Kad šeštadienio rungtynių laukti nebūtų taip liūdna ir neramu, siūlau prisiminti vieną šlovingos istorijos momentą – netyčia ėmiau ir atradau internete patalpintas Sūduvos pergalės prieš Branną akimirkas. Va čia tai įvarčiai!!!! Beje, tikiuosi pastebėjote, kad Povilas Lukšys jau pradėjo žaisti Lenkijoje, kur jo komanda, po eilinės pergalės įsilipo į pačią lentelės viršūnę. Laimėjo ir Tomo Radzinevičiaus klubas, nors pats Tomas ir nežaidė. O dabar – nuostabusis filmukas.
Kategorijos 'Istorija' archyvas
Kol Sūduvos komanda kraunasi krepšius ir skrenda į Daniją, lemiamų rungtynių laukimui palengvinti siūlau pažiūrėti dar vieną seriją apie mažuosius Lietuvos stadionus. Jau buvo Kybartai, buvo Kretinga, o dabar jūsų dėmesiui – dar vieno miestelio iš „K“ stadionas.
Suvalkijos žemėse Kalvarija nuo senų senovės garsėjo futbolu ne mažiau nei Marijampolė, Kybartai ar Vilkaviškis. Be abejo, Kybartai įspūdį daro tuo, kad kai 1930 metais Kybartų komanda pirmą kartą dalyvavo Lietuvos pirmenybėse, ji vadinosi „Sveikata“ – taip, kaip ji vadinasi ir šiandien. Marijampolės gi komandų istorija painesnė, tačiau pasiekimai įspūdingiausi. O Kalvarijos futbolas nė vienu, anei kitu pasigirti negali, tačiau buvo laikas, kai Kalvarijos klubas Suvalkijoje buvo stipriausias.
Bet kokiu atveju, Jono Rudžiansko knyga byloja, kad Kalvarijos komanda (LFLS) Suvalkijos apygardos varžybose pirmą kartą sudalyvavo 1931 metais, o 1935 metais Kalvarijos „Orija“ tas varžybas laimėjo, tačiau Lietuvos pirmenybėse ketvirtfinalyje gavo nuo Ukmergės „Šaulio“. Nuo to laiko Kalvarijos komanda įvairiais pavadinimais praktiškai nuolat dalyvavo įvairaus lygmens Lietuvos futbolo čempionatuose.
O tas mano paminėtas sąlyginis „aukso amžius“, kaip šiandien beatrodytų keistai, buvo visai neseniai. 2000 metais Kalvarijos komanda vardu „Pieno Cechas“ lošė I lygoje ir užėmė joje net 7 vietą. Keista, ar ne? Juk tai buvo tik prieš devynerius metus – o jau šiandien to Pieno Cecho sėkmė skamba kaip ištraukia iš fantastinio romano. Tais metais Kalvarijos komanda lošė su tokiais žymiai varžovais, kaip Rūdiškių Vėtra (kuri ir laimėjo lygą), Tauragės Tauru, Šilutės Laisve ar Kauno Jėgeriais. Pavyzdžiui, trečiajame ture Pieno Cechas svečiuose 3:2 nugalėjo antrąją Vilniaus Žalgirio komandą. Beje, Pieno Cecho žaidėjas Š. Litvinas tapo rezultatyviausiu lygos puolėju – įmušė 32 įvarčius. Tuo tarpu Marijampolės Sūduva, Kybartų Sveikata ir Vilkaviškio Šešupė tais metais žaidė II lygos Pietų Zonoje. Šios komandos užėmė atitinkamai pirmą, antrą ir trečią vietas.
Tiesa, tuo Kalvarijos futbolo džiaugsmai ir pasibaigė. Kitais metais Sūduva ir Kalvarijos komanda, dabar jau pavadinta Kratono vardu, žaidė toje pačioje I lygoje. Sūduva tą lygą laimėjo ir kilo viršun (tiksliau užėmė antrą vietą po Vilniaus Polonijos), o Kratonas, nors ir nebeviltiškai, tačiau liko paskutiniai. Litvinas vis viena buvo vienas rezultatyviausių lygoje, įmušęs 15 įvarčių. O daugiausia įvarčių tų metų lygoje mušė Tomas Radzinevičius – 33. Mums visiems puikiai pažįstamas Giedrius Slavickas baigė čempionatą su 15 įvarčių.
Toliau Kalvarijos komandos pėdsakai dingsta. 2002 metų II lygos čempionate Kalvarijos komandos jau nebebuvo. Galima spėti, kad Kalvarijos futbole įjungta neriboto ilgumo pauzė. Neabejoju, kad tarp jūsų bus žmonių, kurie tą pabaigą galės papasakoti žymiai tiksliau. Ir apie šiandieninę padėtį daugiau informacijos turės.
Šie statistiniai duomenys lyg ir verčia manyti, kad Kalvarijos stadionas, tiksliau – viena to stadiono tribūna, talpinanti kokius 300-500 žmonių, tais geraisiais laikais ir buvo pradėta statyti (ar rekonstruoti???). O komandai užsilenkus, greičiausiai ir stadiono statyba / rekonstrukcija nebuvo baigta. Nes tas „nebaigtumas“ tiesiog akis bado – toks jausmas, kad jau buvo likę visai nedaug, tačiau staiga visi darbai buvo pamesti. Liūdnai atrodo pievoje stybsantys krepšinio stovai ir žibintai, matyt, turėję apšviesti kažkokius smagius takelius. Dabar tai – tiesiog žibintai mistiškai stovintys vidury pievos. Panašiai atrodytų gyvenamasis daugiabutis, su visa išorės ir vidaus apdaila, bet be langų.
Aišku, aš galiu ir klysti. Nes pati tribūna atrodo labai nauja. Viskas ten dar blizga ir švyti – lyg vakar būtų padaryta. Šalia stadiono – visai neblogai sutvarkytas parkas. Tad gali būti, kad stadiono rekonstrukcija buvo tos miestelio zonos atstatymo darbų dalis. Dalis, kuriai ėmė ir pritrūko. Žiauriai nedaug. Bet pritrūko. Ir kažin ar greitu laiku atsiras. Ir jei neatsiras, greičiausiai po poros metų ši tribūna jau nebeatrodys taip dailiai, kaip ji atrodo šiandien.
>>>
P.S. Jau po viskam internete radau keletą įdomybių. Vis tik atkapsčiau, kad ir po mano minėtų metų Kalvarijos FK žaidė III lygoje (techniškai – II lygos Pietų Zonoje). Tiksliau – po kelių metų pertraukos ten pasirodė naujas klubas Kalvarijos FK. Žaidė ten iki 2007 metų. Tais metais komanda sužaidė tik pusę sezono – 14 rungtynių – iš kurių visas pralaimėjo, išmušė 11 įvarčių, o 60 praleido. Ir vėl išnyko.
Taip pat radau 2008 metų kovą Kalvarijos mero Jono Ščeponio interviu. Priminsiu, tai tas pats bendrovės Kratonas savininkas, kuris greičiausiai kurį laiką išlaikė ir miestelio futbolo klubą (juk ne šiaip sau jis vieną sezoną Kratonu vadinosi). Tai štai tas žmogus, ką tik meru išrinktas, į savo darbų planą sakosi įtraukęs ir Kalvarijos futbolo bei stadiono atgaivinimą. Tai gal čia tas stadionas atpirdolintas visai neseniai? Ir beliko tik laukti klubo atgimimo?
Kaip ten bebūtų, internete radau dar vieną labai įdomų dokumentą – Kalvarijos sporto centro direktoriaus veiklos ataskaitą už 2008 metus. Tai štai – toje ataskaitoje sakoma, kad Kalvarijos sporto centre pernai futbolo treniruotes lankė 49 vaikai (iš jų – 16 mergaičių). Kad ir kaip bežiūrėtum, tačiau toks futbolą žaidžiančių vaikų kiekis tokiame miestelyje vis viena atrodo įspūdingai.
Gerai. Baigiu detekyvą narplioti ir duodu Jums nuotraukas.
Stadiono perspektyva iš miestelio gatvės. Nors ir neatrodo, tačiau aš stoviu kažkokios ligoninės ar mokyklos kieme, už manęs - judri gatvė, kurioje zuja mašinos.
O čia jau mėginau patekt į stadiono teritoriją, bet pataikiau į klaidingą kaimo keliuką ir atsidūriau už tvoros. Teko suktis, tačiau ir iš šito taško atsiveria visai daili pagrindinės ir vienintelės tribūnos perspektyva. Net ir iš tokio atstumo matosi, kad tribūna nauja ir blizganti.
Mano mėgstamas vaizdelis - žvilgsnis po teritoriją iš vartininko perspektyvos.
Kaip matome, stadioną turėjo juosti bėgimo takai. Kadangi pinigų neužteko, liko štai tokie automobilių takai - puikus būdas vietos jaunimui privažiuoti prie pat tribūnos ir pavakaroti ne su futbolo kamuoliu, o su alaus buteliu.
Kaip matosi iš šio vaizdelio, futbolo čia šią vasarą niekas nežaidžia. Pievutė sodri, tokia, kad nors karvę ganyk.
Kaip ir daugumoje panašių miestelių, akivaizdžios pastangos stadionus paversti "multifunkciniais sporto maniežais", kas dažniausiai išreiškiama šalia futbolo aikštės įrengta krepšinio aikštele. Šiuo atveju, vieniši pievoje stūksantys krepšiai dar aikšiau byloja apie liūdną šio komplekso dalią nei apžėlęs futbolo laukas.
Didingas tribūnos portretas.
O čia - visai nedidingas stadiono "tablo". Akivaizdu, kad ši stadiono elementas turėjo būti statomas paskiausiai. Beje, už jo boluojantis stogelis - natūralistinė "sanitarinė" patalpa, unisexinė ir veikiantis elementarios duobės principu.
Dar vienas didingas tribūnos portretas. Paprasta, bet visai gerai.
Tribūnos užnugaris. Ir vėl akis bado lyg karui prasidėjus neužbaigti darbai. Tolimąjame kampe patalpos įrengtos, durys įstatytos. O ta kiaura ertmė arčiau mūsų veda į tuščią betoninį, prišiukšlintą kambarį.
O štai mes ir tribūnoje. Jūsų patogumui - platūs mediniai suolai. UEFA standartų gal ir neatitinka, tačiau būti čia smagu ir jauku. Valytojos etatas, be abejo, buvo panaikintas.
Esu tikras, kad šį įrašą paliko koks nors amžinas Kalvarijos futbolo klubo gerbėjas, siekdamas išreikšti viltį, kad didysis futbolas į Kalvariją vieną dieną sugrįš.
Tribūna profiliu. Paprasta, bet bent jau man - gražu.
Atsisveikinimui - dar vienas romantiškas vaizdelis. Vešli pieva, nuostabus dangus, didingas statinys. Trūksta tik link mūsų skriejančio kamuolio ir paskui jį lekiančių futbolistų. Mintimis įdėkime juos ir prisiminkime, kad kadaise šiame stadione virė visiems mums pažįstamos aistros. Amen.
Pagaliau, šiaip ne taip, užbaigiau antrąją dalį pasakojimo, kuris vadinasi „Futbolo klubo identitetas”. Pirmą dalį sudėliot, palyginus su šia, buvo vaikų žaidimas. Pasiknisti reikėjo, tačiau ten ir informacija buvo konkreti, ir minčių kryptis aiški. Sūduvos komandai skirta antroji dalis klostėsi žymiai sunkiau. Mano padėtis buvo panaši į tų nevykėlių, kurie Žemutinę pilį Vilniuje atstatinėja – turi pora suskilusių koklių iš tikrosios pilies, pora to meto piešinių ir galvoja, kad gali „rekonstruoti” rūmus. Taip ir man buvo – informacijos mažai ir ji labai padrika. Apie kokią nors komandos viziją taip pat, manau, niekas nėra girdėjęs. Vienžo, teko klaidžioti tamsoje – surinkau ką galėjau, bet išvadų kokių nors padaryti vis tiek neįmanoma, nes dauguma teiginių grįsta prielaida „o ką jeigu”. Kaip bebūtų – bus šiokia tokia pradžia. Bus noro – galima bus tęsti. O dabar – skaitykit ir pernelyg nesikabinėkit – sutinku, kad rašau apie penkiasdešimties metų istoriją, o atrodo, kad tyrinėjamas akmens amžius – tiek mažai duomenų ir medžiagos yra.
>>>
Pirmiausia pradėkime nuo prisiminimų apie pirmąją šio teksto dalį, kurioje mėginau pasvarstyti apie futbolo klubo identitetą apskritai. To teksto išvados ves mus ir per šį tekstą, kuriame imsiuosi dar sudėtingesnio reikaliuko – patikrinti Sūduvos identiteto sveikatą.
Aną tekstą apibendrinčiau labai paprastai.
Viena, teigiau, kad mūsų laikas klubas privalo aiškiai formuluoti ir piliečiams garsiai transliuoti savo filosofiją – jeigu nori būti mylimas. Žmonės įprato, kad viskas jiems būtų pateikta ant lėkštutės. Bet kokia visuomenėje egzistuojanti organizacija turi aktyviai save propaguoti, kad būtų pastebėta tarp galybės konkurentų. O konkurentai egzistuoja ne tik toje veiklos srityje, kur toji organizacija veikia. Futbolo klubas konkuruoja ne tik su kitais futbolo klubais, bet ir su restoranais, koncertų salėmis, netgi su savaitgaliu prie ežero.
Antra, pristačiau dvi, mano manymu, bazines šiuolaikinio futbolo klubo egzistavimo formas. Pasakojau apie klubą, kaip apie bendruomenės identiteto kūrimo variklį (jį palaiko ne tiek žiūrovai, kiek gerbėjai). Ir kalbėjau apie klubą, kaip apie globalaus verslo iniciatyvą (čia atvirkščiai – svarbesni žiūrovai, o ne gerbėjai).
Trečia. Iš viso to yra akivaizdus vienas dalykas. Lietuviškas futbolas ir taip vertėsi sunkiai. Ekonomikos stabtelėjimas futbolą nubloškė kokiais penkiais metais atgal. Tikėtis, kad artimiausią dešimtmetį lietuviškas futbolas turės bent mažiausių šansų tapti globalaus verslo dalimi yra naivu. Net tie, kurie galėjo tokių projektų imtis, vis viena lietuvišką futbolą suvokė kaip rimtesnių projektų treniruočių stovyklą.
Kas belieka? Gaivinti lietuvišką futbolą pirmuoju keliu. Labai įdomus kelias. Galbūt net vienintelis įmanomas mažų ir futbolo pasaulyje nelabai reikšmingų valstybių futbolui. Bent jau man šis kelias šimtą kartų simpatiškesnis. Juolab, kad ir žmonės, kurie šiuo atveju turėtų pasukti į futbolą, privalės būti ne žiūrovais, o gerbėjais. Taigi – futbolas, kaip bendruomenės identiteto kūrimo įrankis.
Sūduvos atvejis. Kokios galimybės? Puikios. Galimybės yra tiesiog puikios. Sunkiausia padėtis ant Marijos Žemės, be abejo, yra sostinėje. O visi mažesniųjų miestų klubai turi nuostabias galimybes tapti savo miestų ar regionų reprezentantais.
Sūduva yra šiandien vienintelė rimta ne tik didoko Lietuvos masteliais miesto, bet ir pakankamai stiprų identitetą turinčio regiono komanda. Netgi komandos vardas – Marijampolės Sūduva – apima abu dėmenis – tiek miestą, tiek regioną.
Sūduva yra komanda, atstovaujanti miestą ir regioną, turinčius pakankamai gilias futbolo tradicijas. Futbolas čia pažįstamas ir mylimas. Futbolas čia visais laikais buvo geriau atstovaujamas nei šventasis Lietuvoje krepšinis.
Kad ir kaip miglotai atrodytų šio sezono perspektyvos, kad ir kaip neigiamai vertintume praėjusį sezoną, turime pripažinti, kad dabartinis Sūduvos istorijos etapas (o gal reikėtų sakyti Marijampolės futbolo etapas?) yra totalus Žydėjimas. Dar niekuomet Marijampolės komanda nebuvo tiek pasiekusi per tokį trumpą laiką. Dukart laimėti čempionato medaliai ir kartą taurė. Keturiskart dalyvauta eurotaurėse. Marijampolė įsitaisė tarp Lietuvos futbolo lyderių.
Galų gale, Sūduva turi šviežutėlį stadioną, dengtą maniežą ir treniruočių kompleksą. Tai suteikia privalumų ne tik pagrindinei komandai, bet ir ženkliai gerina futbolo vystymąsi mieste apskritai – pradedant vaikų futbolu ir baigiant mėgėjų.
Taigi, Marijampolėje yra visos sąlygos rimtam futbolo klubui kurti. Tokiam, kuris tarnautų miestui bei regionui ir būtų čia gyvenančių žmonių pasididžiavimo objektas. Nepamirškime, kad tik tūliems lietuviams futbolas – sporto šaka. Daugumoje Europos valstybių – tai galingas socialinis reiškinys. Daugeliui šalių pirmauti futbole yra ne mažiau svarbu, nei pirmauti ekonomikoje ar kultūroje.
>>>
O dabar – prie konkrečių reikaliukų. Teorijos teorijomis, tačiau klubas vietos bendruomenės identiteto varikliu netampa vien pirštais spragtelėjus. Pirmiausia reikalingas paties klubo noras tokios misijos imtis. Žinau, realybė nėra rožinė, tačiau eksperimento vardan tarkime, kad tokį norą šiandieninės Sūduvos vadovai turi. Tuomet mes jau galime pereiti prie labai apčiuopiamų formų, kuriomis toji misija gali būti įgyvendinama.
Priminsiu – tam, kad šio tipo klubas būtų mylimas ir turėtų armiją ištikimų gerbėjų, klubo žaidimo kokybė ir rezultatai nėra svarbūs. Reikšmingi, tačiau neesminiai. Ir nors toliau aptariami konkretūs klubo identiteto elementai veikia išvien, kaip darni visuma, juos teks aptarti vieną paskui kitą. Tad bendras vaizdelis susidarys tik pačioje teksto pabaigoje. Dabar kalbėsiu apie tuos įrankius, kuriais klubas gali išreikšti savo idėją.
Klubo ženklas. Pradėsim nuo pirmojo taško. Nuo logotipo. Herbo. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visais atvejais čia galios tie patys principai, kaip ir kitose srityse egzistuojantiems logotipams ar herbams. Toks ženklas yra maksimali organizacijos esmės išraiška. Maksimaliai tiksli ir maksimaliai taupi. Pažiūrėjęs į tokį ženklą, žmogus iškart turi suvokti, apie ką eina kalba.
Suprantu, tokį reikalavimą keldamas aš ženklą labiau stumiu komercinio logotipo, nei tradicinio herbo pusėn. Geriausi komerciniai logotipai yra „pajaučiami”, „nemąstant suvokiami” ir netgi „universalia kalba kalbantys”, tai yra, suprantami netgi tiems, kurie nežino konteksto, kuriame egzistuoja logotipo reprezentuojama organizacija. Nuo čia – tik vienas žingsnis link reikalavimų, kurie keliami globalaus verslo bendrovėms. Dėl to sėkmingiausi komerciniai logotipai šiandien dažniausiai yra grafiniai, simbolizuojantys universalias sąvokas ar emocijas. Tai nėra tradiciniai herbai, kuriuos reikia studijuoti, aiškintis juose esančių simbolių prasmę ir šiaip turėti kartais labai specifinių žinių.
Futbolo klubo ženklas gali įsikurti tarpukelyje tarp šiuolaikinio logotipo ir tradicinio herbo. Futbole yra ir tokių, ir kitokių. Tačiau akivaizdu, kad tie, kas savo klubų ženklus koreguoja, dažniausiai koreguoja būtent logotipiškumo kryptimi. Nauji ženklai dažniausiai tampa emocingesnis, vizualesni, nešantys tam tikrą idėją netgi tuomet, kai iki galo nesupranti jame esančių simbolių.
Ok. Pažiūrėkime dabar realų pavyzdį. Pasilikime prie Donecko Šachtariaus, komandos, apie kurią buvo užsiminta ir pirmoje šio teksto dalyje. Tiesiog pažiūrėkime, kaip futbolo klubo ženklas gali būti daromas.
Taigi. Oranžinės ir juodos spalvos derinys šiame logotipe simbolizuoja šachtos tamsą ir saulės šviesą. Jei kas nežinote, tai Šachtarius yra kilęs iš Ukrainos regiono, kuriame intensyviai kasama anglis. Štai kodėl kasyklų simbolika smarkiai naudojama ir klubo logotipe. Apatinė ženklo dalis simbolizuoja ne tik kasyklas, bet ir visą klubo praeitį. Tradiciją, taip sakant. Štai kodėl ten nukeliavo klubo įkūrimo data ir sukryžiuoti kūjai – šachtininkų simbolis. Viršutinėje ženklo dalyje – švyti liepsna, simbolizuojanti ir natūralią energiją, atkeliaujančią iš anglies, ir “aistros ugnį”, kuri liepsnoja klubo žaidėjų, biurokratų ir gerbėjų širdyse. Viršutinė ženklo dalis simbolizuoja virš horizonto kylančią saulę, kuri savo ruožtu simbolizuoja naujos eros aušrą Šachtariaus istorijoje. Pasiryžimą, tikslo žinojimą ir „kovotojo dvasią” simbolizuoja aštrūs ženklo formos kraštai.
Šio daugiasluoksnio super-prasmingo torto išsamų aprašymą galite rasti Šachtariaus tinklapyje. Aišku, nereikėtų pamiršti, kad ženklui kurti buvo nusamdyta garsi vakarietiška kompanija, o tokių kompanijų darbuotojai, kaip taisyklė, bet kokį dizaino sprendimą gali argumentuoti keliom storom knygom. Iki pat tos vietos, kurioje išdidžiai paskelbiama, kad naujasis Šachtariaus logotipas yra svarus „pareiškimas” pasaulinėje futbolo klubų ženklų istorijoje. Kaip bebūtų, mes galėjome aiškiai pamatyti, kaip logotipas yra pajėgus „transliuoti” komandos gerbėjui daugybę įvairiausių pranešimų apie savo identitetą.
Logotipo remontas gali būti nulemtas ir kitokių priežasčių. Štai, pavyzdžiui, aptikau labai keistą tekstuką apie Manchester United ideologijos pokyčius. Jame tiesiai šviesiai sakoma, kad 1999 metais ši komanda tobulino savo ženklą, nes norėjo išsiveržti iš siaurų futbolo komandos rėmų ir tapti švariu prekės ženklu. Štai kodėl iš logotipo dingo užrašas „Futbolo klubas” ir beliko tik „Machester United”. Nes jei galvojame apie šio klubo kryptį link globalaus prekės ženklo, pats futbolas nėra jau toks svarbus. Tokiam prekės ženklui futbolas yra tarsi šuniui penkta koja. Praeities rudimentas.
Pernykštis bilietas
O dabar dar kartą pažiūrėkime į taip gerai pažįstamą Sūduvos ženklą. Košmaras ne ženklas. Apibūdinti jį lengva. Pagrindas – juodas apskritimas. Viršutinėje jo dalyje komponuojamas už apskritimo ribų išeinantis futbolo kamuolys. Apskritimo centrą ir apatinę dalį užima užrašas „FK Sūduva Marijampolė”. Pirmieji du elementai balti, komandos pavadinimas – raudonas ir išlendantis už apskritimo ribų. Tekstas užrašytas italiku, o komandos pavadinimo šriftas dar turi kokį tai senobinį „stipriai pučiančio vėjo efektą”. Pirmiausia, savo konstrukcija jis neatitinka jokių logotipų ar herbų kūrimo taisyklių (net gilintis į tai neverta, nes viskas matosi plika akimi). Ženklas totaliai asimetriškas, chaotiškas, neturintis nei prasminio, nei vizualaus centro. Akivaizdu, jog mėginta išlindusį už apskritimo komandos pavadinimą atsverti taip pat išlindusiu kamuoliu, tačiau ši operacija nelabai pavyko. Ženklas vis viena svyra dešinėn – įprasti fizikos dėsniai grafinio dizaino srityje nelabai galioja.
Velniai nematė to dizaino. Ženklas turi žymiai svarbesnių problemų. Ženkle nėra nė vienos ką nors prasmingo simbolizuojančios detalės. Taip, kamuolys simbolizuoja futbolą pačia plačiausia prasme. Tokia plačia, kad tiek ir tepasako – tai yra futbolo komanda. Tačiau jis nė neužsimena apie tai, kokia tai komanda ir ką ji gali reikšti savo gerbėjams. Kokia klubo istorija, kur jis gyvuoja. Kokia šio klubo perspektyva. Apie tai neužsimena nė viena ženklo dalis.
Štai čia jau priartėjame prie vieno iš esminių dalykų. Jei norime, kad ženklas (kaip ir visi kiti vėliau aptariami dalykai) ką nors simbolizuotų ar atspindėtų, pirmiausia reikia žinoti, ką mes norime simbolizuoti ir atspindėti. Ką norime pasakyti tiems, kas su tuo ženklu susidurs. O tai ir yra esminis identiteto klausimas. Kas yra Sūduva? Ką ji turi reikšti savo gerbėjui? Ką ji turi sakyti prašalaičiui?
Kadangi pats klubas į šiuos klausimus kažin ar atsakytų, teks toliau fantazuoti. Iš to, ką sakiau anksčiau, yra akivaizdu, kad klubo ženklas pirmiausia turi kalbėtis su savo miesto gyventojais. Būtų gerai, jeigu jis ką nors pasakytų ir regiono žmonėms.
Ir net jei mes norėtume klubo šneką kreipti į ateitį (tam ir vėl reikia turėti konkrečių tikslų, vizijų ir misijų), mes vis tiek turėtume stotis ant tradicijos. Nes tai nėra klubas, įkurtas prieš dešimt metų. Šis klubas šiandien iš esmės simbolizuoja visą Marijampolės futbolo istoriją. Nuo pat tos pirmosios komandos, kurios nuotrauka buvo ne taip seniai šiame bloge skelbta.
Deja, man trūksta žinių. Aš tegaliu naudotis tuo, ką šiandien matome. Neturiu informacijos apie tai, koks šios komandos ženklas buvo anksčiau. Tai yra didysis šio teksto trūkumas. Aš nežinau ne tik ženklo (o juk norėtųsi matyti netgi ženklą, kuris puošė tos pirmosios komandos marškinėlius), aš mažai ką žinau apie senąsias aprangas, atributiką ir visa kita, kas Sūduvos klube ir Marijampolėje apskritai buvo sukurta iki komandos grįžimo į aukščiausią Lietuvos lygą. Teks susitaikyti su šiomis spragomis ir palikti jų užpildymą ateičiai.
Labiausiai dabartiniame Sūduvos ženkle man trūksta Marijampolės. Aš noriu matyti jame elementus, kurie kalbėtų apie klubo geografinę priklausomybę. Sakykime, regioninę priklausomybę bent iš dalies ženklina pats klubo pavadinimas. Tačiau norisi daugiau, norisi aiškesnių simbolių.
Marijampolės šiandieninis herbas - dešinėje.
Gerą pavyzdį pernai parodė Sūduvos Sakalai. Mane jie maloniai nustebino, kai šalia savos atributikos iškėlė ir vėliavą su Marijampolės miesto herbu (aukso fone ant bėro žirgo sėdi Šv. Jurgis ir ietimi smeigia drakoną). Tai yra pats elementariausias, bazinis elementas, galintis pažymėti klubo geografinį identitetą. Juolab, kad tas Marijampolės herbas nėra toks jau prastas. Šv. Jurgis yra įkvepiantis veikėjas – riteris, ant žirgo, su ietimi, drąsiai nusmeigiantis po kojomis besivoliojantį drakoną. Ką simbolizuoja drakonas? Blogį. Priešą. Vien ant šios legendos gali pastatyti kovinės klubo dvasios viziją. Juolab, kad herbo istorija pakankamai sena – nesigilinant į detales, užteks pasakyti, kad Marijampolė jį gavo dar 1792 metais.
Tiesa, yra Marijampolės apskrities herbas, tačiau jis ir žymiai vėlesnis (kiek suprantu, sugalvotas mūsų laikais), ir mažiau įkvepiantis. Jame vaizduojamas kokias tai grūdines kultūras abiem rankom sėjantis vyriokas. Darbo žmogus, vienžo. Faktas, kad Marijampolės herbas yra smagesnis, simboliškesnis, savo dinamika futbolui labiau tinkamas.
Tai kodėl gi to pono Jurgio nepasidėjus vienokia ar kitokia forma ir į komandos ženklą? Logotipas iškart įgautų geresnį kvėpavimą. O ką mažų mažiausiai verkiant reikėtų padaryti, tai atsisakyti dabartinės siaubingos ženklo formos. Ar verta čia dviratį išradinėti? Šachtariui tai buvo prie veido, jų, galų gale, ir ambicijos tokios yra – „nušluostyti Europai nosį”. Mums kažin turėtų rūpėti panašios aferos. Pakanka pasidaryti normalų, klasikinį ženklą – kad ir skydo formos, koks dabar yra ir Marijampolės herbas.
Aišku, labai daug tikėtis neverta. Štai visai neseniai LFF savo ženklą atnaujino. Tai ten tarsi profesionalų profesionalai ženklą kūrė, visokios ten komisijos tvirtino. Net kažkokius ideologinius taškus mėginta užkabint (aišku, jei ideologija laikysime norą ženkle atspindėti tokias „vertybes”, kaip „oficialumas, laisvumas, futbolo kamuolys ir trispalvė”). Norėta gal ir gražiai, o gavosi eilinis sovietinio stiliaus šlamštas. Ir nors užmuškit, bet nesuprasiu, kaip viršutinėje dalyje pleištu surakintas uždaras apskritimas gali simbolizuoti demokratiją, atvirumą ir bendravimo troškimą. Na bet čia jau ne mūsų daržas – apie tai užsiminiau tik dėl to, kad „profesionalai” toli gražu negarantuoja gero rezultato. Varom toliau.
Logotipe turėtų atsispindėti ir klubos spalvos. Bėda ta, kad tos spalvos nelabai pastovios ir jų eilinė transformacija ko gero žinoma tik komandos vadovybei. Ar spalvos taip pat turi ką nors simbolizuoti? Būtų labai gerai, jeigu taip būtų.
Kairėj - almanachas, dešinėj - wikipedia
Pradėkime nuo ko gero vienintelės vietos, kur šiuo metu Sūduvos spalvas galima rasti pateiktas „oficialiai”. Tai yra pernykštis almanachas „Lietuvos futbolas 2008″, Sūduvai skirtas atvartas. Galima pagrįstai įtarti, kad informaciją šiam leidiniui pateikė pats klubas. Kaip bebūtų, komandos spalvos pateiktos keistokos – namie balta apranga, svečiuose – juoda. Kažkada apie tai jau buvau užsiminęs. Jei viena dabartinės Sūduvos aprangos forma ir yra balta (su raudonais elementais), tai tokios, kurią iš tikro būtų galima pavadinti juoda tikrai nebuvo. Taip, pernai Sūduva turėjo aprangą, kurioje vyravo juoda spalva. To almanacho nuotraukoje tokia apranga komanda vilki. Tačiau net ir toje versijoje raudoni ir balti elementai pernelyg ryškūs, kad galėtum juos ignoruoti. Kitas informacijos šaltinis, tiesa, toks, kurio oficialiu tikrai nepavadinsi – Wikipedija – pateikia kitokią aprangos versiją – balta su raudonom detalėm namuose ir raudona su baltom detalėm (sudėliotom praktiškai veidrodiniu principu) svečiuose.
Štai toks bardakėlis yra šiandien. Apibendrinus, galima sakyti, kad Sūduvos „firminė” spalva yra balta. Būtent tokia spalva vyrauja namų aprangoje abiejuose minėtuose šaltiniuose. Ir nors oficialiausia informacija byloja, kad išvykos apranga yra juoda, tačiau, manau, dauguma mūsų galės patvirtinti, kad praktiškai vyraujanti spalva kelis pastaruosius metus yra raudona.
O kas buvo anksčiau?
Kairėj pusėj - 1930, dešinėj - 1938, nors techniškai šių komandų Sūduva nepavadinsi. Dešinė nuotrauka ir visos kitos juodai baltos - iš Jono Rudžiansko knygos.
Kairėj - 1951 m. Marijampolės Žalgiris, dešinėj - 1958 m. Cukraus fabriko komanda.
Kairėje - 1962 Šešupė, dešinėje - 1972 Sūduva.
Kairėj - 1978, dešinėj - 1981.
Vaizdelis nuo Rudžiansko knygos viršelio. 1996 metai.
Maždaug 1999-2000.
2002 metai - svečiuose - raudona, namuose - balta. Čia nesimato, tačiau balta apranga turėjo raudoną juostą ant krūtinės.
2006 - namuose balta, svečiuose - raudona. Atrodo, ši apranga atsirado 2004-2005.
2008 m. Iš esmės - ankstesnės aprangos variantas. Baltoje vietoj raudonų šonų atsirado juodi, raudonoje - vietoje baltų juodi. Plius - juodos kelnės. Nepanašu, kad šiemet pamatysime ką nors naujo, nors, tikiuosi, komandos naujokų vardai nebus taip nemokšiškai ant nugaros užklijuoti, kaip matėsi kai kuriose draugiškose rungtynėse.
Pabaigai - toji mistinė pernykštė juoda, kuri ko gero ir tepasirodė šioje nuotraukoje, įmestoje į Lietuvos futbolo almanachą. Beje, tik įmetęs nuotrauką supratau, kad iš čia pavaizduotų žmonių, komandoje šiemet liko 7, o nėra net 10.
Ar galime iš šitų vaizdelių kokias nors išvadas daryti? Sunku tų išvadų ieškoti… Labai sunku. Turime niekuo nepagrįstą aprangos tradiciją, susiformavusią per paskutinius septynerius-aštuonerius metus. Apranga, kurioje įvairiais deriniais vyrauja balta bei raudona ir šlakelis juodos. Ir nors istoriškai šis derinys nėra pagrįstas, nėra jis ir kaip nors ypatingai įdomus bei originalus, vis tik jis jau yra tapęs šiokia tokia tradicija. Todėl jei galvotume apie spalvų pakeitimą, tai gali būti tik argumentuotas pasikeitimas, vykstantis kartu su bendra komandos idėjos formulavimo procesu. Kitu atveju to daryti nėra jokios prasmės. Juolab, kad istoriškai Sūduvos apranga buvo įvairiausių spalvų. Iš komentarų apie kiek anksčiau mano parodytą geltonai mėlyną aprangą, supratau, kad ir toji buvo renkama labiau remiantis praktiniais sumetimais, nei idėjiniais. Tiesiog iš to, ką buvo galima įsigyti reikėjo išsirinkti tokią aprangą, kurios neturėtų kitos čempionato komandos. Tą kartą buvo išrinkta geltonai mėlyna, tačiau ji galėjo būti ir bet kokių kitų spalvų derinys.
Kur ieškoti įkvėpimo? Keliai yra keli. Viena, galima remtis auksinės, raudonos ir juodos deriniu iš Marijampolės herbo (aišku, jei komanda sugalvos tapti už Marijampolės garbę kovojančiai Šv. Jurgiais). Keistokas derinys, tačiau jis bent būtų pagrįstas. Kitas kelias – imti ir atgaivinti kurio nors laikotarpio istorinę aprangą. Pavyzdžiui, 1975 metų bronzinės komandos uniformą. O gal net aprangą, kurią vilkėjo pirmosios Marijampolės futbolo komandos žaidėjai, jeigu tik tokio stiliaus aprangas UEFA apskritai leidžia naudoti. Taip kad galimybių yra, tik noro dažnokai pritrūksta.
Stadionas. Čia jau kaip pažiūrėsi. Gali sakyti, kad stadionas yra klubo namai, o gali – kad tai yra šventovė, bažnyčia, kurioje kas savaitę atnašaujamos aukos futbolo dievams. Kaip pasakysi, taip nepagadinsi. Esmė ta, kad namų stadiono reikšmė klubo identitetui yra didžiulė. Pasaulyje stadionai vadinami meiliais vardais, skaičiuojama jų istorija, kaip taisyklė, jie būna vienais iš įspūdingiausių ir labiausiai matomų geografinės vietovės statinių.
Sūduva, kaip ko gero joks kitas lietuviškas šiandienos klubas, turi net dvejus namus. Senuosius ir naujuosius. Tik pernai vykęs persikėlimas buvo kažkoks skystas. Taip į naujo stadiono atidarymą sugužėjo visokių aukštų ponų, buvo pakviestas vokalinis-instrumentinis ansamblis ir koks 10% miesto gyventojų į šventę susirinko.
Tačiau tam įvykiui trūko esminio dėmens. Trūko suvokimo, kad komanda ką tik persikėlė į naujus namus. Nebuvo jokių kalbų apie didingos klubo istorijos pratęsimą naujoje vietoje. Su senuoju stadionu taip ir nebuvo atsisveikinta. Tiesiog įvyko paskutinės rungtynės (beje, jose Sūduva 3:0 nugalėjo Vėtrą) ir stadionas buvo perleistas Alyčiui, kuriame jis toliau namų rungtynes lošė. Jei teisingai pamenu, tai tik Sūduvos sakalai organizavosi bendrą žygį nuo senojo stadiono link naujojo. Ir kodėl pas mus tik gerbėjai sugalvoja ir padaro tai, ką iš esmės turėtų daryti pats klubas?
Naujojo stadiono krikštas taip pat ko gero dar nėra įvykęs. Ar stadionui duotas vardas? Ne. Jis taip ir liko „Naujuoju stadionu”. Jei ankstesnį visi vadino „Sūduvos”, tai naujajam, kaip nebūtų keista, net ir tas vardas dar kol kas neprilipo. Senajam stadione buvo padarytas elementarus, klasikinis, tipiškas dalykas – tribūnoje iš kėdžių sudėliotas komandos pavadinimas. Smulkmena, tačiau naujame stadione kažkodėl nuspręsta to nedaryti.
Klubo istorija. Štai dar vienas fundamentalus identiteto kūrimo įrankis, kurio mūsų komanda radikaliai neišnaudoja. Viskas, ką turime – tai plonoji Jono Rudžiansko knygutė. Ir galima lengvai nujausti, kad ir toji knygutė atsirado tik dėl to, kad buvo toks beprotiškas Sūduvos mylėtojas, kaip Rudžianskas. O iš pačios komandos bent jau per pastaruosius aštuonerius metus neišėjo nieko, kas aplinkiniams liudytų, jog tai yra komanda, turinti gilias tradicijas. Toks jausmas, kad visi gyvena tik šia diena. Klubo istorija neatsispindi niekur – nei klubo simbolikoje, nei veiksmuose. Štai prieš ketverius metus Sūduva laimėjo bronzos medalius. Smagu, didelis pasiekimas. Tačiau juk tais metais buvo galima skambiai atšvęsti jubiliejų – prieš tai vienintelius medalius, taip pat bronzos, Sūduva buvo laimėjusi lygiai prieš 30 metų. Buvo galima ir tais metais vieną kitą veiksmą padaryt, kaip nors anų laikų laimėtojus pagerbt. Deja.
Klubo herojai. Deja, čia ir vėl esame tuščiame popieriaus lape. Tačiau „herojų” klausimas tiesiogiai susijęs su požiūriu į klubo istoriją. Jeigu nėra istorijos, tai ir herojų nelabai gali rastis. Tiksliau, jų yra, tikrai yra. Bėda tik ta, kad jaunesnės kartos gerbėjai jų nei žino, nei pažįsta. O liūdniausia man yra tai, kad tikrieji komandos veteranai išnyksta tylomis, tiesiog palydėti pranešimo „baigėsi sutartis ir ji nebuvo pratęsta”. Aš nesu ilgametis Sūduvos gerbėjas, tačiau ir to pakanka, kad suprasčiau, jog tokie žmonės kaip Grigas ar Adomaitis galėjo būti „išlydėti”, o ne tiesiog išnykti. Aš jau net nekalbu apie tuos žmones, kurie komandoje žaidė tais laikais, kai Marijampolė man tebuvo abstraktus taškas Lietuvos žemėlapyje. Tai tiesiog rodo dabartinių komandos savininkų požiūrį. Nejaugi yra taip sudėtinga, pavyzdžiui, kur nors ant stadiono sienos pakabinti „Visų Laikų Sūduvos Žaidėjų Garbės Lentą”? Smulkmenos, tačiau visa tai yra taškai, stiprinantys komandos ir jos gerbėjų santykius. Kol kas ši komanda visus taškus tik praranda.
Klubo dvasia. Iš viso to, ką sakiau aiškėja, kad apie tokį dalyką, kaip iš kartos į kartą perduodama komandos dvasia ir kalbėti nėra prasmės. Net ir šiame bloge ne vieną kartą buvo svarstyta ar turi ši komanda kokią nors galingą idėją, kuria būtų „apvaisinami” visi į komandą patenkantys nauji žaidėjai? Tie, kur Marijampolėje nėra gimę ir gyveną, o atvyksta tik sezonui ar dviem. Dauguma tų, kurie į stadioną vaikšto ne pirmus metus, lyg ir nujaučia kokią tai giliai slypinčią, neartikuliuotą komandos dvasią. Tam tikrą jausmą, kuris žmogų apima atėjus tik į Sūduvos stadioną. Jie ją, tą dvasią ir palaiko. Be jokios pagalbos ir dar kas kartą po dešimt litų susimokėdami. Lyg ir jaučiame, kad yra pamatas, ant kurio gali statyti komandos idėją. Jeigu tik kam norėtųsi ką nors statyti. Kol kas tokių savanorių nelabai matosi. Kol kas Sūduva yra bendro identiteto stokojančių įvairių žmonių junginys, paremtas šiuolaikiniam sportui būdingu „profesionalo požiūriu” - aš esu profesionalas ir dirbu ten, kur man moka algą. Šiandien dirbu Sūduvai, bet lygiai taip pat galėčiau dirbti bet kuriam kitam klubui. Stebėtis tuo nederėtų – taip jau šiandien yra. O vis tik gaila – norėtųsi, kad kiekvienas, ateinantis į komanda, žinotų, kad čia – sava tvarka, savos tradicijos ir savos idėjos.
Klubas kalbasi su savo gerbėjais. Čia taip skambiai pasakyta. Iš esmės galime beveik garantuotai teigti, kad šiandien Sūduvos klubas su savo gerbėjais nesikalba. Šie jį bando iš paskutiniųjų prakalbinti, tačiau klubas yra linkęs kalbėtis tik su VIPais, kurie futbolą gali žiūrėti iš savo patogių ložių.. Eilinis marijampolietis į stadioną gali būti atvestas tik kokio bičiulio ar užklysti atsitiktinai. Aišku, yra dar tie, kurie vaikšto jau seniai ir kurie informacijos ras netgi tada, kai ji bus giliai paslėpta. O klubas pasitenkina kokį kartą per sezoną surengti varžybas, į kurias visi įleidžiami be bilieto. Aš nesu tikras, ar kalbėtis reikia taip, kaip su savo žmonėmis kalba Ekranas – feisbukais ir sms’ais. Bent jau man to nereikia. Galbūt aš senamadiškas, tačiau aš galiu apsieiti ir be šiuolaikiškų technologijų, ir be šiuolaikiško marketingo. Tačiau aš noriu jausti komandos pulsą, noriu žinoti, kuo komanda kvėpuoja. Nenoriu būti tiesiog statistinis vienetas, kuris sumoka dešimt litų už tai, kad pora kartų per mėnesį pasėdėtų tribūnoje pusantros valandos. Aš noriu jausti, kad komanda vertina mano buvimą, kad džiaugiasi tuo, jog tuos dešimt litų išleidau stadiono kasoje, o ne prie alaus lentynų supermarkete. Tik nepamanykit, kad aš čia kalbu asmeniškai – kai sakau „aš”, omeny turiu kiekvieną, kas atkakliai vaikšto į Sūduvos rungtynes.
Aišku, jeigu būtų atsakyta į pirmuosius klausimus – apie klubo šiandieninį identitetą ir jo šlovingą istorinę praeitį, komandos dvasią puoselėti ir su gerbėjais bendrauti būtų žymiai lengviau.
>>>
Išvados. Ir kokios čia išvados gali būti… Faktas, kad Sūduvai neišvengiamai reikia tapti „bendruomenės” klubu. Kito kelio tiesiog nėra. Nebent komandos prezidentas/savininkas/rėmėjas uždirbtų šimtą milijonų, pripirktų aukščiausio lygio žaidėjų ir keliautų bent jau iki Čempionų lygos ketvirtfinalio. Tuomet į rungtynes važiuotų žmonės iš visos Lietuvos. Ir per teliką jas rodytų. Ir atsirastų Sūduvos gerbėjų ne tik Marijampolėje, bet ir Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje. Važiuotų Sūduva tarpsezonio metu lošti parodomųjų rungtynių į Singapūrą. Tačiau čia jau iš fantastikos srities. O realybė yra tokia, kad Marijampolės komanda pagaliau laikas pradėti savo kelionę atgal į Marijampolę. Mes jos čia labai laukiame.
Štai čia ir bus tas smagus nutikimas, kuris man nutiko per šeštadienio rungtynių pertrauką. Nutiko štai kas. Vienas Sūduvos veteranas padovanojo man istorinius Sūduvos marškinėlius. Kai kas galėtų dėl to ginčytis, nes šiai istorijai dar tik apie dešimt metų. Tačiau Lietuvoje, kur viskas nyksta „ant akių”, jau ir dešimtmečio istorija yra be galo reikšminga. Kodėl nyksta? Todėl, kad mums rūpi tik Vytauto Didžiojo laikų istorija. O tai, kas buvo prieš dešimt, dvidešimt, trisdešimt, net penkiasdešimt metų – tik niekam nereikalingos šiukšlės ir nieko sudominti negalinčios istorijos. Kadangi manau priešingai, tai ir kylu į kovą už Sūduvos istoriją. Dėl to džiaugiuosi šia dovana – tai yra istorija, kurią gali pačiupinėti rankomis. Jau nekalbant apie širdį glostantį faktą, kad dovaną gavau, kaip šiame bloge užfiksuotų pastangų įvertinimą. Belieka Playmakeriui padėkoti dar kartą.
O dabar apie pačius marškinėlius. Kaip matome, kadaise Sūduva atrodė visiškai kitaip. Panašesnė į pastarųjų metų Atlantą. Marškinėliai naudoti maždaug 1999-2000 metais. Marškinėliai pagaminti Hummel firmos – kaip suprantu, tai yra standartinė Hummel uniforma, ant kurios paprastuoju būdu užklijuotas komandos pavadinimas ir numeris. Kad pavardės nėra, aišku, gaila. Bet pats marškinėlių savininkas minėjo, kad uniformos po sezono būdavo surenkamos ir perduodamos naujo sezono žaidėjams. Ateities kartoms, taip sakant. Dėl to jų, greičiausiai, daug ir neišliko. Antra, marškinėliai be žaidėjo pavardės – klasika, už kurią, kaip suprantu, kovoja „moderniojo futbolo” priešininkai, kurių manymu, pavardė ant nugaros yra kapitalistinio futbolo išraiška. Nelabai suprantu kodėl taip yra, bet lai būna. Manau, nieko nestebina, kad ant marškinėlių nėra ir rėmėjų.
Kodėl Sūduva lošė tokios spalvos apranga, šiandien ko gero niekas negalės atsakyti. Spėčiau, kad didelių minčių po geltona ir mėlyna spalvomis nebuvo. Greičiausiai susėdo vyrai, pavartė Hummel katalogą ir išsirinko tai, kas jiems tuo metu pasirodė gražu.
Įmetu ir dar vieną šio spalvų derinio versiją – marškinėlius nuo Jono Rudžiansko knygos ketvirtojo viršelio. Čia yra aišku – marškinėliai iš 2000 metų, žaidžiama su Vilkaviškio komanda, kuri atrodo labai panašiai, kaip Sūduva atrodo šiandien. Su kamuoliu čia nupaveiksluotas, kaip suprantu, dar visai jaunas Tomas Radzinevičius.
Tiek žinių apie vieną Sūduvos istorijos tašką. O jeigu kas norėtų pasidalinti turtais, kuriuos namuose užspaudęs laiko – netylėkite ir man praneškite. Tinka viskas – aprangos, nuotraukos, iškarpos, suvenyrai, atributika ir t.t. O bendradarbiavimo formos galimos dvi. Viena, dalykus aš mielai pirkčiau. Antra, dalykus aš galiu tiesiog nusifotografuoti, nuskanuoti ir palikti juos savininko rankose. Bet kokiu atveju, manau, visi šio blogo skaitytojai tik apsidžiaugs, jeigu čia bus galima rasti daugiau Sūduvos istorijos fragmentų. Vienžo, kol žinom savo praeitį, tol ateitis yra garantuota!
Marijampolėje, prie Degučių turgaus yra toks mažas kioskelis, kur bobutė bobulytė marijampoliečiams nereikalingas knygas už pora litų parduoda. Dažnokai į tą kioską užsuku. Ir štai prieš pora savaičių jame užmačiau „Marijampolės futbolo istoriją”. Nors vieną egzempliorių jau turiu, tačiau nė nesudvejojau ir už kokius tris litus įsigijau antrą. Ir tik prieš pora dienų atsiverčiau. O atsivertęs pamačiau, kad tai ne šiaip sau egzempliorius. Tai yra egzempliorius su paties autoriaus dedikacija.
Palikime ramybėje tuos, kuriems ta knyga buvo Jono Rudžiansko dedikuota. Ir pasilikime palinkėjimą. Jis šiemet, manau, mums visiems pravers. Taigi, mylėkit ir gerbkit futbolo sportą. Štai toks netikėtas knygos autoriaus atsakymas buvo į mano visai neseniai suraitytą jo knygos kritiką. Keistas gyvenimas, vienžo. Keistas ir mistiškas.
<<<
O mūsų reikaliukai vyniojasi toliau. Sūduva pagaliau pasirašė sutartis su dviem naujais žaidėjais – Giedriumi Klevinsku ir Eivinu Zagursku. Smagu tokias žinias girdėt, ypač, kaip galima suprast, dėl ponulio Eivino. Belieka laukti panašių žinių ir apie broliukus Biskius. Ale man vis tiek neduoda ramybės vienas klausimas. Kas geriau – ilgesnis atsarginių suolas ar tie patys pernykščiai Sūduvos dubleriai plius, pavyzdžiui, Macola? Juk vis viena naujos sutartys pasirašinėjamos ir vis tiek šiokie tokie pinigai žmonėms mokami. O gal tuos pinigus prasmingiau būtų sumesti į vieną krūvą ir kokį Macolą pamėgint susigrąžint? Tuo aš nė kiek neabejoju naujųjų Sūduvos žmonių sugebėjimais ar verte būti komandoje. Tiesiog teoriškai svarstau. Ir galvoju, kad vienas patyręs žaidėjas su gerom smegenim ir įgimtu talentu gali aikštėje naudos daugiau atnešt nei krūva pusėtinų žmonių be aiškaus vado.
Galų gale, Macola, jei teisingai pamenu ir kokius tai trenerių kursus žiemą lankė – gal ir tai gali padėt kokių nors įdomių formatų sugalvot? Pvz., papildomai jam kokius vaikus duot treniruot, ar tuos pačius Sūduvos dublerius ar žaidžiančiu treneriu padaryt…. Ech… Ir vėl aš čia visokias erezijas pradedu skleist. Reikia spaust stabdžius.
<<<
Rytoj Sūduvos laukia antras kartas su trečios lenkų lygos Stomil iš Olštyno. Ten dabar pertraukia, sekančias oficialias rungtynes Stomil loš berods kovo viduryje. Šiuo metu Stomil užima dešimtą vietą tarp 18 komandų – viena vieta žemiau, nei kitas dažnas Marijampolės svečias iš Lenkijos – Suvalkų Wigry.
Štai keletas vaizdelių iš tos komandos namų rungtynių. Kadangi nuotraukos pasiskolintos iš jų suporterių tinklapio, tai ir jų tematika atitinkama. Jei yra noro – šimtus jų galima rasti štai čia. Ir dar keletas nuorodų – oficialus komandos tinklapis (atrodo, nykokas) ir trumpos žinios Wikipedijoje.
Rytojaus Sūduvos varžovų komanda įkurta 1945 metais ir praktiškai visą laiką balansavo tarp 2-4 Lenkijos futbolo lygų. O geriausi laikai jai buvo 1994-2002, kai Stomil lošė pirmoje lygoje. Toliau iš pirmos lygos krito iki ketvirtos, o pernai, kaip suprantu, vėl grįžo į trečią. Didžiausia pasiekimai – šešta vieta 1995-96 metų sezone ir du kartai Lenkijos taurės ketvirtfinaliuose.
Trumpai tariant, kai išgirsti „trečia lyga”, galvoji, „et, su mėgėjais lošia”. O kai pažvelgi iš arčiau – supranti, kad ne toks jau prastas tas varžovas. Nepaisant to, kad pernykštė Sūduva, kiek pamenu, Suvalkų Wigrus tvarkė kaip turi būti, tačiau situacija akivaizdžiai pasikeitusi.
