Beveik visi šių metų Sūduvos brazilai – Alcantara, Negreiros, Pedro ir Willeras. Trūksta tik Thiago, nes jis tose rungtynėse žaidė.
Šių metų matematika paprasta – sezoną Sūduva pradėjo turėdama net penkis brazilus. Pernai jau žaidę Willeras, Negreirosas ir trys naujokai – Pedro iš Vėtros ir Thiago bei Alcantara. Sezono pradžioje daug žaidė pirmieji keturi, nes Alcantara apskritai buvo traumuotas. O kai Gabrį pakeitė Pankratjevas, brazilų matėme vis mažiau ir mažiau. Pedro apskritai dingo ir nebepasirodė, Willeras gavo traumą, o po jos taip ir neįsipaišė į komandą, Negreirosas žaidė nuolat, bet šiemet nieko gero taip ir neparodė, Alcantara už pagrindinę komandą viso sužaidė 11 minučių. Vienintelis žmogus, turėjęs garantuotą vietą pagrindinėje sudėtyje buvo Thiago, tik Pankratjevas jį iš gynybos pastūmė į saugus. Tačiau ir Thiago prieš pora savaičių gavo traumą ir kol kas ilsisi. Neseniai pasklido kalbos, kad brazilų kolonija Sūduvoje buvo griežtai išdraskyta – komandoje po antro rato liko tik Thiago. O kad jis traumuotas, tai jau kelintas rungtynes aikštėje nematome nė vieno brazilo. Gan retas vaizdelis pastarųjų metų Sūduvoje. Ar brazilų era mūsų komandoje baigėsi, kaip ji, atrodo, baigiasi ir visoje A lygoje?
Vencevičius ir Thiago. Vienintelis likęs ir kol kas daugiausiai už kitus šiemet žaidęs.
O prasidėjo viskas prieš kokius ketverius metus. Jei klystu – pataisykit. Kiek pamenu, pirmąjį brazilą į Sūduvą atvežė italas treneris Rino Lavezzini, pakeitęs vyriškį, kurio dabar net pavardės nepamenu. Tas vyriškis buvo pakeitęs atleistą Gabrį, bet šis eksperimentas baigėsi tuo, kad Sūduva su italu priešaky vos ne vos išsikapstė iš paskutinės vietos.
Otavio Braga – žaidėjas, apie kurį ko gero likę patys geriausi prisiminimai. O štai čia – jo prisiminimai apie Lietuvą. Foto iš fksuduva.lt
Pirmasis brazilas buvo Otavio Braga. Italas jį atsivežė ne šiaip sau – šis brazilas atkeliavo ne tiesiai iš Brazilijos, o iš kokios trečios Italijos lygos. Braga iš esmės atvyko pabaigt savo karjeros, ką sėkmingai ir padarė. Pernai jis dar sulošė keletą rungtynių ir net įvarčių įmušė (pvz., Bergeno Brannui UEFA taurėje). O šiemet jo tiesiog nebeliko. Gaila, kad net keletą metų Sūduvoj buvę žmonės išnyksta kaip dūmas – be jokio pranešimo – nei kur jie iškeliavo, nei ką ketina veikti. Apie Braggą pamenu tik tiek, kad jis berods Kaune sporto mediciną studijavo ir lyg ketino toje srityje toliau darbuotis. Taip kad gali būti, jog jis vis dar gyvena Lietuvoje, tik mes apie tai nežinome. Tačiau čia jau kita tema ir kita istorija, todėl jos toliau nebevyniosiu.
Egzotikos Sūduvoje jau tada buvo (žaidė Kristianas Sagna iš Senegalo), tačiau pirmasis legionierius iš Brazilijos tais laikais skambėjo ypač įspūdingai. Atrodė, kad su tais pirmaisiais brazilais į Lietuvą atkeliauja kitokio lygio ir stiliaus futbolas – atrodė, kad brazilų pasirodymas Lietuvoje rodo bendrą lietuviško futbolo lygio kilimą. Lygis tai tikrai kilo ir tebekyla, tačiau greitai FCV įrodė, kad brazilai su juo neturi nieko bendra. Kaip bebūtų keista, tačiau pasirodė, kad ne visi brazilai lošia kaip Ronaldinjas ar Kaka. Na bet ir vėl kita tema.
Paskui Bragą Sūduvoj atsirado dar keletas neesminių žmonių, iš kurių daugiausiai žaidė toks Cordeiro, bet didesnio įspūdžio nepaliko. Pernai apsipirkta buvo ženkliai geriau – buvo šiemet sėdęs, tačiau pernai vienas geriausių A lygos legionierų Willeras ir Negreirosas, per pusę čempionato spėjęs įmušti 13 įvarčių, tačiau šiemet taip pat nieko gero nenuveikęs.
Jose Negreiros – rezultatyviausias visų laikų Sūduvos legionierius (nors mušė tik pusę rato). Čia jis pernai žaidžia prieš Branną. O štai čia galite dar kartą pažiūrėti jo įvarčių video rinkinį - pamenu, pernai šie vaizdeliai labai įkvėpdavo. Foto iš fksuduva.lt
Ir nors dabar komandoj atrodo teliko vienintelis Brazilijos pilietis, ir tas traumuotas, aš vis tik manyčiau, kad brazilų įtaka dabartiniam Sūduvos žaidimui buvo ne tokia jau maža. Nors pirmasis brazilas komandoj pasirodė ne Gabrio iniciatyva, tačiau, manau, būtent šiam treneriui brazilai buvo labai patogūs. Jie buvo tos mokyklos atstovai, į kurią panašų futbolą Sūduvoje ir mėgino kurti Gabrys. Technišką, pagrįstą ne fizine jėga, kaip Lietuvoje dažniau įprasta, o daugybę trumpų pasų ir kone maniakišku noru kamuolį tiesiog įstumti į priešininko vartus. Juk ne šiaip sau dabar sklinda kalbos apie tai, kad Willeras buvo Gabrio numylėtinis, o treneris toleravo tokį jo elgesį, kuris tapo nepriimtinas į komandą atėjus Pankratjevui. Tai yra gandų lygio kalbos, tačiau net ir gandai nekyla be pagrindo.
Mane, pavyzdžiui, nustebino, kad šiemet komandoje neliko Bragos. Tiesiog daugybėje rungtynių pernai matėsi, kaip dažnai ir kiek daug Gabrys tariasi būtent su Braga. Jie nuolat šnekučiuodavosi ir atrodė, kad Bragai yra tiesus kelias nė į komandos gydytojo, o į trenerio asistento vietą. Bet komandoje neliko ne tik Bragos, bet ir paties Gabrio.
Trumpai tariant, manau, kad būtent brazilų legionieriai netiesiogiai prisidėjo prie to Sūduvos braižo, kuriuo dabar džiaugiamės ir kuris taip išskiria Sūduvą iš kitų A lygos komandų. Daugybė kitų komandos naujokų per pastaruosius metus atrodė renkami būtent remiantis jų sugebėjimu adaptuotis prie lengvo, techniško futbolo.
Gabrys savo tikslo siekė ilgai ir atkakliai. Nuo Lavezzini laikų, kai esminis ginklas buvo klasikinis lietuviškam futbolui tolimas perdavimas į baudos aikštelę, Sūduvos žaidimas radikaliai pasikeitė. Naujam Sūduvos stiliui tiko netgi Willero salto įmušus įvartį. Nes tokio stiliaus futbole vertinama ne tik efektyvumas, bet ir efektas. O neseniai visų matytas įvartis į TNS vartus yra dar vienas įrodymas, kaip toli pažengta formuojant naują komandos taktinį mąstymą – du žaidėjai prieš mušdami pagalvojo, todėl trečias ir įmušė. Tik dėl to daugeliui iš mūsų buvo kilusi mintis apie tai, kad Božinovskiui Sūduvoje sunku, nes pagal savo žaidimo braižą jis tiesiog netinka jau susiformavusiam Sūduvos stiliui. Panašius dalykus ko gero galima sakyti ir apie Jasaitį – iš esmės geras žaidėjas, bet jau kelintus metus niekaip neranda komandoje sau garantuotos vietos.
Be abejo, brazilai nebuvo esminis faktorius. Jei kam pasirodė, jog mėginu įpiršti tokią mintį – klystate. Esminis faktorius greičiausiai buvo Gabrys, o brazilai – tiesiog šiam treneriui labai patogus įrankis. Per Europos čempionatą man buvo keista matyti, kad Sūduvos žaidimo stilius taip primena tą, kurį puoselėjo ne viena rinktinė. Ir net jei Sūduvą skiria šviesmečiai nuo kokios nors Portugalijos ar Ispanijos, bet buvo smagu suprasti, kad Gabrys, nepaisant savo garbaus amžiaus, yra pakankamai šiuolaikiškai mąstantis treneris.
Willeras – ko gero geriausias visų laikų Sūduvos legionierius (bent jei kalbėtume apie pernykštį sezoną). Jis yra aukščiausiai siekęs legionierius – iki Rusijos aukščiausios lygos jam buvo likę ne tiek jau ir daug. O čia atsisveikinimui – ikisezoninės draugiškos, puiki bankė ir geras spektaklis – toks ir buvo Sūduvoj Willeras.
Gal ir gerai, kad brazilų šiandieninėje Sūduvoje nebeliko. Lietuviško futbolo lygis šoktelėjo ir įpirkti tokius brazilus, kurie šį lygį gerokai viršytų, matyt, jau nėra taip paprasta (kalbu apie tokius žaidėjus kai Ledesma). O vidutiokų, kurie prieš pora metų visus čia žavėjo, iš tikro komandose nebeapsimoka laikyti. Taip žaisti jau lietuviai ramiausiai sugeba.
Kitas klausimas – kurlink pasuks Sūduva vedama Pankratjevo? Kol kas bent jau man nepasirodė, kad jam ligšiolinis Sūduvos žaidimo stilius būtų nepatogus. Nesimatė jokių mėginimų ką nors radikaliai keisti. Kol kas Pankratjevo indėlis yra labai gražus – išlaikydamas tą patį lengvą, technišką, protingą futbolą jis suleido komandon gerą dozę tvarkos ir suvokimo, kad laikytis aiškaus rungtynių plano apsimoka. Darnos, komandinio darbo ir susiklausymo šiandien Sūduvoje iš tikro yra žymiai daugiau, nei sezono pradžioje. Tačiau, kad ir kokios spalvos medalį Sūduva šiemet laimėtų (o kad laimės neabejoju), aš vieną jų nusiųsčiau ir Gabriui.
