27: EKRANAS 4:2 SŪDUVA

Dūmų uždanga stadione

Sūduva dar kartą mums įrodė esąs visiškai profesionalus kapitalistinis klubas. Kadangi rungtynės Sūduvai neturėjo nė menkiausios reikšmės, tai komanda pasielgė profesionaliai pragmatiškai – žaidė ramiai, atsargiai, nesiplėšydama – tiesiog dirbo savo darbą. O tokios smulkmenos kaip savigarba, komandos dvasia ir t.t. kapitalistiniame futbole keliauja į šiukšlių konteinerį. Niekam jų nereikia. Desperatiški Sūduvos Sakalų šokiai savo tribūnoje, turėję įrodyti nekvestionuojamą ištikimybę komandai, šį kartą tik dar labiau pabrėžė tą faktą, kad komandai „ištikimybė“ gerbėjams ir idealams neegzistuoja.

Vienintelis Brokas plėšėsi taip, kad net Kesminas jį pavadino ryškiausiu rungtynių žaidėju (ko gero pirmą kartą šiais metais Brokas iš tikro nusipelno šio vardo). Tačiau Brokas dar labai jaunas ir nieko jis nesupranta. Jaučiu, protino jį vyresnieji kolegos rūbinėje – „va, matai, lakstei kaip beprotis, o dabar sėdi išnarinta koja“ (jei ne blogiau).

Prastai tas lietuviškas futbolas atrodo per televizorių. Stadione – visai nieko, kablys vis viena pagauna, net pačiose nuobodžiausiose ir beprasmiškiausiose rungtynėse. O per teliką… Jo, įpratino mus čempionų lyga ir pasaulio čempionatai prie tam tikro rungtynių pateikimo stiliaus, šalia kurio Lietuvos transliuotojų „dokumentinis ir faktinis žanras“ atrodo, kaip akmens amžiaus piešinukai ant uolos šalia holograminio, trimačio vaizdo. Sunku matyti, kaip minimalus judesys vyksta tik ten, kur rieda kamuolys, o visi kiti spektaklio dalyviai ramiai sau pėstute vaikštinėja. Dar nykiau yra stebėti savo mylimos komandos agoniją… 

Geriausias rungtynių anekdotas - parodžius Sūduvos trenerį, Kesminas ėmė porinti apie tai, "kad po rungtynių jis daug ką komandai turės pasakyti". Akivaizdu, jog kai kas A lyga nelabai domisi...

Nesinori ir vėl kritikuoti – juolab, kad ir sezono liko katės ašaros. Bet kad daugiau nieko kito nelabai ir bepasakysi. Sūduvos žaidimas buvo nulinis – komanda atrodė, kaip tie lygos debiutantai, kuriuos kadaise Sūduva tvarkydavo viena ranka. Per visas rungtynes tebuvo surengta maždaug pusantros atakos. Aikštės  centras – nulinis. O kad nebuvo Radavičiaus, tai ir kraštai buvo apmirę. Jei kas priekyje ir gaudavosi, tai tik atsitiktinumo ar Ekrano gynėjų klaidos dėka. O gynyba… Žiauri ta gynyba – ir net ne dėl to, kad buvo praleista daugiausia įvarčių šiais metais. Komanda gynyboje nuolat nespėdavo – tačiau  spėti nelabai ir stengėsi. Graudu buvo žiūrėt, kaip gynėjams ramiai stebint mušamas pirmas įvartis. Gynėjams ramiai stebint buvo mušama dar daugybė kartų.

Vieninteliai žmonės, kurie bent truputį žiūrėjosi buvo čia jau minėtas Brokas, Beniušis ir Esau. Tačiau tam, kad jie išsiskirtų tereikėjo žaisti bent truputį energingiau. Nors su Beniušiu man vis dar sunku apsisprasti (matyt, dėl to, kad apskritai sunku apsiprasti su buvusiais FBK žaidėjais), tačiau tas puolėjas man ima patikti. Žiauriai gerai už kamuolio kabinasi – matosi, kad jeigu jau kamuolys jam patenka, atimti jį priešininkui beveik neįmanoma.

Tai tiek žinių. Atsigrosim kitą savaitę su LKKA, įmušim bent septynis įvarčius ir pasikabinsim tuos medalius. Tik jei iki šiol svajojau apie tai, kad taurės ketvirtfinaliui Sūduva gautų FBK, tai dabar jau imu melstis, kad tektų Plikių Sakuona. Nes šioje situacijoje imu labiau norėti ne atkaklių ir įdomių rungtynių, o elementaraus ir praktiško rezultato.