Sūduva 2012: Naujoji uniforma

Visos šiame bloge panaudos A lygos nuotraukos (jei nepaminėta kitaip) yra V. Knyzelio / LFF.lt ir pasiskolintos iš A lygos Facebook profilio.

Naujos sezono aprangos pasirodymas padoriame pasaulyje paprastai būna mažumėlę sureikšmintas. Rengiami jos pristatymai, paaiškinama, kodėl ji atrodo vienaip ar kitaip. Būna nuotraukų ir šiaip vaizdų, o pati apranga iškart keliauja į klubo parduotuvę ir pasklinda tarp gerbėjų. Stebėtis tuo nereikėtų – vis tik šiuolaikiniame futbole žaidėjo apranga yra vienas iš svarbiausių klubo vizualaus identiteto formavimo įrankių. Ir nemenkas pajamų šaltinis.

Naujais aprangos modeliais mėgsta pasigirti ir patys gamintojai – ypač jei jie yra tokie gigantai kaip Nike ar Adidas. Pavyzdžiui, per neseniai vykusią nacionalinių čempionatų pertraukėlę, skirtą draugiškoms rinktinių rungtynėms, Nike pristatinėjo bent keletą aprangų, skirtų artėjančio Europos čempionato komandoms – ir jų nuotraukos keliavo ne tik po futbolo, bet ir po mados blogus ir svetaines. Štai keletas vaizdelių iš Nike tinklapio, kur ne tik išsamiai gali apžiūrėt įvairių rinktinių (pvz., Olandijos rinktinės apranga) ar klubų (pvz., Juventus apranga) šio sezono aprangas, bet ir pats pamėgint susikurt savo aprangą iš elementų, kuriuos siūlo Nike:

O va mes šio fakto nesureikšminam. Tiek nesureikšminam, kad ko gero tik komandų fanai sugebėtų pasakyt, kokio dizaino apranga šiemet lošia jų mylimas klubas – pernykščio ar naujo.

Lygiai taip pat naujos aprangos nesureikšmino ir Sūduva. Jei neklystu, klubas net nepasivargino tos aprangos nupaveiksluot ir gerbėjams savo svetainėje parodyt. Čia pateikiamą fotografiją radau Sakalų tinklapyje. Vaizdelis, sutikite, labai nekoks – naujos aprangos „demonstravimas“ ant kėdžių savo ruožtu demonstruoja klubo žmonių nepagarbą darbui, kurį patys visai neblogai atlieka.

O dabar lieka aptarti dar du klausimus. Pirma, naujosios aprangos įvertinimas. Spėju, ją jau visi yra matę „in action“, todėl nuomonę išsakyti sunku nebus. Antra, jei jau apranga yra svarbi komandos vizualinio identiteto kūrimo priemonė, būtų įdomu pakalbėti apie tai, kaip naujoji apranga šią funkciją atlieka.

Nuotrauka, daryta per komandos pristatymą ir pasiskolinta iš Sūduvos sakalų svetainės. 

Aprangos, kaip matote, yra trys variantai – balta, raudona ir juoda. Sprendžiant iš tos nuotraukos ant kėdžių, visų marškinėlių ornamentika vienoda. Ant baltų ir juodų – raudonos formos, ant raudonų – juodos.

Man asmeniškai tos juostelės didelio įspūdžio nepaliko – labai jau jos minkštos, lanksčios ir „dailios“. Kažkaip trūksta man aštrumo, kietumo, vyriškumo. Tačiau tai yra tik asmeninė nuomonė, į kurią didelio dėmesio kreipti neverta. Geriau savo išdėstyti. Beje, reikia pripažint, kad bent jau baltoji apranga įžanginėse rungtynėse atrodė puikiai. Suprantu, kad prieštarauju pats sau – tačiau taip jau čia yra. Kai žiūri bendrą vaizdą – viskas lyg ir gerai, o kai imi detales apžiūrėt – galvoji, kad galėjo būti dar geriau. Bet kokiu atveju, baltasis variantas atrodo puošniai, prašmatniai ir „prabangiai“. Aišku, įdomu, kaip toji balta prabanga išrodys tuomet, kai komanda išeis lošti į lauką ir kas iš jos liks rudenį, kai lietuviškos aišktės virsta purvo voniomis.

O va ar raudonasis variantas kels tokį pat įspūdį – net nežinau. Iš to, ką matau buitinėje nuotraukoje gulint ant kėdės, spėju, kad spalva yra pernelyg dusli, tamsoka, o baltame variante gerai veikiantis minimalizmas čia gali duoti priešingą, skurdumo, jausmą. Matysim, kaip stadione tas dalykas atrodo.

Apie trečią aprangą, juodą, sunku ką ir bepasakyti. Juoda yra juoda. Iš esmės, visada atrodo gerai, įspūdingai, netikėtai – juodų aprangų nėra labai daug (nors A lygoje jų ir pasitaiko). Tik ar turės progų Sūduva ją apsivilkti – kitas klausimas. Aprangų, kuriose vyrautų juoda spalva, Sūduva turėjo ir anksčiau, tik dažniausiai jos taip ir likdavo spintose.

O štai vienas forumo 90min.lt gyventojas ėmė ir suregistravo, kas gamino A lygos aprangas. Paaiškėjo, kad Sūduva yra vienintelė, kuriai aprangą siuvo lietuviai – Team Uniform (Tūtos padalinys). Sūduvai jie aprangas siuva jau seniai ir, sprendžiant iš nuotraukų svetainėje, savo darbu didžiouojasi. Adido aprangom lošia du klubai (Ekranas, Tauras), Hummel – taip pat du (Žalgiris, Atlantas), du astovus turi ir Errea (Kruoja, Banga), po vieną – Puma (REO), Legea (Dainava) ir Patric (Šiauliai). Aišku, ko gero nėra taip jau svarbu, kas tas aprangas sukuria ir pagamina – kokybė ir dizainas daugiau mažiau būna vienodo lygio.

Man neduoda ramybės kitas klausimas. Jei apranga yra komandos vizitinė kortelė, tuomet, sprendžiant pagal Sūduvos aprangą, kokia gi yra pagrindinė šio klubo spalva ar spalvų derinys? Kažkada tokį klausimą jau esu kėlęs, tačiau nuo tų laikų padėtis nė truputį nepasikeitė. Vienas dievas težino, kokia ta Sūduvos spalva. O būtų gerai tą dievą į kampą įspraust ir konkretų atsakymą gaut. Juk nuo to priklauso spalvos, kuriomis gerbėjas turėtų pasidabinti eidamas į stadioną.

Ankstesnis raudonai-juodas aprangos variantas. Nuotrauka – 2008 metų. Tačiau tokia pati apranga naudota iki pat 2011 metų – tik vėlesniuose sezonuose “Sumeda” buvo rašoma tiesiai ant marškinėlių, o ne baltame blyne. Šioje nuotraukoje tokius marškinėlius vilki Gnedojus.

Senoji – baltoji versija. Nuotrauka iš pernykščio sezono, tačiau toks pats variantas naudotas ketverius pastaruosius metus. 

Tūlas prašalaitis, metęs akį į šiandienes Sūduvos aprangas, galėtų lengvai mestelėti – „aišku, pagrindinė spalva balta su mažais raudonais akcentais“. Aha, bet paskutinius ketverius metus Sūduva atrodė kitaip (į ankstesnių metų aprangas gilintis biš tingiu, o ir vietos tai per daug užimtų). Paskutinius ketverius metus Sūduva iš esmės naudojo du aprangos komplektus – vieną vyraujančios baltos spalvos su gan ryškiais raudonais ir juodais akcentais, kitą – raudoną su juodais. Pagrindinė visada buvo baltoji, nors, jei spręsčiau pagal savo blogo nuotraukas, ko gero galėčiau sakyt, kad 2008 m. Sūduvą dažniaus matydavome vilinti raudonai juodu komplektu.

Taigi, išvada. O išvada yra tokia, kad pagrindinė Sūduvos spalva vis tik yra balta. Balta su raudonais krašteliais. Tokią praktinę išvadą gali pasidaryt. Tuomet, atsakykite man, kodėl vyraujanti Sūduvos atributikos spalva visais laikais buvo raudona? Raudoni marškinėliai, raudonos kepurės, raudoni šalikai. Raudonu su trupučiu juodo ir balto. Ir kas dabar gaunasi? Ogi gaunasi toks dalykas, kad dauguma stadiono ar maniežo lankytojų, tų, kurie nori pademonstruoti savo komandinę priklausomybę, atsineša ką nors raudono. Taigi, tribūnos yra raudonos. Tuo tarpu aikštėje laksto balta komanda. Ir, kaip nutiko ką tik matytose rungtynėse, raudonas buvo Ekranas. Tai tūlas prašalaitis, netyčia užsukęs aną sekmadienį į maniežą, galėjo padaryti išvadą, jog dauguma sirgalių palaiko būtent Ekraną, o ne Sūduvą.

Sūduvos sakalų vėliavos žygio per Marijampolę link rungtynių su Ekranu metu. Fotografuota Arūno Reinikio, pasiskolinta iš Sakalų Facebook profilio.

Suprantu, kad visų galimų sutapimų nenumatysi. Visada bus taip, kad teks žaisti su komandomis, kurių spalvos yra identiškos tavosioms. Jei to nori išvengt – tada turi rinktis ką nors ypatingai egzotiško. Tačiau apsispręsti ir pasirinkti bent jau vieną spalvą arba konkretų ir per amžių amžius nekintantį spalvų derinį juk galima!

Atrodė, kad prieš pora metų Sūduvos sakalų pasiūtos trispalvės (raudonos, baltos, juodos) tiks visiems atvejams – kad ir kokios aprangos pastaruosius metus buvo, šios trys spalvos jose matėsi. Tačiau šiemet – taukšt – ir juodos praktiškai nebeliko. Sakysit – „kaip nebeliko – pažiūrėk – yra balta apranga, raudona ir juoda“. Tačiau būtų gan originalu ir drąsu komandos spalvomis laikyti namų, svečių ir trečiosios, atsarginės aprangų bendrą spalvinį junginį. Aha, būtų labai originalu.

Trumpai tariant – spręskit patys, nes klubas šiuo klausimu kažin ar padės. Aš, pavyzdžiui, kažkaip esu susigyvenęs su raudona spalva. Ir su minimaliais baltais bei juodais akcentais. Tai kol nebus papildomo situaciją patikslinančio pranešimo iš komandos su šiuo spalviniu kodu ir gyvensiu.

O dabar siūlau vieningai pasidairyti po I turo A lygos klubų aprangas (visos nuotraukos imtos iš teksto pradžioje minėto šaltinio, išskyrus Kruojos-Tauro vaizdus, kuriuos skolinausi iš Kruojos svetainės).

Banga – Žalgiris:

Kruoja – Tauras:

Šiauliai – Atlantas:

Reo – Dainava:

Ekranas:

Sūduva 2012

Štai – oficialioji Sūduva prieš pora dienų išleido metinę visos komandos nuotrauką. Pirmose A lygos rungtynėse matėme, jog kai kurių žaidėjų numeriai pakitę, o ir šiaip komandoje yra daug jaunimo, kurio iš veidų dar ne kiekvienas pažins. Tad ir nusprendžiau visą sudėtį suregistruoti kartu su žaidėjų turimais numeriais (spauskit ant paveiksliuko ir gausit jį gerokai didesnį). Galima pažaist žaidimą “kiek Sūduvos žaidėjų pažįstu”. Fotografiją skolinausi iš komandos svetainės. O žaidėjų sąrašą padariau pats:

Klūpi iš kairės į dešinę: Valdemar Borovskij (3), Vaidas Slavickas (19), Andrius Urbšys (17), Povilas Lukšys (7), Karolis Chvedukas (13), Aivaras Bielkauskas (18), Vytautas Lasevičius (4), Rafael Ledesma (82), Karolis Strolys (11), atstovas spaudai Arūnas Reinikis.

Stovi, pirma eilė, iš kairės į dešinę: Prezidentas Vidmantas Murauskas, gydytojas Valdas Stepanauskas, vyr. treneris Virginijus Liubšys, gydytojas Nerijus Stepanauskas, Vilmantas Bagdanavičius (24), Audrius Brokas (16), Dovydas Tumosa (20), Tadas Eliošius (9), Aldas Kliučinykas (14), antrasis treneris Algimantas Dvareckas, vartininkų treneris Audrius Ramonas.

Stovi, antra eilė, iš kairės į dešinę: komandos direktorius Romualdas Švedkauskas, Nerijus Radžius (2), Povilas Leimonas (12), Ričardas Beniušis (8), Marius Šoblinskas (88), Darius Isoda (5), Sergiy Loginov, Gytis Urba (22), Dovydas Lastauskas (30), Džiugas Bartkus (31), Martynas Matuzas (1).

Visą komandą iš arčiau galite taip pat apžiūrėti Sūduvos svetainėje. Dešiniame viršutiniame fasadinio puslapio kampe ieškokite skydelio, kuriame keičiasi žaidėjų portretai. Beje, akivaizdu, jog Sūduvos vaizdelis internetinėje erdvėje sparčiai taisosi. Puslapis tapo truputį tvarkingesnis. Smagiai atsigavo ir komandos profilis Facebook’e. Sveikinam! Kad ir kokie maži tie žingsneliai daromi – svarbu, kad jei apskritai vyktų.

O pabaigai siūlau jums mano paties pražiopsotą pokalbį su Audriumi Ramonu, kurį atliko Sūduvos sakalų žmogus. Skelbtas jis buvo Sakalų svetainėje – todėl praleisti jį pro akis buvo gan lengva. Trumpai tariant, mieli Sakalai, kitą kartą patys pasidalinkite nuoroda, ypač jei sukuriate ką nors, kas gali sudominti kiekvieną, kuriam rūpi Sūduvos likimas.

Stadionai: Malagos La Rosaleda

Štai ir atėjo laikas atsiskaityti už savaitę tylos. Taip, tas kelias dienas praleidau ten, kur jau dabar oro temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Ir nors Ispanijos pietuose lankiausi darbo reikalais, ispanų futbolo čempionato tvarkaraštis buvo palankus – Malagos klubas kaip sykis lošė čempionato rungtynes su Saragosa. Tiko ir diena, ir laikas – beliko pasiklausti kelio link stadiono (nes kaip ir dera, iš anksto pasiruoštą planiuką palikau namuose).

Apie ispanų futbolą ilgų istorijų nepasakosiu. Tiesą pasakius, užsieniniu šiandienos futbolu domiuosi tiek mažai, kad prieš kelionę į Malagą netgi teko pasitikrinti ar šitas miestas apskritai kokį padoresnį futbolo klubą turi. Pasirodė, kad klubas yra, lošia aukščiausioje lygoje ir šiemet netgi turi šansų prasimušt į Čempionų lygą.

Malagos CF stadioną, poetiškai pavadintą La Rosaleda (kas išvertus reiškia Rožių darželį ar sodelį), rasti nebuvo sunku. Tereikia išlįsti iš senamiesčio ir kokias 20 min. pėdinti palei keistą kanalą, kuriame nėra nė kvapo vandens. Beje, jei norite šio stadiono istorija pasidomėti rimčiau – čia rasite išsamų rašinėlį.

Iš toli šio statinio nepamatysi – jį dengia palmės ir kitokia šiam metų laikui pakankamai žalia augmenija. Šį kartą į stadioną išsirengiau labai anksti (paprastai užsienyje laiko tinkamai neapskaičiuoju ir pataikau į pirmo kėlinio vidurį). Dabar buvau taip anksti, kad net vartai dar buvo uždaryti, o ir žmonių aplink stadioną buvo nedaug. Panašu, kad ispanai, kaip ir lietuviai į rungtynes mėgsta atvykti paskutinę minutę – jau vėliau, sėdėdamas pačiame stadione, pamačiau, kad didžioji jo dalis susirinko per paskutines 15 min. iki starto švilpuko. Beje, ispanai daro ir dar keletą dalykų,  dėl kurių dažnai keikiam lietuvišką futbolo žiūrėtoją. Pavyzdžiui, intensyviai ir masiškai graužia visokias sėklas bei saulėgrąžas ir taip pat intensyviai spjaudo jas sau po kojomis. Arba, pavyzdžiui, būriais palieka stadioną likus 5 min. iki pabaigos net kai sava komanda užtikrintai laimi.

Štai jums stadiono fasadas visu gražumu. Aišku, grožis čia – labai sąlygiškas. Kad ir kaip bežiūrėtum, šis stadionas – paprastos, funkcinės betono architektūros pavyzdys. Aplinka taip pat sutvarkytai minimaliai – iš fasadinės pusės vaizdelis – pusė bėdos, tačiau iš šonų plyti gerokai pašiukšlintos dykynės. Kokių nors šiuolaikiškų antichuliganiškų saugumo įrengimų čia taip pat nematyti. Čia – ne Britanija. Ir nors ispanai į futbolą žiūri labai emocingai, akivaizdu, kad čia nėra peršama nuomonė, jog kiekvienas jo lankytojas – potencialus mušeika ir tvarkos drumstėjas. Beje, stadionas priklauso ne klubui, o keletui valstybinių institucijų.

O pats klubas šiuo metu yra vieno arabų šeicho nuosavybė. Klubą jis pirko prieš pora metų už 36 milijonus eurų. Nuo to laiko Malaga CF reikalai klostosi visai neblogai, nes tas vyriokas ne tik sumokėjo už patį klubą, bet ir nemažai investavo tam, kad klube loštų aukšto lygio žaidėjai. Taip pat jis žada pastatyti naują stadioną – dukart didesnį. Matysim, kaip čia bus – jei taip nutiks – ir taip mažumėlę apleisto La Rosaleda likimas gali būti labai keistas.

O dabar – keletas stadiono vaizdų iš įvairių kampų.

Pats stadionas vakarietiško futbolo masteliais vertinant nėra baisiai didelis – jame telpa apie 29 000 žmonių. Per savo istoriją jis buvo keliskart rekonstruotas, o 1982 metais tapo vienu iš stadionų, kuriuose vyko Pasaulio čempionato rungtynės. Ispanijos rinktinė čion užsuka ir šiais laikais. Čia ji lošė ir trečiadienio draugiškas su Venesuelos rinktine. Vos vos į jas bilieto per klaidą nenusipirkau – nes stadiono kasininkės, kaip ir bet kas kitas Malagoje, angliškai kalba tik “a little bit”.

Stadiono dydis ir architektūra nėra super įspūdingi, tačiau stebina kas kita. Į kiekvienas rungtynes kasose parduodama tik po kokius 3000-4000 bilietų, mat apie 25 000 žmonių turi viso sezono abonementus. Iš pirmo žvilgsnio šiame fakte nėra nieko ypatingo – dauguma garsesnių klubų turi panašų procentą abonementinių lankytojų. Kai kurie jų netgi riboja abonementų kiekį, nes kitu atveju bilietų pardavinėti apskritai negalėtų – net ir abonementų norėtojų kartais būna daugiau nei vietų stadione.  Įspūdingiau yra tai, kad Malagoje gyventojų yra panašiai kaip Vilniuje. Na, gal šiek tiek daugiau – šiek tiek virš pusės milijono. O va mes – net į rinktinės rungtynes sunkiai 6000 surenkam. Ir nėra ką kalbėt apie ispaniško futbolo lygį – Malagos klubas visokių laikų yra matęs. Net trečioj lygoj yra lošęs, nors pats klubas įkurtas anksčiau nei Lietuvoj apskritai futbolą žaist žmonės pradėjo.

Štai čia matote vieną iš atributikos kioskelių šalia stadiono. Stebina ir Malagos klubo atributika pasidabinusių žmonių kiekis – ne tik rungtynių metu ir aplink stadioną. Ir kasdien mieste žmonių, demonstruojančių klubo ženklą ir spalvas pilna.

Ultrų ženklas. O pačių ultrų aplink stadioną nelabai matėsi. Jie pasimatė rungtynių metu, užpildydami kokio tūkstanči0 vietų tribūną, kurią po starto švilpuko užtraukė didžiule vėliava. Dainuojama buvo visų rungtynių metu be mažiausios pertraukos, o likęs stadionas karts nuo karto pasigaudavo kokią skanduotę ar giesmę. Vienas smagus “išpuolis” iš ultrų tribūnos nutiko antram kėliny, kai Malaga jau buvo įmušusi kokius keturis įvarčius. Iš jos pasirodė pusnuogis kokių penkiasdiešimties metų vyrukas su vėliava ir prabėgo tokį pusiau-garbės ratą visu stadiono šonu, lydimas plojimų.  Ir nors jis pravarė man prieš pat nosį, jį pastebėjau per vėlai, kad galėčiau nupaveiksluoti. O buvo verta.

O štai čia – žvilgsnis pro stadiono kampą į užmiestį ir kalnus, stūksančius tolumoj. Vaizdelis gražus, tačiau patys matot, kad kai nėra rungtynių aplink stadioną slampinėti ko gero būtų nelabai jauku. Ir jei šiuo stadiono šonu eitume iki pat krašto, baigtume štai kur:

Ką gi, vartai atidaryti, galima lįsti vidun.

Viduje jaukiau nėra. Tik betonas, konstrukcijos, baltos sienos ir atributikos bei hot-dogų pardavėjai. Alkoholio čia niekas neparduoda, nors teko matyti ne vieną, traukiantį gertuvėles iš kišenių. Vis tik pietų ispanams ir 10-15 laipsnių šilumos su šaltoku stadioniniu vėju yra gana atšiauru. Beje, į stadioną gėrimus gali įsinešti tik popierinėje stiklinėje, tačiau jei esi toks kvailas ir tai pamiršti, prie įėjimo vartų rasi kaugę tokių stiklinių, kad savo vandenį ar limonadą galėtum ramiai persipilti. Krepšius apsauga tikrina, tačiau labai jau paviršutiniškai – su mūsų kvintesencijomis ir falkais net lygint nėra ko. Mano fotiko krepšio net nepaprašė atidaryt – tik numojo ranka.

Štai tokia smulkmena, kurią parodyti norėjosi, nes, pamenu, apie tai kažkada esame diskutavę. Tą kartą siūlėme mūsų stadioną papuošti Sūduvai nusipelniusių žmonių “garbės galerija” ar šiaip vaizdais iš legendinių rungtynių. Malagos stadione, kur artimiausiu metu planuojama įrengti ir klubo muziejų, būtent taip ir padaryta. O dabar – į tribūnas.

Šitas vaizdelis tiesiog pralinksmino lietaus šalies gyventoją. Likus kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios, veja buvo sodriai palaistyta.

Taip tribūnos atrodė iki rungtynių pradžios likus kokiai valandai. O kai liko pusvalandis ėmiau galvoti, kad stadionas bus pustuštis. Tačiau, kaip minėjau, didžioji minia vidun sulindo per paskutines penkiolika minučių. Ir rungtynėms prasidėjus – vaizdelis buvo štai toks:

Spėčiau, kad tą dieną futbolo pažiūrėt susirinko kokie 26 000 tūkstančiai Malagos gyventojų. Tribūnose tiesiai už vartų viena kėdė kainuoja 35 eurus. Aikštės kampuose – 40 eurų. Už šią sumą gauni tokį vaizdą, kokį matote šioje nuotraukoje, nes tiek už bilietą aš ir mokėjau. O jei nori sėdėti centre – teks mokėti iki 90 eurų. Beje, kai Malagon atvyksta Barselona ar Madrido Realas, bilietų kainos šoka kokius tris kartus ir pigiausiai kėdę stadione gali nusipirkti už tuos pačius 90 eurų. Tokia štai vakarietiško futbolo ekonomika. Gauni gerą vaizdą – net ir iš mano vietos visa aikštė matosi puikiai (ko neatspindi fotografijos) ir puikų būtent šioms rungtynėms skirtą spalvotą žurnaliuką. O ar tas komplektas vertas minimum 35 eurų kas antrą savaitgalį – čia jau jums spręsti. Tik kažin ar verta raudoti dėl dešimt kartų pigesnių lietuviškų bilietų.

Apie pačias rungtynes daug nepasakosiu. Šį kartą man kaip niekad pasisekė, nors iš pradžių atrodė, kad gausiu klasikinį variantą. Iki šiol futbolas užsienyje man gaudavosi lievas. Kažkaip taip jau pataikydavau, kad namų klubas lošdavo su kokiu nors lentelės dugno gyventoju ir… viso stadiono siaubui ir nusivylimui gaudavo į kaulus. Taip buvo Lisabonoj, taip buvo Londone. Ir kai Saragosos futbolistai pirmo kėlinio viduryje įkalė bankę, o Malagos futbolistai Sūduvos stiliumi pradėjo trinti kamuolį aikštės viduryje – pagalvojau, kad ir vėl manęs laukia nusivylimas. Mat kai namų komanda pilname stadione beviltiškai gauna nuo silpno varžovo, bendra stadiono nuotaika tampa nejauki. Visi pyksta, keikiasi, mojuoja rankomis. Kelios dešimtys tūkstančių nusivylusių žmonių uždaroje erdvėje sukuria labai nemalonią atmosferą.

Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Rezultatą Malaga išlygino pačioje pirmo kėlinio pabaigoje. O antrame kėlinyje darė su Saragosa ką tik norėjo. Įmušė dar keturis įvarčius ir galėjo įkalt dar bent tris (čia skaičiuoju tik tokias progas, kai žaidėjas nepataikydavo į vos ne tuščius vartus), jei tik nebūtų pradėję išdarinėti visokių triukų, kuriuos visas stadionas sveikino net jei jie neatnešdavo rezultato. Pvz., vienas puolėjas, stovėdamas per du metrus prieš tuščius vartus ir gaudamas pasą iš krašto tiesiai į kojas, mėgino mušti taip, kaip kadaise Danilevičius įmušė austrams Marijampolėje – vidine pėdos puse, per nugarą. Į kamuolį Malagos puolėjas nepataikė, užtat laukinių aplodismentų susilaukė. Jei norit pažiūrėt visas bankes, štai filmukas apie šias rungtynes:

Trumpai tariant, antro kėlinio atmosfera buvo visiškai tobula. Kai nori pajust didelio stadiono euforiją – tokių rungtynių kaip sykis ir reikia. Kai priešininkai įmuša pirmi, tada namų komanda išlygina ir įkala dar krūvą įvarčių. Ir nors į Malagos klubą bei visą ispanišką futbolą man yra nusispjaut, nuo kokio trečio įvarčio jau ir aš pradėjau šokinėt ir džiaugtis kartu su ispanais. Atmosfera buvo aplink tokia, kad įsijungdavo pasąmonė ir, atrodo, net pats to nenorėdamas ir apie tai negalvodamas keldavai rankas po eilinio Malagos įvarčio.

Istorija įkvėpimui

Kol kas dar naujas Lietuvos čempionatas neprasidėjo, galvoju, visai smagu prisiminti keletą istorinių video, kurie plaukioja youtub’e. Kaip ir reikia tikėtis, video prastos kokybės, kreivoki-šleivoki, bet tiems, kas tais laikais buvo netoli Sūduvos, manau, visada sukels daug emocijų ir smagių prisiminimų. Taigi, siūlau dešimties minučių pertraukėlę.

Pirmas filmukas – reportažas apie legendinę Sūduvos pergalę prie norvegų Brann’ą Kaune. Taip, Sūduva vėliau turėjo antrą bandymą su šiuo klubu, kuris toks sėkmingas nebuvo, tačiau tos 2002 metų rungtynės savo euforine nuotaika ko gero nusileido tik FBK pergalei prie Reindžerius.

Kitas filmukas – bent jau man labai brangus (nepaisant vis dar šypseną keliančio TV komentatoriaus balso). Tą kartą, kai Sūduvai pakako lygiųjų, kad gautų medalius, komanda laimėjo puikiu stiliumi ir nepaisydama vėlyvo rudens košės aikštėje. Šitas vaizdelis man smagus ir dėl to, kad tą kartą Žalgirio stadione sėdėjau praktiškai tuo pačiu rakursu, kaip ir filmavimo kamera. Taigi, legendinis Radzinevičiaus – Macolos įvartis.

Na ir pabaigai – šiek tiek braziliškos bravūros. Kad ir kaip vertintume šį žaidėją, tačiau Sūduvos rungtynėms anais laikais jis suteikdavo daug papildomų spalvų bei emocijų. Taigi – Willer Souza Oliveira įmušto įvarčio šventė.

Victory!

Taip patiko šita foto, kad pasiskolinau neatsiklausdamas. Bet šaltinį nurodau sąžiningai – ėmiau iš Lietuvos ryto tinklapio, o nuotraukos autorius – marijampolietis Andrius Burba. Beje, pasinaudojęs proga priminsiu, kad vis dar renku balsus už geriausią šių metų Sūduvos žaidėją. Siųskit siųskit – dabar jau nuotaikos gal geresnės!