Algimantas ir Igoris: kas geriau?

Yra du įdomūs dalykai. Vienas – koks Igoris Pankratjevas yra treneris? Koks jo darbo stilius? Ar galima iš jo treniruotų komandų žaidimo daryti kokias nors išvadas apie jo, kaip trenerio, veiklą? Antras įdomus dalykas – palyginti Gabrio ir Pankratjevo požiūrius į futbolą.

Štai čia mano kompetencija baigiasi. Apie Gabrį ir jo žaidimo stilių dar papilstyt galėčiau, bet Pankratjevas yra visiškas tamsus miškas. O juk treniravo ir Atlantą (netikėtai išėjo pats), iškart po to treniravo Kauną (čia buvo keistokai – berods kontraktas tarp trenerio ir komandos baigėsi likus vienerioms rungtynėms iki čempionato pabaigos), paskui – Žalgirį (čia buvo diskvalifikuotas ir, dar nesibaigus diskvalifikacijai, atleistas „bendru sutarimu”). Jei neklystu – visa tai vyko 2005-2006. Po to treniruota viena iš jaunimo rinktinių.

Tad jei čia užsuka žmonių, bent kiek geriau matančių Pankratjevą-trenerį – maloniai prašome tuo matymu pasidalinti komentaruose arba, jei matymas yra gilesnis, prašom pasiųst jį ponaspop@yahoo.com. Įdėsiu atskiru paskelbimu.

Algimantas prieš Igorį: Sūduvos gelbėjimo operacija

Patinka tai mums ar nepatinka, bet Gabrys sužaidė savo paskutines rungtynes už Sūduvą. Bent jau šį sezoną. Diskusijų apie šį netikėtumą buvo per akis, tad pamažu jau galima ir apibendrinti Sūduvos sezono pradžią.

Pabandykime atsukti laikrodį atgal. Istorija baigėsi tuo, kad Sūduvos valdžia pareiškė, jog yra nepatenkinta sezono pradžia, todėl ima į komandą „šviežio kraujo”, o Gabrį, kaip komandai nusipelniusį personažą, padaro to „šviežio kraujo” asistentu. Kas bus su Vencevičiumi, iki šiol buvusiu Gabrio asistentu, paminėta nebuvo. Keisčiausiai skambėjo ta pasiaiškinimo dalis, iš kurios lyg ir aiškėjo, kad trenerį keisti nuspręsta ir naujas treneris surastas per savaitę – tarp rungtynių su Šilute ir Ekranu.

Kaip visuomet tokiais atvejais, viskas prasidėjo nuo gandų. Tai šen tai ten pasirodė baigščios dviejų žodžių užuominos „Gabrys atleistas”. Pamažu, aktyviai prisidedant ir šių eilučių autoriui, gandai išvirto į energingą diskusiją tema „o kas būtų, jei tai būtų tiesa”. Nespėjo apdžiūti purvas, suverstas ant gandų skleidėjų galvų (suverstas, reikia pripažinti, pelnytai – nes gandus skleisti negražu), kai gandai virto realia „naujiena”.

Nesu tikras ar galima tokį apibendrinimą taikyti visam LT futbolui, bet Sūduvos atveju tai jau ne pirmą kartą nutiko. Prisimenant šią istoriją, susidaro įspūdis, kad būtent intensyvios fanų diskusijos Sūduvos tinklapyje ir privertė komandos valdžią kiek pakrutėt ir šiaip ne taip išspaust „oficialius komentarus”. Galbūt tuo tikėti ir naivu, tačiau Sūduvoje ne kartą atrodė, kad būtent fanų keliamas šurmulys verčia reaguoti ir komandos valdžią. Matyt, nejauku pasidaro – fanai vienas kitam akis drasko, futbolas.lt irgi jau straipsnį įraito pavadinimu „sklinda kalbos”, o Sūduvos valdžia tyli. Aišku, naujiena galima tik tuomet, kai parašas padedamas, tačiau tam tikri ketinimai gali būti deklaruojami žymiai anksčiau. Kaip ir nepasitenkinimas vienokia ar kitokia situacija. Deja, LT futbolo verslininkai vis dar nepajėgia suprasti, kad jų komandos nėra eiliniai uab‘ai – yra šimtai žmonių, kuriems rūpi, kas tuose uab‘uose dedasi.  Tam tikru ženklu buvo galima laikyti nebent komandos vadovų murmėjimą po praeito sezono – nors komanda pasiekė tai, ko niekada nebuvo pasiekusi, iš vadovų lūpų skambėjo daugiau priekaištų, nei pagyrų.

Buvo kalbų ir apie tai, kad trenerio pakeitimas susijęs ir su didesnėmis ambicijomis Eurotaurėse. Tik šios minties aš iki šiol nesupratau – kuo Pankratjevas lošiant UEFA taurėje yra geresnis už Gabrį? Nuolatinis nesėkmingas LT komandų pasirodymas Europoje apskritai greičiau priklauso ne nuo komandos sudėties ar trenerių, o nuo bendro požiūrio į tokius turnyrus. Vis tik pas mus jiems rengiamasi taip pat, kaip eilinėms A lygos rungtynėms. Paprastai komanda praktiškai nieko nežino apie būsimą varžovą – todėl ir jokios specifinės taktikos pritaikyti nėra įmanoma. Einama sakant „žaisime, gal pasiseks”. Tik labai abejoju ar nuo trenerio priklauso, pavyzdžiui, galimybė nuvažiuot ir pažiūrėt būsimų priešininkų rungtynes? Juk tai kainuoja pinigus – tai kam juos mėtyt, jei niekas ir taip netiki, kad LT komanda gali pasipriešint normaliai padoresniam varžovui. Na bet čia jau atskira tema – ateis laikas ir jai. O dabar grįžkime prie šios dienos aktualijų.

Taigi, šiemetinė Sūduvos sezono pradžia tragiška. Taip reikėtų suprasti komandos vadovų poziciją. Tokia tragiška, kaip niekad – tokia siaubinga, kad reikia griebtis beviltiškai desperatiškų priemonių – mesti lauk trenerį, nuvedusį Sūduvą į dar neregėtas aukštumas ir paskubomis čiupti pirmą pasitaikiusį laisvą šiokios tokios patirties turintį trenerį. Nors užmuškit nesutiksiu, kad Pankratjevas yra tas didysis „šviežias kraujas”. Taip, tai yra žmogus treniravęs nemažai A lygos komandų, tačiau niekuo ypatingu jo trenerio karjera lyg ir nepasižymėjo. Šiuo atveju, netgi Vencevičiaus virsmas pagrindiniu treneriu labiau skambėtų kaip „šviežias kraujas”. Tiesa, Pankratjevas yra vienu pokštu išgarsėjęs – visi puikiai prisimenam, kas tai per pokštas buvo.

Iki šiol Sūduva sužaidė 8 oficialias rungtynes. 3 Baltijos lygoje, likusias – A lygoje. Iš jų laimėjo trejas, pralošė – ketverias, o vienerias sužaidė lygiom. Įmušė 6 įvarčius, o praleido – 17. Iš pirmo žvilgsnio, skaičiai baisūs, tačiau kokie yra realūs komandos rezultatai? Baltijos lygoje Sūduva jau viena koja kitame etape – pakanka sužaisti paskutines rungtynes lygiosiomis. A lygoje Sūduva turi 7 taškus ir sėdi 4-oje vietoje tarp 8 komandų. Iki pirmo rato pabaigos liko dvejos rungtynės toli gražu ne su A lygos lyderiais. Iš pirmo žvilgsnio komandos padėtis tikrai nėra tragiška – niekas dar neprarasta. Aišku, tie skaičiai rodo ir ką kitą – tai, ką žino visi bent kiek Sūduvos žaidimu besidomintys – komandos gynyba šiemet kiaura kaip rėtis. Gauti 17 bankių per 8  rungtynes yra žiauroka – nebent tu esi Šilutė, jau neegzistuojantis Interas arba FCV, kitaip tariant, komanda, kuri lygoje yra tik dėl skaičiaus.

Aišku, mes galėtume atlikti Lietuvai tipišką pastarųjų metų operaciją ir tarti, kad Baltijos lyga – tai greičiau treniruočių pobūdžio kamuolio paspardymas, nei rimtas turnyras. Turnyrui iš tikro trūksta solidumo ir LT komandos, kurioms čia iš esmės nesiseka, visuomet pasiguodžia tuo, kad „tikslas laimėti nebuvo keliamas”. Tokiu atveju, Sūduvai lieka 8 įvarčiai per 5 rungtynes. Daugoka, tačiau nieko ypatingo. Ypač Sūduvai, kuri čempionatus tradiciškai pradeda silpniau ir tik po to įsibėgėja. Juk pamenu, ta pati Sūduva kadaise pirmuose turuose iš eilės gavo nuo Kauno ir Ekrano bendru rezultatu 9:0. Aišku, aš nemačiau rungtynių su Skontu Marijampolėje, todėl galbūt neturiu tos nuoskaudos, kurią vis dar nešiojasi tose rungtynės buvę. Tačiau aš buvau tuomet, kai Sūduva Vilniuje beviltiškai gavo nuo Žalgirio 1:4, nors pirmi įvartį įmušė, buvau kai bjauriai gavo nuo FCV 1:3. Galų gale, buvau, kai Marijampolėje Sūduvą atsakančiai sumindė Šilutė rezultatu 2:6. Pamenu ir tuos laikus, kai Sūduva vos ne vos išsikapstė iš paskutinės vietos. Ir ką? Nieko, išgyvenom.

Dabar atėjo laikas paklausti, kodėl Sūduvos gynyba šiemet atrodo, kaip buliaus išvartyta tvora? Nieko kito nebelieka, kaip pažiūrėti į komandos sudėtį. Dar praeito sezono pabaigoje komandoje neliko Sobolio, vieno įdomesnių pernykščių žaidėjų. Grigas išėjo į pensiją ir dabar žaidžia kažkurioje pirmos lygos komandoje. Klevinskas, kuris šiemet galėtų būti tvirtas startinės sudėties žaidėjas, galutinai persikėlė į Kauną, o iš ten – tiesiu taikymu į Šilutę. Jasaitis ir pernai nežibėjo, ir šiemet stebuklų nerodo. Skinderis, jei tiksliai pamenu, pernai daugiausiai iš visos komandos aikštėj minučių praleidęs, šiemet pasirodė ko gero tik vieneriose oficialiose rungtynėse. Kas nutiko Skinderiui, kodėl jis vis dar sėdi ant suolo – nieks nežino ir nieks apie tai nekalba. Taigi, lieka Mikuckis ir Vaidas Slavickas. Pirmasis – garantuotas žaidėjas, antrasis – irgi neblogas, nors jo pergrupavimas iš puolimo į gynybą man iki šiol kelia klausimų. Dar turime Laimoną – jau kelintas sezonas sužaidžiantį po keletą rungtynių, bet kol kas tebeesantį atsarginiu. Kas atėjo? Atėjo Rimas, kuris, kaip teigia jį mačiusieji, patenka į pernykščio Milevskio žaidėjų kategoriją ir du brazilai, komandoje atsiradę paskutinę minutę. Ką gali jie visi jau turėjo daugybę progų pamatyti, nes brazilai žaidė kone visas oficialias rungtynes. Gardzijausko stūmimas į gynybą, pademonstruotas žaidžiant su Vėtra, švelniai tariant, atrodo keistokas – nusiperki padorų saugą ir paverti jį gynėju. O gal vis tik ne tame skyriuje apsipirkinėta?

Mat į saugų būrį, kurie ir taip pernai atrodė gerai ir iš kurių komandoje nebeliko tik Miklinevičiaus (Mačiulis vis tik nebuvo pernai solidus žaidėjas), buvo pasikviestas tas pats Girdzijauskas, Barevičius (kuris kol kas žaidžia labai mažai) ir Božinovskis. Puolėjus kol kas palikime ramybėje – galima tik pasidžiaugti, kad komandon pasikvietus Lukšį, Sūduva įgavo pirmą tikrą puolėją nuo Radzinevičiaus laikų.

Ir ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad Sūduva tarpsezoniu daugiau dirbo viešųjų ryšių darbus, o ne tai, kas vadinama „komandos komplektacija”. Sūduva nuolat buvo linksniuojama kaip geriausiai besitvarkanti A lygos komanda – ir treneris stabilus, ir komandos pagrindas stabilus, ir žaidėjai sąlygomis labai patenkinti, ir stadionas naujas lyg ant mielių dygsta. O štai dabar paaiškėjo, kad, besidžiaugiant vadyba, buvo pamiršta, kad komandos gyvybingumui visų pirma yra reikalinga kas kita – gerai žaisti žaidimą, vardu futbolas.

Sunku pasakyti, kas nutiko. Ar komandos vadovai pramiegojo žaidėjų turgų (todėl paskui ir teko pirkti kates maišuose paskutinę akimirką), ar stadiono statybos visus pinigus surijo, ar treneris padarė klaidų. Paskutinė priežastis – mažiausiai tikėtina, nes mūsuose trenerio žodis vis dar toli gražu nėra lemiamas.

Faktas yra kaip blynas – komanda nėra tinkamai parengta šiam sezonui. O kada dabar daryti – vienas velnias težino. Juk akivaizdu, kad su braziliška gynyba medalius Sūduva matys kaip savo ausis. Dubleriams jie gal ir tiktų – bet sumokėjus už žaidėjus po dešimt gabalų dublerių komandą stiprinti – sutikite, labai jau prasta ekonomika (tiesa, Sūduvai tai nėra naujiena – ir pernai užsieniečiai dubleriuose nuolat lošdavo). Tik kad į tų brazilų vietą statyti nelabai yra ką. Nebent išsipildytų mano sena svajonė ir būtų prisiminti jauni vietiniai žaidėjai. Juk vis tiek prasmingiau juos augintis, nei beviltiškus brazilus atkakliai treniruot.

Įdomu, ar Igoris Pankratjevas apie tai pagalvojo prieš sutikdamas tapti Sūduvos treneriu. Nes dabar iš Sūduvos valdžios ir iš paties Pankratjevo lyg ir aiškėja, kad sprendimas buvo priimtas greitai ir daug nemąstant. Pasiskaitė Pankratjevas apie Sūduvos ambicijas auksą laimėti, pažiūrėjo ko gero vieninteles padorias šiemet rungtynes su Ekranu ir suraitė savo parašą ant sutarties. Tikiuosi, Pankratjevo „Sūduvos gelbėjimo planą” jau pamatysime artimiausiose rungtynėse su Atlantu – trauktis bet kokiu atveju jau nėra kur, todėl geriau iš karto imtis radikalių priemonių, nei taikyti „sklandaus perėjimo prie kito žaidimo stiliaus” schemą. Tokiam būdui tiesiog nebėra laiko.

Radzinevičius Čekijoje

Jei nori paklausyti, kaip Radzinevičius varo čekiškai, reikia daryti taip.

Eini į Slovano tinklapį http://www.fcslovanliberec.cz/cz/aktualne/

Tada susirandi kairėj pusėj Slovan TV ikoną. Tada spaudi ant Radzi: Je jedno s kým v semifinále hrajeme. Paklausęs, kaip Radzinevičius varo čekiškai, susirandi kairėj pusėj, viršuje Zapasy ikoną. Tada spaudi ant FC Slovan vs.FK Třinec – sestřih ir pasižiūri pirmą Radzinevičiaus įvartį už Slovan šiemet. Rodoma iš toli, matosi vidutiniškai, bet matosi – Radzinevičius muša pirmas už baltus.

5 turas: VĖTRA 3:0 SŪDUVA

Ypatingos rungtynės. Kaip reta ypatingos. O ypatingos jos tapo dėl to, kas vyko tą savaitę po pergalės prieš Ekraną. Gabrys ir vėl tapo nuimtas (jau antrą kartą nuo Sūduvos grįžimo į aukščiausią lygą), o į jo vietą pastatytas garsusai Igoris Pankratjevas. Pakeliui kilo gausybė diskusijų. Žiūrovai diskutavo viešai, žaidėjai, be abejo, diskutavo tylomis ir tarpusavyje. Todėl ir šių rungtynių buvo laukiama ypatingai.

Tai turėjo būti paskutinės rungtynės, kurioms Sūduvai vadovavo Gabrys. Todėl buvo velniškai įdomu, kaip, žinodama šį faktą, atrodys komanda. Iš esmės, iš to, kaip Sūduva žais šias rungtynes, bus galima spręsti, kokia yra žaidėjų nuomonė apie trenerio pakeitimą. O tai savo ruožtu parodys, ar Gabrio pakeitimas tėra komandos valdžios užgaida arba konfliktas su treneriu, ar yra ir gilesnių problemų tarp trenerio ir komandos.

Žiūrovų prisirinko kaip niekad daug – prisimenant, kad Vilniuje futbolas ko gero yra mažiausiai lankomas iš visų A lygos miestų. Automobilį vos vos pavyko įterpti į prikimštą simbolinio dydžio stadiono aikštelę. Bilietas iš antikvarinio kiosko be langų, ant kurio užklijuotas baltas lapas su užrašu, informuojančiu apie tai, kad bilieto kaina – dešimt litų. Žiūrint į kioskelį, pavadintą „bilietų kasa“, atrodo, kad dabar kokie 1994 metai. Linksminausi įsivaizduodamas žmogų iš kitos šalies, pavyzdžiui, Anglijos ar Ispanijos, sumaniusį pažiūrėti LT aukščiausios lygos varžybas ir perkantį bilietą iš to metalo laužo. O klausti, kodėl tą metalo laužą pastatė ne prie pagrindinių vartų į stadioną, matyt, ir apskritai neapsimoka. Nes dabar, apčiupinėtas apsauginių iš firmos labai keistu pavadinimu, iškart susiduri su keista dilema. Norėdamas patekti į artimiausią tribūną, turi nusileisti gan stačiu skardžiu. Neįgalieji ir pagyvenę žiūrovai čia, greičiausiai, nepageidaujami. Ir tik nusileidęs tuo skardžiu, supranti, kad yra dar kiek patogesnis būdas – eiti pro Vėtros baneriais nukarstytą namų suporterių tribūną ir nusileisti jos kampe esančiais laiptais. Pakabinti rodyklės arba bent jau pastatyti reguliuotoją niekas nepagalvojo. Tęsiant kalbą apie pašalinius dalykus, man dar patiko rungtynių metu ramiai sau dūmą plėšiantys apsauginiai (ir, be abejo, žiūrintys futbolą, o ne sekantys veiksmą tribūnose) ir užrašais „FCV Jėga“ aprašinėtos stadiono sienos (vienoje vietoje, beje, padaryta klaida žodyje „FCV“, o po užrašu seka krūva raidžių – suprask, čia tie, kurie šį grafitį nupiešė). O labiausiai patiko po Vėtros suporterių tribūna suverstas betono laužas – tokie malonūs betono gabaliukai, tik imk ir mesk. Atrodo, kad šiame stadione niekada nežaidė Varšuvos Legia.

Rungtynės prasideda. Iš pradžių – nieko ypatingo. Sūduva lošia žymiai geriau, Vėtra – taip prastai, kad imi stebėtis, kaip jie prieš Kauną sugebėjo praeitam ture laimėt. Vėtros žaidime žvėriškai daug techninio broko – prasto kamuolio stabdymo, kreivų pasų ir vaikiškų pražangų. Sūduva atrodo visa galva geresnė ir niekas nežada to, kas bus vėliau. Pamažu Sūduva užspaudžia Vėtra. Viskas klostosi panašiai kaip su Ekranu, tik dar geriau. Ekranas tikrai geriau atrodė ir grėsmės Sūduvai daugiau kėlė (nekalbant apie pirmą minutę įmuštą įvartį). O čia rungtynes žiūrėti visai ramu buvo. Neramu buvo tik dėl nuolatinių Vėtros pražangų – tai vienas, tai vienam tai kitam Sūduvos žaidėjui vis tekdavo bučiuoti žolę. Labiausiai neramu tapo kai buvo pagriautas Willeras. Pargriautas lyg ir nesunkiai, tačiau atsikėlė šlubčiodamas ir kokias dešimt minučių žaidė pėsčiomis.

Sūduva žaidė kaip visada. Daug pasų ir didelis noras smūgiui išvest žaidėją, prieš kurį būtų tik vartai. Blogiausiu atveju – vartai ir vartininkas. O tai reiškia, kad realių progų įvyksta ne tiek jau daug – dažnai iki paskutinio paso pritrūksta tik kokio pusmetrio. Šiaip jau, tokie žmonės kaip Macola galėtų dažniau ir patys mėgint – juk jam iš kokių dvidešimt metrų įmušt vienas juokas. Įprastiniai tokioms Sūduvos atakoms ir kamuolio praleidimai – įtariu, triukas, kurį į Sūduvą atvežė brazilai.

Vis tik viena šimtaprocentinė proga buvo pasidaryta. Jei teisingai prisimenu, būtent Macola mestelėjo kamuolį į baudos aikštelės centrą. Kažkaip jau įprasta, kad tokius dalykus Sūduvoj būtent Macola padaro (nors, jei neklystu, panašiai tą patį Kozyuberdą rungtynėse su Šilute vieną prieš vartininką išmetė Negreirosas). Tik šį kartą Kozyuberda mušti nespėjo – nors laiko buvo per akis. Nepasisekė, tai nepasisekė. Važiuojam toliau. Tačiau toliau nieko gero neįvyko.

Po dešimt minučių gan vaikiškai pražiūrėtas Vėtros žaidėjas dešiniam krašte. Šalia buvęs gynėjas atliko statisto vaidmenį – nors priešininkas į priekį judėjo gan nerangiai, jis vis tiek nesugebėjo blokuoti jo perdavimo į baudos aikštelę. O ten nutiko labai panašus nutikimas kaip rungtynėse su Ekranu – laisvas puolėjas, pora metrų iki vartų ir vienas vartininkas mojuojantis rankomis-kojomis. Tokioj situacijoj iš vartininko galima tikėtis tik stebuklo – kad puolėjas muš prastai, o jis netyčia sugebės kuria nors kūno dalimi atmušti kamuolį. Stebuklas ir vėl neįvyko. Beje, prieš tai buvo dar viena panaši situacija – tą kartą mušta nuo baudos aikštelės kampo. Vėtros žaidėjas ir vėl mušė vienas, bet mušė labai nevykusiai – kaip sykis į tą kampą, kuriame stovėjo vartininkas ir dar gan nestipriai. Žodžiu, tai ir buvo dvi Vėtros progos per visą kėlinį. Viena išnaudota – rezultatyvumas visai neblogas.

Smagu, kad Sūduva po įvarčio nepalūžo. O galėjo – juk kėlinys jau ėjo į pabaigą. Po įvarčio žaidimas ir toliau vyko taip pat – į vienus vartus. Buvo dar dvi galimybės – abi baudos smūgiai. Abiem atvejais, be abejo, mušė Willeras. Pirmas smūgis iš labai toli. Trūko labai nedaug – kamuolys bumbtelėjo į viršutinės vartų dalies tinklą. Vartininkas net rankos nepakėlė. Antra bauda buvo žymiai arčiau vartų ir tikėtis iš jos buvo galima žymiai daugiau. Tačiau tą kartą Willeras bumbtelėjo į sienelę.   

Apie pirmą kėlinį galima pasakyti, kad matėme klasikinę Sūduvą – gerai laikančią aikštės centrą, gerai valdančią kamuolį ir nerealizuojančią progų. Šiais metais pridėti dar reikia skyles gynyboje. Štai taip – prieš sezoną verkta, kad trūksta puolėjų, tačiau šiemet jau matosi, kad Lukšys su Negreirosu nėra taip jau blogai. Ypač Lukšys. Ypač turint omeny, kad yra krūva atakuojančių saugų. Kad ir tas pats Macola – dar pernai jis pradėjo žaisti beveik į savo aikštės pusę negrįžtančiu saugu. Arba Kozyuberda. Arba Urbšys, kurį iš esmės taip pat puolėju galima laikyti. O štai niekas nepagalvojo, kad su gynyba bus kaip niekad daug bėdų. Panašiai jau yra buvę – prieš kokius trejus metus. Kai gynyba tvarkėsi žiauriai sunkiai. Tačiau šiemet priežastys yra akivaizdžios – tiesiog nėra ten kam žaisti. Iš pernykščių beliko kone vienintelis Mikuckis. Mikuckis yra labai geras žaidėjas, tačiau vieno jo akivaizdžiai per mažai. Abu brazilai tikrai nėra verti A lygos. Jiems pernelyg akivaizdžiai gynyboj nesisėdi. Štai šiandien Pedro pirmam kėlinį buvo pastumtas į priekį ir atrodo visai neblogai. O kai antram kėlinį jam teko varyt atgal – ir vėl buvo kiauras kaip rėtis.

Su Vėtra gynyboj iš esmės lošė Girdzijauskas. Krašte. O kitam krašte – Leimonas. Va šitas žmogus tikrai vertas būti pagrindinėj sudėtį. Ypač dabartinėje situacijoje, kai žaisti nėra kam. Šiandien jis savo kampą laiką pagirtinai. Ėmė visus aukštus kamuolius, susitvarkydavo su ten nardančiais žmonėmis. Įdomu, kodėl Vaido Slavicko nebuvo. Už Pedrą tikrai geriau pastovėjęs būtų – nes jei ir Slavickas mėgsta į puolimą pabėgiot, tai atgal parlekia greičiau, o ir žaidžia patikimiau. Bet antras kėlinys pateikė visą krūvą siurprizų. 

Prasidėjo jis taip, kaip baigėsi pirmas – Sūduvos atakomis. Tik Vėtra žaidė tiksliau ir įdomiau. Matėsi, kad įmuštas įvartis mažumėlę mobilizavo. Tai viena. Antra – šiek tiek atleido rankas (tai yra kojas) gynyboje ir į kontratakas ėmė judėt didesnės pajėgos. O trečia parėjo iš Sūduvos.

Gabrys paskutinėse savo rungtynėse pasielgė visiškai negabriškai ir vietoj Laimono bei traumą greičiausiai gavusio Willerio įleido Giedrių Slavicką ir Lukšį. Schema iš esmės turi keistis. Willerio tikrai niekas nepakeis – vadinasi, didesnis krūvis tenka Macolai ir Božinovskiui. Visų pirma, Macolai. Gynybos vienas kraštas taip pat lieka tuščias. Taigi, puolimo variklis įjungtas „va bank“, gynyboj lieka minimalios pajėgos ir Sūduva, Klevinsko nuolat raginama „greičiau greičiau“, metasi mušti įvarčio.

Iškart pasimatė, kad bėdų bus. Tiesiog aikštėj vienu metu atsirado pernelyg daug puolančių žmonių, kurie, praradus, kamuolį visai neskubėdavo į gynybą. O kadangi ir gynėjai pulti labai norėjo, ypač Pedro, tai kiekviena Vėtros kontrataka tapdavo išbandymu tiems, kurie bėgdavo atgal. Vėtra, pastebėjusi pasikeitusią situaciją, taip pat daugiau žmonių į priekį metė. Nors gal taip tiesiog atrodė – kadangi pakakdavo trijų puolančių, kad jie atsidurtų prieš tokį pat kiekį ar dar mažesnį gynėjų.

Po dvidešimt minučių Vėtros žaidėjas išeina muša antro įvartį išėjęs viens ant vieno. Po kokių penkių ar šešių minučių panašioj situacijoj krenta trečias įvartis. Prieš abu juos dar buvo puikus baudos smūgis į devyniukę, kurią taip pat puikiai nugesino Sūduvos vartininkas.

Iš Sūduvos pusės nieko konkretaus nuveikti nepavyko. Lukšys gerokai pagyvino puolimą – iškart priekyje karščiau tapo. Lukšys varė kaip prisuktas – akivaizdu, kad tai yra vienas geriausių šįmetinės Sūduvos pirkinių, tik keista, kad jis vis dar leidžiamas ne nuo pradžių. Matosi, kad jis gali ir pats dėl kamuolio pasistumdyt, o ir atsidurt geroj vietoj nuojautą turi. Keletą progų jis pasidarė, tačiau Vėtros įvarčiai iš esmės nuleisdavo ant žemės Sūduvos spaudimą ir kaskart reikėdavo viską pradėti iš pradžių. O kai vietoj teisėją nuolat bekeikiančio Macolos buvo įleistas Urbšys, tai Sūduvos žaidimas iš esmės ir pasibaigė. Aišku, Urbšys čia ne prie ko – tiesiog Macolos ir Willerio nebuvimas aikštelėje žiauriai atsiliepia darniems komandos veiksmams. Pagirti šioje situacijoje verta Božinovskį, kuris ir ėmėsi valdymo iniciatyvos – tiesiog tam, kad komanda persigrupuoto kitokiam žaidimui reikėjo laiko, o jo jau praktiškai nebuvo likę.

Galima tik pasidžiaugti, kad ir Sūduva, ir Sūduvos suporteriai rankų ir kojų nenuleido iki pačios pabaigos. Bent jau man tai yra akivaizdus ženklas, kad komanda palaikė Gabrį jo paskutinėse rungtynėse ir iš paskutinių stengėsi jam nepagadinti finalo. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad greičiausiai tą finalą pagadino pats Gabrys, antram kėlinį visas pajėgas mesdamas į bekompromisį puolimą. Galbūt tam, kad rungtynės baigtųsi kaip su Ekranu būtų pakakę vietoj traumuoto Willerio įleisti Lukšį, o Urbšį mesti vietoj Negreiroso, kuris antram kėliny jau mažai ką gero beparodė. Tačiau vis tiek norisi treneriui atiduoti pagarbą už tokią netradicinę savo darbo pabaigą.

4 turas: SŪDUVA 2:1 EKRANAS

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau tai buvo tik pirmosios Sūduvos rungtynės, kurias šiame sezone pavyko pamatyti. Oras nusisekė – visą dieną švietė saulutė, buvo šilta, todėl mažumėlę nustebau atėjęs prie stadiono likus pusvalandžiui iki rungtynių – prie kasų nebuvo jokios eilės. Kartu su bilietu, pridėjęs vieną litą, gavau juodai baltą programėlę, primenančią Sąjūdžio laikų spaudą. Stadionas kol kas apytuštis. Žmonės renkasi gan vangiai ir didesniu srautu ima judėti vidun tik tuomet, kai lieka kokios 15 minučių. Rinkosi rinkosi, kol prisirinko pusantro tūkstančio. Tradiciškai dauguma nusėdo tribūnoje po stogu. Aplinkui vaikštinėja dar iš praeitų sezonų matyti veidai. Organizuoti suporteriai stadione pasirodo taip pat prieš pat rungtynes. Iš Panevėžio jų atvažiavo gan skystai, tikėjausi didesnio būrio. Vietiniai Sakalai nustebino pasikabindami keistoką banerį, kurį tik po kurio laiko, logiškai mintydamas, perskaičiau – Marijampolės herbas. Mintis visai gera – tik būtų dar geriau, jeigu tas herbas būtų perdirbtas pasitelkiant tradicinį šio žanro dizainą (omeny turiu suporterių vėliavas, banerius, tatuiruotes, grupių ženklus ir t.t.) ir komandos spalvas. Na, bet čia jau ne mano reikalas, tai ir plėtoti toliau šios temos neketinu.

Taigi, buvo labai ramiai sulaukta rungtynių pradžios – skambant aštuoniasdešimtųjų muzikai (įdomu, kodėl visuose stadionuose grojama ta pati, trisdešimties metų senumo muzika?). Išsivyniojo raudonas kirminas, pro jį į aikštę subėgo komandos.

Apie Sūduvos įžanginę sudėti kalbėti sunkoka – kai matai pirmas rungtynes, ir žinai, kad sudėtis kol kas plaukioja, ką nors spręsti nelabai ir išeina. Aikštėj – trys man dar nematyti veidai – Bobis Božinovskis iš pernykštės Vėtros ir du brazilai – Pedro ir Thiago. Keistoka du brazilus gynyboj matyt – nes kaip taisyklė, bent jau gynybos daugumą visuomet lietuviai sudarydavo – tuo mes ir garsūs šioje nuostabioje sporto šakoje. Juk kur tik lietuvis padoresnėj komandoj žaidžia – dažniausiai saugo, o ne puola. Taikingi mes žmonės, matyt. Taigi – matau gynyboj du brazilus ir abu iš pirmo žvilgsnio atrodo gerokai per laibi Lietuvoje taip mėgstamam taraninio tipo futbolui. Kaip pasirodys vėliau, bent jau vieno iš jų laibumas rungtynių metu buvo problema.

Rungtynės prasideda netikėtai. Stadiono mechanikai net laikrodžio nespėjo įjungti, o Sūduvos žmonės jau turėjo krapštyti kamuolį iš savo vartų. Įvartis buvo muštas pačios pirmos atakos metu, po kampinio. Kaip dažnai būdavo ankstesniais metais – Klevinskas liko ant vartų linijos, todėl po smūgio beliko tik rankom-kojom mojuoti. Jam tereikėjo žengti tik kokius dešimt žingsnių į priekį ir būtų tą kamuolį pasiėmęs. Skylė buvo ir gynyboj – Ekrano žaidėjas mušė laisvai ir patogiai. Sūduvos gynėjas iš paskos akivaizdžiai nespėjo.

Keista, kai tavo komandai pačioj pradžioj įmuša. Nes net nespėji nusimint – įvarčiai pačiom pirmom minutėm atrodo kažkokie nereikšmingi, neesminiai. Panašiai buvo ir praeitose rungtynėse su Šilute – ten pirmą įvartį priešai mušė maždaug penktą minutę.

Sūduva nenusiminė ir šį kartą. Kurį laiką vyko apylygis žaidimas, tačiau paskui Sūduva ėmė vis labiau spausti Ekraną. Ekranas per likusį laiką nelabai ir turėjo padoresnių progų. Nors, kai praleidi įvartį pirmom minutėm po kampinio, tai kiekvienas naujas kampinis ar baudos smūgis link vartų ima rodytis, kaip didžiausias pavojus. Bet net ir Klevinskas panašiose situacijose sužaisdavo tiksliai.

Sūduva pamažu įsibėgėjo, nors progų dar trūko. Kažkas panašaus į progą nutiko 25 minutę, kai kokia dešimt metrų pravinguriavęs pro Ekrano žaidėjus ir į baudos aikštelę įlėkęs Negreirosas griuvo. Baudinio skirta nebuvo ir greičiausiai teisingai. Galbūt koją Ekrano gynėjai ir kabino, bet jei ir taip – tuomet pirmiausia kabino kamuolį. Sunku tikėtis, kad tokioj situacijoj bus paskirtas 11 m baudinys. Bet dar po kokių penių ar septynių minučių baudinys jau buvo garantuotas. Sūduvos žaidėjui (berods tai buvo Kozyuberda) kairėj baudos aikštelėj susipainiojus tarp dviejų Ekrano gynėjų, šiedu abu griuvo, o vienas ėmė raičiotis ant kamuolio, bent keliskart jį prispausdamas ranka. Macola muša be jokių abejonių.

Tiek naujienų pirmam kėliny. Neskaitant klaidos gynyboj pačioje pradžioje, komanda lošė puikiai, su mintimi, gerai palaikydavo kamuolį ir neblogai spaudė pakankamai stiprų varžovą, nelabai leisdami jam atsakyti kuo nors pavojingesniu. Iš bendro vaizdo iškrisdavo nebent Giedrius Slavickas, kuris kažkaip nevykiais malėsi savo krašte ir Božinovskis centra, kurio žaidimo stilius buvo akivaizdžiai per lėtas staigiais pasais paremtam puolimui. Na ir Pedro… Po jo maklių gynyboj (kartais tiesiog lygioj vietoj) ir kildavo didžiausios bėdos prie Sūduvos vartų. Labiausiai, be abejo, visiems įsiminė momentams jau antram kėliny, kai Pedro kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo atsidurti Ekrano puolėjui už nugaros ir kai beviltiškai nesusikalbėjo su Klevinsku. Nors pirmasis momentas sukėlė daugiau pavojaus, bet po antrojo stadionas buvo tiesiog apšalęs – taip vaikiškai ir idiotiškai ta situacija atrodė.

Antram kėliny Gabrys įmetė naujų pajėgų – vietoj nenusisekusio šį kartą Slavicko įleistas Gardzijauskas, o vietoj sulėtėjusio į pabaigą Negreiroso – Lukšys. Šiedu žmonės smarkiai pagyvino Sūduvos žaidimą. Dabar jau proga sekė progą ir kartais būdavo sunku suprast, kaip kamuolys nepasiekia Ekrano vartų tinklo. Labiausiai įsimintiną progą ir vėl pagamino Macola – įspūdingas perdavimas pėdos viršumi permetant kamuolį virš gynėjų (kokį dvidešimt metrų) ir išvedant komandos bičiulį ant patogaus smūgio galvą, po kurio kamuolys bumbtelėjo į virpstą. Ir kai įvartis galų gale krito, jis atrodė labai jau kuklus, palyginus su visomis iki tol turėtomis progomis. Kaip bebūtų, įvartis yra įvartis – tolimas Willerio perdavimas į patį baudos aikštelės kraštą, Gardzijausko atmestas kamuolys į baudos aikštelės centrą ir laisvo Lukšio labai jau nestiprus smūgis, po kurio kamuolys oriai ir neskubėdamas įriedėjo į vartus, prieš tai dar stuktelėdamas į virpstą. Iš ten, kur aš sėdėjau, atrodė, kad kamuolys rieda visą amžinybę.

Daugiau nieko ypatingo tose rungtynėse nenutiko. Prieš pat pabaigą Macolą keičia Jasaitis ir, kaip galima tikėtis tokiais atvejais, Sūduvos žaidimas gerokai stabteli. Pavojingai stabteli, nes Ekranas dar pamėgina rezultatą išlyginti, bet viskas baigiasi laimingai.

Taigi, labai optimistinės rungtynės. Tokios jos visada būna, kai tavo komanda pirma praleidžia įvartį, tačiau vis tiek sugeba įmušti daugiau. Nepaisant akivaizdžių problemų gynyboje, komanda atrodo atsigavusi ir žinanti, ką nori pasiekti aikštelėje. Žaidimas nėra chaotiškas, žaidėjai pakankamai gerai jaučia vienas kitą ir, kas gan reta Lietuvos futbole, nebijo mėginti netikėtus ir nestandartinius triukus. Visi jau ima tikėtis, kad Sūduva pagaliau atsigauna.