Štai taip. Ir nieko kito nebelieka, kaip diskutuoti apie Marijampolės melioratorių darbo broką. Jei Sūduva išnešė sveiką kailį Panevėžyje antrame rate, tai Ekranas tą patį padarė šį kartą Marijampolėje.
Trileris. Jau tampa tradicija, kad rungtynes su Ekranu būna maksimaliai įtemptos, nervingos, pilnos pražangų ir geltonų kortelių. Jei ne lietus, būtų galima sakyti, kad šios rungtynės buvo netgi gražios – greitos, energingos, labiau orientuotos į puolimą, nei į sausų vartų išsaugojimą. Toks buvo pirmas kėlinys. O antras… Tokį žaidimą jau matėme. Antrą kartą pelkėtoje aikštėje nieko naujo nenutiko. O apie tai, kodėl nieko naujo nenutiko labiausiai reikėtų klausti trenerių. Istorija kartojasi – kuo arčiau čempionato finišas, tuo daugiau klausimų trenerių štabui norisi užduoti.
Sūduva aikštėn išėjo įprastinės sudėties su viena išimtimi. Vietoje Skinderio gynybos centre stovėjo Giedrius Klevinskas. Kodėl nebuvo Skinderio – jokios informacijos. Kažko šeštuoju jausmu jaučiu, kad to priežastis – koks nors nutikimas ano turo rungtynėse su Vėtra. Juolab, kad Skinderis tarp atsarginių lyg ir buvo. Abejoju, ar šis sprendimas pasiteisino – bet gilintis nepradėsiu, nes gali būti ir kitokių priežasčių.
Nors visą dieną Marijampolėje dangus raukėsi, tačiau pirmo kėlinio pradžioje atrodė, kad vis tik mums bus leista pasigrožėti normaliu futbolu. Deja, dievulis, matyt, Marijampolės nelabai myli, nes suteikė mums tik vieną kėlinį.
Radavičius kelia kampinį pirmo kėlinio pabaigoje. Lietus prasideda.
Pirmas kėlinys buvo puikus. Ypač pirmos dešimt minučių, po kurių rezultatas galėjo būti ir 3:0 Sūduvos naudai. Ekranas atrodė labai prastai, o Sūduva – kaip ant sparnų. Mūsų komandos žaidimas buvo labai solidus – galbūt tai ir buvo priežastis, lėmusio labai jau vidutinišką Ekrano išvaizdą.
Ekranui niekas nesisėkė priekyje, o prie savo vartų – žiojėjo skylės ir centre, ir kraštuose. Galima drąsiai sakyti, kad Ekranas žaidė švininėmis kojomis, nes būtent tai buvo aplinkybės lėmusios pirmąjį rungtynių įvartį jau šeštą minutę.
Iš pradžių net neatrodė, kad kas nors ten apskritai gali nutikti pavojingo. Esau trynėsi krašte ir atrodė, kad kamuolį galutinai prarado. Jis malėsi tarp kelių Ekrano gynėjų ir tiesiog nesuprantama kokiu būdu sugebėjo kamuolį pasiekti ir atlikti puikų perdavimą link vartų. Manyčiau, kad už tą momentą Ekrano gynėjams treneris gerai atrašys, nes juos apstatė laibas ir fiziškai visai negalingas žaidėjas – sugebėjo pasiimt prarastą kamuolį ir mostelėt labai tiksliai link Beniušio.
Beniušis taip pat suveikė šimtui procentų. Gynėjas vėlavo, nors čia jo taip smarkiai barti gal ir nereikėtų. Susitvarkyt su tokiu puolėju kaip Beniušis būtent tokioje situacijoje – labai sudėtinga. Beniušis yra aukštas, tvirtas ir galingas. O kad veiksmas vyko baudos aikštelėje, gynėjo galimybės buvo gerokai ribotos. Beniušis pasiekė kamuolį ir iššovė stipriai ir tiksliai – buvo tiesiog gražu žiūrėti į tos atakos eigą. O kad ji užgimė gana netikėtai, tai, spėju, nemažai žmonių stadioną įvartį apskritai pražiopsojo.
Giedrius Slavickas šiandien buvo vienas geriausių. Stadionas aplodismentų jam nepagailėjo.
Įmušusi įvartį, Sūduva apsukų nesumažino ir toliau prie Ekrano vartų darė ką tik norėjo. Po poros minučių Beniušis išvedė Giedrių Slavicką už gynėjų nugaros, o šis atliko tiesiog tobulą perdavimą ispanui. Šis ir vėl atsidūrė vienui vienas per pora metrų nuo vartų. Esau privalėjo įmušti. Tiesiog privalėjo. Smūgiuodamas ar įgriūdamas su kamuoliu į vartus. Esau suvėlavo, akimirką sudelsė ir kai jau susirengė mušti, Ekrano vartininkas spėjo šlumštelėti ant vartų linijos ir kūnu uždengti kamuoliui bet kokius kelius link vartų. Taip, tas įvartis turėjo būti įmuštas. Dar po poros minučių dar vieną neblogą progą turėjo Beniušis, bet ir jam smūgis galva nenusisekė taip, kaip pirmas.
Tuo totalinis Sūduvos dominavimas kaip ir pasibaigė. Po truputį Ekranas perėmė reikalus į savo rankas ir žaidimas daugiau mažiau persikėlė į Sūduvos aikštės pusę. Tačiau pirmame kėlinyje didelio pavojaus prie Sūduvos vartų dar nekilo. Gynyba žaidė visai neblogai, o saugai gaudavo nemažai galimybių kontratakoms. Ir Ekranui, ir Sūduvai pritrūkdavo paskutinių fazių – geriausias to pavyzdys – Radavičiau beprotiškas reidas, kurio metu apeiti kokie 3-4 Ekrano žaidėjai ir atliktas iki skausmo nesėkmingas perdavimas.
Mano akimis Sūduvai labiausiai trūko smūgių iš toliau. Kaip bebūtų, žaista su Ekranu, komanda, kurią trumpais perdavimais prie baudos aikštelės įveikti nėra lengva.
O paskui prasidėjo lietus. Futbolas toliau vyko, tačiau, kaip visi jau žinome, stipriem lietui lyjant Marijampolės stadione galima pralaimėti ir prieš Jonavos Lietavą.
Lietus, lietus, lietus.
Antras kėlinys prasidėjo toliau pliaupiant stipriam lietui. Iki pat finalinio švilpuko žaidimas vyko antram plane ūžiant stadiono stogą plaunančiam lietui. Beje, lietus ne tik dar kartą patvirtino melioratorių darbo broką, bet ir parodė, kad statybininkams taip pat galima šiknas atspardyt. Stogas leidžia!!! Pernai pastatyto stadiono stogas leidžia vandenį! Nežinau keliose vietose vanduo sunkiasi vidun, tačiau netoli manęs bent dvejose vietose po stogu sėdintiems žiūrovams teko išsiskleisti lietsargius.
Kai Sūduva maudėsi su danais, man buvo gana linksma. Futbolas su vandensvydžio elementais atrodė egzotiškai ir jaudinančiai. Tačiau nuo to karto mano požiūris radikaliai pasikeitė. Šį kartą lietus taip kaitino kraują ir kūrė papildomą įtampą. Bet ji man visiškai nepatiko. Žiauru, kad 22 jauni žmonės turi šitaip rizikuoti savo sveikata. Jiems buvo skirta žaisti futbolą, o ne gladiatorišką ledo ritulį. Šūdas. Totalus šūdas. Net jei sutinkame, kad šlapia aikštė futbole nėra nieko ypatingo, tačiau kai žaidėjams tenka braidyti tiesiogine šio žodžio prasme
Nelabai ką ir besinori apie tą antrą kėlinį kalbėt. Tokiomis sąlygomis galėjo nutikti bet kas. Ekrano įmuštą įvartį galima vadinti kvailu ar kuriozišku, tačiau žaidžiant vandeny viskas yra kvaila ir kurioziška. Įskaitant eilines dvi Sūduvos gautas geltonas korteles. Už pašnekesius su teisėju. O juk elementaru… Kad ir kaip teisėjas klystų, diskusijos su teisėju gali baigti tik vienu dalyku. Geltonu popierėliu.
Sūduva pralošė antrą kėlinį. Visiškai. Žaidimas vyko Sūduvos aikštės pusėje. O šio pralošimo priežastys visiems žinomos. Nepaisant to, kad komanda jau buvo tokią aikštę išmėginusi, o Ekranas – ne, ji darė tą patį, ką ir aną kartą – toliau žaidė sūduvietišką žaidimą trumpais pasais. Ekranas, kaip ir danai, iškart perėjo prie vidutinės distancijos balionų link savo puolėjų. Ekranas taip pat perėjo prie baudos smūgių iš vidurio aikštės į baudos aikštelę. Dar vienas triukas, kurio Sūduva taip ir neperkando. Viskas kartojosi kaip užstrigusi plokštelė – bauda, tobulas Bičkos smūgis (atrodė, kad jo smūgio jėgai lietus ir šlapia danga neturėjo jokios reikšmės) ir bardakas prie vartų, kur susiburdavo praktiškai visi aikštėje buvę žmonės. Nieko nuostabaus, kad viena iš tokių „kombinacijų“ baigėsi įvarčiu.
Dar vienas šio sezono deja vu. Ir vėl reikės dėkoti dievuliui, kad Radavičiaus priešininkai nesulaužė. Sunku šiais metais Radavičiui - tačiau šiemet jis visa galva geresnis žaidėjas nei buvo pernai.
Klausimai. Klausimai. Klausimai. Šiaip jau komanda atrodė visai neblogai. Buvo daug pozityvių ženklų. Atrodo, jau įsižaidžia Zelmikas – jo buvimas aikštėje jautėsi žymiai stipriau, nei per debiutines rungtynes. Man taip pat labai patiko Beniušio – Giedriaus Slavicko duetas. Manau, didžia dalimi dėl to pirmam kėlinį šie du žaidėjai buvo vieni geriausių. Beniušį stebėti buvo įdomu. Turi šis žaidėjas galvą, sugeba elgtis nestandartiškai ir turi lietuviškam futbolui gan retą įgūdį – planuoti perdavimus į laisvą plotą, o ne partneriui į kojas. Kartu su Giedriumi Slavicku keletą kartų jie suveikė tiesiog tobulai. Radavičius taip pat nusipelno plojimų – šis žaidėjas yra retas maksimalaus atsidavimo žaidimui pavyzdys. O štai Esau šį kartą totaliai nesuveikė. Klausti galima tik apie tai, ar jį nusodino taip apmaudžiai neįmuštas įvartis, ar tas promachas buvo prastos šiandieninės formos rezultatas. Kaip bebūtų, jis buvo silpniausia komandos grandis. Tiesa, gali būti, kad ir Ekrano treneriai jam paskyrė ypatingo dėmesio. Tokio sudėjimo ir stiliaus žaidėjui nėra lengva žaisti gan tiesmuką ir gruboką lietuvišką futbolą. Tereikia sąmoningai padidinti grubumo laipsnį „santykiuose“ su tokiu žaidėju ir jam gyvenimas tampa labai sunkus. Nesu tikras, tačiau man pasirodė, kad nuo pat rungtynių pradžios Esau teko grumtis su padidinta lietuviškos fizikos doze.
Nors esu tikras, kad dauguma jūsų sakys, kad komanda „ir vėl sustojo įmušusi įvartį“, aš su tuo nesutikčiau. Pirmam kėliny, kol aikštė buvo normali, viskas vyko normaliai ir padėtis buvo kontroliuojama. Nors iniciatyvą ir aikštę Ekranas pasiėmė, tačiau to priežastis tikrai nebuvo Sūduvos atsipalaidavimas. Tiesiog anksti įvartį praleidusi komanda užsimetė daugiau malkų ir ėmė spausti. Tačiau Sūduva, nors ir atsitraukusi, žaidė pakankamai ramiai ir užtikrintai – Ekrano atakos geso dar iki baudos aikštelės. Spausdamas Ekranas kūrė Sūduvai progas kontratakoms, kuo komanda pakankamai neblogai naudojosi. Balansą sugriovė lietus.
Štai už šį "prijomą" Pogrebanas gavo antrą geltoną kortelę. Pirmą gavo už panašų triuką, atliką Giedriui Slavickui.
Visi likusieji klausimai – treneriams.
Kodėl Esau taip ilgai buvo aikštėje? Juk buvo akivaizdu, kad šiandien – ne jo diena. O kai prasidėjo lietus, ispanas apskritai tapo neveiksnus. Ar vertėjo jį leisti antram kėliny? Ar vertėjo jį keisti Girdzijausku, kuris dėl savo sudėjimo vandenyje turi tų pačių problemų?
Kodėl per pertrauką nebuvo pakoreguotas komandos žaidimas, nors buvo akivaizdu, kad kuo toliau, tuo aikštė bus tik blogesnė? Kodėl komanda apskritai neturėjo jokių tokiai aikštei iš anksto parengtų sprendimų – spec. derinių, spec. komandos persistumdymų ir pan.? Juk čia Ekranas yra svečiai, čia jiems turi būti sunkiau – tokia aikštė turi suteikti pranašumo Sūduvai, o ne atvykėliams.
Kodėl niekas aikštėje nepasikeitė net ir tuomet, kai Ekranas liko dešimtyje? Kodėl abu Ekrano treneriai nuolat stūmė savo komandą į priekį – tik tai bylojo jų rankų mostai ir šūksniai? Net ir tuomet, kai Ekranas liko dešimtyje. O mūsų treneris tesugebėjo konstatuot faktą – „Juk jūsų daugiau“. Taip ir norėjosi tą jo šūksnį pratęsti: „…darykit ką nors!!!!“.
Dabar bus dviejų savaičių pertrauka. Lyg ir būtų galima į esminius klausimus atrasti atsakymus. Juk ruduo jau čia pat ir panašios būklės aikštę greičiausiai dar ne kartą matysim. Tik ar ne per vėlu tų atsakymų ieškoti?
