Kalnas statistikos

Įžanga. Kaip ir dera, sezono apibendrinimą pradėsiu nuo statistikos. Kaip jau visi žinote, mėgėjiškai visą sezoną skaičiavau bazinius duomenis apie komandą. Bendrus sezono rodiklius galėjote matyti nuolat (nuoroda „Statistika“ viršutinėje blogo dalyje – nors info ten būdavo atnaujinama toli gražu ne taip operatyviai kaip norėtųsi). Pasikartosiu – nesu didis matematikas, visus skaičiukus suvedinėjau rankomis ne iš protokolų, o iš internete skelbiamų reportažų. Todėl gali būti klaidų, apsiskaičiavimų, netikslumų. Tačiau ne tame esmė – bendras vaizdas vis viena matyti.

Antra, yra žmonių, kurie šį pragarišką statistinį darbą dirbą žymiai profesionaliau ir įspūdingiau. Siūlyčiau apsilankyti projekte „Lietuvos futbolo enciklopedija“ – jei dar neesate šio įspūdingo tinklapio atradę. Ten tiek visko įdomaus sukaupta, kad praleisti galima daug gražaus laiko. Paspaudę čia rasite šių metų A lygos statistiką, o spausdami štai čia – puslapį, skirtą Marijampolės Sūduvai – nuo 1921 metų iki mūsų dienų.

O jei norėsite sužinoti apie projektą daugiau ir apie tai, kaip prie jo galima ir jums prisidėti – spauskite čia ir štai čia. Galų gale, nepamirškite ir jau seniai egzistuojančio Almanto Laužadžio tinklapio, skirto lietuviško futbolo statistikai. Kad ir kaip begalvotum – šiedu statistikos rinkiniai yra žiauriai įspūdingi – ypač turint omeny, kad juos dėlioja savanoriai. Puikus pavyzdys to, kad netgi menkom pajėgom gali padaryti žmonės, turintys užsispyrimo ir konkrečių tikslų.

Beje, rengiant žemiau pateikiamą medžiagą buvo sulaukta pagalbos būtent iš Lietuvos futbolo enciklopedijos autoriaus. Iš jo gavau suvestinių apie Sūduvos gyvenimą šių metų A lygoje. Už tas žinias enciklopedijos autoriui nuolankiai dėkoju ir jau žinau, kaip galėsiu apčiuopiamai atsidėkoti.

 Įvarčiai, įvarčiai, įvarčiai. Kone viso sezono metu jūs galėjote matyti šių metų Sūduvos įvarčių sąvadą. Štai galutinis įvarčių sąvadas. 

	EL	BL	Lff	AL	Visi
Beniušis		1	1	11	13
Lukšys	1		2	9	12
Urbšys		1	3	8	12
Radavičius		1	4	5	10
Gardzijauskas			2	6	8
Esau			1	3	4
Brokas				3	3
V. Slavickas			1	2	2
Krasnovskis				2	2
Leimonas				2	2
G. Slavickas				1	1
Skroblas				1	1
G. Klevinskas				1	1
Chvedukas			1		1

Čia įtrauktos tik oficialios rungtynės, tad tie įvarčių fejerverkai per draugiškas pasirengimo sezonui rungtynes į sąrašą nepateko. Manau, kiekvienam yra aiškios santrumpos, tačiau dėl viso pikto paaiškinsiu. EL reiškia Europos lygą, BL – Baltijos, LFF – taurę, AL – A lygą.

Per visus turnyrus Sūduva pati įmušė 69 įvarčius. Dar du A lygoje įsimušė varžovai. Ir abu juos – ta pati LKKA per vienas ir tas pačias rungtynes. Jau visi žinote, kad rezultatyviausiu žaidėju tapo Ričardas Beniušis, paskutinėse rungtynėse aplenkęs pernykštį Sūduvos mušėją. Įmušęs du įvarčius Plikiams, Lukšį pasivijo ir Urbšys. Nors šiam žaidėjui priekaištų nemažai turėjom, tačiau jo įmuštų įvarčių skaičius atrodo pakankamai įspūdingas.

Bendra statistika. Čia suvesti pagrindiniai skaičiai apie visus žaidėjus visuose turnyruose, kuriuose šiemet dalyvavo Sūduva.  

Žaidėjas	R	Min.	G/R	Įv.
Klevinskas	33	2970	4	-26
Vitkauskas	4	360		-1
Skroblas	34	2891	5	1
V. Slavickas	32	2755	7	2
Skinderis	30	2581	5
G. Klevinskas	18	1474	1
Samusiovas	14	1164	4/1
Zelmikas	11	990	2
Gnedojus	6	506	1
G. Urba	1	90
Kazura	1	90
Leimonas	34	3038	3	2
Radavičius	33	2850	8/1	10
G. Slavickas	32	2318	4	1
Urbšys	35	2005	7	12
Gardzijauskas	29	1837	3	8
Zagurskas	28	1048	2
Esau	15	988		4
Krasnovskis	18	639	1	2
Kozyuberda	6	495	2
Chvedukas	8	406	1
E. Biskys	5	95
Kliučinykas	1	45
Bagdanavičius	1	30
Lasevičius	1	25
Plikaitis	1	21
Doreika	1	13
Lukšys	21	1744	5/1	12
Brokas	31	1012	1	3
Beniušis	13	1100		13
B. Biskys	5	109

Kaip matote už Sūduva šiemet sužaisti suspėjo 31 žaidėjas. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nemažai, tačiau lygiai taip pat nemažai žaidėjų aikštėje pasirodė tik simboliškai ir rungtynėse, kurios labai reikšmingos nebūdavo. Pavyzdžiui, vien paskutinėse rungtynėse su Plikių Sakuona komandoje debiutavo keturi nauji žaidėjai, kurių nė vienas nespėjo sužaisti daugiau kėlinio.

Daugiausiai rungtynių sužaidusių penketukas dėliojasi taip: Urbšys (35), Leimonas, Skroblas (po 34), Saulius Klevinskas ir Radavičius (po 33). Žiūrint tik aikštėje praleistas minutes, penketukas yra šiek tiek kitoks: Leimonas (vienintelis viršijęs 3000 min ribą), S. Klevinskas, Skroblas, Radavičius, Vaidas Slavickas.

Viso komanda gavo 66 geltonas korteles ir 3 raudonas (Samusiovas, Lukšys, Radavičius). Nelabai turiu su kuo palyginti, tačiau, sakyčiau, kad kortelių kiekis didokas. Visi matėme, į sezono pabaigą vienas ar kitas žaidėjas dėl per didelio kortelių kiekio vis turėdavo rungtynes praleisti žiūrovų tribūnoje.

A lyga. Svarbiausias turnyras. O bendri A lygos skaičiukai – štai kokie. 

Žaidėjas	R	Min.	G/R	Įv.
Klevinskas	27	2430	4	-22
Vitkauskas	1	90
Skroblas	25	2181	4	1
V. Slavickas	24	2066	6	1
Skinderis	23	1953	3
G. Klevinskas	15	1213	1	1
Zelmikas	10	900	2
Samusiovas	11	894	4/1
Gnedojus	5	436
G. Urba	1	90
Kazura	1	90
Leimonas	27	2331	2	2
Radavičius	24	2086	7/1	5
Urbšys	26	2059	8	8
G. Slavickas	23	1651	3	1
Gardzijauskas	22	1358	4	6
Esau	12	807		3
Zagurskas	21	745	2
Krasnovskis	16	558		2
Kozyuberda	4	315	1
Chvedukas	6	305	1
E. Biskys	4	82
Lukšys	15	1303	3/1	9
Brokas	25	869	1	3
Beniušis	10	847		11
B. Biskys	3	57

Čia man pasirodė įdomūs „Lietuvos futbolo enciklopedijoje“ pateikti duomenys apie rezultatyvius perdavimus. Juose yra vienas Sūduvos žaidėjas, Ramūnas Radavičius, kuris atlikęs 10 rezultatyvių perdavimų, užėmę antrą vietą bendroje A lygos statistikoje (pirma atiteko Deimantui Bičkai iš Ekrano, sugebėjusiam sėkmingai kamuolį atiduoti net 19 kartų. Rezultatyviausių lygos žaidėjų sąraše turime tris Sūduvos futbolininkus – Beniušį trečioje vietoje, aukščiau praleidusį Trakį iš Ekrano ir Kuklį iš Šiaulių. Žemiau liko Povilas Lukšys ir Andrius Urbšys.

O čia – rezultatyvių perdavimų pačioje Sūduvoje suvestinė (Dėkui dar kartą „Lietuvos futbolo enciklopedijai“). 

	Rezultatyvūs perdavimai
Radavičius	10
V. Slavickas	3
G. Slavickas	3
Gardzijauskas	3
Lukšys	3
Krasnovskis	3
Leimonas	2
Esau	2
Urbšys	1
Brokas	1
Brunas Biskys	1

Sūduva A lygoje įmušė šešis 11 metrų baudinius. Tris įkalė Gardzijauskas, po 1 – Radavičius, Beniušis ir Lukšys. Jauniausias komandoje buvo Brunas Biskys – 18-os su trupučiu metų. Vyriausias – Skinderis (34-eri). Sūduvos amžiaus vidurkis – 24.5 metų (vyriausias lygoje buvo Ekranas – 26.5 metų vidurkis), jauniausia – Banga (22.5 metį).

Iš A lygos protokolų galima gauti ir priežastis, už kurias žaidėjams yra rodomos kortelės. Sūduvos priežastys išsidėsto štai taip: Grubus žaidimas – 27 kartai; Nesportiškas elgesys – 10 kartų; Nesutikimas su teisėjų – 6; Pavojingos atakos nutraukimas – 6, Necenzūrinis išsireiškimas – 2; Pražangos simuliavimas – 2, Grubus nugriovimas – 2; varžovo sulaikymas – 1.

Čia, be abejo, iškalbingiausias yra kortelių kiekis, gautas už šnekas su teisėju. Kaip matote, tokių atvejų buvo 8. Urbšys gavo 2 tokias korteles; G. Klevinskas, G. Slavickas, Samusiovas, Lukšys, Radavičius, Saulius Klevinskas – po 1. Už necenzūriškus išsireiškimus bausti G. Slavickas ir Samusiovas. Daugiausia kortelių – 13 – per ketverias rungtynes Sūduvai parodė teisėjas Sergėjus Slyva. Po 8 kartus ranką su kortele prieš Sūduvos žaidėjus kėlė Audrius Kancleris ir Paulius Malžinskas.

Tuo tarpu priešininkų gretose daugiau nei įvartį į Sūduvos vartus įmušusių buvo du – Deimantas Bička iš Ekrano ir Mindaugas Grigalevičius iš Vėtros. Abu Sūduvai įkalė po du kartus. Tuo tarpu Deimantas Bička žaisdamas prieš Sūduvą dar sugebėjo atlikti tris rezultatyvius perdavimus.

A lygoje Sūduvos varžybas per visą sezoną aplankė 21 400 žmonių. Suprantu, kad žiūrovų skaičiavimas visada kelia įvairių klausimų, todėl skaičiai ir čia – sąlygiški. Pridėjus žmones, kurie Marijampolėje atėjo pažiūrėti Europos taurės, LFF taurės ir Baltijos lygos rungtynių, gauname 27 100 galvų. „Lietuvos futbolo enciklopedija“ teigia, kad Sūduvos stadiono lankomumas yra vidutiniškai maždaug 1532 žmonės per rungtynes ir sako, kad šis rodiklis yra geriausias A lygoje. Tiesa, į šį skaičių neįtrauktos paskutinės rungtynės manieže.

Daugiausiai žmonių A lygoje į Marijampolės stadioną susirinko birželio 21 dieną pažiūrėti, kaip Sūduva žaidžia su Vėtra – tas rungtynes stebėjo 2500 žiūrovų. Mažiausiai – kaip visi puikiai žinome – buvo paskutinėse rungtynėse manieže (500 žmonių). Tiesa, tik 700 žmonių užsuko pažiūrėt, kaip Sūduva Baltijos lygoje lošia su Narvos Trans iš Estijos. Tuo tarpu didžiausi skaičiai Sūduvos rungtynėse užfiksuoti Marijampolėje Europos lygos rungtynių metų (teigta, kad žmonių buvo 3500) ir LFF taurės finale su Tauru, kur, kaip teigta, susirinko apie 4000 žmonių.

Štai tiek visokiausių skaičių. O dabar – tiesiog įmetu likusių šio sezono turnyrų statistiką. Tiek žinių. Pirmai pradžiai – pats tas.

Europos lyga. 

Žaidėjas	R	Min.	G/R	Įv.
Klevinskas	2	180		-2
V. Slavickas	2	180	1
Skroblas	2	180
Skinderis	2	180
Leimonas	2	180
Kozyuberda	2	180	1
Radavičius	2	180	1
Urbšys	2	171
G. Slavickas	2	158
Gardzijauskas	2	122
Zagurskas	2	17
Krasnovskis	1	9
Lukšys	2	180		1
Brokas	2	64

LFF taurė. 

Žaidėjas	R	Min.	G/R	Įv.
Klevinskas	4	360		2
Vitkauskas	1	90
Skroblas	5	450	2
Skinderis	4	360	2
V. Slavickas	4	360		1
Samusiovas	3	270
G. Klevinskas	2	167
Gnedojus	1	90	1
Leimonas	5	437	1
Radavičius	5	429		4
G. Slavickas	5	380	1
Urbšys	5	375		3
Gardzijauskas	3	247		2
Zagurskas	3	170
Chvedukas	1	90		1
Esau	1	77		1
Krasnovskis	2	41	1
Lasevičius	1	25
Bagdanavičius	1	30
Plikaitis	1	21
Doreika	1	13
E. Biskys	1	13
Lukšys	4	251	2	2
Beniušis	1	90		1
Brokas	3	62
B. Biskys	2	52

 Baltijos lyga. 

Žaidėjas	R	Min.	G/R	Įv.
Vitkauskas	2	180		-1
Skroblas	2	180
V. Slavickas	2	169
Skinderis	1	90
G. Klevinskas	1	90
Zelmikas	1	90
Urbšys	2	180		1
G. Slavickas	2	149
Radavičius	2	135		1
Zagurskas	2	126
Gardzijauskas	2	120
Esau	2	114
Leimonas	1	90
Kliučinykas	1	45
Krasnovskis	1	31
Chvedukas	1	11
Beniušis	2	163		1
Brokas	1	17

EURO: RANDERS FC 1:1 SŪDUVA

Nepasisekė. Nepasisekė, tai nepasisekė. O aš jau beveik kelto bilietus į Kylį užsakinėjau. Vilties ir tikėjimo buvo per akis. Trūko ne taip jau ir daug. Sakyčiau, trūko mažumėlę sėkmės. Ir pirmose rungtynėse, ir antrose. Skaitant antrųjų transliaciją, buvo akivaizdu, kad žaidimas buvo daugiau mažiau lygis, kaip ir rezultatas. Tačiau turint omeny šių metų sezoną, tos sėkmės gal net ir per daug būtų buvę. Juk metų pradžioje apskritai apie dublerinę sudėtį buvo galvota. O dabar jau apie Hamburgą užsisvajojom. Trūko nedaug, tačiau trumpu Sūduvos pasirodymu Europos lygoje, manau, galime būti patenkinti.

Juk ne rezultatai svarbu. Turiu omeny, tokiems kaip mes ne vien tik rezultatai yra svarbūs. Rezultatai yra svarbus tik tiems pacukams, kurie laikraštį apie lietuvius Europoje paskaitę eilinį kartą cypia apie žemą lietuviško futbolo lygį. O mes savo komandą stebime jau daug metų. Ir dar stebėsime daug metų. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio.

Todėl mes žinome, kad kiekvienais metais Sūduva Europoje sulošia šiek tiek geriau. Keletu centimetrų. Žengia nedidelį žingsnį į priekį. Pernai pirmą kartą svečiuose laimėjo prieš padorią komandą. Na ir kas kad tas laimėjimas nieko nereiškė. Esmė ta, kad jis neturėjo reikšmės pernykščiam rezultatui, tačiau turėjo reikšmės komandos psichologijai ir suvokimui, kad laimėti galima prieš bet ką. Šiemet žengtas dar vienas centimetrinis žingsnis į priekį. Nors danai „ant popieriaus“ yra silpnesni už Zalcburgą, tačiau tame pačiame teoriniame lygmenyje – daug stipresni už ir taip nusilpusią Sūduvą. Tačiau su jais buvo kapojamasi visas 180 minučių. Šiemet dar rezultatas nepasiektas. Tačiau lygiąsias su danais jų stadione ko gero verta labiau įvertinti nei pernykštę pergalę Zalcburge.

Kaip nebūtų keista, komanda kaip vienetas auga psichologiškai. Tai yra labai įdomu. Juk žaidėjai keičiasi, vieni išeina, kiti ateina, tačiau toks jausmas, kad yra kažkokia komandos dvasia, kuri tiesiog yra ir kurios stiprumas jau nelabai priklauso nuo vieno ar kito žmogaus. Greičiau toji dvasia keičia žmones.

Sūduva baigė pasivažinėjimus po Europą, tačiau per šias kelias rungtynes aš ko gero pirmą kartą patikėjau, kad komanda jau yra pasirengusi šiemet imti aukso medalius. Todėl ašarų nelieju, o dėkoju komandai už pasiaukojimą, tikėjimą ir suteiktą viltį. Nors planuoti kelionę į Hamburgą buvo gerokai per anksti, tačiau baisiai smagu. Ačiū!

Laukiam: Randers FC – Sūduva

Sūduvos laukia dar vienas rimtas išbandymas. Ketvirtadienį, liepos 23 dieną 19 valandą eurotaurėse žais visos likusios Lietuvos komandos. Pirmasis Europos lygos ratas didelių siurprizų nepateikė – rezultatai buvo tokie, kokius racionalus žmogus ir galėjo prognozuoti. Ypač, jei tas racionalus žmogus nematė nė vienų rungtynių, o tik puse ausies per žinias rezultatus išgirdo. Todėl kaip ir kiekvienais metais išgirdome daugybę beviltiškai banalių komentarų ir paaiškinimų apie tai, koks menkas to lietuviško futbolo lygis.

Juodai nusibodo blevyzgos žmonių, kurie apie lietuvišką futbolą prisimena tik tuomet, kai lošia rinktinė ir kai ateina eurotaurių metas. Užkniso negyvai „specialistai“, kurie, neturėdami ką pasakyti griebiasi net ir paskutinio šiaudo ir analizuoja trenerių pasisakymus. Dar labiau nusibodo vis paviršiun iškylančios eilinės sapalionės apie tai, kad Lietuvos futbolą sužlugdė biurokratai. Kiek galima apie tą patį? Juk biurokratai visur tokie patys. Ir lietuviško futbolo biurokratai ne ką blogesni už taip pat prisidirbusius lietuviško krepšiasvydžio biurokrataus. O šie yra lygiai tokie patys, kaip ir visų kitų sporto rūšių biurokratai kartu su visokių ten departamentų veikėjais. Juokingiausia, kad visi jie netgi niekuo nesiskiria nuo biurokratų, sėdinčių savivaldybėse, seniūnijose, ministerijose ir t.t. Kada išgaruos tas sovietinis noras visų pasaulio bėdų priežasties ieškoti valdžioje?

Be reikalo aš čia nervinuosi. Niekas nuo to nepasikeis. Taip buvo ir bus. Visa tai ir vėl pasikartos, kai likusias rungtynes loš Lietuvos rinktinė. Ir vėl viskas pasikartos kitais metais, kai lietuvių klubai keliaus į Europą. Gal tiesiog nereikia kreipti dėmesio? Reikės pamėginti.

>>>

Gerai. Grįžkime prie mūsų reikalų. Sūduva važiuoja į Daniją ir, esu tikras, mėgins ten pasirodyti taip, kad rezultatas būtų pliusinis. Nes ir namuose komanda lošė teisingai – maksimaliai. Dabar jau apskritai nebėra ko prarasti. Galvoju, pamėginsiu šį kartą sužaisti nekorektišką žaidimą. Pamėginsiu apsimesti komandos treneriu ir pagalvoti, ką tokiu atveju daryčiau. Žinau, žinau – negražu taip elgtis. Nes nesu treneris ir neturiu jokios teisės net galvoti taip. Bet vieni žmonės iš tikro žaidžia aikštėje su kamuoliu, o kiti – sėdi ir galvoja. Todėl galvosiu taip, kaip man norisi. Ir, jaučiu, panašiu būdu ne vienas jūsų mėgina galvot. Nes jei myli savo komandą ir lauki jos pergalės, kitaip galvot neišeina. Trumpai tariant, keikti už tokias erezijas manęs nereikia – ir pats viską suprantu. Nereikia eilinį kartą pakartoti klasikinio „Treneris ir pats žino, ką daryti“. Lygiai taip pat suprantu, kad viskas, kas žemiau parašyta yra mėgėjo samprotavimai. Priimkit tai kaip žaidimą. Taigi, let‘s go!

I žingsnis – priešininkas: stiprybės ir silpnybės. Be abejo, pradėti reikia nuo varžovo analizės. Kadangi kitų galimybių neturiu, remsiuos tuo, ką mačiau stadione. Varžovas yra už mūsų komandą stipresnis. Tai – objektyvu. Nes jis sėkmingai lošia stipresnėje lygoje. Faktas – didelių ekonominių problemų ir šiandien nepatiria. Iš kitos pusės – šios rungtynės tikrai nėra Dovydo ir Galioto dvikova (kas nesusigaudot, aiškinu – čia toks senobinis palyginimas apie mažo mažulyčio (Dovydo) dvikovą su dideliu ir neįveikiamu (Galiotas). Randers FC nėra lietuviams neįkandamas riešutas. Ir ypač tokioje savo gyvenimo stadijoje, kai šių metų čempionatas Danijoje dar neprasidėjo.

Stipresnis Randers FC visų pirma yra taktiniu mąstymu. Žaidėjai geriau parengti ir žaidimas labiau grįstas tiksliu racionalių schemų įgyvendinimu, nei beprotiška improvizacija. Žaidėjai geriau orientuojasi aikštėje ir nedaro kvailų pozicinių klaidų. Didelių stebuklų Randers FC Marijampolėje nekrėtė, tiesiog parodė, kad geriau išmano futbolo ABC nei mes.  

Labiausiai tai jautėsi jiems atakuojant. Gynybines Sūduvos užtvaras Randers žaidėjai kartais praeidavo labai lengvai, tiesiog pritaikę kokį nors klasikinį futbolo triuką (sienelę ir pan.). Gynyboje šis pranašumas toks akivaizdus nebuvo, tačiau ir ten jie geriau talkino vienas kitam ir tiksliau užsiimdavo pozicijas, nei Sūduvos gynyba.

Tačiau. Individualaus pačių žaidėjų pranašumo nelabai jautėsi. Atskirų žaidėjų mikrodvikovos prognozuojamos nebuvo. Jas laimėdavo tai viena, tai kita pusės. Antra didžioji Randers problema yra fizinis pasirengimas. Atvirai pasakius, kiek keistokai atrodė, kai Lukšiui susidūrus su priešininku ir belaukiant neštuvų, pusė danų komandos vieningai nuskuodė link atsarginių suolo vandenuko atsigert. Juk labai karšta tą vakarą tikrai nebuvo, o rungtynių nė pirmas kėlinys dar nebuvo praėjęs. Gal dėl to, kad Danijos čempionatas dar neprasidėjęs, danai energijos kartais pristigdavo netgi nepaisant to, kad antram kėliny pakeitė tris žaidėjus. Greičiausiai tai ir buvo priežastis to, kad antram kėliny Sūduva netgi atrodė šviežiau ir pavojingiau nei žmonės iš Skandinavijos. Galbūt Sūduvai tų dviejų likusių keitimų ir pritrūko tam, kad pačioje rungtynių pabaigoje būtų surengtas galutinis Randers FC vartų šturmas.

II žingsnis – priešininkas: žaidimo stilius. Randers FC – puolanti komanda. Visas jos žaidimo grožis puolime ir atsiskleisdavo. Ginasi Randers FC – so so. Kad ir kaip bežiūrėtum, Sūduva per rungtynes susikūrė kokias 4-5 visiškai realias situacijas įvarčiui. Ypač sklandžiai Sūduvai sekėsi atakos kraštais ir standartinės situacijos, pvz., kampiniai. O va puola Randers FC kitaip. Smagiai, nei greitai, nei lėtai, ir visą žaidimą grindžia tokiais pusilgiais gerai apgalvotais perdavimais. Galbūt tokio žaidimo reikalavo aikštės kokybė, tačiau jau vien iš to, kaip sklandžiai Randers FC pavykdavo tokį žaidimo stilių propaguoti, galima spręsti, kad jiems tai – jokia naujiena.

Beje, Randers FC greičiau yra kontratakuojanti, nei opoziciškai puolanti komanda. Tuo ji panaši į Sūduvą. Ramios pozicinės Randers FC atakos greičiau keldavo pavojų dėl to, kad už baudos aikštelės ribų Sūduvos gynėjai danų žaidėjams leisdavo gyventi gan laisvai ir ramiai. Leisdavo prisitaikyti smūgiams ir perdavimams. Leisdavo netgi smūgiuoti.

III žingsnis – Sūduvos pasirodymas. Kaip jau kalbėta, Sūduva pasirodė visai pakenčiamai. Tiesa, tas pakenčiamas pasirodymas komandai kainavo žvėriškai daug jėgų. Tačiau taip ir turi būti. Silpnesnė komanda savo silpnybes privalo kompensuoti žaidimui paskirdama daugiau energijos, jėgos ir atsidavimo. Sūduva iš esmės žaidė panašų žaidimą – nuo gynybos link kontratakų. Toks žaidimo stilius buvo visiškai logiškas – manau, niekam to papildomai aiškinti nereikia. Sūduva neatrodė ženkliai silpnesnė komanda (kaip buvo, pavyzdžiui, kadaise lošiant su Brugge). O rezultatas galėjo būti ir visiškai kitoks (į abi puses, nors mums, aišku, aktualu žaidimas nevyktų į vienus vartus. Į kuriuos – ir taip visiems aišku).

Daugiausia nerimo, be abejo, kelia gynyba. Išėjus Samusiovui, gynybos grandyje jaučiamas šioks toks chaosas. Toks jausmas, kad nebeliko griežto „tėvo“, kuris gynybą anksčiau racionaliau paorganizuodavo. Gynyba – Sūduvos silpnoji vieta (deja, dabar jau galime sakyti ir taip). Žaidėjams dar reikia iki galo pajusti vienas kitą ir atrasti viduje vadą, kuris kai kuriuos gynėjus prilaikytų už pakarpos, kad tie, pamiršę savo tiesiogines pareigas, nelėktų kaip akis išdegę į puolimą (kurie tai mėgsta – taip pat puikiai žinome). Toje grandyje tikrai dar reikia papildomo susiklausymo – vien dėl to, kad nebekristų tokie įvarčiai, kuris buvo gautas Marijampolėje.

IV žingsnis – Ką daryt? Pradėkim nuo tikslų. Tikslas miminum – įmušti vieną įvartį ir nepraleisti nė vieno. To pakaktų neprognozuojamai 11 m baudinių loterijai. Optimistinių variantų čia neminėsiu – apie juos ir taip kiekvienas jau yra pagalvojęs. Taigi, reikia įmušti. Neišvengiamai reikia įmušti. Tačiau dar svarbesnė užduotis yra nepraleisti patiems įvarčio. Nes praleistas įvartis būtų galas. O jeigu yra taip, tai komandos taktika yra aiški kaip penkios kapeikos.

V žingsnis – Sūduvos taktika. Pirmiausia gynyba, o visa kita – kaip dievas duos. Gynyba turi būti cementinė. Aš žaisčiau griežtą gynybinį futbolą ir tikėčiau kontratakos galimybe puolime. Galų gale, minimaliam tikslui pakanka įmušti vieną įvartį. O tam pakanka vienos vienintelės sėkmingos atakos per visas rungtynes.

Randersai greičiausiai nepradės lošti atsargaus futbolo, skirto išsaugoti tam, kas buvo pasiekta Marijampolėje. Tai būtų visiškai neracionalu. Vis tik jų komanda stipresnė ir privalo siekti bent vieno įvarčio, kad gyvenimas būtų ramus. Nes ir jie puikiai supranta tai, ką čia ką tik dėsčiau – vieno įvarčio skirtumas yra velniškai rizikingas. Nes pakanka vienos sėkmingos atakos per visas rungtynes, kad to skirtumo neliktų.

Taigi, Randersai puls. Galbūt ne visom pajėgom, tačiau gynyboje jie tikrai neužsisėdės. Jie tikrai prisimins, kad Marijampolėje atakos kartais gaudavosi labai lengvai. Du-trys pasai ir prieš puolėją lieka tik vartininkas. Jie prisimins, kad Sūduvos gynyba kartais nespėja paskui danų saugų mintis, o ir žaidėjams palieka pakankamai erdvės netgi šalia savo baudos aikštelės. Tokių dalykų Sūduvos žaidime tiesiog negali būti.

Jūs sakysite, kad gynybinio pobūdžio futbolas yra klasikinės Lietuvos klubų ir rinktinės kelias, kuriuo einama jau daugelį metų. Bet juk taip nėra! Mūsiškas gynybinis futbolas dažniausiai būna ne sąmoninga, iš anksto parengta taktika. Dažniausiai lietuviškas futbolas būna gynybinis tik dėl to, kad taip priverčia žaisti priešininkai. Tai reiškia, kad norima žaisti bet kaip, tačiau priešininkas priverčia didesnę laiko dalį rūpintis savo vartų saugumu.

Tačiau tokio gynybinio futbolo, kokį lošia, pavyzdžiui, Farerų salų rinktinė arba kokį kadaise Europos čempionate žaidė Graikų rinktinė lietuviai naudoja labai retai. Kai didžioji komandos dalis sąmoningai yra sutelkta prie savo vartų, o priekiui belieka keli greiti žaidėjai kraštuose ir vienas centre. O juk šiemetinė Sūduvos sudėtis tiesiog idealiai tam tinka! Tereikia saugams suteikti dar daugiau gynybos funkcijų, o tikruosius gynėjus dar tvirčiau pririšti savo aikštės pusėje. Pamenu, kažkokiame interviu Lietuvos rinktinės treneris portugalas tiesiai šviesiai pasakė, kad žaisti prieš tokią komandą kaip Farerai yra žvėriškai sunku. Yra sunku pramušti kelią link vartų, kai ginasi visi 11 žaidėjų. Graikai tais laikais žaidė panašiai – pirmiausia apsigindavo, o tada surengdavo keletą atakų per rungtynes ir įmušdavo bent vieną „netyčiuką“. Taip, graikus tame čempionate visi keikė. Kaip ir keikia Farerus už tai, kad jie „nuobodų“ futbolą propaguoja. Tačiau jei svarbus rezultatas – koks skirtumas ką apie tave kalba kiti? Nes finale lieka tik rezultatas, džiaugsmas dėl pergalės ir įrašas statistiniuose duomenyse.

Praktiškai tai reiškia, kad visa komanda pasislenka arčiau savo vartų ir išsidėsto taip, kad kiekvieną kartą nutikus nelaimei dar būtų atsarginis planas – žaidėjas, kuris pagelbėtų ką tik poziciją pralošusiam kolegai.

O tada belieka greitas puolimas. Tas, kuris Sūduvai pirmose rungtynės visai neblogai sekėsi. Tiek Radavičius, tiek Giedrius Slavckas, netgi Brokas atskirais epizodais, kraštuose atrodė visiškai padoriai. Danų gynėjams juos stabdyti sekėsi labai sunkiai – tiesiog jautėsi tam tikras nepasitikėjimas. Efektyvus žaidimas kraštuose tą kartą Sūduvai leido sukurti ko gero visas aiškesnės progas įvarčiui įmušti.

VI žingsnis – mintys apie Hamburgą. Taip, pergalės naivu tikėtis. Naivu tikėtis, kad į Marijampolę ir šiemet dar atvažiuos bent vienas padorus klubas. Tačiau apie tai reikia galvoti. Ir jei aš būčiau komandos treneris, savo žaidėjams tai kartočiau kiekvieną dieną, ryte ir vakare. Norint laimėti prie danus, reikia jau dabar aiškiai suvokti, kas lauktų prie tuos danus laimėjus. O rungtynės su tokia komanda kaip Hamburgas papuoštų bet kurio Sūduvos žaidėjo biografiją. Vien tai gali būti pakankamas motyvas su danais žaisti taip, kad toji svajonė būtų pasiekta.

Štai toks mano eksperimentas. Ką jūs manot? Būtų įdomu sužinoti.

Euro: SŪDUVA 0:1 RANDERS FC

Čia tik labai kukli ir švelni iliustracija to, kas dėjosi aikštėje. Įspūdingiausiai atrodė krentatys slydimai - po vandens purslais žaidėjo praktiškai nebesimatydavo.

Geriausios sezono rungtynės? Žvėriškai keistas rungtynes mums padovanojo lietus ir melioratoriai, darę Sūduvos stadiono drenažo sistemą. Rungtynės buvo tokios, kad jas labai analizuot ir nagrinėt net neišeina. Tiesiog futbolas buvo visiškai neprognozuojamas ir nekasdieniškas. Tokio futbolo ant Marijos Žemės net matęs nesu. Pamenu, praeito sezono paskutines rungtynes Vilniuje su Žalgiriu, kai buvo žaidžiama visiškame purvyne, tačiau netgi tada aikštės purvas neturėjo tokios smarkios įtakos žaidimo būdui.

Nors rungtynės buvo labai keistos, tačiau man žiauriai patiko. Seniai tokių nebuvau matęs. Visiškai maksimalistinis futbolas, ekstremalus ir ant beprotybės ribos. Gamtos kataklizmai tarsi persidavė žaidėjams, kurie plėšėsi tarsi bepročiai. Toks tikras, fizinis, teisingas futbolas. Jokių nesąmonių apie gražius pasus ir grakščius apgaulingus judesius. Jokio tikslumo ir jokios galimybės prognozuoti, kad kamuolys riedės, o kada sustos. Bet kuri situacija aikštėje galėdavo baigtis bet kaip – visiškai netikėtai ir prieš logiką. Tarsi futbolas būtų išsivadavęs iš normalių erdvės ir žemės traukos jėgų nelaisvės.

Taip, Sūduva pralaimėjo. Tačiau sužaidė ko gero geriausias šio sezono rungtynes. Geriausias ir teisingiausias šio trilerio įvertinimas buvo visuotinė ir spontaniška žiūrovų padėka komandai po rungtynių. Pralaimėjusiai komandai! Pralaimėjusiai komandai lietuviai plojo ir šaukė „Sūduva! Sūduva! Sūduva! Sūduva!” Superinis jausmas.

Dar viena maudynių iliustracija

Vanduo, vanduo, vanduo. Tai kas ten buvo su ta aikšte? Aikštė visiškai plaukė. Buvo akivaizdu, kad veja totaliai nesugeria vandens. Jis tiesiog stovėjo ant paviršiaus, tiesiai po žolyte. Taip, lijo smarkiai. Tačiau nelabai ilgai. Trumpai lijo. Ir lijo bent dvi valandas iki rungtynių pradžios. Tačiau to pakako, kad vanduo taip ir liktų paviršiuje. Iki pat rungtynių pabaigos. Jau anksčiau keliskart matėsi, kad ši savybė yra didžiausia naujojo Sūduvos stadiono problema. Kai čia lošė lietuviai su rumunais, tą dalyką galėjo pamatyti visa Lietuva. Tik tą kartą buvo vaikų žaidimai palyginus su tuo baseinu, kuriame šiandien maudėsi ir Sūduvos žaidėjai, ir danai.

Natūralu, kad tokios sąlygos radikaliai pakoregavo futbolą. Reikėjo kokio pusvalandžio, kad ir komandos, ir žiūrovai apsiprastų su naujo stiliaus futbolu. Kad pradėtų mokytis naujų taisyklių. Deja, su liūdesiu tenka pripažint, kad danai adaptavosi lengviau ir geriau. Drįsčiau spėti, kad jų žaidimo stilius tiesiog dėkingesnis tokioms sąlygoms. Jie labai greitai supratu, kad tokioje aikštėje negali būti jokių subtilybių, jokių trumpų ir tikslių pasų. Turi būti žaidžiama vienu lietimu, o jeigu ką – geriau kamuolį iškart spirti į užribį. Elegantiškam Sūduvos žaidimui išlikti tokiomis sąlygomis reikėjo nežmoniškų pastangų. Tačiau net rungtynių pabaigoje Sūduva kartais mėgindavo žaisti savo mylimą trumpų pasų futbolą. Tačiau reikalai pajudėdavo tik tuomet, kai kamuolys būdavo spiriamas stipriai ir toli. Kadangi kamuolio elgesys nukritus ant žolės buvo visiškai neprognozuojamas, kiekvienas tolimas pasas šį kartą būdavo potencialiai pavojingas.

Kaip bebūtų, prieš komandą šiandien galima tik galvas nulenkti. Šiomis nežmoniškomis sąlygomis komanda ne tik kad nepalūžo praleidusi įvartį, bet antram kėliny iš esmės valdė situaciją. Sakyčiau, kad pritrūko sėkmės ir efektyvesnių trenerių štabo veiksmų.

Klevinskui teko retas darbas šiais metais - išsitraukti kamuolį iš savo vartų. Likusį laiką jis jį spardė į kitą aikštės pusę.

Kas geresnis? Taip, matėsi, kad danų futbolas lenkia lietuvišką. Tačiau ne taip jau ir smarkiai. Danai nerodė jokių stebuklų, o ir individualiai imant atskirus žaidėjus, tie nebuvo nei ypatingai stipresni, nei geresni. Žiaurias yra tai, kad danai smarkiai lietuvius lenkė teoriniame lygmenyje – sugebėjime tiksliau skaityti žaidimą, sugebėjime taktiškai mąstyti ir sugebėjime žaisti efektyviai ir praktiškai.

Būtent tokiose rungtynėse labiausiai matosi liūdna lietuviškos futbolo mokyklos padėtis. Žiauriausia, kad tos liūdnos padėties esmė ne žaidėjuose, kaip paprastai pas mus yra sakoma. Problemos siūlas glūdi futbolo kultūroje, už kurią pirmiausia atsakingi yra treneriai. Net nenoriu dabar mėtyti akmenų į Sūduvos trenerių štabą – jie yra tiesiog standartinis lietuviškos trenerių mokyklos atstovai.

Danai buvo stipresni todėl, kad jų futbolas kuriamas pagal šiuolaikinio futbolo reikalavimus. Lietuviškas gi – pora dešimtmečių atsilikęs. Aiškiausiai tai matėsi danams atakuojant. Nieko ypatingo jie ten nedarė – tiesiog atlikinėjo elementariausius futbolo derinius (senele vadinamus, ar kaip ten) ir nuolat gaudė Sūduvos gynybą. Mūsų žaidėjai nespėdavo, nes nesugebėdavo perskaityti logiško situacijos tęsinio. Nesugebėdavo numatyti, ką priešininkas darys po kelių ėjimų. Praktiškai taip danai pasidarė visus realius ir potencialius išėjimus vienam prieš vartininką. Pora pasų pirmyn-atgal-pirmyn ir, žiūrėk, jau danas skuodžia link vartų, o lietuvis – jam iš paskos.

Savo ruožtu, danų gynėjams lengviau sekėsi skaityti Sūduvos puolančiųjų ėjimus. Nepaisant to, kad kartais nespėdavo ir jie, kartais klysdavo, tačiau vieną likusį už nugaros Sūduvos žaidėjui, visada pakeisdavo kitas. Dėl to šimtaprocentinių progų Sūduva neturėjo. Turėjo kokią dešimtį situaciją, kurioms sėkmingiau pasisukus, įvartis galėjo kristi. Tačiau neturėjo nė vienos progos, kai iš tikro reikia imtis už galvos. Tokios progos, kokia juodaodis danų komandos žaidėjas turėjo pirmame kėlinyje, kai likęs vienas prieš Levinską truputį į vartus nepataikė. Arba tokios progos, kaip antrame kėlinyje, kai buvo mėginama kamuolį permesti per Klevinską. Artimiausiai tokios padėties ko gero buvo Radavičius pirmam kėliny, kai po smagios kombinacijos mušė prieš save turėdamas tik vartininką. Mušė gerai, protingai, gudriai – tiesiog pritrūko tikslumo ir sėkmės.

Lygiai taip pat skaudėjo širdį, kai Sūduvos atakos užgesdavo dėl to, kad žmogus, kuriam būdavo skiriamas kamuolys tiesiog stovėdavo ir laukdavo, vietoje to, kad pultų pats dėl to kamuolio pakovoti. A lygoje pavyksta prastumti netgi tokius kamuolius, tačiau šiandien šias situacijas danai gliaudė, kaip minkštus riešutus.

Giedrius šį kartą tikrai buvo vienas geresnių komandoje. Ploja jis, plojo ir jam.

Sūduvos žaidimas. Ir vis tik komanda sužaidė atsakančiai. Tokios užsidegimo ir pasiaukojimo seniai neteko matyti. Plėšėsi visi iki vieno. Įdomu, kad maži, vikrūs ir gerai ant kojų stovintys žaidėjai šiomis sąlygomis atrodė žymiai stipriau, nei visi kiti. Giedrius Slavickas, Skroblas, netgi Brokas. Smagu buvo žiūrėti, kaip į energiją, su kuria jie ir daugelis kitų žaidė. Sunku buvo Skinderiui, manau, jam buvo vienos sunkesnių rungtynių. O Gardzijausko keitimas po pirmo kėlinio – ko gero yra tas retas trenerių sprendimas, kuris pasiteisino šimtu procentų. Gardzijauskui tokiomis sąlygomis lošti buvo baisiai sunku.

Mano manymu, labiausiai Sūduvos treneriai pralošė laikydami aikštėje tuos pačius žaidėjus praktiškai visą rungtynių laiką. Zagursko išėjimas likus penkioms minutėms jau nieko pakeisti negalėjo. Tuo tarpu danai į rungtynių pabaigą įmetė visus tris naujus ir šviežius žmonės. Sūduva taip ir nesurengė paskutinio šturmo, nes paprasčiausiai nebeliko jėgų. O danai, turėdami aikštėje tris nesuprakaitavusius vyrukus, galėjo lengvai primesti savo žaidimo būdą. Danai, praktiškai visą antrą kėlinį smagiai užspausti, paskutines, lemiamas dešimt minučių atrodė žvaliau ir šviežiau. O Zagurskas per jam skirtas 5-7 minutes tegalėjo apšilti ir bucus sušlapti.

Et… Tačiau vis viena, nepaisant visko, šiandien Sūduva akivaizdžiai parodė, kad bent jau Lietuvoje šiais metais gali siekti maksimalių tikslų. Džiaugtis tuo reikia, nes, manau, sausį niekas net negalvojo, kad šiemet bus įmanoma suformuoti pakankamai stiprią komandą.

Kas toliau? Viskas čia aišku. Pusė darbo padaryta. Belieka kitą savaitę nuvažiuoti ir laimėti Danijoje.

Lukšys: suaugę vyrai, o nesugeba bucų raištelio užrišti!!!

P.S. Futbolas.lt rungtynių aprašymą galima išmest į šiukšlių konteinerį. Geriau jau tas žmogus būtų ant Šešupės kranto pasėdėjęs, alaus su čipsais užkandęs ir kokį etiudą apie nuostabią lietuvišką gamtą parašęs. Suprantu, kad daugumą futbolas.lt reportažų yra ištikęs totalus “sąstingis” – visi vienodi, tik žaidėjų pavardės keičiasi. Suprantu, tačiau vis viena liūdna, kad futbolą ”populiarina” futbolui visiškai abejingi žmonės.  Nes bet kas iš šalies tokį tekstą paskaitęs, galėtų pasidaryti tik vieną išvadą – “dar vienos nuobodžios futbolo rungtynės Lietuvoje”.  

Laukiam: Sūduva – Randers FC

Štai ir išaušo vienas įdomesnių šio sezono nuotykių Sūduvos gyvenime. Kaip ir dera, pamėginkim trumpai susipažinti su šio nuotykio partneriu. Partneris gan vidutiniškas, tačiau nieko nepadarysi. Tokie jau buvo burtai, neatvežę į Lietuvą nieko įdomaus ir nematyto.

Daug žinių apie Randers FC rasti eiliniam žmogui, danų kalbos nemokančiam, nėra lengva. Čia jums ne Zalcburgo klubas, kuris bent jau pasaulyje garsiau skamba. Randers FC, sakyčiau, eilinis eilinės Europos lygos klubas, nepasižymintis nei gilia istorija (kai kas dėl to gal ir ginčytųsi), nei ypatingais pasiekimais. Todėl tai, ką rasite žemiau, daugeliui gal bus ir žinoma. Niekur nedingsi – deja, mano galimybės ribotos.

Taigi. Randers FC yra labai jaunas klubas. Žiauriai jaunas. Gal ir juokinga, tačiau šio klubo gimtadienis – 2003-iųjų metų sausio 1 diena. O gimė jis sujungus net šešis mažesnius klubus. Leidimas profesionaliam klubui kurti buvo pasirinktas Randers vardu dėl to, kad visi klubai gyvavo šio vardo mieste ir jo apylinkėse ir dėl to, kad taip vadinosi garsiausias iš jų. Į klubo ženklą pateko žirgas, nes Randers mieste žirgo statulų stovi nemažai ir žirgas yra tapęs šio miesto, kuriame užsilaiko nuo 50 iki 60 tūkstančių gyventojų, simboliu.

Beje, visi šeši naujo klubo pagrindu tapę klubeliai buvo įkurti dar prieš II pasaulinį karą, o Randers Freja – netgi 1898 metais. Būtent šis klubas yra triskart laimėjęs Danijos taurę ir kartą iškovojęs sidabro medalius. Tiesa, paskutiniai laimėjimai buvo dar tolimais 1973-ais metais. Tais laikais šis klubas žaidė ir Europoje. Žaidė sėkmingai, nes kartą sugebėjo pasiekti Taurių laimėtojų taurės ketvirtfinalį, kas Danijos lygai ir anais, ir šiais laikais yra ypatingas laimėjimas.

Naujasis klubas pradėjo savo gyvenimą lygoje, kuri vadinasi Viasat Sport Division, kas Danijos sistemoje atitinka mūsų pirmąją lygą. Į SAS lygą (atitinkamai mūsų A lyga) Randers FC pateko antrąjį sezoną, bet išsilaikyti nesugebėjo. Tačiau sekantį sezoną ir vėl laimėjo bilietą į aukščiausią Danijos čempionatą. Tais pačiais 2006-aisiais Randers FC laimėjo Danijos taurę.

Štai tada, 2007 metais, Randers ir žaidė su mūsiškiu FBK UEFA taurėje. FBK danai gavo įveikę islandus IA Akranes, lietuvius patvarkė, o tada jau savo ruožtu gavo nuo turkų Fenerbahce.

Keletas Randers FC stadiono vaizdų

Randers FC lošia stadione keistoku pavadinimu – Essex Park Randers. Stadiono gimtadieniu laikomi 1961 metai, nors, kaip supratau, perkūrus klubą, buvo iš esmės rekonstruotas ir stadionas. Dabar jis turi 12 000 vietų, iš kurių apie pusę yra stovimos. Atnaujinto stadiono lankomumo rekordas buvo pasiektas 2007 metais, kai į jį vietos čempionato rungtynių pažiūrėti atėjo virš 11 000 žmonių. Senojo klubo ir senojo stadiono rekordas buvo 16 500 lankytojų prieš europines rungtynes su vokiečių Kelnu, tačiau tai nutiko daugiau nei prieš 20 metų. Šiandieninis stadionas turi tris dengtas tribūnas – vienas aikštės galas yra paliktas atviras ventiliacijos tikslais.

Tiek žinių apie istoriją. Pridurti galima nebent tiek, kad namuose ši komanda žaidžia žydra apranga, svečiuose – juoda. Pernykščiame čempionate Randers FC užėmė penktą vietą, o į Europos lygą pateko gavę Fair Play leidimą. Danų čempionate jau kuris laikas lošia 12 komandų, dvi iš jų kasmet pasikeičia su žemesnės lygos dviem geriausiais klubais. Beje, čempionatas vyksta gan įdomia tvarka – žaidžiami trys ratai. Vienas namuose, vienas – svečiuose, o trečias – arba ten, arba ten – priklausomai nuo ankstesniame čempionate užimtos vietos. Kaip Randers FC sekėsi Europos lygoje, manau, niekam nereikia priminti. Per dvejas rungtynes su Šiaurės Airiais danai įmušė 7 įvarčius, o nepraleido nė vieno.  

Sudėties labai plačiai nepristatinėsiu, nes informacijos nėra labai daug, o jei jos ir būtų, kaži ar ji būtų labai įdomi (išskyrus tokią, kurią galėtum gauti pažiūrėjęs komandos rungtynes gyvai, bet kadangi tokio šanso neturėjau, tai ir patylėsiu).

Randers FC sudėtis nėra kokia nors ypatinga ar žibanti kokiomis nors ypatingomis žvaigždėmis. Sakykime, žvaigždžių joje apskritai nėra. Šiaip jau pasivarčius pagrindinės sudėties žaidėjų biografijas, susidaro gan keista kompanija, kuriai duočiau skambų pavadinimą „Neišsipildžiusios futbolininko svajonės“. Mat esminis bruožas, vienijantis daugelį žaidėjų yra jų biografijos, kurių dauguma skamba maždaug taip: buvo jaunas ir labai perspektyvus žaidėjas, kuris taip ir netapo subrendusiu geru žaidėju. Dauguma pagrindo žmonių yra ragavę rinktinių – tiek Danijos, tiek keli legionieriai už savo šalies rinktines buvo žaidę. Tačiau nė vienas – rimčiau. Po kelias rungtynes, o ir jos dažniausiai yra įvykę jau gana seniai. Už tai ir sakau, kad ši komanda – apie neišsipildžiusias viltis.

Improvizuojant toliau, būtų galima spėti, kad šis „neišsipildymas“ gali turėti įtakos bendram komandos požiūriui į futbolą. Ko gero dauguma jos žaidėjų yra tie vidutinio lygio futbolo arkliukai-profesionalai, kurie tiesiog gerai dirba savo darbą, už kurį gauna pinigus. Iš jų gali nesitikėt nei malonių, nei nemalonių siurprizų. Jie išeina į aikštę ir padaro tai, kas turi padaryti. Kartais geriau, kartais prasčiau, bet padaro. Aišku, gali būti, kad šios improvizacijos yra klaidingos, nes kažkas iš šio blogo lankytojų jau yra minėjęs, kad ši komanda – greitą, puolantį futbolą lošiantis klubas. Kaip visada – kas žinot daugiau, manau, neslėpsit tų žinių.

O va štai su airiais antrąsias rungtynes Randers FC lošią tokios sudėties: vartininkas Kevin Stuhr Ellegaard, Allan Olesen (Nr. 2), Bobbie Friberg da Cruz (3), Mads Fenger (36), Allan K Jepsen (5), Jonas Damborg (12), Ricki Olsen (15), Kasper Lorentzen (6), Søren Berg (10), Mikkel Beckmann (11) ir Marc Nygaard (30). Greičiausiai panašios sudėties komandą pamatysime ir Marijampolėje. Beje, įvarčius airiams mušė šie žmonės: Berg, Lorentzen – po 2, Olsen, Sane ir Nygaard – po 1.

Kai matyt iš šios nuotraukos, Marc Nygaard ne tik gerai žaidžia, bet ir komandoje atlieka ir dekoratyvinį Cristiano Ronaldo vaidmenį.

Kaip sakiau, ypatingų veikėjų komandoje lyg ir nėra. Man labiausiai užstrigo, be abejo, Marc Nygaard. Šiuo metu tai neabejotinai žymiausias žmogus komandoje. Puolėjas, jam virš trisdešimties. Lošęs tokiuose klubuose kaip olandų Roda, italų Brescia, Catania ir Vincenta. 2005-2008 metais ponulis Marcas žaidė už Londono Queens Park Rangers. Aišku, tas faktas, kad dabar jis gyvena ne Londone, o legendiniame Randers mieste iškalbingai byloja, kad Nygaard nėra toks pats geras žaidėjas, kokiu buvo prieš pora metų. Iš kitos pusės, tokiai komandai kaip Sūduva iš tokios lygos kaip mūsiškė A lyga toks žaidėjas netgi neformoje būdamas gali tapti kietų riešutėliu.

Iš likusių žmonių dėmesį kreipčiau nebent dar į Allan Jepsen (5 numeris), kuris visai neseniai į Randers FC perėjo iš norvegų Valerenga. Prieš šis vyrukas lošė olandų Heerenveen ir vokiečių Hamburg klube. Machester City, Blackpool ir Berlyno Herthoje yra spėjęs palošti ir komandos vartininkas, tačiau jį vertinant, ko gero galios tas pats principas kaip Nygaardo atveju – jis lošia prasčiau, nei prieš pora metų.

O kaip Sūduva šiame vaizdelyje atrodo? Matysim rytoj, tačiau teoriškai galvojant komanda turi problemų. Liūdniausia, kad praktiškai visos jos yra susiję su vieno vienintelio žmogaus pasitraukimu iš komandos. Štai jums ir komplektacija – nelabai kas, kai nuo vieno žmogaus komandoje tiek daug priklauso. Bet yra kaip yra – sudaužyto kiaušinio jau nebesulipdysi. Reikia žiūrėt į priekį.

O priekyje mūsų laukia du labai netikėtai komandoje atsiradę du naujokai – latvis, jų jaunimo rinktinės narys ir bent jau kurį laikę – Rygos Olimps kapitonas Jevgeniijs Kabura ir moldavas Ion Caraman. Atvirai pasakius, nelabai supratau, kodėl mūsų žiniasklaida jį vadina Ivanu, nes Wikipedia jo vardą rašo kitaip. Nesvarbu kol kas. Kalbos sklinda, kad bent jau pagrindinėje sudėtyje jų šį kartą nepamatysime. Gal ir gerai, nes priežastys, kodėl būtent šie žaidėjai komandoje atsirado nėra labai aiškios. Nesmagu, aišku, kritikuoti žmones jų aikštelėje nepamačius, tačiau kai treneriai nepateikia jokių argumentų „už“, nieko kito daryti ir nebelieka, kaip pavadinti juos Sūduvos stiliaus komplektacijos rezultatu.

Sūduvos sudėtį nuspėti nėra sunku. Saulius Klevinskas – Vaidas Slavickas, Giedrius Klevinskas, Leimonas, Skroblas – Kozuyberda, Gardzijauskas, Radavičius, Urbšys, Lukšys. Klaustukas lieka tik dėl vienos vietos, į kurią pretenduoja Giedrius Slavickas (jei yra pasveikęs), Zagurskas, Krasnovskis ir Brokas. Nebent treneriai vis tik nuspręs į gynybą statyti kurį nors naujoką – tuomet tos vietos kaip ir nebeliks.

Prisimindamas Jarmalavičiaus sprendimus, aš vis tik linkęs manyti, kad žais Urbšys, nors pastaruoju metu jis ir nežibėjo. Taip pat esu linkęs manyti, kad realiausi kandidatai į tą vieną likusią vietą yra Giedrius Slavickas arba Zagurskas (nors Krasnovskis yra atrodo geriau už Zagurską, tačiau treneriai vis viena būtent Zagursku pasitiki labiau. Kodėl? Čia tik jie tai žino). Kad ir kaip benutiktų, ant atsarginių suolo nieko ypatingo Sūduva neturės.

Štai taip. Visa kita pamatysime stadione. Sūduva laimės. Rezultatu 1:0. Įvartį, be abejo, įmuš Lukšys.

P.S. Paraginkit savo draugus ir kaimynus bent šį kartą į stadioną ateit. Labai reikia, kad jis būtų pilnas. Tai yra žymiai svarbiau, nei Tautinę Giesmę sugiedot TV kameroms.

P.S. II – truputis interneto.

Randers FC oficialus tinklapis ir komandos aprašymas Wiki. O čia yra tinklapis, iš kurio pasiskolinau Nygaard nuotrauką. Ir vienas neoficialus stadiono pristatymas.

Komanda, iš kurios, berods, į Sūduvą atėjo Caraman. O čia – labai trumpai apie Olimps klubą, kuriame kapitonu buvo Kazura. Gal jau ir visų skaitytas pernykštis tekstukas apie tai, kodėl Lietuvos klubų pasiekimai Eurotaurėse tokie prasti. Ir dar vienas pernykštis – ankstesnių Sūduvos pasirodymų Eurotaurėse statistika ir šiek tiek foto - tiesa, čia trūksta pernykščių rezultatų, tačiau juos ir taip visi prisimena. .