Sezonas buvo sunkus mums, buvo sunkus komandai, o sunkiausias jis buvo treneriui, sulaukusiam fontanų pagrįstos ir nepagrįstos kritikos. Toks jau tas trenerių likimas...
Štai ir baigėsi dar vienas sezonas. Taškas padėtas. Liūdnas buvo tas taškas. Šitos rungtynės man buvo žymiai liūdnesnės už tas visas, kuriose Sūduva žingsnis po žingsnio švaistė galimybes laimėti aukso medalius. Rungtynės buvo tarsi graudus vainikas ant viso sezono duobėto kelio. Kai Vilniuje, stebint rekordiniam poros tūkstančių žmonių būriui, Ekranas laistėsi šampanu ir dalijosi jį su ištikimiausiais gerbėjais, mes tylomis skirstėmės namo. Nors komanda laimėjo šiemet ne taip jau mažai, nebuvo nei džiaugsmo, nei padėkos skandavimų („ačiū ačiū ačiū“), nei to smagaus jausmo, kuris ateina tuomet, kai nuveiki ką nors prasmingo.
Jau einant pro uždarytą stadioną stebėjausi, kad aikštelėje tiek mažai automobilių. Juk aikštelė prie maniežo nėra tokia didelė, kad tilptų visi, norintys pamatyti savo mylimos komandos atsisveikinimo rungtynes. Deja. Prie draugiškas ikisezonines menančio staliuko su dviem merginom ir bilietas eilės praktiškai nebuvo. Žmonių viduje taip pat buvo labai jau nedaug. Pusė tūkstančio. Tai dar labiau priminė ikisezonines draugiškas. Kaip ir tai, kas vyko aikštėje.
Kad jį kur galas – tikėjausi, buvau tikras, kad Sūduva per šias nieko nereiškiančias rungtynes padovanos mums įvarčių fejerverką, smūgius per save, įkvėpimo nuspalvintas kombinacijas, vieną kitą pokštą ir bent keletą triukų, kurie atliekami savo malonumui. Iš pradžių atrodė, kad taip ir bus. Dešimt minučių komanda laigė kaip ant sparnų, įkalė pora įvarčių, maudė LKKA per visus galus ir suteikė viltį, kad bus pasiektas A lygos rezultatyvumo rekordas. Tačiau įmušę trečią, prisimenant trenerio žodžius, pradėjo žaisti taip „kaip reikia mums“. Kitaip tariant, nustojo žaisti apskritai. Likusios 60 minučių buvo gryna neviltis. Komandos visiškai neliko. Aikštėje prasidėjo visiškas chaosas. Beniušis gynėsi, krašto gynėjas puolė, centro gynėjas gynėsi krašte ir t.t.
Are you talking to me? Situacija iš "Krikštatėvio"
Šių rungtynių chaosas liūdnai simbolizavo ir visą sezoną. Komanda, žaisdama su smarkiai silpnesniu varžovu, sugebėjo visiškai subyrėt. Reikia pagirt LKKA vyriokus, kad jie irgi žaidė savo malonumui. Pernelyg nesirūpino gynyba, žiūrėjo į priekį. Štai kodėl pirmam kėliny Sūduva taip lengvai puolė – tiesiog LKKA apie gynybą nelabai galvojo. Antram kėliny jie pridėjo dar daugiau energijos ir buvo stipresnė komanda. Žiauru, tačiau kai LKKA įmušė antrą įvartį, lygiosios ėmė rodytis visiškai įmanomas šių rungtynių rezultatas. O juk pradžioje buvo akivaizdu, kad žaidžia skirtingo kalibro komandos ir kad viena iš jų neturi nė mažiausios vilties išlipti sausa. Tačiau mūsiškai per 90 minučių sugebėjo taip transformuotis, kad buvo akivaizdu – jei čempionate būtų žaidžiami dar du ratai ir dėl bronzos medalių dar reikėtų smarkiai pakovoti.
Tokio vaizdo aikštelėje negaliu pateisinti motyvacijos stoka. Lentelės prasme šios rungtynės nieko nereiškė. Jas buvo galima 0:10 pralaimėt – statistiškai niekas nebūtų pasikeitę. Tačiau tuo pat metu šios rungtynės buvo žiauriai svarbios. Jos buvo žiauriai svarbios tiems žmonėms, kurie vis tik ryžosi ateiti jų pažiūrėti.
Skrisčiau skrisčiau jei galėčiau - Ramūnas Radavičius
Šį sezoną namuose į A lygos rungtynes tik keturis kartus atėjo mažiau nei 1500 žmonių. Šiandien jų buvo 500. Žiauru, bet komanda per paskutinius turus sugebėjo visiškai užmušti gerbėjų susidomėjimą savo likimu. Sakyčiau, kad tie 500 greičiausiai yra patys ištikimiausi. Tie, kurie būtų susirinkę netgi tuomet, jei Sūduva lėktų į I lygą ir šios rungtynės jau nebegalėtų nieko pakeisti. Šie žmonės nusipelnė tokios spektaklio, kad visi kiti, kurie ateiti patingėjo, gailėtųsi taip pasielgę.
Graudu, kad taip nenutiko. Sūduva eilinį kartą sužaidė taip, kad didesnę dalį gerbėjai liūdnai šypsojosi žiūrėdami beviltišką kamuolio baksnojimą aikštėje.
Graudu buvo stebėti būrelį žiūrovų, kurie, nebeturėdami kur dėtis iš nuobodulio, ėmė aktyviai laukti, kada gi pagaliau Giedrius Slavickas pirmą kartą muš į vartus.
Graudu buvo, kad skelbiant šių metų Sūduvos pasiekimus, niekam nekilo jokio noro paploti.
Graudu buvo matyti trenerį, paskutinėse sezono rungtynėse piktai šaukiantį ant Zagursko už tai, kad tas vėluoja su pasu arba iš viso jo neatiduoda. Juk tai yra paskutinės rungtynės! Ir treneris turėjo visą sezoną, kad jaunam žaidėjui įkaltų į galvą tokį elementarų futbolo elementą.
Graudu, buvo klausytis, kaip per mikrofoną prašoma žaidėjų pasilikti bendrai nuotraukai. Buvo akivaizdu, kad niekam tos nuotraukos nereikia. Dar graudžiau buvo matyt, jog kai kurie žaidėjai apskritai bendrą fotosesiją nutarė praleisti ir palaukti tą laiką automobilyje. Neužsipulkite – nekaltinu aš žaidėjų. Kaltinu „sistemą“, „aplinką“, kuri tokią situaciją padarė įmanomą. Akivaizdu, kad komandoje ne viskas eina lyg sviestu patepta, kaip kad neretai mums atrodydavo ankstesniais metais.
Komanda po sezono dėkoja Sakalams. Galim jiems padėkot ir mes.
Jei ne nuolatinis Sūduvos Sakalų skandavimas būtų iš viso liūdna. Jie vieninteliai dirbo savo darbą nepriklausomai nuo to, kad dėjosi aikštėje ir sukūrė bent jau šiokią tokią šventės iliuziją.
Tokios liūdnos sezono pabaigos net neprisimenu. Net pernai, nieko gero nedavusiose paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu Vilniuje buvo linksmiau, nors tą kartą apskritai jokių prizų nebuvo laimėta.
Štai taip. Gal ir labai aš čia pesimistiškai viską šį kartą pamačiau, tačiau visa sezono pabaiga buvo pesimistinė. Ir nors turėjo puikias – tiesiog idealias galimybes – komanda to pesimizmo nepasistengė išsklaidyti paskutinėse rungtynėse.
Bet kokiu atveju, šitas pesimizmas nieko nekeičia. Sezonas baigėsi ir visi keliausim užtarnauto poilsio. Ir mes, ir žaidėjai, ir treneriai. Pesimizmą pamiršim ir tikėsimės, kad kitas sezonas bus šviesesnis. Štai čia ir yra didžioji futbolo jėga. Niekas nesibaigia šiandien. Visada yra kitos rungtynės, visada yra būsimas sezonas, visada yra ateitis. Kiekvienas pralaimėjimas sukuria viltį, kad kitą kartą būtinai laimėsim. Taip ir bus. Būsim čempionai. O po dešimt metų laimėsim Čempionų lygą. Be ironijos ir sarkazmo. Tikėjimas daro stebuklus. Stebuklai norus paverčia realybe. Dėkui visiems, buvusiems šį sezoną su Marijampolės Sūduva.
