Kaip stebėti futbolo rungtynes?

Prieš kokius trejus metus bandžiau internete rasti kokių nors patarimų kaip profesionaliau stebėti futbolo rungtynes – kaip vertinti komandų žaidimą, analizuoti situaciją aikštėje. Tą kartą teko gerokai nustebti – angliškai nieko doro neradau, užtat aptikau puikų tekstą gimtąja kalba. Jo autorius tuomet dar nebuvo tiek žinomas, kiek jis yra žinomas šiandien. Valdas Dambrauskas straipsnio rašymo laikais dar dirbo Anglijoje ir Lietuvoje pasirodydavo būtent savo tekstais. O štai jo tekstai buvo ir tebėra ko gero geriausia, kas lietuviškai apie futbolą parašoma, nes juose Valdas visuomet mėgino futbolo suvokimą kilstelėti į aukštesnį lygį, nei mūsuose įprastas rungtynių statistikos vaizdingas atpasakojimas. 

Žemiau pateikiamą tekstą vis prisimindavau ir karts nuo karto pasikartodavau. Galų gale, šovė galvon elementari mintis – jei jau man jis toks geras, gal yra ir daugiau žmonių, kuriems jis būtų įdomus? Tad nieko nelaukęs susisiekiau su šiandien Ekrane dirbančiu treneriu ir paprašiau leidimo šį tekstą „perskelbti“ savo bloge. Sutikimas buvo duotas ir dabar labai džiaugiuosi jį galėdamas pasiūlyti jums. Tekstas skelbiamas netaisytas ir nekoreguotas – toks, kokį jį 2006 metų pabaigoje paskelbė eurofootball.lt svetainė. 

Galvoju, šis puikus straipnis bus trumpas, bet puikus atokvėpis tarp intensyvių šio sezono kovų. 

Papildoma informacija: originalus tekstas eurofootball.lt svetainėje, pokalbis su Valdu Dambrausku, ką tik jam tapus Ekrano nariu, keletas tekstų iš prieš pora metų Valdo rašyto blogo (apie vaikų futbolą ir apie futbolo skirtumus prieš 20 metų ir dabar). Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į svetainę futbolotreneris.lt, kurios vienu iš įkūrėjų yra Valdas Dambrauskas. Nuotrauką pasiskolinau iš Ekrano svetainės. 

>>>

Valdas Dambrauskas: Kaip stebėti futbolo rungtynes?

[Tekstas skelbtas 2006 gruodžio 11 d., svetainėje eurofootball.lt]

Europoje baigia įpusėti labai įdomus futbolo sezonas. Lietuvoje tarpsezonis, tačiau jis netruks prabėgti ir vėl futbolas visus pakvies į stadionus. Internetiniuose puslapiuose netyla diskusijos apie praėjusias rungtynes, žaidėjus, įvarčius, trenerius. Skaitant diskusijas ar komentarus lietuviškuose puslapiuose labai pasigendama išsamesnės diskusijos apie komandų taktiką, strategiją, žaidėjus.

Dažniausiai tokie komentarai apsiriboja „šūkiais“: „Ronaldo pavarė“, „Chelsea grybai“, „Realas valdo“ ir panašiai. Internetiniuose puslapiuose Anglijoje, Italijoje verda visai kitokio pobūdžio diskusijos. Ten rungtynės analizuojamos labai įdomiai, profesionaliai ir kartais savo kokybe niekuo nenusileidžia pripažintiems futbolo ekspertams laikraščiuose ar televizijoje.

Tikiuosi, kad šis straipsnelis kai kuriems sirgaliams suteiks daugiau supratimo apie futbolą, galbūt sudomins daugiau domėtis mylimu žaidimu ar sukels šiokias tokias diskusijas. Taigi, kaip stebėti futbolo rungtynes?

Pirmas patarimas, bent jau pradžioje kol neturima pakankamai rungtynių analizės patirties, reikia stebėti ir susikoncentruoti ties viena komanda. Rungtynėms prasidėjus ima galioti trys pagrindiniai futbolo taktikos principai: kas vyksta kai mūsų komanda kontroliuoja kamuolį, kas vyksta kai priešininkai kontroliuoja kamuolį ir kas vyksta tuo metu, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicija).

Pirmąsias 10-15 minučių naudingiausia būtų apžvelgti bendrą komandos žaidimą, žaidėjų išsidėstymą aikštėje. Per jas turėtų būti nustatoma kokia schema rungtyniauja komanda. Pastaraisiais metais komandų taktinis pasiruošimas labai išsiplėtė, tačiau dažniausiai naudojamos sistemos lieka tos pačios: 4-4-2, 4-3-3, 5-3-2.

Kaip savo knygoje „Komandos statymas“ (“Team building”) pažymi geriausias praėjusio šimtmečio FIFA treneris olandas Rinusas Michelsas, visos kitos sistemos (tokios kaip: 3-4-3, 4-5-1, 4-1-4-1 ir t. t.) yra tik anksčiau minėtų schemų adaptacija.

Po to, kaip jau minėta, žaidimą galima skirstyti į dalis:

• Kaip žaidžiama, kai komanda kontroliuoja kamuolį?

Ar komanda naudoja trumpiausią kelią pasiekti priešininkų vartus (ilgus perdavimus)?

Ar komanda cirkuliuoja kamuolį (atlikdama keletą ar keliolika perdavimų iš eilės laukdama patogaus momento perduoti kamuolį į priekį)?

Kokiu tempu komanda cirkuliuoja kamuolį?

Kiek žaidėjų dalyvauja atakos organizavime?

Ar komandoje yra žaidėjas, kurio specifinė užduotis yra organizuoti atakas (tai futbolo terminais šnekant vadinamasis “10 numeris”, pvz: Zinedine’as Zidane‘as, Juanas Romanas Riquelme).

Kaip komanda sukuria momentus įvarčiams pasiekti?

Kurie žaidėjai muša įvarčius?

• Kaip žaidžiama kai priešininkai kontroliuoja kamuolį?

Ar ginasi visa komanda?

Kokioje aikštės vietoje komanda pradeda gintis (nuo vidurio linijos ir t. t – dažniausiai aikštė skaidoma į tris trečdalius: atakos, vidurio ir gynybinį ir gynyba prasideda vienoje šių zonų).

Ar komanda naudoja zoninę, ar asmeninę gynybą?

Ar komanda naudoja dirbtinę nuošalę?

Ar komanda ginasi agresyviai?

• Momentas, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicinis periodas): šis momentas yra nepaprastai svarbus šiuolaikiniame futbole. Kaip rodo Anglijos Futbolo Asociacijos analizė, didžiausia tikimybė pelnyti įvartį yra per pirmąsias 6 sekundes perėmus kamuolį, tol kol priešininkai nespėja organizuoti gynybos.

Kurioje aikštės vietoje dažniausiai yra perimamas ar prarandamas kamuolys?

Kur dažniausiai atliekamas pirmas perdavimas perėmus kamuolį (į priekį ar atgal)?

Ar perėmus kamuolį jį perėmęs žaidėjas juda į priekį pats, ar daromas perdavimas?

Kaip į kamuolio perėmimą reaguoja kiti aikštės žaidėjai (juda sukurdami erdvę, yra pasyvūs)?

Toliau komandos žaidimą galima skaidyti į dar smulkesnes dalis: tokias kaip atskirų komandos grandžių analizė (gynėjai, saugai, puolėjai) bei atskirus žaidėjus.

Šiame straipsnyje atskirų grandžių nenagrinėsime. Jei bus susidomėjimas, tą padarysime kituose straipsniuose. Trumpai apžvelkime individualių futbolininkų žaidimą.

Individualaus žaidėjo analizė gali būti daroma atsižvelgiant į jo fizines, technines, taktines bei psichologines savybes. Fizinės savybės – tai žaidėjo ūgis, svoris, greitis, jėga, ištvermė.

Techninės savybės – driblingas, perdavimai, kamuolio kontrolė, kamuolio stabdymas, smūgiavimas, smūgiavimas galva, sugebėjimas apeiti priešininką, kamuolio atėmimas.

Tokie faktoriai kaip – priešininkų žaidimas, suteikiama erdvė aikštėje, sugebėjimas prisitaikyti prie oro sąlygų ar blogos aikštės, sugebėjimas nugalėti nuovargį baigiamose rungtynių stadijose taip pat turi įtakos vertinant žaidėjo žaidimą.

Individualios žaidėjo taktinės savybės yra vertinamos pagal 4 pagrindinius kriterijus:
• Ką žaidėjas daro kai jis turi kamuolį (ar sugeba atpažinti momentus, kada pasuoti, kada veržtis pačiam)?
• Ką žaidėjas daro kai komandos draugas turi kamuolį (juda į priekį, juda į laisvą erdvę)?
• Kaip nuspėja, skaito žaidimą, kai kamuolį turi priešininkai?
• Ar žaidėjas greitai prisitaiko, reaguoja, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos į kitai.

Pagrindiniai psichologiniai bruožai būtų: agresyvumas, pasitikėjimas, susivaldymas, lyderio savybės, požiūris į komandos draugus, priešininkus, teisėjus.

Suprantama, kad viską įžiūrėti stebint rungtynes per televizorių yra labai sunku. Norint geriau suprasti futbolą reikia stebėti kuo daugiau rungtynių ir čia niekas nepakeis rungtynių stebėjimo stadione. Stebint labai aukštos klasės komandas ar žaidėjus sunkiau yra pastebėti ir jų klaidas, dėl to, kad jų nėra daug.

Pastovus rungtynių stebėjimas, analizavimas, aptarimas su draugais ar kitais fanais be abejo padidins jūsų supratimą ir išprusimą šioje srityje. Sėkmės ir gero futbolo!

LFF? Velniop!

Apie ką pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai diskutuoja Lietuvos futbolo bendruomenė? Atsakymas labai aiškus. Apie Lietuvos futbolo federaciją. Ir šita nesąmonė nesenka – kariautojų už mistinį Lietuvos futbolo atgimimą randasi vis daugiau, o plakimo liežuviais potvynis tuoj pasieks cunamio lygį. Pofig, kad ką tik prasidėjo futbolo čempionatas. Pofig, ką šneka naujasis rinktinės treneris. Lietuviško futbolo batalijos verda aplink biurokratinę organizaciją, kuriai galioja ta pati elgesio taisyklė, kaip ir futbolo teisėjui – kuo jis mažiau matomas per rungtynes, tuo geriau darbą atlieka.

Aš iš paskutiniųjų stengiausi į šitas beviltiškas diskusijas nesivelti. Sėdžiu sau, Sūduvos senas lenteles suvedinėju ir užsikemšu ausis, kad negirdėčiau, ką peza LFF ponai ar šūkalioja jų kritikai. Čia net nesupaisysi, kas su kuo ir už ką – vieną dieną toks barzdukas kandidatuoja į LFF prezidento postą, o kitą – jau grąsina teismais ir skundais į UEFA.

Tvardžiausi aš, valdžiausi, bet va – neišlaikiau. Tai imsiu ir pasakysiu, ką galvoju. Jaučiu, užsitrauksiu aš abiejų stovyklų prakeiksmus ir panieką, nes planuoju nestoti nė į vieną pusę. O kai mūsų tautoje, vis dar kankinamoje sovietinio mentaliteto užkrato ir linkusioje matyti tik juodą ir baltą, atsiranda gaidukas, kuris bando iškelti ranką ir pasakyti „ei, broliai, yra dar ir trečias kelias!“ – tai spyrių gauna iš abiejų stovyklų.

Gerai, bandau nenukrypti. Einu trumpai, papunkčiui.

Kokia esminė visos diskusijos apie LFF mintis? Ogi labai paprasta. LFF – yra tas darinys, nuo kurio priklauso Lietuvos futbolo ateitis. Todėl ir reikia „išluoti“, „išvyti“, „pakeisti“. Todėl kita pusė apsiprakaituodama aiškina, kaip žino, ką reikia Lietuvos futbole daryti ir taip toliau. Net normaliose lygose žaidžiantys Lietuvos futbolistai jungiasi į chorą ir porina mums, kad kol LFF nebus reformuota, neturės Lietuvoj futbolas ateities. Atvirai pasakius, Šembero įsitraukimas į šitą pokalbį mane labiausiai nustebino – juk jis turėtų geriau suvokti kaip veikia normaliame pasaulyje futbolo sistemos.

Ir kas gi glūdi po tokia mintimi – kad nuo biurokratinės institucijos priklauso kokio nors reiškinio ateitis? Irgi paprasta. Po juo slepiasi mūsų sovietinio mąstymo atliekos. Toks rusiško baudžiauninkiško mąstymo rudimentas. „Caras – Dievas, kaip jis pasakys, taip ir bus“. Dar kitaip – viskas pasaulyje priklauso nuo valdžios, o mes, eiliniai žmogeliai – tik nieko lemti negalintys varžteliai. Tokį mąstymą palaiko lietuviškas politinis diskursas – tam, kad valdžia turėtų daugiau įtakos eiliniams piliečiams, būtina propaguoti valdžios visagalybę. Nesąmonė. Čia būtų tas pats, kas kaltinti Kultūros ministeriją dėl to, kad menininkai prastai kuria. Gali būti, kad menininkų gerovė priklauso Kultūros ministerijos sprendimų, tačiau jokia ministerija negali įtakoti žmogaus apsisprendimo kurti meną ar įpūsti talento.

Tai kur tuomet yra lietuviško futbolo viltis? Atsakymas jus gal ir nustebins, tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, jog tai yra mūsų futbolo klubai. Pažiūrėjus į Lietuvos futbolo evoliuciją per 20 Nepriklausomybės metų yra akivaizdu, kad jis vystėsi nepriklausomai nuo to, kas užėmė LFF prezidento sostą ir ką federaciją apskritai veikė. Klubai vienas po kito kartojo (ir vis dar tebekartoja) tą patį gyvenimo, mirties ir atgimimo algoritmą. Galim tik pasidžiaugt, jog daugeliu nesenų atvejų LFF bandydo kraštutinėse padėtyse atsidūrusius klubus remti, nepalikti likimo valiai ir suteikti papildomų šansų. Manyčiau, kad šita banguojanti mirties-atgimimo linija Lietuvoje jau pasiekė tokį tašką, kurį galime vadinti pozityvia pusiausvyra. Mat jau susidarė kritinė masė atgimusių ir sutvirtėjusių klubų, kurie temps į priekį lietuvišką futbolą nepaisant to, kas dėsis LFF būstinės koridoriuose.

Tai kokie tie lietuviško klubinio futbolo viražai? Schema labai aiški – ir praktiškai visi padoresni klubai tą kelią nuėjo. Iškart po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos klubinis futbolas laikėsi ant komandų, paveldėtų iš Sovietinių laikų (pvz., Žalgiris, Kauno Banga, Klaipėdos Granitas) ir ant turtuolių projektų (Romar, Žydrius, FBK). O paskui atėjo chaoso laikai, kai senieji klubai iš geras futbolo tradicijas turinčių miestų ėmė užsilenkinėti. Tiesa, tai vyko ne vienu metu. Kiekvieno klubo įvykių chronologija vis kita. Tačiau kiekvienas iš jų turėjo daugiau ar mažiau nudvėsti, kad paskui atgimtų atsikratęs praeities šmėklų. Vieni grimzdo į žemesnes lygas (pvz., Tauras, Gargždų Banga, Sūduva, kiek vėliau Šiauliai), kiti – apskritai kuriam laikui išgaruodavo (pvz., Dainava, Mažeikiai, Žalgiris dar visai neseniai). O štai Atlantas ar futbolas Kaune apskritai tik šiandien šitą pragarą išgyvena. Reikėdavo bankroto (plačiąją prasme), kad futbolas vienam ar kitam mieste galėtų atsigauti. Ir kai klubai atgimdavo, jie į pasaulį ateidavo vedini naujai mąstančių ir veikiančių savininkų. Ir štai šiandien turime šiokį tokį būrį klubų, kuriuos jau galime laikyti stabiliai gyvenančiais. Vieną sezoną jiems gali sektis geriau, kitą blogiau, bet jie juda pirmyn. Jų valdytojai pamažu perpranta tokias žaidimo taisykles, kurios garantuoja ne pora šlovingų sezonų, o ilgą gyvenimą. Aišku, yra šiokių tokių išimčių. Pavyzdžiui, Mažeikiai, kurių atgimimas taip ir neįvyko. Arba – pavyzdžiui, Ekranas, kuris yra ko gero vienintelis iš šiandien stabiliai stovinčių klubų, nepergyvenęs čia aprašytos mirties ir atgimimo.

Kas bus toliau? Būtent šie klubai ir yra garantija, kad Lietuvos futbolas nemirs ir kad jo likimas nepriklauso nuo to, koks diegas sėdės LFF prezidento kėdėje. Aš tikiu, kad pamažu, reikalai tik taisysis – prie šiandienos 6-7 stabiliai egzistuojančių klubų jungsis nauji, o ir tie šiandieniniai tik stiprės. Juk dar prieš pora metų LFF teko gelbėti lygą po Romanovo diversijos, nes patys klubai buvo per silpni ir per mažai suvokiantys savo bendrą jėgą, kad galėtų pereiti prie „savivaldos“. Tačiau pernai įkurta Klubų valdyba, tikiu, ateityje bus ta organizacija, kuri ir „darys“ Lietuvoje futbolą. Ne LFF ir ne kokia nors ten ministerija ar departamentas.

Pala, pala – o vis tik kodėl taip bus? Tai, kad išplaukė tokie klubai kaip mūsų Sūduva yra jos savininkų, o ne LFF nuopelnas. Juk Sūduvos žmonės jau dešimt metų žingsnis po žingsnio mokosi valdyti klubą taip, kad jis vis labiau atitiktų normaliam klubui keliamus reikalavimus. Žinau, mums daug kas Sūduvoje nepatinka, ir aš pats dažniau mūsų klubo vadus kritikuoju, nei pagiriu, tačiau, iš kitos pusės, visada garsiai sakiau, kad Marijampolės futbolas niekada nebuvo pakilęs į tokias aukštumas ir taip ilgai jose būtų išsilaikęs. Šiandien stabiliai besilaikančius klubus valdo žmonės, kurie žino, kad jiems niekas nepadės. Niekas neatneš milijonų už gražias akis. Vadinasi, pats gyvenimas juos verčia suktis taip, kad klubas taptų prognozuojama organizacija. Ir kai tik taip į gyvenimą žiūrinčių klubų atsiranda daugiau, jie tampa jėga.

O kas bus dar toliau? Pamėginkim paspėliot. Klubai toliau stiprės. Ir vieną dieną jie suvoks, kad jie ir jų bendros organizacijos diktuoja futbolo madas, o ne federacija. Nes jokia padori nacionalinė federacija nėra įsivaizduojama be klubinio čempionato. O kad ir kaip mes godžiai skaičiuotume LFF milijonus, ji neturi ir niekada neturės jų tiek, kad pati galėtų kurti ir išlaikyti klubus. Vadinasi – paskutinį žodį vis viena futbole taria klubai. O federacijos jiems įdomios tik tiek, kiek garantuoja papildomą uždarbį. Kad ir per tarptautinius turnyrus. Negaliu to įrodyti – ir pataisykit jei klystu – bet esu kone tikras, kad bet kurioje normalioje šalyje su galinga lyga federacijos vaidmuo ir visuomeninė reikšmė toli gražu neprilygsta tam, kurį turi mūsų federacija.

O mums ką dabar daryti? Sakau, gal nustokim diskutuot apie LFF ir jos prezidento rinkmus? Velniai jų nematė. Tegul stumdo jie tas kėdes. O jei bestumdydami pakeliui dar paklos kokią dangą vienam kitam mažam miestely, surengs kokį vaikų ar veteranų turnyrą ir gal pagaliau pramuš padoraus stadiono statybą (kuri būtų užbaigta iki galo) – būs cool. Už tai ir galėsim padėkot. O dabar – pamirškim tas nesąmones ir gal grįškim į čempionatą? Pakalbėkim apie įvarčius, perdavimus, kombinacijas ir taktines schemas. Pasiginčykim dėl neaiškaus pendelio ar abejotinos nuošalės. Gal net pasistumdykim nestipriai su kitos komandos gerbėjais prie stadiono tūliko? Net ir tokia veikla būtų arčiau futbolo ir labiau prisidėtų prie jo populiarinimo, nei parkės dėl LFF prezidento rinkimų.

Chebra, mes esame lietuviško futbolo mėsa! Mes ir mūsų klubai. Ne Kvedaras, Varanavičius ar Vaiginas. Ir net ne Martynas Starkus kartu su danišku alaus koncernu. Nusenęs pensininkas Zelkevičius peza apie tai, kad lietuviškas futbolas niekam neįdomus. Jis, matyt, nori pasakyti, kad mes – aš ir tu, kuris šitą rašliavą skaitai vietoje to, kad darytum ką nors naudingo visuomenei – nieko nereiškiame, net neegzistuojame. Štai ką nori pasakyti tas diedukas. Bet juk mes eitume į savo klubų rungtynes net ir tuomet, jei jie žaistų trečioje lygoje, ar ne?  Net jei jie žaistų Sekmadienio futbolo lygoje. Va apie tai ir pakalbėkim. Pakalbėkim apie tuos, kurie braukia į stadionus ankstyvą pavasarį ir šąla ten savo šiknas. Pakalbėkim apie tuos, kurie važiuoja tris šimtus kilų savo komandos palaikyti. O kitą kartą, kai eism į stadioną – pakalbinkim kokį draugą ar kaimyną kartu. Ims ir užsikrės jis futbolo maru.

o

P.S. Puikiai suprantu, kad šito teksto mintys mažumą padrikos, o kai kurie argumentai paplaukę. Už tai atsiprašau ir nuolankiai priimsiu bet kokią kritiką. Šitą rašliavą išprovokavo ne racionalūs padūmojimai, o akimirkos emocija. Nuotraukoje – Sūduvos sakalų tribūna 2010 metų sezono pradžioje.  

Futbolas ir pinigai, pinigai ir futbolas

Kol įsibėgės nauja savaitę – siūlau jums dar vieną tekstą, kurį man pasiūlė daugumai mūsų gerai žinomas Juozas Raškauskas. Tekstas yra parengtas pagal Lenkijos spaudą. Lenkiško pinigo nuotrauką pasiskolinau čia. 

>

Mūsuose sužinoti futbolo klubų finansinius reikalus – misija neįmanoma, tačiau kaimynai lenkai elgiasi visai priešingai. Prieš keletą metų pradėję kovą su korupcija futbole ir rungtynių pardavinėjimu, lenkų prokuratūra “perkėlė į kalėjimus” ne vieną futbolo teisėją, žaidėją, trenerį ar futbolo funkcionierių, o tai davė puikius vaisius. Ne tik padaugėjo žiūrovų rungtynėse, bet ir atsirado rimtų futbolo rėmėjų. Pvz. futbolo klubo Zabžės Gornik biudžetas 2000-iais buvo 6 milijonai zlotų, o dabar 15 milijonų zlotų. Atitinkamai, Krovukos Vislos – 25 mln. zlotų ir 55 mln. zlotų, Varšuvos Legia 21 mln. zlotų ir 75 mln. zlotų. Mūsų kaimynų Balstogės Jagelionia šių metų biudžetėlis tik 20 milijonų zlotų.( 2011 metų duomenys).

Taigi, kaip gyvena Lenkijos futbolas dabar? Jei kas nežinot, zloto ir lito santykis artimas – 1 lenkišką zlotą gali nusipirkt už kokius 85 lietuviškus centus. O toliau – Lenkijos futbolas skaičiais.

3 – tiek mėnesių klubų savininkai gali nemokėti atlyginimų aukščiausios lygos žaidėjams, bet po to futbolininkas gali laisvai nutraukti kontraktą.

4 – zlotai, tai mažiausia bilieto kaina Lenkijos trečiojoje lygoje, brangiausias kainuoja 10 zlotų.

20 – zlotų vidutinė bilieto kaina į pirmosios Lenkijos lygos rungtynes.

100 – zlotų kainuoja vieno futbolininko diena priešsezoninio pasirengimo metu Lenkijos treniruočių bazėse. Jeigu komandą sudaro 30 žmonių, tai dešimties dienų treniruočių ciklas kainuos 30 tūkstančių zlotų, neskaitant transporto išlaidų, skalbyklos paslaugų, vandenio žaidėjams ir aikštės nuomos. Bendra suma bus 50 tūkstančių zlotų.

150 – zlotų gauna už pergalę ketvirtosios lygos futbolininkas, kuriam šiaip jau nemokamas atlyginimas t.y. mėgėjas.

242 zlotai arba 55 eurai – kainuoja vieno futbolininko diena priešsezoninio pasiruošimo Turkijos treniruočių centre. Į kainą įeina viešbutis, valgis, skalbykla, transportas, vanduo žaidėjams ir aikštės nuoma. Skrydžio į vieną pusę kaina nuo 1200 iki 1300 zlotų.

3000 –  zlotų , tai mažiausias ketvirtosios lygos trenerio atlyginimas.

3500 – zlotų, vienerių rungtynių “kaina”  trečiojoje lygoje.

5000 – zlotų, tai mažiausias žaidėjo atlyginimas pirmojoje lygoje.

9000 – zlotų, vidutinė rungtynių organizavimo kaina pirmojoje ir antroje lygose.

12 000 – zlotų, profesionalaus teisėjo atlyginimas aukščiausioje lygoje.

30 000 – zlotų, mėnesio atlyginimas vieno iš LKS Lodzė futbolininkų. Tokią sumą per mėnesį gauna ir aukščiausios lygos vidutiniokų treneriai.

40 000 – zlotų uždirba per mėnesį Edi Andradina iš Ščečino Pogon.

75 000 – zlotų, nors nepatvirtinta, bet panašu į tiesą, tiek atlyginimo gauna Varšuvos Legijos treneris.

100 000 – tai metų transferas. Zaglembia už 400 tūkstančių eurų įsigijo Darvydą Šerną iš Lodzevo Vidzev. Ta proga padidėjo lietuvio atlyginimas ir tai gali būti šimtas tūkstančių zlotų.

176 000 arba 40 000 eurų – premijos dydis, kurią gali gauti legionierius sužaidęs 70 proc. aukščiausios lygos čempionato rungtynių.

250 000 – tai premija, kurią gali išsidalinti Varšuvos Legia žaidėjai, nugalėję varžovą trijų įvarčių skirtumu. 200 000 zlotų už pergalę svečiuose ir tik 150 000 zlotų verta pergalė namuose. Tačiau premijas žaidėjai gauna tik tada, jeigu komanda tampa čempionais, priešingu atveju gauna tik atlyginimus.

264 000 – zlotų, tai mėnesio atlyginimas, kurį gauna brangiausias aukščiausios lygos žaidėjas serbas Danijela Ljuboi.

600 000 – zlotų, trečiosios lygos komandos biudžetas.

1 000 000 – zlotų premija prižadėta Bielsko-Biala Podbieskidzia komandai už išlikimą aukščiausioje lygoje.

8 000 000 – zlotų, tiek gali išlošti premijų būdu Varšuvos Polonijos žaidėjai, jeigu taps Lenkijos čempionais.

80 000 000 – zlotų, didžiausias aukščiausios lygos komandos biudžetas bus 2012-tais Varšuvos Legijoje, iš to žaidėjų premijoms 20 – 22 milijonai zlotų.

Faktas, kad ten kur viešumas ir pinigėliai kiti vaikšto, o pagaliau ir pirmieji rezultatai europos taurėse atsirado. Ale, tai ne mums, ba dar ims ir kas nors pasikeis.

Skonto: parduodame visus

Skonto - pernykštės Baltijos lygos nugalėtojas

Neseniai gavau vieno iš mūsų, Juozo Raškausko, laišką, kuriame buvo gero interviu vertimas. Pokalbio veikėjas – Rygos Skonto sporto direktorius, beje – lietuvis, Antanas Sakavickas. Interviu nėra naujas – pernai skelbtas lenkų žurnale “Pilka nozna”, tačiau jame dėstomiems dalykams tai neturi jokios reikšmės. O šis pokalbis įdomus dėl to, kad ponas Sakavickas labai aiškiai ir tiesiai dėsto Skonto futbolo klubo ilgalaikę strategiją, paremdamas konkrečių taktinių veiksmų pavyzdžiais. Įspūdingi du dalykai. Viena – iš mūsų varpinės žvelgiant – kad šio regiono klubas apskritai kokią nors savo veiklos strategiją turi. Antra – pati strategija, kuri rodosi puikiai pritaikyta mūsiškai futbolo rinkai ir sudaro bent jau teorines prielaidas šio regiono futbolo klubui ne tik egzistuoti, bet ir planuoti bent šiokius tokius pasiekimus didžiajame futbolo pasaulyje. Panašu, kad ne tik futbolo fanams tokį tekstuką verta atidžiai pasiskaityt. Tad dėkoju Juozui už pastangas šviesti mūsų futbolo galvas ir linkiu jums gero skaitymo ir prasmingų minčių. Tekste panaudotas nuotraukas pasiskolinau iš Skonto ir Lechia klubų svetainių. 

>>>

Kaip pradėjote savo profesionalią sporto direktoriaus karjerą futbole?

Klubo savininkas Guntis Indriksons paklausė ar esu pasiruošęs laimėti. Šiandien, rytoj ir ateityje. Atsakiau, kad taip. Tai buvo 2005 –ieji.

Iki praėjusių metų čempionų titulo laukėte net šešis metus?

Išpardavėme per daug žaidėjų. Taip, jau gavosi, kad prasidėjo kartų kaita komandoje, labai drąsi, bet pernelyg gili. Prieš metus situacija stabilizavosi ir susigrąžinome čempionų titulą. Ką gi, kiekvienas futbolo klubas turi ir blogesnius savo gyvavimo periodus, tačiau Skonto išlieka Latvijos futbolo vizitine kortele. Labiausiai žinomi futbolininkai ar treneriai yra susiję su mūsų klubu : Juris Laizans, Marianas Paharis, treneris Aleksandrs Starkovs ir kiti. Nuo klubo įkūrimo 1991 metais iki 2004 metų buvome Latvijos čempionais, o šis faktas turėtų būti įrašytas į Gineso rekordų knygą.

Kiek kainuoja futbolo biznis Latvijoje?

Tai brangus malonumas. Turime didžiulę ekonomikos krizę ir tik po truputį stojamės ant kojų, o sportas dėl to labai nukentėjo. Skonto klubo biudžetas sudaro apie 3 milijonus eurų, kurio didžiąją dalį surenkame parduodant žaidėjus. Pajamų gaunamų iš rėmėjų negalime lyginti su Lenkijos futbolo klubų pajamomis, nes mūsų reklamos rinka yra 20 kartų mažesnė. Dėl to kovojame UEFA dėl Baltijos lygos sukūrimo, kurioje žaistų geriausi Latvijos, Lietuvos ir Estijos futbolo klubai. Tai leistų sukurti 8 milijonų reklamos rinką ir tada visi galėtume daugiau uždirbti ne tik iš reklamos, bet ir parduodant televizijoms rungtynių transliacijos teises ( nemaišykime su esama Baltijos lyga – vertėjo pastaba). Tai būtų puikus šansas pagerinti klubo finansinę padėtį.

Tai kaip surenkate klubo biudžetą?

Prisideda sponsoriai, taip pat Skonto klubo savininkas, bet didžiąją dalį biudžeto lėšų surenkame iš žaidėjų pardavimo. Pabrėžiu, kad nėra futbolininko Skonto komandoje, kurio nenorėtume parduoti. Praėjusiame transfero lange Maskvos CSKA pardavėme Aleksandrs Cauna mūsų geriausią žaidėją ir ten jam sekasi. Anksčiau Gdansko Lechia pardavėme Ivans Lukjanovs ir Sergejs Kožans. Galime pasigirti mūsų auklėtiniais.

Ivans Lukjanovs - už Gdansko Lechia

Bet Ivans Lukjanovs nebemuša tiek įvarčių Lenkijoje kiek jų pelnydavo Latvijoje…

Nes treneris Tomaš Kafarski jame įžvelgė krašto puolėją ir pataikė į dešimtuką. Dėka to dabar turime Latvijos rinktinėje puikų žaidėją. Išvykimas į Lenkiją Ivanui labai padėjo.

Ar turite kontaktų ir su kitais Lenkijos klubais?

Rygoje jau lankėsi Krokuvos Vislos, Poznanės Lechia, Kielcų Koronos skautai. Turime itin gerus kontaktus jūsų rinkoje. Rungtynės Čempionų taurėje su Visla komanda, tai jau laimėjimas, tai padės mums Lenkijos futbolo rinkoje, rungtynes rodys televizija ir tikiuosi, kad lenkų klubų skautai pamatys mūsų žaidėjus.

Kur ieškote futbolininkų savo komandai?

Turime kontaktų tinklą rytų rinkoje, taip pat Brazilijoje. Iš ten kilęs Nathan Junior, mūsų geriausias žaidėjas, kuriuo domisi Maskvos Dinamo komanda. Esmė tame, kad mes imame ne paruoštus futbolininkus, o jaunimą. Junior pas mus atvažiavo 17-kos metų ir tobulėjo pas mus. Ir tai ne vienintelis atvejis. Yra didelis susidomėjimas Kasperu Dubra ar Ruslanu Mingarovu. Transferai į turtingus klubus, tai ne tik finansinė injekcija Skonto klubui, bet ir reklama mūsų klubui ir Latvijos futbolui. Be pirmosios komandos treniruojame 500 vaikų Skonto klubo futbolo akademijoje, pradedant šešiamečiais. Jau paruošėme planą turėti keturmečius vaikus ir tas planas veikia. Papildomai bendradarbiaujame su Rygos Olimpo klubu, kuriam skoliname mūsų žaidėjus. Tai padeda jauniems futbolininkams geriau pereiti iš jaunimo futbolo į suaugusių futbolą. Ten jie turi daugiau šansų žaisti pagrindinėje sudėtyje ir kaupti patirtį.

Žaidėjų ruošimas pardavimui apsunkina jūsų galimybes pasiekti laimėjimų Europos lygoje. Tai koks Skonto tikslas?

Norime paruošti žaidėjus pagrindinei komandos sudėčiai, o po to jie privalo išvykti į gerus europos klubus. Kitaip Latvijos rinktinė nepakartos 2004 metų pasiekimo Europos čempionate. Tai susisiekiančių indų sistema, kuri privalo save ne tik finansuoti, bet ir atnešti pelną.

Bet tokie žaidėjai, kaip Laizans gali pusę sezono žaisti Skonto, o kitą pusę Rusijos pirmojoje lygoje, ar tai teisingas sprendimas?

Juris Laizans tai mūsų ikona, jo patirtis yra neįkainuojama jauniems futbolininkams, dėl to jis naudojasi išskirtinėmis sąlygomis. Jis nori dar žaisti ir tai mes išnaudojame. Kai jis baigs futbolininko karjerą, kai jam tai nusibos, visada ras darbo mūsų klube. Klubo štabe ar organizaciniame darbe. Todėl mums netrukdo jo žaidimas Rusijoje, kur jis uždirba gerus pinigus ir užmezga naujus kontaktus mūsų klubui.

Tai koks jūsų tikslas Europos taurėje?

Aišku pergalės. Dėl to kovojame, toks futbolo tikslas, o svarbiausia norime kuo geriau atstovauti Latvijos futbolą.

>>>

[ Vertė Juozas Raškauskas]

Juodoji futbolo knyga

Praeitą savaitę viename dienraštyje šmėkštelėjo įdomi žinutė, kuri, greičiausiai, pralėkė mažai kieno pastebėta. Tai buvo pranešimas apie Pasaulinės profesionalių futbolininkų sąjungos (FIFPro) Rytų Europoje atliktą apklausą apie esmines problemas, su kuriomis futbolo žaidėjai susiduria šiame regione.

Kadangi pranešimas sudomino, pakako minutės paieškos, kad aptikčiau minėtos organizacijos tinklapį, o jame – visą tyrimą, kuris iškalbingai pavadintas Juodąja Knyga (Black Book). Tyrimą (PDF failas) gali parsisiųsti bet kas.  Įdomi yra jau pati organizacija – iš esmės tai yra futbolininkų profsąjunga. Įkurta ji buvo dar 1965 metais ir šiuo metu jungia daugiau nei 50 000 futbolininkų visame pasaulyje. Pas mus šios organizacijos padalinio nėra. Bent jau FIFPro tinklapyje Lietuvos nėra nei tarp narių, nei tarp kadidatų nariais tapti, nei tarp stebėtojų. Bet jei turite kitokių žinių – papasakokite.

Taigi organizacija, besirūpinanti profesiniais futbolininkų reikalais link tyrimo pasuko vedina štai tokios liūdnos tiesos: dauguma žmonių mano, jog profesionaliai žaisti futbolą yra prašmatnus ir gerai apmokamas darbas, apie kurį svajoja milijonai vaikų. Tas yra tiesa kalbant apie turtingiausių Vakarų Europos klubų (su nedidelėm ir keistom geografinėm išimtim) žymiausius žaidėjus. Tačiau šimtų kitų žaidėjų gyvenimas toli gražu ne rožėmis klotas.

Nieko nuostabaus, kad sunkų futbolininko darbą buvo nuspręsta patyrinėti Rytų Europoje. Mes puikiai žinome, kad lietuviškas futbolas yra apverktinoje būklėje, bet dauguma kitų postkomunistinių šalių, netgi turinčių galingesnes lygas ir gilesnes futbolo tradicijas iš esmės kapstosi panašiose bėdose. Atvirai pasakius, paskaičius šį tyrimą, ko gero galima netgi teigti, jog požiūrio į futbolą keistenybės yra rimtesnės ten, kur futbolas žaidžiamas aukštesniu lygiu nei Marijos Žemėje.

O jei pasakius dar atviriau – po to tyrimo netgi paviršutiniško paskaitymo apie juodos mintys ir dar juodesnė neviltis. Mat didesnis pinigų srautas į futbolą šalyse, neturinčiose padorios demokratinės visuomenės tradicijos, įprastines problemas tik pagilina. Korupcija, organizuoto nusikalstamumo aktyvus dalyvavimas ir nežmoniškas požiūris į futbolo darbininkus klesti lyg geriausiomis trąšomis patręštas.  Nuo savęs pridurčiau, kad prie to prisideda ir futbolo pasaulio uždarumas, plaukiantis iš futbolo organizacijų atsakomybės ne savo šalių valdžioms, o tarptautinėms futbolo federacijoms.

Tyrimo taikinyje – dauguma mums gerai žinomų dalykų. Žaidėjų atlyginimo klausimas. Sutartų rugtynių problema. Rasizmas. Ir bendresnio pobūdžio prievarta prieš žaidėjus. Visos šios problemos yra tarpusavyje susiję. Chaotiška atlyginimų politika žaidėjus daro finansiškai nesaugiais. O tai neišvengiamai veda prie gausesnio sutartų rungtynių kiekio, nes algos negaunantis futbolininkas turi kažkaip išgyventi. O jeigu jis abejoja – yra būdų, kuriais suiteresuoti asmenys žaidėjus gali priversti elgtis taip, kaip to reikalauja interesai, su sportu nelabai ką bendro turintys.

Tyrime buvo apklausta 3206 žaidėjai iš Bulgarijos, Kazachstano, Kroatijos, Čekijos, Graikijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Ukrainos ir Vengrijos. Kaip matote, čia nėra nė vienos iš trijų Baltijos respublikų, užtat įtrauktos tokios šalys, kaip Kazachstanas ir Graikija, kurias vadinti Rytų Europa yra gan drąsu. Beje, trys šalys, kurios turėjo tyrime dalyvauti (Malta, Rumunija ir Kipras) buvo išbrauktos, nes iš jų gauta pernelyg mažai atsakymų.

O štai keletas įdomesnių skaičių. Pavyzdžiui, 41,1 % apklaustų žaidėjų teigia, kad jų atlyginimai nėra mokami laiku. Ir daugiau nei 90 % įvardija tą pačią priežastį – pinigų stoka klubų seifuose. Beveik 12 % žaidėjų yra patyrę vienokios ar kitokos prievartos, kurios šaltiniai yra fanai, komandos aministracija ar treneriai. Beveik 12 % žaidėjų yra siūlyta dalyvauti užtikrinant reikalingą rungtynių baigtį, o beveik ketvirtadalis apklautųjų teigė turį žinių, kad jų žaidžiamose lygose vyksta rungtynės, kurių baigtis būna iš anksto sutarta. Pavyzdžiui, Kazachstane trečdalis apklaustų žaidėjų yra gavę pasiūlymų užtikrinti reikalingą rungtynių rezultatą. Panašus skaičius yra ir Graikijoje. Tuo tarpu beveik pusė Rusijoje žaidžiančių žaidėjų sakė žiną, jog šioje lygoje sutartos rungtynės – įprastas dalykas.

Į šio tyrimo duomenis minėtais klausimas kiekvienas galit pasigilint pats – šis dokumentas pilnas lentelių, kuriose suvesti į skaičiukus žaidėjų teiginiai. O kadangi dokumentas yra lengvai pasiekiamas – pasigilinti sunku nebus.

Tačiau dar žiauriau skamba į tyrimą įtraukti konkretūs atvejai, apie kuriuos pasakoja patys žaidėjai. Šiuo atveju, anonimiškumo taisyklė metama į šalį ir kalbinami tik tie, kas išdrįso pasakyti ir savo vardą. Štai juos skaitant plaukai tiesiog šiaušiasi – net ir blogiausiose sąmokslo teorijose tokius dalykus sunku įsivaizduoti. Ypač kai kalba eina apie galingas lygas turinčių šalių futbolinionkus (pavyzdžiui, Rusijos). Sunku patikėti, jog normaliame pasaulyje yra įmanomi tokie dalykai, kai žaidėjas sumušamas (ir ne šiaip apstumdymas, o padaužymas, kuris baigiasi sulaužytais šonkauliais, nosimi ir pan.) jam rungtynių metu einant iš aikštės į rūbinę. Tai nutinka iš stadiono vedančiame tunelyje.

Minėta situacija, nutikusi Rusijos Krasnodaro futbolo klubo žaidėjui Spratakui Gognevui, yra pavaizduota šiame filmuke. Negali sakyti, kad žaidėjas aikštėje elgėsi labai korektiškai, tačiau niuksai, kuriuos jis gavo pakeliui link minėto tunelio yra sunkiai protu suvokiami. Nekalbant apie jų tęsinį tunelyje, kurio šiame filme jau nebėra.

Žodžiu, paskaičius minėtą tyrimą, imi galvoti, kad gal ne taip jau blogai tas lietuviškas futbolas gyvalioja. Mažų mažiausiai, gali sakyti, kad nieko unikalaus ir tik Lietuvai būdingo šiuose reikaluose tikrai nėra. Aišku, gali įtarti ir tai, kad lygoje, kuri net vieningo informacinio tinklapio kol kas neturi, daugelis dalykų vyksta tylomis – jie tiesiog neišplaukia į paviršių.

Pavyzdžiui, nuolat šnekama apie sutartas rungtynes ar papirktus teisėjus, tačiau dar nė vienas atvejis nebuvo įrodytas ir iškeltas į viešumą. Arčiausiai garantuotos tiesos buvo priartėta tik tais laikais, kai vienoje lygoje žaidė keli klubai, kurių artimi santykiai buvo pernelyg akivaizdūs (aišku, turiu omeny FBK ir Šilutę). Apie sutartas rungtynes ir korupciją daugiausiai šnekėjo ponas Romanovas, tačiau į jo kalbas pernelyg daug dėmesio kreipti ko gero nereikėtų, nes panašių sąmokslų jis regi nuolat, tačiau, nors kartais ir pažada duoti „įrodymų“ dar niekada to nėra padaręs. Nei futbole, nei krepšinyje.

Tiesa, pamenu vieną seną atvejį iš tos pačios FBK ir Šilutės reikalų. Kai šių dviejų komandų rungtynės netikėtai baigėsi lygiosiomis, o išlyginamąjį įvartį pelnė čekų legionierius, kurį FBK ir buvo Šilutei „paskolinęs“. Tada ėjo kalbos apie rimtas šnekas su čeku autobuse po rungtynių (nes ir FBK žaidėjai, ir tie, kuriuos FBK buvo paskolinęs Šilutei, į rungtynes keliavo ta pačia transporto priemone). Pamenu, po to nutikimo anas čekas iš Lietuvos dingo gan greitai.

O štai apie viražus atlyginimų srityje visi puikiai žinome, nes praktiškai kiekviename sezone būna komandų, kurios ambicingai čempionatus pradėję, juos užbaigia giliame finansiniame minuse. Akivaizdu, kad tokiu atveju žaidėjų atlyginimai nukenčia pirmieji. Pavyzdžiui, kaip suprantu, neseniai išnykęs Mažeikių futbolo klubas taip ir liko neatsiskaitęs su žaidėjais už praeitą sezoną. Klaustukai keliami ir apie Dainavą, Atlantą ar Taurą (aišku, visa tai vyksta komentarų po straipsniais forma). Vėtros atvejį ar Kastujevo Žalgirio skolas taip pat visi žinome.

Iš minėto tyrimo yra akivaizdu, kad Rytų Europos klubai ir jų vadai atlyginimų srityje daro ką nori. Aišku, gal ir nevertėtų tuo stebėtis – vis tik šiame regione ir versle atlyginimų klausimai dažnai sprendžiami nelabai legaliais būdais ir kaip taisyklė – darbuotojų nenaudai. Todėl pernai Murausko mestelėta frazė apie tai, kad „geriau klubas užims žemesnę vietą, tačiau neturės skolų žaidėjams“ galime drąsiai vertinti kaip vieną progresyviausių pareiškimų Lietuvos futbole per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Va štai taip netikėtai apsiverčia lyg ir atstitiktinio pareiškimo įvertinimas, kai gauni bet šiokį tokį platesnį situacijos vaizdelį.

Beje, minėtame tyrime man gan netikėtas ir naujas buvo vienas iš žaidėjų „baudimo“ būdų. Apie tai, kaip prasikaltęs žaidėjas yra siunčiamas kurį laiką palošti už dublerius visi esame girdėję. Tačiau tyrime yra kalbama apie kitą dalyką – „individualias treniruotes“. Šiuo atveju, „prasikaltęs“ žaidėjas negauna teisės treniruotis su visa komanda, o individualiai yra priverčiamas atlikti specialiai jam duotus nurodymus. Pavyzdžiui, treniruotę gali sudaryti vienišas bėgiojimas aplink stadioną be jokių papildomų užsiėmimų. Panašu, kad šis būdas yra toks gajus, kad tyrimo atlikėjai prievartinių „individualių treniruočių“ klausimą netgi išskiria kaip vieną iš didžiųjų Rytų Europietiško futbolo bruožų.

Štai toks visai įdomus darbelis apie regioną, kurime ir mes visi draugiškai gyvename. Tik toje Rytų Europos dalyje, kur gyvename mes, jokių tyrimų nėra ir susirūpinimas kol kas reiškiamas abstrakčiomis frazėmis bei niekada taip ir nepasiekia realių veiksmų stadijos. Iš kitos pusės – ši tema yra vienas iš efektyviausių „sąmokslo teorijų futbole“ generatorių. Nors realių faktų niekas nepaduoda, užtat spekuliacijų ir spėjimų būna per akis.

Tad pabaigai kviečiu jus šia tema padiskutuoti. Arba bent jau pažerti visokios slaptos informacijos bei paskalų. Tokia jau čia tema – paskalos čia galimos, nes dažniausiai nuo jų ir prasideda realūs veiksmai. Mat kad ir kokia fantastinė sąmokslo teorija bebūtų, joje vis viena yra bent grūdelis tiesos. Todėl ir kviečiu pasidalinti patirtimi, žiniomis ar spėjimais. Kad ir apie tas „indivudualias treniruotes“, apie kurias pas mus kol kas neteko nė žodžio girdėti. O gal yra dar klausimų, kurie nebuvo paliesti nei mano rašte, nei minėtame tyrime? Tik būtų labai gerai, jei nepradėtume diskusijos apie Liutaurą Varanavičių ir LFF, nes viskas čia bus baisiai girdėta ir nuobodu.

Taigi – pirmyn. Čia ko gero bus vienas iš tų retų atvejų, kai blogo autorius pasidažada neištrinti netgi pačių fantastiškiausių, labiausiai neįtikėtinų idėjų. O jis pats liūdnai spėja, kad po kokių penkerių metų vienintelis sąžiningas, švarus ir senąsias tradicijas atitinkantis futbolas bus žaidžiamas Sekmadienio futbolo lygoje. Panašu, kad buvo teisūs tie pirmieji anglų futbolo aristokratai, kurie iš paskutiniųjų priešinosi natūraliam futbolo profesionalėjimui (ir, savaime suprantama, komercialėjimui), teigdami, kad šį žaidimą galima žaisti tik mėgėjiškame lygmenyje. Matysim kuo čia viskas pasibaigs.