Pinigai, pinigai, pinigai

Nors svetimus pinigus skaičiuoti ir nelabai gražu, ypač Lietuvoje, tačiau šį kartą būtent tai ir susirengiau padaryti. Nors nuodėmė mano nėra tokia jau didelė – skaičiuosiu virtualius pinigus ir netgi nebūdamas tikras, kad vartomos sumos yra realios ir neišgalvotos.

Trumpai tariant, prieš kokią savaitę, visai netyčia, pakliuvau į visai įdomų tinklapį pavadinimu Transfermarkt. Toks nelabai išvaizdus tinklapėlis, kurio svarbiausias elementas yra kairiame viršutiniame kampe, iškart po logotipu esantis paieškos sistemos stačiakampis. Rašai ten futbolisto vardą ir gauni jo „anketą“. Vienų anketos gausesnės, kitų kol kas apsiriboja tik ūgiu, amžiumi ir dabartiniu klubu.

O visų įdomiausia man pasirodė grafa „Market value“ – Rinkos vertė. Tada pradėjau žaidimą – ėmiau vieną po kitos vesti lietuvių futbolininkų pavardes ir tikrinti jų rinkos vertę. Visai smagus žaidimas pavyko.

Atvirai pasakius, žaidžiau aklą vištą. Nes nieko apie tai neišmanau. Kas yra rinkos vertė – suvokiu ir tam tikrą logiką ten pateikiamuose skaičiuose įžvelgti nėra sunku. Pavyzdžiui, greitai supranti, kad toji rinkos vertė tokių nuošalesnių šalių kaip Lietuva žaidėjų vertinime atsiranda tik tuomet, kai tie žaidėjai palieka gimtuosius klubus bei gimtąsias šalis ir iškeliauja svetur. Greičiausiai todėl dauguma šiandieninės Sūduvos žaidėjų pagal šį tinklapį rinkos vertės neturi, o va, pavyzdžiui, Estijoje lošiantis Gvidas Grigas – turi.  

Tačiau aš šis tinklapis pateikia garantuotą informaciją – nežinau. Kokiu būdu ta rinkos vertė nustatoma ir kiek ji reikšminga futbolininko gyvenime aiškiai, trumpai ir tiksliai paaiškinti taip pat negalėčiau.

Bet esu tikras, kad tarp šio blogo lankytojų bus apstu profesionalų, kurie galės daugiau papasakoti apie transferų principus, apie žaidėjų vertes. Galų gale – apie agentų misiją šiuose projektuose.

Tinklapio paieškos sistemos leidžia ieškoti ne tik žaidėjų, bet ir klubų, rinktinių (Lietuvos rinktinė), netgi čempionatų. Gaila, bet lietuviškosios A lygos tinklapis nestebi. Tačiau visokių įdomybių apie lietuviško futbolo gyvenimą rasti galima. Pavyzdžiui, čia radau informaciją, kad Povilo Lukšio persikėlimo į Bytomo Poloniją vertė yra 26 700 svarų sterlingų. Jei taip, tai iš tikro, kaip sakė prezidentas Murauskas, simbolinė suma lyginant su Radzinevičiaus išpirka (Sūduva už jį gavo 400 500 svarų sterlingų). Taip pat galima sužinoti, pavyzdžiui, kad Ivans Lukjanovs iš Skonto į lenkų Lechia persikėlė už 178 000 svarų sterlingų.

Tuo tarpu Sūduvos komandoje per pastaruosius keletą metų įvertinti buvo tik legionieriai (plačiausiai prasme). Iš jų brangiausiai įvertintas Mantas Samusiovas (350 000 Eurų) bei Irmantas Zelmikas (300 000 Eurų). Ir nors suprantu, kad šimtaprocentinių išvadų daryt iš tokio tinklapio nėra prasmės, tačiau kai palygini Sūduvos vaizdelį su kokio nors Ventspils padėtimi, daug dalykų tampa aiškesni. Ką jau kalbėti apie stipresnius pastarųjų metų Sūduvos varžovus Europoje – Randers FC ir klubą iš Zalcburgo.

Tiek. O dabar – ėmiau ir suklasifikavau Lietuvos futbolistus, į jų tarpą įtraukdamas ir vieną kitą žinomesnį legionierių. Visus žmones, bent kiek ilgiau turėjusius reikalų su Sūduva, padariau raudonus. Kad iškart matytųsi.

O jei kas geriau šį reikalą išmano – pasakokit. Manau, visiems bus įdomu. Nes keli internete rasti tinklapiai labai aiškiai nepaaiškina – to nepadaro nei tekstas Vikipedijoje, nei BBC kalbintas futbolo agentas.  

>>>

Taigi. Brangiausi Lietuvos futbolininkai:

3 200 000 Eurų: Edgaras Česnauskis (FK Moskva)

2 800 000 Eurų: Deividas Šemberas (CSKA)

2 200 000 Eurų: Marius Stankevičius (UC Sampdoria)

1 500 000 Eurų: Deividas Česnauskis (Ergotelis, Graikija) / Marius Žaliukas (Heart) / Saulius Mikoliūnas (Arsenal, Ukraina) / Giedrius Arlauskis (Unirea, Rumunija)

1 250 000 Eurų: Andrius Velička (Rangers FC)

900.000 Eurų: Audrius Kšanavičius (FBK)

800 000 Eurų: Tomas Danilevičius (AS Livorno) / Edgaras Jankauskas (New England Revolution, JAV)

600 000 Eurų: Andrius Skerla (Jegiellonia)

550 000 Eurų: Kęstutis Ivaškevičius (Krivbas, Ukraina)

500 000 Eurų: Vidas Alunderis (LASK, Austrija) / Tomas Žvirgždauskas (Halmstads BK, Švedija) / Žydrūnas Karčemarskas (Dinamo)

450 000 Eurų: Arūnas Klimavičius (Ural) / Ignas Dedūra (Spartak) / Mantas Savėnas (FC Sibir) / Aurimas Kučys (Zakarpatje, Ukraina) / Tadas Papečkys (Gornik, Lenkija)

350 000 Eu: Mantas Samusiovas (Ilyčiovets, Ukraina) / Tomas Radzinevičius (Odra) / Linas Klimavičius (Dnepr) / Mindaugas Kalonas (Metalurg, Ukraina) / Tomas Kančelskis (FBK).

325 000 Eurų: Tomas Tamošauskas (Ventspils)

300 000 Eurų: Irmantas Zelmikas (Sūduva) / Igoris Morinas (Kruoja) / Robertas Poškus (Ural) / Evaldas Razulis (FBK) / Andrius Jokšas (Tavria)

250 000 Eurų: Bobi Bozinovski (Robotnicki) / Gediminas Paulauskas (Vėtra) / Valdas Trakys (Ekranas) / Mindaugas Panka (Widzew)

200 000 Eurų: Sergiy Kozyuberda ( Sūduva) / Ričardas Beniušis (Sūduva) / Tomas Mikuckis (Vėtra) / Linas Pilibaitis (FC ET0) / Egidijus Majus (DAC Dunajskaja Streda, Slovakija)

175 000 Eurų: Negreiros (Campinense, Brazilija)

150 000 Eurų: Bertrand Ngapounou (Vėtra) / Nerijus Vasiliauskas (Vėtra) / Tomas Ražanauskas (Vėtra) / Nikolajus Misiukas (JK Trans Narva)

125 000 Eurų: Marius Činikas (Heart) / Arvydas Novikovas (Heart)

100 000 Eurų: Stephen Ademolu (Ekranas) / Darvydas Šernas (Widzew) / Vitalis Stankevičius  (JK Sillamae Kalev) 

75 000 Eurų: Tomas Rimas (JK Trans Narva)

50 000  Eurų: Gvidas Grigas (JK Sillamae Kalev) / Ivans Lukjanovs (Lechia) / Willer (Fortaleza, Brazilija) / Nerijus Mačiulis (JK Sillamae Kalev) / Raimondas Vilėniškis (Kruoja) / Dainius Gleveckas (Ekranas)

Reklaminė pertraukėlė: naujas blogas

Lietuviško futbolo kasdienybė - pro Sūduvos stadiono vartus ką tik išbėgo apsauginis, nešinas Šiaulių gerbėjų užkurtais dūmais.

Tiesiai šviesiai ir trumpai drūtai – radau štai tokį blogą, kuris kiekybiškai gausėja gal ir iš lėto, bet dėl savo autoriaus padėties ir sugebėjimo dėstyti mintis yra viena iš tų retų vietų, kur gali lietuviškai ir įdomiai pasiskaityti apie futbolą. Valdas Dambrauskas yra jaunas treneris, dirbantis Anglijoje ir karts nuo karto šį bei tą parašantis apie futbolą. O paskutinis jo raštas – netgi labai įdomus ir retas mūsuose mėginimas pasvarstyti apie futbolo padėtį pasaulyje šiandien.

O šalia jo pasvarstymų apie vaikų futbolą, man pasirodė labai vertas dėmesio kito nedažno, tačiau kokybiško rašytojo, Žydrūno Grudzinsko, pasvarstymai. 

Beje, šiek tiek pasikapstęs internete atradau ir dar vieną Valdo Dambrausko tekstą. Rašytą prieš trejus metus, tačiau ir šiandien nepraradusį aktualumo. Taigi, kas nori mažumėlę profesionaliau stebėti rytojaus rungtynes, skaito čia.

 O baigdamas pamėginau atlikti veiksmą, kurio nedariau jau daugelį mėnesių. Ėmiau ir surinkau alyga.lt. Spėkite iš vieno karto, ar A lygos tinklapis gyvas. Atspėjot. Pradingo netgi žinutė, kad puslapis rekonstruojamas. Aišku, nėra tas tinklapis gyybiškai būtinas. Juk viską kitur gali susirankiot… Pusė rungtynių protokolo randi futbolo.lt aprašyme – čia paprastai būna žaidėjai, minutės, įmušti įvarčiai, žiūrovai. Tačiau kažkodėl nebūna info apie tai, kas gavo korteles. O jos (pvz., be žaidėjų minučių) paprastai būna pateikiamos Federacijos tinklapyje. Tam, kad sužinotum A ygos rungtynių statistiką, privalai patikrinti net du tinklapius! Toks jau tas smagus lietuviško futbolo gyvenimas – neprognozuojamas ir pilnas kasdienių siurprizų.

Apie nacionalinius santykius

Kadangi apie Sūduvos reikalus kalba ko tai neina, sugalvojau rinktinės proga pradėti naują temą – paprastuoju būdu karts nuo karto parodyti futbolo marketingo pavyzdžių. Šį kartą įmetu pora reklamų, kurios akivaizdžiai įrodo, kad futbolinių „priešų“ santykiai niekada nebuvo politiškai korektiški. Ir niekam dėl to galvos neskauda. Manau, visi puikiai supranta apie kokį lietuvišką nutikimą aš čia mažumėlę su ironija užsimenu. Toks jau tas keistas pasaulis – pasirodo nupeštu gaidžiu didžios valstybės komandą pavadinti galima be didelių problemų (net jei gaidys yra oficialus tos komandos simbolis). Kaip suprantu, žemiau pateikti trys vaizdeliai priklauso vienai švedų televizijai, transliuojančiai Švedijos rinktinės rungtynės. Tai yra transliacijų anonsai.

O čia – dar smagesnis dalykas. Pirmas vaizdas – rungtynės tarp Brazilijos ir Argentinos argentiniečių akimis – „padarysim tuos brazilus“. Kadangi argentiniečiams savo tikslo įgyvendinti nepavyko ir rungtynes jie pralaimėjo, po jų brazilai išleido savo vaizdelį, taikliai iliustruojantį minėtą Argentinos nesėkmę (antras vaizdelis).  

Futbolo klubo identitetas 2: Sūduva

Pagaliau, šiaip ne taip, užbaigiau antrąją dalį pasakojimo, kuris vadinasi „Futbolo klubo identitetas”. Pirmą dalį sudėliot, palyginus su šia, buvo vaikų žaidimas. Pasiknisti reikėjo, tačiau ten ir informacija buvo konkreti, ir minčių kryptis aiški. Sūduvos komandai skirta antroji dalis klostėsi žymiai sunkiau. Mano padėtis buvo panaši į tų nevykėlių, kurie Žemutinę pilį Vilniuje atstatinėja – turi pora suskilusių koklių iš tikrosios pilies, pora to meto piešinių ir galvoja, kad gali „rekonstruoti” rūmus. Taip ir man buvo – informacijos mažai ir ji labai padrika. Apie kokią nors komandos viziją taip pat, manau, niekas nėra girdėjęs. Vienžo, teko klaidžioti tamsoje – surinkau ką galėjau, bet išvadų kokių nors padaryti vis tiek neįmanoma, nes dauguma teiginių grįsta prielaida „o ką jeigu”. Kaip bebūtų – bus šiokia tokia pradžia. Bus noro – galima bus tęsti. O dabar – skaitykit ir pernelyg nesikabinėkit – sutinku, kad rašau apie penkiasdešimties metų istoriją, o atrodo, kad tyrinėjamas akmens amžius – tiek mažai duomenų ir medžiagos yra.

>>>  

Pirmiausia pradėkime nuo prisiminimų apie pirmąją šio teksto dalį, kurioje mėginau pasvarstyti apie futbolo klubo identitetą apskritai. To teksto išvados ves mus ir per šį tekstą, kuriame imsiuosi dar sudėtingesnio reikaliuko – patikrinti Sūduvos identiteto sveikatą.

Aną tekstą apibendrinčiau labai paprastai.

Viena, teigiau, kad mūsų laikas klubas privalo aiškiai formuluoti ir piliečiams garsiai transliuoti savo filosofiją – jeigu nori būti mylimas. Žmonės įprato, kad viskas jiems būtų pateikta ant lėkštutės. Bet kokia visuomenėje egzistuojanti organizacija turi aktyviai save propaguoti, kad būtų pastebėta tarp galybės konkurentų. O konkurentai egzistuoja ne tik toje veiklos srityje, kur toji organizacija veikia. Futbolo klubas konkuruoja ne tik su kitais futbolo klubais, bet ir su restoranais, koncertų salėmis, netgi su savaitgaliu prie ežero.

Antra, pristačiau dvi, mano manymu, bazines šiuolaikinio futbolo klubo egzistavimo formas. Pasakojau apie klubą, kaip apie bendruomenės identiteto kūrimo variklį (jį palaiko ne tiek žiūrovai, kiek gerbėjai). Ir kalbėjau apie klubą, kaip apie globalaus verslo iniciatyvą (čia atvirkščiai – svarbesni žiūrovai, o ne gerbėjai).

Trečia. Iš viso to yra akivaizdus vienas dalykas. Lietuviškas futbolas ir taip vertėsi sunkiai. Ekonomikos stabtelėjimas futbolą nubloškė kokiais penkiais metais atgal. Tikėtis, kad artimiausią dešimtmetį lietuviškas futbolas turės bent mažiausių šansų tapti globalaus verslo dalimi yra naivu. Net tie, kurie galėjo tokių projektų imtis, vis viena lietuvišką futbolą suvokė kaip rimtesnių projektų  treniruočių stovyklą.

Kas belieka? Gaivinti lietuvišką futbolą pirmuoju keliu. Labai įdomus kelias. Galbūt net vienintelis įmanomas mažų ir futbolo pasaulyje nelabai reikšmingų valstybių futbolui. Bent jau man šis kelias šimtą kartų simpatiškesnis. Juolab, kad ir žmonės, kurie šiuo atveju turėtų pasukti į futbolą, privalės būti ne žiūrovais, o gerbėjais. Taigi – futbolas, kaip bendruomenės identiteto kūrimo įrankis.

Sūduvos atvejis. Kokios galimybės? Puikios. Galimybės yra tiesiog puikios. Sunkiausia padėtis ant Marijos Žemės, be abejo, yra sostinėje. O visi mažesniųjų miestų klubai turi nuostabias galimybes tapti savo miestų ar regionų reprezentantais.

Sūduva yra šiandien vienintelė rimta ne tik didoko Lietuvos masteliais miesto, bet ir pakankamai stiprų identitetą turinčio regiono komanda. Netgi komandos vardas – Marijampolės Sūduva – apima abu dėmenis – tiek miestą, tiek regioną.

Sūduva yra komanda, atstovaujanti miestą ir regioną, turinčius pakankamai gilias futbolo tradicijas. Futbolas čia pažįstamas ir mylimas. Futbolas čia visais laikais buvo geriau atstovaujamas nei šventasis Lietuvoje krepšinis.

Kad ir kaip miglotai atrodytų šio sezono perspektyvos, kad ir kaip neigiamai vertintume praėjusį sezoną, turime pripažinti, kad dabartinis Sūduvos istorijos etapas (o gal reikėtų sakyti Marijampolės futbolo etapas?) yra totalus Žydėjimas. Dar niekuomet Marijampolės komanda nebuvo tiek pasiekusi per tokį trumpą laiką. Dukart laimėti čempionato medaliai ir kartą taurė. Keturiskart dalyvauta eurotaurėse. Marijampolė įsitaisė tarp Lietuvos futbolo lyderių.

Galų gale, Sūduva turi šviežutėlį stadioną, dengtą maniežą ir treniruočių kompleksą. Tai suteikia privalumų ne tik pagrindinei komandai, bet ir ženkliai gerina futbolo vystymąsi mieste apskritai – pradedant vaikų futbolu ir baigiant mėgėjų.

Taigi, Marijampolėje yra visos sąlygos rimtam futbolo klubui kurti. Tokiam, kuris tarnautų miestui bei regionui ir būtų čia gyvenančių žmonių pasididžiavimo objektas. Nepamirškime, kad tik tūliems lietuviams futbolas – sporto šaka. Daugumoje Europos valstybių – tai galingas socialinis reiškinys. Daugeliui šalių pirmauti futbole yra ne mažiau svarbu, nei pirmauti ekonomikoje ar kultūroje.

>>>

O dabar – prie konkrečių reikaliukų. Teorijos teorijomis, tačiau klubas vietos bendruomenės identiteto varikliu netampa vien pirštais spragtelėjus. Pirmiausia reikalingas paties klubo noras tokios misijos imtis. Žinau, realybė nėra rožinė, tačiau eksperimento vardan tarkime, kad tokį norą šiandieninės Sūduvos vadovai turi. Tuomet mes jau galime pereiti prie labai apčiuopiamų formų, kuriomis toji misija gali būti įgyvendinama.

Priminsiu – tam, kad šio tipo klubas būtų mylimas ir turėtų armiją ištikimų gerbėjų, klubo žaidimo kokybė ir rezultatai nėra svarbūs. Reikšmingi, tačiau neesminiai. Ir nors toliau aptariami konkretūs klubo identiteto elementai veikia išvien, kaip darni visuma, juos teks aptarti vieną paskui kitą. Tad bendras vaizdelis susidarys tik pačioje teksto pabaigoje. Dabar kalbėsiu apie tuos įrankius, kuriais klubas gali išreikšti savo idėją.

Klubo ženklas. Pradėsim nuo pirmojo taško. Nuo logotipo. Herbo. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visais atvejais čia galios tie patys principai, kaip ir kitose srityse egzistuojantiems logotipams ar herbams. Toks ženklas yra maksimali organizacijos esmės išraiška. Maksimaliai tiksli ir maksimaliai taupi. Pažiūrėjęs į tokį ženklą, žmogus iškart turi suvokti, apie ką eina kalba. 

Suprantu, tokį reikalavimą keldamas aš ženklą labiau stumiu komercinio logotipo, nei tradicinio herbo pusėn. Geriausi komerciniai logotipai yra „pajaučiami”, „nemąstant suvokiami” ir netgi „universalia kalba kalbantys”, tai yra, suprantami netgi tiems, kurie nežino konteksto, kuriame egzistuoja logotipo reprezentuojama organizacija. Nuo čia – tik vienas žingsnis link reikalavimų, kurie keliami globalaus verslo bendrovėms. Dėl to sėkmingiausi komerciniai logotipai šiandien dažniausiai yra grafiniai, simbolizuojantys universalias sąvokas ar emocijas. Tai nėra tradiciniai herbai, kuriuos reikia studijuoti, aiškintis juose esančių simbolių prasmę ir šiaip turėti kartais labai specifinių žinių.

Futbolo klubo ženklas gali įsikurti tarpukelyje tarp šiuolaikinio logotipo ir tradicinio herbo. Futbole yra ir tokių, ir kitokių. Tačiau akivaizdu, kad tie, kas savo klubų ženklus koreguoja, dažniausiai koreguoja būtent logotipiškumo kryptimi. Nauji ženklai dažniausiai tampa emocingesnis, vizualesni, nešantys tam tikrą idėją netgi tuomet, kai iki galo nesupranti jame esančių simbolių.

Ok. Pažiūrėkime dabar realų pavyzdį. Pasilikime prie Donecko Šachtariaus, komandos, apie kurią buvo užsiminta ir pirmoje šio teksto dalyje. Tiesiog pažiūrėkime, kaip futbolo klubo ženklas gali būti daromas.

Taigi. Oranžinės ir juodos spalvos derinys šiame logotipe simbolizuoja šachtos tamsą ir saulės šviesą. Jei kas nežinote, tai Šachtarius yra kilęs iš Ukrainos regiono, kuriame intensyviai kasama anglis. Štai kodėl kasyklų simbolika smarkiai naudojama ir klubo logotipe. Apatinė ženklo dalis simbolizuoja ne tik kasyklas, bet ir visą klubo praeitį. Tradiciją, taip sakant. Štai kodėl ten nukeliavo klubo įkūrimo data ir sukryžiuoti kūjai – šachtininkų simbolis. Viršutinėje ženklo dalyje – švyti liepsna, simbolizuojanti ir natūralią energiją, atkeliaujančią iš anglies, ir “aistros ugnį”, kuri liepsnoja klubo žaidėjų, biurokratų ir gerbėjų širdyse. Viršutinė ženklo dalis simbolizuoja virš horizonto kylančią saulę, kuri savo ruožtu simbolizuoja naujos eros aušrą Šachtariaus istorijoje. Pasiryžimą, tikslo žinojimą ir „kovotojo dvasią” simbolizuoja aštrūs ženklo formos kraštai.

Šio daugiasluoksnio super-prasmingo torto išsamų aprašymą galite rasti Šachtariaus tinklapyje. Aišku, nereikėtų pamiršti, kad ženklui kurti buvo nusamdyta garsi vakarietiška kompanija, o tokių kompanijų darbuotojai, kaip taisyklė, bet kokį dizaino sprendimą gali argumentuoti keliom storom knygom. Iki pat tos vietos, kurioje išdidžiai paskelbiama, kad naujasis Šachtariaus logotipas yra svarus „pareiškimas” pasaulinėje futbolo klubų ženklų istorijoje. Kaip bebūtų, mes galėjome aiškiai pamatyti, kaip logotipas yra pajėgus „transliuoti” komandos gerbėjui daugybę įvairiausių pranešimų apie savo identitetą.

Logotipo remontas gali būti nulemtas ir kitokių priežasčių. Štai, pavyzdžiui, aptikau labai keistą tekstuką apie Manchester United ideologijos pokyčius. Jame tiesiai šviesiai sakoma, kad 1999 metais ši komanda tobulino savo ženklą, nes norėjo išsiveržti iš siaurų futbolo komandos rėmų ir tapti švariu prekės ženklu. Štai kodėl iš logotipo dingo užrašas „Futbolo klubas” ir beliko tik „Machester United”. Nes jei galvojame apie šio klubo kryptį link globalaus prekės ženklo, pats futbolas nėra jau toks svarbus. Tokiam prekės ženklui futbolas yra tarsi šuniui penkta koja. Praeities rudimentas.  

Pernykštis bilietas

O dabar dar kartą pažiūrėkime į taip gerai pažįstamą Sūduvos ženklą. Košmaras ne ženklas. Apibūdinti jį lengva. Pagrindas – juodas apskritimas. Viršutinėje jo dalyje komponuojamas už apskritimo ribų išeinantis futbolo kamuolys. Apskritimo centrą ir apatinę dalį užima užrašas „FK Sūduva Marijampolė”. Pirmieji du elementai balti, komandos pavadinimas – raudonas ir išlendantis už apskritimo ribų. Tekstas užrašytas italiku, o komandos pavadinimo šriftas dar turi kokį tai senobinį „stipriai pučiančio vėjo efektą”. Pirmiausia, savo konstrukcija jis neatitinka jokių logotipų ar herbų kūrimo taisyklių (net gilintis į tai neverta, nes viskas matosi plika akimi). Ženklas totaliai asimetriškas, chaotiškas, neturintis nei prasminio, nei vizualaus centro. Akivaizdu, jog mėginta išlindusį už apskritimo komandos pavadinimą atsverti taip pat išlindusiu kamuoliu, tačiau ši operacija nelabai pavyko. Ženklas vis viena svyra dešinėn – įprasti fizikos dėsniai grafinio dizaino srityje nelabai galioja.

Velniai nematė to dizaino. Ženklas turi žymiai svarbesnių problemų. Ženkle nėra nė vienos ką nors prasmingo simbolizuojančios detalės. Taip, kamuolys simbolizuoja futbolą pačia plačiausia prasme. Tokia plačia, kad tiek ir tepasako – tai yra futbolo komanda. Tačiau jis nė neužsimena apie tai, kokia tai komanda ir ką ji gali reikšti savo gerbėjams. Kokia klubo istorija, kur jis gyvuoja. Kokia šio klubo perspektyva. Apie tai neužsimena nė viena ženklo dalis. 

Štai čia jau priartėjame prie vieno iš esminių dalykų. Jei norime, kad ženklas (kaip ir visi kiti vėliau aptariami dalykai) ką nors simbolizuotų ar atspindėtų, pirmiausia reikia žinoti, ką mes norime simbolizuoti ir atspindėti. Ką norime pasakyti tiems, kas su tuo ženklu susidurs. O tai ir yra esminis identiteto klausimas. Kas yra Sūduva? Ką ji turi reikšti savo gerbėjui? Ką ji turi sakyti prašalaičiui?

Kadangi pats klubas į šiuos klausimus kažin ar atsakytų, teks toliau fantazuoti. Iš to, ką sakiau anksčiau, yra akivaizdu, kad klubo ženklas pirmiausia turi kalbėtis su savo miesto gyventojais. Būtų gerai, jeigu jis ką nors pasakytų ir regiono žmonėms.

Ir net jei mes norėtume klubo šneką kreipti į ateitį (tam ir vėl reikia turėti konkrečių tikslų, vizijų ir misijų), mes vis tiek turėtume stotis ant tradicijos. Nes tai nėra klubas, įkurtas prieš dešimt metų. Šis klubas šiandien iš esmės simbolizuoja visą Marijampolės futbolo istoriją. Nuo pat tos pirmosios komandos, kurios nuotrauka buvo ne taip seniai šiame bloge skelbta.

Deja, man trūksta žinių. Aš tegaliu naudotis tuo, ką šiandien matome. Neturiu informacijos apie tai, koks šios komandos ženklas buvo anksčiau. Tai yra didysis šio teksto trūkumas. Aš nežinau ne tik ženklo (o juk norėtųsi matyti netgi ženklą, kuris puošė tos pirmosios komandos marškinėlius), aš mažai ką žinau apie senąsias aprangas, atributiką ir visa kita, kas Sūduvos klube ir Marijampolėje apskritai buvo sukurta iki komandos grįžimo į aukščiausią Lietuvos lygą. Teks susitaikyti su šiomis spragomis ir palikti jų užpildymą ateičiai.

Labiausiai dabartiniame Sūduvos ženkle man trūksta Marijampolės. Aš noriu matyti jame elementus, kurie kalbėtų apie klubo geografinę priklausomybę. Sakykime, regioninę priklausomybę bent iš dalies ženklina pats klubo pavadinimas. Tačiau norisi daugiau, norisi aiškesnių simbolių.

Marijampolės šiandieninis herbas - dešinėje.

Gerą pavyzdį pernai parodė Sūduvos Sakalai. Mane jie maloniai nustebino, kai šalia savos atributikos iškėlė ir vėliavą su Marijampolės miesto herbu (aukso fone ant bėro žirgo sėdi Šv. Jurgis ir ietimi smeigia drakoną). Tai yra pats elementariausias, bazinis elementas, galintis pažymėti klubo geografinį identitetą. Juolab, kad tas Marijampolės herbas nėra toks jau prastas. Šv. Jurgis yra įkvepiantis veikėjas – riteris, ant žirgo, su ietimi, drąsiai nusmeigiantis po kojomis besivoliojantį drakoną. Ką simbolizuoja drakonas? Blogį. Priešą. Vien ant šios legendos gali pastatyti kovinės klubo dvasios viziją. Juolab, kad herbo istorija pakankamai sena – nesigilinant į detales, užteks pasakyti, kad Marijampolė jį gavo dar 1792 metais.

Tiesa, yra Marijampolės apskrities herbas, tačiau jis ir žymiai vėlesnis (kiek suprantu, sugalvotas mūsų laikais), ir mažiau įkvepiantis. Jame vaizduojamas kokias tai grūdines kultūras abiem rankom sėjantis vyriokas. Darbo žmogus, vienžo. Faktas, kad Marijampolės herbas yra smagesnis, simboliškesnis, savo dinamika futbolui labiau tinkamas.

Tai kodėl gi to pono Jurgio nepasidėjus vienokia ar kitokia forma ir į komandos ženklą? Logotipas iškart įgautų geresnį kvėpavimą. O ką mažų mažiausiai verkiant reikėtų padaryti, tai atsisakyti dabartinės siaubingos ženklo formos. Ar verta čia dviratį išradinėti? Šachtariui tai buvo prie veido, jų, galų gale, ir ambicijos tokios yra – „nušluostyti Europai nosį”. Mums kažin turėtų rūpėti panašios aferos. Pakanka pasidaryti normalų, klasikinį ženklą – kad ir skydo formos, koks dabar yra ir Marijampolės herbas.

Aišku, labai daug tikėtis neverta. Štai visai neseniai LFF savo ženklą atnaujino. Tai ten tarsi profesionalų profesionalai ženklą kūrė, visokios ten komisijos tvirtino. Net kažkokius ideologinius taškus mėginta užkabint (aišku, jei ideologija laikysime norą ženkle atspindėti tokias „vertybes”, kaip „oficialumas, laisvumas, futbolo kamuolys ir trispalvė”). Norėta gal ir gražiai, o gavosi eilinis sovietinio stiliaus šlamštas. Ir nors užmuškit, bet nesuprasiu, kaip viršutinėje dalyje pleištu surakintas uždaras apskritimas gali simbolizuoti demokratiją, atvirumą ir bendravimo troškimą. Na bet čia jau ne mūsų daržas – apie tai užsiminiau tik dėl to, kad „profesionalai” toli gražu negarantuoja gero rezultato. Varom toliau.

Logotipe turėtų atsispindėti ir klubos spalvos. Bėda ta, kad tos spalvos nelabai pastovios ir jų eilinė transformacija ko gero žinoma tik komandos vadovybei. Ar spalvos taip pat turi ką nors simbolizuoti? Būtų labai gerai, jeigu taip būtų.

Kairėj - almanachas, dešinėj - wikipedia

Pradėkime nuo ko gero vienintelės vietos, kur šiuo metu Sūduvos spalvas galima rasti pateiktas „oficialiai”. Tai yra pernykštis almanachas „Lietuvos futbolas 2008″, Sūduvai skirtas atvartas. Galima pagrįstai įtarti, kad informaciją šiam leidiniui pateikė pats klubas. Kaip bebūtų, komandos spalvos pateiktos keistokos – namie balta apranga, svečiuose – juoda. Kažkada apie tai jau buvau užsiminęs. Jei viena dabartinės Sūduvos aprangos forma ir yra balta (su raudonais elementais), tai tokios, kurią iš tikro būtų galima pavadinti juoda tikrai nebuvo. Taip, pernai Sūduva turėjo aprangą, kurioje vyravo juoda spalva. To almanacho nuotraukoje tokia apranga komanda vilki. Tačiau net ir toje versijoje raudoni ir balti elementai pernelyg ryškūs, kad galėtum juos ignoruoti. Kitas informacijos šaltinis, tiesa, toks, kurio oficialiu tikrai nepavadinsi – Wikipedija – pateikia kitokią aprangos versiją – balta su raudonom detalėm namuose ir raudona su baltom detalėm (sudėliotom praktiškai veidrodiniu principu) svečiuose.

Štai toks bardakėlis yra šiandien. Apibendrinus, galima sakyti, kad Sūduvos „firminė” spalva yra balta. Būtent tokia spalva vyrauja namų aprangoje abiejuose minėtuose šaltiniuose. Ir nors oficialiausia informacija byloja, kad išvykos apranga yra juoda, tačiau, manau, dauguma mūsų galės patvirtinti, kad praktiškai vyraujanti spalva kelis pastaruosius metus yra raudona. 

O kas buvo anksčiau?

Kairėj pusėj - 1930, dešinėj - 1938, nors techniškai šių komandų Sūduva nepavadinsi. Dešinė nuotrauka ir visos kitos juodai baltos - iš Jono Rudžiansko knygos.

Kairėj - 1951 m. Marijampolės Žalgiris, dešinėj - 1958 m. Cukraus fabriko komanda.

Kairėje - 1962 Šešupė, dešinėje - 1972 Sūduva.

Kairėj - 1978, dešinėj - 1981.

Vaizdelis nuo Rudžiansko knygos viršelio. 1996 metai.

Maždaug 1999-2000.

2002 metai - svečiuose - raudona, namuose - balta. Čia nesimato, tačiau balta apranga turėjo raudoną juostą ant krūtinės.

2006 - namuose balta, svečiuose - raudona. Atrodo, ši apranga atsirado 2004-2005.

2008 m. Iš esmės - ankstesnės aprangos variantas. Baltoje vietoj raudonų šonų atsirado juodi, raudonoje - vietoje baltų juodi. Plius - juodos kelnės. Nepanašu, kad šiemet pamatysime ką nors naujo, nors, tikiuosi, komandos naujokų vardai nebus taip nemokšiškai ant nugaros užklijuoti, kaip matėsi kai kuriose draugiškose rungtynėse.

Pabaigai - toji mistinė pernykštė juoda, kuri ko gero ir tepasirodė šioje nuotraukoje, įmestoje į Lietuvos futbolo almanachą. Beje, tik įmetęs nuotrauką supratau, kad iš čia pavaizduotų žmonių, komandoje šiemet liko 7, o nėra net 10.

Ar galime iš šitų vaizdelių kokias nors išvadas daryti? Sunku tų išvadų ieškoti… Labai sunku. Turime niekuo nepagrįstą aprangos tradiciją, susiformavusią per paskutinius septynerius-aštuonerius metus. Apranga, kurioje įvairiais deriniais vyrauja balta bei raudona ir šlakelis juodos. Ir nors istoriškai šis derinys nėra pagrįstas, nėra jis ir kaip nors ypatingai įdomus bei originalus, vis tik jis jau yra tapęs šiokia tokia tradicija. Todėl jei galvotume apie spalvų pakeitimą, tai gali būti tik argumentuotas pasikeitimas, vykstantis kartu su bendra komandos idėjos formulavimo procesu. Kitu atveju to daryti nėra jokios prasmės. Juolab, kad istoriškai Sūduvos apranga buvo įvairiausių spalvų. Iš komentarų apie kiek anksčiau mano parodytą geltonai mėlyną aprangą, supratau, kad ir toji buvo renkama labiau remiantis praktiniais sumetimais, nei idėjiniais. Tiesiog iš to, ką buvo galima įsigyti reikėjo išsirinkti tokią aprangą, kurios neturėtų kitos čempionato komandos. Tą kartą buvo išrinkta geltonai mėlyna, tačiau ji galėjo būti ir bet kokių kitų spalvų derinys.

Kur ieškoti įkvėpimo? Keliai yra keli. Viena, galima remtis auksinės, raudonos ir juodos deriniu iš Marijampolės herbo (aišku, jei komanda sugalvos tapti už Marijampolės garbę kovojančiai Šv. Jurgiais). Keistokas derinys, tačiau jis bent būtų pagrįstas. Kitas kelias – imti ir atgaivinti kurio nors laikotarpio istorinę aprangą. Pavyzdžiui, 1975 metų bronzinės komandos uniformą. O gal net aprangą, kurią vilkėjo pirmosios Marijampolės futbolo komandos žaidėjai, jeigu tik tokio stiliaus aprangas UEFA apskritai leidžia naudoti. Taip kad galimybių yra, tik noro dažnokai pritrūksta.

Stadionas. Čia jau kaip pažiūrėsi. Gali sakyti, kad stadionas yra klubo namai, o gali – kad tai yra šventovė, bažnyčia, kurioje kas savaitę atnašaujamos aukos futbolo dievams. Kaip pasakysi, taip nepagadinsi. Esmė ta, kad namų stadiono reikšmė klubo identitetui yra didžiulė. Pasaulyje stadionai vadinami meiliais vardais, skaičiuojama jų istorija, kaip taisyklė, jie būna vienais iš įspūdingiausių ir labiausiai matomų geografinės vietovės statinių.

Sūduva, kaip ko gero joks kitas lietuviškas šiandienos klubas, turi net dvejus namus. Senuosius ir naujuosius. Tik pernai vykęs persikėlimas buvo kažkoks skystas. Taip į naujo stadiono atidarymą sugužėjo visokių aukštų ponų, buvo pakviestas vokalinis-instrumentinis ansamblis ir koks 10% miesto gyventojų į šventę susirinko.

Tačiau tam įvykiui trūko esminio dėmens. Trūko suvokimo, kad komanda ką tik persikėlė į naujus namus. Nebuvo jokių kalbų apie didingos klubo istorijos pratęsimą naujoje vietoje. Su senuoju stadionu taip ir nebuvo atsisveikinta. Tiesiog įvyko paskutinės rungtynės (beje, jose Sūduva 3:0 nugalėjo Vėtrą) ir stadionas buvo perleistas Alyčiui, kuriame jis toliau namų rungtynes lošė. Jei teisingai pamenu, tai tik Sūduvos sakalai organizavosi bendrą žygį nuo senojo stadiono link naujojo. Ir kodėl pas mus tik gerbėjai sugalvoja ir padaro tai, ką iš esmės turėtų daryti pats klubas?

Naujojo stadiono krikštas taip pat ko gero dar nėra įvykęs. Ar stadionui duotas vardas? Ne. Jis taip ir liko „Naujuoju stadionu”. Jei ankstesnį visi vadino „Sūduvos”, tai naujajam, kaip nebūtų keista, net ir tas vardas dar kol kas neprilipo. Senajam stadione buvo padarytas elementarus, klasikinis, tipiškas dalykas – tribūnoje iš kėdžių sudėliotas komandos pavadinimas. Smulkmena, tačiau naujame stadione kažkodėl nuspręsta to nedaryti.

Klubo istorija. Štai dar vienas fundamentalus identiteto kūrimo įrankis, kurio mūsų komanda radikaliai neišnaudoja. Viskas, ką turime – tai plonoji Jono Rudžiansko knygutė. Ir galima lengvai nujausti, kad ir toji knygutė atsirado tik dėl to, kad buvo toks beprotiškas Sūduvos mylėtojas, kaip Rudžianskas. O iš pačios komandos bent jau per pastaruosius aštuonerius metus neišėjo nieko, kas aplinkiniams liudytų, jog tai yra komanda, turinti gilias tradicijas. Toks jausmas, kad visi gyvena tik šia diena. Klubo istorija neatsispindi niekur – nei klubo simbolikoje, nei veiksmuose. Štai prieš ketverius metus Sūduva laimėjo bronzos medalius. Smagu, didelis pasiekimas. Tačiau juk tais metais buvo galima skambiai atšvęsti jubiliejų – prieš tai vienintelius medalius, taip pat bronzos, Sūduva buvo laimėjusi lygiai prieš 30 metų. Buvo galima ir tais metais vieną kitą veiksmą padaryt, kaip nors anų laikų laimėtojus pagerbt. Deja.

Klubo herojai. Deja, čia ir vėl esame tuščiame popieriaus lape. Tačiau „herojų” klausimas tiesiogiai susijęs su požiūriu į klubo istoriją. Jeigu nėra istorijos, tai ir herojų nelabai gali rastis. Tiksliau, jų yra, tikrai yra. Bėda tik ta, kad jaunesnės kartos gerbėjai jų nei žino, nei pažįsta. O liūdniausia man yra tai, kad tikrieji komandos veteranai išnyksta tylomis, tiesiog palydėti pranešimo „baigėsi sutartis ir ji nebuvo pratęsta”. Aš nesu ilgametis Sūduvos gerbėjas, tačiau ir to pakanka, kad suprasčiau, jog tokie žmonės kaip Grigas ar Adomaitis galėjo būti „išlydėti”, o ne tiesiog išnykti. Aš jau net nekalbu apie tuos žmones, kurie komandoje žaidė tais laikais, kai Marijampolė man tebuvo abstraktus taškas Lietuvos žemėlapyje. Tai tiesiog rodo dabartinių komandos savininkų požiūrį. Nejaugi yra taip sudėtinga, pavyzdžiui, kur nors ant stadiono sienos pakabinti „Visų Laikų Sūduvos Žaidėjų Garbės Lentą”? Smulkmenos, tačiau visa tai yra taškai, stiprinantys komandos ir jos gerbėjų santykius. Kol kas ši komanda visus taškus tik praranda.

Klubo dvasia. Iš viso to, ką sakiau aiškėja, kad apie tokį dalyką, kaip iš kartos į kartą perduodama komandos dvasia ir kalbėti nėra prasmės. Net ir šiame bloge ne vieną kartą buvo svarstyta ar turi ši komanda kokią nors galingą idėją, kuria būtų „apvaisinami” visi į komandą patenkantys nauji žaidėjai? Tie, kur Marijampolėje nėra gimę ir gyveną, o atvyksta tik sezonui ar dviem. Dauguma tų, kurie į stadioną vaikšto ne pirmus metus, lyg ir nujaučia kokią tai giliai slypinčią, neartikuliuotą komandos dvasią. Tam tikrą jausmą, kuris žmogų apima atėjus tik į Sūduvos stadioną. Jie ją, tą dvasią ir palaiko. Be jokios pagalbos ir dar kas kartą po dešimt litų susimokėdami. Lyg ir jaučiame, kad yra pamatas, ant kurio gali statyti komandos idėją. Jeigu tik kam norėtųsi ką nors statyti. Kol kas tokių savanorių nelabai matosi. Kol kas Sūduva yra bendro identiteto stokojančių įvairių žmonių junginys, paremtas šiuolaikiniam sportui būdingu „profesionalo požiūriu” -  aš esu profesionalas ir dirbu ten, kur man moka algą. Šiandien dirbu Sūduvai, bet lygiai taip pat galėčiau dirbti bet kuriam kitam klubui. Stebėtis tuo nederėtų – taip jau šiandien yra. O vis tik gaila – norėtųsi, kad kiekvienas, ateinantis į komanda, žinotų, kad čia – sava tvarka, savos tradicijos ir savos idėjos. 

Klubas kalbasi su savo gerbėjais. Čia taip skambiai pasakyta. Iš esmės galime beveik garantuotai teigti, kad šiandien Sūduvos klubas su savo gerbėjais nesikalba. Šie jį bando iš paskutiniųjų prakalbinti, tačiau klubas yra linkęs kalbėtis tik su VIPais, kurie futbolą gali žiūrėti iš savo patogių ložių.. Eilinis marijampolietis į stadioną gali būti atvestas tik kokio bičiulio ar užklysti atsitiktinai. Aišku, yra dar tie, kurie vaikšto jau seniai ir kurie informacijos ras netgi tada, kai ji bus giliai paslėpta. O klubas pasitenkina kokį kartą per sezoną surengti varžybas, į kurias visi įleidžiami be bilieto. Aš nesu tikras, ar kalbėtis reikia taip, kaip su savo žmonėmis kalba Ekranas – feisbukais ir sms’ais. Bent jau man to nereikia. Galbūt aš senamadiškas, tačiau aš galiu apsieiti ir be šiuolaikiškų technologijų, ir be šiuolaikiško marketingo. Tačiau aš noriu jausti komandos pulsą, noriu žinoti, kuo komanda kvėpuoja. Nenoriu būti tiesiog statistinis vienetas, kuris sumoka dešimt litų už tai, kad pora kartų per mėnesį pasėdėtų tribūnoje pusantros valandos. Aš noriu jausti, kad komanda vertina mano buvimą, kad džiaugiasi tuo, jog tuos dešimt litų išleidau stadiono kasoje, o ne prie alaus lentynų supermarkete. Tik nepamanykit, kad aš čia kalbu asmeniškai – kai sakau „aš”, omeny turiu kiekvieną, kas atkakliai vaikšto į Sūduvos rungtynes.

Aišku, jeigu būtų atsakyta į pirmuosius klausimus – apie klubo šiandieninį identitetą ir jo šlovingą istorinę praeitį, komandos dvasią puoselėti ir su gerbėjais bendrauti būtų žymiai lengviau.

>>>

Išvados. Ir kokios čia išvados gali būti… Faktas, kad Sūduvai neišvengiamai reikia tapti „bendruomenės” klubu. Kito kelio tiesiog nėra. Nebent komandos prezidentas/savininkas/rėmėjas uždirbtų šimtą milijonų, pripirktų aukščiausio lygio žaidėjų ir keliautų bent jau iki Čempionų lygos ketvirtfinalio. Tuomet į rungtynes važiuotų žmonės iš visos Lietuvos. Ir per teliką jas rodytų. Ir atsirastų Sūduvos gerbėjų ne tik Marijampolėje, bet ir Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje. Važiuotų Sūduva tarpsezonio metu lošti parodomųjų rungtynių į Singapūrą. Tačiau čia jau iš fantastikos srities. O realybė yra tokia, kad Marijampolės komanda pagaliau laikas pradėti savo kelionę atgal į Marijampolę. Mes jos čia labai laukiame.

Futbolo klubo identitetas 1: būti ar nebūti?

Įžanga. Pagaliau nunoko tekstas, kuriuo kadaise tikėjausi pradėti 2009-uosius. Būtent šia tema svajojau pradėti naują sezoną po gruodžio atostogų. Deja, misija pasirodė ne tokia jau paprasta. Litanija gavosi kaip niekad ilga – ir tai tik pirmoji serija. Didelio mokslo nesitikėkite – nors ir griebiausi čia teorinio darbo, tačiau pateikiu laisvos formos pasvarstymus, o ne disertaciją. Schema tokia pat kaip ir visuomet. Aš blevyzgoju, o jūs – tikslinant, taisot klaidas ir kritikuojat. Per kelias artimiausias kelias savaites ištransliuosiu ir antrąją dalį, kuri bus labiau praktinė, nei teorinė. Taigi – pirmyn.

>>>

Lietuviai futbolą žaidė dar prieš antrą pasaulinį karą. Štai Marijampolėje pirmos futbolo komandos kūrėsi dar 1921 metais, o pirmas lietuviškas čempionatas buvo rengiamas 1922. Sovietiniais laikais futbolas Lietuvoje buvo mėgstamas nemažiau už krepšinį, nors šiandien dauguma Marijos Žemės piliečių ir prisimena kaip Kauno Žalgiris pliekėsi su CSKA, o ne tai, kaip Vilniaus Žalgiris laimėjo bronzos medalius. Nepaisant to, kad į stadioną, talpinantį apie 15 000 žmonių, bilietų kartais gauti būdavo labai sunku.

Sovietiniais laikais sporto klubo identitetas buvo dviprasmiškas, tačiau pakankamai aiškus. Sporto klubas, ypač populiaresnių sporto šakų, buvo galingas patriotinių jausmų variklis. Legalus variklis nelegaliems jausmams gaivinti. Ir štai tokią reikšmė Vilniaus ar Kauno Žalgiriui buvo suteikta toli gražu ne oficialiuoju keliu. Oficialiam lygmeny tai buvo eiliniai Sovietų Sąjungos sporto klubai, kurių oficialieji tikslai buvo greičiau „tautų draugystės” ir „olimpinio principo” propaganda, nei tautinės savimonės skatinimas. Ta misija, kurią šiandien prisimenam su nostalgija, buvo klubams suteikta jų gerbėjų. Tai buvo tarsi neoficialusis sporto veidas, tačiau būtent jis buvo tikrasis, tas, kuris vedė žmonės į stadioną ir sporto rūmus.

Nieko nuostabaus, kad Lietuvos klubams nustojus dalyvauti Sovietiniuose čempionatuose ir pradėjus rengti vietines pirmenybes, visa tai, kas palaikė jų gerbėjų dvasią išgaravo kaip dūmas. Nebeliko priešo. O priešo nebuvimas sporte yra toks pats, kaip ir priešo nebuvimas kare – kai nėra priešo, karas tiesiog pasibaigia. O kariuomenė nelabai žino, ką daryti. Vien „gražaus futbolo” pasižiūrėt šiaip sau žmonės neina. Kad taip nutiktų reikia pasiekti tokių globalių klubų, kaip Liverpulis ar Juventusas lygį. Ne tik žaidimo, bet ir vadybos prasme.

Svarstant šias lietuviško futbolo transformacijas, įdomus yra žymiausio Velso klubo, Cardiff City pavyzdys. Kaip žinia, tas klubas jau seniai lošia Anglijos lygose, o jo identitetas smarkiai konstruojamas ant Velsas prieš Angliją kelmo. Klubas, turėdamas nacionalinio lygmens priešą (čia kalbu sporto, o ne politikos sąvokomis), aktyviai dalyvauja formuodamas visos tautos identitetą. Ir jei anksčiau šis klubas į eurotaures patekdavo kaip Velso taurės laimėtojas, UEFA pakeitus taisykles, jis eurotaurėse dalyvauti neturi jokių šansų (pagal naujas taisykles, šalį gali atstovauti tik savi klubai, o šalies taurės varžybose gali dalyvauti tik tos šalies čempionatuose žaidžiantys klubai). Todėl visiems, kurie, norėdami matyti stiprią Velso komandą eurotaurėse, siūlo Cardiff City keltis atgal tėvynėn, yra atšaunama, kad taip nutikus, ši komanda praras galimybę įtakoti nacionalinio identiteto formavimą, nes nebeliks kassavaitinių rungtynių su anglų klubais. Nors Cardiff City pavyzdys ko gero yra geriausias, Europoje yra ir daugiau panašios padėties klubų – Monakas prancūzų lygoje, šiaurės airių Derry City, žaidžiantis Airijos lygoje ar mažytis anglų Berwick Rangers, žaidžiantis kažkurioje iš žemesniųjų Škotijos lygų. Tokių klubų yra ir pačiame Velse. Garsiausias jų – aršus Cardiff City priešas, toje pačioje anglų Limonado lygoje lošiantis Swansea City. Galų gale, šiame kontekste dažnai minima ir Barselona, sakant, kad ji atstovauja Kataloniją Ispanijos lygoje ar Glazgo Celtic, minint, jog tai yra greičiau airių, o ne škotų klubas.

Pilnas Žalgirio stadionas. Nuotrauka nuo knygutės "Žalgiris-87" viršelio.

Žodžiu, lietuviškas futbolas prarado savo egzistavimo priežastis, tačiau šiaip ne taip išliko. Ir dabar, kai praėjo 18 metų po nepriklausomybės atgavimo ir kai futbolas plačiąja prasme pagaliau pasiekė tam tikrą profesionalumo lygį, klausimai apie klubo identitetą ir vėl turės būti atsakyti. Jei to nebus padaryta, į stadionus ir toliau vaikščios tie patys 500 bepročių, kurie tai daro, nes be futbolo negali. Esmė ta, kad žiūrovai į sportą eina reginio pažiūrėt, o gerbėjai – savo mylimos komandos palaikyt. Kadangi šiokį tokį reginį Lietuvoje galima garantuot tik pora kartų per metus, kai su rinktine lošt atvažiuoja Europos futbolai grandai ir kol kas nėra jokių priežasčių tikėtis, kad reginys bus kuriamas ir vietos čempionatuose, belieka lietuviško futbolo gyvybę gaivinti gerbėjų sąskaita. Kol kas jų yra koks 10 000  per visą Lietuvą. Kadangi staigaus žaidimo lygio kilimo artimiausiu laiku nenusimato, belieka identiteto stiprinimo kelias, vienintelis galintis pagausinti būtent gerbėjų skaičių.  

Aišku, tūlas gali ramiai pasakyti, kad lietuviškam krepšiniui atsigauti didelio ideologinio darbo ir marketingo nereikėjo – pakako daugiau mažiau sutvarkyti sistemą, kuri ėmė gaminti pasaulinio lygio žaidėjus. O tai savaime įmetė komandas į pasaulinio krepšinio elitą. Ir mašina iškart užsisuko – kai yra galimybė žaisti aukščiausiu lygiu, entuziazmas iškart atsiranda.

Iš kitos pusės, negali sakyti, kad marketingo krepšinyje nėra. Tiek didieji klubai, tiek ir Lietuvos rinktinė ne tik gerai žaidžia, bet ir atlieka gausybę veiksmų, kurie formuoja tų komandų identitetą ir kartu suteikia šio sporto gerbėjams galimybę identifikuotis. Tereikia šiek tiek paskatinti ir padoraus žaidimo vedama liaudis sportą iškart paverčia „tautos reikalu”. Ir vėl „kovojama” – su vokiečiais, ispanais ar amerikonais. Labai panašiai, kaip kadaise buvo kovojama su sovietais. Nekalbat apie ex-jugoslavus ir rusus, nemeilę kuriems vis dar skatina senų laikų prisiminimai.

Palikim krepšiasvydį nuošaly. Ne apie tai čia aš noriu rašyti. Juolab, kad futbolo likimas yra visiškai kitoks. Futbolo masteliai kiti. Krepšiasvydininkų gali prisiauginti ir mokyklų sporto salėse. Futbolininkų, deja, mokyklų stadionuose užsiauginti sunku. Sunku kalbėti apie savaiminį futbolo kilimą, kai per paskutinius dvidešimt metų (čia minimaliausias skaičius) Marijos Žemėje tepastatytas vienas vienintelis naujas stadionas. Ir tas Marijampolėje. Ir tas teturintis vieną tribūną. Net senų stadionų atnaujinimas vyksta labai kukliai – iš esmės iš mirties taško jis pajudėjo tik pernai. Nors daug kas raukosi dėl to, kad tablo ir lempų statymai stadionuose yra bereikalingas pinigų švaistymas, tačiau tai ir yra normalūs žingsniai link padorių stadionų. Nes naujų kėdžių montavimas ar naujos žolės klojimas apskritai yra baziniai dalykai, be kurių šiuolaikinis futbolas tiesiog neįsivaizduojamas. Kaip neįsivaizduojamas automobilis be ratų.

Visa tai iš esmės reiškia, kad šiaip sau žmonės futbolu nei iš šio, nei iš to nesusidomės. Juos reikia paskatinti, pajudinti, kad bent kurį laiką jie susitaikytų su gausybe nepatogumų, kurie šiuolaikinio žmogaus laukia lietuviškuose stadionuose. Ir jei norima, kad lietuviai į stadioną eitų ne tik tuomet, kai mus aplanko kokių prancūzų ar italų rinktinės, reikalingi tam tikri veiksmai, kurie duotų priežastį tūlam lietuviui šiltus namus ar barbekiu prie ežero iškeisti į pora valandų nelabai patogiuose stadionuose. Apie tai čia ir pakalbėsiu. O kad tai yra Marijampolės Sūduvai skirtas blogas, apie šią komandą čia ir bus daugiausiai šnekos.

>>>

Apie Sūduvos identitetą pernai buvo nemažai kalbėta. Kelti įvairiausi klausimai. Kai klubui sekasi, niekas niekur nesigilina ir tiesiog džiaugiasi pergalėmis. O kai klubui nesiseka, natūraliai pradedama ieškoti to priežasčių. Va tada ir pasipila klausimai. Kam priklauso klubas – jos savininkams ar fanams? Kaip elgtis fanams, jeigu jie jaučiasi ignoruojami? Ar jie turi teisę ko nors reikalauti? Koks skirtumas tarp klubo kaip uabo ir klubo kaip idėjinės organizacijos? Ar tai ką daro Ekranas yra tai, kas turi būti daroma? Kokią misiją futbolo klubas atlieka arba gali atlikti savo mieste ar regione? Ar egzistuoja toks dalykas, kaip komandos dvasia kuri keliauja iš karto į kartą? Kad ir koks žaidėjas ateitų į komandą, jis automatiškai turi tai dvasiai paklust. Klausimai normalūs. Bėda ta, kad dauguma lietuviškų klubų vis tik egzistuoja eilinio uabo principu, todėl į tuos klausimus atsakinėti niekas iš oficialių personažų nemato jokios būtinybės. Ir jei uabų savininkams nusispjaut, į klausimus tenka atsakyti tiems, kas juos ir iškėlė – patiems gerbėjams.

Kiek vėliau, kintame tekste, pereisiu prie labai konkrečių ir apčiuopiamų Sūduvos identiteto klausimų, o kol kas pradėsiu nuo Adomo ir Ievos.

>>>

Kodėl reikia apskritai kalbėti apie lietuviško futbolo identitetą jau daugiau mažiau paaiškinau. Dar kartą apibendrinsiu – kol lietuviški klubai ar rinktinė jo neturės, tol kalbėti apie lietuviško futbolo atgimimą nebus jokios prasmės. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės (bent jau dauguma) mėgsta rinktis tai, ką padoriai supranta. Ir jei net paties lietuviško futbolo veikėjams nelabai aišku, kas tas lietuviškas futbolas ir kokia jo misija pasaulyje, tai ko norėti iš eilinių Marijos Žemės piliečių. Aišku, esu tikras, kad jei paklaustume LFF apie tai, galėtume gauti krūvą dokumentų apie „grass roots” veiksmus, kurie daromi, kad lietuviškas futbolas apskritai neužsilenktų. Bėda ta, kad faktas, jog sūnus lanko futbolo treniruotes, tėvą į stadioną ateiti nebūtinai paskatins. Kaip ir muzikos mokyklos lankymas nereiškia, jog tėvai staiga taps muzikos mylėtojais ir puls vaikščioti į koncertus. Tai yra veiksmai, kurie iš esmės būtini, kad lietuviškas futbolas apskritai nebūtų įrašytas į Raudonąją knygą (kas nežino, primenu, kad į tokią knygą rašomi nykstantys gyvūnai, vabalai ir augalai). Tai yra veiksmai, kurių rezultatus galbūt pajusime po penkerių ar dešimties metų, tačiau šiandieniniam stadionų lankomumui greičiausiai jie turi labai menkos įtakos. Drįsčiau teigti, kad apverktina lietuviško futbolo infrastruktūros būklė, nėra lemiamas faktorius futbolo populiarumui. Jis yra svarbus, tačiau nėra svarbiausias.

Taigi, gyvename labai konkrečių ir meistriškai sukonstruotų identitetų pasaulyje. Kiekviena padori organizacija (nesvarbu, verslo ar visuomeninė) kapitalistiniame pasaulyje privalo turėti aiškų veidą ir aiškius tikslus. Tik taip ji gali tikėtis platesnio visuomenės palaikymo ir nevirsti pačių narių išlaikoma ir tik tiems nariams aktualia pogrindine organizacija. Tas galioja visose kapitalistinio gyvenimo srityse. Futbolas tikrai nėra išimtis. Juolab, kad padorus futbolo klubas šiais laikais yra neišvengiamai rimta verslo organizacija.

>>>

Šiandien futbolo klubo identitetas turi būti kuriamas. Tiksliau – reikia padėti jį kurti. Nėra taip, kaip senais gerais laikais – gimiau Marijampolėj, todėl galiu palaikyti tik savo miesto komandą. Nes čia gyvenu, komandoje žaidžia mano miesto vaikinai. Daugelį jų bent jau iš matymo pažįstu. Jie gina mano miesto garbę. Kitaip būti tiesiog negali. Į stadioną einu, nes tai vienintelis būdas pamatyti savo komandą. Tai yra beveik vienintelis ranka pasiekiamas būdas pamatyti futbolą apskritai. Tad futbolo klubas – natūralus ir savaiminis viso miesto „reikalas”. Kad ir kaip besisuktų tam mieste gyvenantis futbolo gerbėjas, jam tiesiog nėra kito kelio, kaip į savo miesto komandos stadioną. Ir visai nesvarbu, kalbam mes apie Vilnių, Marijampolę ar Simną su Kalvarija. Visur veikė tas pats principas.

Šiandien taip, deja, nėra. Ir visų pirma senąją situaciją keičia informacinės technologijos ir žymiai lengvesnis nei anksčiau žmogaus judėjimas po pasaulį. Gaunas taip, kad fizinė tavo gyvenimo vieta nebėra tokia svarbi. Gali fiziškai gyventi Marijampolėje, o iš tikro – Niujorke, Londone ir Maskvoje tuo pat metu. Arba atvirkščiai. Globalus kaimas, taip sakant.

Ir jei anksčiau žmogaus imtuvai mėgavosi informacine ekologija, tai dabar žmogus yra atakuojamas daugybės dalykų, kurie labai aktyviai kemša savus identitetus – nes, kaip taisyklė, identiteto „perdavimas” naujam vartotojui reiškia pinigus tiesiogine šio žodžio prasme. Gali tapatintis su kokioje nors Korėjoje gyvuojančia religine organizacija, o gali tiesiog sutapti su kokių nors sportbačių prekės ženklo propaguojama ideologija. Faktas – rinktis tikrai yra iš ko. Prieš pora metų būdavo teigiama, kad kapitalistiniame pasaulyje gyvenantis žmogus per parą gauna apie 3000 reklaminių pranešimų. Šiandien tas skaičius yra padidintas iki 5000.

Panašus globalistinis maksimalizmas egzistuoja ir futbole. Informacijos sklaida mūsų dienomis tokia, kad, pavyzdžiui, per metus gali pamatyt daugiau kokios Barselonos ar Čelsio rungtynių, nei Sūduvos. O kad tie klubai savo identitetą yra seniai suformulavę ir labai aktyviai jį pardavinėja (būtent – pardavinėja, nes tai yra vienas esminių globalaus futbolo verslo formų), todėl ir lengviau tapti tų klubų gerbėju, nei palaikyti Sūduvą. Įsijungi teliką ir matai tuos klubus visu gražumu besipliekiančius ne tik Čempionų lygoje, bet ir savo šalių čempionatuose. Įsijungi internetą ir informacijos apie svetimšalius klubus randi dešimčia tonų daugiau, nei apie savo gimto miesto komandą. Kur čia rasi, jei tos komandos vadovai raukosi dėl savo klubo varžybų transliacijos per TV – matot, tai gali sumažinti pelną, gaunamą iš stadione parduodamų bilietų. Nueini į bet kokį turgų ir už kelias dešimtis litų gali prisipirkti maikių su kokios nors Anglijos rinktinės narių vardais. Koks skirtumas, kad maikės nekokybiškos ir piratinės – vis viena jos yra minėtų klubų ir minėtų žaidėjų reklama.

>>>

Pirmiausia pamėginau atrasti generalinius šiandieninio futbolo klubo egzistavimo tikslus. Kalbu apie didįjį, profesionalųjį futbolą. Kiek pakrapštęs makaulę, atradau juo du. Sutinku, kad gali jų būti ir daugiau, tačiau man atrodo, kad ir kiti turėtų patekti po šių kepurėmis.

Pirmas tipas. Klubas, kuris egzistuoja bendruomenei ir yra jos vienijimo bei identifikacijos įrankis. Toks tikslas tampa natūralus, suprantamas ir įmanomas dėl to, kad futbolas – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Futbolą žino, supranta ir mėgsta daugumoje Europos valstybių (apie jas visų pirma ir eina kalba). Antra svarbi priežastis yra labiau miglota. Dėl nepaaiškinamų priežasčių futbolas turi didžiulį poveikį masėms. Ko gero jis turi didesnę galią įkvėpti didelius žmonių būrius nei bet kokia kita sporto šaka. Galbūt dėl to, kad žaidžiamas lauke, didelėje aikštėje (tai suteikia didybės). O gal dėl to paties populiarumo, masiškumo ir jau tradiciškai susiformavusio futbolo komandos stipraus ryšio su geografine vietove. Darbininkiška futbolo prigimtis taip pat svarbi. Futbolas (tas, kuris stadione žiūrimas) išlaisvina žmones ir padorios visuomenės politinio korektiškumo gniaužtų. Solidūs vyrai čia gali garsiai keiktis, tiesiog rėkti keiksmažodžius kaip kokie bepročiai – niekas jų tokiais čia nelaikys. Taip elgtis futbole yra normalu. Tai – tradicija.

Tokių klubų pavyzdžių nėra taip jau ir mažai. Kad ir tas pats Bilbao Atletic, aprašytas antrame „Įvarčio” numeryje. Ar Barselona. Tačiau man įdomesnis pasirodė prancūziško klubo Paris Saint-Germain (PSG) atvejis. Įdomus jis yra dėl to, kad šis, pagal europietiškus standartus jaunas klubas, 1970 metais buvo sąmoningai įkurtas tam, kad Paryžius turėtų rimtą klubą, o paryžiečiai – juos vienijančią futbolo komandą.

Tuo metu Paryžius rimto klubo neturėjo. Jei 1932 metais, kai buvo įkurta prancūzų profesionali futbolo lyga, Paryžių joje atstovavo šeši klubai, 1969 metais aukščiausioje lygoje tebuvo likęs vienas vienintelis Red Star, kuris ne tik kad nuolat kovojo dėl išlikimo lygoje, bet, galų gale, buvo netgi perkeltas į Paryžiaus priemiestį. Paskutinis garsesnis Paryžiaus klubas, Racing Club de Paris buvo palaidotas dar 1964.

Iš dalies dėl to Paryžiaus futbolo mėgėjas buvo labiau žiūrovas, nei gerbėjas. Tai reiškia, kad tam žmogui reikėjo visų pirma reginio ir nuolat pralaiminčios komandos jo sudominti negalėjo. Palyginus su kitais didžiaisiais Europos miestais situacija Paryžiuje buvo gan unikali, nes kaip taisyklė kitur meilė ir ištikimybė klubui buvo grįsta ne tiek jo rezultatais, kiek klubo, kaip vietos ir visuomenės identiteto kūrėjo vaidmeniu.

Vienžo, jų futbolo federacija padarė Paryžiuje apklausą, sužinojo, kad miestui klubo reikia ir tokį įkūrė. Pirmosios lėšos buvo surinktos iš žmonių, kurie, panašiai kaip ir Barselonos atveju, tapo klubo akcininkais. Taigi, nuo pat klubo įkūrimo čia sąmoningai buvo siekiama į klubo gyvenimą įtraukti kuo daugiau žmonių.

Vaizdelis iš PSG stadiono. Ją pasiskolinau čia.

Toliau ėmė groti įdomios politinės priežastys. Nesigilinsiu į jas pernelyg smarkiai, tačiau, trumpai tariant, tuometinė Paryžiaus valdžia turėjo labai mažus įgaliojimus, nes miestą iš esmės valdė centrinė valdžia. Paryžiaus meras antrą kartą tiesiogiai žmonių buvo išrinktas 1977 metais (pirmas kartas buvo 1794). Juo tapo Jacques Chirac (Žakas Širakas), vėliau buvęs ir Prancūzijos prezidentu. Kadangi jo valdžia buvo ribota, jis naudojosi visomis įmanomomis priemonėmis ne tik vietinės valdžios įtakai didinti, bet ir kurti tą valdžią palaikantį miestiečių identitetą – identitetą Paryžiaus, kaip miesto, o ne tik sostinės. Futbolas buvo vienas iš to pareigūno veiklos sričių, o PSG – konkretus jo vizijų įsikūnijimas (kiti mėginimai kurti miesto identitetą sporto pagalba buvo, pavyzdžiui, trys bandymai prakišti Paryžių kaip Olimpinių žaidynių miestą). Trumpai tariant, nuo 1978 metų PSG smarkiai rėmė tiek meras, tiek ir miesto valdžia.

Klubas gaudavo didžiulę finansinę paramą, o miesto valdžios atstovai kartu su pačiu meru priešakyje tiesiogiai dalyvavo klubo gyvenime tol, kol tokie dalykai buvo uždrausti įstatymo. Klubas ir miesto valdžia gyveno vienas kitam padėdami – valdžia finansais, o klubas ne tik garsindamas miestą (PSG logotipe esantis Eifelio bokštas yra ir Paryžiaus herbe), bet ir aktyviai dalyvaudamas socialiniame miesto gyvenime – pavyzdžiui, propaguodamas klubą tarp mokinių. O kai PSG iš tikro paryžiečių buvo priimtas ir pamiltas, tuomet kiekvienas rinkimuose dalyvavęs didesnis politikas viešai ir aktyviai reikšdavo klubui savo meilę. Žodžiu, ranka ranką plauna. Šiame atvejyje miesto valdžia, futbolo klubas ir miesto identiteto kūrimo darbas yra vienoje teritorijoje.

Beje, klubo pasiekimai futbolo pasaulyje yra gerai žinomi – dabar tai viena stipriausių Europos komandų. Jis yra ir geriausiai žinomas klubas Prancūzijoje. Ir jei 1971-72 PSG rungtynių pažiūrėt vidutiniškai ateidavo apie 10 000 žmonių, tai dabar pagal lankomumą jis yra antroje vietoje po Marselio. Rezultatai akivaizdūs.

(Tikiuosi nepamanėte, kad visą šį PSG tyrimą aš pats atlikau. Ne, tiesiog radau internete puikų straipsnį, PSG istoriją nagrinėjantį. Jo autorius yra David Ranc, britų mokslininkas, o pavadinimas – „Local Politics, Identity and Football in Paris”. Mielai duočiau ir jums tą dokumentą paskaityt, bet linką kažkur nudėjau).  

Antras tipas. Klubas, kuris yra verslo įmonė, nešanti jo savininkui pelną arba padedanti gerinti savo asmeninį ar jo kitų įmonių įvaizdį. Ko gero tai yra pati populiariausia ir sparčiausiai auganti futbolo klubo forma. Su šios formos sparčia evoliucija kokius dešimt paskutiniųjų metų ko gero labiausiai susijęs ir taip vadinamo „moderniojo” arba kapitalistinio futbolo užgimimas ir sužydėjimas. Daugumos klubų savininkai arba siekia klubą paversti pelno siekiančia įmone arba bent jau svajoja apie tokią viliojančią savo klubo ateitį.

Įdomu yra tai, kad šiuos futbolo verslininkas labiau domina būtent žiūrovai, o ne gerbėjai. Natūralu, kad šie verslininkai iš paskutiniųjų siekia sunaikinti darbininkiškas futbolo šaknis, nes jie nori duodi reginį, už kurį trokšta imti didelius pinigus. Darbininkai jų neturi, o tai reiškia, kad į stadioną yra kviečiami vidurinės klasės piliečiai – ir ne tik vyrai, kaip futbole ankstesniais laikais buvo įprasta, bet ir jų žmonos, mamos ir vaikai. Todėl besikeikiantis pilietis tokiame futbole nėra pageidaujamas, o ideali ir trokštama atmosfera greičiau primintų teatrą, nei tipiškas futbolo rungtynes. Gerbėjai šiems verslininkams – didžiulis galvos skausmas. Jie daug reikalauja, nenori pamiršti tradicijų ir reikalauja stadione ypatingos priežiūros. Deja, futbolo verslininkai yra priversti juos toleruoti, nes, ir vėl tradiciškai, stadione atmosferą kuria būtent gerbėjai. Ir nors šių verslininkų troškimas yra futbolą paversti kultūringa pramoga, tradicinė triukšminga stadiono atmosfera turi būti išsaugota, nes būtent ji vilioja tiek likusius stadiono žiūrovus, tiek televizijas. Štai taip ir gyvenama – gerbėjai iš stadiono neišvejami, tačiau sudaromos sąlygos, kad aktyviausi jų burtųsi vienoje vietoje, budriai saugomi policijos ir kamerų.

Ir čia pavyzdžių – nors vežimu vežk. Pusė Anglijos Premier lygos tam tiktų. Arba, pavyzdžiui, pernai Marijampolėje viešėjęs austrų klubas iš Zalcburgo. Bet ir čia nusprendžiau pasirinkti kiek nuošalesnį pavyzdį – Donecko Šachtarių.

Kaip šio ukrainiečių klubo savininkas sekasi kurti verslą, nesidomėjau. Tačiau nesena Šachtariaus pergalė prieš Totenham Hotspurs rodo, kad klubas ryžtingai žengia į europinio futbolo elitą. Aišku, Spursai šiemet atrodo prastai, tačiau, kaip bebūtų, tai yra Premier lygos klubas. Ir po penkerių metų niekas neprisimins, kad šiemet tas Londono klubas kapstėsi lentelės apačioje – statistika tiesiog rodys, kad Šachtarius nugalėjo Totenham Hotspurs.

Belandžiodamas po internetą ir ieškodamas medžiagos čia dėstoma tema, Šachariaus pavadinimą aptikau gan netikėtoje vietoje. Kažkokios europinės, lyg ir rimtos prekės ženklų strategijos kūrimo agentūros pranešime. Ten buvo teigiama, kad ši agentūra sukūrė naują ukrainiečių klubo prekės ženklo strategiją ir naują identitetą (su vizijom, misijom ir visais kitais būtinais verslo strategijų atributais).

Štai ką tame pranešime bylojo cituojamas Šachtariaus prezidentas Sergėjus Palkinas: „Mes privalome apibrėžti, ką mūsų prekės ženklas (brendas – pas mus vis dar dažniausiai šioje vietoje vartojamas šis anglicizmas) reikš artimiausiais metais. Mes turime aiškų tikslą – pasiekti europinio futbolo aukštumas. Tačiau laimėti siekia kiekvienas klubas. Tad kuo mes iš tikro išsiskiriame? Kas išlaiko mūsų tikruosius gerbėjus netgi tada, kai klubui nesiseka? Tai klubo filosofija ir vertybės. Per pastaruosius pusantrų metų mes aiškiai suformulavome tai, ką Šachtariu iš tikro reiškia. Tik taip klubas gali judėti į priekį užtikrintai ir sėkmingai”.

Tuo tarpu strategiją ir identitetą kūrusios agentūros atstovas antrina: „Šachtarius yra unikalus pavyzdys to, kaip futbolo prekės ženklas (brendas) gali įvairioms kartoms įkūnyti istorijos jausmą, pasididžiavimą ir tikslą. Klubas siekia sėkmės tarptautinėje scenoje ir šią klubo dvasią puikiai įkūnija jo identitetas”.

Lyg ir teisingi žodžiai. Lyg ir kabinama nemažai kiekvienam klubui svarbių dalykų. Tačiau mane iškart apėmė keistas jausmas. Vis tik nėra lengva susitaikyti su tuo, kad apie futbolo klubą šnekama kaip apie eilinį verslo darinį, eilinį brendą. Daugybė prekės ženklų siekia sėkmės „tarptautinėje arenoje”, nes tai tiesiogiai veda prie pelno augimo. Tačiau su tokia radikalia komercinės dvasios injekcija į sportą sunku apsiprasti. Juolab, kad viskas čia susipainioja ir tikruosius komandų savininkų tikslus dažnai nėra taip lengva pamatyti, nes vis dar tebenaudojama tradicinė sporto, kaip socialinio reiškinio, kalba ir žodynas. Sporto ir konkrečiai futbolo komercializacija dažnai nėra tokia akivaizdi, kaip, pavyzdžiui, čia jau minėtame Zalcburgo klube, jo naujojo savininko noru tapusio tiesiogine jo parduodamo gėrimo reklamos forma. 

Įžanginis Šachtariaus svetainės puslapis. Pirkite marškinėlius, pirkite abonementus, pirkite žurnalą. Rusų, ukrainiečių arba anglų kalbomis.

O Šachtariaus savininkų nuotaikas ir ambicijas geriausia atspindi klubo tinklapis, kuriame tiesiog per kraštus veržiasi Rytų Europai būdinga pompastika. Čia klubas tiesiogiai vadinamas brendu (rusakalbiai šį terminą, atrodo, dar labiau mėgsta). Ir nors klubo filosofijoje dėstomi ir vėl lyg ir teisingi dalykai, tačiau po lengvų korekcijų toji filosofija lengvai tiktų kokiai nors ambicingai ir į tarptautines rinkas orientuotai verslo įmonei. Įspūdingiausia toje filosofijoje yra tai, kad joje nebelieka vietos nei Doneckui, nei tai Ukrainos daliai, kurioje šis miestas yra. Ten kalbama tik apie Ukrainos atstovavimą pasaulyje. O svarbiausiu tikslu įvardijamas troškimas tapti vienu geriausių Europos klubų. Šioje vietoje ir matomi esminiai skirtumai tarp to futbolo klubo tipo, kuris čia buvo aprašytas anksčiau ir to, kurį atstovauja Šachtarius. Lokalios bendruomenės Šachtariaus filosofijoje nebėra. Tai tik vietinė ir ribota žaliava, kurios misija – parengti pamatus klubo šuoliui į pasaulį. O paskui – pagal jau seniai žinomą algoritmą – vis aktualesni taps ne vietos, o globalūs vartotojai. Tam skirtas netgi klubo svetainės adresas, besibaigianti tarptautine .com nuoroda.

 >>>

 Beje, toks skirstymas nereiškia, kad futbolo klubo tikslai bent jau dalinai bent jau tam tikru metu negali persikloti vieno klubo gyvenime. Juolab, kad antrasis, palyginus naujas tipas iš esmės yra išaugęs iš pirmojo. O esminis jų skirtumas yra tas, kad antrojo tipo klubai siekia išsiveržti iš savo tradicinių siaurų geografinių vienetų ir, kaip dera padoriai globalaus amžiaus įmonei, tapti „vartojamu” visame pasaulyje.

Pirmas pirmojo tipo transformacijos į antrąjį tipą žingsnis – klubo gerbėjai, persikeliantys gyventi į kitas vietas. Dažniausiai toks judėjimas yra link sostinių. Pvz., kokio nors Manchester United gerbėjai Londone. Tačiau šiame etape nieko radikalaus dar neįvyksta, nes tie emigrantai iš esmės ir toliau per klubą identifikuojasi su savo ankstesne gyvenama vieta. Lūžis įvyksta tuomet, kai klubas įgyja gerbėjų, su to klubo gimtuoju miestu neturinčių nieko bendra. Faktas, kad toks lūžis tapo įmanomas tuomet, kai globalia tapo televizija – kai bet kurio rimtesnio klubo rungtynes tapo įmanoma stebėti per TV ne tik to klubo mieste, bet iš esmės bet kuriame pasaulio taške. Ir jau visai nedaug lieka iki to taško, kuriame koks Madrido Realas ar Manchester United keliauja koncertuoti į Japoniją ar Honkongą, lošia ten futbolo prasme beprasmiškas draugiškas rungtynes ir parduoda galybę atvirukų, marškinėlių ir šalikų.

>>>

Taigi, viskas aišku, kai kalba eina apie didžiuosius Europos klubus. Ten viskas jau sutvarkyta, sviestu patepta ir belieka tik ieškoti naujų klubo egzistavimo viešoje erdvėje formų. Kitaip tariant, medžiagos pilna, belieka ją klasifikuoti pagal įvairiausius principus, ideologijas ir teorijas. O ką daryti mums? Mums, gyvenantiems šalyje, kurioje vietinio futbolo per teliką beveik nerodo, kur džiaugiamasi, kai į stadioną ateina 2000 žmonių ir kur bet kokia ekonominė krizė futbolą gali lengvai ir per vieną mėnesį nusviesti futbolą kokia dešimt metų į praeitį. Visai įdomu, nes pas mus – tuščias laukas. Dauguma mūsų klubų – kaip balti popieriaus lapai. Gali pradėti nuo nulio, nuo smulkmenų ir suformuluoti bet kokį klubo identitetą. Štai Šiauliai pasidarė naują interneto svetainės dizainą. Gal ir atsitiktinai jis toks gavosi, gali ir nebuvo jokių ideologinių ar idėjinių pamatų. Tačiau tas naujasis svetainės dizainas iškart įvardijo Šiaulių klubą, kaip „jauną, energingą, labiau žvelgiantį į ateitį, nei besidairantį į praeities tradicijas”. Jau yra tam tikras eskizas, kurį pamažu galima paversti žymiai tiksliau apibrėžta klubo idėja. Bet ne apie Šiaulius aš čia. Apie Sūduva. O Sūduvoje situacija gerokai sunkesnė. Ji nėra kažkuo ypatinga – Lietuvoje ko gero nėra nė vieno klubo, kurio identitetas galėtų būti kaip nors apskritai apibrėžiamas. Net Ekranas, kuris šiuo metu yra labiausiai šioje srityje pažengęs Lietuviškas futbolo klubas, kol kas greičiau dirba elementarų praktinį darbą, nei skelbia kokius nors tikslus ar ideologijas. Tai štai kitoje šios istorijos dalyje ir pamėginsiu labai konkrečiai ir apčiuopiamai paknebinėti ne tik esminius klubo identiteto kūrimo įrankius, bet ir jų, tų įrankių statusą mūsų mylimame futbolo klube.