LFF taurė: SŪDUVA 2:1 ŽALGIRIS

Mušiu štai ten - sako Ledesma ir muša pirmą įvartį.

Pergalė verta pralaimėjimo. Visiems aišku, ką tai reiškia. Pagaliau trečias kartas nemelavo ir Sūduva Žalgirį vis tik įveikė. Tačiau pasitenkinimas labiau idėjinis, nes galutinis rezultatas – Žalgirio naudai. Dvejos rungtynės, kurių metu Žalgiris buvo per plauką geresnis. Gerokai mažiau geresnis, nei didesnis yra Žalgirio biudžetas, tačiau pakankamai, kad galėtų ruoštis taurės finalui. Dvi rungtynės, per kurias Sūduva puolė, o Žalgiris beveik visą laiką gynėsi. Ir du kvailoki Žalgirio įvarčiai, kurie lėmė minusinį rezultatą. Tačiau Sūduva per šias dvejas rungtynes įrodė, kad gali siekti šiame sezone aukščiausių tikslų. Tik jei tokių tikslų planuoja siekti, jai reikia bent trečdaliu padidinti apsukas tokiose rungtynėse, kokiomis buvo šis dublis. Ir tų apsukų didinimas – įkvėpimo, nusiteikimo ir ryžto klausimas. Nes visi racionalūs parametrai yra tokių klubų kaip Žalgiris ar Ekranas pusėje. Kad futbole tokie dalykai yra įmanoma – taip pat visi žinome. Tačiau pasiekiami jie tik tiems, kas turi stipriausią dvasią, geležinę valią ir geriausiai įsisąmonintą pergalės viziją. Sūduva turi tam pamatą. O ar iššoks aukčiau bambos – tai jau yra pačios komandos rankose. Ir jos gerbėjų, be abejo. Kurie mažų mažiausiai ko neturėtų daryti, tai išeiti iš stadiono likus penkioms minutėms, kai rungtynės yra pasiekusios emocinį epogėjų.

Kas buvo gerai. Aprašyti rungtynes, kai nuvažiuota pustrečio šimto kilometrų, o laikrodis jau suka naują parą nėra lengva, todėl pamėginsiu duoti trumpą ir konkretų įvertinimą, be įprastinių pačios rungtynių eigos komentarų.

Pirma. Geras buvo komandos nusiteikimas. Rungtynės pradėtos be užuolankų, be žvalgybų. Įmuštas greitas įvartis – o tai panašios svarbos ir specifikos rungtynėse labai svarbu. Ypač, kai Sūduva į aikštę išėjo praktiškai be tikrų puolėjų. Tiesa, gal ir galėtum sakyt, kad įvartį sukūrė Ledesma – uždirbo pražangą geroj vietoj ir pats ją puikiai realizavo – bet rungtynių pradžią sužaidė visa komanda. Be to, po kvailai praleisto įvarčio iš niekur, komanda atsigavo gan greitai. Jei pirmose rungynėse tam reikėjo viso kėlinio, šį kartą pakako kokių 15 minučių chaoso aikštėje ir Sūduva vėl susigrąžino aikštės bei žaidimo kontrolę. Galų gale, paskutinis punktas – iš esmės spaudimo Sūduvos nesumažino iki pat finalinio švilpuko.

Antra. Šiose rungtynėse buvo labai gražių akimirkų. Tiesiog tobulų situacijų, kai žaidėjai suveikdavo kaip gerai sutepta mašina. Todėl esminis tikslas dabar yra tokių situacijų gausinimas. Beje, šių situacijų esmė labai paprasta – greitas ir tikslus žaidimas vienu lietimu. Tokiam žaidimui priešintis sunku bet kokio lygio komandoms, o Lietuvoje, kur tas lygis nėra toks jau ir aukštas, rezultatai būna tiesiog nuostabūs. Ir šį kartą lošta ne prieš kokį Atlantą ar Taurą, kur galėtum sakyt, kad gražų Sūduvos žaidimą sąlygoja silpnas priešininkas. Kad ir ataka, kurios metu vienas prieš vartininką buvo išvestas Ledesma – buvo tiesiog gražu žiūrėt, kaip per vieną sekundę visa Žalgirio gynyba liko už nugaros.

Trečia. Ar atkreipėt dėmesį į tai, kad šiandien, nepaisant minučių, kai atrodydavo, kad Sūduvos žaidėjai tiesiog nebežino, kaip tęsti ataką, mūsų komandos puolimas buvo kaip niekad  agresyvūs? Nežiūrėjau statistikos, tačiau spėju, kad netoli baudos aikštelės išprovokuotų pražangų ir smūgių į vartus skaičius šiose rungtynėse bus didžiausias per visą sezono pradžią. Ir vėl primenu – žaista ne su bet kuo, o su Žalgiriu. Buvo netgi nemažai tolimų smūgių. Aišku, jų galėjo būti daugiau, tačiau, kaip matėm, įvarčiai šiandien buvo mušti būtent taip – vienas iš baudos smūgio, o antras – iš toli.

Ketvirta. Galim pasidžiaugt ir tuo, kad Marijampolėje šiandien susirinko dvigubai daugiau žiūrovų, nei kitame pusfinalyje Panevėžyje. Netgi buvo per rungtynes nemažai akimirkų, kai komandą triukšmu palaikyti bandė ir centrinė tribūna. Aišku, 1500 žiūrovų tokios reikšmės ir lygio rungtynėse bent jau manęs visiškai netenkina, tačiau akmenų galima pamėtyt ir į tvarkaraščio sudarinėtojų daržą, nes jie yra tiek užrietę nosis, jog bandė iškviesti į dvikovą Čempionų lygos pusfinalį. O kas šioje nelygioje kovoje nugalėjo puikiai ir parodo niekingas žiūrovų kiekis abiejuose stadionuose.

Kas buvo blogai. Tiek buvo gėrio. Tačiau ir minusų buvo ne taip jau mažai. Belieka viltis, kad stiprinant stipriuosius parametrus, automatiškai mažės to, ką vis dar Sūduvos žaidime gali vadinti trūkumais.

Pirma. Na taip, vartininkai mūsuose yra didelė problema šiais metais. Šios rungtynės kaip niekad parodė, kas gali būti, kai turi gerą vartininką ir kas – kai vartininkas lošia prastai. Be abejo, dėl to kvailo Žalgirio įvarčio kaltas tik Matuzas. Sienelė ten ko gero buvo pastatyta labai vidutiniškai, o ir vartininkas nesugebėjo paprasčiausiai numušti šalin smūgio, kuris nebuvo nei pernelyg stiprus, nei sudėtingas. Aišku, taip imti ir kaltinti Matuzo kažin ar gali. Tai yra jaunas vartininkas, kuriam yra per sunku lošti tokio lygio rungtynėse. Kai šaltų nervų ir išminties reikia labiau nei talento. Todėl šiandien turime baksnoti pirštais ne į Matuzą, kuris stengiasi tiek, kiek leidžia jo patirtis ir lygis, o į tuos piliečius, kurie sugebėjo prieš sezoną paleisti iš komandos visus stiprius vartininkus prieš tai nepasirūpinę padoria pamaina. Štai dabar ir turime situaciją, kai klaidos šioje grandyje griauna visos komandos pastangas.

Antra. Rašiau, kad Sūduvai reikia užmesti bent trečdaliu daugiau malkų, kad būtų pasiektas rezultatas su tokiomis komandos kaip Žalgiris ar Ekranas. Tačiau kalba čia yra ne tik apie atsidavimą, žaidimo intensyvumą ir norą laimėti. Kalba čia eina ir apie tai, kad Sūduva tiesiog privalo daugelį žaidimo komponentų atlikti greičiau, nei atlieka dabar. Greičiau įvesti kamuolį į žaidimą po to, kai jį perima vartininkas. Mažiau jį beprasmiškai ir pavojingai stumdyti tarp gynėjų ir vartininko. Taip stumdydami kamuolį aplink savo baudos aikštelę Sūduvos žaidėjai šiandien beveik sukūrė Žalgiriui bent keletą progų įmušti. Sūduvos žaidėjai vis dar dažnokai perlaiko kamuolį. Beprasmiškai veda kamuolį link žaidėjo, kuriam ketina jį perduoti. Juk galima tokį perdavimą atlikti iškart, be to įžanginio tursenimo link adrsato. Vis dar labai dažnai suvėluoja permesdami kamuolį į kraštus ar ant nuošalės ribos lošiančiam kolegai. Kiek buvo šiandien situacijų, kai krašte laisvas stovintis žaidėjas beviltiškai mojuoja rankomis prašydamas kamuolio ir jo negauna arba gauna tuomet, kai jį jau apspitę priešininko gynėjai. Pirmieji perdavimai į priekį juk labai svarbūs – kelios sekundės čia lemia ar pavyksta sukurti pavojingą kontrataką, ar kamuolys bus pavėluotai metamas priekin tik tam, kad žaidėjas, jau išėjęs iš patogios padėties, tegalėtų jį atmesti atgal. O apei tai, kad Sūduva gali lošti tokį greitą ir tikslų futbolą, čia jau rašiau (žr. Antrą „Kas buvo gerai“ punktą). Labai norėtųsi, kad tokios atakos būtų norma, o ne tik kelios išimtys per rungtynes.

Trečia. Ši priežastis – iš objektyviųjų sąrašą. Sūduva tiesiog turi per mažai žaidėjų, kad treneris galėtų rimčiau varijuoti sudėtimi. Juk yra visiškai natūralu, kad kartais vienas kitas žaidėjas būna ne formoje ir neretai tai paaiškėja tik rungtynėms prasidėjus. Deja, mūsų treneris nelabai turi iš ko rinktis. Tokiais atvejais tenka aikštėn leisti kitos pozicijos futbolininką ir tikėtis, kad komanda tinkamai prisitaikytų prie naujo žaidimo modelio. Pavyzdžiui, šiandien, sakyčiau vienas prastesnių rungtynių šiais metais sužaidė Leimonas. Deja, Liubšys antro Leimono neturi, todėl tenka vietoje jo leisti aikštėn, pavyzdžiui, Beniušį.

Ketvirta. Jei pirmoji priežastis – objektyvi, prikalausanti nuo tokių sausų dalykų, kaip komandos biudžetas, tai komandos aštrumas pačiame atakos smaigalyje priklauso nuo konkrečių puolėjų veiksmų. O mūsų puolėjai vis tik yra tokie, kurie patys savarankiškai atakoje mažai ką gali nuveikt. Reikia rimto visos komandos asistavimo, kad tokie puolėjai, kaip Beniušis ar Lukšys taptų iš tikro pavojingi. Šiandien, pavyzdžiui, Beniušis gavo bent pusę kėlinio, tačiau nieko rimtesnio sukurti pats jis taip ir nesugebėjo. O kai taip yra, priešininko gynėjai gali skirti daugiau dėmesio kitiems pavojų keliantiems faktoriams – pavyzdžiui, centro saugams ar krašto puolėjams. Antras dalykas, dažnai žudęs Sūduvos atakas buvo mums iki skausmo pažįstamas žioplinėjimas. Žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai ir toliau stovi lyg įbestas, vietoje to, kad išlėktų į laisvą plotą ir iš to paties kolegos gautų kamuolį atgal. Beviltiškos situacijos, nes tam kolegai arba reikia beprasmiškai bandyt apeit 2-3 priešininkus arba atmest kamuolį atgal. Abiem atvejais ataka tuo ir užsibaigia.

Išvados: imti, kas yra geriausio ir atsikratyti to, kad trukdo komandos evoliucijai. Išvados paprastos. Čempionatas dar tik prasidėjo ir sutvarkyt žaidimą dar yra įmanoma. Sūduvos žaidime tikrai yra gražių akimirkų, įkvepiančių situacijos sprendimų ir nemažai talentingų futbolininkų. Mažų mažiausiai ko reikia – kad komanda ir su tokiom komandom kaip Kruoja loštų taip, kaip buvo lošiama šiandien. Energingai, agresyviai ir greitai. Tuomet tų gražių situacijų skaičius per rungtynes išaugs dvigubai ar trigubai. Tuomet tos situacijos taps norma, o ne atsitiktine sėkme.

Taurės batalijos mums jau baigėsi. Dabar vėl reikia skubiai grįžti į A lygą ir pergalių siekti ten. Artimiausios rungtynės – jau už poros dienų.

Laukiam: LFF antrasis pusfinalis

Stadionas bus atidarytas! Ir galbūt šį kartą jis atrodys taip?

Mistika. Ką nors apčiuopiamesnio prognozuot šioms rungtynėms yra visiškai neįmanoma. Abi komandos kol kas lošia banguotai ir vis dar ieško savo futbolo formulės šiam sezonui. Žalgiris pralošė Ekranui, sužaidė lygiom su Šiauliai ir vos vos laimėjo prieš REO. Sūduva sunkiai laimėjo prieš Bangą, lengvai prieš Atlantą, užtat pralošė Kruojai. Sakyčiau, Žalgiris banguoja kiek sėkmingiau, tačiau kažin ar galima jam suteikti daugiau garantijų šio trečiadienio rungtynėms. Sūduva loš namie, kur šiemet visada laimi. Žalgiris gi, savo ruožtu, gan sunkiai lošia svečiuose. O kad tai, kad žaidžiama bus Marijampolės stadione tik dar labiau apsunkina prognozių galimybę. Taigi, vaizdelis labai vienodas ir kuri komanda eis į finalą pasigalynėti su Ekranu visiškai neaišku.

Pirmąsias pusfinalio rungtynes Sūduva pralaimėjo praleidusi kvailoką įvartį pirmam kėliny, o antrame žaidimą sėkmingai persverė savo naudai. Tačiau – tik žaidimą, nes rezultato persverti ar bent išlyginti nepavyko. Kaip bebūtų – vieno įvarčio skirtumas tokiose rungtynėse nieko nereiškia.

Vilnius: veidrodėli pasakyk, kas sostinėje gražiausias? Paskutines Žalgirio rungtynes kai kas vadino „derbiu“ ir iš paskutiniųjų bandė sukelti intrigą, tiesiogiai su futbolų nelabai susijusią. Žinia, šiedu klubau bendravo teismuose, tad buvo bandoma įteigti, kad profesionalūs futbolininkai kažkaip turėtų aikštėje į tuos faktus reaguoti. Abejoju, ar tai turėjo kokios nors įtakos pačiam žaidimui. Čia greičiau stebėtojams yra įdomu tikėti, kad šiomis rungtynėmis buvo nustatinėjama futbolo hierarchija Lietuvos sostinėje.

Didžiausią juoką iškrėtė REO treneris ir sovietinių laikų Žalgirio žaidėjas Statys Baranauskas, pasakodamas apie tai, kad „šitas naujas“ Žalgiris jam nieko nereiškia, nes su ankstesniuoju neturi nieko bendra. Panašių linksmuolių ėmė rastis ir futbolo portaluose – šie bandė pasakoti apie tai, kad kažkokie mistiniai Vilniaus futbolo veteranai jau pasirinko REO, kaip futbolo tradicijų sostinėje tesėją.

Šnekos šnekomis, tačiau Baranausko šališkumas yra apgailėtinas. Kad ir kaip besuktum, vis viena yra sunku rasti bent vieną tašką, kuriame REO turi kokį nors fundamentalų ryšį su legendiniu Žalgiriu. Nekalbant jau apie tai, kad tas ryšys gali būti kaip nors stipresnis, nei dabartinio Žalgirio. Neslepiu – man Žalgiris yra viena komanda – ir šiandieninė, ir anų laikų.

Žaidėjai, kažkada sovietiniame Žalgiryje lošę ar stadionas, kuriame viena ar kita komanda lošia šiandien šiai diskusijai neturi jokios reikšmės. Tas pats Baranauskas kaip vėjas mynė iš Žalgirio ir tapo legionieriumi, kai tik tas atsisakė lošti Sovietų čempionate. Paprastai tariant, jis Žalgirio istorijoje svarbus tiek pat, kiek ir bet kuris kitas šiame klube lošęs žaidėjas. Tai yra profesionalo ir darbovietės santykis.

Futbole taip jau yra. Ne žaidėjai, ne treneriai ir ne savininkai užtikrina komandų istorijas. Jie ateina ir išeina. Kai kurie sėda į kalėjimus. Tačiau daugumai jų komanda – tik tarpinė stotelė. Darbovietė. Verslo planas. Atėjau, padirbau ir einu toliau. Vieninteliai žmonės, kuriems klubas yra gyvenimo projektas yra gerbėjai. Kai kurie Pietų IV veikėjai su Žalgiriu yra praleidę daugiau metų nei bet koks šios komandos žaidėjas. Ir šioje srityje jokie pokyčiai nenusimato. Pietų IV ir toliau bus su Žalgiriu. Kad ir kas jame žaistų, kad ir kam ši komanda priklausytų, kad ir kokioje lygoje ji loštų. Ir patys matėme – jeigu komandai iškils grėsmė, tie patys Pietų IV vyriokai pasistengs tą grėsmę neutralizuoti.

Todėl bent jau man pasakyti, kur yra tikrasis Žalgiris nėra sunku. Žalgiris yra ta komanda, kurios rungtynėse savo giesmes gieda Pietų IV. Tai yra pats tikriausias, pats geriausias kriterijus. Šio kriterijaus nepanaikina jokie biurokratiniai niuansai, jokie teismai.

O štai REO dar teks pavargti, kol bus įrodytas šio projekto rimtumas ir ilgaamžiškumas. Matėme mes Vilniuje tų klubų. Kurie ateidavo garsiai grąsindami Čempionų lygą laimėti, o po keleto metų iškeliaudavo anapilin. Nenorėdamas sumenkinti visai smagiai šiandien lošiančios komandos žaidėjų, aš vis tik manau, kad daugiau šansų išlikti turi koks Granitas ar Polonija nei REO. Vien dėl to, kad aniedu klubai turi aiškias bendruomenes, kurių interesus futbole atstovauja. REO kol kas neatstovauja niekam.

O gal mūsų stadionas galėtų atrodyti štai taip?

Marijampolė – Suvalkijos futbolo sostinė. Ačiū dievui, mums tokios diskusijos ir tokios problemos negresia. Sūduvai nieks negrąsina atimti vardo. Ir konkurencinių komandų mieste taip pat kol kas nėra. Mes galim kalbėt apie futbolą, apie žaidėjus ir apie trenerius.

Po pralaimėjimo Kruojai ir vėl pasigirdo klasikinis choras tų, kurie norėtų „mesti lauk trenerį“. Deja, neteko matyti tokių, kurie kartu dar ir pasiūlytų kokį naują komandos vadą. Arba – bent jau šiandieninių Sūduvos problemų sprendimo būdą. O galėtų. Galėtų štai taip pasakyti: „bičiuliai, aš pažįstu tokį trenerį. Jis kaip sykis dabar treniruoja stiprią Vokietijos (ar Ispanijos, ar Anglijos, ar Prancūzijos ir t.t.) aukščiausios lygos komandą. Jis mielai mestų savo šiandieninį darbą ir persikeltų gyventi į Marijampolę“. Aišku, būtų apskritai tobula, jei tas siūlytojas dar pasisiūlytų tam garsiam treneriui ir atlyginimą sumokėti. Nes, bijau, kitaip teks išleisti visą Sūduvos biudžetą. Žodžiu, trenerio klausimą galim drąsiai palikt ramybėje. Neturi jis perspektyvos.

Pakalbėkim apie Sūduvos sezono pradžią. O tos pradžios esminė savybė ko gero ir yra ta, kad komanda lošia labai banguotai. Čia sulošia puikias rungtynes, čia atrodo kaip savo šešėlis. Kad Sūduva lošti moka ir moka žymiai geriau nei ankstesniais sezonais – akivaizdu. Visi tai matėme. Ir ne vieną kartą. Tik – va – kaip padaryti, kad puikusis žaidimas kartotųsi kiekvienose rungtynėse, o nebūtų tik Dievo įsikišimo lemtas trumpalaikis pagerėjimas?

Štai tokia yra šiandien Sūduvos trenerių ir žaidėjų misija. Sustyguoti sudėtį, suderinti žaidėjų veiksmus, atrasti daugiau lyderių, kad neturint įkvėpimo vienam, čia pat atsirastų ir kitas. Lygiai taip pat svarbu, kad komanda visada rastų savyje jėgų pakilti, jeigu rungtynių metu nutinka koks nors neplanuotas trikdis – raudona kortelė, trauma ar nelauktas įvartis.

Nors prieš šį sezoną Sūduvoje neatsirado būrio naujų žaidėjų, tačiau naujokų įtaka bendram žaidimo planui pernelyg didelė, kad būtų lengva sukurti šio sezono komandos modelį. Štai turime vartininkus, kuriems dar reikia įrodyti savo sugebėjimus lošti medalių siekiančioje komandoje. O kad vartininkas nėra šimtaprocentinis, kiečiau turi lošti gynyba. Ledesma komandoje atsirado labai vėlai ir nepakankamai sezonui pasirengęs, tačiau šis brazilas yra tokio lygio žaidėjas, kad – nori nenori – žaidimą teko perkonstruoti taip, kad jis suktųsi aplink jį.

Štai tokia padėtis mūsų komandoje. Panikuoti dar tikrai nėra reikalo, tačiau pamažu sezonas artėja link tos stadijos, kai bus vis daugiau lemiamų rungtynių. Šio trečiadienio žaidimas su Žalgiriu – pirmasis toks atvejis. Šį kartą trauktis jau nebėra kur – nesvarbu kaip, nesvarbu gražiai ar nuobodžiai žaidžiant, bet laimėti šį kartą privaloma.

Trečiadienio trileris: Misija įmanoma. Kitas pusfinalis yra aiškus. REO turi dviejų įvarčių minusą ir, turint omeny, įtemptą pastarųjų savaičių grafiką, kažin ar eikvos maksimaliai jėgas tam, kad pramuštų galva sieną. Nepaisant to, kad būtent REO yra tas vienintelis klubas, kuriam į finalą prasibrauti yra naudingiausia visom prasmėm. Tačiau turėtų įvykti stebuklas, kad Ekranas namuose sugebėtų sužaisti taip, kad praloštų naujam Vilniaus klubui 2-3 įvarčių skirtumu.

Tad visų akys kryps į Marijampolę, kurioje ir vyks ko gero įdomiausia sezono pradžios dvikova. Ir čia nebus minčių apie jėgų taupymą. Tiesiog stiprieji lygos klubai jau turi savo dvikovų istoriją, savas sąskaitas ir ambicijas. Esu tikras, kad abi komandos eis į aikštę galvodamos tik apie pergalę ir jos sieks negailėdami nei jėgų, nei priešininkų. Tai yra vienas iš tų ne tokių dažnų atvejų mūsų futbole, kai žaidėjai pamiršta esą profesionalai, dirbantys savo darbą. Dėl to tokiose rungtynėse visada būna aistrų, pasistumdymų ir tikro futbolo, kuris lošiamas ne dėl pinigų ar grožio, o dėl pergalės ir garbės.

Koks galėtų būti Sūduvos planas šioms rungtynėms? Turint omeny abiejų komandų pastarųjų savaičių bangas – gal ir nelengva būtų atsakyt. Ko gero abi komandos sprendžia daug vidinės sveikatos klausimų ir šios rungtynės taps egzaminu, kuris parodys ką gero joms pavyko nuveikt per kelias dienas. Tačiau, nepaisant dilemų, kurios Sūduvą užgriuvo po beviltiško pralaimėjimo prieš Kruoją, trečiadienio rungtynių planas, sakyčiau, yra gana aiškus.

Paklauskime. O kokį gi futbolą šiais metais lošia Žalgiris? Jų treneris prieš sezoną pasakojo apie tai (jei teisingai pamenu), kad planuoja komandai greitą, atakuojantį žaidimą. Sakyčiau – kaip tarė, taip ir padarė. Žalgiris šiemet mėgsta žaisti greitai ir labai mėgsta pulti. Kitas klausimas. O koks priešininko žaidimas patinka Žalgiriui? Šį kartą atsakymas paradoksalus, tačiau teisingas. Žalgiris labai mėgsta, kai ir priešininkas puola. Taigi, peršasi labai logiška išvada. Labiausiai šiais metais Žalgiris nemyli kietai ir gausiai besiginančių komandų.

Nieko nuostabaus. Žalgirio puolimas pagrįstas greitu ir tolimu kamuolio vaikščiojimu iš krašto į kraštą ir iš centro į puolimą. Komanda stengiasi kamuolio centre neužlaikyti, nebaksnoti, o kuo greičiau jį permesti krašte puolantiems saugams. Tie, lygiai taip pat greitai, maitina iš kraštų kamuoliais į baudos aikštelę lekiančius kolegas. Kitas dažnas Žalgirio fintas – gan erdvių sienelių sistema, kai po kelių perdavimų vienas iš žaidėjų įvedamas į baudos aikštelę ir jau tada arba muša, arba meta kamuolį link vartininko aikštelės.

Iš principo, Žalgirio puolimas nors ir galingas, tačiau paprastas, pagrįstas klasikiniais šiuolaikinio futbolo elementas. Ir esmė čia – greitis bei individualūs kai kurių personų pranašumai prieš tipiškus A lygos gynėjus (lėtokai judančius ir lėtokai galvojančius). Tačiau fundamentaliausia Žalgirio puolimo sąlyga – suveikti taip greitai, kad priešininkas nespėtų gynybon sugrįžti ir kad jo baudos aikštelėje būtų kuo daugiau erdvės.

Štai čia galim grįžti prie aukščiau minėto paradokso. Tokios sąlygos randasi tik tuomet, kai ir priešininkas bando žaist panašų futbolą – drąsiai ir gausiom pajėgom lenda į puolimą, manydamas, kad nuo Žalgirio apsigins taip, kaip ginasi nuo kitų A lygos komandų. Deja, sugaudyti Žalgirio puolėjus yra sudėtinga – juk toks Eliottas gali ir apeiti, ir aplenkti, ir pasistumdyti, mušti ir galva, ir efektyviai smūgiuoti iš toliau.

Sakyčiau, kad A lygos rungtynėse Sūduva ir pasimovė ant šio iešmo. Nieko nuostabaus – juk Sūduva iš esmės bando lošti panašų futbolą. Gal kiek labiau rafinuotą, kombinacinį, ne tokį greitą – tačiau tokį, kuriame puolimas yra „geriausia gynyba“. Atrosios rungynėse (LFF taurės) jau klostėsi pagal kitą scenarijų. Ten pirmam kėlinyje Sūduva dar leido Žalgiriui žaisti savo futbolą, o antrame kėlinyje – gerokai jį prispaudė.

Taigi, planas štai koks. Pirmiausia – gynyba, o tik tada – puolimas. Ir tuo reikia užsiimt nuo pirmų rungtynių minučių. Nes paskutinį kartą Sūduva iššvaistė pirmą kėlinį, o antrame tiesiog pritrūko laiko rezultatui pasiekti.

Gynybinio futbolo prieš Žalgirį nereikia bijoti. Nes tai yra priemonė, kuri gali išmušti tą komandą iš sau įprasto žaidimo ritmo. Kadangi jų žaidimas smarkiai priklauso nuo perdavimų iš aikštės centro – reikia maksimaliai spausti būtent čia. Neleisti centro žaidėjams kvėpuoti, laisviems priimti kamuolį ir perdavinėti jį gerai matant situaciją aikštėje. Čia netgi pateisinamos švelnios pražangos, kurios ataką stabdo, tačiau link geltonos kortelės netraukia (juk aikštės vidurys, galų gale). Tos kelios sekundės leidžia visiems parbėgti į gynybą. Tuo pačiu gynėjai privalo žaisti protingai ir daugiau stebėti, nei lakstyti. Mat kamuoliai priekin dažnai metama ne į kojas, o „į plotą“ – tad jei teisingai puolėjo judėjimą nuspėsi, kamuolį perimsi lengvai ir nepervargdamas. Tuo tarpu savo baudos aikštelėje, ypač po kampinių ir baudos smūgių, būtina lošti agresyviai ir energingai – tam, kad galva gerai lošiantys Žalgirio žaidėjai arba galimybės smūgiui negautų ar muštų iš nepatogių padėčių (kas yra praktiškai tas pats). Iš esmės Sūduva visa tai darė per pirmųjų taurės rungtynių antrą kėlinį ir Žalgiris buvo užrakintas savo aikštės pusėje.

Jiems sunkiai sekėsi tvarkytis aikštės centre, o savo baudos aikštelėje Sūduvos žaidėjų visada buvo daugiau ir jie buvo greitesni. Štai tuomet Žalgiris ima nervintis ir klysti. Jam nelabai sekasi „deginti“ laiką spardant kamuolį savo aikštės pusėje, o ir gynyboje ši komanda taip pat lošia toli gražu ne taip efektyviai kaip puolime. Užtenka pažiūrėt paskutinių Žalgirio rungtynių su REO santrauką, kad pamatytum, kiek Žalgirio gynėjai klydo ir nespėjo paskui lygos debiutantų puolimą. Aš nebijočiau net jei Žalgiris šiam trečiadieniui pats paruoštų gynybinio stiliaus futbolą ir bandytų saugoti turimą persvarą, o ne dar labiau ją padidinti. Toks žaidimas tiesiog prieštarauja šių metų Žalgirio įpročiams, todėl būtų sunku tikėtis, kad racionalų gynybinį futbolą jie turėtų kantrybės atlikti taip, kaip tai daro kad ir ta pati Kruoja.

Taip jis tikrai atrodys - rungtynės baigsis visiškoje tamsoje.

Gyvenimas kviečia teoriją į dvikovą ir ją laimi. Visa tai yra šnekos. Tokie teoriniai pasvarstymai, kurie dėstomi lyg kokiame astrologijos seanse. Įdomu būtų užsukti į kiekvienos komandos susibūrimus ir bent puse ausies paklausyti, ką žaidėjams porina treneriai. Tačiau mes tokios privilegijos neturime. O visi teoriniai pasvarstymai tokie ir yra – jie numato tam tikras galimybes, tačiau negarantuoja, kad realus gyvenimas būtent taip ir klostysis. Ir gerai. Jei būtų kitaip – būtų neįdomu eiti į stadionus.

LFF taurė: Žalgiris 1:0 Sūduva

Valio. Norėčiau pasveikinti mūsų komandą! Nepaisant kvailoko įvarčio, praleisto pačioje rungtynių pradžioje ir nepaisant pralaimėjimo. Pralaimėjimas nieko nereiškia, nes bus antros rungtynės. O tas kvailas įvartis, į kurį rezultatyviai atsakyt nepavyko bent jau man nuotaikos tikrai nepagadino. Svarbiausia yra tai, kad komanda parodė, jog A lygos rungtynės su Žalgiriu buvo blogas sapnas. Šiandien žaidimas buvo kitoks – net lyginant su velykinio šeštadienio pergalė prieš Dainavą. Todėl ir džiaugiuosi – nes treneris ir žaidėjai ne tik išvadas padarė, bet ir Sūduvos futbole atsirado akivaizdžių korekcijų, kurios kilstelėjo komandos lygį. Komanda šiandien atrodė žymiai brandžiau nei visose A lygos rungtynėse. Galbūt ne viskas ėjosi sklandžiai, gal ir užsidegimo tiek daug nebuvo, tačiau, kai žaidi protingai užsidegimo visada būna mažiau. Ateis tas degimas, ateis. Dabar svarbiausia pakloti tinkamą pamatą, o kai Sūduva sugrįš ir normalią psichologinę būseną, garantuoju, atsiras ir papildomos emocinės energijos. Iš tikro gerai, kad Sūduvai pasipaniojo LFF taurės dublis – jis privertė žaidimą koreguoti skubiai ir davė puikią progą korekcijas išbandyti praktiškai su viena stipriausių lygos komandų. Taurės taip pat norisi, tačiau dar svarbiau, kad Sūduvos pabūklai būtų tinkamai paruošti visų pirma A lygos kovoms.

Įdomu buvo, ką nuveiks šį kartą Pietų IV. Man šiandienos jų veikalas labiau patiko nei tas, kurį nuveikė aną kartą.

Futbolo diena Vilniuje. Nors rungtynės vyko darbo dieną, žmonių prisirinko ne mažiau, nei aną sekmadienį. Panašu, kad Vilniuje futbolas iš tikro lipa į kalną. Tiesa, šiandien žaidimas nebuvo toks vilniečius įkvepiantis. Viena, akivaizdžiai jautėsi, kad šių rungtynių reikšmė ir kaina buvo visiškai kitokia – stadione tvyrojo gan rami ir atsipalaidavusi atmosfera. Nepaisant to, aikštėje vyko arši kova – sakyčiau, gal net pernelyg kieta. Vis tik per dažnai šiandien į aikštę teko bėgti gydytojams – tiek vienos, tiek kitos komandos. Ir būtų baisiai gaila, jei Chvedukas iš žaidimo iškristų ilgesniam laikui arba jei Leimonui atsinaujintų turėtos bėdos. Tikėkimės, kad to nebus.

Smagu ir vėl turėti trenerį, kurio ranka komandoje akivaizdžiai juntama.

Sūduvos pirmas kėlinys. Visi jau pastebėjot, kad Sūduvos sudėtis šiandien ir vėl buvo šiek tiek kitokia. Liubšys aikštėn suleido kone visus pagrindinius saugus (ant suolo liko tik Thomsonas, tačiau jam šokti į žaidimą teko jau pirmame kėlinyje). Leimonas, Chvedukas ir Šoblinskas buvo palikti tvarkytis aikštės centre. Beje, kas įdomu – Leimonas žaidė labiau priekyje, o Chvedukas – klasikinėje Leimono vietoje – šiek tiek atsitraukęs. O štai į puolėjo tašką stojo Ledesma.

Galbūt šiek tiek netikėtai pakoreguota komandos sudėtis, galbūt šioks toks susikaustymas ir atsargumas, likęs po praeito pralaimėjimo lėmė, kad rungtynių pradžia Sūduvai lengva nebuvo. Toks jausmas, kad komanda tarsi mažumą tęsę anas rungtynes su Žalgiriu, tarsi mažumą prisibijodama sostinės komandos.

Tad didesnę kėlinio dalį aikštę valdė Žalgiris. Jie atakavo aštriau, sukūrę keletą puikių progų ir po šiokio tokio susistumdymo Sūduvos baudos aikštelėje Loginovo kojomis įrito vieną kamuolį į Sūduvos vartus. Pirmo kėlinio pirmoje pusėje Žalgiris išties atrodė geriau. Ir kai į Sūduvos vartus krito įvartis, akimirką atrodė, kad anas scenarijus gali pasikartoti ir šiandien.

Tačiau Sūduva nepasimetė ir pamažu atrado savo žaidimą. Net pirmame kėlinyje, kuris Sūduvai nebuvo itin sėkmingas matėsi, kad komanda elgiasi kitaip nei mes esame įpratę šiemet matyti. Ir tas pokytis juo smagesnis, nes vis tik žaista su vienu iš čempionato lyderių.

Leimonas buvo vienas iš daugelio, kurį šiandien gaivino gydytojai.

Sūduvos antras kėlinys. Antram kėliny Sūduva užgrojo kaip reikiant. Ir tas antras kėlinys Sūduvai visiškai priklausė. Ji kontroliavo ir kamuolį, ir aikštę (net jei toji kontrolė ir neišsireiškė ypatingai dideliais statistiniais procentais), ir futbolo stilių. Antrame kėlinyje Žalgiris nenuveikė visiškai nieko ir akivaizdžiai ėmė daryti tai, kas futbole vadinama „laiko tempimu“. Aišku, galima įtarti, kad ir Žalgiri šio rungtynių strategija tokia buvo. Vis tik ką tik sužaistas A lygos turas, po poros dienų laukia kitas, šių rungtynių rezultatas teigiamas – tai kam tada plėšytis? Tačiau Žalgiris taip aktyviai stengėsi neskubinti reikalų, kad net tribūnos ėmė murmėti, skatindamas komandą bent jau vidurio liniją pereiti. Kiekvienas Žalgirio mėginimas surengti greitesnę kontrataką sukeldavo tribūnose euforiją – ir – tuoj pat sekdavusį nusivylimą, nes visos Žalgirio atakos baigdavosi tolokai nuo Sūduvos baudos aikštelė.

Rezultato Sūduvai sutvarkyti nepavyko, nors ji antrame kėlinyje ir buvo arčiau įvarčio nei Žalgiris. Tačiau ir tą rezultatą pabloginti Žalgiriui galimybių nesuteikė. O kadangi kitos rungtynės bus lošiamos Marijampolėje, tai pralaimėjimas vieno įvarčio skirtumu visiškai nieko nereiškia.

Kas Sūduvos žaidime buvo gerai ir džiugino? Mes stebėjomės, kad šiemet Sūduva daugiausiai bėdų turi su gynyba. Ir jei rungtynių pradžioje atrodė, kad tos problemos išliko, tai bėgant minutėms Sūduva jautėsi vis tvirčiau ir vis mažiau leisdavo Žalgiriui. Antrame kėlinyje Sūduvos gynyba veikė be priekaištų. Kartu su puikiai pasirodžiusiu vartininku.

Negali sakyt, kad Sūduvos gynyboje būtų nutikęs koks nors stebuklas. Tiesiog komanda iš tikro pradėjo gintis ir darė tai pakankamai sėkmingai. Esminis parametras čia – stiprus gynybinių veiksmų suintensyvėjimas. Sūduva jau aikštės centre Žalgirį smarkiai spausdavo, o kuo arčiau Sūduvos vartų keldavosi žaidimas, tuo tas spaudimas intensyvėjo. Ir jei anose rungtynėse vis atrodydavo, kad Žalgiris turi pora žaidėjų daugiau, tai šiandien panašus efektas nutiko iš Sūduvos pusėse. Kamuolį turintis žaidėjas buvo spaudžiamas kelių Sūduvos futbolininkų pajėgomis, komanda itin aktyviai kovojo dėl aukštų perdavimų, o pačioje baudos aikštelėje Žalgiriui jau praktiškai nedovanodavo ypatingai patogių padėčių smūgiui kaip kad buvo A lygos žaidime.

O čia jau gavosi priešingas efektas, nei pirmose rungtyne. Kuo mažiau komandai pavyksta nuveikt prie priešininko vartų, tuo mažiau lieka ūpo kartot tuos pačius veiksmus. Žalgirio veiksmai buvo chaotiškesni, ne tokie techniškai švarūs ir dažnokai paremti tolimu Rapalio smūgiu link Ellioto priekyje. Tačiau jei galėjome sakyti, kad Žalgiris praeitose rungtynėse išmušė iš žaidimo Ledesmą, tai šiemet Sūduvos gynėjai išbraukė iš Žalgirio schemų Elliotą. Jei pirmam kėliny jam dar pavykdavo šis bei tas (netgi vienas puikus smūgis į skersinį ar virpstą), tai antrame Žalgirio škoti visiškai nesimatė.

Thomson tuoj muš baudos smūgį.

Ko Sūduvai trūko? Taigi, gynyba, kurioje daug gausiau dalyvaudavo ir saugai, buvo daugmaž sutvarkyta. Aštrumo trūko puolime – nors ir čia negali sakyt, kad niekas nesigavo. Gavosi ir visai neblogai. Buvo net keletas Sūduvai nelabai būdingų ištęstų pozicinių atakų, kai kamuolys po daugybės pasų iš savos aikštės pusės patenka į priešininko baudos aikštelę. Tačiau finalinėse atakos stadijose Sūduva kartais užsiveldavo.

Esminis elementas, kurio mažumą pritrūko Sūduva puolime (bent jau mano manymu) – buvo žaidimas didesniame aikštės plote. Vis tik Sūduvos saugai dažniau bandydavo reikalus spręsti itin trumpais pasais vienoje aikštės pusėje, kai kamuolys vaikščiodavo tarp krašto gynėjų bei saugų. Akivaizdu – jei lošiant su kokia Dainava, galima naudos gauti ir vien iš tokio puolimo stiliaus, lošiant su stipresniais klubais būtina didesnė įvairovė. Kaip ir platesnis žaidėjų išsidėstymas. Menkai išnaudodama visą aikštės erevę, Sūduva lengvino Žalgirio gynėjų misiją.

Matuzui ir vėl galim dėt pliusą.

Kas? Ledesma ir šiandien buvo geras. Ir net jei kartais pykteli po to, kai jis atisako bent kiek rimčiau pakvoti sudėtingesnėse situacijose, kai labiausiai reikia greičio bei jėgos, visas Ledesmos nuodėmes atperka koks vienas netikėtas pasas, išvedantis komandos kolegą į patogias pozicijas. Šiaip jau Ledesmos integracija į komandinio žaidimo voratinklį vis dar reikalinga tobulinimo. Kartais pats Ledesma kamuolį perlaiko, o dar dažniau kolegos jo nepastebi laisvo. Ypač, kai jam galima būtų atiduoti tolimą perdavimą. Iš esmės Ledesma kone visada kamuolio prašo – jei tik priešininko gynėjai atsitraukia per kelis metrus, jis iškart kelia rankas. Ledesmos minčių kolegos kartais taip pat neskaito – šiandien buvo toks labai jau akivaizdus pavyzdys, kai brazilas visai neblogai atidavė kamuolį ten, kur turėjo būti Borovskis. Tik jo ten nebuvo, nes jis jau kurį laiką stovėjo.

Tačiau šiandien ir vėl geri buvo visi komandos žaidėjai. Ypač gerą įspūdį palieka Leimono žaidimas – šis žaidėjas tapo itin mobilus, judrus ir „laisvai plaukiojantis“ po didelį aikštės plotą. Sutvarėk Povilas ir savo tikslą pasiekusių perdavimu procentą. Nors šiemet apie tai apskritai labai daug kalbėti nėra prasmės, nes visa komanda lošia „perdavimų futbolą. Gerai atrodė Šoblinskas, Eliošius ir abu centro gynėjai. Radžiui su Loginovu šiandien teko didelis krūvis – ypač kovojant dėl aukštų perdavimų, kurias Žalgiris mėgindavo į patogią padėtį išvesti Eliottą. Slavickas su Borovskiu ir toliau aktyviai dalyvavo puolime, tačiau tokių skylių gynybos kraštuose kaip anksčiau tikrai nebuvo. Tačiau lygiai taip pat reikia pasakyti, kad šiandien intensyviai gynėsi ne tik jie, bet Urbšys, Eliošius, Thomson. Chveduko, deja, matėme per mažai, tačiau kol dar buvo sveikas toliau praktikavo rungtynėse su Dainava gautos pozicijos judesius. Na ir Matuzas. Gal ir netikėta, tačiau Matuzas ir antras rungtynes sužaidė puikiai. Tad reikia tikėtis, kad ir šis aikštės taškas bus sutvarkytas.

Štai tokie mano įspūdžiai. Dar kartą – nepaisant pralaimėjimo, ploju treneriui ir komandai. O dabar – ir vėl reikia pamažu grįžti į A lygą, kurioje Sūduvos laukia dar krūvos rungtynių.

Laukiam: LFF pusfinalis

2009: Lietuvos taurė - Sauliaus Klevinsko rankose.

Tegyvuoja lietuviškas futbolas! Štai ir apsisuko ratas ir vėl galim visi draugiškai sugrįžti į LFF stadioną pasimatymui su legendiniu Vilniaus Žalgiriu. Bent jau aš asmeniškai toliau vykdau programą „atvesk draugą į A lygos rungtynes“. Panašu, kad praeitą kartą bent du Vilniaus gyventojus ant lietuviško futbolo būsiu pasodinęs. Aišku, Sūduva jiems nelabai rūpi, bet dėl to, kad vienas iš tų piliečių jau turi Žalgirio šaliką ir abonementą – džiaugiuosi. Šį kartą būrį bandau dar labiau praplėst ir tai daryt sekasi visai neblogai, nes minėti piliečiai po vienų rungtynių tapo aktyviais A lygos propaguotojais. Atvirai pasakius, buvau nustebintas tuo, kaip lengvai žmonės užsikabina. Pirmą kartą į stadioną atvest nėra lengva, ties tuo klausimu reikia padirbėt. Tačiau aniedu ponai labai lengvai pripažino, kad lietuviško futbolo lygis visiškai pakankamas, kad iš gyvai žiūrimų rungtynių gautum maksimalų futbolišką malonumą. Kad ir kaip netikėta, tenka pripažinti, kad lietuviško futbolo populiarumas šoktelėjo ir bent jau Vilniuje po truputį formuojasi jausmas apie tai, kad eiti gyvai žiūrėt A lygos yra madinga. Žiūrėti anas rungtynes pilnoje tribūnoje buvo pavydu – juk būtent pilna tribūna prieš daugelį metų senajame Sūduvos stadione ir mane „užkabino“ ant lietuviško futbolo.

LFF taurė – svarbu ar nelabai? Kad ir kaip besuktum, taurės rungtynės pas mus nėra tiek reikšmingos, kiek svarbi yra A lyga. Nepaisant to, kad normaliame pasaulyje taurės varžybos turi savo specifiką, kuri joms suteikia specifinę reikšmę. Kadangi taurė yra tiesus kelias į Europos turnyrus, neretai taurė silpnesniems klubams tampa ta vieta, kurioje jie gali pranešti apie save platesniam pasauliui. Pas mus, deja, taip nėra. Ir taip nėra dėl to, kad lygio skirtumas tarp A lygos ir žemesniųjų lygmenų klubų yra toks katastrofiškas, kad net I lygos klubai turi labai mažai šansų nukeliauti iki finalo. Tuo tarpu stiprieji klubai dažniausiai ir taip sau yra užsitikrinę galimybę lošti Europoje, todėl jiems taurė dažniau yra tiesiog papildoma galimybė pasitreniruoti su stipresniu varžovu, nei turnyras, nešantis ypatingą garbę ar naudą. Štai ir šiemet LFF taurės pusfinalyje turime tik vieną klubą, kuriam į šį turnyrą verta investuoti papildomų pastangų.

Kitas niuansas yra tame, kad taurės rungtynių chronologija nesutampa su A lygos išsidėstymu laike. Turint omeny lietuviško futbolo ypatumus, mes laisvai dabar galime sulaukti tokios situacijos, kai viename sezone vietą pusfinalyje iškovojęs klubas, kitame sezone apskritai gali nebeegzistuoti. Kodėl LFF taurės turnyrą reikia ištempti per du sezonus aš nežinau. Jei žinote – paaiškinkit.

2009: Sūduva ką tik laimėjo Lietuvos taurę

Istorija – Sūduva Lietuvos taurėje. Labai smarkiai istorijon lįsti neketinu, priminsiu tik esminius faktus. Šių metų LFF taurės pusfinalį Sūduva pasiekė po dviejų rungtynių – iš pradžių 9:0 buvo sumindytas Atlantas, o paskui, ketvirtfinalyje, 3:0 ant menčių paguldytas ir FBK. Žalgiris link pusfinalio judėjo kiek sunkiau – 1:0 laimėjo prieš Šiaulius ir tik po 11 m baudinių ketvirtfinalyje perlipo Bangą.

Sūduva Lietuvos taurės turnyruose šį bei tą rimtesnio pirmą kartą pasiekė 1976 m., kai finale po pratęsimo 1:2 pralaimėjo Kauno Kelininkui. Kitas finalas Sūduvai nutiko tik 21-ame amžiuje – 2002 m. Marijampolės komanda 1:3 pralošė FBK, tačiau finalo pakako, kad Sūduva pirmą kartą savo istorijoje pasivažinėtų į Europą. Tiesa, 1962 metais, kai taurės finalas buvo surengtas tuometiniame Kapsuke, jame prieš Kauno Limą lošė ir vietos komanda. Tik tuomet ji vadinosi Šešupė (beje, Lima tą finalą laimėjo 3:1).

O tada jau sekė du sėkmingai finalai – 2006 m. nugalėtas Panevėžio Ekranas, o 2009 m. – Tauras.

Žalgirio pasiekimai LFF taurėje per paskutinius 20 metų (nes sovietiniais laikais Žalgiris Lietuvos taurėje nesiterliojo) yra žymiai įspūdingesni. Žalgiris savo sąskaitoje turi 10 finalų ir 5 laimėtas taures.

O ieškodamas šių duomenų, netyčia pastebėjau žiūrovų skaičius taurės finaluose sovietiniais laikais. Visokių tų skaičių būdavo, tačiau patys mažiausi kaip taisyklė viršija mūsų laikų A lygos vidurkį. O didžiausi… Spręskit patys, štai keletas skaičių.

1963 m, Vilniau Saliutas prieš Naujosios Vilnios Žalgirį, Vilniaus Žalgirio stadione – 10 000 žiūrovų. 1966 m, Naujosios Vilnios Žalgiris prieš tą patį Vilniaus Saliutą Vilniaus Jaunimo stadione – 7 000 žiūrovų. 1970 m, Kėdainių Nevėžis prieš Kretingos Miniją Kėdainių stadione – 5 000 žiūrovų. 1971 m, Vilniaus Pažanga prieš Panevėžio Statybą, Panevėžio stadione – 6 000 žiūrovų. 1978 m, Kauno Kelininkas prieš Plungės Kooperatininką Plungės stadione – 8 000 žiūrovų. Įdomu, kiek šie skaičiai yra tikri ir tikslūs. Ir net jei žiūrovų skaičius padidintas vienu-kitu tūkstančiu – jų kiekis vis viena yra įspūdingas ir kol kas mūsų stadionų sunkiai pavejamas.

2012: Žalgiris - Sūduva: Rafaelis Ledesma

Šiandiena – Marijampolė prieš Vilnių. Taigi, Sūduvai nėra būtina laimėti taurę. Belieka sportinis interesas. Tai yra visai neblogai, nes šiuolaikiniame sporte elementaraus sportinio intereso ne tiek daug ir yra išlikę. Jį dažniau nustelbia praktiniai ir komerciniai tikslai.

O va mums visiems to sportinio intereso šį kartą yra per akis ir jo kiekį drūčiai padidino nesenas ir beviltiškas Sūduvos pralaimėjimas Žalgiriui A lygoje. Radikalus tų rungtynių rezultatas mus skatina tikėtis, kad ir LFF taurės pusfinalis bus išskirtinis – visiems įdomu, ką Sūduva atsakys į prieš pusantros savaitės Žalgirio jai mestą pirštinę.

Įdomus ir kitas dalykas, kuris su Žalgiriu mažai ką bendro turi. To klubo reikalus palikime jam ir jo gerbėjams, o mums visiems yra labai aktualu pamatyti, kokias išvadas komanda padarė po praeito karto ir kokios korekcijos bei kaip sėkmingai atsirado Sūduvos žaidime. O kad išvadas ir korekcijas teko daryti ir treneriui, ir žaidėjams – daugiau nei akivaizdu. Vis tik Sūduvos pralaimėjimas buvo nepadorus ir fundamentaliai visiems parodė mūsų komandos žaidimo trūkumus, kuriuos yra būtina pašalinti, norint pakovot dėl aukštesnės nei pernai vietos. Aišku, gali sakyt, kad nemažai tą kartą priklausė nuo mistinės sėkmės – vieniems viskas pavyko, kitiems – nesisekė niekas. Karts nuo karto tokie dalykai sporte nutinka. Tačiau kuo geriau yra pasirengusi komanda – tuo mažiau galimybių tapti likimo auka.

2012: Žalgiris - Sūduva: Elliotas prieš Loginovą.

Pralaimėjimo priežastys. Jos buvo aptartos. Mūsų jos aptartos buvo gal ir ne taip aktyviai, kaip buvo galima tikėtis – kažkaip šiemet niekaip nepavyksta tamstų užsukti diskusijoms apie futbolą, nes vis kalbos nukrypsta į šalia futbolo esančius dalykus. Tačiau esu tikras, kad kiekvienas iš jūsų anas rungtynes ne kartą bent jau tylomis savo galvose keliskart prasukote.

Tą kartą Žalgiriui sekėsi viskas, o Sūduva atrodė tik blankus šešėlis tos komandos, kurią matėme pirmuose turuose. Žalgiris valdė aikštės vidurį – spaudimu Sūduvos žaidėjus iš jo išstumdamas ir versdamas atakas pradėti tolimesniais perdavimais nuo gynėjų link krašto saugų. O kai tie kamuolį gaudavo, pajėgos tiesiog būdavo per mažos, kad ką nors padoraus būtų galima nuveikti. Žalgiris užspaudė Ledesmą ir jis nesugebėjo parodyti to, ką rodė su Tauru ar Šiauliais. O atakuodamas Žalgiris taip greitai ir tiksliai persikeldavo į Sūduvos aikštės pusę, kad vis aptikdavo Sūduvos gynėjus nepasirengusius.

Sūduva beviltiškai nesusitvarkė su Žalgirio veiksmas savo baudos aikštelėje po aukštų pakėlimų – Žalgirio žaidėjai vis rasdavo skylių ir galimybių mušti į vartus iš labai patogių pozicijų. Neužtikrintas buvo Bartkaus žaidimas. Dar neužtikrintesnė buvo vartininko ir gynėjų veiksmų koordinacija. Įtakos greičiausiai turėjo ir pirmas kėlinys be Leimono, kuris šiame sezone atrodo puikiai. Iškritus iš žaidimo Ledesmai, komandoje taip ir neatsirado lyderio, kuris imtų žaidimo valdymą į savo rankas. Sūduva buvo priverstas atakuoti kraštais ir mūsų komandos atakos tapo gan nuspėjamos, nes buvo pagrįstos tik kamuolio judėjimu tarp krašto gynėjo ir saugo. Tuo tarpu abu Sūduvos puolėjai buvo praktiškai nepastebimi, nes jie yra tokio stiliaus žaidėjai, kuriems reikia komandos asistavimo. Jie patys, kitaip nei Žalgirio škotas, didelių vėjų savarankiškai sukelti nelabai gali.

Tokios, mano manymu, yra praktinės priežastys. O kadangi Žalgiris sėkmingai surakino Sūduvos žaidimą ir primetė savo taisykles, mūsų komandos žaidimas nesilipdė. Kai žaidimas nesilipdo, komanda prarandą ūpą, įkvėpimą bei pasitikėjimą. Ima skubėti, nervintis ir daryti kvailokas klaidas. Taigi, Sūduva palaužė Žalgirio primestas žaidimo stilius, o galutinai nugramzdino tai, kad komanda taip ir nerado savyje jėgų atsitiesti. Kitaip nei žaidžiant su Dainava, pertrauka taip pat jokio apčiuopiamo pagerėjimo neatnešė.

2012: Žalgiris - Sūduva: Ką Pietų IV parodys šį kartą?

Žalgiris: 2012 laida. Žalgiris atrodė idealiai rungtynėse su Sūduva. Tačiau jis neatrodė taip galingai lošdamas su Ekranu. Negali sakyt, kad Ekranas buvo ženkliai stipresnė ir įdomesnė komanda. Žaidimas buvo pakankamai lygus, o rungtynių rezultatą lėmė greičiau personaliniai vieno žaidėjo sugebėjimai.

Tačiau šios rungtynės parodė, kad Žalgirio gynėjų veiksmai savo baudos aikštelėje taip pat nėra idealūs. Ekranas gan lengvai sugebėdavo Žalgirio gynybą prasklaidyti ir į tą baudos aikštelę patekti pakankamai patogiai. Kitas reikalas, kad pačiose finalinėse atakos stadijose Žalgirio gynėjai sulošdavo sėkmingai – jų agresyvumas, energija ir maksimalus atsidavimas padėdavo būti keliom sekundės dalim greitesniems už Ekrano puolėjus.

Atvirai pasakius, man atrodo, kad Žalgiris žaidžia futbolą, panašų į tą, kurį šiame sezone mėgina kurti Sūduva. Finalinėse atakos stadijose jie taip pat mėgsta padaužyti kamuolį į kelias sieneles, o tada vieną iš daužytojų netikėtai išvesti į prasiveržimui patogią poziciją. Tuos kamuolio paspardymus Žalgiris atlieka pakankamai tiksliai – matosi, kad treniruotėse jie ne tik krosus bėgioja. Tačiau kitaip nei Sūduva, Žalgiris tai atlieka kiek didesniame aikštės plote, todėl sugaudyti tarp žaidėjų judantį kamuolį tampa žymiai sudėtingiau. Ir jei pradedi jį beviltiškai vaikytis, liūdna pabaiga garantuota.

Kitas dalykas, kurį Žalgiris praktikuoja dažniau nei Sūduva ir bent jau tose liūdnose rungtynėse atliko žymiai geriau – yra staigus ir platus kamuolio pervedimas iš vieno aikštės krašto į kitą. Šiam žaidimo elementui Sūduva taip pat nebuvo pasirengusi – Žalgiris pavoliodavo kamuolį viename šone, sulaukdavo padidinto Sūduvos žaidėjų dėmesio, o tada vienu ar dviem perdavimais permesdavo žaidimą į kitą šoną, kuriame Sūduvos gynėjų kone visada trūkdavo.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad Žalgiris šiemet lošia greitą, kietą žaidimą, pagrįstą staigiu kamuolio judėjimu tarp plačiai išsidėsčiusių žaidėjų. Visa komanda intensyviai juda tiek puldama, tiek atsitraukdama. Žaidėjai nevengia priešininko paspaust gindamiesi, pavaikyt ir pasigainiot kamuolį puldami, nevengia kieto fizinio kontakto. Beje, kontaktinis žaidimas būdingas ne tik gynėjams. Elliotas lygiai taip pat lošia puolime – nevengdamas pasistumdyti tiek, kiek taisyklės leidžia. Žalgirio futbolas pakankamai paprastas, be ypatingų įmantrybių ar triukų, tačiau yra gražus, nes minėtus veiksmus komanda atlieka pakankamai tiksliai ir efektyviai.

2012: Žalgiris - Sūduva: Povilas Lukšys

Sūduva: Žalgirio ir Dainavos pamokos. Tai yra dalykai, kuriuos komandos žaidime reikia taisyti nepriklausomai nuo to, koks varžovas laukia sekančiose varžybose. Bent jau aš įžvelgiau gerų tendencijų nelengvose rungtynėse su Dainava. O kad ne viskas ėjosi sklandžiai, tai ir teko Liubšiui kaip niekad pasidraskyti ant aikštės linijos. Šeštadienį kliuvo visiems – ir ne visus išankstinius trenerio nurodymus tinkamai atliekantiems žaidėjams, ir komandos gydytojams, pernelyg ilgai lopiusiems prakirstą Radžiaus galvą.

Naujasis Sūduvos vartininkas sulošė geras rungtynes. Čia mums tikrai pasisekė, nes greičiausiai nuo pirmojo jauno vartininko pasirodymo smarkiai priklauso jo pasitikėjimas savimi, o komandos draugų – juo. Bent jau vieną Matuzo pranašumą prieš Bartkų matėme – jis kalba su gynėjais ir bent balsu įspėja, kai eina pasiimt kamuolio. O kadangi Matuzas traukė keletą sudėtingų smūgių, galima viltis, kad ir trečiadienį jis pasirodys neprasčiau.

Akivaizdu, kad komanda pradėjo kiečiau gintis. Kiečiau, aktyviau ir iš arčiau prižiūrėti priešininko žaidėjus jau jų aikštės pusėje. Su Dainava net Ledesma karts nuo karto pasivaikydavo priešininkus – tad galime būti tikri, jog čia Liubšys darė korekcijas. Kaip ypatingą naujovę paminėčiau žymiai labiau akcentuotą ir agresyvesnį Chveduko bei Šoblinsko griaunamąjį žaidimą aikštės centre. Lošiant su Žalgiriui tokio požiūrio labai reikės.

Visiems mums aišku, kad šio sezono Sūduvoje gynyba yra vienas iš labiausiai tvarkytinų žaidimo komponentų. Apie pokyčius iš rungtynių su Dainava spręsti nėra lengva. Viena, varžovas buvo akivaizdžiais silpnesnis, antra – įvartį Sūduva praleido visiškai klasikinį šiame sezone. Viena aišku – Liubšys rinktis nelabai turi iš ko, nes turime keturis pagrindo žmones, o ant suolo – tik dubleriai. Urba yra vis arčiau pagrindinės sudėties, tačiau jis dar nėra tas žaidėjas, kuriuo treneris, bandydamas koreguoti gynybos žaidimą, galėtų ką nors iš dabartinio pagrindo pakeisti.

Rungtynėse su Dainava Sūduva žymiai atidžiau žaidė savo baudos aikštelėje ir žymiai aktyviau bei gausesnėmis pajėgomis saugojo teritoriją tarp savo baudos aikštelės ir aikštės centro. Dažnai net Lukšys su Beniušiu pareidavo namo padėti aikštės viduryje besiginantiems saugams. Mano akimis, puikias rungtynes sulošė Loginovas gesindamas atakas viduriu ir jam priklausančiu kraštu. Ko gero taip ir turėtų būti – turint omeny mūsų centro gynėjų amžių, Loginovui labiau derėtų eiti į fizinį kontaktą, o Radžiui – išmintingai pasirinkti teisingas pozicijas.

Tačiau gynybos problema yra ne centre ir net ne baudos aikštelėje. Esminė gynybos problema kol kas gyvena abiejuose gynybos kraštuose. Bent jau man šitą reikaliuką paaiškinti nėra labai lengva. Sakyti, kad Slavickas su Borovskiu nespėja gintis, nes nuolat labai aktyviai dalyvauja puolime būtų pernelyg paprasta. Juk šiuolaikiniame futbole nėra nieko ypatingo matyti aktyviai saugams ir puolėjams padedančius krašto gynėjus. Tad spėčiau, jog bėda yra tame, kad komanda dar nėra pakankamai gerai atkalusi pasikeitimą pozicijomis ir vienas kito pasaugojimą. Rimtesnės saugų pagalbos gynėjams taip pat reikia – todėl ir manau, kad ne šiaip sau rungtynes su Dainava startinėje sudėtyje pradėjo Craig Thomson, kuris, kitaip nei ankstesnėse rungtynėse, labiau lindėjo gynyboje, nei dalyvavo atakose.

Rungtynės su Žalgiriu taip pat parodė, kad vieno Rafaelio Ledesmos nepakanka tam, kad komanda turėtų daugiau svorio aikštės centre. Tačiau rungtynėse su Dainava matėme, kad Chvedukas ir Šoblinskas yra gavę uždavinį tą aikštės dalį pasiimti savo žinion ir su ta užduotim tvarkėsi pakankamai gerai. Įdomu buvo tai, kad Šoblinskas lošė labiau priekyje, tarsi pridengdamas už nugaros esantį Chveduką, kuris nuolat išnirdavo prie centrinio rato ir surinkęs kamuolios iš gynėjų siųsdavo juos arba į kraštus saugams arba į priekį Ledesmai.

Na ir paskutinis taškas – puolimas. Čia rungtynės su Dainava taip pat parodė naują požiūrį. Ligšiolinė Sūduvos problema puolime buvo labai paprasta (jau esu ją minėjęs). Tiek Beniušis, tiek Lukšys yra puolėjai, kurie patys ypatingos grėsmės priešininkui nekelia, kaip, pavyzdžiui, Žalgirio Elliotas ar Dainavos Buinickis. Pačių Sūduvos puolėjų aš nesu linkęs kaltinti – tiesiog bėda tame, kad turime du panašaus stiliaus žaidėjus. Jiems būtina kamuolį gauti netoli baudos aikštėlės, o dar geriau – pačioje baudos aikštėlėje. Tada jie yra iš tikro pavojingi. Užtenka prisimint, kaip vienas Beniušis gainiojo Šiaulių baudos aikštelėje vartininką ir pora gynėjų mušinėdamas į vartus ne tik stačiomis, bet ir gulomis – toji gan juokinga situacija buvo puikus pavyzdys to, ką Beniušis gali nuveikt netoli vartų. Tačiau kai jis ar Lukšys lošia arčiau centro – deja, dažniausias jų veiksmas yra kamuolio atmetimas, kuris labiau pristabdo kontrataką, nei suteikia jai naują impulsą.

Dėl to Sūduva patenka į nelabai dėkingą situaciją. Tokiose rungtynėse kaip su Žalgiriu, kai atakuoti sekasi sunkiai, kai kamuolys labai nenoriai pereina į priešininko aikštės pusę, o dar labiau nenoriai nukeliauja iki baudos aikštelės, Sūduvos puolimas tampa bedantis, nes priekyje esantys Lukšys ar Beniušis praktiškai nekelia pavojaus. Va Elliotas nuolat laiko prie savęs kelis Sūduvos gynėjus ir laiko juos įtampoje. O Sūduvos puolėjus praktiškai galima palikt be priežiūros – jei nebus masyvesnio komandos judėjimo priekin, jie didesnio pavojaus nekels.

Taigi, akivaizdu, kad Sūduvai būtinas priekyje žmogus, kuris žaistų agresyviau ir verstų priešininką savo aikštės pusėje laikyti daugiau žmonių. Ir rungtynėse su Dainava tokiu žmogumi tapo Ledesma. Brazilas ir anksčiau didesnę rungtynių dalį praleisdavo priekyje, tačiau su Dainava jis iš esmės lošė ant nuošalės ribos. Sakyčiau, itin sveikintinas Liubšio sprendimas, kuris davė akivaizdų rezultatą – ne tik tris šimtaprocentinius Ledesmos išėjimus vienam prieš vartininką, bet ir krūvą aštrių atakų kraštais.

Ledesmai ši nauja pozicija dėkinga. Jis turi pakankamai technikos, kad susidorotų su keliais priešininkais ir kai esi su jais kone ant vienos linijos tai padaryti žymiai patogiau, nei startuojant iš aikštės gilumos. O kad ir kiek buvo šnekų apie prastą Ledesmos fizinį pasirengimą, greičio jam visiškai pakanka tam, kad trumpoje atkarpoje būtų greitesnis už gynėjus. Spėju, kad ir lošiant su Žalgiriu Ledesma tokioje pozicijoje bus žymiai naudingesnis nei aikštės centre.

2012: Žalgiris - Sūduva: Kapitonas ir Loginovas.

Žalgirs vs. Sūduva: antras dublis. Įdomu, kokius tikslus šioms rungtynėms kels abu treneriai. Laimėti taurę – yra viens dalykas ir, savaime suprantama, nė vienas klubas šio trofėjaus neatsisakytų. Tačiau, panašu, kad abiems komandoms bus žymiai svarbiau pakoreguoti savo pabūklus pagal paskutinių pralaimėjimų pamokas. Tik Žalgiris ypatingoms korekcijoms laiko nelabai turės. O va Sūduva gali sau kelti konkretesnius tikslus.

Juos, tuos tikslus, galima suskirstyti į dvi grupes. Vienas, pats svarbiausias tikslas yra sutvarkyti komandos psichologiją. Taip jau lėmė tvarkaraštis, kad susigrąžinti tikėjimą savo jėgomis tenka su vienu iš rimčiausių lygos varžovų. Gal ir būtų patogiau sulošti likusias I rato rungtynes su silpnesnėmis lygos komandomis ir tikėjimą savo jėgomis atgauti mušant krūvas įvarčių ir lengvai renkant taškus. Bet yra kaip yra – todėl teigiamas rezultatas šį kartą yra labai svarbus.

Antras tikslas čia jau buvo aptartas – rimtas varžovas yra tinkamiausias patikrinti tas žaidimo korekcijas, kurios prašyte prašėsi po pirmojo šio sezono pralaimėjimo. Bus labai įdomu pamatyt, kurį žaidimo parametrą labiau akcentuos šį trečiadienį Sūduvos treneris. Juk gali visų pirma bandyt surakint savo gynybą, kad priešininkas joje paskęstų. O tada, kai jam išseks ūpas ataktuoti, bandyt pats pagaut ant kontratakos. Arba gali bandyt patvirtinti klasikinį principą „puolimas – geriausia gynyba“.

Kaip bus taip bus. Jau greitai pamatysim. Ir nors aš čia spaudžiu ant teigiamo rezultato reikšmės – aišku, jis nėra toks fundamentaliai būtinas. Normaliai komandai įsibėgėt gali prireikt ir daugiau rungtynių, o kas liečia taurę – juk dar turėsime žaidimą namuose. Jau dabar tampa aišku, kad kova dėl medalių iš esmės vyks tarp trijų klubų. Panašu, kad net ir Šiauliams ar Kruojai bus į tą trikovę sunku įsiterpt. Tad lygoje svarbiausia rinkt taškus ten, kur juos rinkt privaloma ir laikytis netoliese pagrindinių priešininkų. O mes visi trošktame tų emocijų, kurias mums komanda davė per pirmus tris lygos turus. To vieni kitiems ir galime palinkėti. 

Krūva naujienų!

Lietuvišką futbolą ištiko kažkoks pavasaris – tiek naujienų per vieną dieną prikrito! O kadangi man nusibodo raštai be paveiksliukų, šitą trumpą pasakojimą iliustruoju maždaug metų senumo italų TV kanalo “Sky” šventvagiškomis reklamomis, kurios žymūs futbolo veikėjai (Pique, Pirlo, Totti ir dar keletas kitų) pavaizduoti lyg kokie futbolo religijos dievai. Ne šiaip sau, aišku, šie paveiksliukai čia atsidūrė. Mat viena iš tos didelės naujienų krūvos iš tikro yra panaši į stebuklą.

Gerai. Apie viską iš eilės. Šiandien posėdžiavo LFF ir Klubų valdyba ir – kaip būtų tai netikėta – nubrėžė gana aiškius artėjančio sezono kontūrus. Nekartosiu to, ką visi ir taip žinote, bet panašu, kad bus 10 komandų. Štai čia galite paskaityti apie A lygos klubų norą turėti čempionatą iš 10 komandų, o čia – apie Atlanto ir REO norus lošti A lygoje. Taip pat panašu, kad Klaipėda, Mažeikiai ir FBK gali iškeliauti į trumpalaikę ar amžiną nebūtį. Liūdna – ypač dėl Kauno, bet nieko čia nepadarysi. O kol bus padarytas galutinis sprendimas, galima pastudijuoti dar pernai sudėliotą 10 komandų tvarkaraščio projektą (ieškoti nuorodos straipsnio gale). Anot šio tvarkaraščio ir funkcionierių šnekų, pirmasis turas turi įvykti kovo 10-11 dienomis. O mes galime taip pat įtarti, kad ir kaip kiekvienas pastaraisiais metais Sūduva čempionatą pradės namuose. Ačiū už tai maniežo statytojams!

Kitas punktas. LFF ir Klubų valdybos vyrai bei moterys laiko veltui neleido ir be diskusijų apie A lygą, taip pat ištraukė LFF taurės pusfinalio burtus. Ekranui pasisekė labiau nei Žalgiriui ir Sūduvai, nes jie loš su Reo. Bet man, atvirai pasakius,  Žalgiris irgi visai patinka. Rungtynės tarp šių komandų visada būna baisiai smagios. Tad gavom dar dvi papildomas progas per šį sezoną – nėra ko skųstis. Galų gale, viskas yra Sūduvos rankose. Pirmos rungtynės bus balandžio 11 dieną, antrosios – po dviejų savaičių, balandžio 25 dieną. Abi dienos – trečiadieniai. Pirmos rungtynės vyks Vilniuje, antrosios – Marijampolėje. O aš tegaliu pasakyti štai ką. Nors pusfinaliai kasmet vyksta ankstokai, tačiau kodėl negalima palaukti dar bent mėnesio ir sužaisti šias įdomias rungtynes lauke, o ne po stogu – nelabai žinau. LFF taurės finalas aukščiau minėtame preliminariame grafike numatytas gegužės 20, bet juk nieko baisaus nenutiktų, jei pusfinaliai būtų sulošti gegužės pradžioje.

O štai kalbos apie šio savaitgalio draugiškas su REO pagaliau buvo patvirtintos. Žaidžiama bus šeštadienį, 12.30 val. Į laiką siūlau atkreipti dėmesį, nes jis mažumėlę skiriasi nuo šiemet įprasto draugiškų rungtynių grafiko. Beje, jei nelabai turėsit Marijampolėje ką veikt, tai futbolo čia bus artimiausiom dienom per akis. Penktadienį loš Wigry su Šiauliais, trejos rungtynės bus šeštadienį (įskaitant ir FBK su Kruoja), o sekmadienį loš Ekranas su Ventspiliu. Tikslaus laiko ieškokite oficialiame Sūduvos tinklapyje.

Ir paskutinė naujiena. Čia toji, kuri stebuklui prilygsta. Oficialioji Sūduva paskelbė apie tai, kad ieško tokio išplėstinių pareigų viešųjų ryšių pareigūno!!! Galima iškart pult svarstyt ar tas vienas veikėjas susidoros su visomis užduotimis, kurios surašytas Sūduvos skelbime, tačiau man įdomiau ne tai, kas pasikeis tam žmogui pradėjus darbą, o pačiame klube pagaliau užgimęs nors tokią poziciją turėti. Labai viliuosi, kad toks sprendimas priimtas suvokiant jo naudą, o ne dėl to, kad “taip visi daro, gal ir mums reikėtų”. Aišku, tinkamą žmogų rasti ko gero nebus lengva ir koks Sūduvą palaikantis humanitarinių mokslų studentas iš Kauno ko gero būtų optimaliausias variantas. Nes, nepriklausomai nuo to, kokį Sūduva yra numačiusi tam žmogui paskirti atlyginimą, veiklos yra tiek, kad normalios darbo dienos vis viena neužteks. O kad žmogus dirbtų dar ir vakarais, reikia, kad savo darbą mylėtų ir jo ypatingą prasmę matytų. Tad lauksim, sveikinsim ir rezultatų lauksim. Pagal Sūduvos planą, panašu, kad planuojama tokį žmogų turėti jau čempionato pradžiai.

Tiek žinių. Dabar lauksim galutinių sprendimų dėl A lygos formato ir šeštadienio rungtynių.