Knyga: Modern Football Is Rubbish

Ech… myli tie anglai futbolą. Mėgsta apie jį pakalbėti ir netgi smagiai parašyti. Ant smūgio pervariau visai naują rašliavą iš ūkanotų salų. Užverčiau paskutinį, 218 puslapį ir supratau – gaila, kad toji knygiūkštė taip greitai pasibaigė. Gaila, nes tema – šiuo metu labai smagi, parašyta lengvai ir su krūvom humoro, o ir pati knygos struktūra – tiesiog tobulai tinkanti šiuolaikiniam žmogui, prie knygos galinčiam prisėsti priešokiais, karts nuo karto.

Labai į temą tokius skaitalus skaityti šiandien, kai lietuviškas futbolas beviltiškai blaškosi, mėgindamas suvokti, kas jis toks yra ir kaip viskas pas mus turėtų atrodyti. O ir diskusijos apie futbolą pas mus vyksta dažnai taip, kad atrodo, jog šis žaidimas buvo išrastas prieš 5 metus. Todėl ir smagu paskaityti mintis žmonių iš šalies, kurioje futbolas – gerokai per šimtmetį persiritęs senukas, matęs ir šilto, ir šalto.

Apie autorius daug žinių nėra. Faktas, kad abu jie – energingi futbolo mylėtojai. Abu studijavo istoriją, tačiau vienas šiandien dirba dizaineriu, o kitas – restorano vadybininku. Nick Davidson jau yra vieną knygą parašęs, bet abejoju ar mes ją skaitysim – nes ji yra skirta jo mylimam Watford klubui. Trumpai apie juos pasiskaityti galima knygai skirtame tinklapyje. Nors ir to skyrelio humorą supras tik tas, kas knygą jau bus skaitęs.

Knygos temą puikiausiai nusako pavadinimas. Iš vienos pusės – tai yra knyga apie tai, kas yra šiuolaikiniame futbole blogo. O tam blogiui nustatyti autoriai naudoja vieną paprastą įrankį – nostalgiją. Šiandien yra taip ir tai yra blogai, nes anksčiau buvo priešingai ir tai buvo akivaizdžiai geriau.

Knygą persmelkusi nostalgija yra šioks toks slenkstis, kurį turi peržengti tokių šalių kaip Lietuva skaitytojas. Nemažai specifinių dalykų, apie kuriuos čia rašoma, mums nėra žinomi. Kai kurie jų būdingesni Vakarų futbolui, kiti – dar siauresniu keliuku veda prie to, kas egzistavo tik Anglijoje. Faktas, kad švelniais jausmais persmelktas skyrelis apie kokį nors aštuntame dešimtmetyje egzistavusį vaikams skirtą futbolo komiksą mums yra totaliai nesuvokiamas.

Bendresnio pobūdžio nostalgija taip nėra lengvai sukramtoma. Mes nelabai kur tos nostalgijos galime ieškoti. Lietuviškas futbolas vis dar keliais dešimtmečiais atsilikęs nuo to, ką knygos autoriai vadina „modern football”, o prisiminti mums nelabai yra ką. Nebent minias, besistumdančias prie Žalgirio stadiono Vilniuje prieš eilines TSRS čempionato rungtynes. Taip, tuomet būdavo gerai. Tie, kam yra tekę buvoti tų laikų Žalgirio stadione žino, ką reiškia žiūrėti futbolą, kai tavo komandos priešininkas yra Priešas visais įmanomais, tiek sportiniais, tiek politiniais ar šiaip visuomeniniais lygmenimis (turiu omeny, pavyzdžiui, Maskvos Spartaką ar Minsko Dinamo). Tik visi mes puikiai suvokiame, jog tie „geri” laikai nebesugrįš ir kažin ar atsirastų bent vienas blaivaus proto žmogus, kuris to norėtų. Kad ir kokie futbolo maniakai būtume, vis tik geros futbolo rungtynės ir valstybės nepriklausomybė yra nesulyginami dalykai. Taip kad atsispirti lyg ir nėra kur. Juolab, kad skaitant komentarus apie šiandienines Žalgirio batalijas, yra akivaizdu, kad to klubo istorija groja toli gražu ne visiems. Kad ir kaip man būtų keista, bet daugumai Žalgiris – eilinis A lygos klubas. Lyg istorija būtų prasidėjusi tik 1990.

Tačiau Nickas ir Šonas rašo taip lengvai ir smagiai, kad visus dalykus, kurių neesame išgyvenę, lengvai prašoki. Jie netrukdo džiaugtis kitais skyriais, kuriuose dėstomos mintys yra suprantamos ir aiškios. Keliaudamas iš puslapio į puslapį, pradeda įsijaust ir į tą britišką požiūrį į futbolą, kuris yra pagrindinis šios knygos siūlas.

Požiūris rimtas, gilus, pakaustytas istorijos, teorijos ir šiandienos reikalų puikaus išmanymo. Ir, tuo pat metu, kiaurai persmelktas humoro. 

O knygos struktūra tiesiog tobula. Kaip jau rodo pavadinimas, čia buvo pasirinktas abėcėlinio temų išdėstymo kelias. Tačiau autoriai šios taisyklės griežtai nesilaiko. Abėcėlei paklūsta skyrelių pavadinimai. Tačiau jie tokie vaizdingi, kad jokiai aiškiai suvokiamai logikai nepasiduoda. Belieka tiesiog keliauti iš skyriaus į skyrių. Tačiau nuo to tik smagiau. Gali knygos pora dienų į rankas nepaimti, tačiau prie jos sugrįžęs nejausi jokio diskomforto dėl to, kad pamiršau siužeto seką. Gali netgi skaityti atsiversdamas bet kurį puslapį – kiekvienas fragmentas yra savarankiškas, su aplinkiniais praktiškai nesusijęs ir prie likusios knygos jungiasi tik bazinės temos – „kaip buvo gerai anksčiau ir kaip yra nelabai gerai šiandien.

>>>

Knyga prasideda ne kuo kitu, o tiesiu spyriu į FIFA klyną. Pradeda nuo žiemą vykstančios Afrikos tautų taurės ir Europos didžiųjų klubų spaudimo kelti šias varžybas į kitą laiką, nes jiems vidury sezono į savo rinktines tenka paleist nemažai žaidėjų. FIFA jau pareiškė norą, kad toji afrikietiška taurė nuo 2016 metų būtų iš žiemos perkelta į birželį, kai dauguma Europos superklubų ilsisi. Afrikai žaisti vasarą būtų absurdas, nes tam tuomet trukdo įvairios klimato problemos. Vyrukai šaiposi ir iš klubų, ir iš FIFA, primindami labai įdomų faktą. Pasirodo, pirmasis Afrikos tautų futbolo čempionatas buvo surengtas 1957 metai – trimis metais anksčiau, nei įvyko pirmasis atitinkamas Europos čempionatas. Tai ar iš tikro turi Afrika taikytis prie Europos superklubų pageidavimų?

Panašiai dėliojasi ir dauguma kitų knygos skyrelių. Nagrinėjama ne tik šiandieninė problema, bet ir jos istorinis kontekstas, kuris ir parodo, jog dabartinio futbolo biurokratai yra linkę dažnai priimti klaidingus sprendimus.

Didžiausias mano džiaugsmui knyga baigiama dviejų „Z” skyreliu, skirtu Zinedinui Zidanui. Kiekvienas, futbolo besidomintis bent penkerius metus iš karto supras, kad čia bus kalbama ne apie šio futbolininko sugebėjimus, o apie vieną vienintelį smūgį (galva), kuriuos jis skambiai užbaigė savo karjerą. Tiesa, knygos autoriai pernelyg nesigilina į šį faktą. Jie tiesiog pasijuokia iš viso po tų rungtynių kilusio šaršalo ir primena, kad šis futbolininkas tikrai nebuvo angeliukas, o toji raudona kortelė, gauta Pasaulio čempionato finale buvo 14 per jo karjerą. Galų gale, juk tas šaršalas iš esmės ir lėmė, kad Zidanas vis dar prisimenamas. Aš būčiau linkęs tą faktą labiau sureikšminti. Aš sakyčiau, kad tai apskritai buvo vienas įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio futbolo nutikimų – ypač turint omeny kontekstą. Juk tai buvo didžiausios pasaulio futbolo šventės aukščiausias akcentas, kurį per teliką matė milijonai. Man tai buvo ne tik įvykis, bent truputį atgaivinęs šiaip jau žvėriškai nuobodų čempionatą (kur buvo daugiau kalbos apie tai, kokias premijas savo žaidėjams moka valstybės, nei apie patį futbolą) ir vienas iš smagiausių smūgių į šiuolaikinio futbolo pilvą (o čia jau turiu omeny tą „turtą”, kurį Zidanas ir jo komanda prarado kartu su jam parodyta raudona kortele). Tuo tarpu čia aprašomos knygos autoriai ir šį skyrelį, ir visą knygą pabaigia dar vienu biurokratiniu futbolo anekdotu. Ko gero tik FIFA galėjo paskirti trijų rungtynių diskvalifikaciją žaidėjui, kuris jau buvo paskelbęs apie savo profesionalios karjeros pabaigą!

Štai tokie yra kraštiniai šios knygos taškai. O tarp jų – daugybė įdomybių. Paminėsiu keletą jų, tas, kurios ir mums gali būti įdomios ir kurios turi potencijos plėsti ir lietuvišką futbolo suvokimą.

Taigi, pradedu. Be didelių komentarų. Metu jas jums, o jūs galvokite patys. Kaip ir knygoje, šie fragmentai išdėlioti atsitiktine tvarka. Net abėcėlinio principo nebeliko – juk verčiant iš vienos kalbos į kitą daug kas keičiasi.

>>>

Žvaigždės. Kadaise mylimas futbolistas gyveno taip, kaip ir jį garbinantis komandos gerbėjas, kuris vis dar turėjo galimybę sutikti futbolistą savo rajono parduotuvėje. Faktas akivaizdus, visiems žinomas ir tiesiai šviesiai kalbantis apie abejotinus šiuolaikinio futbolo finansus – nuo žaidėjų algų iki bilietų į rungtynes. Be abejo, kalba čia eina apie Angliją, Italiją, Vokietiją, Ispaniją… Tikrai ne apie Lietuvą. Galime džiaugtis, kad šia prasme gyvename akmens amžiuje. Taip, kai kurie futbolininkai uždirba daugiau nei mes. Bet tas „daugiau” ne toks jau ir didelis (nors  marijampoliečiais stadione ir mėgsta aptarti vieno ar kito komandos lyderio mėnesinę algą). O ir apsauginiai mūsų žaidėjų nesaugo – aš vis dar prisimenu vienas iš šių metų draugiškų rungtynių Marijampolės manieže, kur, turėdamas drąsos bei įžūlumo, galėjai laisvai pasišnekučiuoti ne tik su visomis Sūduvos ar FBK komandomis, bet ir su Lietuvos rinktinės treneriu bei abiejų komandų prezidentais.

>>>

Pralinksmino mane skyrelis apie futbolininkų autobiografijas. Taip, tai ir vėl yra dalykas, kuris Marijos Žemėje neegzistuoja. Buvo laikai, sako autoriai, kai žaidėjas kantriai sulaukdavo savo karjeros pabaigos ir tik tada pradėdavo galvoti apie knygą. Dabar gi, piktinasi jie, vidutinis autobiografiją leidžiančio futbolininko amžius yra 24-eri metai (ir tuoj pat linksmai prisipažįsta, kad spėjo „iš akies”). O pralinksmino mane dešimt taisyklių, kurios, anot autorių, gali būti pastebimos visose vidutinio lygio dvidešimtmečių „autobiografijose”. 1. Žaidžiau futbolą gatvėje (daug). 2. Patekau į mokyklą. Mokyklos nemėgau. Buvau mokyklos komandos kapitonas. Įmušiau 376 įvarčius per vieną sezoną. 3. Iš mokyklos mane išmetė. 4. Patekau į vietos komandos dublerius. 5. Prasimušiau į pagrindą. 6. Prasimušiau į Anglijos rinktinę. 7. Susiradau visuomenėje garsią merginą.  8. Nuėjau „į kairę” ir buvau pagautas.   9. Neįmušiau 11 m budinio ar gavau raudoną kortelę Pasaulio čempionato finale. 10. Pasirašiau šešių nulių vertės kontraktą su leidykla.

Beje, į tą patį puodą autoriai sumeta ir pastarąjį dešimtmetį madingas ir gausiai leidžiamas knygas apie futbolo finansinius reikalus. Knygos greičiausiai yra puikios, sako jie. Tik mes nė vienos jų neskaitėme, priduria. Nes nereikia būti ekonomikos profesorium, kad pasakytum, kas yra blogo su šiuolaikiniu futbolu. Pinigams jame suteiktas pernelyg reikšmingas vaidmuo.

Komandinės maudynės. Čia maudosi Ipswich Townas 1938 metais. Foto iš David Goldblatt knygos "The Ball is Round. A Global History of Football"

Prajuokino mane ir dar vienas nostalgiškas knygos autorių prisiminimas, mums ko gero apskritai nesuvokiamas. Bendros futbolistų maudynės po rungtynių. Šiais laikais niekas kartu nesimaudo, tačiau, kaip su šypsena rašo knygos autoriai, kadaise vaikai futbolininkais svajojo būti ir dėl to, kad kartą per savaitę su komandos draugais galėtų įlįsti į didžiulę vonią. Niko ir Šono teigimu – didžiulė bendra vonia buvo tas dalykas, apie kurį kadaise vaikai ilgai kalbėdavo, grįžę iš ekskursijos po Vemblio stadioną.

Toliau. Štai mes skundžiamės, kad aikštės mūsų stadionuose prastos. Arimais jas vadinam. Raudonuotam iš gėdos, kai į svečius atvažiavę prancūzai ar italai rauko savo nupudruotas nosytes lietuviškus grumstus stadionuose spardydami. O va štai Nikas ir Šonas su meile ir nostalgija prisimena tuos laikus, kai žalios ir gražios žolės Anglijos stadionuose būdavo tik pora pirmųjų čempionato turų (primenu, čempionatas ten vis dar prasideda rudeniop ir trunka visą žiemą). O paskui prasidėdavo žaidėjų bei komandų išbandymai purvu. Purvas dažnai sulygindavo komandų pajėgumus, tačiau, kaip tikina Nikas bei Šonas, tikrieji futbolo genijai mokėdavo savo talentą parodyti ne tik ant išpuoselėtos žolytės, bet ir giliame purve. Futbolas be žolės, jie sako, atskirdavo tikrus vyrus nuo berniukų. Neplėtosiu šios temos, nors ji ir yra įdomi. Idealiai žalia žolytė (ir niekam jau neberūpi – dirbtinė ji ar tikra) yra ko gero vienas iš ryškiausių bruožų, skiriantis kapitalistinį, modernųjį futbolą nuo to, kuris vis dar lošiamas tokios valstybėse kaip mūsų. Tai gal neverta ašarų lieti dėl tų prastų aikščių? Juk visi tylomis džiaugiamės, kai burtai lemia stipriausiems mūsų rinktinės priešininkams į Lietuvą atvykti lapkritį ar kovą. Gal dar pasidžiaukime kurį laiką futbolu ant tokių aikščių, kokios buvo daugiau nei šimtmetį naudojamos. O tada jau persikelkime ant šiuolaikiško žolės parketo.   

Tokio futbolo ilgisi knygos autoriai. Beliko, kaip parodyti knygos viršelį iš arčiau.

Nors dažniausiai šie vaikinai gręžia galvas atgal ir žvalgosi, kaip buvo gerai prieš 20 metų, kartais jie mesteli žvilgsnį ir į ateitį. Pavyzdžiui, štai kokią FIFA  reformą jie siūlo. Reformos esmė – sugrąžinti futbolą į FIFA. Jei futbolo reikalus sprendžia beveidžiai biurokratai, kodėl gi neatidavus šio darbo į žmonių, kurie iš tikro yra žaidę futbolą rankas? Blogiau vis viena nebus. O kad taip atsitiktų, knygos autoriai siūlo įvesti privalomą uniformą visiems FIFA tarnautojams. Be abejo, toji uniforma – futbolininko apranga, kuri turėtų rodyti kokiame klube vienas ar kitas FIFA tarnautojas pasiekė futbolo aukštumų (tai gali būti mokyklos komanda, arba kokios nors legendinės rinktinės uniforma, kaip nutiktų Mišelio Platini atveju). Futbolas, knygos autorių manymų, turėtų būti ir esminis sprendimų priėmimo įrankis. Kyla klausimas? Tuoj pat besiginčijančios pusės pasidalina į dvi komandas ir futbolo aikštėje išsiaiškina, kas yra teisus. Beprotybė? Gal ir taip. Tačiau šiandieniniai futbolo valdininkai taip pat labai dažnai elgiasi kaip žmonės, kuriems rūpi viskas, tik ne futbolas.  

>>>

O tada Nikas ir Šonas paleidžia pora jumoristinių strėlių link Nicko Hornbio, kurio knygą Fever Pitch turėjau garbės ir aš šiame bloge aprašyti. Abu vaikinukai pripažįsta, kad 1992 metais išleista knyga – viena geriausių apie futbolą. O Nicką kaltina stipriai prisidėjus griaunant darbininkiškas futbolo tradicijas ir prigimtį. Po šios knygos, anot Niko ir Šono, futbolu susidomėjo viduriniosios klasės atstovai ir visokio plauko inteligentai. Staiga tapo nebegėda ne tik eiti į futbolą, bet ir viešai kalbėti apie meilę jam. Ši viduriniosios klasės meilė futbolui, taip netikėtai tapusi vieša, žengė koja kojon su bendra futbolo komercializacija. Vidurinioji klasė buvo ta, kuri turėjo pakeisti tradicinius futbolo lankytojus darbininkus tuomet, kai pastariesiems tapo nebeįkandamos bilietų kainos. Gal ir taip, gal ir ne. Sunku pasakyti, kiek Nikas su Šaunu čia kalba rimtai, kiek juokauja. Greičiausiai – per vidurį, kaip ir visur kitur šioje knygoje. Faktas yra vienas. Istoriją studijavusius ir visai padorius darbus turinčius šios knygos autorius kažin ar pavadinsi darbininkų klasės atstovais…

>>>

Antroje knygos pusėje pagaliau ateina Čempionų lygos eilė. Sunku būtų patikėti, kad šis euroturnyras galėtų būti neužkabintas tokioje knygoje. Kaip visada – pradžiai truputį istorijos. Gal kai kam ji žinomą, o man buvo nauja ir naudinga (nes anksčiau net į galvą neatėjo imti ir domėtis, kaip atsirado šiame pasaulyje Čempionų lyga). Taigi, nuo 1955 iki maždaug 1991 buvo žaidžiama Europos taurė, kuriame dalyvavo šalių čempionai. Naudotas paprastas principas „laimi – eini toliau”. Vėliau prasidėjo eksperimentai, atsirado grupiniai turnyrai (o kaip kitaip surinksi daugiau pinigų stadionuose ir iš televizijos?), turnyras oficialiai buvo pavadintas Čempionų lyga (1992-93) ir galų gale 1997-98 įvyko didysis lūžis – kai kurioms šalims buvo leista į turnyrą siųsto po dvi komandas. Čempioniško principo nebeliko. O komandų pasirodymą ankstyvosiose turnyro stadijose ėmė lemti ne tuometiniai pasiekimai, o UEFA įvesta koeficientų sistema (žinome ją, kiekvienas metais mėginam suprast, kaip ten viskas skaičiuojama). Sportinis principas iš esmės buvo nužudytas. Ir kadangi knygos autoriai nesitiki jokių pokyčių (Platini siūlymas sumažinti kai kurių šalių Lygoje dalyvaujančių komandų skaičių iki trijų sukėlė didžiulį pasipiktinimą), siūlo siųsti galinguosius Europos klubus velniop ir įkurti jiems kokią nors Europos Super Lygą. Tegul žaidžia ten ir nekliudo normalioms komandoms grįžti prie padoraus sportinio principo. Svajoja gi tie vyrukai ir vėl savo tėvynėje pamatyti kokią Crevena Zvezdą ar Steaua.    

>>>

O ar prisimenat vimpilus, kuriais kadaise apsikeisdavo komandų kapitonai prieš teisėjui metant monetą? Galvojau ir nelabai prisiminiau ar pas mus dar tos tradicijos laikomasi. Lyg ir pamenu, kad eurotaurėse Sūduvos kapitonas kažką davė priešininkui, bet gali būti, kad ir klystu. Kaip bebūtų, Nikas ir Šaunas, pripažindami, kad vimpilai buvo totaliai beprasmiški, vis viena apgailestauja, kad jie išnyko iš šiuolaikinio futbolo. Beje, vieną tokį iš Sūduvos pusės visai netyčia aptikau ybėjuje. Pardavinėja jį lenkas. Įdomu, iš kur jis gavo?

O jei nereikia vimpilo, gal norėtumėte komandos marškinėlių? Anglai gali piktintis dėl to, kad normalios komandos oficialūs marškinėliai kainuoja apie 40 svarų. Pusantro šimto litų, kitaip tariant. Kodėl? Nes tai yra tokie pat aukščiausios mokslinės kokybės, ypatingu būdu prakaitą sugeriantys marškinėliai, kuriuos futbolininkai vilki aikštėje. Kam vis to reikia? Juk šie marškinėliai skirti vaikams ir alų mėgstantiems apkūniems vyriokams. Tai štai ir klausia knygos autoriai – kam pirkti oficialius, jeigu lygiai taip pat atrodančius už keturiskart mažesnę sumą gali įsigyti tame pačiame ybėjuje. Na ir kas, kad jie pasiūti Tailande. Aišku, anglai gali piktintis kainomis. O mums belieka piktintis, kad komandos marškinėlių apskritai įsigyti neįmanoma. Pernai berods pardavinėjo Sūduvos atributiką vienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje (!!!!). Teko joje lankytis šiemet. Nebuvo nieko ir pardavėjos neryžtingas „galima užsakyti” manęs neįtikino. Beje, kitoje vietoje autoriai siūlo panašiu būdu spręsti ir šiandieninių komandų marškinėlius bjaurojančių logotipų problemą. Jiems gerai – jie turi pakankamai firmų, kurios gamina istorinius, senuosius komandų marškinėlius. Jiems gerai… Gal kas žinot, kaip atrodė Sūduvos marškinėliai prieš 20 metų? Aš nežinau, nors sužinoti labai norėčiau. Ir mielai įsigyčiau kopiją marškinėlių, kuriais 1975 metais Sūduva laimėjo bronzos medalius. Jaučiu, net tuos 40 svarų sumokėčiau.

>>>

Nikas bei Šonas pamurma ir ant šiandieninių komandų, kuriose – kelios dešimtys žaidėjų. Ir primena, kad prieš 40 metų Liverpulis tapo Anglijos čempionu, viso turnyro metu turėdamas tik 14 žaidėjų. Taip pat primena vieną tos komandos futbolistą, kuris iš eilės, nė vienų nepraleisdamas, sužaidė 365 rungtynes. Tai yra aštuoni sezonai. Aštuoni sezonai ir nė vienų praleistų rungtynių. Šiandien yra kitaip dėl to, kad mūsų laikų žaidėjai trapūs lyg krištolas, spėja knygos autoriai. Jie visada yra traumuoti. Sunku šiandienos komandose rasti žmonių, kurie atlaikytų visą sezoną be traumų. Ar jie teisūs? Galbūt. Koks skirtumas, galų gale.

>>>

Be abejo, knygos autoriai pasisako ir už stovimas tribūnas. Ar jie yra kokie ultros? Juk to galėtum tikėtis iš panašius pageidavimus reiškiančių žmonių modernaus futbolo laikas. Kas dar norėtų per rungtynes stovėti, kai galima patogiai pasėdėti? Paprastai teigiama, kad stovimos tribūnos išnyko saugumo sumetimais (čia, be abejo, prisimenama Hilsboro tragedija, kai stadione žuvo 96 Liverpulio gerbėjai – atrodo, kad nėra įmanoma parašyti Anglijoje knygą apie futbolą ir nepaminėti to įvykio). Tačiau autoriai iškart primena Bundeslygą, kur stovimos tribūnos egzistuoja iki šiol (nežinau, netikrinau, belieka autoriais pasitikėti). Kitaip tariant, vokiečių čempionate stovėti tam skirtose tribūnose yra legalu. O esmė tame, kad nemažai stadionų turi lengvai montuojamų kėdžių sistemas, kurios leidžia per kelias dienas stovimas tribūnas užpildyti kėdėmis ir taip atitikti UEFA tarptautinius reikalavimus. Kodėl knygos autoriai balsuoja už saugias stovimas tribūnas? Todėl, kad tai tiesiogiai įtakoja atmosferą stadione ir sudaro sąlygas didesniam žmonių kiekiui patekti į rungtynes – tose tribūnose jų telpa daugiau, o bilietai paprastai kainuoja mažiau.  

>>>

Mes keletą metų piktinomės tuo, kad A lygos rungtynės buvo žaidžiamos darbo dienomis. Gerai jei vakare, bet juk žaisdavo ir vidurdienį. O štai Alanas su Šonu piktinasi, kad šiais laikais apskritai neaišku, kad futbolo rungtynių gali tikėtis, nes jų laiką sprendžia televizijos. Amžiną atilsį tiems laikams, kai visas futbolas Anglijos vykdavo arba trečia valandą šeštadieniais, arba 19.30 / 19.45 val. trečiadieniais. Net jei oficialusis tvarkaraštis sudaromas padoriai, vėliau dėl TV užgaidų jis stumdomas bet kaip. Gerai šie du vaikinai sako – „futbolas nėra hobis, tai – religija. Todėl tikintieji turėtų visada kuo tiksliau žinoti, kur ir kada jie gali pagarbinti futbolo dievus.

>>>

Ir nors tokius trumpučius pasakojimus būtų galima tęsti ir tęsti, aš vis tik viską užbaigsiu. Juk reikia kada nors baigti… Baigsiu optimistine gaidele, kurią į knygos pabaigą pagaliau pagavo ir jos autoriai. Jei žiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, mintija Nikas ir Šonas, atrodytų, kad Anglijoje tėra viena lyga. Tačiau tai yra juoda netiesa. Anglijos yra apie 80 įvairaus rango lygų (bent taip jau teigia knygos autoriai). Aišku, čia patenka ir visos vietinės lygos, tačiau  - tame ir esmė. Mat knygos autoriai ne tik primena, jog vis daugiau žmonių atsisako šiandieninio „didžiojo” futbolo spektaklio ir ima ieškoti nedidelių, žemose lygos žaidžiančių vietinių klubų. Todėl, kad ten šiandien yra įdomiau. Knygos autoriai primygtinai siūlo „išbandyti” būtent tokį futbolą, garantuodami, kad ten niekas iš žiūrovo 40 svarų už įėjimą tikrai nepaims.

>>>

Štai tokia ta knygutė. Išvadų nebus, nes ir knygos autoriai jų nedaro. Išvadas galima pasidaryti ir pačiam.

Knyga: Faith Of Our Fathers

 

Nors šios knygos pavadinimas patetiškas ir pretenzingas, tačiau ponas jos autorius iš esmės eina tuo pačiu keliu, kuriuo tapnojo ir čia jau aprašytas Nickas Horby savo veikale „Fever Pitch”. Ne, tai nėra moksliškas veikalas apie futbolo vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Čia ir vėl susiduriame su beviltišku vieno anglų klubo gerbėju, kuriam jo „didžioji gyvenimo meilė” tiek neduoda ramybės, kad tenka šią problemą spręsti parašant gan storą knygą. Čia jau ir menkutes išvadas galima padaryti, nes tarp šių knygų autorių yra nemažai panašumo. Ir vienas, ir kitas knygas apie futbolą suraitė būdami aplink savo keturiasdešimtmetį. Ir vienas, ir kitas akivaizdžiai tose knygose mėgina paaiškinti (greičiau aplinkiniams, nei sau), kodėl tokio solidaus amžiaus vyriškis negali gyventi be tokio dalyko, kaip futbolas. Matyt net ir tokioje futbolo šalyje kaip Anglija, kur futbolo klubai perduodami iš kartos į kartą, besąlygiškas futbolo garbinimas reikalauja papildomų argumentų.

Ponas Alanas rašo sunkiau nei Nickas Horbis. Rašo daugiau ir dažnai nukrypsta į reikalus, kurie mūsų nedomina (asmeninio gyvenimo peripetijos) arba kurie suprantami tik žmogui, 6 ar 7 dešimtmetyje kruopščiai sekusiam Liverpulio klubo gyvenimą. Mat būtent šio klubo ištikimas gerbėjas yra Alanas Edge’as. Žodžiu, karts nuo karto tekdavo praleisti pora pastraipų ar pora puslapių. Kitaip nei Hornbio atveju teko atkakliau paieškoti ir išmintingų pastebėjimų – jų buvo mažiau ir slėpėsi jie giliau po įmantresnės kalbos vingiais. Nepaisant visko, ir ši knyga tapo nebloga priežastimi dar kartą pagalvoti apie tai, ką reiškia futbolas padorių žmonių gyvenime. Tokių žmonių, kaip jūs ir aš.

>>>

Gal Alano įžvalgos yra retesnės ir sunkiau randamos žodžių džiunglėse nei Nicko Hornbio, tačiau jo istorijoje yra daugiau paralelių su mūsų, Sūduvos gerbėjų, gyvenimu. Čia aš, aišku, ir vėl drąsiai tas paraleles vedžioju (ir vėl kai kas iš jūsų juoksis iš manęs dėl to). Nes, manau, daugiau būtų tokių, kurie pritartų minčiai, kad Liverpulis ir Sūduva apskritai yra nelygintini dalykai. Tik… gal nelabai įdomu ir tas knygas būtų skaityti, jeigu nieko, nė mažiausios detalės, negalėtum savo varganam gyvenimui pritaikyti…

Net ir knygos autoriaus požiūriu, mes greičiau priklausytume mažų ir nereikšmingų Britanijos klubų kategorijai, kuriuos knygos autorius nuolat išsitraukia, kai reikia savo keliamo klausimo klaustuką smarkiau sureikšminti. Pavyzdžiui, jis dažnai kelia klausimą apie tai, kaip šitiek žmonių taip besąlygiškai gali garbinti Liverpulį? Bet keldamas šį klaustuką, jis visuomet priduria, kad toks klausimas yra žymiai radikalesnis, kai jį klausi apie mažuosius klubus, kurių gerbėjai negali tikėtis net ir į aukštesnę lygą išsikapanoti per artimiausius šimtą metų. Lengva garbinti ir žavėtis kokiu nors Milanu ar Barselona, kovojančiais dėl Čempionų lygos, bet kaip paaiškinti tai, kad tokių pat atkaklių gerbėjų turi ir tokie klubai, kaip (greitai peršokant į mūsų planetą) koks nors FK Prienai ar Kybartų Sveikata. Aš puikiai žinau, kad toji Sveikata yra vienas pirmųjų futbolo klubų ant Lietuvos apskritai, ir buvo laikas, kai Kybartai į Lietuvos čempionatus sugebėdavo net po keletą komandų pasiųst, tačiau šių dienų pasaulyje Kybartų futbolas šansų turi labai nedaug…

Tai iš šiandieninio Liverpulio perspektyvos žvelgiant, tokia Sūduva su savo tūkstančiu stabilių stadiono lankytojų, ir turėtų atrodyti, kaip kokie dešimt stabilių Kybartų stadiono lankytojų. Visur tas pats, tik mastelis kitas.

Nors man tos paralelės ėmė rodytis dėl kitos priežasties. Paralelių randasi tuomet, kai suvoki, kad Liverpulis ir Evertonas savo miestui reiškia žymiai daugiau ir visai ką kitą, nei Arsenalas ar Čelsis Londonui. Laikantis tradicinio požiūrio (neužteršto šiuolaikinio futbolo liberalizmo), Liverpulio gyventojui futbolo klubo pasirinkimas yra žymiai didesnė neišvengiamybė, nei sostinės žmogui. Mažesnio provincijos miesto žmogus pasirinkimo tiesiog neturi. Čia visi vieni kitus pažįsta. Jo nesuprastų nei tėvai, nei giminaičiai, nei draugai, jeigu jis mėgintų pasirinkti ne Liverpulį ar Evertoną, o, pavyzdžiui, Mančesterio komandą. Tai tiesiog neįsivaizduojama.

Kažkur knygos viduryje autoriaus visai rimtai svarsto savo paties gyvenimo nelaimę – nė vienas iš jo vaikų ne tik kad nemyli Liverpulio klubo, bet apskritai futbolu nesidomi. Žmogelis tai vadina didžiausia savo gyvenimo tragedija, liūdnu įrodymu, kad savo mylimą klubą jis mylėjo nepakankamai. Jam – tai lyg išdavystė. Jis pasakoja kokių tik priemonių nesiėmė, kai jo vaikai buvo maži. Iš to pasakojimo akivaizdu, kad vargšeliai išėjo griežtą Liverpulio ideologijos diegimo mokyklą. Deja, viskas veltui. O šį pasažą Alanas užbaigia siaubu, kuris jo dar laukia ateityje. „Kaip aš pažvelgsiu savo tėvui į akis” – sako jis – „kai po finalinio švilpuko susitiksiu jį aname pasaulyje?“. Trumpai tariant, jis kaltina save įvykdžius pačią didžiausią nuodėmę, kokia tik gali tekti futbolo fano likimui.

Tokio miesto kaip Liverpulis klubo (kubų) santykis su pačiu miestu ir jo gyventojais yra žymiai artimesnis, nei sostinėje. Klubas neišvengiamai veikia kaip vieningas ir stiprus savo miestelėniškos identifikacijos formuotojas. Klubas iš esmės reiškia miestą. Ir atvirkščiai. Ir net jei Londono klubai „atstovauja” skirtingus to miesto rajonus (miestelius dideliame mieste, galėtum sakyti) ar gan apibrėžtas bendruomenes (bent jau tradiciškai), kažkokios bendros ir vieningos Londono idėjos jie neneša. Tokios idėjos ko gero net nėra.

>>>

O dabar jau atėjo laikas bakstelėti pirštu į svarbiausią šios knygos idėjinę ašį, kuri jau matosi pavadinime – futbolo ir religijos santykius. Knygos autorius apie tai užsimena ne tik ant viršelio – visą knygą jis suskirsto pagal svarbiausius kataliko gyvenimo etapus – nuo krikšto iki atgailos. Beje, Alandas Edge’as yra katalikas, kas greičiausiai yra ne tik retesnis atvejis Anglijoje, bet ir atvejis, kurį mums dėl savo tradicijų lengviau suprasti. Tiesiog lengviau virškinti jausmingą rašymo stilių, patetiškus palyginimus ir kitus panašius dalykus, kurie visada bus geriau suprasti verksmingo kataliko, nei racionalaus ir logiško protestanto.

Futbolo klubo garbinimo ir religinio gyvenimo paralelės – raudonas siūlas, ant kurio sunertos praktiškai visos šios knygos istorijos. (Beje, tas „futbolo klubo garbinimas” yra pažymėtas žodžiu „fandom” – išverčiau jį nelabai vykusiai, tačiau geresnio žodžio neradau – čia tiems, kas angliškai supranta). Pats autorius iškart ima dievagotis, kad šį paralelė nėra visiškai sąžininga ir pripažįsta, kad futbolo klubo garbinimas tėra surogatinė religinio garbinimo forma, tačiau tuoj pat patikina, kad nei jam, nei panašiems į jį, toks palyginimas nėra nei keistas, nei fantastinis. Jis remiasi tuo, kad su daugybe futbolo klubų žmonės identifikuojasi taip stipriai, kad jų gyvenime niekas šiam jausmui prilygti nėra pajėgus. „Aklas tikėjimas” – štai kaip visa tai pavadina ponas Alanas.

O toliau jau seka tiesioginės paralelės. Kaip bet kokioje religijoje yra besąlygiškai garbinama kokia nors šventenybė (Vienas Tikras Dievas), taip ir futbolo fanai turi savo šventenybę – Vieną Tikrą Klubą. Tiesioginės garbinimo išraiškos taip pat panašios. „Apeigos” atliekamas dažniausiai kartą per savaitę, paprastai jos atliekamos vienoje ir toje pačioje „šventykloje”. Šia proga garbintojai rengiasi specifiniais, tik tam skirtais rūbais, atsineša garbinimui skirtų daiktų, o susirinkę – gieda giesmes ir šaukia šauksmus. Ir kaip čia dar nepridėsi piniginės aukos, kurią beveik kiekvienas palieka įeidamas į „šventyklą”. Futbole netgi religijos ir tikėjimai skirstosi panašiai ir realybėje – egzistuoja daugybė jų ir kiekvienas savarankiškas „tikėjimas” sunkiai toleruoja šalia egzistuojančias „religijas”. Kiekviena futbolo „religija” turi savo dievus, didvyrius ir kankinius. Ir taip toliau.

Aišku, šios paralelės akivaizdžiai geriau tinka kokia Anglijai, Graikijai ar Serbijai, nei Marijos Žemei. Mūsuose tokias šnekas ne vienas palaikys šventvagiškomis. Tačiau jei kalba užeitų apie krepšinį, didelių prieštaravimų, manau, nebeliktų. Tą žaidimą žmonės nė kiek nesigėdydami vadinasi didžiausia Lietuvos religija. Tikrąją religija. Net užsieniečiams apie tai pasakoja. Žodžiu, spręskit patys ar futbolo lyginimas su religine patirtimi yra korektiškas ir teisingas. Tačiau ši knyga yra parašyta ant tokio teiginio pamato, todėl jį čia būtina minėti – kitaip ir kiti teiginiai gali būti sunkiai suvokiami.

>>>

Vienas iš įdomesnių, nors visiškai elementarių dalykų – autoriaus prisiminimas apie savo vaikystę, kuri, be abejo, taip pat buvo persmelkta futbolo. Jis pasako paprastą faktą – jau tada, ankstyvoje vaikystėje, jam ir jo draugams būdavo maloniau identifikuotis su vietiniu futbolistu, nei su kokia nors tarptautine kino žvaigžde ar kokiu nors muzikantu. Elementarus pastebėjimas, tačiau jame glūdi ne tik tiesa, bet ir tam tikra socialinė reikšmė, kurią tokiame mieste kaip Marijampolė vaidina čia gimę Sūduvos žaidėjai. Vaikai, žaidžiantys futbolą juos mato ir greičiausiai būtent jie yra jų herojai. Nes jei tavo kaimynas yra koks nors Slavickas ar Vitkauskas, tai ko gero reiškia žymiai daugiau, nei turėti maikę su Ronaldo pavarde ant nugaros.

Aišku, ir vėl tempiu kiek persistengdamas. Nes juk faktas – kažin ar lietuvių vaikai taip pat beprotiškai žaidžia futbolą, kaip bent jau kadaise žaisdavo britų vaikai. Šiais laikais šiaip sau, kieme ar gatvėje, apskritai retokai futbolą žaidžiančius vaikus bepamatysi. Net mano laikais situacija buvo ženkliai geresnė. Bent jau mano pėdų sąnariai ištąsyti buvo dar prieš gerus 25-30 metų, kai bet kokiais kamuoliais ir bet kokiu metu laikų futbolas buvo žaidžiamas mokykloje kiekvienos pertraukos metu (ir truputį prieš pamokas, ir truputį po pamokų). Gerai. Esmė ta, kad knygos autorius, ponulis Alanas, labai gražiai veda mus nuo to tarsi įgimto, į kraują įaugusio troškimo nuolat lošti futbolą link paauglystės laikais pradėjusio formuotis vis stipresnio troškimo futbolą stebėti, jį palaikyti, mylėti ir t.t. Gan teisingai jis pastebi ir tai, kad antrojo troškimo augimas būdavo praktiškai toks pats, kaip ir pirmojo troškimo silpimas.

Štai šioje vietoje Alanas Edge’as prieina vieną svarbiausių savo knygos taškų. Jis sako suprantąs, tuos gaivališkus, sunkiai įvardijamus jausmus futbolui, kuriuos išgyvena vaikai. Tačiau, kaip nutinka, kad ir suaugęs žmogus, jau galintis viską racionaliai apmąstyti, įvertinti ir įvardyti gali būti apimtas tokios pat kilmės, jokiai logikai nepasiduodančių, visiškai iracionalių emocijų ir išgyvenimų? Kodėl taip yra? Štai yra ko gero esminis tiek šios, tiek visų kitų panašių knygų klausimas.

Štai koks yra Alano atsakymas (čia yra jo atsakymas, aš nesiimu vertinti – teisus jis ar klysta – juolab, kad ir vėl akis ima badyti Britanijos ir Lietuvos futbolo skirtumai). Alano manymu, kiekvienas žmogus savo gyvenime nori ir ieško bent šio to pastovaus ir nekintamo. Tarsi stovyklos, į kurią visada galėtum sugrįžti, kaip į namus. Daugeliui iš mūsų namai, šeima, draugai sudaro mūsų aplinkos esmę. Deja, dėl įvairių priežasčių šiais laikais šie trys gyvenimo stulpai toli gražu nepasižymi dideliu stabilumu ir pastovumu. Šiaip laikais žmonės juda, keičia gyvenamas vietas, keičia darbovietes ir draugus, skiriasi ir tuokiasi iš naujo, vieni vaikai palieka namus, o kiti juose atsiranda ir t.t. ir t.t.

Štai taip, autoriaus manymu, futbolo klubas tampa ta uola, kuri susieja žmogaus praeitį, vaikystę su dabartimi. Ištikimybė kadaise pasirinktam futbolo klubui tampa įrankis, leidžiantis žmogui visada kartu „turėti” ir savo vaikystę, su visais jos idealais ir siekiais.

Gerokai vėliau, po kokio šimto puslapių, Alanas Edge’as, gal net ir nesąmoningai, pats patvirtina šį teorinį pamąstymą savo gyvenimu. Jis prisipažįsta, kad visame kame, kas liečia Liverpulį, jis visą gyvenimą išliko tuo devynmečiu berniuku, išpūstom akim stebinčiu savo herojus, lakstančius ant žoles. Net jei dabar dauguma tų herojų bent dvidešimčia metų jaunesnį už jį patį. Tarsi rungtynių metu nustotų egzistuoti bet koks normalus gyvenimas, tarsi pats žmogus neturėtų jokios galimybės valdyti mintis, kurias jam kelia jo mylimas futbolo klubas. Kad ir kaip beviltiškai ir patetiškai tai beskambėtų, sako ponulis Alanas, jis vis dar kartais pasvajoja apie tai, kaip jis pats žaidžia už savo komandą – lygiai taip, kaip už Liverpulį žaisti svajojo būdamas devynerių.

>>>

Gerai. O dabar keletas paskutinių svarbių taškų. Vienas jų prasideda ten, kur knygos autorius teigia, jog Liverpulio sėkmė visada padėdavo jam įveikti savo paties gyvenimo sunkumus. Kad ir kas benutiktų, jis žinodavo, kad yra vienas dalykas, kuris bus svarbesnis už visas asmenines nesėkmes.

Be abejo, Liverpulis jau ir tais laikais buvo ypatinga komanda. Autoriaus teigimu, tarp 1973 ir 1989 metų šis klubas laimėjo 6 europines taures, 7 įvairaus tipo britų taures ir 10 britų čempionatų. Legendinis buvo ir komandos žaidimas. Ar reikia stebėtis, kokios reikšmės tokia klubo sėkmė turėjo miestui, kuris iš paskutinių grūmėsi su pačiais įvairiausiais ekonominiais ir socialiniais sunkumais? Anot Alano, klubas ir miestas buvo du visiškai skirtingi emociniai poliai. Neverta čia gilintis į priežastis, nulėmusias miesto smukimą. Esmė ta, kad būtent futbolas miestelėnus iš pralaimėtojų vertė laimėtojais – futbolo klubas daugumai leido pasijusti žmonėmis, bent iš dalies kompensavo tai, ką atimdavo gyvenimas. Eiti į stadioną reiškė tą patį, ką eiti kiekvieną savaitgalį į savo mylimiausio atlikėjo koncertą. Ir net jei kone kiekviena to pasirodymo detalė būdavo žinoma mintinai, niekam tų pasirodymų nebūdavo gana.

Ir vėl – elementari, bet graži pamoka apie tai, kiek daug visuomenei gali duoti toks paprastas dalykais, kaip gerai žaidžiantis futbolo klubas. Va taip skaitai ir galvoji – kokio debilizmo laipsnio turi būti šiandieninė Marijos Žemės valdžia, dar labiau apsunkindama egzistenciją kone vienintelės šiuolaikinės Lietuvos socialinės srities, galinčios padėti lietuviui išgyventi tą prakeiktą krizę? Mūsuose, aišku, jau reikia kalbėti ne tiek apie futbolą, kiek apie krepšinį, bet juk principas ir esmės yra ta pat… O juk surenk rungtynes tarp Žalgirio ir Lietuvos ryto tą dieną, kai Seimo langus daužė ir prie Seimo būtų vienos bobutės susirinkę… Tokia paprasta tiesa, kurios kai kurie personažai, matyt, taip niekada ir neišmoks…

>>>

Na ir paskutinis taškas. Šiuolaikinis – pramoginis – kapitalistinis futbolas. Čia ponulis Alanas eina visiškai tais pat takais, kaip ir Nickas Hornbis. Kalba tuos pačius dalykus ir padaro beveik tokias pat išvadas. Nieko tokio – paklausykim dar kartelį.

Pirmiausia Alanas konstatuoja elementarų dalyką – tą, kurį žino kiekvienas padoresnės šalies futbolo gerbėjas. Futbolas šiais laikais tapo dideliu verslu. Šios knygos autorius futbolo komercializaciją mato greičiau kaip neišvengiamą uždarą ratą – jame sukasi klubai, jame tenka suktis ir klubų gerbėjams. Futbolui reikėjo vis daugiau ir daugiau pinigų – stadionams restauruoti, žaidėjams pirkti ir algas mokėti. Vien pelno iš bilietų ėmė nebepakakt. Ir vien tam, kad išliktų konkurencingi, klubai privalėjo labiau nei bet kada anksčiau kreipti dėmesį į verslo pusę. Ponas Alanas tik prideda, kad futbolo komercializavimas tuo nesibaigė. Nemažai klubų, tarsi netyčia, tarsi savaime, pelno siekimą pavertė esminiu savo egzistencijos tikslu.

O tada scenoje pasirodė televizija, kuri iškart pajuto puikią galimybę užsidirbti. Autorius stebisi, kaip galėjo atsirasti specialiai vienam klubui skirti TV kanalai (primenu, knyga rašyta 1997) ir nerimauja, kad greitai išvešėjusiame televizinio futbolo pasaulyje bus keista ir originalu žiūrėti futbolą ne per TV, o stadione. Futbolo fanai, kaip ir visi kiti piliečiai, sako jis, pamažu tampa komforto ieškančiais padarais. Ir niekas šios komforto paieškos geriau nepatenkina, kaip kassavaitinis savo mėgiamos komandos rungtynių stebėjimas patogiai įsitaisius ant sofutės namuose. Čia gal jis ir perspaudė, nes net ir šiandien didieji Europos klubai stadionų lankomumu kažin ar gali skųstis. Kaip bebūtų, Alanas Edge’as iš tikro užbaigia labai panašiai, kaip Nickas Hornbis, piešdamas viziją apie į stadioną ateinančių žiūrovų specialią atranką tam, kad kiekvienas į stadioną patekęs tinkamai dirbtų kurdamas jame atmosferą, kuria milijonai galėtų mėgautis žiūrėdami futbolą per TV. 

O užbaigdamas dar kartą galiu pasidžiaugti, kad mums iki 1997 metų Britanijos futbolo bėdų ir problemų toli šaukia. Mes, per pastaruosius dvidešimt metų Marijos Žemėje pastatę vieną vienintelį stadioną, kol kas galim į futbolą vaikščioti ramiai ir be panikos. Bilietai pigūs, stadionai tušti, televizijoms lietuviškas futbolas iš esmės neįdomus. Nuostabiai gyvenam, ane?

Knyga: Marijampolės futbolo istorija

Štai ir guli prieš mane tokia labai įdomi ir specifinė knygutė. Kai kurie iš jūsų tą knygutę turit arba bent jau būsite matę. Aš pats už ją turiu nuoširdžiai dėkoti godotinam ir gerbiamam Varvalui, kuris ne tik man ją padovanojo, bet ir savanoriškai paštu atsiuntė prieš tai pašto ženklo nepaprašęs. Juk knyga leista prieš aštuonerius metus ir tik 1000 vienetų tiražu. Taip kad man nebelieka nieko kito, kaip šį raštą Varvalui, tarsi kokiai mūzai, dedikuoti. O, va, ims ir dar ką nors gero bei naudingo atsiųs?

Gerai. Apie viską iš eilės. O ta eilė lyg ir turėtų prasidėti nuo knygos autoriaus. Ir kas gi toks yra Jonas Rudžianskas? Pirmiausia – jis buvo Marijampolės futbolistas, lošęs už mūsų miesto komandas. Galima suprasti, kad lošė jis ne tik už mūsų miesto komandas. Lošė jis ir už, pavyzdžiui, Kėdainių Nevėžį, su kuriuo buvo tapęs Lietuvos čempionu. Galima taip pat suprasti iš šios knygos, kad Jonas Rudžianskas buvo tam tikru laiku ir komandos treneris. O kad Jonas Rudžianskas buvo dar ir sporto žurnalistas, atkapsčiau pats ir kaip įrodymą, įdedu žemiau pateiktą vaizdelį iš Kapsuko laikraščio „Naujas kelias”, 1978 metų, birželio 17 dienos numerio.

Taigi. Esminius faktus apie knygos autorių lyg ir išsiaiškinom. Tai dabar imkim ir pažiūrėkim, kad čia per knygutė. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir klausimų neturėtų kilti. Tai lyg ir turėtų būti futbolo istorija Marijampolės mieste. O gal Marijampolės rajone? Deja, istorija istorijai nelygi.

Aš vis tik būsiu įžūlus ir pareikšiu, kad ši knyga neturi teisės vadintis „istorija”. Iki tikros, padorios, rimtos istorijos jai dar labai toli šaukia. Iš esmės ši knyga yra statistikos apie Marijampolės futbolą rinkinys, papildytas taupiais ir glaustais komentarais, įgalinančiais tuos statistinius duomenis įterpti į šiek tiek platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Ar tai reiškia, kad ši knyga yra prasta ir dėmesio neverta? Be abejo, ne. Tai yra labai įdomus, leidžiantis smagiai kapstytis krūvose faktų leidinys. Ją gali skaityti ir skaityti. Vartyti, šokinėti per puslapius, grįžti atgal ir vėl keliauti į priekį. Spėju, Marijampolės futbole – unikalus ir didžiulę vertę turintis leidinys. Tiesiog dėl to, kad daugiau nieko kito nėra. Štai čia ir yra toji didžioji dilema, kuri lydi dažną lietuviško futbolo rašytinę iniciatyvą. Jų yra tiek nedaug, kad tiesiog rankos sunkiai kyla kritikuoti autorius bei leidėjus. Turėti tokią knygą apie Marijampolės futbolą Sūduvos gerbėjui yra didis džiaugsmas ir malonumas. Tačiau negali nematyti, kiek nedaug tereikėjo, kad tas leidinys taptų iš tikro solidžiu ir vertingu dokumentu. Trūksta elementarių žingsnių, kuriuos nuėjus, knyga nutūptų ant žymiai aukštesnės kokybinės pakopos.

Aš tyčia taip keistai pristatinėjau knygos autorių. Ir ko jūs iš manęs norit? Nejaugi knygos leidėjai negalėjo pabaigoje įdėti puslapėlio, pavadinto „Apie autorių”? Juk tai yra visiškai paprasta, įprasta ir elementariu. Ir jeigu vyresnės kartos Marijampolės futbolo veikėjams ir mylėtojams Jono Rudžiansko vardas yra tiek žinomas, kad jokios informacijos apie autorių jiems nereikia, knyga vis tik leidžiama ne tik jiems. Ir ne tik tiems metams, kuriais ji pasirodo. Knyga gyvuoja daugybę metų ir labai greitai patenka į rankas žmonėms, kurie vyresnės kartos Marijampolės futbolo grietinėlės jau nebežino ir nebepažįsta. Apie gerbiamą Joną Rudžianską tiek ir žinau, kiek išlukštenau knygoje ir kiek atsitiktinai radau ten, kur ieškos tik Sūduvos maniakai. Aišku, smagu prieš 30 metų leistame laikraštyje atrasti knygos autoriaus vardą, tačiau tokios detektyvinės paieškos šiais laikais atrodo tiesiog juokingos.

Dabar – pati knyga. Jonas Rudžianskas – nėra nei profesionalus istorikas, anei mokslininkas. Tačiau tokią knygą rašant būtų buvę naudinga susirast kokį istoriką-magistrantą, kad jis pagelbėtų taip apiforminti atliktą darbą, kad jis turėtų rimtesnę išvaizdą ir didesnę išliekamąją vertę. Jonas Rudžianskas atliko didelį darbą rinkdamas faktus ir duomenis apie Marijampolės futbolo komandas bei žaidėjus. Tačiau kažkodėl niekur nenurodė šaltinių, kuriais remdamasis tuos faktus rinko bei apibendrino. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mums po tuos faktus šmirinėti smagu, tačiau tikros mokslinės vertės jie neturi. Nes bet kas, kas norės pradėtą darbą tęsti, turėsi eiti tą patį ilgą kelią – pats susirasti šaltinius, iš kurių duomenis sėmė ir šios knygos autorius. Net jei ir galima spėti, kad nemažai dalykų, kuriuos į knygą sudėjo, Jonas Rudžianskas pats daugelį metų rinko (nes buvo komandoje arba šalia jos) – už tai prieš jį tik nusilenkti galima – tačiau net ir tokios medžiagos šaltinis turi būti nurodytas (pvz., „iš asmeninio archyvo”). Tas pats galioja ir knygoje pateikiamoms nuotraukoms. Juk yra ir jų autoriai, ir jų savininkai. Kodėl gi jų nepagerbus ir šalia fotografijos nenurodžius?

Ir kas gi buvo Sūduvos vartininkas 1987 metais? Ogi pats Lekevičius!  Čia jis tupi tamsia apranga su kamuoliu.

Lietuviško futbolo istorija paini ir komplikuota. Pokaryje kasmet vykdavo radikalių pasikeitimų (pavyzdžiui, nuolat kito čempionatų bei lygų formatai), tad viskame susigaudyti nėra taip jau ir paprasta. Jonas Rudžianskas mums lyg ir smarkiai padeda – bent jau trumpai ir bendrais bruožais kasmet tuos pokyčius apibūdindamas. Tačiau chronologinė knygos struktūra (vienas skyrius – vieneri metai) nėra labai dėkinga, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad ji supaprastina informacijos pateikimą. Bėda ta, kad einant iš vienų metų į kitus labai greitai pameti bet kokią logiką. Viskas sukrenta į vieną didelę krūvą. Norisi papildomų informacijos grupavimo principų – pavyzdžiui, lentelė, rodanti kaip kito Marijampolės pagrindinės komandos pavadinimai būtų labai naudinga.

Smagu, kad knygoje neapsiribojama griežtais Marijampolės miesto riboženkliais. Čia šiek tiek užsimenama ir apie futbolą Kalvarijoje, Kybartuose ar Vilkaviškyje. Smagu, nes tų miestų futbolas – kadaise pakankamai žymus ir energingas – šiandien yra totalioj užmaršty. Ir nėra jokių ženklų, kurie rodytų kokius nors pozityvius atgimimo judesius. Todėl šiandien yra labai naudinga ir prasminga sužinoti, kad buvo laikas, kai Kalvarijos futbolo komanda žaidė aukštesnėje lygoje nei Marijampolės, o Kybartai į Lietuvos čempionatus sugebėdavo pasiųsti po keletą komandų. Laikai keičiasi, tačiau verta žinoti, kad ne viskas, kas šiandien yra vos matoma, buvo nematoma ir anksčiau.

Vyresnieji puikiai prisimins šį Vilniaus Žalgirio žaidėją. O tuo tarpu Valdas Kasparavičius 1975 metais kartu su Marijampolės Sūduva laimėjo Lietuvos čempionato bronzos medalius.

Apibendrinu. Taigi, ši knyga turi šiokios tokios statistikos (daug, tačiau gan chaotiškai pateiktos), šiek tiek bendro pobūdžio komentarų apie anų laikų futbolo realijas (oi, kaip tų komentarų norėtųsi daugiau) ir daug įvairaus dydžio fotografijų (nemažai kurių yra vos vos įžiūrimos dėl prastokos ir pigios knygos spaudos). Statistika yra įdomu. Dar įdomiau, jei toji statistika būtų pateikiama išsamiau, o ne tik fragmentiškai – juk ji vis viena greičiausiai buvo surinkta. Spėju, kad jos platesniam pateikimui galėjo trukdyti tik ribotas knygos puslapių skaičius.

Tačiau aš apskritai statistikos atsisakyčiau, jeigu ją pakeistų tikri istoriniai pasakojimai. Pagrįsti faktais, tačiau dar labiau pagrįsti liudininkų pasakojimais, komentarais ar paties autoriaus dalyvavimo tiems faktams gimstant. Būtent taip buvo parašyta nedidelė šios knygos dalis. Pati pradžia. Įžanga. Pacituosiu ją beveik visą.

„/…/ Marijampolės futbolo komandos Lietuvos pirmenybėse Suvalkijos apygardoje žaisti pradėjo 1930 m. Iš tikrųjų pačioje Marijampolėje komandos kūrėsi 1921 metais. Pradžia buvo sunki. To metu žaidėjai nežinojo nei aikštės, nei vartų matmenų. To laiko futbolo įvykių gyvo liudininko S. Baskakovo prisiminimais, kažkoks Džo atvežė anglišką žurnalą, iš kurio piešinių pavyko bent minimaliai sužinoti futbolo žaidimo taisykles ir futbolo aikštės matmenis. /…/

Įdomiai to meto futbolo padėtį pasakojo Mykolas Baskakovas. Tuo laiku apie komandos rėmimą nebuvo ir kalbos. Pats Mykolas sakėsi nebuvo ekstra klasės žaidėjas, o daugiausia rūpinosi komandos ūkiniais reikalais (rinkdavo iš žiūrovų rinkliavą kamuoliui, o šis buvęs labai brangus), medžiagą aprangai pasiūti. Turimą inventorių žaidėjai labai brangino. Jį remontuodavo aistringas futbolo gerbėjas batsiuvys Mikalauskas, kuris sugebėdavo net pasiūti kamuolį, nors ir primityvų. Futbolo komanda rūpinosi klebonas Kazlauskas, kuris nupirkdavo futbolo batų, o po laimėtų rungtynių Klimaitės restorane užsakydavo vakarienė 11 žmonių ir du butelius degtinės. Žaidėjai pasižymėdavo drausme, pareigingumu. Po darbo vakarais, palikę šeimas su namų rūpesčiais, į treniruotes rinkdavosi du kartus per savaitę, o rungtyniaudavo sekmadieniais. Prisiminė Mykolą Balšną, kuris gyveno Kalvarijoje, o į rungtynes eidavo pėsčiomis arba atvažiuodavo pakeleivingu vežimu, bet niekada nevėluodavo/…/”.  

Va čia yra tikroji, gyvoji istorija. Iš to pusantro puslapio filmą apie prieškario lietuvišką futbolą susukt galima. Apie knygnešį Džo, apie batsiuvį-kamuolių dirbėją Mikalauską ir apie kleboną, kuris vodkės futbolistams pastatydavo. Ir apie Mykolą iš Kalvarijos pėsčiom į rungtynes kulniavusį. Neblogas fizinis pasirengimas ane? 17 km pėsčiomis, atžaidi rungtynes ir dar tiek pat pėsčiomis namo! Įspūdinga, nėra ką ir besakyt.

Va štai tokių istorijų šiai knygutei labiausiai trūksta. Juolab, kad galima spėti, jog knygos autorius panašių istorijų turėtų būti kalnus pririnkęs. Juk iš mano cituotos įžangos yra akivaizdu, jog kalbino tuos, kurie Marijampolėje futbolą pastaruosius aštuoniasdešimt metų darė. Juolab, kad ir pats Jonas Rudžianskas, spėju, nemažiau tokių istorijų gali papasakoti apie tą laiką, kai pats komandoje buvo.

Vienžo, puiki knyga. Lauksim daugiau. Lauksim to, kas į šią knygutę netilpo. Girdėjau, kad yra rengiama dar viena knyga, kurioje ir bus sudėta daugiau prisiminimų, istorijų ir pasakojimų. Labai jos norėtųsi. Jei kas žinot, kokioje stadijoje yra naujoji knyga – praneškite. Jeigu kas nors, kas tą knygutę kuria norėtų bet kokių žinių apie ją pagarsinti – visada su didžiausiu malonumu eterį suteiksiu. Ir jei šiais sunkiais laikais nebėra vilties artimiausiu metu tą naująją knygą atspausdintą išvysti – mielai ją arba jos fragmentus čia paskelbčiau.

Knyga: Scoop!

Kadangi paskutinė mano kaimo naujiena buvo gripas, tai vietoj įprastinės trečiadienio kelių puslapių litanijos, šį kartą siūlau tik paveiksliukus pažiūrėti. Gal pernai, o gal ir šiemet pakliuvo man į rankas tokia totali nesąmonė – kažkoks senas senutėlis britiškas sporto almanachas. Iš pradžių norėjau į mest šalin, paskui vis tik atsiverčiau. Aišku, pasijuokiau, bet galų gale jis man visai patiko.

Toks šiais laikais sunkiai suvokiamas leidinukas. Sudaro jį vien tik vaizdeliai ir keletas nelabai aiškios kilmės bei paskirties tekstų. Suprantu, 1983 metais Maradonos spalvota fotkė A4 formatu ko gero buvo vertybė – juk nebuvo nei interneto, nei spalvotų printerių, o ir laikraščiai tais laikais nespalvoti ėjo. Į almanachą sukrautos nuotraukos, piešiniai, krūvos komiksų (!!!) įvairių sporto šakų temomis ir viskas pagardinta šiandienos akiai labai mielu, “rankų-darbo-koliažiniu-iškirpau-priklijavau” dizainu – žodžiu, visai įkvepianti nesąmonėlė. Bent jau mūsų futbolo leidinių leidėjams būtų neprošal tokias knygas pavartyt - pažiūrėtų, kaip žmonės prieš dvidešimt metų dėl skaitytojų stengėsi. Ir tai naudos būtų, nes šiuolaikinių žurnalų jie atrodo nevarto:)

Štai serija iliustracijos ir dizaino perliukų:

Na o pabaigai pasiūlysiu visą komiksą. Įdomią ir originalią istoriją apie tai, kokius sprendimus reikia daryti, kai komanda atsiduria sunkioje padėtyje. Sakyčiau, yra paralelių šioje pieštoje ir aprašytoje istorijoje su mūsų šiandiena… Ir mūsų komanda, taip sakant, sunkioje padėtyje… Ir mūsų komandos vadovai vis dažniau griebiasi laaabai netipinių sprendimų… Tik kad džiaugtis labai tomis paralelėmis sunkoka… Komiksas gal ir smagus gaunasi apie tai, kaip  treneris nusprendžia atsarginį vartininką leist puolėju pažaist. Komikse tokia komanda gali laisvai laimėti, o tikrovėje??? Gal šiemet kokį panašų stebuklą įgyvendintą pamatysim? Ką gali žinot:) O dabar kviečiu komiksą pakomiksint – spauskit ant vaizdelio, jis taps tiek didelis, kad turėtumėte įskaityti, kas parašyta.

Knyga: Fever Pitch

Žiūrim mes futbolą ir mėgstam tą žaidimą. Žiūri ir mėgsta jį ir kitose smagiose mūsų planetos vietose. Skirtumas tik tas, kas Marijos Žemėje mėgdamas futbolą dažnokai jautiesi vienišas. Ypač jeigu mėgsti ne Europos ar Pasaulio čempionatus, ne Čempionų lygą, o tikrą lietuvišką futbolą. Netgi tie, kurie palaiko LT rinkinę, kai toji lošia su kokiais prancūzais ar ispanais, nesiskaito. Drįsčiau teigti, kad tik tie žmonės, kurie myli lietuvišką futbolą žaidžiamą Lietuvoje, myli futbolą iš tikro. Visi kiti – tokie laikini „gražaus futbolo” gerbėjai, kuriems futbolas yra tik vienas iš daugelio laisvalaikio praleidimo būdų. Nei geresnis, nei blogesnis. Dominantis tik tuomet, kai dienraščio pirmam puslapy pamato straipsnį apie tai, ką pietums valgė į Lietuvą atskridę užjūrio šalies futbolo žvaigždės. Būtent tie žmonės niekaip nesugeba pastatyti to „nacionalinio” stadiono, nes stato jį ne dėl futbolo, o dėl visiškai kitų tikslų.

Ir kam gi man reikėjo tokios keistos įžangos, jei iš tikro tenorėjau aprašyti neseniai skaitytą britišką knygą apie futbolą? Esmė tame, kad aukščiau aprašyti žmonės apskritai ko gero nelabai suprastų, kaip galima rašyti knygą apie tokį elementarų dalyką kaip futbolas. Ir ką gi toje knygoje galima parašyti? Knyga apie krepšinį – dar suprantamas projektas. Bet ir tai tik tuo atveju, jei knyga vadintųsi „Šlovingi lietuviško krepšinio puslapiai”. O rašyti knygą apie tai, kaip tu beprotiškai myli futbolą? Apie tai, kaip be futbolo negali gyventi (tiesiogine šio žodžio prasme)? Apie tai, kaip futbolas visiškai lemia tai, ką tu dirbi, su kuo draugauji ir kur gyveni? O jei dar pasakyčiau tiems žmonės, kad tokią knygą parašęs žmogus tapo toks garsus, kad gali visai padoriai pragyventi iš savo rašytojiško darbo, tai jie manęs apskritai nesuprastų.

Pas mus yra susiformavęs suvokimas, kad į kitą miestą savo mylimo komandos palaikyti važiuoja tik organizuotos gerbėjų grupės. Krepšinyje situacija kiek geresnė, tačiau ir ten iš esmės kitoks formatas galioja tik rinktinės varžyboms. Tūlam lietuviui sunku įsivaizduoti, kad eiliniai komandos gerbėjai gali važiuoti vien dėl to, kad jie negali ir nenori praleisti rungtynių, kuriose dalyvauja jų komanda. Juk sezonas toks trumpas! Važiuoja tūkstančiai žmonių, kuriems rūpi tik futbolas. Ne santykių išsiaiškinimas su kitos komandos gerbėjais, ne turizmas, o tik futbolas.

Fever Pitch yra eilinio „Arsenalo” gerbėjo autobiografinis veikalas – ilga „priklausomybės” istorija, papasakota nuo pačios pradžios. Graži knyga, ko gero gražiausia knyga apie meilę futbolui. Na bent jau aš gražesnės knygos apie visų mūsų mylimą žaidimą nesu skaitęs.

>>>

Kas yra knygos autorius? Nickas Hornby – šiuo metu gerai žinomas jaunesnės kartos britų rašytojas. Nesu tikras, ar yra kas nors iš jo veikalų išversta į lietuvių kalbą, tačiau filmą About a Boy bus matę dauguma. Prieš šį filmą buvo to paties pavadinimo Nicko knyga. Trečioji knyga. Pirmoji buvo Fever Pitch. Įdomu, kad žmogus tapo rašytoju, parašęs savo „ligos” istoriją. Didelis noras rašyti tapo įgyvendintas temai pasirinkus, kaip galima suprasti iš knygos, svarbiausią savo gyvenimo motyvą – futbolą. Tiksliau, net ne futbolą, o vieną futbolo klubą. Gan sudėtingas būdas tapti rašytoju, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žymiai lengviau tai padaryti parašius romaną, nei autobiografinę knygą, kai tau tik šiek tiek virš trisdešimties. Tačiau futbolas Anglijoje yra visiškai kas kita, nei futbolas Lietuvoje. Spėju, ten nieko pernelyg nestebino, nei pasirinkta tema, nei autobiografinė forma. O kad ši knyga tapo be proto populiari, lėmė du esminiai dalykai. Viena, Nickas Hornby greičiausiai užkabino stygą, kurią turi didelis procentas britų (meilę futbolui, ne ką kitą). Antra, Nickas Hornby tai padarė ypač atvirai ir nestokodamas saviironijos. O saviironiškas požiūris į savo silpnybes visuomet daro įspūdį.

Apie ką ši knyga? Manau, jau galėjote suprasti. Ši knyga yra apie vieno žmogaus meilę vienam futbolo klubui. Knyga prasideda nuo jo pirmojo apsilankymo stadione. Kaip ir dera britui, į stadioną jį pirmą kartą nusivedė tėvas. Pats vaikas futbolu nelabai tuo metu domėjosi, tačiau Anglijoje gyvenantis tėvas, matyt, neįsivaizdavo, kaip jis galėtų neįvesti savo sūnaus į futbolo pasaulį. Čia tik pas mus sūnui ąžuolai sodinami, o ten iš kartos į kartą tėvas sūnui „perduoda” futbolo klubą, kurį yra pats „paveldėjęs” iš savo tėvo. Gal šio rašytojo tėvas ir nebuvo pats karščiausias futbolo gerbėjas, tačiau vienuolikmetį sūnų futbolas taip užkabino, kad jis vaikščiojo į futbolą ir tuomet, kai tėvai išsiskyrė ir teko tai daryti vienam. Bėgo metai, keitėsi autoriaus gyvenimas, jis tapo paaugliu, paskui studentu, paskui darbuotoju, tačiau futbolas nepaliko jo gyvenimo. Ir jei būdavo jo istorijoje metų, kai svarbesni atrodė kiti dalykai, po kurio laiko jis ir vėl neišvengiamai grįždavo į stadioną.

Antras dalykas, dėl kurio ši knyga kabino ir mano stygas būtent dabar, buvo tam tikra paralelė su tuo, ką mums pernai krėtė Sūduva. Tais laikais, kai Nickas Hornby pradėjo vaikščioti į Arsenalo rungtynes, šis buvo velniškai vidutiniškas klubas. Nieko nepasiekiantis ir net neturinti šansų ką nors pasiekti. Tiksliau – kartais pasiekiantis (kokį kartą per dešimt metų) ir dėl to tik dar daugiau skausmo sukeliantis savo gerbėjams visais tais ilgais metais, kai pasiekti ką nors žymesnio nėra jokios vilties. Štai taip formavosi šio bičo santykis su savo klubu – greičiau per nuolat ant gerbėjų galvų pilamas nesėkmes, nei per laimėjimų ir didingų pergalių euforiją. Būtent dėl to autoriaus „priklausomybė” atrodė dar beprasmiškesnė arba didingesnė. Čia jau kaip pažiūrėsi – aukščiau mano aprašytam futbolo „mėgėjui” toks prisirišimas prie nuolat pralaiminčio klubo atrodys beprotybe. Tačiau tiems, kurie yra vaikščioję į Sūduvos varžybas, kai ji žaidė antroje lygoje (deja, man to padaryti neteko) ir tebevaikšto į jas iki šiol, pono Nicko gyvenimas atrodys visiškai suprantamas ir artimas.

Aišku, Sūduva teturėjo vieną liūdnesnį sezoną. Liūdnesnį tik dėl to, kad teoriškai stipri komanda taip ir neparodė nieko stebuklingo. Po kiekvienų rungtynių ir vėl atgimdavo viltis, tačiau pernelyg dažnai ji ir vėl žūdavo po sekančių rungtynių baigtį skelbiančio teisėjo švilpuko. Tačiau tai jokiais būdais nereikšdavo to, kad viltis išnyksta amžinai. Ne. Ji ir vėl prisikeldavo kartu su sekančiu rytu. Ir vėl trukdavo iki pat sekančių rungtynių. Ir vėl žlugdavo tam, kad ir vėl atgimtų. Buvo ir smagių akimirkų, tačiau jas kažkaip užgoždavo beviltiškos nesėkmės ir labai vidutiniški viso sezono rezultatai. Trumpai tariant, tai, ką skaičiau Nicko Hornbio knygoje, dažnai pasitvirtindavo ir realybėje. Tačiau buvo smagu suvokti, kad ir Lietuvoje galima savo klubą mylėti taip, kaip myli jį futbolo tėvynės gyventojas.

Ko galima iš šios knygos pasimokyti. Čia ir prasideda visi įdomumai. Knyga gerai kabina emociniame lygmenyje. Istorija taip sukalta (arba, tiksliau – papasakota, juk knyga – autobiografinė), kad tapatintis su jos, tos istorijos, pasakotoju yra labai lengva. O kai gali susitapatinti su knygos herojumi, tai ta knyga tave visuomet labiau kabina, nes viską, ką skaitai ar matai, gali sėkmingai perkošti per savo subjektyvią prizmę.

Tačiau knyga paduoda ir daugybė įdomių, išmintingų, originalių ir pamokančių požiūrių į futbolą ir jo egzistenciją šiuolaikiniame pasaulyje. Kartu su savo gyvenimo evoliucija, knygos autorius seka ir futbolo evoliuciją – nuo paprastos darbininkų pramogos iki sudėtingų verslo sistemų.  Taigi, važiuojam per knygą.

Kas yra futbolo maniakas? Knyga pradedama nuo šios esminės sąvokos. Ji vartoma iš visų pusių, nes autoriui reikia aiškiai parodyti, kas jis yra. Viskas tampa aišku, kai trumpai pristatomas autoriaus kolega-maniakas, kuris šaltą sausio popietę keliavo pasižiūrėti Wimbledon ir Luton (kam neaišku, tai yra du nelabai žymūs anglų klubai) dublerių rungtynių. Važiavo vienas ir važiavo be jokios slaptos minties – važiavo dėl to, kad jam iš tikro buvo įdomios tos varžybos. O vėliau ilgai diskutavo su autoriumi įrodinėdamas, kad jo elgesyje nėra nieko ekscentriško.

Aišku, Anglija yra kitokia šalis – tačiau ir ten toks elgesys kelia nuostabą. Tačiau už poros puslapių autorius primena Derby County klubo istoriją 1990-91 metų sezone, kai klubas buvo beviltiškai paskutinis aukščiausioje lygoje. Nepaisant to, visą sezoną į namų rungtynes ten vidutiniškai ateidavo 17 000 žmonių. Ir jei, autoriaus pasiūlymu, atmesime kokius 3000 atvykusių svečių komandos sirgalių (!!!! Mūsų ausims ir šis skaičius turėtų skambėti visai neblogai), vis viena liks bent 14 000 žmonių, kurie 18 kartų per sezoną ėjo žiūrėti paties blogiausio futbolo lygoje. Nuo to laiko situacija, spėju, nelabai pasikeitė – pamenu, berods užpernai, netyčia užkliuvo akis už žiūrovų kiekio Leeds United namų rungtynėse. Toji komanda mušėsi dėl išlikimo CC lygoje, o į namų rungtynes (kurias jie, beje, pralaimėjo) užsuko apie 30 000 žmonių.

Kadangi autoriaus klubas jam pradėjus lankyti stadioną taip pat nerodė jokių stebuklų, autoriaus meilė jam iš esmės augo per negatyvą. Nes taip stadione jautėsi dauguma aplink jį esančių žiūrovų. Komanda lošė prastai ir jau rungtynių pradžioje žiūrovų reiškiamas pyktis pamažu virsdavo atvira neapykanta, kuri, pasiekusi epogėjų, pavirsdavo beviltišku ir tyliu nepasitenkinimu. Tai yra vienas iš esminių šios knygos teiginių – nepaisant to, kad futbolas daugumai jo mylėtojų nuolat neša nusivylimus (tik retkarčiais pertraukiamus džiugų momentų), tų mylėtojų (maniakų) gretos nemažėja. Daugiau netesiu, nes perpasakoti tai nėra lengva. Galų gale, tai to žmogaus būsenos ir vizijos, su kuriomis mums nebūtina sutikti.

Tačiau galime ir vėl prisiminti šį Sūduvos sezoną. Ko komanda savo gerbėjams daugiau atnešė – nuoskaudų ar džiaugsmo? Iš esmės net ir šio blogo tekstuose, o ypač komentaruose, negatyvūs vertinimai būdavo žymiai dažnesni už pozityvius. Galų gale, ir stadione labai jau dažnai skambėdavo prakeiksmai komandai. Kai kuriuos toks žiūrovų elgesys piktino, tačiau iš esmės jis buvo visiškai natūralus. Galim tik pajuokauti, kad kaip ir dera suvalkiečiams, Marijampolės stadiono žiūrovai dažniausiai savo nepasitenkinimą reikšdavo reikalaudami sugrąžinti pinigus už bilietą.

Tačiau žiūrovų iš esmės nemažėjo. Tiksliau – sezonui įpusėjus, labai greitai atsisijojo atsitiktiniai stadiono lankytojai. Iš maždaug 2000 sezono pradžioje, liko maždaug stabilus 1000, kuris į stadioną ateidavo nepriklausomai nuo to, kaip Sūduva sužaidė paskutines rungtynes, su kuo šį kartą žaidžia ir kokios tą dieną yra oro sąlygos. Net paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu, man rods, buvo tie patys stabilūs pora šimtų marijampoliečių, kurie paprastai apsilanko Sūduvos rungtynėse sostinėje.

Ar šiuos žmones mes jau galima vadinti maniakais ta prasme, kokią šiam žodžiui suteikia Nickas Hornby? Spėju, kad taip. Jeigu tai dar nėra stipriau. Nes A lyga Lietuvos kultūriniame bei socialiniame gyvenime greičiausiai atitinka tą vaidmenį, kurį Anglijoje vaidina kokia nors trečia, ketvirta arba apskritai regioninė lygos. Pavyzdžiui, savo aplinkoje aš galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurie yra buvę A lygos rungtynėse. Ir kaip jūs manot, ką jie apie mane galvoja, kai pirmadienį paklausus jiems manęs apie savaitgalį, aš atsakau, kad savaitgalis buvo prastas, nes Sūduva pralošė? Manau, jie galvoja, kad aš esu apsimetėlis ir Sūduvą naudoju tik tam, kad būčiau originalus ir turėčiau keistą bei retą pomėgį. Nes mano aplinkoje būtina įvaizdžio dalis yra turėti kokį keistą bei retą pomėgį. Tokį, kurio niekas kitas neturi. Praktiškai niekas iš mano kasdienės aplinkos žmonių nežino, kad aš rašau šį blogą. Aš apie tai nepasakoju, nes nematau jokios prasmės. Jei papasakočiau – manau, likčiau nesuprastas.

Kaip bebūtų, ta knyga, manau, galėtų paaiškinti mūsų komandos vadovams ir atstovams, kad negatyvūs jausmai, kartais reiškiami šiame bloge ir stadione nėra nieko ypatingo. Tai nėra komandos išdavystė ar nepagarba ją valdantiems žmonėms. Tai yra natūrali normalaus futbolo gerbėjo reakcija į reiškinį, kuris jų gyvenime reiškia žymiai daugiau nei eilinę savaitgalio pramogą. O tai mus veda tiesiai prie sekančio punkto.

Kaip pasirenkamas klubas? Anot Nicko Hornbio, klubas nėra pasirenkamas. Aš sakyčiau, kad klubas tave pasirenka. Aplinkybės susiklosto taip, kad tu tiesiog neturi kitos išeities. Ir, kaip rodo mano paties istorija, visai nebūtina būti gimusiame ir didesnę gyvenimo dalį praleidusiam Marijampolėje, kad šio miesto klubas tave pasirinktų. Aišku, tiesioginio ryšio su miestu reikia, jis yra privalomas. Taip pat privalomas ir „susipažinimo ceremonija”, kuri gali įvykti tik vienoje vietoje – stadiono tribūnoje. Pirmą kartą eidamas į stadioną tu dar nežinai, kas tavęs laukia. Iš esmės tu net neplanuoji į stadioną ateiti antrą kartą.

Nicko Hornbio atveju į stadioną jį nusitempė tėvas. Hornbis sako, kad klubas jam buvo paprasčiausiai „pristatytas”. Ir net jei tėvas nebuvo toks karštas Arsenalo gerbėjas, kokiu vėliau tapo sūnus, šiam pakako vienerių rungtynių. Lojalumas savo klubui, teigia Hornbis, yra žymiai stipresnis, nei vestuvių įžadai. Joks normalus vieno klubo gerbėjas neleis sau „vienos nakties romano” su kitu klubu. Todėl kai tavo klubas keliauja iš žemos lygos į dar žemesnę, kai parduoda geriausius žaidėjus ir nusiperka tokių, kurie, tu tikrai tai žinai, nemoka žaisti, kai eilinį kartą aikštėje nuobodžiai ridinėja kamuolį, tau nieko kito nelieka, kaip nusikeikti, grįžti namo, praleisti neramią savaitę ir vėl sugrįžti tam, kad visa tai iš naujo išgyventum.

Štai toks klubo ir jo gerbėjo-maniako santykis. Aš pritariu Hornbiui, kai jis sakosi esąs pirmiausia „Arsenalo”, o tik paskui – futbolo gerbėjas. Kai jis pasakoja apie tai, jog niekada negalės žavėtis priešininkų žaidėjo įvarčiu. „Aš einu į futbolą dėl įvairių priežasčių, tačiau niekada jame neieškau pramogos ir kai šeštadienį stadione matau tuos panikos apimtus, niūrius veidus, aš suprantu, kad kiti jaučiasi panašiai” – sako Nickas. Štai kodėl gerbėjai-maniakai ir žurnalistai rungtynes mato kitaip. Baigdamas šią temą Hornbis baksteli pirštu į vieną iš savo prisiminimų, kuriame jis savaitę meldėsi, kad priešininko komandos geriausias žaidėjas, pasaulinio lygio futbolo žvaigždė, negalėtų žaisti prieš jo komandą artėjančiose rungtynėse. Šis prisiminimas geriausiai simbolizuoja tai, ką futbolo klubas gali padaryti su savo gerbėju – nes tai yra tas pats, kaip nusipirkti nežmoniškai brangų bilietą į nežmoniškai garsaus teatro spektaklį ir tikėtis, kad vaidinimo dieną žymiausias aktorius, spektaklio žvaigždė, peršals ir negalės vaidinti.

Kur veda šiuolaikinis futbolas? Savaime suprantama, Nicko Hornbio futbolo realybė tikrai nėra ta pati, kuria dalinamės mes visi Lietuvoje. Kai jis kalba apie šiuolaikinį futbolą, jis kalba apie tai, kad anksčiau darbininkų klasės vaikinai galėdavo pasižiūrėti Arsenalo rungtynes už 25 pensus ir apie tai, kad pastačius naują stadioną bilietai ėmė kainuoti tiek, kad dešimtis tūkstančių darbininkų klasės vaikinų keičia vidurinės klasės šeimos ir pasiturinti visuomenės grietinėlė. Tie klasikiniams futbolo žiūrovams Anglijoje – darbininkų klasės vaikinams – naujieji bilietai paprasčiausiai per brangūs.

Smagu, kad Nickas nepradeda nuvalkiotos ir beviltiškos šnekos apie tai, kaip šiuolaikinis futbolas atsisako savo tipinio, daugelį metų stadionus užpildžiusio žiūrovo. Nekalba apie tai, kad turtingieji klubai išdavė savo tradicinius gerbėjus. Vietoje to, jis atranda labai įdomų šios problemos kampą, kuri tiesiogiai susijusi su paties klubo egzistencija.

Nickas teisingai pastebi, kad atmosfera futbole yra ko gero esminis malonumo elementas. Dauguma mūsų taip pat puikiai žino, ką reiškia žiūrėti eilines A lygos rungtynes kartu su dar 800 bepročių, nusprendusių ateiti į stadioną ir ką reiškia pilnas stadionas, kad ir per rinktinės varžybas. Todėl tie dainuojantys ir skanduojantys organizuotų gerbėjų sektoriai ne tik klubui tiesiogiai neša pinigus (pirkdami bilietus), bet, kas yra žymiai svarbiau, garantuoja tinkamą atmosferą. Tai tiesiogiai yra susiję su klubo finansine sėkme, nes jei nebus atmosferos, tai net ir Anglijoje į rungtynes susirinks tie patys lietuviški keli šimtai. Todėl, kad tie turtingi vadybininkai, kurie ima VIP ložes, ateina į stadioną ne tiek / ar ne tik žiūrėti futbolo žvaigždžių, bet ir dėl to, kad galėtų stebėti kitus žmones, tas žvaigždes stebinčius. Nickas Hornbis teisingai sako – „kažin ar pirks turtingi vadybininkai vietas į savo VIP ložes, jeigu visas stadionas bus užpildytas tokių pat vadybininkų”? Ar viduriniosios klasės šeimos, užpildančios britų stadionus šiandien eitų į rungtynes ir tuomet, jeigu jiems patiems reikėtų kelti triukšmą ir kurti stadiono atmosferą? Taip, labai įdomus ir netikėtas pastebėjimas apie aktyviųjų viso pasaulio stadionų lankytojų svarbą šiuolaikiniame futbole.  

Kas yra geros rungtynės? Ir pabaigai – asmeniniai šios knygos autoriaus ingredientai, kurių buvimas garantuoja, jog rungtynės paliks maksimalų įspūdį. Kaip viskas šioje knygoje – tai linksmas ir tuo pat metu išmintingas komplektas. Štai koks jis. Pirmas dalykas. Įvarčiai – jų turi būti kiek įmanoma daugiau. Nesvarbu, kad jie mušami akivaizdžiai silpnesnei komandai. Jeigu įvarčius muša abi komandos, tuomet autorius kaip idealą renkasi pergalę rezultatu 3:2, kai priešininkas pirmavo 2:0 po pirmo kėlinio. Antras dalykas. Žiauriai neteisingi teisėjo sprendimai. Geriau, kai nukenčia tavo komanda (aišku, tai neturi kainuoti pergalės). Nepasitenkinimas – esminis tobulos futbolo patirties elementas. Trečias dalykas. Triukšmingi žiūrovai. Autoriaus manymu, žiūrovai labiausiai įsielektrinę būna tuomet, kai tavo komanda lošia puikiai, bet pralošinėja. Penktas dalykas. Lietus, bloga aikštė ir t.t. Futbolas tobulu oru ir tobuloje aikštėje yra pernelyg estetiškas (šitas punktas man labiausiai patinka). Šeštas dalykas. Priešininko žaidėjas gauna raudoną kortelę. Iš aikštės išvejamas priešininkų komandos narys – visada yra magiška akimirka, nors tai neturėtų nutikti pernelyg anksti. Septintas dalykas. Koks nors „bjaurus” nutikimas. Pats autorius pripažįsta, kad šis punktas gali kelti daugiausiai klausimų. Tačiau, kad ir ką kalbėtume apie žaidėjų moralinę atsakomybę, niekas geriau neatgaivina nuobodžių rungtynių kaip koks susistumdymas tarp žaidėjų. Tai kelia įtampą ir aikštėje, ir tarp žiūrovų. Autorius iškart prisipažįsta – jei jis būtų koks nors oficialus futbolo organizacijos atstovas ar žurnalistas, tokio dalyko sakyti negalėtų. O kad yra tiesiog eilinis futbolo fanas, moraliniai šio klausimo aspektai jo nedomina.

>>>

Štai tokia puiki knyga. O svarbiausia yra tai, kad kitaip nei daugelio panašių knygų atveju, Nicko Horbio Fever Pitch galima laisvai nusipirkti ir Lietuvoje (angliškai, be abejo, nors esu matęs ir rusišką vertimą). Bent jau bet kokiame rimtesniame Vilniaus knygyne, lentynoje su užrašu „Knygos užsienio kalbomis”, rasite ir Nicko Horbnio skyrelį.