Šį kartą Sūduva mėgino dar vieną vartininką – Lauryną Vertelį.  Ne Arną kaip rašė oficialioji Sūduva (tokio futbolininko berods net nėra) ir ne Aurimą Vertelį (jį į Sūduvos vartus „pastatė“ penalty.lt, nors Aurimas lošia saugu už Ekraną). Laurynas savo futbolininko karjerą pradėjo Mažeikiuose dar 2004 metais, paskui lošė už Kauno Jėgerius, Šilutę, o 2006 sezono pabaigoje persikėlė į FBK, kuriame žaidė iki praeito sezono vidurio. Kelerius metus Laurynas buvo pagrindinis FBK vartininkas, tačiau kadangi tuo metu FBK kapanojosi žemesnėse lygose, nelabai jo mes esame matę. Praeito sezono pradžioje jis dar sužaidė kelias rungtynes už FBK A lygoje, bet vėliau dėl traumų aikštėje nebepasirodydavo. O vasaros viduryje FBK jis paliko ir persikėlė į Kėdainių Nevėžį. Tokia trumpa šio futbolininko istorija. Vos nepavadinau jo „jaunu“, tačiau šiais laikais 25-erių metų futbolininką kažin ar derėtų vadinti „jaunu“. O va kaip jis atrodė šį šeštadienį Sūduvoje – gal bus kas papasakoja. Bet kokiu atveju, galime suprasti, kad Sūduva vis dar ieško sprendimo po to, kai komandoje nebeliko nė vieno iš dviejų pagrindinių pernykščio sezono vartininkų.

Anot oficialiosios Sūduvos, Marijampolėje taip pat lošė ne tik Aguero iš Paragvajaus, apie kurį pranešimų jau buvo praeitą savaitę, bet pasirodė ir dar vienas iš to paties Paragvajaus klubo – Pedro Barbosa, kuris sužaidė už Marijampolės dublerius. Tikėkimės, kad čia nėra tas pats „imk du“ formatas, kuris ankstesniais metais buvo taikomas žaidėjams iš Kinijos – kai vienas iš „dviejų“ lošdavo visai neblogai, o kito aikštėje praktiškai taip ir nepamatydavome.

Tiek naujienų apie Sūduvą. Apie artimiausias draugiškas rungtynes žinių kol kas lyg ir nėra. Nebent kas nors, kas buvo šeštadienį manieže, užmatė prie durų ant sienos kabantį maniežo panaudojimo grafiką – ten paprastai šalia treniruočių, būna įrašytos ir artimiausių savaičių rungtynės.

Lietuvoje šį savaitgalį nieko ypatingo nenutiko. Šiauliai laimėjo prieš kažkokį latvių klubelį (žaidė lauke!!!) ir berods pasirašo sutartį su veteranu Bezykornovu, Žalgiris laimėjo prieš Dainavą (vieną įvartį įmušė škotas) ir bando dar vieną naujoką iš Kroatijos. Žalgiris taip pat pasiėmė kadaise Šiauliuose smagiai lošusį Mantą Kuklį – panašu, kad bent kol kas būtent šis klubas stiprinasi racionaliausiai. Pagaliau atėjo žinių ir iš pajūrio – Atlantas sulošė pirmas draugiškas rungtynes su Liepojos Metalurgu. Panašu, kad Atlantą treniruos Narbekovas, tačiau įdomesnė paskala prasprūdo minėtų rungtynių komentaruose, kuriuose buvo pakalbėta apie Ledesmos sugrįžimo į FBK galimybę.

Ekranas pagaliau laimėjo Ispanijoje – įveikė norvegų klubą, bet smagesnis dalykas iš Ekrano stovyklos yra vieno iš šio klubų trenerių Valdo Dambrausko pasakojimas apie stažuotę Barselonoje.

Tiek žinių šį savaitgalį. Lauksim informacijos apie sekančias Sūduvos draugiškas.

O per paskutinę savaitę nutiko štai kas. Sūduva šeštadienį laimėjo prieš lenkus, Valinčius lyg ir nesugrįžo (nors jokių pranešimų apie šio žaidėjo padėtį nebuvo – bent jau aš nemačiau). Užtat sugrįžo Loginovas, kuris tapo pirmuojų šio sezono legionieriumi. Taip pat komandoje pasirodė ponas Adrian Aguero iš Paragvajaus, o ar taps antruoju užsieniečiu – ko gero greitai paaiškės.

O štai Lietuvoje nieko baisiai įdomaus per savaitę nutikt nespėjo. Viskas, kas nutiko – nuspėjama. Ekranas pralošinėja draugiškas rungtynes Ispanijoje, tačiau ypatingo kriminalo čia ieškoti nėra reikalo (nors kai kam tai ir vėl tapo eiline proga padejuoti dėl prasto lietuviško futbolo lygio). Galima tik pasidžiaugt, kad Ekranas turi galimybę prieš sezoną lošt ne su tais, su kuriais ir taip turės žaist, o su stipresnėmis komandomis.

Savaitės pradžioje buvo padalintos licenzijos, kurias lošti A lygoje gavo Ekranas, Žalgiris, Sūduva, Šiauliai, Tauras, Kruoja ir Dainava. Likusiems klubams teks kai kuriuos atsispaudimus atlikti nuoširdžiau – ir čia pateko ne tik dėl to nustebinusi Banga, bet ir išdidusis REO bei net trys Vakarų Lietuvos klubai – Mažeikiai, Atlantas ir Klaipėda. Ką gi – lauksim kito žingsnio, po kurio lyg ir turėtų paaiškėti, kiek klubų šiemet A lygoje matysim. LFF tai turėtų nuspręsti vasario 1 d.

LFF ir VAFF konfliktas taip pat vyniojosi nuspėjama kryptimi. Atsigavę po antausio, Vafininkai ėmė pūstis, drąsintis ir kalbėti apie norą įkurti alternatyvią Futbolo federaciją. Įdomu, kodėl jie apie tai puolė kalbėt tik po to, kai iš egzistuojančios federacijos buvo išspirti.

Paskui eteryje pasirodė naujas darinys – Vilniaus regiono futbolo sąjunga. VAFF ir vėl pavėlavo – kol jie šnekėjo apie naujos organizacijos kūrimą, tą padarė kita, kaip galima suprasti, šiuolaikiškesnė ir energingesnė bendrija – Sekmadienio futbolo lyga (vienas pranešimas – antras pranešimas).

Kol kas nėra ko gilintis į šios organizacijos ketinimus, tačiau akivaizdu, jog LFF palaikymą ji turi. Ir tuo stebėtis nėra prasmės – LFF žymiai patogiau naują darinį Vilniuje kurti remiantis jau egzistuojančia struktūra, nei daryti viską nuo nulio.

Tiesa, prieš tai VAFF išmetė dar vieną piarinį burbulą – portale futbolas.lt  (kitur to nemačiau) paskelbė pranešimą apie labai juokingą peticiją, pavadinimu „Lietuvos futbolo gelbėjimo akcija“.

Viskas toje peticijoje susimazgė į logikos stokojantį kamuolį. Joje nėra šnekos apie Vilnių ar apie LFF veiklos problemas. Peticija kalba tik apie vieną žmogų – Liutaurą Varanavičių.

Peticija surašyta taip nemokšiškai, kad iš karto aišku, jog pastarosiomis savaitėms šneka vyksta ne apie Lietuvos futbolą ir net ne apie futbolą apskritai, ne apie kažkokius VAFF‘us ar LFF, o apie poną Vaiginą ir poną Varanavičių. Tad VAFF‘as demonstruoja tipinį rusiškai sovietinį mąstymą („už viską atsakingas caras, todėl jį reikia nuversti ir tada viskas pasikeis“) ir linksmina mus „Dviračio žinių“ vertu savo iniciatyvės grupės pavadinimu – „Permainų traukinys“. Į tokią lėtą ir senovišką permainų aparatūrą aš sėsti tikrai nenoriu, ypač kai traukinys iš prigimties varo vienais bėgiais ir į šoną pasukti neturi jokios galimybės. Galėjo bent jau kokiu „Permainų laineriu“ ar „Permainų kateriu“ VAFF‘as pasivadint. Beje, kaip byloja to paties VAFF‘o tinklapis, šios organizacijos prezidentas Vaiginas prezidentauja praktiškai tiek pat, kiek ir Varanavičius – nuo 2001 metų.

Padėtis linksma, tačiau gan miglota – mat VAFF‘as žurnalistams ėmė kalbėti apie tai, kad yra „savarankiška organizacija“. Kitaip tariant – niekam nepriklausomas darinys. Anot Vaigino „tapome LFF nariais, bet esame savarankiška organizacija“. Pagal tokį aiškinimą išeitų, kad nelabai yra ko jiems parintis – „na išmetė iš LFF, tai išmetė – dirbam savo savarankiškos organizacijos darbą toliau“.  Tačiau tuomet nelabai jiems derėtų parintis ir dėl LFF reikalų ar LFF prezidento posto – jei jau yra tokie savarankiški ir nelabai norintys priimti visų LFF įstatymų.

Tuo pat metu LFF dokumentuose gan aiškiai pavaizduota, jog ši organizacija visų pirma rūpinasi visalietuviškais futbolo reikalais, o regioninio futbolo organizaciją yra pavedusi tvarkyti regioniniams LFF nariams. Tokių santykių esmė yra ta, kad LFF savo ruožtu netgi neturėtų parintis, jei vienas iš regioninių narių nusprendžia atsiskirti (ar būti išmestas) ir LFF pateiktame Lietuvos žemėlapyje atsiranda kokia regioninė juodoji skylė. Teoriškai tokia situacija yra galima.

Tereikia įsisąmoninti, kad LFF nėra koks nors LR Vyriausybės departamentas ar ministerija. Tai yra nevalstybinė organizacija, kurios šeimininkai sėdi toli toli.Todėl savo veiklą jį gali sėkmingai vystyti nepaisant tokių institucijų kaip VAFF‘as demaršų.  VAFF‘o pareigūnų grasinimai tema „tuoj bus rinkimai į Seimą ir tada ateis į valdžią mūsų, o ne Varanavičiaus „draugai“ yra dar vienas piarinis burbulas. Jau ne kartą buvo kalbėta apie pabrėžtinai negatyvų UEFA vadovybės požiūrį į valdžios bandymus kištis į vietinių Futbolo federacijų veiklą.

Taip. Painu. O labiausiai ir vėl mane liūdina mūsų žiniasklaidos požiūris. Mat eilinį kartą nėra net mėginimų atlikti bent šiokį tokį „nepriklausomą“ situacijos tyrimą. Vienintelis dalykas, kurį daro lietuviška žiniasklaida ir šį kartą – mėto mums besipykstančių pusių atstovų citatas. Tuo tarpu abi pusės ginčijasi emocingai, o jų teiginiai – radikaliai priešingi. Tad tiesos šiuose ginčuose nėra. Ginčuose nėra, tačiau šiaip jau ji egzistuoja – tik žurnalistams jos nereikia. Dėl to niekas nė nemėgina gilintis – skaityti popierius, ieškoti informacijos archyvuose, kalbinti ne tik tuos žmones, kurie ateina į spaudos konferencijas. Tiesos nereikia – geriau jau ginčas, kuriame vos ne keiksmažodžiais svaidomasi. Juk „skaitytojui“ tai yra žymiai įdomiau nei kokia nors ten tiesa. Štai taip mes ir gyvenam.

Tuo tarpu svarbiausia šios savaitės naujiena iš Sūduvos stovyklos nutiko ketvirtadienį – buvo pranešta apie sutartį su buvusiu Mažeikių vartininkų Martynu Matuzu. Panašu, kad kelio atgal nėra ir daugiau variantų šiai pozicijai ieškoma nebus. Komanda kalba ir apie tai, kad penktadienį turėtų pareiti žinia iš Valinčiaus – lieka jis Sūduvoje ar krauna lagaminus kelionei į Rumuniją.

Šnekos lieka šnekom, bet tokis tinklapis „Trasnfermarkt“ prie Valinčiaus profilio jau rašo, kad jis jau „žaidžia“ už Rumunijos „Petrolul Ploiesti“ klubą, kuris, pernai grįžęs į aukščiausią lygą, šiuo metu čempionate užima 13 vietą. O jei dar pažiūrėtume žaidėjų vertes, tai Valinčių tektų priskirti prie brangesnių tos komandos narių. Ką gi – rumunų aukščiausia lyga – ne taip jau ir blogai.

Ok, palauksim oficialaus pranešimo. Kol kas daugiau naujienų Sūduva neturi.

Lygoje taip pat nieko labai ypatingo nenutiko. Ekranas išvažiavo treniruotis į Ispanijos pietus, kur loš su vengrų klubų, o paskui – su Kijevo Dinamo arba Young Boys iš Šveicarijos. Laisvalaikui Ekranas galėtų paspoksto į Gibraltaro salą arba pašokt iki Tarifos ir įsitikint, kad smėlėtų kopų palei jūrą yra ne tik Kuršių Nerijoje.

Tuo tarpu Vilniaus Žalgiris visus čia nustebino paimdamas jauną škotų puolėją, dar ne taip seniai nešiojusį marškinėlius su Ūkio banko logotipu ant krūtinės. Nors interneto kariai-komentatoriai ir raukė nosis skeptiškai šią naujieną vertindami („nes juk koks normalus futbolistas galėtų į Lietuvą važiuot“), tačiau vis viena bus įdomu pamatyt šį virš 100 rungtynių škotų Premier lygoje sužaidusį jaunuolį Lietuvos stadionuose.

Kita naujiena iš Žalgirio stovyklos – nutiko dar vienas teismo posėdis dėl Kastujevo komados pretenzijų VMFD Žalgiriui, kurio metu Kastujevo komandos atstovo reikalavimai nebuvo patenkinti. Na ir gerai. Suprast galima, kad teismai toliau – žiūrėsim kaip viskas vyniosis ateityje. O dabar belieka pažvengt eilinį kartą apsirikus su futbolo klubo Reo tinklapio paieška – vis pamirštu, kad ir jų svetainės adrese Vilniaus Žalgiris įrašytas. Galėtų Kastujevas ir tą Reo-Žalgirį į teismą paduot. Pokštas.

Toliau. Arsenijus Buinickis bandosi Lenkijoje, Lodzės KS klube, interneto komentatoriai svarsto, kuriam A lygos klubui geriausiai tiktų be sutarties likęs Skerla, o Tauragės Tauras nustebino treneriu nusamdydamas regioninės lygos trenerį iš Italijos. Štai jums – ir Lietuvoje galima karjerą padaryt!

Tiesa, dar šį bei tą nuveikė LFF. Pirmiausia, rinktinės treneriu išrinko vengrą Csaba Laszlo, o paskui iškirto visą Vilniaus apskrities futbolo federaciją.

Žurnalistai beigi interneto komentatoriai čia ir vėl mėgina įžvelgti kriminalų – paskutinį pusmetį LFF pasiekė bent tiek, kad žiniasklaida nepraleidžia jokio ryškesnio federacijos judesio. Gerai čia LFF padarė ar ne – nežinau, bet tokie aštrūs mostai man visada patinka. O kai prisimeni kai kurių to ištrinto LFF skyriaus veikėjų nesenus pasisakymus – LFF sprendimui dar labiau pritarti norisi. Pasirodo, regioniniai LFF skyrėliai nėra jau tokie visagaliai, kaip kartais mėgsta savo bejėgiškumą teisindama kalbėti pati LFF vadovybė. Kaip bebūtų, čia nieko įdomaus toliau jau nebenutiks – rimtai klausytis VAFF pareiškimų apie teismus kažin ar verta. Kažkaip jau tapo įprasta mūsuose vidinius organizacijų santykius teismuose aiškintis.

Štai taip. Kol kas tiek žinių. Jei turit daugiau – klokit, nesikuklinkit.

>>>>

- Neseniai lankėtės Ispanijoje,  Barselonos „Espanyol“ futbolo klube, ką ten matėte, ko pasimokėte?

- Ispanų klubo ir „Sūduvos“ bazės mažai kuo skiriasi, mūsų gal net šiek tiek geresnė. O štai pagrindiniame „Espanyol“ stadione, kuris visas dengtas stogu, telpa 40 000 sirgalių.

Komandos atstovai minėjo, kad „Espanyol“ klubas yra neturtingas, metinis komandos biudžetas  – tik 50 milijonų eurų („Sūduvos“ 2 milijonai litų – J. R. pastaba). Tačiau lygiosiomis pasibaigusios šios ekipos rungtynės su garsiąja „Barselona“ rodo, kad ir tokie „maži“ pinigai daug gali.

Klubo direktorius supažindino su klubo struktūra, baze,  antrosios komandos treneriais, pasakojo apie treniruočių metodiką, žaidimo taktiką, atsakė į klausimus. Didžiulės naudos davė susitikimas su pagrindinės „Espanyol“ komandos vyriausiuoju   treneriu argentiniečiu Mauricijo Poketino.

Visos klubo komandos, pradedant nuo vaikų, kuriems 8-9 metai, treniruojasi ir žaidžia pagal pagrindinės vienuolikės modelį. Iš kelionės parsivežiau ne tik įspūdžių, bet ir įdomios medžiagos, kuri turėtų praversti „Sūduvai“.

- Ji jau pradėjo ruoštis kovą prasidedančiam sezonui. Kas  komandoje pasikeitė?

- Artimiausiu metu turėtų paaiškėti, ar „Sūduvai“ atstovaus Povilas Valančius.  Deramasi dėl Sergejaus Loginovo, kuris nori atstovauti mūsų klubui. Egzotiškų kraštų futbolininkų kol kas neturime, manau, jų daug nebus. Malonu, kad komandos branduolys išliko, turime daug jaunų, perspektyvių žaidėjų, kurie galės žaisti pagrindinėje sudėtyje. Tai Darius Isoda, Gytis Urba, Armandas Breivė, Karolis Strolys, Povilas Kiselevskis. Viskas priklausys nuo jų darbo ir noro. Treniruojamės ir tikimės gero žaidimo bei rezultatų.

- „Sūduvą“ jau keleri metai persekioja „vidurio sezono krizė“. Gal vaistų nuo jos parsivežėte iš Barselonos?

- Su tuo esu susidūręs ir treniruodamas Vilniaus „Vėtrą“, bet ir ten,  ir dabar „Sūduvoje“ pasirinkau  žaidėjus, todėl šį sezoną to neturėtų būti.  Dabartinės komandos futbolininkais aš visiškai pasitikiu.

Gal praėjusį sezoną vietos žaidėjai, kalbant apie aikštėje praleistą laiką, buvo šiek tiek „nuskriausti“,  bet dabar mūsų tikslas – susigrąžinti išvykusius jaunus Marijampolės futbolininkus. Manau, atstovaudami savo miestui, jie turėtų sublizgėti.

- Tiek Vilniaus „Žalgirio“, tiek Panevėžio „Ekrano“, dar kelių klubų  vadovai  žada kovoti dėl čempionų titulo ar prizinių vietų.

- Visada prieš sezoną būna penkios septynios komandos, kurios tai planuoja, tačiau ar siekiai realūs, paaiškėja tik rungtyniaujant. Aš norėčiau, kad šis čempionatas tiek futbolininkams, tiek sirgaliams būtų įdomesnis nei praėję.

Kad ir kaip svajojau apie šias rungtynes visą savaitę, jos pabaigoje vardan pašlijusios sveikatos šios kelionės snieguotais Lietuvos keliais ir poros valandų apšalusiame manieže teko atsisakyti. Gaila – vis tik sezono pirmųjų rungtynių simbolika yra labai smagi ir kraują kaitinanti.

Apie rungtynes ko gero nelabai yra ką pašnekėti – vis tik pirmas žaidimas po atostogų niekada neduoda jokios ypatingai naudingos informacijos. Rungtynės pralaimėtos, treneris liko žaidimu patenkintas, o aikštėje pasirodė krūva jaunimo – kai kurio nelabai netgi matyto.

Savaime suprantama, daugiausia šneku artimiausiu metu bus apie Sūduvos vartininkus. Kažkaip labai jau lengvai Sūduvoje jų klausimai sprendžiami. Aišku, labiausiai gaila, kad Marijampolėje užauginti perspektyvūs vartininkai tyliai iškeliauja svetur, o tada jau tenka dairytis po kitus Lietuvos miestus.

Kažkokia klaida įsivėlusi pačiame požiūryje į žaidėjų „panaudojimą“ (rašau kabutės, kad niekas neįsižeistų) komandos tikslams ir paties žaidėjo labui. Tai rašau prisimindamas Sauliaus Klevinsko istoriją. Taip, dabar sklinda kalbos, kad Sauliui puikiai lošia Maskvos Torpedo klube, tačiau kol jį pasiekė, mažumėlę pasiblaškė. Kaip ten iš tikro buvo nežinau, bet iš šalies atrodė keistai nevykęs ir nesklandus Sauliaus išėjimas po puikaus sezono į kažkokią Armenijos komandą pusmečiui. Paskui buvo ne mažiau netikėtas jo pasirodymas pusmečiui Vilniaus Žalgiryje. Ir tik tada jo karjeroje nutiko Maskvos Torpedo.

Va jei Sūduvos vadybininkai Saulių į Maskvą būtų išsiuntę be tų kvailų viražų po Jerevaną ir Vilnių – galėtum jiems paplot. O dabar atrodo lyg komandos administraciją imtų krėsti nervinis drebulys kaskart, kai tik koks žaidėjas ima turėti ambicijų, didesnių nei Lietuvos lyga. O baigiasi viskas kažkokia įtampa iš klubo pusės ir visiška tyla. Kaip ir šį sykį – naujienų portalai apie Vitkausko persikėlimą Vilniun pranešė, o Marijampolės „portalai“ – panašu, kad ir vėl nutylėjo. O linksmiausia bus, jei Vitkauskas netyčia pakartos Klevinsko viražą.

Kaip bebūtų, Vitkausko Sūduvoje jau nėra, o Valinčius, panašu, irgi A lygoje lošti nelabai pageidauja. Tad šį šeštadienį Sūduvos vartus gynė du žmonės mums mažokai žinomais vardais – Martynas Matuzas ir Paulius Pocius. Kadangi Sūduvos tinklapis tepaminėjo šių jaunų žaidėjų vardus, teko žinių apie juos paieškoti Lietuvos futbolo enciklopedijoje.

Ten paaiškėjo, kad Martynas pernai buvo pagrindinis Mažeikių vartininkas (prieš tai lošė Taure), o Paulius – lošė už Bangą (prieš žaidė Atlante ir šiek tiek Klaipėdos Glestum). Spėju, kad bent jau kol kas bus nelengva pasakyt, ar bent vienas jų yra vertas keisti Vitkauską. Faktas – jie tikrai nėra vartininkai, kurie už mūsiškį (jau buvusį) būtų galva arba bent jau pusė galvos geresni.

Daugiau kokių nors įdomybių Sūduvoje nebuvo. Užmetus akį į Sūduvos ir Ekrano sudėtis, yra akivaizdu, jog Ekranas išrodė solidžiau ir šios komandos teiginys „išsaugojom pernykštę sudėtį“ skamba kažkaip įtikinamiau, nei Sūduvos. Iš kitos pusės – tai leidžia mūsų treneriui mesti aikštėn pernykščius dublerius ir jei bent vienas kitas šiais metais persikels į pagrindinę sudėtį – bent jau aš tik plosiu už tai.

Lietuviškas futbolas po žiemos miego bunda teismuose

Lietuviškas futbolas irgi pamažu bunda iš žiemos miego – pasirodė jau ir dėmesio vertų naujienų. Iš jų įdomiausios dvi. Viena – apie galimą Atlanto „atgimimą“. Antra – apie teismus dėl Žalgirio vardo.

Tikėti mistinėmis kalbomis apie Atlanto atgimimą kažin ar verta. Dauguma leidinių kol kas tik skleidžia gandus apie paslaptingus investuotojus, kurie tuoj tuoj pasirodys ir apie tai, kad Vacys Lekevičius yra pasiryžęs lipti nuo klubos prezidento sosto. O kaip ir dera išsamiausiai Klaipėdos futbolo padėtį apžvelgęs „Vakarų ekspresas“ didelių vilčių nesuteikia. Nieko nuostabaus – kai jau lyg ir būtų laikas rinkti komandą, klubas dar tik renka prezidentą ir žiūri, kaip eina klubo bankroto darbai.

Miesto valdžia liūdi dėl to, kad ilgai jų skatintas Klaipėdos ir Atlanto susijungimas nepavyko ir pasakoja apie svajones įkurti Klaipėdoje dar vieną klubą – Granito pavadinimu. Labai įdomios svajonės, turint omeny, kai du egzistuojantys klubai sėdi visiškam minuse. Mat Klaipėdos šnekos tiesiai veda link klubo uždarymo (bet kokiu atveju, jis loštų pirmoje lygoje). Ten pat gali atsidurti ir Atlantas – jei netyčia bus nuspręsta mažinti A lygos komandų skaičių. Apibendrinant – prie jūros apie futbolą yra daugiau klaustukų, nei normalių atsakymų. Prisiminkime – iki planuojamos čempionato pradžios liko maždaug du mėnesiai.

Tuo tarpu Žalgirio istorija dar įdomesnė. Gal net painesnė – tačiau man ji visiškai aiški. Iš to, ką mačiau žiniasklaidoje, padoriausias man pasirodo Lietryčio reportažas. Lygiai taip pat panašu, kad, pavyzdžiui, alfa.lt portaliukas bus Kastujevo Žalgirio pusėje, nes savo pranešime kitai pusei žodžio suteikti nesiteikė.

Aišku, Lietuva – teisinių stebuklų kraštas, todėl čia gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Akivaizdu, kad VMFD Žalgirį šiandien apspitę šeškai pagadins komandos administracijai nervų. Būtent dėl to, kad Lietuva – teisinių stebuklų kraštas, būtų naudinga jau dabar pakrutinti visuomenės nuomonę, kad šioji neleistų pavogti Žalgirio iš tikrųjų jos savininkų, net jei bus atrastas koks nors teisinis pretekstas sugrąžinti šį vardą kitose šalyse teistiems reketininkams ir su jais reikalų nesibodinčiais turėti Lietuvos ex-milicininkams bei Seimo nariams.

Atvirai pasakius, šitos istorijos finalas jau dabar yra aiškus – nepaisant to, kurion pusėn gali būti pasukta jos tarpiniuose taškuose. Gal ir įmanoma VMFD Žalgiriui teisiškai uždrausti naudoti Žalgirio vardą, tačiau, deja, niekas neuždraus Pietų IV naudoti žaliai baltas spalvas ir skanduoti Žalgirio vardą net jei jų palaikomas klubas bus priverstas vadintis kaip nors kitaip. Ir jei netyčia toks scenarijus nutiktų, naujasis Žalgiris ant viso pasaulio apsigaidintų labiau nei koks nors Zalcburgo Red Bulis.

Toks tarpinis taškas įmanomas. Tačiau pabaigoje vis viena viskas bus taip, kaip yra šiandien. Nes Pietų IV išliks amžinai, o tokie veikėjai, kurie šiandien bando gvieštis to, kas jiems pagal Dievo valią nepriklauso, paprastai po kelių metų prapuola istorijos šiūkšlyne. Nes jiems ši kova – tik akimirkos užgaida arba kokių nors laikinų politinių/verslo tikslų įrankis. Lietuvos futbole tokių veikėjų buvo ne vienas ir jų vardus visi puikiai žinome.

Tiek žinių kol kas. Panašu, kad Lietuvos futbolo čempionatas vis dar negali prasidėti ramiai ir be skandalų.