Įžanga. Kaip ir dera, sezono apibendrinimą pradėsiu nuo statistikos. Kaip jau visi žinote, mėgėjiškai visą sezoną skaičiavau bazinius duomenis apie komandą. Bendrus sezono rodiklius galėjote matyti nuolat (nuoroda „Statistika“ viršutinėje blogo dalyje – nors info ten būdavo atnaujinama toli gražu ne taip operatyviai kaip norėtųsi). Pasikartosiu – nesu didis matematikas, visus skaičiukus suvedinėjau rankomis ne iš protokolų, o iš internete skelbiamų reportažų. Todėl gali būti klaidų, apsiskaičiavimų, netikslumų. Tačiau ne tame esmė – bendras vaizdas vis viena matyti.

Antra, yra žmonių, kurie šį pragarišką statistinį darbą dirbą žymiai profesionaliau ir įspūdingiau. Siūlyčiau apsilankyti projekte „Lietuvos futbolo enciklopedija“ – jei dar neesate šio įspūdingo tinklapio atradę. Ten tiek visko įdomaus sukaupta, kad praleisti galima daug gražaus laiko. Paspaudę čia rasite šių metų A lygos statistiką, o spausdami štai čia – puslapį, skirtą Marijampolės Sūduvai – nuo 1921 metų iki mūsų dienų.

O jei norėsite sužinoti apie projektą daugiau ir apie tai, kaip prie jo galima ir jums prisidėti – spauskite čia ir štai čia. Galų gale, nepamirškite ir jau seniai egzistuojančio Almanto Laužadžio tinklapio, skirto lietuviško futbolo statistikai. Kad ir kaip begalvotum – šiedu statistikos rinkiniai yra žiauriai įspūdingi – ypač turint omeny, kad juos dėlioja savanoriai. Puikus pavyzdys to, kad netgi menkom pajėgom gali padaryti žmonės, turintys užsispyrimo ir konkrečių tikslų.

Beje, rengiant žemiau pateikiamą medžiagą buvo sulaukta pagalbos būtent iš Lietuvos futbolo enciklopedijos autoriaus. Iš jo gavau suvestinių apie Sūduvos gyvenimą šių metų A lygoje. Už tas žinias enciklopedijos autoriui nuolankiai dėkoju ir jau žinau, kaip galėsiu apčiuopiamai atsidėkoti.

 Įvarčiai, įvarčiai, įvarčiai. Kone viso sezono metu jūs galėjote matyti šių metų Sūduvos įvarčių sąvadą. Štai galutinis įvarčių sąvadas. 

Čia įtrauktos tik oficialios rungtynės, tad tie įvarčių fejerverkai per draugiškas pasirengimo sezonui rungtynes į sąrašą nepateko. Manau, kiekvienam yra aiškios santrumpos, tačiau dėl viso pikto paaiškinsiu. EL reiškia Europos lygą, BL – Baltijos, LFF – taurę, AL – A lygą.

Per visus turnyrus Sūduva pati įmušė 69 įvarčius. Dar du A lygoje įsimušė varžovai. Ir abu juos – ta pati LKKA per vienas ir tas pačias rungtynes. Jau visi žinote, kad rezultatyviausiu žaidėju tapo Ričardas Beniušis, paskutinėse rungtynėse aplenkęs pernykštį Sūduvos mušėją. Įmušęs du įvarčius Plikiams, Lukšį pasivijo ir Urbšys. Nors šiam žaidėjui priekaištų nemažai turėjom, tačiau jo įmuštų įvarčių skaičius atrodo pakankamai įspūdingas.

Bendra statistika. Čia suvesti pagrindiniai skaičiai apie visus žaidėjus visuose turnyruose, kuriuose šiemet dalyvavo Sūduva.  

Kaip matote už Sūduva šiemet sužaisti suspėjo 31 žaidėjas. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nemažai, tačiau lygiai taip pat nemažai žaidėjų aikštėje pasirodė tik simboliškai ir rungtynėse, kurios labai reikšmingos nebūdavo. Pavyzdžiui, vien paskutinėse rungtynėse su Plikių Sakuona komandoje debiutavo keturi nauji žaidėjai, kurių nė vienas nespėjo sužaisti daugiau kėlinio.

Daugiausiai rungtynių sužaidusių penketukas dėliojasi taip: Urbšys (35), Leimonas, Skroblas (po 34), Saulius Klevinskas ir Radavičius (po 33). Žiūrint tik aikštėje praleistas minutes, penketukas yra šiek tiek kitoks: Leimonas (vienintelis viršijęs 3000 min ribą), S. Klevinskas, Skroblas, Radavičius, Vaidas Slavickas.

Viso komanda gavo 66 geltonas korteles ir 3 raudonas (Samusiovas, Lukšys, Radavičius). Nelabai turiu su kuo palyginti, tačiau, sakyčiau, kad kortelių kiekis didokas. Visi matėme, į sezono pabaigą vienas ar kitas žaidėjas dėl per didelio kortelių kiekio vis turėdavo rungtynes praleisti žiūrovų tribūnoje.

A lyga. Svarbiausias turnyras. O bendri A lygos skaičiukai – štai kokie. 

Čia man pasirodė įdomūs „Lietuvos futbolo enciklopedijoje“ pateikti duomenys apie rezultatyvius perdavimus. Juose yra vienas Sūduvos žaidėjas, Ramūnas Radavičius, kuris atlikęs 10 rezultatyvių perdavimų, užėmę antrą vietą bendroje A lygos statistikoje (pirma atiteko Deimantui Bičkai iš Ekrano, sugebėjusiam sėkmingai kamuolį atiduoti net 19 kartų. Rezultatyviausių lygos žaidėjų sąraše turime tris Sūduvos futbolininkus – Beniušį trečioje vietoje, aukščiau praleidusį Trakį iš Ekrano ir Kuklį iš Šiaulių. Žemiau liko Povilas Lukšys ir Andrius Urbšys.

O čia – rezultatyvių perdavimų pačioje Sūduvoje suvestinė (Dėkui dar kartą „Lietuvos futbolo enciklopedijai“). 

Sūduva A lygoje įmušė šešis 11 metrų baudinius. Tris įkalė Gardzijauskas, po 1 – Radavičius, Beniušis ir Lukšys. Jauniausias komandoje buvo Brunas Biskys – 18-os su trupučiu metų. Vyriausias – Skinderis (34-eri). Sūduvos amžiaus vidurkis – 24.5 metų (vyriausias lygoje buvo Ekranas – 26.5 metų vidurkis), jauniausia – Banga (22.5 metį).

Iš A lygos protokolų galima gauti ir priežastis, už kurias žaidėjams yra rodomos kortelės. Sūduvos priežastys išsidėsto štai taip: Grubus žaidimas – 27 kartai; Nesportiškas elgesys – 10 kartų; Nesutikimas su teisėjų – 6; Pavojingos atakos nutraukimas – 6, Necenzūrinis išsireiškimas – 2; Pražangos simuliavimas – 2, Grubus nugriovimas – 2; varžovo sulaikymas – 1.

Čia, be abejo, iškalbingiausias yra kortelių kiekis, gautas už šnekas su teisėju. Kaip matote, tokių atvejų buvo 8. Urbšys gavo 2 tokias korteles; G. Klevinskas, G. Slavickas, Samusiovas, Lukšys, Radavičius, Saulius Klevinskas – po 1. Už necenzūriškus išsireiškimus bausti G. Slavickas ir Samusiovas. Daugiausia kortelių – 13 – per ketverias rungtynes Sūduvai parodė teisėjas Sergėjus Slyva. Po 8 kartus ranką su kortele prieš Sūduvos žaidėjus kėlė Audrius Kancleris ir Paulius Malžinskas.

Tuo tarpu priešininkų gretose daugiau nei įvartį į Sūduvos vartus įmušusių buvo du – Deimantas Bička iš Ekrano ir Mindaugas Grigalevičius iš Vėtros. Abu Sūduvai įkalė po du kartus. Tuo tarpu Deimantas Bička žaisdamas prieš Sūduvą dar sugebėjo atlikti tris rezultatyvius perdavimus.

A lygoje Sūduvos varžybas per visą sezoną aplankė 21 400 žmonių. Suprantu, kad žiūrovų skaičiavimas visada kelia įvairių klausimų, todėl skaičiai ir čia – sąlygiški. Pridėjus žmones, kurie Marijampolėje atėjo pažiūrėti Europos taurės, LFF taurės ir Baltijos lygos rungtynių, gauname 27 100 galvų. „Lietuvos futbolo enciklopedija“ teigia, kad Sūduvos stadiono lankomumas yra vidutiniškai maždaug 1532 žmonės per rungtynes ir sako, kad šis rodiklis yra geriausias A lygoje. Tiesa, į šį skaičių neįtrauktos paskutinės rungtynės manieže.

Daugiausiai žmonių A lygoje į Marijampolės stadioną susirinko birželio 21 dieną pažiūrėti, kaip Sūduva žaidžia su Vėtra – tas rungtynes stebėjo 2500 žiūrovų. Mažiausiai – kaip visi puikiai žinome – buvo paskutinėse rungtynėse manieže (500 žmonių). Tiesa, tik 700 žmonių užsuko pažiūrėt, kaip Sūduva Baltijos lygoje lošia su Narvos Trans iš Estijos. Tuo tarpu didžiausi skaičiai Sūduvos rungtynėse užfiksuoti Marijampolėje Europos lygos rungtynių metų (teigta, kad žmonių buvo 3500) ir LFF taurės finale su Tauru, kur, kaip teigta, susirinko apie 4000 žmonių.

Štai tiek visokiausių skaičių. O dabar – tiesiog įmetu likusių šio sezono turnyrų statistiką. Tiek žinių. Pirmai pradžiai – pats tas.

Europos lyga. 

LFF taurė. 

 Baltijos lyga. 

” Miesto Laikraštis” šiandien paskelbė itin vertingą interviu su Sūduvos prezidentu Vidmantu Murausku. Tokiu vertingu, kad, manau, jį verta atskiru paskelbimu paskelbti. Mėginau paprašyti leidimo šį tekstą čia va štai taip paskelbti, bet jokio atsakymo nesulaukiau. Tai ryžtuosi tai padaryti be formalaus leidimo – tikiuosi, kad laikraščio leidėjai traktuos šį mano veiksmą, kaip papildomą paties laikraščio reklamą, o ne kaip intelektualinės nuosavybės vagystę. Bet kokiu atveju – jeigu būsiu paprašytas, tekstą pašalinsiu. Leidimas gautas!!!

Taigi, virtualiai dėkoju tiek laikraščiui, tiek žurnalistei Liucijai Burbienei, kuri tinkamus klausimus uždavė, o labiausiai – Vidmantui Murauskui, kuris kaip niekad atvirai ir išsamiai į tuos klausimus atsakė.  Tekstą skelbiu taip, kaip jis pasirodė “Miesto laikraštyje“.

>>>>

Sekmadienį Klaipėdoje „Sūduvos“ futbolo komanda, baigiamosiose sezono rungtynėse įveikusi Plikių „Sakuonos” vienuolikę 8:2,  pateko į šalies Futbolo federacijos taurės turnyro pusfinalį. Priminsime, marijampoliečiai iškovojo Lietuvos A lygos futbolo čempionato „bronzą“ ir teisę atstovauti šaliai viename Europos taurių turnyrų.  O geriausių pasaulio klubų reitingų „Sūduva“ yra 164 vietoje.

„Miesto laikraštis“ apie pasibaigusį sezoną,  futbolo įtaką Marijampolei, marijampoliečių siekį vadintis Lietuvos futbolo sostine kalbėjosi su futbolo klubo „Sūduva“ prezidentu Vidmantu MURAUSKU. 

- Prasidedant šių metų futbolo sezonui „Sūduvai“ klubo vadovai nekėlė komandai uždavinių tapti šalies čempione, tačiau dabar Marijampolės futbolo aistruoliai lyg ir nusivylę, kad  iškovoti tik bronzos medaliai?

- Čempionatas, iš aukščiausios lygos pasitraukus „Kauno“ ir Klaipėdos „Atlanto” ekipoms, buvo gana įdomus, nors šių komandų  trūko. Niekas dabar negali pasakyti, kokią intrigą būtų sukūrę šie klubai. „Sūduvai“ nebuvo keliami uždaviniai šalies čempionate užimti  konkrečią vietą, konkretus buvo tik vienas uždavinys -  patekti į UEFA taurės turnyrą, tačiau ir treneriai, ir futbolininkai  žinojo, kad reikia žaisti taip, kad patiktų žiūrovams -  kovoti nuo pirmos iki paskutinės susitikimų minutės.

Sezono „aritmetika“  nekelia rūpesčių: „Sūduva“ trečią kartą klubo istorijoje iškovojo šalies čempionato bronzos medalius, tapo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro nugalėtoja, susitikime su Lietuvos čempionatą  praėjusiais metais laimėjusia Panevėžio „Ekrano“ ekipa iškovojo  supertaurę. Tačiau įgyvendinti uždavinį žaisti gražų futbolą komandai pavykdavo retai. Prisiminkime kad ir  paskutiniąsias čempionato rungtynes su Kauno „Teledemos” komanda – „Sūduva“  gražų, azartišką futbolą žaidė iki 35 minutės, kai rezultatas tapo  3:0, o paskui žaidimo aistra išblėso, liko tik pareiga kaip nors „atidirbti“ iki finalinio švilpuko. Priešininkai tokių dalykų neatleidžia. Tokie nuosmukiai  „Sūduvą“ šį sezoną persekiojo daug kartų, ypač antrojoje čempionato pusėje.Todėl, nors bendri rezultatai lyg ir neblogi, negaliu sakyti, kad komanda įgyvendino jai  keltus uždavinius.

- Gal įtakos turėjo ir sunkmetis?

- Pradėdami sezoną, žinojome, kad klubas pinigų turės pustrečio ar tris kartus mažiau nei 2008 metais. Todėl žaidėjams negalėjome mokėti tokių atlyginimų, kokie buvo praėjusį  sezoną, jie ir patys tai suprato. Sutrumpėjo ir komandos narių sąrašas – jei ankstesniais metais jį sudarydavome iš 22-24 sportininkų, tai šiemet vertėmės  16-18 žaidėjų. Kiekviena trauma atsiliepdavo žaidimo kokybei, varžė trenerių sumanymus.

Beje, visiems treneriams: vyriausiajam Gedeminui Jarmalavičiui, asistentui Donatui Vencevičiui,  vartininkų treneriui Andriui Ramonui  didelių pretenzijų neturiu. Jie dirbo nuoširdžiai, pagal savo galimybes. Galbūt kartais treneriams pritrūkdavo kvalifikacijos, ne visuomet pavykdavo komandą rungtynėms nuteikti psichologiškai. Priekaištauti treneriams norėčiau tik dėl vidaus drausmės. Kai „Sūduvą“ treniravo italai, apie tai net kalbėti netekdavo, tvarka buvo. Gaila,  tik baigiantis sezonui mane pasiekė žinios, jog kai kuriuos „Sūduvos“ futbolininkus net ir prieš  svarbias rungtynes žmonės matė  prekybos centruose perkančius alkoholinius gėrimus, žaidėjai pastebėti – net apsirengę „Sūduvos“ sportiniais kostiumais – parke ant suoliuko gurkšnojantys alų. Tai atsiliepdavo rezultatams – jeigu pirmą kėlinį toks pagiringas sportininkas dar šiaip taip atlaikydavo, tai antrame jį tarsi ištikdavo krizė. Manau, pirmiausiai tokius dalykus turėtų pastebėti ir jų  nenutylėti treneriai. Juk sportininkai visų pirma turi įsisąmoninti, kad futbolas – ne tik jų pomėgis, bet ir  profesionalus darbas, už kurį jiems mokamas atlyginimas.

O kaip galima vadinti profesionalu žaidėją, jeigu naktį buto, kuriame jis gyvena, kaimynai dėl  sportininko keliamo triukšmo priversti kviesti policiją, jeigu naktiniame bare prisigėręs žaidėjas įsivelia į muštynes ir atsibunda reanimacijos palatoje? Gaila, tačiau šį sezoną „Sūduvos“ atstovai tokių incidentų neišvengė. Todėl drausmės komandoje bus daugiau, galbūt profesionalius sportininkus kaip ir profesionalius vairuotojus prieš darbo dieną būsime priversti tikrinti alkotesteriais ar kita panašia aparatūra.

- Neminėjote  konkrečių pavardžių…

- Baigiantis sezonui komanda buvo gerokai pasikeitusi lyginant su pradėjusia čempionatą.  Prasidėjus pirmenybėms, ekipą sustiprino gynėjai Giedrius Klevinskas, Alfredas Skroblas, saugai Eivinas Zagurskas, Ernestas Biskys, Povilas Krasnovskis, puolėjo pozicijoje žaidžiantis Brunas Biskys. Manau, svarų indėlį  įnešė Mantas Samusiovas, turintis lyderio,  galinčio uždegti komandą, savybių. Tačiau jis „Sūduvoje“ žaidė neilgai, kol sulaukė pelningesnio pasiūlymo iš Ukrainos.  Mes neturėjome galimybių mokėti panašaus  atlyginimo.

Po metų pertraukos į ekipą grįžo saugas Sergejus Koziuberda, tačiau dėl traumų jis žaidė labai trumpai. Puolėjas Povilas Lukšys pareiškė norą žaisti Lenkijos klube, „Sūduva“ neprieštaravo.  Stiprindami puolimo grandį liepos pabaigoje pasirašėme sutartį su Ispanijos Saragosos „Real” klubo dublerių komandoje žaidusiu puolėju Esau Garsija Alvares, rugpjūtį komandą papildė „Kauno“ ir Slovakijos „Dunajska Streča“ komandose žaidęs puolėjas Ričardas Beniušis. Jie žaidė pagirtinai, tačiau atrodo, kad pritapti „Sūduvoje“  jiems pritrūko laiko.

Tenka apgailestauti, kad iš komandos nusprendė pasitraukti marijampoliečiai broliai Brunas ir Ernestas Biskiai. Jie  žaidė neblogai, manau, yra perspektyvūs sportininkai, jeigu tik klubai, kuriuos jie pasirinko, sudarys marijampoliečiams galimybes tobulėti. Labai nuvylė iš „Vilniaus“ klubo į „Sūduvą“ pakviesti E. Zagurskas ir P. Krasnovskis – jiems dažnai neužtekdavo ryžto ir jėgų gerai žaisti visas rungtynes. 
Prognozuoti, kokia „Sūduva“ bus ateinančiais metais, dabar  sunku. Tai priklausys ne tik nuo rėmėjų galimybių, bet ir sportininkų požiūrio į savo darbą, kurį matėme šiemet.  Jau apsisprendėme, kad sutartys nebus pratęstos – klubo ar žaidėjų iniciatyva – su Irmantu Zelmiku, Povilu Krasnovskiu, Eivinu Zagursku, Marium Skinderiu, Mindaugu Gardzijausku. Tikimės, susitarti su treneriais Andrium Ramonu ir Donatu Vencevičium, žaidėjais Saulium Klevinsku, Ramūnu Radavičium, Giedriumi Slavicku, Giedriumi Klevinsku, Alfredu Skroblu.

- Ar sunkmetis nepraretino rėmėjų gretų?

- Pagrindinis klubo rėmėjas jau ne vienerius metus yra mano vadovaujama uždaroji akcinė bendrovė „Sumeda“. Jaunystėje žaidžiau futbolą, labai domiuosi šiuo sportu. Ir nebijau prisipažinti, kad man ne vis tiek, kaip atrodys ir bus vertinamas Marijampolės futbolas. Todėl su kitais rėmėjais stengiausi pastatyti  stadioną ir dengtą maniežą. „Sūduvos“ komanda  yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Lėšų futbolo klubui skiria Marijampolės  savivaldybė. Šiemet jos indėlis  – apie ketvirtadalis  biudžeto. Komandą rėmė  bendrovės „Statybos ritmas”, „Garfus”, Mavista”, „Budsavos baldai”,  transporto paslaugas ekipai nemokamai teikė bendrovės „Hertransus”, „Viliaus transportas”.

- Jūs esate ir „Sūduvos“ futbolo klubo prezidentas, ir bendrovės „Sumeda“ generalinis direktorius. Kodėl Pasaulio pirmenybių atrankos turnyro rungtynes su Rumunijos komanda Lietuvos reprezentacinei ekipai teko žaisti baloje?

- Stadionas atiduotas eksploatuoti  pernai. 2008 metais  didelių liūčių per varžybas nebuvo, todėl neišryškėjo, kad stadiono veja nesugeba sugerti vandens pertekliaus. Šiemet trijose rungtynėse  sportininkai murkdėsi vandens balose. Aš, kaip vienos stadiono veją įrengusios  bendrovės „Sumeda”  generalinis direktorius,  viešai pripažinau, kad darbai atlikti blogai, „broką“ reikia ištaisyti. Pažadu, iki kito  sezono pradžios „Sumedos“ bendrovė savo lėšomis išspręs visas iškilusias problemas.

- Marijampolė turi naują futbolo kompleksą, miesto ekipa iškovojo šalies čempionato bronzos medalius. Ar turime teisę pretenduoti į šalies futbolo sostinės vardą?

- Mačiau, kad į stadiono atidarymą susirinko apie 6 tūkstančiai marijampoliečių.

Nuo vieno iki dviejų  tūkstančių žiūrovų stebi kiekvienas rungtynes.  Jeigu kas dešimtam ar dvidešimtam miesto gyventojui rūpi futbolas,  miesto komanda neturėtų apvilti jų lūkesčių.

Gal kol kas Marijampolė, palyginti nedidelis šalies miestas, nėra  svarbiausia Lietuvos futbolo žemėlapio vieta, bet futbolas yra labiausiai marijampoliečių lankomas, stebimas ir komentuojamas sportas.

Štai ir vaizdelį pavyko gaut. Už jį dėkoju Jotvingiui.

Tobulos rungtynės, ane? Abi pusės patenkintos. Sakuona kažin ar galėjo tikėtis pergalės prieš Sūduvą, tačiau kone visą pirmą kėlinį galėjo pasidžiaugt pirmavimu. II lygos komandai žaidžiant su bronzos medalių ir taurės bei supertaurės laimėtoju – tai jau yra šis tas. Tačiau Sūduva savo darbą padarė ir užsitikrino kitam sezone dar vieną turnyrą.

Tiesa, ten kitais metais nebus taip lengva, kaip buvo šiemet, nes šiemet Burtų Fėja Sūduvai buvo palanki. Taurę Sūduva laimėjo įveikusi Šiaulius, Šilutę ir Taurą. Kitais metais pusfinalyje laukia žymiai stipresni varžovai – arba Vėtra, arba Ekranas, arba FBK.

O šių rungtynių ko gero vienintelis įdomesnis aspektas yra tas, kad Beniušis, įmušęs vieną vienintelį įvartį, tapo rezultatyviausiu šio sezono Sūduvos puolėju. Jei kas ką turi dar papasakot – pasakokit. O už poros dienų aš jau pradėsiu apibendrinti visą sezoną.

Povilas Krasnovskis yra vienas tų, kurių komandoje kitais metais tikrai nebus. Ar jis tikrai, taip sakant, vilčių nepateisino?

Jei pernai sudėtį dėliot komanda pradėjo tik metų pabaigoje, šiemet bronzos medalius kai kuriems sūduviečiams, matyt, teks paštu siųsti. Šnekų apie atleidžiamus žaidėjus pasigirdo iškart po paskutiniųjų A lygos rungtynių. Kaip pastaraisiais metais nutinka, jos pirmosios šiame bloge ir pasirodė (stebėtis nėra ko – o kur kitur joms rodytis?). O štai šiandien jos pasiekė ir „geriausią futbolo portalą Lietuvoje“ (schema taip pat jau žinoma).

Sūduvos administratorius patvirtino, kad kontraktai buvo užrišti su Zagursku, Krasnovskiu ir Skinderiu. Zelmiką portalas užregistravo, kaip „nepatvirtintai palikusį komandą“, o Gardzijauską kitame straipsnyje pavadino traumuotu. Taip pat užsiminė, kad dar kelių žaidėjų ateitis neaiški. Savaime suprantama – ateitis Sūduvoje.

Komandos administratorius Romualdas Švedkauskas, lyg koks Seimo kancleris, „plačiau komentuoti nenorėjo“. Nors ir gaila, tačiau – tame nenorėjime ką nors daugiau paaiškinti nieko naujo nėra. Pono Švedkausko nekaltinu – tokia jau komandos pozicija. Iš komandos paleidžiami žaidėjai, tačiau komanda neturi jokio noro nei apie tai pranešti, nei bent truputį paaiškinti, kokios yra to priežastys. O juk priežasčių, greičiausiai, yra, nes atleidimai savo stiliumi gerokai primena pernykščius.

Ar pradėsim spėliot? Įtariu, tai neišvengiama. Kai trūksta žinių ir oficialios pozicijos, mums nieko kito nebelieka, kaip mėgint informacijos spragas užpildyt patiems. Bet aš to nedarysiu. Nes nieko daugiau nežinau, o eilinių sąmokslo teorijų išradinėti nesinori.

Toliau laukiam žinių.

Ko gero žymiausių Plikių Sakuonos rungtynių momentas.

Aha. Dabar jau iš tikro pabaiga. Sūduvai šiemet liko vienintelė kelionė į Klaipėdą. Sąlygos nelengvos (net jei pajūry visada yra šilčiau), Sūduvai tradiciškai nedėkingos. Ir tos įtampos nebėra, kuri tvyrojo taurės rungtynėse šio sezono pradžioje, kai Sūduvai sprendėsi galimybė lošti Eurotaurėje. Šią teisę Sūduva jau iškovojo ir dabar iš tikro kovoja tik dėl LFF taurės.

Tenka ir vėl visų atsiprašyti, kad ši apžvalgėlė išeina taip vėliau – šiemet į pagalius ratus kaišioja įvairiausios aplinkybės. Juolab, kad šį kartą, kaip niekad išsamiai priešininką galima pristatyti (ypač turint omeny, kad viešai apie priešininką beveik nieko nėra žinoma). Su Plikiais kontaktą užmegzti pavyko – tiksliau, Plikiai su manimi kontaktą užmezgė. Ech… galvoju – kad taip ir A lygos komandos elgtųsi. Kiek pamenu, tai tik iš Ekrano kažkada pernai kokią tai gromatą esu gavęs. Nežinau. Gal dėl to taip yra, kad Plikių komanda futbolą žaidžia ne už pinigus, o savo malonumui?

Taigi. Komanda įdomi. Žinių apie Wikipedijoje minimą vokišką komandą Plikiuose prieš Antrą pasaulinį karą daugiau rasti nepavyko. Užtat netyčia pavyko rasti statistinį tinklapį, kuriame yra Lietuvos futbolo klubų įkūrimo metai. Klaidų ten gausu, tačiau faktas yra tas, kad Plikiai yra vieta, kur dabartinėje Lietuvos teritorijoje futbolas žaistas beveik anksčiausiai. Ten komanda buvo jau 1919 – tais pat metais buvo įkurta ir Kybartų Sveikata. Kaip žinia, pirmoji komanda Marijampolėje susikūrė 1921 metais. Tad Plikiai – ne tokia jau ir prasta futbolui vieta. Deja, šiandien, kaip suprantu, ten yra tik mokyklos stadionas, kuriame dabartinė komanda geriausiu atveju draugiškas rungtynes lošia. O oficialiai žaidžia Klaipėdoje, „Baltijos“ stadione.

Vokiškos Plikių futbolo šaknys seniai pamirštos, o šiandieninės komandos istoriją galima skaičiuoti nuo 1988 m., kai Česlovas Kavarza (kuriam ir esu dėkingas už visą informaciją apie Plikius) „Švyturio“ kolūkyje subūrė futbolo komandą, sudarytą iš traktorininkų, kombainininkų, vairuotojų, agronomų ir kitų žemės ūkio darbuotojų. Komanda Klaipėdos rajono čempionate iškart laimėjo sidabro medalius.

Nebelikus kolūkio, komanda žaidė „Liverpulio“ pavadinimu. Juokas juokais, tačiau taip pasivadindami Plikių futbolininkai tiesiog įsiterpė į futbolo istoriją – pačioje futbolo pradžioje visame pasaulyje plintant šiam žaidimui, buvo madinga ir įprasta naujoms komandoms duoti futbolo pradininkų anglų klubų pavadinimus. Kai kur, pavyzdžiui, Brazilijoje klubų tokiais pavadinimais egzistuoja iki šiol.

Nauja komanda, ir vėl Česlovo Kavarzos iniciatyva, buvo sukurta 1998 metais. 2001 metais komanda pradėjo lošti LFF Trečios lygos Klaipėdos apskrities čempionate. Ir vėl – iškart buvo laimėta pirma vieta ir persikelta į aukštesnę lygą. Po metų, 2002-aisiais, komandą pradėjo remti bendrovė „Sakuona“, kuri klubui perleido ir pavadinimą.

Komanda, žaidžianti keliais pavadinimais (tad „Klaksonas-Plikiai“ yra, kaip suprantu, tų pačių žmonių sudarytas klubas), lošia įvairiose pirmenybėse. Didžiausias komandos prioritetas – Klaipėdos miesto pirmenybės, kuriose šiemet klubas trečią kartą iš eilės tapo čempionu. Tie patys žmonės žaidžia ir salės futbolą. Tai ir paaiškina tą faktą, kad tai yra komanda, kuri nežino, kas yra treniruotė (užlenkiau čia aš – aišku, kad žino, tačiau nesitreniruoja). Tiesiog šie vyrukai dalyvauja tokiam skaičiui įvairiausių čempionatų, kad ir be treniruočių kartais turi iki šešių progų per savaitę pažaisti futbolą. 

Plikių Sakuona

Komandos pagrindą sudaro vyresni futbolininkai, tačiau tai nėra vien veteranų klubas. Pastaraisiais metais čia pasirodo ir vis daugiau jaunų žaidėjų. Garsiausias komandoje, be abejo, yra Vidas Dančenka, kuris ir Lietuvos čempionatą yra laimėjęs, ir rezultatyviausiu lygos puolėju tapęs (1997/98 m. žaisdamas už Šiaulių Karedą), ir už rinktinę pažaidęs. Futbolo internete pasirodę teiginiai apie tai, kad LFF taurėje už Plikius žaidžia ir kitų komandų žaidėjai, atrodo, nepasitvirtino. Žaidžia savi. Išskyrus vienintelį Marselį Balasanovą, kuris lošia už Plikius kai kuriuose turnyruose, tačiau II lygoje atstovaują Telšių Mastį.

Štai toks tas būsimas Sūduvos varžovas. O apie Sūduvą didelių šnekų šnekėti nelabai ir išeina. Vienintelis įdomus dalykas – šios savaitės pradžioje pasklidę gandai, kad iš komandos atleidžiama krūva žaidėjų. Šios rungtynės parodys, kiek tie gandai buvo teisingi. Tačiau jei jie pasitvirtins – Sūduvos tokiu užtikrintu šios dvikovos favoritu nelaikyčiau. Jei tie gandai pasitvirtins, apskritai neaišku, kokios išvaizdos komanda į Klaipėdą nuvažiuos. Kvepėtų sudėtimi, kuri labiau primintų dublerių čempionatą, nei A lygą. O turint omeny, kad oras ir aikštė bet kokiu atveju geri nebus, Plikiai ir Sūduvai vieną kitą pokštą gali iškrėsti. Kaip bebūtų, šiemet taurėje jie jau laimėjo prieš Mažeikius ir Vilniaus Žalgirį.

Laukiam sekmadienio, laukiam Sūduvos startinės sudėties ir, be abejo, laukiam pergalės. O kas belieka? Belieka padėkoti dar kartą Česlovui Kavarzai už informaciją ir nuotraukas.