Kol įsibėgės nauja savaitę – siūlau jums dar vieną tekstą, kurį man pasiūlė daugumai mūsų gerai žinomas Juozas Raškauskas. Tekstas yra parengtas pagal Lenkijos spaudą. Lenkiško pinigo nuotrauką pasiskolinau čia.
>
Mūsuose sužinoti futbolo klubų finansinius reikalus – misija neįmanoma, tačiau kaimynai lenkai elgiasi visai priešingai. Prieš keletą metų pradėję kovą su korupcija futbole ir rungtynių pardavinėjimu, lenkų prokuratūra “perkėlė į kalėjimus” ne vieną futbolo teisėją, žaidėją, trenerį ar futbolo funkcionierių, o tai davė puikius vaisius. Ne tik padaugėjo žiūrovų rungtynėse, bet ir atsirado rimtų futbolo rėmėjų. Pvz. futbolo klubo Zabžės Gornik biudžetas 2000-iais buvo 6 milijonai zlotų, o dabar 15 milijonų zlotų. Atitinkamai, Krovukos Vislos – 25 mln. zlotų ir 55 mln. zlotų, Varšuvos Legia 21 mln. zlotų ir 75 mln. zlotų. Mūsų kaimynų Balstogės Jagelionia šių metų biudžetėlis tik 20 milijonų zlotų.( 2011 metų duomenys).
Taigi, kaip gyvena Lenkijos futbolas dabar? Jei kas nežinot, zloto ir lito santykis artimas – 1 lenkišką zlotą gali nusipirkt už kokius 85 lietuviškus centus. O toliau – Lenkijos futbolas skaičiais.
3 – tiek mėnesių klubų savininkai gali nemokėti atlyginimų aukščiausios lygos žaidėjams, bet po to futbolininkas gali laisvai nutraukti kontraktą.
4 – zlotai, tai mažiausia bilieto kaina Lenkijos trečiojoje lygoje, brangiausias kainuoja 10 zlotų.
20 – zlotų vidutinė bilieto kaina į pirmosios Lenkijos lygos rungtynes.
100 – zlotų kainuoja vieno futbolininko diena priešsezoninio pasirengimo metu Lenkijos treniruočių bazėse. Jeigu komandą sudaro 30 žmonių, tai dešimties dienų treniruočių ciklas kainuos 30 tūkstančių zlotų, neskaitant transporto išlaidų, skalbyklos paslaugų, vandenio žaidėjams ir aikštės nuomos. Bendra suma bus 50 tūkstančių zlotų.
150 – zlotų gauna už pergalę ketvirtosios lygos futbolininkas, kuriam šiaip jau nemokamas atlyginimas t.y. mėgėjas.
242 zlotai arba 55 eurai – kainuoja vieno futbolininko diena priešsezoninio pasiruošimo Turkijos treniruočių centre. Į kainą įeina viešbutis, valgis, skalbykla, transportas, vanduo žaidėjams ir aikštės nuoma. Skrydžio į vieną pusę kaina nuo 1200 iki 1300 zlotų.
3000 – zlotų , tai mažiausias ketvirtosios lygos trenerio atlyginimas.
3500 – zlotų, vienerių rungtynių “kaina” trečiojoje lygoje.
5000 – zlotų, tai mažiausias žaidėjo atlyginimas pirmojoje lygoje.
9000 – zlotų, vidutinė rungtynių organizavimo kaina pirmojoje ir antroje lygose.
12 000 – zlotų, profesionalaus teisėjo atlyginimas aukščiausioje lygoje.
30 000 – zlotų, mėnesio atlyginimas vieno iš LKS Lodzė futbolininkų. Tokią sumą per mėnesį gauna ir aukščiausios lygos vidutiniokų treneriai.
40 000 – zlotų uždirba per mėnesį Edi Andradina iš Ščečino Pogon.
75 000 – zlotų, nors nepatvirtinta, bet panašu į tiesą, tiek atlyginimo gauna Varšuvos Legijos treneris.
100 000 – tai metų transferas. Zaglembia už 400 tūkstančių eurų įsigijo Darvydą Šerną iš Lodzevo Vidzev. Ta proga padidėjo lietuvio atlyginimas ir tai gali būti šimtas tūkstančių zlotų.
176 000 arba 40 000 eurų – premijos dydis, kurią gali gauti legionierius sužaidęs 70 proc. aukščiausios lygos čempionato rungtynių.
250 000 – tai premija, kurią gali išsidalinti Varšuvos Legia žaidėjai, nugalėję varžovą trijų įvarčių skirtumu. 200 000 zlotų už pergalę svečiuose ir tik 150 000 zlotų verta pergalė namuose. Tačiau premijas žaidėjai gauna tik tada, jeigu komanda tampa čempionais, priešingu atveju gauna tik atlyginimus.
264 000 – zlotų, tai mėnesio atlyginimas, kurį gauna brangiausias aukščiausios lygos žaidėjas serbas Danijela Ljuboi.
600 000 – zlotų, trečiosios lygos komandos biudžetas.
1 000 000 – zlotų premija prižadėta Bielsko-Biala Podbieskidzia komandai už išlikimą aukščiausioje lygoje.
8 000 000 – zlotų, tiek gali išlošti premijų būdu Varšuvos Polonijos žaidėjai, jeigu taps Lenkijos čempionais.
80 000 000 – zlotų, didžiausias aukščiausios lygos komandos biudžetas bus 2012-tais Varšuvos Legijoje, iš to žaidėjų premijoms 20 – 22 milijonai zlotų.
Faktas, kad ten kur viešumas ir pinigėliai kiti vaikšto, o pagaliau ir pirmieji rezultatai europos taurėse atsirado. Ale, tai ne mums, ba dar ims ir kas nors pasikeis.
Štai ir atėjo laikas atsiskaityti už savaitę tylos. Taip, tas kelias dienas praleidau ten, kur jau dabar oro temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Ir nors Ispanijos pietuose lankiausi darbo reikalais, ispanų futbolo čempionato tvarkaraštis buvo palankus – Malagos klubas kaip sykis lošė čempionato rungtynes su Saragosa. Tiko ir diena, ir laikas – beliko pasiklausti kelio link stadiono (nes kaip ir dera, iš anksto pasiruoštą planiuką palikau namuose).
Apie ispanų futbolą ilgų istorijų nepasakosiu. Tiesą pasakius, užsieniniu šiandienos futbolu domiuosi tiek mažai, kad prieš kelionę į Malagą netgi teko pasitikrinti ar šitas miestas apskritai kokį padoresnį futbolo klubą turi. Pasirodė, kad klubas yra, lošia aukščiausioje lygoje ir šiemet netgi turi šansų prasimušt į Čempionų lygą.
Malagos CF stadioną, poetiškai pavadintą La Rosaleda (kas išvertus reiškia Rožių darželį ar sodelį), rasti nebuvo sunku. Tereikia išlįsti iš senamiesčio ir kokias 20 min. pėdinti palei keistą kanalą, kuriame nėra nė kvapo vandens. Beje, jei norite šio stadiono istorija pasidomėti rimčiau – čia rasite išsamų rašinėlį.
Iš toli šio statinio nepamatysi – jį dengia palmės ir kitokia šiam metų laikui pakankamai žalia augmenija. Šį kartą į stadioną išsirengiau labai anksti (paprastai užsienyje laiko tinkamai neapskaičiuoju ir pataikau į pirmo kėlinio vidurį). Dabar buvau taip anksti, kad net vartai dar buvo uždaryti, o ir žmonių aplink stadioną buvo nedaug. Panašu, kad ispanai, kaip ir lietuviai į rungtynes mėgsta atvykti paskutinę minutę – jau vėliau, sėdėdamas pačiame stadione, pamačiau, kad didžioji jo dalis susirinko per paskutines 15 min. iki starto švilpuko. Beje, ispanai daro ir dar keletą dalykų, dėl kurių dažnai keikiam lietuvišką futbolo žiūrėtoją. Pavyzdžiui, intensyviai ir masiškai graužia visokias sėklas bei saulėgrąžas ir taip pat intensyviai spjaudo jas sau po kojomis. Arba, pavyzdžiui, būriais palieka stadioną likus 5 min. iki pabaigos net kai sava komanda užtikrintai laimi.
Štai jums stadiono fasadas visu gražumu. Aišku, grožis čia – labai sąlygiškas. Kad ir kaip bežiūrėtum, šis stadionas – paprastos, funkcinės betono architektūros pavyzdys. Aplinka taip pat sutvarkytai minimaliai – iš fasadinės pusės vaizdelis – pusė bėdos, tačiau iš šonų plyti gerokai pašiukšlintos dykynės. Kokių nors šiuolaikiškų antichuliganiškų saugumo įrengimų čia taip pat nematyti. Čia – ne Britanija. Ir nors ispanai į futbolą žiūri labai emocingai, akivaizdu, kad čia nėra peršama nuomonė, jog kiekvienas jo lankytojas – potencialus mušeika ir tvarkos drumstėjas. Beje, stadionas priklauso ne klubui, o keletui valstybinių institucijų.
O pats klubas šiuo metu yra vieno arabų šeicho nuosavybė. Klubą jis pirko prieš pora metų už 36 milijonus eurų. Nuo to laiko Malaga CF reikalai klostosi visai neblogai, nes tas vyriokas ne tik sumokėjo už patį klubą, bet ir nemažai investavo tam, kad klube loštų aukšto lygio žaidėjai. Taip pat jis žada pastatyti naują stadioną – dukart didesnį. Matysim, kaip čia bus – jei taip nutiks – ir taip mažumėlę apleisto La Rosaleda likimas gali būti labai keistas.
O dabar – keletas stadiono vaizdų iš įvairių kampų.
Pats stadionas vakarietiško futbolo masteliais vertinant nėra baisiai didelis – jame telpa apie 29 000 žmonių. Per savo istoriją jis buvo keliskart rekonstruotas, o 1982 metais tapo vienu iš stadionų, kuriuose vyko Pasaulio čempionato rungtynės. Ispanijos rinktinė čion užsuka ir šiais laikais. Čia ji lošė ir trečiadienio draugiškas su Venesuelos rinktine. Vos vos į jas bilieto per klaidą nenusipirkau – nes stadiono kasininkės, kaip ir bet kas kitas Malagoje, angliškai kalba tik “a little bit”.
Stadiono dydis ir architektūra nėra super įspūdingi, tačiau stebina kas kita. Į kiekvienas rungtynes kasose parduodama tik po kokius 3000-4000 bilietų, mat apie 25 000 žmonių turi viso sezono abonementus. Iš pirmo žvilgsnio šiame fakte nėra nieko ypatingo – dauguma garsesnių klubų turi panašų procentą abonementinių lankytojų. Kai kurie jų netgi riboja abonementų kiekį, nes kitu atveju bilietų pardavinėti apskritai negalėtų – net ir abonementų norėtojų kartais būna daugiau nei vietų stadione. Įspūdingiau yra tai, kad Malagoje gyventojų yra panašiai kaip Vilniuje. Na, gal šiek tiek daugiau – šiek tiek virš pusės milijono. O va mes – net į rinktinės rungtynes sunkiai 6000 surenkam. Ir nėra ką kalbėt apie ispaniško futbolo lygį – Malagos klubas visokių laikų yra matęs. Net trečioj lygoj yra lošęs, nors pats klubas įkurtas anksčiau nei Lietuvoj apskritai futbolą žaist žmonės pradėjo.
Štai čia matote vieną iš atributikos kioskelių šalia stadiono. Stebina ir Malagos klubo atributika pasidabinusių žmonių kiekis – ne tik rungtynių metu ir aplink stadioną. Ir kasdien mieste žmonių, demonstruojančių klubo ženklą ir spalvas pilna.
Ultrų ženklas. O pačių ultrų aplink stadioną nelabai matėsi. Jie pasimatė rungtynių metu, užpildydami kokio tūkstanči0 vietų tribūną, kurią po starto švilpuko užtraukė didžiule vėliava. Dainuojama buvo visų rungtynių metu be mažiausios pertraukos, o likęs stadionas karts nuo karto pasigaudavo kokią skanduotę ar giesmę. Vienas smagus “išpuolis” iš ultrų tribūnos nutiko antram kėliny, kai Malaga jau buvo įmušusi kokius keturis įvarčius. Iš jos pasirodė pusnuogis kokių penkiasdiešimties metų vyrukas su vėliava ir prabėgo tokį pusiau-garbės ratą visu stadiono šonu, lydimas plojimų. Ir nors jis pravarė man prieš pat nosį, jį pastebėjau per vėlai, kad galėčiau nupaveiksluoti. O buvo verta.
O štai čia – žvilgsnis pro stadiono kampą į užmiestį ir kalnus, stūksančius tolumoj. Vaizdelis gražus, tačiau patys matot, kad kai nėra rungtynių aplink stadioną slampinėti ko gero būtų nelabai jauku. Ir jei šiuo stadiono šonu eitume iki pat krašto, baigtume štai kur:
Ką gi, vartai atidaryti, galima lįsti vidun.
Viduje jaukiau nėra. Tik betonas, konstrukcijos, baltos sienos ir atributikos bei hot-dogų pardavėjai. Alkoholio čia niekas neparduoda, nors teko matyti ne vieną, traukiantį gertuvėles iš kišenių. Vis tik pietų ispanams ir 10-15 laipsnių šilumos su šaltoku stadioniniu vėju yra gana atšiauru. Beje, į stadioną gėrimus gali įsinešti tik popierinėje stiklinėje, tačiau jei esi toks kvailas ir tai pamiršti, prie įėjimo vartų rasi kaugę tokių stiklinių, kad savo vandenį ar limonadą galėtum ramiai persipilti. Krepšius apsauga tikrina, tačiau labai jau paviršutiniškai – su mūsų kvintesencijomis ir falkais net lygint nėra ko. Mano fotiko krepšio net nepaprašė atidaryt – tik numojo ranka.
Štai tokia smulkmena, kurią parodyti norėjosi, nes, pamenu, apie tai kažkada esame diskutavę. Tą kartą siūlėme mūsų stadioną papuošti Sūduvai nusipelniusių žmonių “garbės galerija” ar šiaip vaizdais iš legendinių rungtynių. Malagos stadione, kur artimiausiu metu planuojama įrengti ir klubo muziejų, būtent taip ir padaryta. O dabar – į tribūnas.
Šitas vaizdelis tiesiog pralinksmino lietaus šalies gyventoją. Likus kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios, veja buvo sodriai palaistyta.
Taip tribūnos atrodė iki rungtynių pradžios likus kokiai valandai. O kai liko pusvalandis ėmiau galvoti, kad stadionas bus pustuštis. Tačiau, kaip minėjau, didžioji minia vidun sulindo per paskutines penkiolika minučių. Ir rungtynėms prasidėjus – vaizdelis buvo štai toks:
Spėčiau, kad tą dieną futbolo pažiūrėt susirinko kokie 26 000 tūkstančiai Malagos gyventojų. Tribūnose tiesiai už vartų viena kėdė kainuoja 35 eurus. Aikštės kampuose – 40 eurų. Už šią sumą gauni tokį vaizdą, kokį matote šioje nuotraukoje, nes tiek už bilietą aš ir mokėjau. O jei nori sėdėti centre – teks mokėti iki 90 eurų. Beje, kai Malagon atvyksta Barselona ar Madrido Realas, bilietų kainos šoka kokius tris kartus ir pigiausiai kėdę stadione gali nusipirkti už tuos pačius 90 eurų. Tokia štai vakarietiško futbolo ekonomika. Gauni gerą vaizdą – net ir iš mano vietos visa aikštė matosi puikiai (ko neatspindi fotografijos) ir puikų būtent šioms rungtynėms skirtą spalvotą žurnaliuką. O ar tas komplektas vertas minimum 35 eurų kas antrą savaitgalį – čia jau jums spręsti. Tik kažin ar verta raudoti dėl dešimt kartų pigesnių lietuviškų bilietų.
Apie pačias rungtynes daug nepasakosiu. Šį kartą man kaip niekad pasisekė, nors iš pradžių atrodė, kad gausiu klasikinį variantą. Iki šiol futbolas užsienyje man gaudavosi lievas. Kažkaip taip jau pataikydavau, kad namų klubas lošdavo su kokiu nors lentelės dugno gyventoju ir… viso stadiono siaubui ir nusivylimui gaudavo į kaulus. Taip buvo Lisabonoj, taip buvo Londone. Ir kai Saragosos futbolistai pirmo kėlinio viduryje įkalė bankę, o Malagos futbolistai Sūduvos stiliumi pradėjo trinti kamuolį aikštės viduryje – pagalvojau, kad ir vėl manęs laukia nusivylimas. Mat kai namų komanda pilname stadione beviltiškai gauna nuo silpno varžovo, bendra stadiono nuotaika tampa nejauki. Visi pyksta, keikiasi, mojuoja rankomis. Kelios dešimtys tūkstančių nusivylusių žmonių uždaroje erdvėje sukuria labai nemalonią atmosferą.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Rezultatą Malaga išlygino pačioje pirmo kėlinio pabaigoje. O antrame kėlinyje darė su Saragosa ką tik norėjo. Įmušė dar keturis įvarčius ir galėjo įkalt dar bent tris (čia skaičiuoju tik tokias progas, kai žaidėjas nepataikydavo į vos ne tuščius vartus), jei tik nebūtų pradėję išdarinėti visokių triukų, kuriuos visas stadionas sveikino net jei jie neatnešdavo rezultato. Pvz., vienas puolėjas, stovėdamas per du metrus prieš tuščius vartus ir gaudamas pasą iš krašto tiesiai į kojas, mėgino mušti taip, kaip kadaise Danilevičius įmušė austrams Marijampolėje – vidine pėdos puse, per nugarą. Į kamuolį Malagos puolėjas nepataikė, užtat laukinių aplodismentų susilaukė. Jei norit pažiūrėt visas bankes, štai filmukas apie šias rungtynes:
Trumpai tariant, antro kėlinio atmosfera buvo visiškai tobula. Kai nori pajust didelio stadiono euforiją – tokių rungtynių kaip sykis ir reikia. Kai priešininkai įmuša pirmi, tada namų komanda išlygina ir įkala dar krūvą įvarčių. Ir nors į Malagos klubą bei visą ispanišką futbolą man yra nusispjaut, nuo kokio trečio įvarčio jau ir aš pradėjau šokinėt ir džiaugtis kartu su ispanais. Atmosfera buvo aplink tokia, kad įsijungdavo pasąmonė ir, atrodo, net pats to nenorėdamas ir apie tai negalvodamas keldavai rankas po eilinio Malagos įvarčio.
Neseniai gavau vieno iš mūsų, Juozo Raškausko, laišką, kuriame buvo gero interviu vertimas. Pokalbio veikėjas – Rygos Skonto sporto direktorius, beje – lietuvis, Antanas Sakavickas. Interviu nėra naujas – pernai skelbtas lenkų žurnale “Pilka nozna”, tačiau jame dėstomiems dalykams tai neturi jokios reikšmės. O šis pokalbis įdomus dėl to, kad ponas Sakavickas labai aiškiai ir tiesiai dėsto Skonto futbolo klubo ilgalaikę strategiją, paremdamas konkrečių taktinių veiksmų pavyzdžiais. Įspūdingi du dalykai. Viena – iš mūsų varpinės žvelgiant – kad šio regiono klubas apskritai kokią nors savo veiklos strategiją turi. Antra – pati strategija, kuri rodosi puikiai pritaikyta mūsiškai futbolo rinkai ir sudaro bent jau teorines prielaidas šio regiono futbolo klubui ne tik egzistuoti, bet ir planuoti bent šiokius tokius pasiekimus didžiajame futbolo pasaulyje. Panašu, kad ne tik futbolo fanams tokį tekstuką verta atidžiai pasiskaityt. Tad dėkoju Juozui už pastangas šviesti mūsų futbolo galvas ir linkiu jums gero skaitymo ir prasmingų minčių. Tekste panaudotas nuotraukas pasiskolinau iš Skonto ir Lechia klubų svetainių.
>>>
Kaip pradėjote savo profesionalią sporto direktoriaus karjerą futbole?
Klubo savininkas Guntis Indriksons paklausė ar esu pasiruošęs laimėti. Šiandien, rytoj ir ateityje. Atsakiau, kad taip. Tai buvo 2005 –ieji.
Iki praėjusių metų čempionų titulo laukėte net šešis metus?
Išpardavėme per daug žaidėjų. Taip, jau gavosi, kad prasidėjo kartų kaita komandoje, labai drąsi, bet pernelyg gili. Prieš metus situacija stabilizavosi ir susigrąžinome čempionų titulą. Ką gi, kiekvienas futbolo klubas turi ir blogesnius savo gyvavimo periodus, tačiau Skonto išlieka Latvijos futbolo vizitine kortele. Labiausiai žinomi futbolininkai ar treneriai yra susiję su mūsų klubu : Juris Laizans, Marianas Paharis, treneris Aleksandrs Starkovs ir kiti. Nuo klubo įkūrimo 1991 metais iki 2004 metų buvome Latvijos čempionais, o šis faktas turėtų būti įrašytas į Gineso rekordų knygą.
Kiek kainuoja futbolo biznis Latvijoje?
Tai brangus malonumas. Turime didžiulę ekonomikos krizę ir tik po truputį stojamės ant kojų, o sportas dėl to labai nukentėjo. Skonto klubo biudžetas sudaro apie 3 milijonus eurų, kurio didžiąją dalį surenkame parduodant žaidėjus. Pajamų gaunamų iš rėmėjų negalime lyginti su Lenkijos futbolo klubų pajamomis, nes mūsų reklamos rinka yra 20 kartų mažesnė. Dėl to kovojame UEFA dėl Baltijos lygos sukūrimo, kurioje žaistų geriausi Latvijos, Lietuvos ir Estijos futbolo klubai. Tai leistų sukurti 8 milijonų reklamos rinką ir tada visi galėtume daugiau uždirbti ne tik iš reklamos, bet ir parduodant televizijoms rungtynių transliacijos teises ( nemaišykime su esama Baltijos lyga – vertėjo pastaba). Tai būtų puikus šansas pagerinti klubo finansinę padėtį.
Tai kaip surenkate klubo biudžetą?
Prisideda sponsoriai, taip pat Skonto klubo savininkas, bet didžiąją dalį biudžeto lėšų surenkame iš žaidėjų pardavimo. Pabrėžiu, kad nėra futbolininko Skonto komandoje, kurio nenorėtume parduoti. Praėjusiame transfero lange Maskvos CSKA pardavėme Aleksandrs Cauna mūsų geriausią žaidėją ir ten jam sekasi. Anksčiau Gdansko Lechia pardavėme Ivans Lukjanovs ir Sergejs Kožans. Galime pasigirti mūsų auklėtiniais.
Ivans Lukjanovs - už Gdansko Lechia
Bet Ivans Lukjanovs nebemuša tiek įvarčių Lenkijoje kiek jų pelnydavo Latvijoje…
Nes treneris Tomaš Kafarski jame įžvelgė krašto puolėją ir pataikė į dešimtuką. Dėka to dabar turime Latvijos rinktinėje puikų žaidėją. Išvykimas į Lenkiją Ivanui labai padėjo.
Ar turite kontaktų ir su kitais Lenkijos klubais?
Rygoje jau lankėsi Krokuvos Vislos, Poznanės Lechia, Kielcų Koronos skautai. Turime itin gerus kontaktus jūsų rinkoje. Rungtynės Čempionų taurėje su Visla komanda, tai jau laimėjimas, tai padės mums Lenkijos futbolo rinkoje, rungtynes rodys televizija ir tikiuosi, kad lenkų klubų skautai pamatys mūsų žaidėjus.
Kur ieškote futbolininkų savo komandai?
Turime kontaktų tinklą rytų rinkoje, taip pat Brazilijoje. Iš ten kilęs Nathan Junior, mūsų geriausias žaidėjas, kuriuo domisi Maskvos Dinamo komanda. Esmė tame, kad mes imame ne paruoštus futbolininkus, o jaunimą. Junior pas mus atvažiavo 17-kos metų ir tobulėjo pas mus. Ir tai ne vienintelis atvejis. Yra didelis susidomėjimas Kasperu Dubra ar Ruslanu Mingarovu. Transferai į turtingus klubus, tai ne tik finansinė injekcija Skonto klubui, bet ir reklama mūsų klubui ir Latvijos futbolui. Be pirmosios komandos treniruojame 500 vaikų Skonto klubo futbolo akademijoje, pradedant šešiamečiais. Jau paruošėme planą turėti keturmečius vaikus ir tas planas veikia. Papildomai bendradarbiaujame su Rygos Olimpo klubu, kuriam skoliname mūsų žaidėjus. Tai padeda jauniems futbolininkams geriau pereiti iš jaunimo futbolo į suaugusių futbolą. Ten jie turi daugiau šansų žaisti pagrindinėje sudėtyje ir kaupti patirtį.
Žaidėjų ruošimas pardavimui apsunkina jūsų galimybes pasiekti laimėjimų Europos lygoje. Tai koks Skonto tikslas?
Norime paruošti žaidėjus pagrindinei komandos sudėčiai, o po to jie privalo išvykti į gerus europos klubus. Kitaip Latvijos rinktinė nepakartos 2004 metų pasiekimo Europos čempionate. Tai susisiekiančių indų sistema, kuri privalo save ne tik finansuoti, bet ir atnešti pelną.
Bet tokie žaidėjai, kaip Laizans gali pusę sezono žaisti Skonto, o kitą pusę Rusijos pirmojoje lygoje, ar tai teisingas sprendimas?
Juris Laizans tai mūsų ikona, jo patirtis yra neįkainuojama jauniems futbolininkams, dėl to jis naudojasi išskirtinėmis sąlygomis. Jis nori dar žaisti ir tai mes išnaudojame. Kai jis baigs futbolininko karjerą, kai jam tai nusibos, visada ras darbo mūsų klube. Klubo štabe ar organizaciniame darbe. Todėl mums netrukdo jo žaidimas Rusijoje, kur jis uždirba gerus pinigus ir užmezga naujus kontaktus mūsų klubui.
Tai koks jūsų tikslas Europos taurėje?
Aišku pergalės. Dėl to kovojame, toks futbolo tikslas, o svarbiausia norime kuo geriau atstovauti Latvijos futbolą.
Praeitą savaitę viename dienraštyješmėkštelėjo įdomi žinutė, kuri, greičiausiai, pralėkė mažai kieno pastebėta. Tai buvo pranešimas apie Pasaulinės profesionalių futbolininkų sąjungos (FIFPro) Rytų Europoje atliktą apklausą apie esmines problemas, su kuriomis futbolo žaidėjai susiduria šiame regione.
Kadangi pranešimas sudomino, pakako minutės paieškos, kad aptikčiau minėtos organizacijos tinklapį, o jame – visą tyrimą, kuris iškalbingai pavadintas Juodąja Knyga (Black Book). Tyrimą (PDF failas) gali parsisiųsti bet kas. Įdomi yra jau pati organizacija – iš esmės tai yra futbolininkų profsąjunga. Įkurta ji buvo dar 1965 metais ir šiuo metu jungia daugiau nei 50 000 futbolininkų visame pasaulyje. Pas mus šios organizacijos padalinio nėra. Bent jau FIFPro tinklapyje Lietuvos nėra nei tarp narių, nei tarp kadidatų nariais tapti, nei tarp stebėtojų. Bet jei turite kitokių žinių – papasakokite.
Taigi organizacija, besirūpinanti profesiniais futbolininkų reikalais link tyrimo pasuko vedina štai tokios liūdnos tiesos: dauguma žmonių mano, jog profesionaliai žaisti futbolą yra prašmatnus ir gerai apmokamas darbas, apie kurį svajoja milijonai vaikų. Tas yra tiesa kalbant apie turtingiausių Vakarų Europos klubų (su nedidelėm ir keistom geografinėm išimtim) žymiausius žaidėjus. Tačiau šimtų kitų žaidėjų gyvenimas toli gražu ne rožėmis klotas.
Nieko nuostabaus, kad sunkų futbolininko darbą buvo nuspręsta patyrinėti Rytų Europoje. Mes puikiai žinome, kad lietuviškas futbolas yra apverktinoje būklėje, bet dauguma kitų postkomunistinių šalių, netgi turinčių galingesnes lygas ir gilesnes futbolo tradicijas iš esmės kapstosi panašiose bėdose. Atvirai pasakius, paskaičius šį tyrimą, ko gero galima netgi teigti, jog požiūrio į futbolą keistenybės yra rimtesnės ten, kur futbolas žaidžiamas aukštesniu lygiu nei Marijos Žemėje.
O jei pasakius dar atviriau – po to tyrimo netgi paviršutiniško paskaitymo apie juodos mintys ir dar juodesnė neviltis. Mat didesnis pinigų srautas į futbolą šalyse, neturinčiose padorios demokratinės visuomenės tradicijos, įprastines problemas tik pagilina. Korupcija, organizuoto nusikalstamumo aktyvus dalyvavimas ir nežmoniškas požiūris į futbolo darbininkus klesti lyg geriausiomis trąšomis patręštas. Nuo savęs pridurčiau, kad prie to prisideda ir futbolo pasaulio uždarumas, plaukiantis iš futbolo organizacijų atsakomybės ne savo šalių valdžioms, o tarptautinėms futbolo federacijoms.
Tyrimo taikinyje – dauguma mums gerai žinomų dalykų. Žaidėjų atlyginimo klausimas. Sutartų rugtynių problema. Rasizmas. Ir bendresnio pobūdžio prievarta prieš žaidėjus. Visos šios problemos yra tarpusavyje susiję. Chaotiška atlyginimų politika žaidėjus daro finansiškai nesaugiais. O tai neišvengiamai veda prie gausesnio sutartų rungtynių kiekio, nes algos negaunantis futbolininkas turi kažkaip išgyventi. O jeigu jis abejoja – yra būdų, kuriais suiteresuoti asmenys žaidėjus gali priversti elgtis taip, kaip to reikalauja interesai, su sportu nelabai ką bendro turintys.
Tyrime buvo apklausta 3206 žaidėjai iš Bulgarijos, Kazachstano, Kroatijos, Čekijos, Graikijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Ukrainos ir Vengrijos. Kaip matote, čia nėra nė vienos iš trijų Baltijos respublikų, užtat įtrauktos tokios šalys, kaip Kazachstanas ir Graikija, kurias vadinti Rytų Europa yra gan drąsu. Beje, trys šalys, kurios turėjo tyrime dalyvauti (Malta, Rumunija ir Kipras) buvo išbrauktos, nes iš jų gauta pernelyg mažai atsakymų.
O štai keletas įdomesnių skaičių. Pavyzdžiui, 41,1 % apklaustų žaidėjų teigia, kad jų atlyginimai nėra mokami laiku. Ir daugiau nei 90 % įvardija tą pačią priežastį – pinigų stoka klubų seifuose. Beveik 12 % žaidėjų yra patyrę vienokios ar kitokos prievartos, kurios šaltiniai yra fanai, komandos aministracija ar treneriai. Beveik 12 % žaidėjų yra siūlyta dalyvauti užtikrinant reikalingą rungtynių baigtį, o beveik ketvirtadalis apklautųjų teigė turį žinių, kad jų žaidžiamose lygose vyksta rungtynės, kurių baigtis būna iš anksto sutarta. Pavyzdžiui, Kazachstane trečdalis apklaustų žaidėjų yra gavę pasiūlymų užtikrinti reikalingą rungtynių rezultatą. Panašus skaičius yra ir Graikijoje. Tuo tarpu beveik pusė Rusijoje žaidžiančių žaidėjų sakė žiną, jog šioje lygoje sutartos rungtynės – įprastas dalykas.
Į šio tyrimo duomenis minėtais klausimas kiekvienas galit pasigilint pats – šis dokumentas pilnas lentelių, kuriose suvesti į skaičiukus žaidėjų teiginiai. O kadangi dokumentas yra lengvai pasiekiamas – pasigilinti sunku nebus.
Tačiau dar žiauriau skamba į tyrimą įtraukti konkretūs atvejai, apie kuriuos pasakoja patys žaidėjai. Šiuo atveju, anonimiškumo taisyklė metama į šalį ir kalbinami tik tie, kas išdrįso pasakyti ir savo vardą. Štai juos skaitant plaukai tiesiog šiaušiasi – net ir blogiausiose sąmokslo teorijose tokius dalykus sunku įsivaizduoti. Ypač kai kalba eina apie galingas lygas turinčių šalių futbolinionkus (pavyzdžiui, Rusijos). Sunku patikėti, jog normaliame pasaulyje yra įmanomi tokie dalykai, kai žaidėjas sumušamas (ir ne šiaip apstumdymas, o padaužymas, kuris baigiasi sulaužytais šonkauliais, nosimi ir pan.) jam rungtynių metu einant iš aikštės į rūbinę. Tai nutinka iš stadiono vedančiame tunelyje.
Minėta situacija, nutikusi Rusijos Krasnodaro futbolo klubo žaidėjui Spratakui Gognevui, yra pavaizduota šiame filmuke. Negali sakyti, kad žaidėjas aikštėje elgėsi labai korektiškai, tačiau niuksai, kuriuos jis gavo pakeliui link minėto tunelio yra sunkiai protu suvokiami. Nekalbant apie jų tęsinį tunelyje, kurio šiame filme jau nebėra.
Žodžiu, paskaičius minėtą tyrimą, imi galvoti, kad gal ne taip jau blogai tas lietuviškas futbolas gyvalioja. Mažų mažiausiai, gali sakyti, kad nieko unikalaus ir tik Lietuvai būdingo šiuose reikaluose tikrai nėra. Aišku, gali įtarti ir tai, kad lygoje, kuri net vieningo informacinio tinklapio kol kas neturi, daugelis dalykų vyksta tylomis – jie tiesiog neišplaukia į paviršių.
Pavyzdžiui, nuolat šnekama apie sutartas rungtynes ar papirktus teisėjus, tačiau dar nė vienas atvejis nebuvo įrodytas ir iškeltas į viešumą. Arčiausiai garantuotos tiesos buvo priartėta tik tais laikais, kai vienoje lygoje žaidė keli klubai, kurių artimi santykiai buvo pernelyg akivaizdūs (aišku, turiu omeny FBK ir Šilutę). Apie sutartas rungtynes ir korupciją daugiausiai šnekėjo ponas Romanovas, tačiau į jo kalbas pernelyg daug dėmesio kreipti ko gero nereikėtų, nes panašių sąmokslų jis regi nuolat, tačiau, nors kartais ir pažada duoti „įrodymų“ dar niekada to nėra padaręs. Nei futbole, nei krepšinyje.
Tiesa, pamenu vieną seną atvejį iš tos pačios FBK ir Šilutės reikalų. Kai šių dviejų komandų rungtynės netikėtai baigėsi lygiosiomis, o išlyginamąjį įvartį pelnė čekų legionierius, kurį FBK ir buvo Šilutei „paskolinęs“. Tada ėjo kalbos apie rimtas šnekas su čeku autobuse po rungtynių (nes ir FBK žaidėjai, ir tie, kuriuos FBK buvo paskolinęs Šilutei, į rungtynes keliavo ta pačia transporto priemone). Pamenu, po to nutikimo anas čekas iš Lietuvos dingo gan greitai.
O štai apie viražus atlyginimų srityje visi puikiai žinome, nes praktiškai kiekviename sezone būna komandų, kurios ambicingai čempionatus pradėję, juos užbaigia giliame finansiniame minuse. Akivaizdu, kad tokiu atveju žaidėjų atlyginimai nukenčia pirmieji. Pavyzdžiui, kaip suprantu, neseniai išnykęs Mažeikių futbolo klubas taip ir liko neatsiskaitęs su žaidėjais už praeitą sezoną. Klaustukai keliami ir apie Dainavą, Atlantą ar Taurą (aišku, visa tai vyksta komentarų po straipsniais forma). Vėtros atvejį ar Kastujevo Žalgirio skolas taip pat visi žinome.
Iš minėto tyrimo yra akivaizdu, kad Rytų Europos klubai ir jų vadai atlyginimų srityje daro ką nori. Aišku, gal ir nevertėtų tuo stebėtis – vis tik šiame regione ir versle atlyginimų klausimai dažnai sprendžiami nelabai legaliais būdais ir kaip taisyklė – darbuotojų nenaudai. Todėl pernai Murausko mestelėta frazė apie tai, kad „geriau klubas užims žemesnę vietą, tačiau neturės skolų žaidėjams“ galime drąsiai vertinti kaip vieną progresyviausių pareiškimų Lietuvos futbole per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Va štai taip netikėtai apsiverčia lyg ir atstitiktinio pareiškimo įvertinimas, kai gauni bet šiokį tokį platesnį situacijos vaizdelį.
Beje, minėtame tyrime man gan netikėtas ir naujas buvo vienas iš žaidėjų „baudimo“ būdų. Apie tai, kaip prasikaltęs žaidėjas yra siunčiamas kurį laiką palošti už dublerius visi esame girdėję. Tačiau tyrime yra kalbama apie kitą dalyką – „individualias treniruotes“. Šiuo atveju, „prasikaltęs“ žaidėjas negauna teisės treniruotis su visa komanda, o individualiai yra priverčiamas atlikti specialiai jam duotus nurodymus. Pavyzdžiui, treniruotę gali sudaryti vienišas bėgiojimas aplink stadioną be jokių papildomų užsiėmimų. Panašu, kad šis būdas yra toks gajus, kad tyrimo atlikėjai prievartinių „individualių treniruočių“ klausimą netgi išskiria kaip vieną iš didžiųjų Rytų Europietiško futbolo bruožų.
Štai toks visai įdomus darbelis apie regioną, kurime ir mes visi draugiškai gyvename. Tik toje Rytų Europos dalyje, kur gyvename mes, jokių tyrimų nėra ir susirūpinimas kol kas reiškiamas abstrakčiomis frazėmis bei niekada taip ir nepasiekia realių veiksmų stadijos. Iš kitos pusės – ši tema yra vienas iš efektyviausių „sąmokslo teorijų futbole“ generatorių. Nors realių faktų niekas nepaduoda, užtat spekuliacijų ir spėjimų būna per akis.
Tad pabaigai kviečiu jus šia tema padiskutuoti. Arba bent jau pažerti visokios slaptos informacijos bei paskalų. Tokia jau čia tema – paskalos čia galimos, nes dažniausiai nuo jų ir prasideda realūs veiksmai. Mat kad ir kokia fantastinė sąmokslo teorija bebūtų, joje vis viena yra bent grūdelis tiesos. Todėl ir kviečiu pasidalinti patirtimi, žiniomis ar spėjimais. Kad ir apie tas „indivudualias treniruotes“, apie kurias pas mus kol kas neteko nė žodžio girdėti. O gal yra dar klausimų, kurie nebuvo paliesti nei mano rašte, nei minėtame tyrime? Tik būtų labai gerai, jei nepradėtume diskusijos apie Liutaurą Varanavičių ir LFF, nes viskas čia bus baisiai girdėta ir nuobodu.
Taigi – pirmyn. Čia ko gero bus vienas iš tų retų atvejų, kai blogo autorius pasidažada neištrinti netgi pačių fantastiškiausių, labiausiai neįtikėtinų idėjų. O jis pats liūdnai spėja, kad po kokių penkerių metų vienintelis sąžiningas, švarus ir senąsias tradicijas atitinkantis futbolas bus žaidžiamas Sekmadienio futbolo lygoje. Panašu, kad buvo teisūs tie pirmieji anglų futbolo aristokratai, kurie iš paskutiniųjų priešinosi natūraliam futbolo profesionalėjimui (ir, savaime suprantama, komercialėjimui), teigdami, kad šį žaidimą galima žaisti tik mėgėjiškame lygmenyje. Matysim kuo čia viskas pasibaigs.
