Gripas. Šiais metais gripas nežmoniškai žiaurus. Patikėkit. Gerai, kad dar ne sezonas. Po pusės savaitės pirmą kartą normaliau akis pramerkiau – apsižvalgiau – ogi nieko neįvyko. Tačiau, akivaizdu, kad sekmadienio rungtynėse su Skonto manęs nė kvapo nebus. Tad jei kam nors iš tamstų kils noras ką nors parašyti ar nufotografuoti – taip ir padarykit. Atsiųskit, įdėsiu. Štai taip. Baigiu, klaviatūra dvejinasi….
Archive for Sausis, 2009
Žiūrim mes futbolą ir mėgstam tą žaidimą. Žiūri ir mėgsta jį ir kitose smagiose mūsų planetos vietose. Skirtumas tik tas, kas Marijos Žemėje mėgdamas futbolą dažnokai jautiesi vienišas. Ypač jeigu mėgsti ne Europos ar Pasaulio čempionatus, ne Čempionų lygą, o tikrą lietuvišką futbolą. Netgi tie, kurie palaiko LT rinkinę, kai toji lošia su kokiais prancūzais ar ispanais, nesiskaito. Drįsčiau teigti, kad tik tie žmonės, kurie myli lietuvišką futbolą žaidžiamą Lietuvoje, myli futbolą iš tikro. Visi kiti – tokie laikini „gražaus futbolo” gerbėjai, kuriems futbolas yra tik vienas iš daugelio laisvalaikio praleidimo būdų. Nei geresnis, nei blogesnis. Dominantis tik tuomet, kai dienraščio pirmam puslapy pamato straipsnį apie tai, ką pietums valgė į Lietuvą atskridę užjūrio šalies futbolo žvaigždės. Būtent tie žmonės niekaip nesugeba pastatyti to „nacionalinio” stadiono, nes stato jį ne dėl futbolo, o dėl visiškai kitų tikslų.
Ir kam gi man reikėjo tokios keistos įžangos, jei iš tikro tenorėjau aprašyti neseniai skaitytą britišką knygą apie futbolą? Esmė tame, kad aukščiau aprašyti žmonės apskritai ko gero nelabai suprastų, kaip galima rašyti knygą apie tokį elementarų dalyką kaip futbolas. Ir ką gi toje knygoje galima parašyti? Knyga apie krepšinį – dar suprantamas projektas. Bet ir tai tik tuo atveju, jei knyga vadintųsi „Šlovingi lietuviško krepšinio puslapiai”. O rašyti knygą apie tai, kaip tu beprotiškai myli futbolą? Apie tai, kaip be futbolo negali gyventi (tiesiogine šio žodžio prasme)? Apie tai, kaip futbolas visiškai lemia tai, ką tu dirbi, su kuo draugauji ir kur gyveni? O jei dar pasakyčiau tiems žmonės, kad tokią knygą parašęs žmogus tapo toks garsus, kad gali visai padoriai pragyventi iš savo rašytojiško darbo, tai jie manęs apskritai nesuprastų.
Pas mus yra susiformavęs suvokimas, kad į kitą miestą savo mylimo komandos palaikyti važiuoja tik organizuotos gerbėjų grupės. Krepšinyje situacija kiek geresnė, tačiau ir ten iš esmės kitoks formatas galioja tik rinktinės varžyboms. Tūlam lietuviui sunku įsivaizduoti, kad eiliniai komandos gerbėjai gali važiuoti vien dėl to, kad jie negali ir nenori praleisti rungtynių, kuriose dalyvauja jų komanda. Juk sezonas toks trumpas! Važiuoja tūkstančiai žmonių, kuriems rūpi tik futbolas. Ne santykių išsiaiškinimas su kitos komandos gerbėjais, ne turizmas, o tik futbolas.
Fever Pitch yra eilinio „Arsenalo” gerbėjo autobiografinis veikalas – ilga „priklausomybės” istorija, papasakota nuo pačios pradžios. Graži knyga, ko gero gražiausia knyga apie meilę futbolui. Na bent jau aš gražesnės knygos apie visų mūsų mylimą žaidimą nesu skaitęs.
>>>
Kas yra knygos autorius? Nickas Hornby – šiuo metu gerai žinomas jaunesnės kartos britų rašytojas. Nesu tikras, ar yra kas nors iš jo veikalų išversta į lietuvių kalbą, tačiau filmą About a Boy bus matę dauguma. Prieš šį filmą buvo to paties pavadinimo Nicko knyga. Trečioji knyga. Pirmoji buvo Fever Pitch. Įdomu, kad žmogus tapo rašytoju, parašęs savo „ligos” istoriją. Didelis noras rašyti tapo įgyvendintas temai pasirinkus, kaip galima suprasti iš knygos, svarbiausią savo gyvenimo motyvą – futbolą. Tiksliau, net ne futbolą, o vieną futbolo klubą. Gan sudėtingas būdas tapti rašytoju, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žymiai lengviau tai padaryti parašius romaną, nei autobiografinę knygą, kai tau tik šiek tiek virš trisdešimties. Tačiau futbolas Anglijoje yra visiškai kas kita, nei futbolas Lietuvoje. Spėju, ten nieko pernelyg nestebino, nei pasirinkta tema, nei autobiografinė forma. O kad ši knyga tapo be proto populiari, lėmė du esminiai dalykai. Viena, Nickas Hornby greičiausiai užkabino stygą, kurią turi didelis procentas britų (meilę futbolui, ne ką kitą). Antra, Nickas Hornby tai padarė ypač atvirai ir nestokodamas saviironijos. O saviironiškas požiūris į savo silpnybes visuomet daro įspūdį.
Apie ką ši knyga? Manau, jau galėjote suprasti. Ši knyga yra apie vieno žmogaus meilę vienam futbolo klubui. Knyga prasideda nuo jo pirmojo apsilankymo stadione. Kaip ir dera britui, į stadioną jį pirmą kartą nusivedė tėvas. Pats vaikas futbolu nelabai tuo metu domėjosi, tačiau Anglijoje gyvenantis tėvas, matyt, neįsivaizdavo, kaip jis galėtų neįvesti savo sūnaus į futbolo pasaulį. Čia tik pas mus sūnui ąžuolai sodinami, o ten iš kartos į kartą tėvas sūnui „perduoda” futbolo klubą, kurį yra pats „paveldėjęs” iš savo tėvo. Gal šio rašytojo tėvas ir nebuvo pats karščiausias futbolo gerbėjas, tačiau vienuolikmetį sūnų futbolas taip užkabino, kad jis vaikščiojo į futbolą ir tuomet, kai tėvai išsiskyrė ir teko tai daryti vienam. Bėgo metai, keitėsi autoriaus gyvenimas, jis tapo paaugliu, paskui studentu, paskui darbuotoju, tačiau futbolas nepaliko jo gyvenimo. Ir jei būdavo jo istorijoje metų, kai svarbesni atrodė kiti dalykai, po kurio laiko jis ir vėl neišvengiamai grįždavo į stadioną.
Antras dalykas, dėl kurio ši knyga kabino ir mano stygas būtent dabar, buvo tam tikra paralelė su tuo, ką mums pernai krėtė Sūduva. Tais laikais, kai Nickas Hornby pradėjo vaikščioti į Arsenalo rungtynes, šis buvo velniškai vidutiniškas klubas. Nieko nepasiekiantis ir net neturinti šansų ką nors pasiekti. Tiksliau – kartais pasiekiantis (kokį kartą per dešimt metų) ir dėl to tik dar daugiau skausmo sukeliantis savo gerbėjams visais tais ilgais metais, kai pasiekti ką nors žymesnio nėra jokios vilties. Štai taip formavosi šio bičo santykis su savo klubu – greičiau per nuolat ant gerbėjų galvų pilamas nesėkmes, nei per laimėjimų ir didingų pergalių euforiją. Būtent dėl to autoriaus „priklausomybė” atrodė dar beprasmiškesnė arba didingesnė. Čia jau kaip pažiūrėsi – aukščiau mano aprašytam futbolo „mėgėjui” toks prisirišimas prie nuolat pralaiminčio klubo atrodys beprotybe. Tačiau tiems, kurie yra vaikščioję į Sūduvos varžybas, kai ji žaidė antroje lygoje (deja, man to padaryti neteko) ir tebevaikšto į jas iki šiol, pono Nicko gyvenimas atrodys visiškai suprantamas ir artimas.
Aišku, Sūduva teturėjo vieną liūdnesnį sezoną. Liūdnesnį tik dėl to, kad teoriškai stipri komanda taip ir neparodė nieko stebuklingo. Po kiekvienų rungtynių ir vėl atgimdavo viltis, tačiau pernelyg dažnai ji ir vėl žūdavo po sekančių rungtynių baigtį skelbiančio teisėjo švilpuko. Tačiau tai jokiais būdais nereikšdavo to, kad viltis išnyksta amžinai. Ne. Ji ir vėl prisikeldavo kartu su sekančiu rytu. Ir vėl trukdavo iki pat sekančių rungtynių. Ir vėl žlugdavo tam, kad ir vėl atgimtų. Buvo ir smagių akimirkų, tačiau jas kažkaip užgoždavo beviltiškos nesėkmės ir labai vidutiniški viso sezono rezultatai. Trumpai tariant, tai, ką skaičiau Nicko Hornbio knygoje, dažnai pasitvirtindavo ir realybėje. Tačiau buvo smagu suvokti, kad ir Lietuvoje galima savo klubą mylėti taip, kaip myli jį futbolo tėvynės gyventojas.
Ko galima iš šios knygos pasimokyti. Čia ir prasideda visi įdomumai. Knyga gerai kabina emociniame lygmenyje. Istorija taip sukalta (arba, tiksliau – papasakota, juk knyga – autobiografinė), kad tapatintis su jos, tos istorijos, pasakotoju yra labai lengva. O kai gali susitapatinti su knygos herojumi, tai ta knyga tave visuomet labiau kabina, nes viską, ką skaitai ar matai, gali sėkmingai perkošti per savo subjektyvią prizmę.
Tačiau knyga paduoda ir daugybė įdomių, išmintingų, originalių ir pamokančių požiūrių į futbolą ir jo egzistenciją šiuolaikiniame pasaulyje. Kartu su savo gyvenimo evoliucija, knygos autorius seka ir futbolo evoliuciją – nuo paprastos darbininkų pramogos iki sudėtingų verslo sistemų. Taigi, važiuojam per knygą.
Kas yra futbolo maniakas? Knyga pradedama nuo šios esminės sąvokos. Ji vartoma iš visų pusių, nes autoriui reikia aiškiai parodyti, kas jis yra. Viskas tampa aišku, kai trumpai pristatomas autoriaus kolega-maniakas, kuris šaltą sausio popietę keliavo pasižiūrėti Wimbledon ir Luton (kam neaišku, tai yra du nelabai žymūs anglų klubai) dublerių rungtynių. Važiavo vienas ir važiavo be jokios slaptos minties – važiavo dėl to, kad jam iš tikro buvo įdomios tos varžybos. O vėliau ilgai diskutavo su autoriumi įrodinėdamas, kad jo elgesyje nėra nieko ekscentriško.
Aišku, Anglija yra kitokia šalis – tačiau ir ten toks elgesys kelia nuostabą. Tačiau už poros puslapių autorius primena Derby County klubo istoriją 1990-91 metų sezone, kai klubas buvo beviltiškai paskutinis aukščiausioje lygoje. Nepaisant to, visą sezoną į namų rungtynes ten vidutiniškai ateidavo 17 000 žmonių. Ir jei, autoriaus pasiūlymu, atmesime kokius 3000 atvykusių svečių komandos sirgalių (!!!! Mūsų ausims ir šis skaičius turėtų skambėti visai neblogai), vis viena liks bent 14 000 žmonių, kurie 18 kartų per sezoną ėjo žiūrėti paties blogiausio futbolo lygoje. Nuo to laiko situacija, spėju, nelabai pasikeitė – pamenu, berods užpernai, netyčia užkliuvo akis už žiūrovų kiekio Leeds United namų rungtynėse. Toji komanda mušėsi dėl išlikimo CC lygoje, o į namų rungtynes (kurias jie, beje, pralaimėjo) užsuko apie 30 000 žmonių.
Kadangi autoriaus klubas jam pradėjus lankyti stadioną taip pat nerodė jokių stebuklų, autoriaus meilė jam iš esmės augo per negatyvą. Nes taip stadione jautėsi dauguma aplink jį esančių žiūrovų. Komanda lošė prastai ir jau rungtynių pradžioje žiūrovų reiškiamas pyktis pamažu virsdavo atvira neapykanta, kuri, pasiekusi epogėjų, pavirsdavo beviltišku ir tyliu nepasitenkinimu. Tai yra vienas iš esminių šios knygos teiginių – nepaisant to, kad futbolas daugumai jo mylėtojų nuolat neša nusivylimus (tik retkarčiais pertraukiamus džiugų momentų), tų mylėtojų (maniakų) gretos nemažėja. Daugiau netesiu, nes perpasakoti tai nėra lengva. Galų gale, tai to žmogaus būsenos ir vizijos, su kuriomis mums nebūtina sutikti.
Tačiau galime ir vėl prisiminti šį Sūduvos sezoną. Ko komanda savo gerbėjams daugiau atnešė – nuoskaudų ar džiaugsmo? Iš esmės net ir šio blogo tekstuose, o ypač komentaruose, negatyvūs vertinimai būdavo žymiai dažnesni už pozityvius. Galų gale, ir stadione labai jau dažnai skambėdavo prakeiksmai komandai. Kai kuriuos toks žiūrovų elgesys piktino, tačiau iš esmės jis buvo visiškai natūralus. Galim tik pajuokauti, kad kaip ir dera suvalkiečiams, Marijampolės stadiono žiūrovai dažniausiai savo nepasitenkinimą reikšdavo reikalaudami sugrąžinti pinigus už bilietą.
Tačiau žiūrovų iš esmės nemažėjo. Tiksliau – sezonui įpusėjus, labai greitai atsisijojo atsitiktiniai stadiono lankytojai. Iš maždaug 2000 sezono pradžioje, liko maždaug stabilus 1000, kuris į stadioną ateidavo nepriklausomai nuo to, kaip Sūduva sužaidė paskutines rungtynes, su kuo šį kartą žaidžia ir kokios tą dieną yra oro sąlygos. Net paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu, man rods, buvo tie patys stabilūs pora šimtų marijampoliečių, kurie paprastai apsilanko Sūduvos rungtynėse sostinėje.
Ar šiuos žmones mes jau galima vadinti maniakais ta prasme, kokią šiam žodžiui suteikia Nickas Hornby? Spėju, kad taip. Jeigu tai dar nėra stipriau. Nes A lyga Lietuvos kultūriniame bei socialiniame gyvenime greičiausiai atitinka tą vaidmenį, kurį Anglijoje vaidina kokia nors trečia, ketvirta arba apskritai regioninė lygos. Pavyzdžiui, savo aplinkoje aš galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurie yra buvę A lygos rungtynėse. Ir kaip jūs manot, ką jie apie mane galvoja, kai pirmadienį paklausus jiems manęs apie savaitgalį, aš atsakau, kad savaitgalis buvo prastas, nes Sūduva pralošė? Manau, jie galvoja, kad aš esu apsimetėlis ir Sūduvą naudoju tik tam, kad būčiau originalus ir turėčiau keistą bei retą pomėgį. Nes mano aplinkoje būtina įvaizdžio dalis yra turėti kokį keistą bei retą pomėgį. Tokį, kurio niekas kitas neturi. Praktiškai niekas iš mano kasdienės aplinkos žmonių nežino, kad aš rašau šį blogą. Aš apie tai nepasakoju, nes nematau jokios prasmės. Jei papasakočiau – manau, likčiau nesuprastas.
Kaip bebūtų, ta knyga, manau, galėtų paaiškinti mūsų komandos vadovams ir atstovams, kad negatyvūs jausmai, kartais reiškiami šiame bloge ir stadione nėra nieko ypatingo. Tai nėra komandos išdavystė ar nepagarba ją valdantiems žmonėms. Tai yra natūrali normalaus futbolo gerbėjo reakcija į reiškinį, kuris jų gyvenime reiškia žymiai daugiau nei eilinę savaitgalio pramogą. O tai mus veda tiesiai prie sekančio punkto.
Kaip pasirenkamas klubas? Anot Nicko Hornbio, klubas nėra pasirenkamas. Aš sakyčiau, kad klubas tave pasirenka. Aplinkybės susiklosto taip, kad tu tiesiog neturi kitos išeities. Ir, kaip rodo mano paties istorija, visai nebūtina būti gimusiame ir didesnę gyvenimo dalį praleidusiam Marijampolėje, kad šio miesto klubas tave pasirinktų. Aišku, tiesioginio ryšio su miestu reikia, jis yra privalomas. Taip pat privalomas ir „susipažinimo ceremonija”, kuri gali įvykti tik vienoje vietoje – stadiono tribūnoje. Pirmą kartą eidamas į stadioną tu dar nežinai, kas tavęs laukia. Iš esmės tu net neplanuoji į stadioną ateiti antrą kartą.
Nicko Hornbio atveju į stadioną jį nusitempė tėvas. Hornbis sako, kad klubas jam buvo paprasčiausiai „pristatytas”. Ir net jei tėvas nebuvo toks karštas Arsenalo gerbėjas, kokiu vėliau tapo sūnus, šiam pakako vienerių rungtynių. Lojalumas savo klubui, teigia Hornbis, yra žymiai stipresnis, nei vestuvių įžadai. Joks normalus vieno klubo gerbėjas neleis sau „vienos nakties romano” su kitu klubu. Todėl kai tavo klubas keliauja iš žemos lygos į dar žemesnę, kai parduoda geriausius žaidėjus ir nusiperka tokių, kurie, tu tikrai tai žinai, nemoka žaisti, kai eilinį kartą aikštėje nuobodžiai ridinėja kamuolį, tau nieko kito nelieka, kaip nusikeikti, grįžti namo, praleisti neramią savaitę ir vėl sugrįžti tam, kad visa tai iš naujo išgyventum.
Štai toks klubo ir jo gerbėjo-maniako santykis. Aš pritariu Hornbiui, kai jis sakosi esąs pirmiausia „Arsenalo”, o tik paskui – futbolo gerbėjas. Kai jis pasakoja apie tai, jog niekada negalės žavėtis priešininkų žaidėjo įvarčiu. „Aš einu į futbolą dėl įvairių priežasčių, tačiau niekada jame neieškau pramogos ir kai šeštadienį stadione matau tuos panikos apimtus, niūrius veidus, aš suprantu, kad kiti jaučiasi panašiai” – sako Nickas. Štai kodėl gerbėjai-maniakai ir žurnalistai rungtynes mato kitaip. Baigdamas šią temą Hornbis baksteli pirštu į vieną iš savo prisiminimų, kuriame jis savaitę meldėsi, kad priešininko komandos geriausias žaidėjas, pasaulinio lygio futbolo žvaigždė, negalėtų žaisti prieš jo komandą artėjančiose rungtynėse. Šis prisiminimas geriausiai simbolizuoja tai, ką futbolo klubas gali padaryti su savo gerbėju – nes tai yra tas pats, kaip nusipirkti nežmoniškai brangų bilietą į nežmoniškai garsaus teatro spektaklį ir tikėtis, kad vaidinimo dieną žymiausias aktorius, spektaklio žvaigždė, peršals ir negalės vaidinti.
Kur veda šiuolaikinis futbolas? Savaime suprantama, Nicko Hornbio futbolo realybė tikrai nėra ta pati, kuria dalinamės mes visi Lietuvoje. Kai jis kalba apie šiuolaikinį futbolą, jis kalba apie tai, kad anksčiau darbininkų klasės vaikinai galėdavo pasižiūrėti Arsenalo rungtynes už 25 pensus ir apie tai, kad pastačius naują stadioną bilietai ėmė kainuoti tiek, kad dešimtis tūkstančių darbininkų klasės vaikinų keičia vidurinės klasės šeimos ir pasiturinti visuomenės grietinėlė. Tie klasikiniams futbolo žiūrovams Anglijoje – darbininkų klasės vaikinams – naujieji bilietai paprasčiausiai per brangūs.
Smagu, kad Nickas nepradeda nuvalkiotos ir beviltiškos šnekos apie tai, kaip šiuolaikinis futbolas atsisako savo tipinio, daugelį metų stadionus užpildžiusio žiūrovo. Nekalba apie tai, kad turtingieji klubai išdavė savo tradicinius gerbėjus. Vietoje to, jis atranda labai įdomų šios problemos kampą, kuri tiesiogiai susijusi su paties klubo egzistencija.
Nickas teisingai pastebi, kad atmosfera futbole yra ko gero esminis malonumo elementas. Dauguma mūsų taip pat puikiai žino, ką reiškia žiūrėti eilines A lygos rungtynes kartu su dar 800 bepročių, nusprendusių ateiti į stadioną ir ką reiškia pilnas stadionas, kad ir per rinktinės varžybas. Todėl tie dainuojantys ir skanduojantys organizuotų gerbėjų sektoriai ne tik klubui tiesiogiai neša pinigus (pirkdami bilietus), bet, kas yra žymiai svarbiau, garantuoja tinkamą atmosferą. Tai tiesiogiai yra susiję su klubo finansine sėkme, nes jei nebus atmosferos, tai net ir Anglijoje į rungtynes susirinks tie patys lietuviški keli šimtai. Todėl, kad tie turtingi vadybininkai, kurie ima VIP ložes, ateina į stadioną ne tiek / ar ne tik žiūrėti futbolo žvaigždžių, bet ir dėl to, kad galėtų stebėti kitus žmones, tas žvaigždes stebinčius. Nickas Hornbis teisingai sako – „kažin ar pirks turtingi vadybininkai vietas į savo VIP ložes, jeigu visas stadionas bus užpildytas tokių pat vadybininkų”? Ar viduriniosios klasės šeimos, užpildančios britų stadionus šiandien eitų į rungtynes ir tuomet, jeigu jiems patiems reikėtų kelti triukšmą ir kurti stadiono atmosferą? Taip, labai įdomus ir netikėtas pastebėjimas apie aktyviųjų viso pasaulio stadionų lankytojų svarbą šiuolaikiniame futbole.
Kas yra geros rungtynės? Ir pabaigai – asmeniniai šios knygos autoriaus ingredientai, kurių buvimas garantuoja, jog rungtynės paliks maksimalų įspūdį. Kaip viskas šioje knygoje – tai linksmas ir tuo pat metu išmintingas komplektas. Štai koks jis. Pirmas dalykas. Įvarčiai – jų turi būti kiek įmanoma daugiau. Nesvarbu, kad jie mušami akivaizdžiai silpnesnei komandai. Jeigu įvarčius muša abi komandos, tuomet autorius kaip idealą renkasi pergalę rezultatu 3:2, kai priešininkas pirmavo 2:0 po pirmo kėlinio. Antras dalykas. Žiauriai neteisingi teisėjo sprendimai. Geriau, kai nukenčia tavo komanda (aišku, tai neturi kainuoti pergalės). Nepasitenkinimas – esminis tobulos futbolo patirties elementas. Trečias dalykas. Triukšmingi žiūrovai. Autoriaus manymu, žiūrovai labiausiai įsielektrinę būna tuomet, kai tavo komanda lošia puikiai, bet pralošinėja. Penktas dalykas. Lietus, bloga aikštė ir t.t. Futbolas tobulu oru ir tobuloje aikštėje yra pernelyg estetiškas (šitas punktas man labiausiai patinka). Šeštas dalykas. Priešininko žaidėjas gauna raudoną kortelę. Iš aikštės išvejamas priešininkų komandos narys – visada yra magiška akimirka, nors tai neturėtų nutikti pernelyg anksti. Septintas dalykas. Koks nors „bjaurus” nutikimas. Pats autorius pripažįsta, kad šis punktas gali kelti daugiausiai klausimų. Tačiau, kad ir ką kalbėtume apie žaidėjų moralinę atsakomybę, niekas geriau neatgaivina nuobodžių rungtynių kaip koks susistumdymas tarp žaidėjų. Tai kelia įtampą ir aikštėje, ir tarp žiūrovų. Autorius iškart prisipažįsta – jei jis būtų koks nors oficialus futbolo organizacijos atstovas ar žurnalistas, tokio dalyko sakyti negalėtų. O kad yra tiesiog eilinis futbolo fanas, moraliniai šio klausimo aspektai jo nedomina.
>>>
Štai tokia puiki knyga. O svarbiausia yra tai, kad kitaip nei daugelio panašių knygų atveju, Nicko Horbio Fever Pitch galima laisvai nusipirkti ir Lietuvoje (angliškai, be abejo, nors esu matęs ir rusišką vertimą). Bent jau bet kokiame rimtesniame Vilniaus knygyne, lentynoje su užrašu „Knygos užsienio kalbomis”, rasite ir Nicko Horbnio skyrelį.
Štai tokia ta mūsų armija – šiek tiek pakrikusi, bet geros nuotaikos nepraradus.
Labai nesinori dar vienos istorijos pradėti liūdna gaida, tačiau kažin ar pavyktų pasielgti kitaip. Nors sakoma, kad komanda kol kas su kamuoliu bėgioja tik per draugiškas varžybas ir dėl to tų varžybų kaip nors vertinti apskritai neverta, tačiau jei mes nieko apie jas nekalbėsim, tuomet apskritai nelabai aišku, kam jos yra rengiamos ir kodėl renkami tie šeši litai už įėjimą (čia jau galime pagerbti Marijampolės maniežo lankytojus, kurie gan darniai ėjo per „centrines” duris ir pirko bilietus, nors laisvai ir netgi pakelta galva buvo galima įsliūkinti ir pro šonines).
Marijampolėje šį kartą apsilankė ir ko gero vieninteliai du likę žmonės lietuviškam futbole, kurie gali susikalbėti portugalų kalba. Jo… brazilų era Lietuvos futbole tikrai baigėsi…
Daviau sau žodį kiek įmanoma pozityviau į viską žiūrėti, nes, jaučia mano širdis, panašių vaizdelių kaip šį šeštadienį šį sezoną matysim labai daug. Tad teks priprasti. Visko gali būti, kad komandą galėtų išgelbėti Kozyuberda, apie kurio galimą grįžimą čia buvo užsiminta (nors ir labai sunku tuo patikėti). Rungtynių metu girdėjau šnekas ir apie tai, kad šių rungtynių pažiūrėt Macola buvo atvažiavęs. Jo nemačiau, tai patvirtinti negaliu. Užtat mačiau pora prezidentų ir rinktinės portugalą. Šiaip jau keistas jausmas… Spėju, daugely padorių šalių tik pasvajot galėtum per rungtynes atsisėst šalia rinktinės trenerio. Arba praeiti pro abiejų žaidžiančių komandų prezidentus. Arba eidamas į tuliką prasilenkti su pora tavo komandos žaidėjų, einančių iš rūbinės. Tikrai keistas jausmas – vis tik sezono metu tie žmonės yra pakankamai toli. O čia – kaip kokiam kaime, lyg seniai pažįstami kaimynai būtų susirinkę pažiūrėt, kaip vyriokai kamuolį gainioja… Ypatinga ir sunkiai pamirštama patirtis.
Sūduvos startas: Skinderis, Brokas, Gnedojus, Vaidas Slavickas, Radavičius, Gardzijauskas, Lukšys, Urbšys, Kėrys, Biskio brolis ir Vitkauskas.
O vis tik grįžkime prie rungtynių. Sūduvos sudėtį buvo galima nuspėti – joje nieko labai naujo neišvydome. Iš pradžių stebino tas, kad treneris elgėsi lyg per oficialias rungtynes – pakeitė tik keturis žmones, iš jų du – pačioje rungtynių pabaigoje. Tokio keisto elgesio priežastis žiūrovai labai greitai suprato. O akivaizdžiai jos paaiškėjo, kai po rungtynių apšilimą pradėjo „antrosios sudėtys” – Sūduvai paprasčiausiai trūko žmonių pavaryt dviem skirtingom sudėtim. Dar aiškiau tapo, kai „antrosios” sudėtys išėjo į aikštę – Sūduvoje matėsi ir keletas veidų iš pagrindinės komandos. Ką gi – jiems bent apšilinėt nereikėjo.
Kaip teigė šalia sėdėję žmonės, vienas iš teisėjų buvo legendinis Larčenka. Įspūdinga – žmogus jau kiek metų nežaidžia, o jį vis dar geru žodžiu mini ir prisimena.
Rungtynės prasidėjo smagiai ir energingai. Rodėsi, kad Sūduva iš tikro padarė pažangą ir yra kita komanda, nei prieš pora savaičių lošiant su Tauru. Deja, ši iliuzija ore tvyrojo kokias dešimt minučių. Po to žaidimas iš esmės vyko į vienus vartus, su retkarčiais nutinkančiais Sūduvos blykstelėjimais. Po kokį kartą į penkiolika minučių.
Pirmą kartą link vartų Sūduva mušė lygiai 33 minutę, kai Radavičius paleido balioną, mėgindamas pagauti iš vartų per toli išėjusį vartininką. Už tai Radavičius susilaukė gausių negausiai susirinkusių žiūrovų plojimų – nes vis tik pagaliau smūgis įvyko. Šiaip jau už jį Radavičiui medalį galima duot, nes tai ir buvo ko gero vienintelis smūgis per visas rungtynes, už kurio slėpėsi tam tikra konkreti mintis. Antras smūgis link vartų įvyko pačioje pirmo kėlinio pabaigoje, kai baudą mušė Vaidas Slavickas.
Galų gale, paaiškėjo, kad Sūduvoje vienintelis žaidimo pagerėjimas nuo žaidimo su Tauru buvo vardu Radavičius. Ko gero jis buvo vienintelis žmogus, žaidęs normalų futbolą – ir pasą perduodamas, ir individualiai šį bei tą parodydamas. Pagyrimo dar vertas Skinderis, kuris buvo vienintelis žmogus, nuo savo vartų kamuolį atmušinėjęs ne bet kur ir bet kaip, o ramiai ir tiksliai.
Deja, Radavičius žaidė sau įprastame krašte, todėl centrinio variklio Sūduva ir vėl neturėjo. Tad ir vėl – aikštės centras visiškai bejėgis. Gardzijauskas, kaip ir Lukšys, buvo pasyvus ir nematomas. Jei dar Lukšio ramybę gali pateisinti (kai puolėjas negauna pasų, jam nelabai kas ir belieka daryti), tai Gardzijauskas liūdina. Šis žaidėjas galėtų komandai daugiau duoti. Centre buvo pastatytas vienas iš Biskių, tačiau jis yra per jaunas, kad su tokia misija galėtų efektyviai susidoroti. Kodėl taip suformuluotas aikštės vidurys buvo atsakyti gali tik treneris.
O kai aikštės centro nėra, tai ir puolėjai gali laukti tik stebuklo, kurio FBK gynėjai jiems šį kartą nepadovanojo. Laigė Brokas, lakstė jis, stengėsi, tačiau be to, kad buvo judresnis už kai kuriuos komandos kolegas, nieko daugiau naudingo nenuveikė.
Pernykščių dublerių visokeriopas pasirengimas žaisti aukštesniu lygiu kelia žiauriai daug klausimų. Ir skųstis nėra kuo – nes tas, kuris pernai treniravo dublerius, šiemet stovi už pagrindinės komandos vairalazdės. Keisčiausia yra tai, kad kai šeštadienį lošė antros sudėtys, net du FBK treneriai, iš kiekvienos aikštės pusės, mokė ir pamokslavo savo žaidėjams. Natūralu – draugiškos rungtynės yra puiki proga duoti jauniems žmonėms praktiškų pamokų. Tai kodėl gi treneriams čia pat, gyvai nepakomentavus to, kas vyksta aikštėje? FBK treneriams tokia nauda yra akivaizdi ir jų balsai skambėjo. O ką tuo metu veikė Sūduvos treneriai – sunku pasakyti.
Audrius Brokas – vienas pastebimesnių rungtynių žaidėjų.
Paimkime už pavyzdį tą patį Broką (tikiuosi, neįsižeis jaunas žaidėjas, kad aš čia jį atidžiau pataršysiu). Keletas epizodų. Kamuolys metamas į priekį, kraštu, link jo juda Brokas ir FBK gynėjas. Iš pradžių Broko padėtis lyg ir patogesnė, tačiau gynėjas jį aplenkia, užkiša petį ir ataka baigiasi. Viena, Sūduvos puolėjas bėgo lėčiau, antra – nesugebėjo savimi pridengti kamuolio ir praėjimo FBK gynėjui. Aišku, jei visa tai būtų pavykę, greičiausiai ataka būtų pasibaigusi grubia FBK pražanga, tačiau būtų bent jau aišku, kad puolėjas dvikovą laimėjo. O dabar… Lyg ir natūralu būtų galvoti, kad kai tu esi jaunas, kai tau trūksta patirties, technikos ir tikslumo, tu gali laimėti energija ir greičiu. Ir kas atsakys į klausimą, kodėl jaunasis Sūduvos puolėjas buvo lėtesnis už gynėją? Antras epizodas. Giedrius Slavickas gan sėkmingai lenda link galinės linijos ir kartu link dešiniojo FBK vartų virpsto. Link jo juda visi baudos aikštelėje buvę FBK gynėjai. Link jo juda ir Brokas. Kodėl? Juk Slavickas padaro tai, kas tokioje situacijoje yra natūralu – pritraukia prie savęs gynėjus ir permeta per juos kamuolį link baudos aikštelės centro. Ten galėjo būti Brokas. Tačiau jis kažkodėl nulėkė link Slavicko. Taktikos klaida. Trečias epizodas. Brokas gauna kamuolį ant baudos aikštelės krašto. Padėtis gan patogi. Jis yra puolėjas ir iš tokios padėties gali mušti. Privalo mušti – juk jis yra puolėjas, jis tiesiog privalo mušti į vartus, mušti net jei kolega yra geresnėje pozicijoje. Toks yra puolėjo instinktas. Ir daugelis puolėjų „nemato” geriau stovinčių kolegų, nes mušti į vartus jie stengiasi patys. Nes jie yra puolėjai. Brokas gi palaiko kurį laiką kamuolį ir numeta jį į kraštą. Toks sprendimas galimas, tačiau toje situacijoje – beprasmis. Kamuolį gavęs žmogus tiesiog neturėjo su juo ką daryti – mušti nepatogu, o perduoti kamuolį į baudos aikštelę nėra prasmės, nes ten nieko nėra.
Čia – kaip suprantu – Karolis Chvedukas. Už pagrindą jis pasirodė pačioje pabaigoje ir kažkuo ypatingu nepasižymėjo, tačiau antrose rungtynėse (bent jau pirmą kėlinį, kurį mačiau) buvo akivaizdus komandos lyderis. Jo buvo visur.
Kaip visada mėgėjiškai drįsiu teigti, kad tokių orientacijos aikštėje klaidų net ir toks jaunas žaidėjas negali daryti. Nes, lygiai taip pat mėgėjiškai, drįsiu spėti, kad visa tai yra futbolo pradžiamokslis, kurį lyg ir turėtų treneriai skiepyti žmonėms nuo pat pirmųjų futbolo treniruočių. Epizodų gali būti ir daugiau. Kad ir Kėrys, kuris, vietoje to, kad spaustų priešininką prie kampinio vėliavėlės, atsitraukia per dešimt metrų (nelabai suvokiu, kokia taktinė taisyklė lemia tokį elgesį) ir leidžia tam priešininkai visiškai ramiai, nusitaikius pakelti kamuolį į baudos aikštelę. Tuo metu Kėrys galėjo daryti ką tik nori – galėjo rištis batus, valgyti bandelę ir išsiųsti SMSą draugams – tolesnei žaidimo eigai jo veiksmai, stovint per 10 m nuo kamuolį turinčio priešininko, neturėjo nė mažiausios įtakos. Ką jau kalbėti apie jo daugkartinius sukaliojimusis aplink savo ašį besitraukiant į gynybą, dėl ko prarandamas laikas ir pozicija. Lyg ir neturėtum priekabiauti – juk Kėrys niekada gynėju nebuvo. Tai pasakykit man, kodėl gynėją iš jo šiemet mėginama padaryti ir kada jis juo vis tik taps? Lygiai taip pat, kodėl iš Leimono mėginama daryti centro saugą? Datą, kada jis juo taps taip pat praneškite. Maloniai prašau. Ir nepamirškite informuoti, kad Gnedojus baigs atidavinėti kamuolius priešininkui, mėgindamas iš savo baudos aikštelės prieigų atiduoti kamuolį savo kolegoms.
Sūduvos gynyba kol kas yra lengvai košmariška. Kitokios jos sunku ir tikėtis, kai padoriau žaidžia tik du iš keturių. Pirmus įvarčius Kaunas mušė iš labai patogių padėčių. O antram kėliny FBK mušė link vartų kaip ir norėjo ir kada norėjo. Rezultatas galėjo būti ir didesnis, jei bent trečdalis tų smūgių būtų nusisekę taip, kaip nusisekė Ledesmai, trečią įvartį įmušusiam. Mušdavo tie kauniečiai į vartus nepaisant to, kad nuolat jų būdavo gerokai mažiau nei besiginančių sūduvinių.
Vis dar galima paverkt, kad Vaido Slavicko praktiškai nesimato (dėl nepaaiškinamų priežasčių dauguma atakų pirmam kėliny ėjo per Kėrio – Urbšio kraštą, nei per žymiai perspektyvesnę Vaido Slavicko ir Radavičiaus liniją). Galima paverkt, kad Giedriui Slavickui vis dar nesiseka nuveikt ką nors iš tikro naudingo. Netgi žaidžiant už antrą sudėtį. Kad Sūduvoje nebėra kam atlikti baudos smūgių. Kad nėra kam kovoti dėl aukštų kamuolių po kampinių. Ką baudos aikštelėje gali nuveikti Brokas, Urbšys ar abu Slavickai, kai ginasi FBK baobabai? Gal tuomet reikėtų sugalvoti, kokį nors triuką, kaip kamuolį po kampinių kitu būdu į žaidimą įvesti? Kažkada Sūduva tokius triukus visai sėkmingai praktikavo. Galima dar paverkt dėl begalinio noro įlėkt su kamuoliu į vartus ir dėl to kylančio akivaizdus tolimesnių smūgių trūkumo. Dėl akivaizdaus smūgių į vartus trūkumo apskritai. Lyg ir geležinė taisyklė – nemuši į vartus – nelaimėsi, bet Sūduva, atrodo, nori tą taisyklę pakeisti.
Už antrą komandą jau lošė Giedrius Klevinskas. Antroj komandoj atrodė neblogai, o kad gavo maikę su Mikuckio pavarde, gal ir už pirmą taip pat neblogai loš?
Galima raudoti, tik ar verta? Juk to ir dar daugiau visko panašaus šiemet matysim daug. Tad reikia arba apsiprast, arba tikėtis, kad kažkokiu būdu visa tai išgaruos iš komandos žaidimo. Greičiausiai poros savaičių įvairių draugiškų rungtynių rezultatai ir rodo būsimo čempionato jėgų pasiskirstymą. Taip kad teks leistis ant žemės ir tikėtis, kad panašaus lygio futbolą demonstruos ir visos likusios komandos, išskyrus FBK ir Ekraną. O tai reiškia, kad netgi galima pasvajoti apie bronzos medalius.
Tiek žinių apie paskutines Sūduvos rungtynes. Kitą savaitgalį Marijampolėje, berods, lankysis Rygos Skonto. Lauksim.
Taigi, rytoj mūsų laukia keistoka rytinio futbolo sesija – 11 val. lošia pagrindinės komandos, o 13 val. – dubleriai. Stebinantis planas, juolab, kad apskritai sunku įsivaizduoti, kas šiemet yra tie Sūduvos dubleriai. Yra kaip yra, toks jau buvo komandos planas, o mums belieka prie jo taikytis.
Jei pirmosios čia aprašytos rungtynės su Tauru buvo iš tikro pirmas kamuolio paspardymas, po kurio išvadas daryti nėra labai korektiška, tai rytojaus rungtynės leis tas išvadas daryti žymiai objektyviau. Praėjo pora savaičių, per jas sužaistos, berods, dar trejos rungtynės – pralošta 1:6 Ekranui, sužaista 1:1 su Vėtra ir 4:0 laimėta prieš suvalkiečius iš Lenkijos. Vienžo, jau bus sąžininga iš komandos ir iš trenerio tikėtis bent jau užuominos apie tą strategiją ir taktiką, kuris bus naudojama artėjančiame sezone.
Galim pasidžiaugt, kad kol kas komandoje išlieka bent keletas pernykščio pagrindo žmonių, kurie – ir stebėtis tuo neverta – pamažu ima groti pirmu smuiku. Be abejo, pirmiausia omeny turiu Radavičių, kuris, kiek galėjau suprasti, yra šiemetinės komandos lyderis. Bent jau įvarčius lenkų suvalkiečiams mušė puikius. Tik dar negalim šimtu procentų tikėtis, kad jis komandoje išliks iki pat sezono pabaigos. Smagu ir tai, kad ir tarp vakarykščių dublerių yra vienas kitas optimizmą keliantis žmogus. Tarp jų akivaizdus lyderis yra Brunas Biskys.
Buvo šiokių tokių žinių ir apie tai, kur suka tie, su kuriais šiemet sutartys nebuvo pratęstos. Jasaitis – į Kazachstaną, Lukjanovs – į Skonto, Mikuckis – lyg ir į Nalčiko Spartaką. Greičiausiai nenutiks taip, kaip čia buvo viltasi, kad Tomas neras klubo ir galų gale grįš į Sūduvą. Iš kitos pusės, kažkas jau pastebėjo su komanda besitreniruojantį Giedrių Klevinską.
O žvelgiant į lietuviško futbolo orbitą apskritai, krizės paranoja lyg ir nurimo. Komandos pamažu rengiasi būsimam čempionatui, žaidžia draugiškas rungtynes, renka komandas – žodžiu, vyksta įprastinis darbas. Vienintelis riebus klaustukas – Vilniaus Žalgiris, tačiau kažin ar vertėjo tikėtis ko nors operatyvesnio tos komandos problemų sprendimo.
Ir dar vienas dalykas. Jau tapo akivaizdu, kokį didžiulį privalumą Sūduva gavo kartu su nauju maniežu. Ko gero Sūduva šiemet yra vienintelė komanda, galinti treniruotis ramiai ir pilnavertiškai. Aišku, kai kurios komandos naudojasi tam pačiam tikslui Marijampolės maniežu, tačiau viena yra treniruotis kitame mieste, kita – namuose. Taip kad galim tik dar kartą pasidžiaugti tuo, kad pernai šį projektą pavyko iki galo sėkmingai nuvesti. Nors ir buvo svarstančių, kad geriau būtų padoresnę komandą turėti nei naują stadioną, tačiau jau dabar aišku, kad kompleksas buvo didžiulė investicija į ateitį. Lyg ir akivaizdus dalykas, tačiau tik ne Lietuvoje, kur statoma po vieną stadioną per dvidešimt metų.
Chm… Sūduva toliau lošia draugiškas, treneris – bent jau mane – toliau linksmina savo komentarais – vienžo, kažkaip pradeda apimti toks geras jausmas, kad tiesiog vyksta normalus pasirengimas artėjančiam sezonui. Kodėl jausmas tas geras? Nes kurį laiką atrodė, kad apskritai jokio čempionato nebus (na čia aš šiek tiek sutirštinu spalvas didesnės įtampos vardan). Taigi, šeštadienį laukia nauja draugiškų serialo dalis, o kad jo ne taip nuobodu laukti būtų, kaip ir žadėjau, trečiadieniais skelbiu “laisvalaikio rašinėlius”. Gero skaitymo. Kitą savaitę bus – Nick Hornby “Fever Pitch”.
>>>
Spėčiau, kad tai yra pats žymiausias filmas apie futbolą. Bent jau kai jis pasirodė britų ekranuose 2004 metais, sukėlė diskusijų audras. Šį filmą mylėjo arba jo nekentė. Vieni kalbėjo apie sąžiningą atvaizdą tos britų visuomenės dalies, kurią ilgą laiką visi ignoravo, kiti šaukė apie propagandą reiškinio, kuris, atrodė, jau buvo beveik suvaldytas.
Štai tokio ypatingo dėmesio priežastys buvo šios. Pirmiausia ir svarbiausia yra filmo tema – britų futbolo chuliganų kasdienybė. Antra, filmas buvo pastatytas lyg ir remiantis to paties pavadinimo Johno Kingo knyga, kuri toje šalyje susilaukė didžiulio pasisekimo tiek tarp eilinių skaitytojų, tiek tarp literatūros kritikų. Trečia, viską vainikavo tyčinė ar netyčinė netradicinės reklamos kampanija. Kaip teigiama, iš studijos buvo pagrobtas nebaigto montuoti filmo įrašas ir dar iki premjeros masiškai išplito po britų salas.
Nuo to laiko praėjo keturiolika metų. Aistros nurimo, tačiau ar kas pasikeitė tokio filmo suvokime? Ar šiandien jį galima žiūrėti kitaip? Kaip normalų filmą ir nepainiojant ilgų svarstymų apie visuomenės moralę ir apie tai, kas galima kine, o kas – ne.
Nagi, atsakymas būtų dviveidis. Ir taip, ir ne. Viena, futbolo chuliganizmas tapo, kaip anglai sako, „household name”. Paprastai tariant, jis buvo popkultūros prisijaukintas pasitelkus žiniasklaidą, knygas, kitus filmus, dokumentiką. Tai tikrai nėra toks mistinis ir mažai kam žinomas reiškinys, kokiu buvo pirmųjų pono Brimsono knygų laikais. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, ši subkultūra vis dar suvokiama kažkaip nesveikai ir iškreiptai. Užtenka pasiskaityt delfi komentarus po kokios nors lietuviškų klubų gerbėjų konflikto. Ir aš esu tikras, kad tai nėra unikaliai lietuviškas dalykas – tik mums nelabai rūpi, kaip yra kitur.
Taigi, prieš kalbant apie filmą, reikia mažos įžangos.
Pirmiausia – „futbolo chuliganas” yra terminas, išrastas žiniasklaidos. Tai nėra identifikacinis žodis. Niekas savęs nevadina chuliganu, kaip ir niekas savęs nevadina banditu, pederastu ar prostitute. Tai yra terminas, supaprastinantis, suvirškinantis reiškinį tiek, kad jį galėtų be didelių niuansų vartoti masės. Šiame termine yra esminė klaida, kuri neleidžia suvokti, kad bet kokios futbolo konfrontacijos bazinė priežastis yra nesutarimai tarp geografinių vienetų – miestų ar vieno miesto rajonų. Kai tai supranti, viskas tampa aišku. Nes mums neatrodo keista dar nuo tarybinių laikų egzistuojanti prieštara tarp vilniečių ir kitų Lietuvos miestų gyventojų. Mums neatrodo keista tai, kad vilniečiai niekina Vilniaus rajono gyventojus (spėju, yra ir atvirkščiai). Mūsų taip pat nestebino konfrontacija, kuri lydėjo anų laikų Kauno Žalgirio ir Maskvos CSKA rungtynes. Ten viskas buvo aišku. Lietuviai prieš rusus. Ir retas kuris padorus Tarybinės Lietuvos gyventojas lietuvis būtų prieštaravęs „chuliganizmo” atvejams tų rungtynių metu. Kaip retas, kuris būtų nepateisinęs banalios dainelės „viens su puse du su puse graži Lietuva be rusų”, skanduojamos Vilniaus Žalgiriui lošiant su kokiu nors Maskvos Spartaku ar Dinamo. Giliau į šią temą lįsti čia nėra prasmės.
Nes žymiai reikšmingesnis yra antras dalykas. Filmas „Football factory” yra meno kūrinys. Tai nėra dokumentika. Tikrovės jame yra tiek pat, kiek ir eiliniame amerikoniškame seriale apie kokio nors San Francisko policijos departamento darbą arba viename iš daugelio filmų apie mafiją. Kažkodėl niekas, žiūrėdamas „Sopranus” negalvoja apie tai, kad čia pavaizduotas realus mafijos gyvenimas. Kažkodėl niekas nekaltina šio serialo kūrėjų dėl to, kad jie propaguoja gyvenimą, paremtą prievarta ir nelegaliu verslu. Visi supranta, kad tai yra meno kūrinys (tegul tai būna pramoginis kūrinys), todėl viskas, kas jame vaizduojama yra sąlygiška ir iš piršto laužta. Todėl aš drįsčiau teigti, kad „Football factory” su realiomis futbolo gerbėjų grupuotėmis turi tiek pat bendro, kiek ir „Sopranų” herojai su itališkos mafijos Amerikoje realybe. Galų gale, kokiame nors Melo Gibsono „Apokalipto” natūralistinės prievartos yra bent dešimt kartų daugiau, nei bet kuriame filme apie futbolą. Ir kai tą suprantame, tokius filmus kaip „Football factory” tampa lengviau ne tik žiūrėti, bet ir vertinti.
Taigi. Kaip jau visi galėjote suprasti, šis filmas yra paremtas Johno Kingo to paties pavadinimo knyga. Tačiau jei tikitės ir tos pačios istorijos – nusivilsite. Toji knyga apskritai kažin ar gali būti tiesiogiai perkelta į kiną, nes ji – labiau dienoraščio formato. Joje yra daugiau minčių, nei veiksmo. Kinui tas netinka.
Todėl statant šį filmą buvo iš esmės parašytas naujas scenarijus, kuriame išliko tik bazinė knygos struktūra ir vienas kitas siužetinis elementas. Kai perskaitai knygą, galvoji, kad ją sudaro 80 proc. minčių apie įvairiausius dalykus ir 20 proc. futbolo ir su juo susijusių įvykių. Stebėtis nereikėtų, kad filme šie procentai apsiverčia aukštyn kojomis. Kinas yra veiksmo menas, todėl jame turi kas nors vykti. Prie alaus bokalo sėdintis ir pusvalandį apie gyvenimą postringaujantis žmogus niekam nebus įdomus.
Štai dėl to pradėjus filmą žiūrėti apima lengvas nusivylimas. Taip, filmas iš tikro puikiai padarytas. Savo eksperimentiniu filmavimo ir montažo stiliumi, energingu garso takeliu primenantis kad ir „Lok, stok ir ….” – nepamenu, kaip tas pavadinimas baigiasi lietuviškai, bet jūs žinote, ką aš čia turiu omeny. Tačiau jei filmą žiūri iškart perskaitęs knygą, jis ima rodytis gan plokščias ir tiesmukas jos šešėlis. Aišku, su knygų vertimu kino filmais dažnai tai nutinka – tiesiog dėl to, kad knygos, labiau besikreipdamos į mūsų vaizduotę, sukuria gerokai erdvesnį pasaulį, nei gali filmai, kurie labiau pagrįsti tiesioginiu vizualiu efektu.
Bet pamažu „Football factory” įsibėgėja ir įtraukia. Įvykiai keičia įvykius ir tie įvykiai beveik visada sukasi apie „užklasinį” vaikinų gyvenimą. Normalus gyvenimas tik karts nuo karto įkiša nosį tam, kad dar labiau pabrėžtų tai, kokią svarbią vietą šių britų dienoje užima futbolas ir visi su juo susiję nuotykiai. Eilinis vakaras bare virsta košmaru, kai paaiškėja, jog pagrindinis herojus ir jo draugelis apsilanko namuose pas priešininkų kompanijos nario seserį.
Filme yra žymiai mažiau svarstymų apie pasaulio prasmę nei knygoje. O ir juos dažniau išreiškia atsitiktiniai personažai – pavyzdžiui, herojaus senelis ar taksistas. Tačiau pamažu, iš atsitiktinių užuominų ir nutikimų formuojasi svarstymas apie tokio gyvenimo prasmę ir klausimas apie tai, ar nuotykių sukeliamas adrenalinas yra vertas grėsmės gyvybei ar galimybės sėsti į kalėjimą, kurią tie nuotykiai nuolat žada.
Aišku, būtų sunku tikėtis, kad šis filmas pasibaigtų optimistine ir teisuoliška gaida. Tokiu atveju visi klausimai jo metu keliami nueitų šuniui ant uodegos. Gyvenimas nėra vien juodas ir baltas, jame gausu niuansų. Todėl žymiai smagiau, kai meno kūrinys leidžia tau pačiam pasidaryti išvadas, vietoje to, kad pateiktų sukramtytą ir suvirškintą atsakymą. Tuo tegul užsiima laikraščiai ir televizijos.
