Kalba Vidmantas Murauskas

Štai – kaip visada po čempionato, jau tradiciniu tapęs Juozo Raškausko pokalbis su Sūduvos prezidentu Vidmantu Murausku. Kaip visada – Miesto laikraštyje. Ir jau ne pirmą kartą permetu jį pas save, nes šiuos prezidento posezoninius pasvarstymos norisi palikti istorijai. Tad jei dar nespėjote paskaityti Miesto laikraštyje ar Sūduvos tinklapyje – prašom tai padaryti čia. Verta užmesti akį ir į posezoninį Valdo Kasparavičiaus pašnekesį su Virginijum Liubšiu, kuris guli oficialiame Sūduvos tinklapyje. Kol kas tiek žinių. Aš pats suvesti sezono galus niekaip nespėju – darbai, ligos ir kitos nesąmonės vis neleidžia sudėti taškų keliuose jau senokai pradėtuose tekstuose. Nieko baisaus – laiko  iki kito sezono dar yra. 

>>>>

- Nors prieš šių metų  A lygos čempionatą pabrėžėte, kad atėjus į komandą treneriui Virginijui Liubšiui,  rezultatas bus matyti pasibaigus dvejų metų jo darbo ciklui, sirgaliai, kai kurie futbolininkai tikėjosi, kad „Sūduvos“ komanda iškovos  Lietuvos čempionės titulą. Ar nenuvylė trečioji vieta? - „Miesto laikraštis“ klausė futbolo klubo „Sūduva“ prezidento Vidmanto MURAUSKO.

- Kėlėme  uždavinį  užimti ne žemesnę kaip trečiąją vietą. Komandos žaidėjai buvo įsitikinę, kad gali kovoti ir dėl antros ar pirmos. V.  Liubšys visgi labiau akcentavo  antruosius savo darbo metus, kai sieksime  ambicingesnių tikslų. Kaip žinia, ne viskas priklauso nuo trenerio, sėkmingas pasirodymas priklauso ir nuo žaidėjų,  komandos biudžeto, net sportinės laimės.

Manau, „Sūduva“ galėjo iškovoti kitos spalvos medalius, bet trūko sėkmės, padaryta klaidų formuojant komandą. Taip yra jau ne  pirmi metai, todėl siekti čempionų titulo visa jėga nepavyksta.

Nenoriu kritikuoti teisėjų, bet po kelerių rungtynių, kuriose žaidė „Sūduva“, jie buvo nušalinti dėl klaidų. Jos „Sūduvai“  kainavo nei daug nei mažai -  aštuonis taškus. Jeigu jie būtų mūsų sąskaitoje, galutinė A lygos turnyro lentelė atrodytų kitaip.

Tai ne pasiteisinimas, bet viena iš priežasčių,  kodėl užimta trečioji vieta. Teisėjai klysta ne tik Lietuvoje, aš gerbiu jų darbą, bet yra kaip yra.

Komandos rezultatu esu patenkintas, mes lenkiame tokius miestus kaip Kaunas, Šiauliai ar Klaipėda, kurie tikrai turi didesnį potencialą.  „Sūduva“ šešti metai laimi prizines vietas čempionate ar laimi Lietuvos futbolo federacijos taurę, žaidžiame Europos lygos turnyre. Tikiuosi, kad pagaliau  komanda susikaus dėl Lietuvos čempionės vardo.

Gaila, kad nelaimėjome  Europos lygos rungtynių  su švedų „Elsborg“ komanda Marijampolėje. Aišku, ji geresnė už mūsų, tačiau  tokioms ekipoms turėtume sudaryti rimtesnę konkurenciją. 

- Pakeitimai komandoje jau ne pirmi metai vyksta kaip tik prieš Europos lygos taurės turnyrą…

- Nori geriau, o  pavyksta, kaip visada. Šiais metais sudėtis koreguota minimaliai. 

- Kodėl „Sūduvą“ sezono viduryje ištinka krizė?

- Reikėtų klausti futbolo specialistų, aš  galiu tik pasvarstyti. Gal per anksti įgyjama gera sportinė forma, kurios visą sezoną neįmanoma išlaikyti. Gal esant „duobei“  reikėtų leisti į aikštę jaunus žaidėjus, bet tai trenerių reikalas.  Šiemet itin vertinga trečioji vieta, kurią užėmė dublerių komanda, nes jai neatstovavo pagrindinės sudėties žaidėjų, kaip kad būdavo laimėjus „auksą“. 

- Komandą toliau treniruos Virginijus Liubšys?

- Net keista girdėti tokį klausimą, jo sutartis galioja ir kitais metais.  Jau, pavyzdžiui, kalbėjomės apie komandos sudėtį kitą sezoną. Iš tų, kurių sutartys pasibaigė, „Sūduvoje“ lieka Vaidas Slavickas, Nerijus Radžius, Povilas Lukšys, Ričardas Beniušis, iš Suvalkų „Vigry“ vienuolikės grįžta Audrius  Brokas. Nepasiūlėme pratęsti sutarčių Sergejui  Koziuberdai, Evaldui Grigaičiui. Sergejus  Loginovas priklauso Kijevo „Dinamo“ komandai, o Sergejus  Žigalovas – „Mažeikiams“, tad ar jie žais Marijampolėje,  priklauso ne tik nuo futbolininkų, bet nuo  komandų savininkų. Keista, bet sutartį paprašė nutraukti vartininkas Armantas Vitkauskas. Tai padarėme. Kol kas neapsisprendė kitas komandos vartininkas Povilas Valinčius, tad reikės ieškoti naujų vartininkų. 

- Kas nustebino šių metų A lygos čempionate?

- Iš blogos pusės – Klaipėdos komandos, kiek daugiau tikėjausi iš „Mažeikių“. Baigdamas noriu padėkoti futbolininkams, treneriams už šį sezoną,  „Sūduvos sakalų“ sirgaliams  -  už komandos palaikymą. Ačiū ir komandos kritikams, kurie kritikavo nuoširdžiai.

2011 Sūduvos geriausieji

Istorinis momentas: Valinčius spaudžia ranką Lekevičiui

Štai ir atėjo metas pamažu suvesti sezono sąskaitas. Pradėsiu nuo lengviausio darbo – šio blogo skaitytojų išrinktų Geriausių šio sezono žaidėjų trejetuko. Prieš apibendrindamas dar kartą pasikartosiu – šis balsavimas ir jo rezultatai neturi jokios oficialios vertės. Jie nieko smarkiai nereiškia – tai yra žaidimas, kuriuo smagu kasmet užbaigti sezoną.

Tad ilgai negaišdamas, skelbiu lentelę. Pirmasis skaičius reiškia žaidėjo surinktus taškus, antrasis – kiek kartų tas žaidėjas gerbėjų balsavimuose buvo paminėtas, o trečiasis skaičius – kiek kartu tuose balsavimuose jis buvo pirmas.

		T	Kart	1
1	Slavickas	108	25	18
2	Chvedukas	44	16	3
3	Valinčius	22	9	2
4	Radžius	18	8	2
5	Lukšys	18	7
6	Leimonas	16	9
7	Beniušis	14	7
8	Eliošius	12	6
9	Borovskis	11	7
10	Urbšys	8	3
11	Žigalov	3	2

Šį kartą balsavimų lyderis paaiškėjo kaip niekad anksti ir laikui bėgant jo pozicija nė per nago juodymą nepasikeitė. Šiais metais be jokios konkurencijos nugalėjo Vaidas Slavickas. Jis buvo paminėtas visose 25 balsavusių žmonių lentelėse ir net 18 kartų buvo įrašytas pirmu numeriu. Tokios smarkaus skirtumo nebuvo nė viename ligšiol mūsų rengtame balsavime. Tad Vaidas Slavickas antrus metus iš eilės yra šio blogo skaitytojų renkamas geriausių komandos žaidėju. Su tuo mes Vaidą kuo nuoširdžiausiai ir sveikiname!

Vaidas Slavickas

Komandos lyderiu klasikine prasme Vaido Slavicko nepavadinsi, tačiau daugiausiai balsų jis susilaukė greičiausiai dėl stabiliai gero žaidimo viso sezono metu. Akivaizdu, kad Vaidas Slavickas jau yra pasiekęs tokį lygį, kuris viršija A lygos poreikius. Keista, kad jis vis dar lošia už Sūduvą – į kokį rimtesnį klubą galėjo vykti jau prieš pora metų.

Karolis Chvedukas

O va Chveduko užtikrinta antra vieta ypatingai džiugina, nors didelės nuostabos nekelia. Šis jaunas žaidėjas pagarbos susilaukė dėl stabiliai energingo žaidimo viso sezono metu. Jis buvo tas, kuriam plojimų už kovos dvasią būdavo skiriama net ir liūdniausiomis šio sezono akimirkomis.

Povilas Valinčius

O štai trečia vieta buvo sunkiau nuspėjama. Ilgą laiką čia sėdėjo Lukšys, vėliau jį pralenkė Radžius, o galiausiai, kartu su paskutiniais gautas balsais, juos abu aplenkė Valinčius. Vartininkas taip aukštai nebuvo šokęs nuo pat Klevinsko laikų. Ką čia ir bepridursi – geras vartininkas, todėl jo surinkti taškai tikrai buvo pelnyti.

Tokia štai matematika. Dar kartą sveikinu šių rinkimų laimėtojaus ir dėkoju visiems, kurie nepatingėjo savo geriausiųjų komplekto atsiųsti.

p.s. ankstesnių metų balsavimo rezultatus rasite čia: 2008, 2009 ir 2010 . 

Finišas: EKRANAS 2:2 SŪDUVA

Štai ir pasibaigė dar vienas Lietuvos čempionatas. Dėl įvairiausių reikalų gausos planuotą išvyką į Panevėžį teko nukelti į kitus metus, tad Sūduvos žaidimą ir vėl žiūrėjau per teliką. Nepaisant kitų liūdnų Lietuvos futbolo reikalų, lietuviško futbolo kiekis per TV džiugina.

O patį žaidimą – ir vėl nėra ką analizuoti. Rungtynės nieko nereiškė – ir tai visi žinojo: žaidėjai, žiūrovai ir rungtynių komentatorius, desperatiškai ieškojęs argumentų, kodėl viena ar kita komanda šiandien galėtų norėti pergalės. Ekrano ir Sūduvos rungtynės visada būna čempionato puošmena – jos būna įtemptos, nervingos ir nenuspėjamos. Šį kartą viso to nebuvo. Sūduva trečios vietos klausimą išsprendė jau senokai, o pakeliui ir Ekranui padėjo išspręsti pirmos vietos klausimą. Tad pamiršdami sezono vidurio negandas, vis tik turėtume pasidžiaugti, kad jau kelintą sezoną Sūduva priklauso stabiliausiai žaidžiančių Lietuvos futbolo klubų duetui (kurio antrą dalį sudaro tas pats Ekranas). Šalia esančios komandos vis keičiasi (FBK, Vėtra, Žalgiris), o va Sūduva su Ekranu visada sukiojasi aplink medalius. Gaila tik kad Sūduvai vis pritrūksta kokių penkerių rungtynių (kuriose būna beprasmiškai iššvaistyti taškai), kad apie aukso medalius galėtų kalbėti ne tik sezono pradžioje, bet ir pabaigoje.

Na o už šias nieko nereiškiančias rungtynes Sūduvai galima drąsiai dėti pliusą. Nes čia Sūduva “laimėjo” lygiąsias, o Ekranas – “pralošė” pergalę. Taip sakoma visada, kai komanda užtikrintai pirmauja, tačiau to pirmavimo taip ir neišsaugo. Pirmam kėliny Ekrano pranašumas buvo akivaizdus, o Sūduva gynyboje žaidė taip atsipalaidavusi, kad gali pasidžiaugt, kad praleido tik du, o ne kokius penkis įvarčius. Antras kėlinys buvo kardinaliai priešingas ir jam jau Sūduva rinko progas. Taigi, kartu su Kesminu galim stereotipiškai pasakyt, kad Ekranas po pirmo kėlinio “per anksti patikėjo pergale”, o Sūduva susiėmė, “parodė charakterį” ir Ekranui šventę šiek tiek sugadino. Reikalus šiek tiek pataisė Ekrano ultrų rungtynių pabaigoje užleista dūminė aikštės uždanga – matėsi, kad dūmai patiko ir aikštėje stoviniavusiems žaidėjams, ir stadione susirinkusiems paprastiesiems žiūrovams.

Taigi. Viščiukus skaičiuosim kitą savaitę, o paskui visi lauksim tradicinio posezoninio interviu su Murausku ir eisim atostogų.

32: SŪDUVA 13:0 ATLANTAS

Štai taip. Bent jau aš nepamenu tokio dalyko. Į Sūduvos rungtynes vaikštau kokius devynerius metus, bet tokio beviltiško priešininko nepamenu. Ir čia net ne rezultate esmė – tiesiog Sūduva lupo visas 89 rungtynių minutes nenukeldama pėdos nuo gazo – užtat ir sumušė tuos 13 įvarčių. Ir dar galėjo bent dešimt sukalt. Net Visagino Interas atrodydavo solidžiau, ar FC Vilnius byrėjimo laikais. Yra kaip yra – skųstis kažin ar galima, nes pamatyt 13 įvarčių per du kėlinius yra ypatinga patirtis. Čia kaip suvalkiečiai mėgsta skaičiuoti – jei komanda neįmuša, tai ima murmėti, kad pinigus už bilietus sugrąžintų, tai šiandien laisvai galėjo prie vartų dar po rungtynių dar po vieną bilietą iš kiekvieno paimt. Už ledo ritulio vertą rezultatą.

Ok. Daug analizuoti ir pasakoti nėra prasmės. Tiesa, žiūrovų buvo kaip niekad mažai – šitą istorinį įvykį gyvai pamatė koks pusė tūkstančio Sūduvos gerbėjų ir visi keturi Atlanto ultros. Ir jei jau būtume sąžiningi, tai turėtume pripažinti, kad Klaipėdos komandos gerbėjai pasirodė geriau nei Marijampolės – važiuoti iš pajūrio į Marijampolę žinant, kad tavo komanda vis viena beviltiškai gaus – pagarbos vertas žygis. Ploju jiems už meilę savo komandai ir vietoj analizės metu krūvą nuotraukų.

Gerai nusiteikusi Sūduvos chebra prieš rungtynes. Savaime suprantama – ir komandos pastarojo meto žaidimas, ir paskutinių rungtynių su Atlantu rezultatas leido tikėtis smagios popietės. Tiesa, iki pirmo įvarčio teko palaukt visas 15 minučių ir jau buvo tapę šiek tiek neramu. Užtat koks buvo pirmasis įvartis! Urbšys iš kampinio pameta kamuolį Lukšiui, tas atmeta atgal link baudos aikštelės kampo judančiam Urbšiui, o šis mesteli tokį suktą balioną – kai tikėtasi perdavimo į baudos aikštelę, gavosi tobulas smūgis, kuris atsimušęs į virpstą, visų nuostabai nusileido vartuose. Aha, vienas gražesnių Sūduvos epizodų šiais metais.

Be abejo, vienas įdomesnių dalykų šio sezono Atlanto rungtynėse yra vartininkas Vacys Lekevičius. Kai jis į Atlanto vartus stojo pirmą kartą, atrodė, kad nutiko tai, ką kažkada planavo padaryti godotinas veikėjas Romanovas. Aš Lekevičių vartininko amplua mačiau pirmą kartą ir, atvirai pasakius, jokių priekaištų ar pastabų jo žaidimui kažin ar galėčiau rasti. O jei būčiau dar atviresnis, tai Lekevičiui duočiau geriausio Atlanto žaidėjo prizą. Antram kėliny apskritai Lekevičius buvo ko gero vienintelis Atlanto žaidėjas, kuris žaidė ir jei ne jis, rezultatas galėjo būti dar liūdnesnis. Visus Sūduvos įvarčius prisiminti sunku, tačiau – pataisykit jei klystu – kažin ar bent dėl vieno iš jų buvo kaltas Vacys Lekevičius. Juk kažin ar gali kaltinti vartininką, kai kamuolys nukrenta į baudos aikštelę, o trys Atlanto gynėjai ramiai sau stovi ir žiūri, kaip Sūduvos puolėjai ramiai susitabdo kamuolius ir kalą bankes. Jo, ne be reikalo kadaise, kai dar lošė už Sūduvą, Lekevičius buvo renkamas į geriausių Marijampolės sportininkų dešimtukus.

Jumoro jausmo Vaciui Lekevičiui taip pat neatimsi.

Prieš rungtynes – Slavickas su Lekevičiumi dalinasi aikštės pusės, o antram plane Sūduva ploja rankomis.

Nors antram kėliny Lekevičius žaidė puikiai, linksmas nebebuvo. Bet kad ir džiaugtis nebuvo kuo – jei kai kuriems žaidėjams į tėvus tinkantis vartininkas buvo vienintelis aikštėje kovotojas.

Lekevičiui žiūrovai plojo už kiekvieną sėkmingai atliktą veiksmą. Plojo ir po rungtynių. Plojo žiūrovams ir Lekevičius. O kodėl jo komandos draugas nusprendė nusirengti dar nė rūbinės nepasiekęs – aš negaliu pasakyt.

O štai čia yra viena iš tų situacijų, kai Lekevičius rodė vis dar esąs puikus vartininkas – Lukšys eina vienas ir nepraeina. Nors mušė tris įvarčius ir vieną iš tikro nuostabų – šį kartą liko be nieko.

Sūduva šį kartą mušė tiek kartų, kad po rungtynių man net pačiam buvo sunku prisiminti, dėl kurio įvarčio džiaugiasi Sūduvos žaidėjai. Tiesa, šitą atpažinti buvo nesunku – nes jis buvo pirmas. Ką tik Urbšys mušė taip, kad ko gero nustebino ir save, ir visus kitus tuo metu buvusius stadione.

O čia, panašu, kad bus vienas iš dviejų pirmam kėliny Slavicko įmuštų bankių.

Yra ką pasidžiaugti po pirmo kėlinio. Po antro šitie trys vyrukai bus įmušę 7 iš 13 įvarčių.

“Labas, mano vardas Ričardas, gal pamasažuoti tau nugarą už ta puikų pasą?” – ką tik abu puolėjai suveikė kaip tobula mašina – Lukšys nepagailėjo paso ir Beniušis tiesiog negalėjo neįmušti.

Šiandien buvo keletas tokių pusiau debiutų. Aišku, šukuoseną pakeitusio Urbos pagrindinės sudėties debiutantu vadinti nederėtų, bet pilnas rungtynes sužaisti jam teko senokai. Jei iš viso teko. Ir, sakyčiau, šitas jaunuolis jau yra pasirengęs lošti už pagrindą. Sutinku, varžovas buvo nelabai sudėtingas, tačiau bent jau aš nepamačiau nė vienos Gyčio klaidėlės – visais atvejais jis suveikdavo puikiai – ypač patiko tinkamas pozicijos pasirengimas, kuris dažniausiai ir būdavo du trečdaliai darbo stabdant Atlanto žaidimą aikštės viduryje (kur daugmaž ir buvo pagrindinė Sūduvos gynybos linija šiandien).

Kitas, bent jau man nematytas veidas buvo Povilas Kiselevskis. Jo vieta aikštėje buvo solidesnė – keitė jis Chveduką. Kažko baisiai įspūdingo Povilas aikštėje nenuveikė, tačiau ir reikalo nepagadino.

O štai Valinčius toliau gerina savo “sausų vartų” rekordą. Šiandien ir vėl kamuolys jo vartuose pabuvojo – po kažkokio bardako antram kėliny, kurį stadione suvokti buvo sunkoka, tačiau tas įvartis įskaitytas nebuvo (priežasčių taip pat nepastebėjau).

Čia yra vienas iš tų retų epizodų, kai Atlantas pataikė į vartus, o Valinčių teko gaudyti iš žaidimo atlėkusį kamuolį.

Bruce Lee stiliumi. Koziuberda šiandien buvo dar vienas Sūduvos žaidėjas, kuris įmušė tiesiog fantastinį įvartį – tokį, kurio greičiausiai joks vartininkas nebūtų ėmęs. Tokį, po kurio stebėjosi tiek pats ukrainietis, tiek ir visi kiti aplinkui.

Standartinis šių rungtynių vaizdelis, kuris ir parodo, kodėl šiandien Sūduva darė ką norėjo. Kai kamuolys patekdavo Atlanto žaidėjui, prie iškart atsirasdavo du-trys Sūduvos futbolininkai ir kamuolys tuoj pat pereidavo mūsiškiams. Nežinau, ar Atlanto lošikas trūko kvapo, ar tiesiog nebuvo jokios energijos lošti nieko nereiškiančias rungtynes – tačiau jie ir nelošė. O antram kėliny apskritai vaikščioti pradėjo, abejingai stebėdami aplink zvimbiančius Sūduvos žaidėjus.

Atspėk, koks mano numeris?

Borovskis buvo tas žaidėjas tarp šiandien neįmušusių, kuris labiausiai įmušti nusipelnė. Antram kėliny jis įvartį pasiekti bandė visokiausiais būdais. Čia jis šypsosi po to, kai eilinį kartą po jo prasiveržimo kamuolys taip ir neatsidūrė Atlanto vartuose.

Epizodas, kuris sukėlė Borovskio šypseną ką tik matytoje nuotraukoje. Epizodas buvo tikrai smagus ir Borovskis sužaidė išmintingai – Lekevičius saugojo tolimą vartų dalį, o Borovskis bandė įmušt į artimą. Gaila, nepataikė.

Dar vienas įvarčiu nepasibaigęs antro kėlinio epizodas. Žigalovas savo įvartį įmušė, tačiau šį kartą smūgiuoti šiek tiek suvėlavo ir laimėjo tik kampinį.

Liubšys gali būti patenkintas – jam pavyko padaryti tai, ko nesugebėjo treneriai kokius ketverius paskutinius metus – atgaivinti komandą po sezono vidurio duobės. Šiandien jam beliko klausytis linksmų pastabų iš tribūnų, pavyzdžiui, “Ei, treneri, gal kai dešimtą įmuš nusišypsosit?”

O po rungtynių kartu su komanda pasivaikščioti iki Sūduvos Sakalų ir padėkoti už palaikymą viso sezono metu. Gražu.

Tuo ir baigsim. Nors šio sezono reikalai dar nesibaigia. Tačiau apie juos pagalvosim tuomet, kai pasimirš šiandienos įvarčių fejerverkas.

Victory!

Taip patiko šita foto, kad pasiskolinau neatsiklausdamas. Bet šaltinį nurodau sąžiningai – ėmiau iš Lietuvos ryto tinklapio, o nuotraukos autorius – marijampolietis Andrius Burba. Beje, pasinaudojęs proga priminsiu, kad vis dar renku balsus už geriausią šių metų Sūduvos žaidėją. Siųskit siųskit – dabar jau nuotaikos gal geresnės!