LFF? Velniop!

Apie ką pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai diskutuoja Lietuvos futbolo bendruomenė? Atsakymas labai aiškus. Apie Lietuvos futbolo federaciją. Ir šita nesąmonė nesenka – kariautojų už mistinį Lietuvos futbolo atgimimą randasi vis daugiau, o plakimo liežuviais potvynis tuoj pasieks cunamio lygį. Pofig, kad ką tik prasidėjo futbolo čempionatas. Pofig, ką šneka naujasis rinktinės treneris. Lietuviško futbolo batalijos verda aplink biurokratinę organizaciją, kuriai galioja ta pati elgesio taisyklė, kaip ir futbolo teisėjui – kuo jis mažiau matomas per rungtynes, tuo geriau darbą atlieka.

Aš iš paskutiniųjų stengiausi į šitas beviltiškas diskusijas nesivelti. Sėdžiu sau, Sūduvos senas lenteles suvedinėju ir užsikemšu ausis, kad negirdėčiau, ką peza LFF ponai ar šūkalioja jų kritikai. Čia net nesupaisysi, kas su kuo ir už ką – vieną dieną toks barzdukas kandidatuoja į LFF prezidento postą, o kitą – jau grąsina teismais ir skundais į UEFA.

Tvardžiausi aš, valdžiausi, bet va – neišlaikiau. Tai imsiu ir pasakysiu, ką galvoju. Jaučiu, užsitrauksiu aš abiejų stovyklų prakeiksmus ir panieką, nes planuoju nestoti nė į vieną pusę. O kai mūsų tautoje, vis dar kankinamoje sovietinio mentaliteto užkrato ir linkusioje matyti tik juodą ir baltą, atsiranda gaidukas, kuris bando iškelti ranką ir pasakyti „ei, broliai, yra dar ir trečias kelias!“ – tai spyrių gauna iš abiejų stovyklų.

Gerai, bandau nenukrypti. Einu trumpai, papunkčiui.

Kokia esminė visos diskusijos apie LFF mintis? Ogi labai paprasta. LFF – yra tas darinys, nuo kurio priklauso Lietuvos futbolo ateitis. Todėl ir reikia „išluoti“, „išvyti“, „pakeisti“. Todėl kita pusė apsiprakaituodama aiškina, kaip žino, ką reikia Lietuvos futbole daryti ir taip toliau. Net normaliose lygose žaidžiantys Lietuvos futbolistai jungiasi į chorą ir porina mums, kad kol LFF nebus reformuota, neturės Lietuvoj futbolas ateities. Atvirai pasakius, Šembero įsitraukimas į šitą pokalbį mane labiausiai nustebino – juk jis turėtų geriau suvokti kaip veikia normaliame pasaulyje futbolo sistemos.

Ir kas gi glūdi po tokia mintimi – kad nuo biurokratinės institucijos priklauso kokio nors reiškinio ateitis? Irgi paprasta. Po juo slepiasi mūsų sovietinio mąstymo atliekos. Toks rusiško baudžiauninkiško mąstymo rudimentas. „Caras – Dievas, kaip jis pasakys, taip ir bus“. Dar kitaip – viskas pasaulyje priklauso nuo valdžios, o mes, eiliniai žmogeliai – tik nieko lemti negalintys varžteliai. Tokį mąstymą palaiko lietuviškas politinis diskursas – tam, kad valdžia turėtų daugiau įtakos eiliniams piliečiams, būtina propaguoti valdžios visagalybę. Nesąmonė. Čia būtų tas pats, kas kaltinti Kultūros ministeriją dėl to, kad menininkai prastai kuria. Gali būti, kad menininkų gerovė priklauso Kultūros ministerijos sprendimų, tačiau jokia ministerija negali įtakoti žmogaus apsisprendimo kurti meną ar įpūsti talento.

Tai kur tuomet yra lietuviško futbolo viltis? Atsakymas jus gal ir nustebins, tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, jog tai yra mūsų futbolo klubai. Pažiūrėjus į Lietuvos futbolo evoliuciją per 20 Nepriklausomybės metų yra akivaizdu, kad jis vystėsi nepriklausomai nuo to, kas užėmė LFF prezidento sostą ir ką federaciją apskritai veikė. Klubai vienas po kito kartojo (ir vis dar tebekartoja) tą patį gyvenimo, mirties ir atgimimo algoritmą. Galim tik pasidžiaugt, jog daugeliu nesenų atvejų LFF bandydo kraštutinėse padėtyse atsidūrusius klubus remti, nepalikti likimo valiai ir suteikti papildomų šansų. Manyčiau, kad šita banguojanti mirties-atgimimo linija Lietuvoje jau pasiekė tokį tašką, kurį galime vadinti pozityvia pusiausvyra. Mat jau susidarė kritinė masė atgimusių ir sutvirtėjusių klubų, kurie temps į priekį lietuvišką futbolą nepaisant to, kas dėsis LFF būstinės koridoriuose.

Tai kokie tie lietuviško klubinio futbolo viražai? Schema labai aiški – ir praktiškai visi padoresni klubai tą kelią nuėjo. Iškart po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos klubinis futbolas laikėsi ant komandų, paveldėtų iš Sovietinių laikų (pvz., Žalgiris, Kauno Banga, Klaipėdos Granitas) ir ant turtuolių projektų (Romar, Žydrius, FBK). O paskui atėjo chaoso laikai, kai senieji klubai iš geras futbolo tradicijas turinčių miestų ėmė užsilenkinėti. Tiesa, tai vyko ne vienu metu. Kiekvieno klubo įvykių chronologija vis kita. Tačiau kiekvienas iš jų turėjo daugiau ar mažiau nudvėsti, kad paskui atgimtų atsikratęs praeities šmėklų. Vieni grimzdo į žemesnes lygas (pvz., Tauras, Gargždų Banga, Sūduva, kiek vėliau Šiauliai), kiti – apskritai kuriam laikui išgaruodavo (pvz., Dainava, Mažeikiai, Žalgiris dar visai neseniai). O štai Atlantas ar futbolas Kaune apskritai tik šiandien šitą pragarą išgyvena. Reikėdavo bankroto (plačiąją prasme), kad futbolas vienam ar kitam mieste galėtų atsigauti. Ir kai klubai atgimdavo, jie į pasaulį ateidavo vedini naujai mąstančių ir veikiančių savininkų. Ir štai šiandien turime šiokį tokį būrį klubų, kuriuos jau galime laikyti stabiliai gyvenančiais. Vieną sezoną jiems gali sektis geriau, kitą blogiau, bet jie juda pirmyn. Jų valdytojai pamažu perpranta tokias žaidimo taisykles, kurios garantuoja ne pora šlovingų sezonų, o ilgą gyvenimą. Aišku, yra šiokių tokių išimčių. Pavyzdžiui, Mažeikiai, kurių atgimimas taip ir neįvyko. Arba – pavyzdžiui, Ekranas, kuris yra ko gero vienintelis iš šiandien stabiliai stovinčių klubų, nepergyvenęs čia aprašytos mirties ir atgimimo.

Kas bus toliau? Būtent šie klubai ir yra garantija, kad Lietuvos futbolas nemirs ir kad jo likimas nepriklauso nuo to, koks diegas sėdės LFF prezidento kėdėje. Aš tikiu, kad pamažu, reikalai tik taisysis – prie šiandienos 6-7 stabiliai egzistuojančių klubų jungsis nauji, o ir tie šiandieniniai tik stiprės. Juk dar prieš pora metų LFF teko gelbėti lygą po Romanovo diversijos, nes patys klubai buvo per silpni ir per mažai suvokiantys savo bendrą jėgą, kad galėtų pereiti prie „savivaldos“. Tačiau pernai įkurta Klubų valdyba, tikiu, ateityje bus ta organizacija, kuri ir „darys“ Lietuvoje futbolą. Ne LFF ir ne kokia nors ten ministerija ar departamentas.

Pala, pala – o vis tik kodėl taip bus? Tai, kad išplaukė tokie klubai kaip mūsų Sūduva yra jos savininkų, o ne LFF nuopelnas. Juk Sūduvos žmonės jau dešimt metų žingsnis po žingsnio mokosi valdyti klubą taip, kad jis vis labiau atitiktų normaliam klubui keliamus reikalavimus. Žinau, mums daug kas Sūduvoje nepatinka, ir aš pats dažniau mūsų klubo vadus kritikuoju, nei pagiriu, tačiau, iš kitos pusės, visada garsiai sakiau, kad Marijampolės futbolas niekada nebuvo pakilęs į tokias aukštumas ir taip ilgai jose būtų išsilaikęs. Šiandien stabiliai besilaikančius klubus valdo žmonės, kurie žino, kad jiems niekas nepadės. Niekas neatneš milijonų už gražias akis. Vadinasi, pats gyvenimas juos verčia suktis taip, kad klubas taptų prognozuojama organizacija. Ir kai tik taip į gyvenimą žiūrinčių klubų atsiranda daugiau, jie tampa jėga.

O kas bus dar toliau? Pamėginkim paspėliot. Klubai toliau stiprės. Ir vieną dieną jie suvoks, kad jie ir jų bendros organizacijos diktuoja futbolo madas, o ne federacija. Nes jokia padori nacionalinė federacija nėra įsivaizduojama be klubinio čempionato. O kad ir kaip mes godžiai skaičiuotume LFF milijonus, ji neturi ir niekada neturės jų tiek, kad pati galėtų kurti ir išlaikyti klubus. Vadinasi – paskutinį žodį vis viena futbole taria klubai. O federacijos jiems įdomios tik tiek, kiek garantuoja papildomą uždarbį. Kad ir per tarptautinius turnyrus. Negaliu to įrodyti – ir pataisykit jei klystu – bet esu kone tikras, kad bet kurioje normalioje šalyje su galinga lyga federacijos vaidmuo ir visuomeninė reikšmė toli gražu neprilygsta tam, kurį turi mūsų federacija.

O mums ką dabar daryti? Sakau, gal nustokim diskutuot apie LFF ir jos prezidento rinkmus? Velniai jų nematė. Tegul stumdo jie tas kėdes. O jei bestumdydami pakeliui dar paklos kokią dangą vienam kitam mažam miestely, surengs kokį vaikų ar veteranų turnyrą ir gal pagaliau pramuš padoraus stadiono statybą (kuri būtų užbaigta iki galo) – būs cool. Už tai ir galėsim padėkot. O dabar – pamirškim tas nesąmones ir gal grįškim į čempionatą? Pakalbėkim apie įvarčius, perdavimus, kombinacijas ir taktines schemas. Pasiginčykim dėl neaiškaus pendelio ar abejotinos nuošalės. Gal net pasistumdykim nestipriai su kitos komandos gerbėjais prie stadiono tūliko? Net ir tokia veikla būtų arčiau futbolo ir labiau prisidėtų prie jo populiarinimo, nei parkės dėl LFF prezidento rinkimų.

Chebra, mes esame lietuviško futbolo mėsa! Mes ir mūsų klubai. Ne Kvedaras, Varanavičius ar Vaiginas. Ir net ne Martynas Starkus kartu su danišku alaus koncernu. Nusenęs pensininkas Zelkevičius peza apie tai, kad lietuviškas futbolas niekam neįdomus. Jis, matyt, nori pasakyti, kad mes – aš ir tu, kuris šitą rašliavą skaitai vietoje to, kad darytum ką nors naudingo visuomenei – nieko nereiškiame, net neegzistuojame. Štai ką nori pasakyti tas diedukas. Bet juk mes eitume į savo klubų rungtynes net ir tuomet, jei jie žaistų trečioje lygoje, ar ne?  Net jei jie žaistų Sekmadienio futbolo lygoje. Va apie tai ir pakalbėkim. Pakalbėkim apie tuos, kurie braukia į stadionus ankstyvą pavasarį ir šąla ten savo šiknas. Pakalbėkim apie tuos, kurie važiuoja tris šimtus kilų savo komandos palaikyti. O kitą kartą, kai eism į stadioną – pakalbinkim kokį draugą ar kaimyną kartu. Ims ir užsikrės jis futbolo maru.

o

P.S. Puikiai suprantu, kad šito teksto mintys mažumą padrikos, o kai kurie argumentai paplaukę. Už tai atsiprašau ir nuolankiai priimsiu bet kokią kritiką. Šitą rašliavą išprovokavo ne racionalūs padūmojimai, o akimirkos emocija. Nuotraukoje – Sūduvos sakalų tribūna 2010 metų sezono pradžioje.  

Istorija įkvėpimui

Kol kas dar naujas Lietuvos čempionatas neprasidėjo, galvoju, visai smagu prisiminti keletą istorinių video, kurie plaukioja youtub’e. Kaip ir reikia tikėtis, video prastos kokybės, kreivoki-šleivoki, bet tiems, kas tais laikais buvo netoli Sūduvos, manau, visada sukels daug emocijų ir smagių prisiminimų. Taigi, siūlau dešimties minučių pertraukėlę.

Pirmas filmukas – reportažas apie legendinę Sūduvos pergalę prie norvegų Brann’ą Kaune. Taip, Sūduva vėliau turėjo antrą bandymą su šiuo klubu, kuris toks sėkmingas nebuvo, tačiau tos 2002 metų rungtynės savo euforine nuotaika ko gero nusileido tik FBK pergalei prie Reindžerius.

Kitas filmukas – bent jau man labai brangus (nepaisant vis dar šypseną keliančio TV komentatoriaus balso). Tą kartą, kai Sūduvai pakako lygiųjų, kad gautų medalius, komanda laimėjo puikiu stiliumi ir nepaisydama vėlyvo rudens košės aikštėje. Šitas vaizdelis man smagus ir dėl to, kad tą kartą Žalgirio stadione sėdėjau praktiškai tuo pačiu rakursu, kaip ir filmavimo kamera. Taigi, legendinis Radzinevičiaus – Macolos įvartis.

Na ir pabaigai – šiek tiek braziliškos bravūros. Kad ir kaip vertintume šį žaidėją, tačiau Sūduvos rungtynėms anais laikais jis suteikdavo daug papildomų spalvų bei emocijų. Taigi – Willer Souza Oliveira įmušto įvarčio šventė.

Knyga: Globalioji futbolo istorija. 10 balų.

Kol dar sezonas neprasidėjo ir lietuviškam futbole jokios įtampos nėra, nutariau atgaivint seną dalykėlį – knygų apie futbolą apžvalgą. Pats tas lengvam penktadienio pasiskaitymui. Šį kartą pristatau brito sporto sociologo ir žurnalisto David’o Goldblatt’o super veikalą “The Ball is Round. A Global History of Football” (Penguin Books, 2007). Taigi, prašom.

>>>

Žiauriai įspūdinga knyga. Beveik 1000 puslapių ir visi jie – apie futbolą. Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir visuose kituose žemynuose. Puslapiai parašyti smagia, suprantama kalba atradus aukso viduriuką tarp nuobodaus mokslinio-istorinio dėstymo ir žurnalistinių paistalų.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau, atrodo, tai yra vienintelė padori viso pasaulio futbolo istoriją apimanti knygą. Keista ar ne? Lygiai taip pat praktiškai nėra atskirų žemynų futbolui skirtų išsamių knygų. Truputį geriau yra su atskirų šalių futbolo istorija (angliškai galima rasti reikaliukų apie ispanų, italų, anglų, vokiečių, olandų futbolo istorijas). Vienintelė sritis, kur žymiai dažniau susiduria futbolas ir istorija yra atskirų klubų istorijos. Nieko nuostabaus – jas padaryti nėra sunku.

Taigi. Kodėl gi pasaulinė futbolo istorija yra toks sudėtingas uždavinys? Šios knygos autorius į klausimą atsako jau pirmomis eilutėmis.

Oficialioji istorija futbolą yra pamiršusi. Futbolą oficialioji istorija traktuoja kaip vieną iš neesminių mūsų pasaulio elementų – tiek nereikšmingą, atsitiktinį ir neturintį įtakos didiesiems istorijos ratams, kad net nevertą minėti. Ar futbolas yra tik viena iš sporto šakų? Jei taip, tai jis iš tikro nevertas būti istorijos vadovėliuose.

Tačiau ponulis Goldblatt‘as mano kitaip. Ir tik tas jo manymas privertė šį žmogų išvargti tą tūkstantį puslapių, alsuojančių futbolu. Savo knygą jis pradeda nuo elementarių teiginių apie šiandieninę futbolo padėtį pasaulyje. Jie stebina savo paprastumu, tačiau stebina ir tiesa, apie kurią dažnai net nesusimąstome.

Futbolas šiandien yra pati globaliausia kultūrinė veikla Žemės planetoje. Jokia religija nevienija tiek daug žmonių. Joks kitas dalykas nėra taip pat suprantamas visame pasaulyje. Futbolas visur žaidžiamas laikantis tų pačių taisyklių. Futbolui pakanka dviejų porų kojų ir kamuolį primenančio apvalaus objekto. 2006 Pasaulio čempionato finalą žiūrėjo maždaug trys milijardai žmonių, o tai yra pusė visų mūsų planetos gyventojų.

Šiandien, kai globalizmas tapo žodžiu, kurį žino net ir kaimietis, o futbolas yra universaliausias kultūrinis fenomenas, yra nuostabu, kad retas kuris sporto žurnalistas ar kultūros istorikas mato futbolą platesniame kontekste. Istorikai futbolo vengia, nes tai yra nelabai aiškus, nevaldomas, tarsi atsitiktinis ir savaime besivystantis reiškinys. Žurnalistai vis dar mėgina išsaugoti „švarų“ sporto veidą ir nori tekalbėti apie pergalės džiaugsmą, šlovės siekį ir kitus didingus dalykus. Iki šiol futbolo istorija buvo pasakojimai apie talentingus futbolininkus, charizmatiškus trenerius, dešimtmečiais puoselėjamas komandines dvasias ir mitologinius klubus. Politika, ekonomika ir kiti purvini mūsų gyvenimo reiškiniai čia vietos randa labai retai.

Davidas Goldblattas savo knygą pradeda būtent čia. Jis teigia, kad šiandieninio kapitalizmo vidinė logika leidžia įkainuoti, pirkti ir parduoti bet ką. Tuo tarpu šiandieninės valdžios logika siekia viską kontroliuoti, stebėti ir reguliuoti. Ar gali būti įkainuota garbė ar sveikata? Kapitalistinė rinka tą laisvai padarys. Futbolas nėra išimtis.

Futbolas, iš chaotiško liaudies ritualo virsdamas globalios pramogų industrijos dalimi, susidūrė su visomis šiuolaikinio pasaulio dilemomis. Štai kodėl futbolas gali būti šiuolaikinio pasaulio metafora apskritai – nes jis gyvena pagal šiuolaikinio pasaulio taisykles ir tuo pat metu yra globaliai pažįstamas ir pripažįstamas.

Štai taip Davidas Goldblattas apibendrina savo knygą: „The Ball is Round“ yra mano mėginimas parašyti istoriją to, kaip žmonija žaidė, stebėjo ir sekė futbolą. Tai yra istorijos apie žaidėjus, trenerius, gerbėjus ir savininkus, klubus ir rinktines. Tačiau ši knyga taip pat yra valstybių ir rinkų, pinigų ir valdžios istorija. O labiausiai tai yra knyga apie tai, kaip visa tai yra tarpusavyje susiję“.

Trumpai tariant – žiauriai gera, žiauriai įdomi, žiauriai rekomenduotina knyga. O taip trumpai aš ją pristačiau dėl vienos paprastos priežasties. Galvoju, pamėginsiu tamstoms trumpai, skyrius po skyriaus, tą knygą sukonspektuoti. Nes nemanau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie pasaulinę futbolo istoriją gerai išmano. Todėl manau, kad trumpos istorinės apžvalgėlės bus įdomios. Aišku, daug įdomybių liks „už borto“. Todėl mano pastangos tos knygos santrauką čia pateikti toli gražu nereikš, kad knygos jau nebeverta įsigyti ir paskaityti. Kaip sykis atvirkščiai. Aš jau ir pats patyriau – ją galima skaityti ir skaityti. Perskaityti, palikti pusmečiui pagulėti ir vėl skaityti. Galima skaityti nuo vidurio arba tik atskirus skyrius. Čia yra tiek visko sukišta, kad vienu ypu perskaityt beveik neįmanoma.

>>>

Futbolo istorija. Pirma dalis. Iki futbolo.

Savo istoriją ponulis Goldblattas pradeda pasišaipydamas iš FIFA boso Seppo Blatterio (kažkuo panašios jų pavardės, ane?), kuris iš paskutiniųjų besistengdamas būti politkorektiškas pareiškė, jog už futbolą turėtume dėkoti Kinijos liaudžiai. Būtų gal ir keistas šis pareiškimas, bet kad Blatteris jį paleido būdamas Pekine, kur vyko pasaulinis futbolo industrijos suvažiavimas, tai jo politinės priežastys visiškai suprantamos ir Kinijos biurokratai už tokį pareiškimą jam karštai paplojo.

Tačiau Davidas Goldblattas yra griežtas. Jis atsisako futbolu vadinti bet ką, kas nėra futbolas šiandienine šio žodžio prasme. Trumpai tariant, atsitiktinis kopūsto paspardymas močiutės darže dar nėra futbolas. Futbolas, Goldblatto manymu, yra moderniųjų laikų žaidimas, atsiradęs susiklojus tam tikroms socialinėms sąlygoms, todėl atsitiktinį apvalaus daikto paspardymą (žaidimas savo malonumui) nuo futbolo (organizuotas sportas) skiria šviesmečiai. Apie tai dar bus progos pakalbėti ir šiuos teiginius patikslinti. O dabar vis tik grįžkime į Kiniją, nes, pasijuokęs iš FIFA šefo, knygos autorius vis tik perbėga per senuosius žaidimus, kuriuose kamuolio valdymas koja buvo vyraujantis.

Taigi, Kinijoje, maždaug tuo metu kai gimė Jėzus Kristus, didikai mėgo žaisti žaidimą, kuris vadintas cuju (kas išvertus į anglų, o paskui į lietuvių kalbas reiškia tiesiog kamuolio spardymą). Žaidė tą žaidimą kinai su kailių, plunksnų ar kanapių prikimštu kamuoliu. Žaidė dvi komandos apibrėžtoje aikštėje ir kiekvienoje aikštės pusėje buvo vartai. Nors kamuolį liesti rankomis buvo galima, tačiau spardymas buvo esminis jo varymo būdas. Vėliau, jau mūsų eroje (7-13 amžiai) pradėtas naudoti lengvesnis pripūstas kamuolys, o pats žaidimas išsiskyrė į dvi kryptis. Vieną, grubesnį ir fiziškesnį žaidė vargšai, o elegantiškesnį, stilizuotą variantą žaidė didikai. Manoma, kad liaudiškas variantas buvo artimesnis originaliam žaidimui. Iš dviejų vartų beliko vieneri, kurie skyrė komandas ir vartus sudarė tinklas su skyle. Viena komanda spardydavo kamuolį, kol jis patekdavo tam tikram žaidėjui, kuris tik ir galėjo spirti į vartus. Kamuolys buvo prarandamas tuomet, jei komanda jį nuleisdavo ant žemės. Tačiau vieną Kinijos valdovų dinastiją pakeitė visiškai kita, o kartu su senąja išnyko ir cuju. Tai nutiko maždaug 14 amžiaus viduryje. Štai tokia liūdna kiniško futbolo istorija.

Maždaug tuo metu Japonijoje buvo žaidžiamas kemari. Ar jis į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ar buvo sugalvotas vietoje nėra labai aišku – bet juk mums dėl to nei šilta, anei šalta, tiesa? Šitas žaidimas buvo žaidžiamas nedidelėje aikštėje, kurios kiekviename kampe stovėjo po medį. Medžiai galėjo būti bet kokie, tačiau labiausiai patiko japonams lošti tarp pušų. Žaisdavo odiniu pripūstu kamuoliu 8 žaidėjai, sustoję poromis tarp medžių. Jų tikslas buvo paprastas – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti kamuolį ore, nenuleidžiant jo ant žemės. Šį žaidimą labiausiai žaisti mėgo imperatoriai ir didikai. Dėl tos pačios priežasties, nepaisant to, kad japonų futbolas išgyveno ilgiau nei kinų, jis taip pat iškeliavo į dausas tuomet, kai Japonija susidūrė su industrializacija.

Ir nors šie kinų bei japonų žaidimai labiausiai mėgo kamuolį spirti koja, tačiau jie nebuvo vieninteliai tokie visoje planetoje. Australijos aborigenai žaidė Marn Grook, Polinezijos salų gyventojai spardė kamuolį, suvyniotą iš lapų, o Šiaurės Amerikos indėnai taip pat žaidė komandinį žaidimą, kuriame kamuolys buvo mieliau spiriamas koja ar mušama lazda, nei liečiamas ranka. Tačiau knygos autorius yra griežtas. Anot jo, nė vienas iš šių žaidimų negali vadintis futbolo protėviu. Nes futbolo tėvais tapo ne tie, kurie pirmieji pradėjo spardyti kamuolį, o tie, kurie tebežaidė tokį žaidimą modernizmo gimimo metu. Niekur nedingsi – teiginys teisingas. Juk jei Kinija ar Japonija būtų industrializuota tuo pat metu kaip ir Europa, galbūt tas regionas žaistų šiandien kitokį futbolą. Tačiau nutiko kitaip.

Tačiau prieš grįždamas Europon, Davidas Goldblattas dar nusprendė užsukti į Centrinę Ameriką, kur keletą tūkstančių metų (iki Actekų karalijos pralaimėjimo ispanų užkariautojams 16 amžiuje) žaidimas kamuoliu buvo pati svarbiausia pramoga ir sporto šaka. Galbūt jų „stadionai“ savo architektūra neprilygsta Romos Koliziejui, tačiau archeologai atkapstė daugiau nei 1500 tokių stadionų liekanų (reikia turėti omeny, kad nemažai jų galėjo tiesiog užželti džiunglėmis). Svarbu ir tai, kad čia buvo naudojami smagūs guminiai kamuoliai (tingiu gilintis į senąsias technologijas, kurios leido sukurti rudimentinę gumą, nes ir taip Davidu Goldblattu tikiu). Beje, manoma, jog tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai buvo pagamintas guminis daiktas. Legenda byloja, jog ten atkeliavusius ispanų užkariautojus tas kamuolys taip nustebino, kad jie jame įžvelgė šėtoniškų galių (o kaip kitaip jei ne šėtonui padedant tas apvalus daiktas galėjo šokinėti?).

Taigi. Actekai savo futbolą žaidė kvadratinėje arba stačiakampėje aikštėje, apjuostoje aukštomis sienomis. Didesniuose kompleksuose virš jų kilo laiptai, ant kurių žaidimo stebėti rinkdavosi publika. Komandos stovėdavo kiekviena savo aikštės pusėje, o žaidimas primindavo šiuolaikinių futbolo, tinklinio ir krepšinio junginį – kamuolys būdavo laikomas ore savo pusėje ir jį galima buvo liesti tik kojomis (įtariama, kad žaidėjai taip pat turėjo lazdas kamuoliui mušinėti). Prie vienos aikštės sienos buvo pritvirtintas kiauras apskritimas – pro jį kamuolį ir reikėdavo „pramušti“, tačiau, kad žaidimas būtų dar sudėtingesnis, įskaitomi buvo tik tie įvarčiai, kurie pralėkdavo pro apskritimą prieš tai atsitrenkę į sieną.

Yra dar toks įdomus faktelis apie šitą žaidimą. Mokslininkai, tyrinėję visokius šalia stadionų esančius akmens reljefus lyg ir išsiaiškino, kad po žaidimo vienos komandos kapitonui būdavo kertama galva – tokia auka dievams. O įdomiausia, kad mokslininkai nelabai sutaria, kurios komandos kapitonas keliaudavo į dausas – laimėjusios ar pralaimėjusios. Iš mūsų perspektyvos žvelgiant – sakytum – aišku, kad laimėtojas kerta pralaimėtoją. Tačiau, panašu, actekai ir majai galvojo kitaip. Būti paaukotam dievui – didžiulė garbė. O be to – jei jau tai yra auka dievui, tai logiška, jog dievams labiau patinka laimėtojai, nei nevykėliai. Galų gale, nesvarbu kaip ten buvo – esmė yra tame, kad tas galvos nukirsdinimas bet kokiu atveju šią futbolo rūšį paversdavo labai jau įtempta sporto šaka.

Šis meksikoniškas futbolas buvo tiek paplitęs, kad garsusis ispanų užkariautojas Fernando Kortesas taip žaidimu susidomėjo, kad grupelę žaidėjų ir pora kamuolių nugabeno į Ispaniją, kur indėnai žaidimą pademonstravo pačiam karaliui.

Tuo futbolo istorija Centrinėje Amerikoje ir pasibaigė – indėnai mirė nuo ispanų užneštų europietiškų ligų, likę gyvi buvo paversti vergais ir nebeliko ne tik jų indėniško futbolo, bet ir pačių indėnų. Sakoma, kad tolimose šiandieninės Meksikos provincijose kaimiečiai vis dar žaidžia kažką panašaus į senovės Actekų žaidimą, tačiau visi kiti šiandien domisi futbolu.

Pagaliau keliaujam į Europą ir trumpam apsistojam Senovės Romoje. Mat senovės graikai labiau mėgo bėgioti, eiti imtynių ar lenktyniauti vežimais, o ne žaisti kamuoliu. Romėnai kamuolio žaidimus labiau mėgo ir, pavyzdžiui, žaidė harpastrum, žaidimą, primenantį regbį su futbolo elementais. Tačiau ir pas romėnus žaidimai kamuoliu neprilygo populiarumu visokiems gladiatorių čempionatams. Roma čia svarbi kitu aspektu. Romėnai pirmieji sportą (kad ir kokį kruviną ir žmogžudišką jie jį mėgo) pavertė didžiuliu, masiniu renginiu. Romėnai pastatė Koliziejų, kuriame tilpo apie 50 000 žiūrovų ir kuris savo užmojais ir dydžiu buvo pralenktas tik XX-ame amžiuje. Šia prasme Roma buvo artimesnė mūsų laikams už daugelį kitų kultūrų – viena yra surinkti būrelį didikų, kurie stebėtų kaip Kinijos imperatorius spardo kamuolį, kita – sutraukti į vieną erdvę dešimtis tūkstančių žmonių, priklausančių įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Tad ir Romos sporto spektaklių intensyvumo lygis buvo pasiektas tik mūsų laikais, kai pasaulyje atsirado Romos masteliui prilygstančių didmiesčių.

Vėlesniųjų laikų Europoje komandiniai žaidimai kamuoliu buvo praktikuojami tik keliuose taškuose. Visų pirma ten, kur dabar yra Didžioji Britanija ir jai giminingos šalys, o viduramžiais gyveno anglai, saksai ir normanai. Antras netikėtas taškas – Italija, Florecijos miestas. Tiesa, šį bei tą spardė ir šiaurės prancūzai, bet juos galima palikt prie britų įtakos.

Florencijoje viduramžiais buvo žaidžiamas žaidimas, pavadinimu Calcio Fiorentino (dabar jau žinosim, iš kur kilo itališkas futbolo vardas). Tas žaidimas buvo žaidžiamas didesnėse miesto aikštėse iki pat XVIII a. vidurio, kai jis greičiausiai buvo uždraustas. Jį atgaivino italų fašistų valdžia prieš Antrąjį pasaulinį karą. Teatralizuoti gatvinio calcio žaidimai (šiandien jis vadinamas Calcio Storico) turistų labui rengiami Florencijoje ir mūsų laikais – tradiciškai trečią birželio savaitę sužaidžiamos trejos rungtynės. Tačiau Florencijoje futbolas buvo tik aristokratiška miestiečių pramoga. Už miesto sienų jo niekas nežaidė.

O va britai futbolą mėgo masiškai. Jau tais laikais Anglijos valdžia visokiais būdais mėgino futbolą kontroliuoti ir drausti, nes tuometinis žaidimas padarydavo nemažos žalos ir aplinkai, ir patiems žaidėjams. Pirmieji dokumentai, kuriuose grąsinama bausmėmis už futbolą yra iš bene XIV amžiaus.

O pavojus viešajai tvarkai kildavo todėl, kad šį žaidimą žaisdavo ne šiaip komandos – jame dalyvaudavo keli kaimyniniai miesteliai ar kaimai. Žaidėjų kiekis ribojamas nebuvo ir dvi komandos susidurdavo lyg kariuomenės mūšio lauke. Nebuvo ir kokių nors griežtesnių taisyklių. Žaidimo tikslas – nugabenti kokį nors apvalų dalyką, pavyzdžiui, pripūstą gyvulio pūslę į iš anksto sutartą vietą, pavyzdžiui, į bažnyčia priešininkų miestelyje.

Beje, britai mūsų laikais irgi keliose vietose rengia simbolines šio masinio žaidimo rungtynes. Žymiausios ko gero yra Karališkosios Užgavėnių futbolo rungtynės, kurios žaidžiamos (savaime suprantama, užgavėnių dieną) Ašburno miestelyje Derbišyro grafystėje. Kaip ir senais laikais, žaidėjų kiekis neribojamas, o taisyklės – labai paprastos, tiesiog turinčios užtikrinti, kad niekas per šią pramogą nežūtų, o vietos bažnyčios liktų nenusiaubtos. Žaidžia viena miestelio dalis prieš kitą, o vienus vartus nuo kitų skiria trijų mylių atstumas.

>>>

Tokia futbolo priešistorė. XVIII a. ir link XIX a. pradžios, kartu su Europos visuomenių industrine evoliucija, sportas pamažu iš chaotiškų liaudies žaidimų ir aristokratiškų pakrutėjimų ėmė virsti konkrečiomis sporto šakomis su savomis taisyklėmis ir tradicijomis. Futbolui nutiko tas pats. Bet apie tai – jau kitą kartą. O jei dar norėtumėte paskaityti šios knygos autoriaus straipsnių apie futbolą – jų galite rasti čia.

Knyga: Futbolas Sūduvos krašte

Knyga pagaliau buvo išleista. Ir nors negalėčiau sakyti, kad tą Knygą atidžiai perskaičiau (klausimas – ar iš viso įmanoma ją „atidžiai perskaityt“), vis tik nusprendžiau pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Juolab, kad, remiantis oficialios Sūduvos pareiškimu, maždaug pusė Knygos tiražo jau išsivaikščiojo po žmones, tad patartina nesnausti ir Knygą įsigyti, kol ji dar netapo tokia bibliografine retenybe, kokia yra prieš 11 metų išleista Jono Rudžiansko knyga. Taigi, štai jums mano įspūdžiai.

Įžanga. Nežinau kaip jums, bet man pats Knygos išleidimo faktas sukėlė visišką euforiją. Taip, kai pradedi gilintis, kritinių pastabų gali atrast nemažai. Tačiau turint omeny apverktiną info bazę apie lietuvišką futbolą, kiekvienas veikalas bent keliais žingsniais tą bazę praplečia. Nes kai rašai tokią knygą – negali rašyt vien tik apie konkretaus miesto futbolą. Nori nenori, tenka užkabinti ir visos Lietuvos reikalus. Apibendrinant galima drąsiai sakyti, kad nepaisant visų galimų kritikos strėlių, tokios Knygos pasirodymas yra didelė šventė mūsų kieme. Tiems, kam bent kiek Marijampolės futbolas yra įdomus, šią Knygą būtina įsigyti.

Turinys. Puslapių daug. Ir nuotraukų žiauriai daug. Įdomiausios, aišku, tos, kurios siekia senuosius laikus, nes nuo tų metų, kai Sūduva vėl grįžo į A lygą vaizdų matėme žymiai daugiau. O ir jų rasti plaukiojančių internete nėra taip sunku. Bet kai kalba eina apie Marijampolės futbolą iki 2000-ųjų ar dar anksčiau – nuotraukas gali ant pirštų suskaičiuot.

Knygos struktūra ir stilius iš esmės primena tai, ką kažkada buvo padaręs Jonas Rudžianskas. Trumpos įžangos, keli baigiamieji tekstai, o visa kita – kelionė per metus. Ramiai keliaujama nuo vienų metų prie kitų, nuo vieno čempionato ar lygos prie kitos. Daugiausiai kalba sukasi aplink Marijampolę, tačiau susidaryti vaizdą apie futbolo reikalus Vilkaviškyje, Kybartuose, Kalvarijoje ar Kazlų Rūdoje taip pat galima.

Knyga iš esmės yra apie statistiką. Čia surinkta maksimaliai faktų apie Suvalkijos futbolo komandų pasirodymus visokiuose čempionatuose. Spėčiau, kad knygos autorius patikrino daugumą viešai prieinamų leidinių, archyvų ir greičiausiai gavo pasirausti po vieną kitą asmeninį archyvėlį. Kad surinkta viskas iki paskutinio trupinio sakyti negali. Tačiau klausimas yra ar tai padaryti apskritai įmanoma. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių knygos motyvų yra maždaug toks sakinys: „kadangi protokolai buvo pildomi neatsakingai…“. Arba – „dokumentai buvo sunaikinti“. Taigi, informacijos apie sovietinių ir dar ankstesnių laikų lietuvišką futbolą nėra daug ir ji nėra dailiai suklasifikuota bei visuomenei prieinama. Faktas – galima tęsti Kalinausko pradėta darbą ieškant naujų šaltinių tam, kad būtų atstatytas pilnesnis vaizdas. Tačiau tą padaryti ko gero būtų įmanoma tik dirbant nestandartiškai. Spėčiau, kad žinių dabar jau verta ieškoti tik pas žmones. Kurių, kaip žinia, kasmet lieka vis mažiau ir mažiau.

Tad Knygos turinys paprastas, mums gerai pažįstamas iš Rudžiansko veikaliuko – data, to sezono čempionato organizavimo ypatumai trumpai ir vienos ar kitos Suvalkijos komandos pasirodymo tais metais rezultatai su trumpais komentarais. O kadangi metų daug – tai ir Knyga gavosi stora. Knygos gale – keistokas sąrašas Suvalkijos futbolui nusipelniusių žmonių su trumpom biografijom, keletas personalinių istorijų, papasakotų gan keistų giminystės kampu ir keletas lapų kai kurių Suvalkijos futbolui reikšmingų žmonių prisiminimų. Tiesa, pamiršau dar tai, kad knygon yra suvestos čempionatų, kuriuose dalyvavo kai kurios Suvalkijos komandos lentelės – pradedant nuo aukščiausios pakopos ir baigian viena žemesne. Ir jei manot, kad rašoma vien tik apie Sūduvą (ir šios komandos inkarnacijas kitais vardais) – klystate. Kaip minėjau, Knygoje dalyvauja ir aplinkinių miestelių komandos, ir vaikų futbolas, ir veteranai, ir dar šis bei tas.

Vertinimas. Tai – sunkiausia dalis. Sunkiausia dėl to, kad Knygą galima gan smarkiai kritikuoti, tačiau taip nesinori to daryti! Tačiau negaliu nekritikuoti. Tokia šio blogo misija – būti tuo prastos nuotaikos niurgzliu, kuriam visada viskas yra blogai. Iš kitos pusės – mano kritika nieko nekeičia. Negriauna mano džiaugsmo Knygą vartant, o ir pačios Knygos nekaip pakeisti negali.

Viltys ir tikėjimai. Atvirai pasakius, tikėjausi kiek kitokios Knygos. Dabar kai galvoju, tai nelabai galiu suprast, kodėl aš to tikėjausi – tam nebuvo jokių priežasčių. Tikėjausi Knygos-Istorijos, o ne Knygos-Statistikos Sąvado. Tikėjausi, kad Knyga bus panaši į tuos kelis puslapius smagių pasakojimų, kurių šiek tiek yra pradžioje ir šiek tiek – pabaigoje.

Statistika yra puiku, ypač kai jos niekur kitur negali rasti. Tačiau taip norisi žengti bent pora žingsnių nuo statistikos iki jos apibendrinimo. O tada jau visai netoli iki normalios istorinės knygos, o ne tik skaičių rinkinio.

Čia net ne kritika – tiesiog tokia buvo viltis. Galvojau – nutiks stebuklas. Bet kai matai, koks kiekis tos elementariosios statistikos surinkta, supranti, kokį pragarišką darbą nuveikė knygos autorius. Liūdna, nes normalioj padėty tokio darbo apskritai nereikėtų dirbt – būtų padorūs protokolų archyvai ar padorus ir nuolatinis nušvietimas spaudoje, kad surinkti statistiką galėtų ne tik keletą metų kruopščiai dirbęs istorikas, o kokį diplominį rašantis studentas. Tačiau kai viso to nėra, belieka eiti sunkiuoju keliu ir viską rankioti po kruopelytę.

Kritika: stilius, mokslas ir kitos smulkmenos. Čia akmenys ir į autoriaus, ir į leidėjų daržus. Knyga gan sunkiai vartojama, nes ji iš esmės egzistuoja, kaip ilgas teksto srautas. Kad ir kaip bevartytum, visiems labiausiai rūpi tai, kas liečia pagrindinę regiono komandą, tą, kuri šiandien vadinasi Sūduva. Tačiau autorius Sūduvos dalį suplaka į viena su vaikų, jaunių, veteranų ir draugiškų turnyrų istorijomis. Tad kiekviename skyriuje turi įtempti dėmesį, kad nepraleistum vietos, kurioje prasideda kalba apie svarbiausius knygos herojus.

Knygos skyreliai apskritai galėjo būti aiškiau atskirti. Mažų mažiausiai, juos buvo galima suskirstyti epochomis – prieškarinis, sovietinis, Nepriklausomybės laikų ir t.t. Ir ką jau ką, bet turinį derėjo sudėlioti padoriau – dabar jis taip sugrūstas į vieną puslapėlį ir taip giliai užkištas, kad kurį laiką galvojau, jog knyga apskritai turinio neturi.

Kitas, man visiškai nesuprantamas dalykas, yra nuorodų į šaltinius stoka. Suprantu, tai yra papildomas darbas – nėra paprasta prie kiekvienos citatos ar statistinio duomens dėti skaičiuką, vedantį prie leidinio, iš kurio informacija yra imta. Knygos gale pateiktas elementarus leidinių sąrašas šios problemos nesprendžia. Mums tos išnašos gal ir nesvarbios, tačiau tik jos būtų suteikę knygai mokslinės vertės. Juk dabar žmogui, norinčiam tęsti pradėtą darbą, iš esmės teks nueiti tą patį kelią renkant šaltinius, kokį nuėjo knygos autorius, nes kiekvienas padorus ir mokslinių ambicijų turintis rašytojas jaus pareigą patikrinti ir argumentuoti kiekvieną savo teiginį.

O kalbant apie pačius šaltinius mane nustebino tai, jog knygos autorius, atrodo, nelabai žino, kad egzistuoja toks dalykas, kaip internetas. Rašant mūsų laikų komandos istoriją pasitenkinti citatomis iš „Suvalkiečio“ ar „Miesto laikraščio“ yra nykoka. Juk bent kurį laiką internetinė futbolo žiniasklaida laikėsi visai padoriai – čia, o ne laikraščiuose buvo bandoma analizuoti lietuvišką futbolą, čia būdavo pokalbiai su žaidėjais ar treneriais, čia virdavo diskusijos ir apie čempionato formatus ar jame žaidžiančias komandas.

Na ir paprasčiausias redaktorius Knygai taip pat būtų pravertęs – tiesiog žmogus, kuris sąžiningai perskaitytų rankraštį. Tuomet nebūtų likę keistų vietų, kur aprašomos Sūduvos rungtynės, paminimi įvarčius mušę žaidėjai, tačiau kas buvo Sūduvos priešininkas taip ir neatskleidžiama. Dėl tokių klaidėlių ant autoriaus pykt negali – taip nutinka, kai stumdai didžiulius informacijos kiekius, tačiau jų knygoje galėjo ir nebūti.

Keletas greitų minčių pabaigai. Nors Knygos autorius labiau rūpinasi statistikos pateikimu, nei kokių nors išvadų darymu, kai kurie dalykai bėgant iš puslapio į puslapį švieste šviečia. Dalykai, padedantys geriau suprasti Lietuvos futbolo istoriją ir nelabai linksmą lietuviško futbolo padėtį šiandien.

Štai man pasirodė, kad mes visi nevalingai linkę kiek per daug pagarbinti tarybinių laikų Lietuvos futbolo sistemą. Mes dažnai sakome, kad sistema veikė gerai, todėl futbolas buvo pakankamai aukšto lygio. Deja, toks suvokimas yra greičiau noras sau įrodyti, kad Lietuvos futbole buvo ir geresnių laikų, nei teiginys, kurį būtų galima pagrįsti argumentais.

Vieną dalyką Gedimino Kalinausko knyga tikrai labai aiškiai parodo. Iš tikro profesionalaus futbolo Lietuvoje niekada nebuvo. Buvo keli padorūs klubai, kurie lošė įvairių pakopų sovietiniuose čempionatuose. Visos kitos komandos buvo labai toli nuo profesionalaus lygio. Kaip ir pati futbolo sistema.

Nebuvo pas mus iš tikro profesionalaus futbolo, broliai, nebuvo. Nuo pat futbolo atsiradimo Lietuvoje, futbolo organizacija buvo chaotiška. Čempionatų formatai buvo kaitaliojami kone kasmet, o futbolo biurokratai bei organizatoriai dažnai nesugebėdavo garantuoti net elementariausių profesionalaus futbolo elementų. Tad pasakykime tiesiai šviesiai – nuo pat atsiradimo Lietuvos futbolas su keletu išimčių buvo viena didelė Sekmadienio lyga. Ir padėtis rimčiau keistis ėmė tik mūsų laikais. Tad nėra ko pykti ant šiandieninės LFF. Palyginus su savo pirmtakais ji dirba tiesiog puikiai.

Knygos autoriaus nuolatinės dejonės dėl blogai pildomų arba apskritai nepildomų rungtynių protokolų yra tik smulkmenos. Į rungtynes neatvykstantys teisėjai, neatvažiuojančios komandos, iš kitų komandų nelegaliai „paskolinti“ žaidėjai – tokia lietuviško futbolo kasdienybė buvo visais laikais. Galų gale, „bankrutuojantys“ (kiek šį žodį galima vartoti kalbant apie sovietinisu laikus) klubai taip pat buvo gan dažnas atsitikimas. Profesionalizmas – dar vienas rimtas klausimas. Knygoje į šį klausimą nėra gilinamasi, tačiau iš vienos kitos citatos ar nuotrupos gali suprasti, kad tikrų profesionalų sovietinių laikų lietuviškam futbole būdavo nebent kokiam Žalgiry ar Atlante. Greičiau atvirkščiai – būdavo leidžiami oficialūs parėdymai, reikalaujantys, kad visi komandų žaidėjai būtų įdarbinti normaliuose darbuose. Ir net jei jie ten menkai ką bedirbo, toks profesionalizmo slėpimas yra klasikinis gemalo stadijoje esančių futbolo sistemų bruožas. Juk kai reprezentacinėje komandoje lošia ją remiančio fabriko direktorius (ne dėl to, kad direktorius, o dėl to, kad gerai futbolą žaidė) yra akivaizdu, kad klubas yra labiau mėgėjiškas, nei profesionalus.

Štai pažiūrėkime, kokia istorija nutiko 1986 metais Sūduvai lošiant Tiesos taurės ketvirtfinalyje. Cituoju: „Ketvirtfinalio rungtynės Kaune su Inkaru pirmojo kėlinio pabaigoje, esant rezultatui 1:1, buvo nutrauktos, nes susižeidė vienas kapsukiečių, o medicinos darbuotojo nebuvo. Pergalė buvo įskaityta „Sūduvai“. Ir toks atvejis buvo ne vienas – o juk laikai neseni, ne koks pokaris. Tad galime būti atlaidesni šiandienos lietuviškam futbolui – jis dar tik eina profesionalėjimo keliu ir iki kelionės tikslo dar liko ne vienas kilometras ir ne vieneri metai. Galų gale, apie padoresnes profesionalizmo apraiškas apskritai galime kalbėti tik žvelgdami į pastaruosius dešimtį metų.

Štai tiek istorijų apie Knygą. O dabar – pirmyn į knygynus šito mums visiems labai svarbaus reikalo pirkti ir guldyti namuose šalia Biblijos. Beje, knygą galima taip pat parsisiųsti paštu – tad ji lengvai gali būti pasiekiama ir tiems, kuriems Marijampolė nėra gimtasis miestas. Paspaudę štai čia rasite nurodymus, ką reikia daryti norint knygą pirkti šiuo būdu.

Laukiam: Sūduva – Mažeikiai ir super knyga!

Dar viena tipiška LT futbolo klubo svetainė

Štai taip. Lietuvos rinktinė nors ir pralaimėjo, tačiau parodė, kad ir lietuviai gali padoriai lošti futbolą. Jei gali žaisti taip, tai nevykusį dublį su Lichtenšteinu galima įvertinti ir klasikiniu „neįvertino varžovo“. Kaip bebūtų, šiandien Škotijoje Lietuvą žiūrėti buvo smagu iki paskutinės minutės, o matyti tai, ką jau dabar sugeba Novikovas buvo dar smagiau.

Mūsiškiai Leimonas ir Beniušis palakstė rinktinės treniruotėse, o pastarasis netgi gavo laiko palakstyt Škotijoje. Klausimas tik ar balioninių atakų prieš Lichtenšteiną metu jis nebūtų buvęs naudingesnis. Beje, Chvedukas irgi laiko negaišo ir su jaunimo rinktine apsilankė Švedijoje. Tačiau prie rinktinės klausimo jau nebegrįšiu. Rinktinei dar galėsim paplot Lietuvoj po mėnesio, o dabar judam atgal į namus, prie savo kasdienių ir šventinių A lygos reikalų.

Juk mūsų artimiausiomis dienomis laukia du visai smagūs nutikimai. Pirmas iš jų – ilgai, labai ilgai lauktos knygos apie Suvalkijos futbolą pasirodymas ir jos iškilmingas pristatymas. Sausos informacijos ir renginių planą galite rasti oficialiame tinklapyje. 

O aš žinau tik tiek, kad knyga bus baisiai stora ir pilna nuotraukų. Džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko tą prieš porą metų sudarytą knygą paleisti į pasaulį ir ploju už šį nutikimą. Sakyčiau, tai yra vienas geriausių šio sezono įvykių.

Antras dalykas – kasdieniškesnis. Sūduvos laukia eilinės A lygos rungtynės – šį kartą su Mažeikiais. Dar viena komanda iš apatinės lentelės dalies, kurią tiesiog būtina įveikti. O kaip jau bus – pamatysim. Tikėkimės, kad per pastarąsias dvi savaites buvo padaryti reikalingi darbai, kad bent jau su tokiais varžovais Sūduva susitvarkytų be problemų.

Gali būti, kad Sūduvoje nebus kelių reikšmingų žaidėjų dėl tos krūvos kortelių, kurias Sūduva susirinko lošdama paskutinį kartą su FBK. Problemų gali turėti Vaidas Slavickas, Leimonas ir Chvedukas. Kažkaip anksčiau to kažkokio Drausmės komiteto sprendimus paskelbdavo LFF svetainė, tačiau šį kartą niekaip jokių pranešimų surasti nepavyko (galbūt dėl to kalta ir nelabai aiški LFF svetainės navigacija). Kaip suprantu, pagal taisykles Chvedukas lyg ir turėtų žaisti, o Slavickas su Leimonu dar savaitėlę galės pailsėti.

Vaizdelis iš rungtynių Mažeikiuose, kai Žigalovas dar buvo Mažeikių, o ne Sūduvos narys.

Sūduva su Mažeikiais jau žaidė du kartus. Pavasarį Marijampolėje pavyko laimėti 3:0, o va birželio pabaigoje Mažeikiuose Sūduvai jau buvo prasidėjęs juodasis ruožas, tad ten rungtynės baigėsi nulinėmis lygiosiomis. Tad nuo prognozių šį kartą geriau susilaikyti. Pakaks pasidžiaugt, kad artimiausio apatinio lentelės kaimyno – Šiaulių – irgi nelaukia lengvas pasivaikščiojimas rungtynėse su Banga.

Mažeikiai aukščiausioje Lietuvos lygoje lošia po nemažos pertraukos, tačiau visiems, manau, yra žinoma, kad šiame mieste ne taip seniai būta ir geresnių laikų. Vietos verslininko Romo Marcinkevičiaus prabangiai išlaikoma Romar komanda 1994 metais tapo Lietuvos čempionais, o tarp tos komandos žaidėjų buvo ir dabartinis Lietuvos rinktinės treneris.

Yra su būtent šia komanda susijusių ir kitų įdomių faktų, pavyzdžiui, tas, kad 1994 paskutines Romar sezono rungtynes Klaipėdoje (jose sprendėsi čempiono klausimas) stebėjo apie 5000 žiūrovų, iš kurių bent 4000 buvo atkakę iš Mažeikių. Kalbama ir apie tai, kad to sezono rungtynėse Mažeikiuose su Žalgiriu buvo pasiektas visiškai Lietuvos aukščiausios lygos lankomumo rekordas – 10 000 žmonių. Klausimas tik kas ir kaip ten tuos tūkstančius suskaičiavo, turint omeny, kad ir 4000 į tribūnas netilpdavo, todėl rungtynes stebėdavo nuo žemės aplink stadioną. Bet kokiu atveju, šių dienų skaičiais matuojant, net ir tie 4000 ar 5000 tūkstančiai skamba kaip iš fantastinės knygos. Jei norite apie Romar sužinoti daugiau, siūlau du visai smagius, nostalgiškus tekstus. Vieną, iš Vakarų Ekspreso, skirtą Romar klubo dešimtmečiui, kitą – iš Mažeikiečiai.lt, parašytą po penkerių metų ir skirtą 15 metų komandos jubiliejui. Būtent jame yra rašoma, kad Amerikoje gyvenantis Marcinkevičius lyg ir buvo užsiminęs apie rimtesnį Mažeikių komandos gaivinimą, bet tas dalykas tik kalbomis kol kas ir liko. Kad ir kaip būtų, šie du tekstai bet kam, bent kiek lietuvišku futbolu besidominčiam yra tikra atgaiva. Beje, antrajame tekste yra pateikta tokia Marcinkevičiaus „užgaida“ (taip ji tekste įvardinta) – komandą burti visų pirma iš Mažeikių krašto futbolininkų. Nebloga užgaida, gaila, kad šiandien retai kam tokių užgaidų trūksta. Beje, Romar vaizdelių pilna Youtube, tad galite pasižiūrėti, kaip atrodė lietuviškas futbolas prieš 17 metų. Štai čia paspaudę, pamatysit Romar pergalę prieš Geležinį Vilką, rezultatu 9:0. O šalia rasite ir daugiau filmuotos medžiagos.  

Tuo tarpu šiandien Mažeikiai yra eilinis, vidutinio stiprumo A lygos klubas, apie savo priklausomybę per daug nepasakojantis. Būtent skyrėlio „apie mus“ šiandieninio klubo tinklapyje aptikti nepavyko. Tačiau pasikapstęs dar pora minučių, radau tokį darinį kaip VŠĮ Mažeikių Sporto Centras, kuris, kaip galima suprasti ir valdo futbolo klubą (krepšinio taip pat).

Na bet šis Centras mane pralinksmino savo šūkiu „Kartu mes galime daugiau!”, kuris yra tiksli kokių 6-7 metų senumo Swedbanko (tada dar Hansa banko) šūkio kopija. Kadangi prie to bankinio šūkio atsiradimo ir jūsų nuolankus tarnas yra asmeniškai prisidėjęs, tai dabar gali jaustis šiek tiek prisidėjęs ir prie Mažeikių Sporto Centro išvaizdos. Šūkio, aišku, negaila, bet kokį bankūcheną kaip kompensaciją mažeikiškiai ir galėtų atvežti.

Nustebino dar ir Mažeikių fanai, kurių tinklapis guli klubo svetainės „šaknyje“. Keistokas sprendimas, bet čia jau ne mūsų reikalas. Mažeikių fanai pratęsė animalistinę Lietuvos klubų gerbėjų liniją ir pasivadino „Žemaitijos lokiais“. O jei apie komandą žinių norisi dar daugiau – galite aplankyti jų skyrelį Wikipedijoje arba komandos profilį Facebook‘e, kuris yra gerokai aktyvesnis nei tikroji svetainė ar fanų skyrelis. Atrodo, visas diskusijas apie komandą perkelti į Facebook‘ą jau tampa tarp mūsų klubų madinga. Tiesa, dar galite pasitikrinti Mažeikių skyrių Futbolo enciklopedijoje.

Štai tiek naujienų. Nors ir visokiais būdais rengiausi šio penktadienio futbolo šventėse Marijampolėje sudalyvauti, panašu, kad šios pastangos nuėjo vėjais. Tad Marijampolėje manęs nebus (šiukštu, neišpirkit visų knygų, palikit ir man pora egzempliorių), bet jums vis tiek linkiu gero oro ir sėkmingo futbolo.