaliai – šią komandą labai sunku sustabdyti. Tą matėme praeitą savaitę, kai Atlantas patiesė ant menčių Vilniaus Žalgirį. Nykoka pradžia, kurios metu puse kojos lošiantis Žalgiris uždirbo darbinio stiliaus įvartį ir antras kėlinys, kuriame sunku buvo patikėti, jog žaidžia garantuotas aukso medalių laimėtojas ir komanda, besistumdanti 4-5 vietose. Rungtynių pradžioje atrodė, kad Žalgiris ir vėl pasiims lengvą, eilinę pergalę prieš Klaipėdos komandą. O va antrame kėlinyje prie Atlanto vartų nebuvo sukurta nė vienos padorios progos, tuo tarpu Atlantas galėjo laisvai įmušti ir dar 2-3 įvarčius. Norėčiau priminti dar vieną dalyką – du įvarčius Žalgiriui Atlantas įmušė lošdamas be Papšio, Eliošiaus ir Razulio – žaidėjų, kurie lyg ir galėtų būti laikomi šios komandos lyderiais. Beje, Eliošiaus nematysime ir Marijampolėje – jis ant suolo ar prieš kompiuterio ekraną degins dviejų rungtynių diskvalifikaciją.

Kalbant apie Atlanto psichologiją, akivaizdus vienas dalykas. Yra labai svarbu neleisti šiai komandai įsijausti ir įsibėgėti. Labai svarbu pajusti, kai Atlanto emocinis termometras ima kilti. Tuomet jį reikia kuo greičiau uždusinti – tempiant laiką ir gumą bei nevengiant “labai teisingų” pražangų.

“Labai teisinga” pražanga – juokingas terminas, kurį “išrado” Atlanto-Žalgirio rungtynių komentatorius kalbėdamas paties apie Atlanto “taktiką” antrame kėlinyje. Tokios pražangos – viena iš esminių Atlanto gynybinės taktikos įnagių. Jos buvo viena iš priežasčių, neleidusių Žalgiriui sukurti nieko ypatingo. Kai tik pradėdavo megzstis koks įdomesnis Žalgirio puolimas, šios komandos žaidėjai būdavo negailestingai kapojami. Tai dažnokai reikšdavo geltonas korteles (jų Atlantas tą kartą gavo 5 ar 6), tačiau esminis konkrečių rungtynių tikslas buvo pasiektas. Galim būti tikri – jei lošiant prieš Sūduvą Atlantui pavyks pirmauti, tokių “labai teisingų” pražangų matysime ir Marijampolėje. Juk kontratakas griauti tokiu būdu taip pat labai apsimoka.

Kitas labai svarbus Atlanto žaidimo elementas – žaibiškas perėjimas į kontrataką. Šį metodą taiko daugybė mūsų lygos komandų, tačiau Atlanto atlikimas yra iš tikro įspūdingas. Esmė čia yra ne tik staigumas (kas, pvz., būdingas ir Sūduvai), bet ir kontratakon šokančių žmonių kiekis. Žaidžiant prieš Žalgirį, Atlantas kontratakuodamas neretai turėdavo kiekybinę persvarą, nes priekin puldavo 5-6 futbolininkai. Tokiu atveju “labai teisingos” pražangos yra nepaprastai naudingos – ypač nutraukiant atakas pradinėse stadijoje.

Ar šeštadienis Sūduvai taps antrąją Kalėdų diena – jau greitai pamatysime. O jei dar netyčia Kruoja nesugebėtų nugalėti Bangos – galėtume vienu smūgiu atšvęsti ir Kalėdas, ir Velykas.

LFF TAURĖ ¼: ŽALGIRIS 1:0 SŪDUVA

lff-taure-zalgiris-suduva

Kadangi jūsų metraštininką šiandien ištiko lengvas gripo priepuolis (ar bent jau šiokia nuojauta pakvipo, kad reikalai gali link gripo pakrypt), jis po ilgų svarstymų vis tik nusprendė nerizikuoti savo gyvybe ir vietoj Liepkalnio gatvės po darbo pasuko namo. Taigi, mano matytas vaizdas buvo toks pats kaip ir daugumos jūsų – susidarė įspūdis, kad žiūrovų stadione šį kartą buvo dar mažiau, nei aną kartą Sūduvai lošiant prieš Trakus.

Sūduva šias rungtynes pradėjo panašia sudėtimi, kaip ir paskutinėse sėkmingose rungtynėse prieš Žalgirį Marijampolėje. Visų pirma, omeny turiu senokai matyto Milošo Kovačevičiaus pasirodymą startinėje sudėtyje. Kitas pokytis natūralus – Bagdanavičius ant suolo, o vietoje jo – Chvedukas, kuris praeitą kartą negalėjo žaisti dėl diskvalifikacijos. Tuo tarpu Žalgiris ant suolo paliko būrelį pagrindinės sudėties žaidėjų. Aišku, Žalgirio atsarginiai yra tokie, kad sunkoka kalbėti apie tai, jog Šembero, Freidgeimo, Švirljugos ir Nyuiadzi trūkumas fundamentaliai susilpnino šios komandos jėgas. Visi tie, kurie aikštėje pasirodė vietoje minėtų žaidėjų bet kurioje A lygos komandoje būtų garantuoti pagrindinės sudėties muzikantai.

Kitas dalykas – greičiausiai ir nesustiprino. Bent jau toks vaizdas susidarė pažiūrėjus du trečdalius pirmo kėlinio. Žaidimas vyko vangokai. Žalgiris pernelyg didelio noro energingam futolui nerodė, masyvaus spaudimo demonstruoti nemėgino. Sūduvai toks Žalgirio požiūris, be abejo, buvo naudingas. Mat su ramiai žaidžiančiu Žalgiriu ir Sūduva lošti gali visai neblogai.

Štai ir galime spėlioti, kas ir vėl lėmė nelabai išvaizdų Žalgirio žaidimą. Pagrindinės sudėties praretinimas? Ar vis tik motyvacijos stoka, kurios, anot Žalgirio žmonių ir gerbėjų, šiose rungtynėse tikrai neturėjo trūkti? Negaliu sakyti, kad Žalgiris lošė blogai. Tiesiog nesijautė masyvumo, svorio, greičio ir individualaus pranašumo, kuriuo galėdavome pasigrožėti sezono pradžioje.

O štai Sūduva intensyviai gynėsi. Intensyviai ir protingai. Mat paspausdavo Žalgirio žaidėjus net ir jų pusėje, pasivaikydavo netoli centro ir labai atidžiai prižiūrėjo Wilką, ko gero pavojingiausią žmogų šiandieninėje Žalgirio sudėtyje. Žalgirio puolimas nebuvo labai išradingas. Žalgiris arba mėgindavo kelti balionus (apie juos mes viską žinome), arba ieškodavo žemais perdavimais Andreou. Bet kadangi Andreou kamuolio dažniausiai laukdavo lietuvišku stiliumi – stovėdamas, tai to kamuolio dažnausiai ir negaudavo. Vienintelę iš tikro pavojingą ataką Žalgiriui sukūrė pati Sūduva, kai Tomas Radzinevičius labai nesėkmingai atmetė kamuolį atgal nuo vidurio linijos atkirsdamas pusę savo gynybos.

Sūduva labai pavojingų atakų taip pat nesukūrė, tačiau mūsų komandos smūgiai buvo aštresni. Mat situacijos buvo pavojingesnės. Geriausia – 15 minutę, kai daili Sūduvos ataka baigėsi Baranovskio įkirtimu į baudos aikštelę ir smūgiu iš labai dėkingos padėties. Tik į vartus mūsiškiui pataikyti nepavyko. Kaip ir visais kitais 3-4 atvejais, kai Žalgiriui kildavo šiokia tokia grėsmė.

Kėlinio žaidėju neabejodamas rinkčiau Karolį Chveduką – šiandien šis vaikinas atrodė puikiai, ypač individualiose dvikovose su vienu ar keliais Žalgirio žaidėjais. Nors kėlinys nepasižymėjo gausiomis pražangomis, tačiau Chveduką Žalgirio žaidėjai griovė kokius 4-5 kartus. Bet kokiu atveju, pirmas kėlinys ir vyko, ir pasibaigė Sūduvai priimtinu būdus.

O va antrasis prasidėjo padidintu Žalgirio spaudimu. Matyt, per pertrauką treneris subarė savo snūduriavusius auklėtinius. Iš kitos pusės, tas tris labai nemalonias situacijas prie Sūduvos vartų per pirmas 5 antro kėlinio minutes iš esmės sukūrė Žalgirio prancūzas, aikštėje pasirodęs pirmo kėlinio pabaigoje. Sūduvai lyg ir derėjo ta proga rimčiau pagalvoti apie gynybą. Tačiau apsukų nemažino ir mūsiškiai. Dar pora minučių ir Sūduva sukūrė ligi tol puikiausią progą – skaičiuojat ir Sūduvos, ir Žalgirio kūrinius. Tolimas perdavimas iš gynybos gilumos ir kažkokiu būdu Tomas Radzinevičius sugebėjo išbėgti vienas prieš Vitkauską. Deja, Tomui šiais metais įvarčius mušti sekasi sunkiai. Vis tik norėtųsi, kad tokio lygio žaidėjas štai tokiose rungtynėse išnaudotų progas, kokių žaisdamas prieš Žalgiri negali tikėtis daug sukurti.

Maždaug tuo metu žaidimas ir vėl išsilygino – Žalgirio įkarštis nebuvo toks karštas. Įdomiausia čia man yra tai, kad Sūduva tą įkarštį apmalšino ne tiek masine gynyba, kiek visai neblogu atakuojančiu futbolu ir naujomis progomis, kurios Žalgiriui ir neleido galvoti tik apie puolimą.

Futbolas vyko panašiu stiliumi ir toliau. Žalgiris lyg ir spaudė, Sūduva gerai gynėsi ir karts nuo karto surengdavo gerą ataką, kuri pasibaigdavo visai neblogu smūgiu ir galimybe rungtynių komentatoriui pagirti puikiai žaidusį Vitkauską.

Deja, Sūduva vis tik persistengė – pernelyg įsijautė į atakuojančios komandos vaidmenį ir pamiršo, kad lošia ne prieš Šiaulius ar Bangą. Štai taip – akimirkos atsipalaidavimo pakako, kad visų rungtynių darbas nueitų šuniui ant uodegos. Įvartis buvo muštas situacijoje, kurios eigoje buvo beveik aišku, kad įvartis kris. Juk net keli Žalgirio žaidėjai buvo visiškai laisvi Sūduvos baudos aikštelėje – mūsiškių trūko, o tie, kurie buvo netoliese matyt skaičiavo varnas ar žiūrovus tribūnose, nes į laisvus Žalgirio žaidėjus dėmesio nekreipė.

Tai yra tos smulkmenos, kurios ir skiria gerą komandą nuo išskirtinės. Be abejo, tai – atsainaus Sūduvos vadovų požiūrio į trenerio vaidmenį komandos gyvenime rezultatas. Kuo griežčiausias drausmės laikymasis yra vienas iš esminių efektyvaus žaidimo garantijų lošiant su tokiu varžovu kaip Žalgiris. Už tai yra atsakingi tik treneriai. O kad trenerių suolelis Sūduvoje šiais metais yra trumpiausias iš visų komandos grandžių, tai ir negali tikėtis, kad visi žaidimo punktai būtų kokybiškai numatyti, suplanuoti ir išspręsti. Patikslinu – kritikuoju ne trenerius, o treneriais nesirūpinančius komandos vadus.

Išvada? Tokia, kokią jau buvau padaręs prieš rungtynes. Sūduva sulošė puikias rungtynes, nes lošė maksimalistiškai. Žalgiris sulošė labai vidutiniškas, nepersistengdamas ir netgi pataupydamas kai kuriuos žaidėjus. Sūduva galėjo laimėti. Tačiau padarė pora klaidų, kurios baigėsi lengvu Žalgirio įvarčiu. Taigi, puse kojos lošęs Žalgiris rezultatą pasiekė, o puikiai variusi Sūduva – liko be nieko.

Aišku, niekas dar šioje dvikovoje neprarasta. Tačiau į antrą dublio dalį Sūduva važiuoja su minusu. Jėgų ne mažiau svarbiai kovai šeštadienį su Atlantu ši kelionė į Vilnių tikrai nepridėjo. Jėgos aikštėje lošiant prieš Atlantą nepridės ir šiandien gauta Šoblinsko geltona kortelė – berods, šeštoji. Vadinasi – Marius pentadienį jau gali eiti į naktinį klubą, nes žaisti šeštadienį nereikės.

Tad viskas yra gerai. Sūduvos žaidimo kreivė kol kas vis dar kyla. Tačiau šis pralaimėjimas parodė, kad kartais net ir maksimalistinio komandos nusiteikimo gali nepakakti teigiamam rezultatui pasiekti tuomet, kai klysti nėra jokių galimybių. Tik ar gali būti kitaip, kai žaidi tik po du kokybiškus ratus per sezoną.

LFF taurė: laukiam Žalgirio Vilniuje

suduva-zalgiris-2013-1

Tokiais atvejais, visada yra du požiūriai. Vienas, praktiškasis, sako, kad žymiai geriau taurės varžybose būtų gauti kokią silpną komandą ir būti garantuotam, kad žengsi toliau mažesnėmis pastangomis. Kitas, maksimalistinis požiūris, visada džiūgauja gavęs galingą važovą. Tokie žaidimai grūdina komandą ir suteikia jos gerbėjams išskirtinių akimirkų, net jei teigiamo rezultato tikėtis yra žymiai sunkiau. Juk komandiniame sporte įtampos visada būna daugiau, kai rungtynių laimėtoją sunku nuspėti.

Visiems žinoma tiesa, kad Žalgiris jau keletą sezonų yra sunkiai pavejamas Lietuvos lygos lyderis. Kartais Žalgiris klupteli. Sulošia lygiom ar netgi pralošia. Nuo 2012 metų iki šios dienos Žalgiris A lygoje pralaimėjo lygiai 8 kartus. Sūduva per tą laiką lygoje patyrė 21 pralaimėjimą. Pernai ir šiemet Sūduva prieš Žalgirį lošė 8 kartus. 1 kartą laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 4 kartus pralošė. Įvarčių santykis – košmariškas: 6-21.

suduva-zalgiris-2008-1

suduva-zalgiris-2008-2

Sūduva ir Žalgiris: 2008 metai. 

Tiesa, statistikoje mums yra ir gerų žinių. Skaudžiausius pralaimėjimus Žalgiriui Sūduva patirdavo sezonų pradžioje. Kuo toliau – tuo žaisti sekdavosi geriau. Vienintelę pergalę Sūduva pelnė paskutiniame praeito sezono ture. Ją visi pamename, todėl dar kartą tos istorijos nekartosiu. Šiemet paskutinis Sūduvos ir Žalgirio žaidimas taip pat mums buvo palankiausias. Gan netikėtai (nes ką tik buvo praradusi trenerį, o iki tol gero žaidimo nerodė) Sūduva prieš Žalgirį sulošė ko gero puikiausias sezono rungtynes.

Tačiau šį statistinė tendencija daugiau pasako apie Žalgirio, o ne Sūduvos žaidimo kreivę sezono metu. Sezonus galingasis Žalgiris pradeda itin energingai. Kartais rodo puikų žaidimą, kartais – ne tokį gražų, tačiau semia vieną po kitos pergales tol, kol maždaug sezono viduryje tampa aišku, jog tik stebuklas gali atimti iš Žalgirio aukso medalius. Tuomet Žalgiris sėda. Nieko nepadarysi – komanda nėra jauna, pilna žaidėjų, kuriems reikia nemažai stengtis, kad A lygos auksą paverstų kraują kaitinančiu iššūkiu. Tuomet su Žalgiriu žaisti tampa įmanoma netgi komandoms, kurios tiek sudėtimi, tiek ir biudžetu nuo Vilniaus komandos gerokai atsilieka.

Žalgirio požiūrį į sezono pabaigas ko gero geriausiai atskleidžia kažkur skaityta ar girdėta Deivido Šembero citata apie dabartinę komandos situaciją: “taškus, reikalingus laimėti auksui sugebėtų surinkti net ir I lygoje lošiantis Žalgirietis”. Štai kodėl pats Žalgiris atrodo aikštėje nykokai – siekti šiai komandai jau nebėra ko, o dauguma komandos narių jau yra pernelyg brandaus amžiaus, kad juos viliotų perspektyva “žaisti savo malonumui”.

suduva-zalgiris-2010-1

suduva-zalgiris-2010-2

Sūduva ir Žalgiris: 2010 metai

Nesiekiu kritikuoti Vilniaus komandos. Tiesiog bandau suprasti šios komandos lygiui ir sudėčiai nepriimtiną ir nebūdingai prastą futbolą, kurį Žalgiris rodė, pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su Atlantu. Atlantas išskirtiniu futbolu taip pat negalėjo pasigirti. Taip, Klaipėdos komanda buvo užsivedusi – ypač po antrojo įvarčio. Tačiau pakako intensyvesnės gynybos, kad Žalgiris pereitų prie mums taip pažįstamų balioninių atakų, kurios ir šios komandos atlikime buvo ne mažiau beviltiškos nei Sūduvos. Jei lygoje būtų bent 2-3 komandos, kurios su Žalgiriu kaip lygios su lygiu galėtų lošti ne tik sezono pabaigoje, bet ir jo pradžioje – kitokį ir patį Žalgirį matytume čempionato gale.

Ar tai reiškia, kad Sūduvai bus lengviau? Aišku, kad ne. Tačiau bus žymiai lengviau, nei žaisti su Žalgiriu pirmoje sezono pusėje. Esu tikras, kad Žalgirio atstovai kalbės apie tai, kad taurės varžybos – tai ne ilgas čempionatas, kad komandos nusiteikimas bus visiškai kitoks, kad komandai – labai svarbu laimėti taurę.

Tik palaukit – kelinta tai būtų iš eilės Lietuvos taurė? Ogi ketvirta. Žalgiris Lietuvos taurę laimėjo tris pastaruosius sezonus. O ką dauguma Lietuvos futbolo mylėtojų galvoja apie dabartinį taurės turnyrą? Ogi tą patį – kad taurę ir vėl laimės Žalgiris. Taip galvoja ir Žalgirio gerbėjai, ir žaidėjai, ir visi vadovai. Mat taip galvoti yra logiška ir racionalu. Kai turi keliom galvom geresnę komandą, tokias pergales planuoti yra labai lengva. Beje, Žalgiris yra daugiausiai kartų Lietuvos taurę laimėjusi komanda per visą Lietuvos futbolo istoriją. Taurė Žalgirio žaidėjų rankose jau yra buvusi 8 kartus. Apibendrinant, galime būti tikri, kad ir šį kartą Žalgiris nebus kaip nors išskirtinai nusiteikęs ir užsivedęs. Žalgiriui ir vėl bus eilinės sezono rungtynėse, kuriose eilinį kartą iš komandos bus tikimasi vien tik pergalės.

suduva-zalgiris-2012-1

suduva-zalgiris-2012-3

suduva-zalgiris-2012-4

Sūduva ir Žalgiris: 2012 metai

Galėtum sakyti, kad Sūduvai tokia reikalų padėtis yra išskirtinai dėkinga. Galėtum manyti, kad Sūduva turi kaip niekad gerą šansą pozityviai baigti šį dublį, o tada – jau ramiai tikėtis imti ir taurę. Juk galingiausias varžovas jau būtų pašalintas.

Tačiau aš nemanau, kad Sūduvai šis taurės ketvirtfinalis bus bent kiek lengvesnis vien dėl to, kad Žalgiriui trūksta motyvacijos. Žalgiris yra pakankamai mūsų kraštui gera komanda, kad ir be išskirtinio nusiteikimo sugebėtų sužaisti dvi rungtynes taip, kad pasiektų sau reikalingą rezultatą. Jei būtų lošiamos vienos rungtynės – optimizmo turėčiau žymiai daugiau. O dabar Sūduvai matau tik vieną įmanomą taktiką. Tik ji galėtų leisti tikėtis perlipti Žalgirio slenkstį.

Autobusas prie savo vartų. O gal net ir visas traukinys. Maksimali gynyba siekiant vieno tikslo – nepraleisti įvarčio. Neįmuši pats? Na ir kas. Jei nepraleisi – vis viena viskas baigsis pendeliais, kuriuose galėsi tikėtis, kad kaunietis Bartkus (jei neklystu) bus geresnis už marijampolietį Vitkauską.

Terminą “autobusas” vartojo labai nekritiškai. Juk ir patys Žalgirio žmonės autobusų vairuotojais vadina visas be išimties lygos komandas. Mat visos be išimties lygos komandos su Žalgiriu lošia gynybinio stiliaus futbolą ir viliasi Vilniaus komandą pagauti retomis kontratakomis. Atlantas paskutinę pergalę prieš Žalgirį pasiekė būtent tokiu stiliumi. Čia “autobusas” nereiškia 11 Sūduvos žaidėjų, susibūrusių savo baudos aikštelėje. Tokia gynyba Sūduvai netgi nėra labai tinkama. Mat mūsų žaidėjai mėgsta pražiopsoti tolimus priešininkų smūgius. Siekiant kiek įmanoma uždaryti kelius į savo baudos aikštelę – tokių smūgių būtų praleista dar daugiau. Panašiai Sūduva mėgino žaisti rungtynių pabaigą prieš Trakus. Ir gavo tolimą įvartį.

Ne, Sūduvai reikia gintis panašiai, kaip buvo ginamasi prieš Žalgirį paskutinėse rungtynėse ar prieš Trakus aną savaitę. Žymiai efektyviau Žalgirio puolimą pasitikti tolokai nuo savo vartų maksimaliu spaudimu. Būtina neleisti Žalgirio žaidėjams patogiai gauti kamuolius. Verta mažomis pražangomis aikštės viduryje gesinti žaidimo tempą. Ir vienas kitam padėti gynybos kraštuose. Ir nežiopsoti savo baudos aikštelėje. Ir jei puolimas nebus prioritetas, tuomet šiam gynybiniam futbolui bus galima paaukoti daugiau žmonių. Galbūt net verta pradėti rungtynes be Tomo Radzinevičiaus ir leisti jį aikštėn tik tuomet, kai visi 22 žmonės jau bus gerokai nusilakstę.

suduva-zalgiris-2013-2

suduva-zalgiris-2013-3

suduva-zalgiris-2013-6

Sūduva ir Žalgiris: 2013 metai. 

Kaip bus taip bus. Kad ir kaip bus – dviprasmiška situacija Sūduvai susiklostė. Jei tarsime, kad esminis komandos tikslas yra iškovoti teisę kitais metais pasivažinėti po Europą, šią akimirką labai sudėtinga nuspręsti, kuris turnyras yra efektyvesnis kelias link minėto tikslo. Ir vienu, ir kitu atveju Sūduvai reikės futbolo dievų paramos.

Sakyčiau, racionaliausia būtų trečiadienio rungtynėse nepersistengti. Nesukrauti visų pastangų ant šio vieno žaidimo aukuro. Mat savaitgalio pasibėgiojimas su Atlantu Marijampolėje taip pat bus esminis – galbūt tai bus netgi svarbiausios sezono rungtynės. Todėl labai svarbu prieš jas negauti traumų, neprisirinkti kortelių ir neišnaudoti visų jėgų. Štai todėl ir manau, kad trečiadienį Sūduvai būtų puiku išspausti lygiąsias arba jei pralaimėti – tuomet minimaliai. Visiškai pakaktų po trečiadienio rungtynių išsaugoti galimybę išspręsti dublio reikalus antroje kovoje. Juk kai ji vyks, Sūduvos reikalai lygoje bus žymiai aiškesni. Tuomet bus žymiai lengviau susidėlioti prioritetus.

31: TRAKAI 1:3 SŪDUVA

FK Trakai - FK Sūduva

Į nuostabų bei jaukų Lietuvos futbolo federacijos stadioną išskirtinai gausiai (žr. nuotrauką) susirinkę Trakų futbolo klubo gerbėjai galingomis ovacijomis, džiaugsmingais šūksniai bei pirotechniniais-choreografiniais pasirodymais sutiko į aikštę išeinančias komandas. Triukšmas buvo toks stiprus, kad net nustelbė balsą kunigo, kuris Aušros vartų koplyčioje lenkų turistams pamokslavo apie rojaus linksmybes ir pragaro kančias. O vienas pensininkas, užsnūdęs po sočių pietų savo bute Basanavičiaus gatvėje, pašoko lovoje galvodamas, kad prasidėjo karas.

Rungtynes filmavo daugybė kamerų, o virš stadiono ratus suko dronai, karts nuo karto iš paukščio skrydžio televizijos žiūrovams parodydami švytintį tamsiame mieste stadiono kubilą. Puikiai įrengtame spaudos centre, lyg kokiame Babelio bokšte, skambėjo įvairiausios pasaulio kalbos, kuriomis pranešimai apie rungtynių eigą keliavo į visus mūsų planetos žemynus. Prašmatniose VIP ložėse lietuvišku suktiniu bei cepelinais mėgavosi didžiausių pasaulio korporacijų prezidentai – ką tik aikštėn žengusių komandų rėmėjai.

O jūsų godotinas metraštininkas glaudėsi vienos iš galinių tribūnų tolimiausiame kampe – bilietą į Lietuvos lygos rungtynes galėjai gauti tik tokiu atveju, jei turėjai draugų Seime, Maximos valdyboje arba čigonų tabore. O kadangi metraštininkas tokių draugų neturėjo, tai paklojo 300 eurų bilietų perpardavinėtojui (jo teigimu, bilietus jis gaudavo tiesiai iš paties Prezidento) už kuklią vietą, iš kurios tegalėjo matyti trečdalį aikštės. Tačiau džiaugėsi ir tuo – lemiamų rungtynių atmosferą sunku pamiršti. Skardžiai suskambo teisėjo švilpukas ir futbolo spektaklis prasidėjo.

>>>

Meluoju. Viskas buvo šiek tiek kitaip. Tačiau džiaugsmo mums, Sūduvos mylėtojams, suteikė nė kiek ne mažiau. Vienas iš esminių mūsų komandos bruožų – sugebėjimas mums drūčiai nustebinti. Kartais netikėtai nudžiuginti, o kartais – nuvilti. Tokių netikėtumų komanda mums iškrečia po kokius 3-4 per sezoną. Šį kartą buvo tas gerasis netikėtumas.

Kažin ar kas nors iš mūsų galėjo net pasvajoti, kad šios rungtynės bus tokios “lengvos”. Rašau kabutėse, nes Sūduvai lengva nebuvo – chebra dirbo iš peties. Tačiau rungtynių eiga, žvelgiant iš Sūduvos perspektyvos, buvo teigiama. Būtent dėl to, kad chebra dirbo iš peties. O va Trakai – labai nemaloniai nustebino prastu žaidimu be įkvėpimo kibirkšties. Trakai lengvai palūžo ir atsigauti nebesugebėjo. Tačiau nuo to mums tik geriau. Sūduva vis tik sugebėjo su trenksmu grįžti į lenktynes dėl medalių, nesunkiai patiesdama stipriausią varžovų iš visų, kurie šiemet dar lygoje liko. O tai reiškia, kad sezono pabaiga bus įtempta ir kupina emocijų.

Deja, tas pats jūsų godotinas metraštininkas pamiršo į fotoaparatą įsidėti maitinimo elementą. Todėl vaizdingo reportažo apie šias įsimintinas rungtynes nebus. O gaila – juk pirkau bilietą už 16 litų į tribūną po stogu, kur nuobodžiavo nemažas būrelis visuomenėje žinomų personažų. Tiesa, reikia pripažinti, kad “tribūna po stogu” yra labai simbolinis apibūdinimas – po stogu šiame stadione sėdti VIPŲ VIPŲ VIPAI.

>>>

Rungtynes Sūduva pradėjo įprastos sudėties su viena išimtimi – vietoje diskvalifikuoto Šoblinsko nuo pirmų minučių lošė Martinezas. Arba – Aibaras. Iki šiol taip ir nesupratau iki galo kaip šį futbolininką reikėtų vadinti. Mažumą gaila, kad iš pagrindinės sudėties iškrito Mindaugas Grigaravičius – Baranovskij ir Russo pastaruoju metu lošia taip kokybiškai, kad kito kelio Audriui Ramonui ko gero ir nėra. Gaila, nes Mindaugui laiko tenka mažokai. Bet tai – niuansai, kurie yra nesvarbūs tol, kol komanda pasiekia rezultatą.

Žaidimas prasidėjo kažkokia makalyne prie Trakų vartų, tačiau greitu įvarčiu ji nepasibaigė. O tada komandos įsileido į gan energingą žaidimą aikštės viduryje. Negali sakyt, kad Sūduva ir Traka labiau rūpinosi gynyba ar mėgino mušti rungtynių ritmą, tačiau arčiau priešininko vartų nepavykdavo prasibrauti nei vieniems, nei kitiems. Galbūt kiek pavojingiau judėjo Sūduva – tačiau skirtumas buvo per menkas, kad galėtum tikėtis lengvos persvaros.

Iš kitos pusės, aiškiai matėsi, kad mūsų komanda valdo rungtynių eigą. Trakai, atlikdami “namų” komandos vaidmenį, privalėjo diriguoti žaidimui, tačiau to padaryti jiems nesisekė. O nesisekė dėl vienos elementarios priežasties – Sūduva gynyboje žaidė panašiu stiliumi, kuriuo lošdama vos nepalaužė Žalgirio paskutinėse rungtynėse. Sūduvos žaidėjai tinkamai judėjo ir gynėsi itin kibiai.

Sakyčiau, kad būtent toks Sūduvos žaidimas gynyboje ir nulėmė šių rungtynių eigą. Trakai per visas rungtynes neturėjo nė vienos padorios progos. Kokius tris kartus Sūduvos gynėjai ir saugai gan bjauriai ir aplaidžiai leido Trakų žaidėjams smūgiuoti iš toli. Kuo baigėsi vienas iš tokių smūgių puikiai matėme antrame kėlinyje.

Tačiau pozicinis žaidimas Trakams sekėsi tik aikštės centre. Ten kartais Trakų žaidėjai iš tikro parodydavo, kad yra geriau parengti už mūsiškius – geriau mato aikštę, greičiau ir įdomiau atiduoda perdavimą. Tačiau, kai kamuolys priartėdavo prie Sūduvos baudos aikštelės, visas pranašumas dingdavo lyg stadiono tablo, kuris ir vėl išnyko po rinktinės žaidimų.

Sūduvos gynybinės pajėgos ir vėl laimėdavo daugybę dvikovų, žaidėjai puikiai vienas kitam padėdavo ir kamuolys tuoj pat lėkdavo kur nors toliau. Tačiau pusę kėlinio tikrai neatrodė, kad toliau viskas eis lyg sviestu patepta. Nors Sūduva ir puikiai gynėsi, tačiau ir mūsiškių atakos lengvai nesilipdė. Tiesa, Sūduvos žaidėjai už iššvaistytas pusproges labiau turėtų pykti ant savęs, nei ant Trakų gynėjų, kurie kartais sužaisdavo pasibaisėtinai. To rezultatas – dvi geltonos Trakų gynėjams per pusę kėlinio. O va Sūduvai vis ko nors pritrūkdavo. Juk ne veltui Ramonas pirmam kėlinį šaukė: “Valia, kas čia dabar – šeštą kartą ant šiknos krenti!”

Nepaisant viso to – rungtynes žiūrėti buvo gan ramu. Viena, Sūduva puikiai gynėsi. Antra, vis tik Sūduvos atakos buvo logiškesnės, prasmingesnės nei bukoki Trakų bandymai kaktomis pramušti Sūduvos gynybines linijas.

O tada nutiko esminis šių rungtynių epizodas. Kampinis ir netikėtas, tačiau nestiprus ir nepavojingas Chveduko smūgis. Kamuolys ėjo tiesiai į vartininką – stadione jo skriejimas atrodė dar lėtesnis nei filmuotoje medžiagoje. Įvartis į Trakų vartus krito lyg sulėtintame filme – kai jau atrodė, kad dar viena ataka baigiasi, kažkokiu mistiniu būdu kamuolys atsidūrė vartuose. Gali sakyt, kad Sūduvai pasisekė. Gali sakyt, kad Trakų vartininkas grubiai suklydo (tikiuosi, kad LFF nepaskirs baudos ir jam – toks jausmas, kad šiais metais kiekviena rimtesnė mūsų futbolininkų klaida LFF klerkams iškart sukelia įtarimų dėl “sporto principams prieštaraujančio elgesio”). Bet kokiu atveju, po šio įvarčio siužetas turėjo rimtai keistis.

Be abejo, Trakai privalėjo užmesti anglių puolime. Be abejo, Sūduva privalėjo labiau atsitraukti ir dar atidžiau gintis. Tačiau mūsų komandai tokios situacijos – idealios. Kuo gausiau priešininkas puola, tuo daugiau šansų gerai kontratakai. Turint omeny prastą Trakų gynėjų pasirodymą, kontratakų buvo galima tikėtis.

Sūduva keliskart pakliuvo į nuošalę. Vien tai rodė, kad komanda juda teisinga linkme. Nuošalė – dviprasmiškas dalykas. Situacija, kai viską lemia sekundžių dalės ir centimetrai. Žaidimas ant nuošalės ribos yra žaidimas su ugnimi. Tačiau Trakai pavojaus signalų neišgirdo.

Ir tuomet prieš pat pertrauką krito vienas dailesnių Sūduvos įvarčių per visą sezoną. Valentinas Baranovskis pagaliau sugebėjo nenukristi ir atlikti tobulą perdavimą, Martinezas labai išmintingai praleido kamuolį, o Tomas Radzinevičius pagaliau susigrąžino savo žaidimo stilių ir atliko neatremiamą smūgį. Labai svarbu yra tai, kad įvarčio “gamyboje” sudalyvavo ne tik šie trys žaidėjai. Chveduko bei Vaskelos indėlis yra ne mažiau svarbus. Išvada – puikūs ir darnūs komandiniai veiksmai atneša teigiamą rezultatą.

Antro kėlinio Sūduvos misija buvo paprasta. Visų pirma – nepraleisti greito įvarčio, išsaugoti savo vartus sausus bent pirmas 15 minučių. Sūduva padarė ne tik tai – įvarčio nepraleido, iniciatyvos neatidavė ir surengė dar vieną tobulą kontrataką, po kurios rezultatas tapo mažumą nepadorus. Ten ir vėl tobulai suveikė Valentinas Baranovskis – antras rezultatyvus perdavimas per vienerias rungtynes! Baranovskiui už tai laisvai galima rašyti dešimtuką. Tačiau ir vėl – ne mažiau svarbus ir kolegų indėlis. Vaskela tą ataką pradėjo tolimu perdavimu į plotą, Radzinevičius nukreipė poros Trakų žaidėjų dėmėsį, o Martinezas – pagaliau – puikiai smūgiavo ir pataikė į vartus! Taigi – dar vienas “sužaistas”, neatsitiktinis įvartis.

Po to beliko formalumas. Tiesa, Trakai perėmė aikštę į savo rankas – ypač po įmušto įvarčio. Tačiau daugiau nieko rimtesnio sukurti taip ir nesugebėjo. Kažkaip trūko šiais komandai ir noro, ir ugnies, ir jėgų. Vienintelis ryškesnis dalykas, kurį atliko Trakai – paleido vieną prieš savo vartininką Mindaugą Grigaravičių, kuris, deja, į vartus pataikyti nesugebėjo.

 

>>>

Štai tokia netikėtai smagi gavosi dienos pabaiga Vilniuje. Po rungtynių aplinkinės gatvės ir rajonai buvo tiesiog užsikimšę – iš stadiono į miestą plūstelėjo bent 60 000 rungtynių žiūrovų. Artimiausios sankryžos buvo užkimštos limuzinų ir ferarių, kurie gabeno namo lietuviško futbolo grietinėlę – milijonierius futbolininkus ir milijardierius klubų rėmėjus bei savininkus. Tiesa, žmonės nebuvo labai linksmi – juk jų mylima ir karštai palaikoma komanda patyrė skaudų pralaimėjimą ir sukomplikavo savo dar neseniai ramiu atrodžiusį gyvenimą. Tačiau futbolo gerbėjai vis viena buvo pakilios nuotaikos – pilnas stadionas, tribūnų gausmas, prožektorių šviesos ir nuostabus futbolo spektaklis džiugina net ir tuomet, kai tavo komanda sužaidžia prastai.

 

>>>

Jau visai vėlai, prieš vidurnaktį, Edgaras Jankauskas neramiai mynė ratus priešais Trakų pilies vartus. Pagaliau sargybinis jam davė ženklą – “gali eiti”. Užlipęs siaurais laiptais, jis nedrąsiai pravėrė sunkias menės duris. Į viduryje menės riogsantį tvirtą ąžuolinį stalą pasirėmęs stovėjo Vytautas Didysis ir lėtai kramsnojo kibiną. Kiek tolėliau jo giminaitis Kęstutis išmaniuoju telefonu gliaudė lazdynų rieštus. Vytautas Didysis numetė kibino likučius prie kojų gulėjusiam kurtui ir rūsčiai suraukė antakius. Edgaras Jankauskas tyliai uždarė duris ir nuleido galvą.


Twitter

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Artimiausios rungtynės

Spalio 25 (šeštadienis): 18 val.
32: Sūduva - Atlantas
.
Lapkričio 2 (sekmadienis): 18 val.
33: Ekranas - Sūduva

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,110,817 hits

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.