Futbolas ir kapitalizmas I: pirotechnika

Įžanga. Laisvoms dienoms siūlau jums rašinėlį „laisva tema“. Vis tiek Sūduvos gyvenime yra stojusi kelių savaičių pauzė. Nežiūrėkite į žemiau pateiktą tekstą, kaip į rimtą analizę. Kaip ir viskas šiame dienoraštyje, tai yra tiesiog išsakyta asmeninė nuomonė autoriai įdomia tema. Ginčytis neverta, bet kultūringai padiskutuoti galima. Nuotrauką pasiskolinau iš tinklapio, kuriame galima rasti prieš gerą dešimtmetį Romos ultrų parašytą manifestą , bent dalinai liečiantį šio rašinio temą. Kam anglų kalba neįkandama – štai jo vertimas į rusų kalbą.

 +

Prieš kiek laiko tylomis eteryje prasisuko pranešimas apie tai, kad Lietuvos futbolo federacija kyla į kovą prieš pirotechnikos naudojimą stadionuose. Į šį pranešimą reagavo nebent ultros, nes toks požiūris juos liečia tiesiogiai. Tačiau jokių platesnių diskusijų. Futbole žiniasklaidos ir piliečių susidomėjimą sukelia nebent kokios nors italų rinktinės atvykimas į Marijos Žemę (juk įdomu, ką tokios žvaigždėms pietums pagamins kartu atsivežtas virėjas) arba pernykštis Legia banditų šokis Vėtros stadione.

O man ta žinia įstrigo. Tik progos ją panarstyt vis nebuvo. Prasidėjus eiliniam futbolo festivaliui Europoje – tokia proga kaip sykis pasitaikė. Juk visi tarptautiniai futbolo renginiai geriausiai atspindi tai, kas yra vadinama moderniuoju futbolu. Nors tai neturi nieko bendra su generaline šio dienoraščio tema, tačiau visiškai ignoruoti Euro 2008 kažkaip nepatogu.

Sakysit, ką bendro turi LFF noras uždrausti pirotechniką su moderniuoju futbolu? Kai pagalvoji apie Lietuvą – nieko. Nėra todėl, kad ir to šiuolaikinio, kapitalistinio futbolo Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Dėl to ir skamba keistai noras tiesmukai vietiniam kontekstui pritaikyti verslininkiškas UEFA taisykles. Mažų mažiausiai atrodo, kad su didžiausiu aktyvumu lietuviško futbolo gyvenimas yra keičiamas ne tose vietose, kur skauduliai giliausiai ir labiausiai supūliavę. Tiesiog einama paprasčiausiu keliu – pasiraitojus rankoves griebiamas reiškinys, kurio anuliavimas jokios didesnės reikšmės futbolo evoliucijai Lietuvoje neturės. Ale už tai paukščiuką riebų bus galima labai lengvai pasidėti.

Ne taip seniai teko pabuvoti stadione Lisabonoje, kur žaidžia „Benfika“. Didelis ir naujas stadionas, patogus kaip supermarketas – virš 60 000 vietų, nuostabi ir patogi infrastruktūra, įgalinanti saugų ir patogų žmogaus judėjimą patekus vidun. Tribūnos, be abejo, dengtos. Žmonės sėdi patogiose kėdėse. Viskas padaryta taip, kad laikas, praleistas stadione, kiek įmanoma labiau primintų vakarą patogiame fotelyje priešais televizorių.

Štai jei dūmus paleisi tokiame stadione, jie uždengs kelias dešimtis tūkstančių žiūrovų. Vaikai, moterys ir senjorai bus nepatenkinti – nes nesimato ir gerklę graužia. Akivaizdu, kad dėl architektūros uždarumo, tie dūmai tvyros ilgai. Taigi, pirotechnikos draudimą tokioje vietoje labai lengvai argumentuoja paprasti verslo interesai. Ultros niekada neužpildys tokio dydžio stadiono. Todėl tenka kviesti eilinius piliečius, o jie čia ateis tik tuomet, jeigu viskas bus patogu ir sklandu. Jokių kraštutinumų – kaip teatre ar kine. Tik tuomet tie žmonės mokės po 30-40 eurų į eilines kokios nors Portugalijos čempionato rungtynes.

O dabar įsivaizduokime, pavyzdžiui, Žalgirio stadioną ir tos komandos ultras savo tradicinėje tribūnoje. Ji šiandien yra visiškai izoliuota ir per kelis šimtus metrų nutolusi nuo eilinių žiūrovų sėdynių. Vėjas per vieną stadiono galą įeina, per kitą – išeina.

Tai kur tada problema? Saugumo argumentą galime iš karto atmest, nes jeigu jis būtų toks svarbus, tai reikėtų pirotechniką uždrausti ir per Naujuosius metus.  

Ištransliuota žinia buvo tokia – „pirotechnikos stadionuose būti negali, jeigu jos bus – klubai mokės baudas“. Kaip suprantu, klubai ėmė tartis su ultromis, prašydami į tokį draudimą atsižvelgti. Pranešimas LFF svetainėje, teigia, jog draudžiama saugumo sumetimais ir apeliuoja į abstraktų LFF nuostatų punktą. Jame kalbama apie tai, kad klubai atsako už saugumą bei tvarką stadione varžybų metu. (Visus nuostatus galima paskaityti štai čia). Taigi, lyg ir siūlomas saugumo argumentas. O štai visai nesenoje futbolas.lt laidoje LFF atstovas teigia, jog jie nedraudžia pirotechnikos apskritai, o tik degančių objektų mėtymą į aikštę. Įdomu, kiek per Lietuvos futbolo istoriją yra buvęs tokių nutikimų? Toks atvejis lyg ir įrašytas į vienų šio sezono rungtynių protokolą, bet kaip ten buvo iš tikro niekas nedetalizuoja. Bet kokiu atveju, tokia draudimo korekcija ne tik kad nebuvo padoriai ištransliuota, bet netgi neatitinka apsauginių elgesio kai kuriuose stadionuose, kur jų veiksmai akivaizdžiai demonstruoja, kad tiesiogiai taikoma būtent pirmoji draudimo versija.  

Šios padėties rezultatas – juokingiausia šio čempionato situacija, kurią stebėjau Marijampolėje. Ten Sūduvos suporterių tribūnoje parūkus dūmams, tuoj pat atbėgo apsauginis ir tuos dūmus pačiupo. Ir tik pačiupęs suprato, kad nelabai žino, kur juos dėti. Taip ir blaškėsi žmogus su rūkstančiu daiktu rankose, kol susiprato pasišalinti už tribūnų.

Manau, daugelis jūsų, kurie kaip ir aš nepriklauso jokiai ultrų organizacijai ir yra eiliniai piliečiai sėdintys centrinėje tribūnoje, galėtų paklausti – o ar iš tikro pirotechnikos draudimas yra tokia didelė bėda? Ar kas nors keisis, kai lietuviškuose stadionuose nebeliks dūmų?

Be abejo – radikaliai niekas nesikeis. Dūmai nėra privaloma žaidimo dalis. Tai nėra elementas, be kurio negalėtų vykti varžybos. Pirotechnikos draudimas yra detalė. Tačiau ji sėdi tarp kitų detalių ir kai jas sudedi į krūvą, vaizdelis praranda nekaltybę.

Futbolas keičiasi. Jis radikaliai keičiasi nuo to laiko, kai buvo suprasta, kad šis žaidimas gali tapti galinga pinigų darymo mašina. Kol to nesuprato Anglijos klubų savininkai, tol tos šalies stadionuose stumdėsi priešiškai nusiteikę skirtingų klubų gerbėjai. Viskas baigėsi, kai pajusta, kad klubų klientais gali būti ne tik įvairaus amžiaus futbolą dievinantys vyrai, bet ir visi kiti žmonės, kurie ieško ne futbolo, o tiesiog dar vieno reginio laisvalaikiui. Kaip teisingai pastebėjo nežinomas interneto rašytojas (žr. šio straipsnio komentarus), futbolo verslininkai, kad kiekvienas į stadioną ateinantis žmogus būtų klientas. Deja, stadionuose vis dar yra gausu žmonių, kuriems labiau patinka partnerio, o ne kliento vaidmuo.

Futbolas visais laikais buvo laukinis žaidimas. Ir prasidėjo jis nuo varžybų tarp dviejų kaimų, kurios visuomet buvo vainikuojamos masinėmis muštynėmis. Tai nėra nei blogai, nei gerai – tiesiog taip buvo, nes futbolas dėl nepaaiškinamų priežasčių nuo pats savo gimimo buvo socialiai įtakingiausia sporto šaka – padedanti žmonėms tapatintis su gimta vieta, pajusti identitetą ir patirti maksimalių emocijų. Futbolas nuo pat pradžių buvo stiprus socialinės iškrovos įrankis. Įtariu, kaip tik dėl to futbolo chuliganizmas taip ilgai toleruotas Anglijoje. Nors Geležinė Ledi ir burbėdavo išgirdusi eilinę žinią apie pogromus po futbolo rungtynių, tačiau visuomenės tvarkai jie iš esmės buvo naudingi, nes į krūvą suburdavo dešimtis tūkstančių žmonių, linkusių į antisocialinę veiklą. Valstybei yra patogiau, kad tie žmonės savo energiją išlietų kartą per savaitę, konkrečiame taške. Juos lengviau kontroliuoti, nei naktimis prie praeivių besikabinėjančius chuliganus. Futbolo chuliganizmą stadionuose ten įveikė ne valstybė, o verslas. Futbolas iš socialinio reiškinio pavirto dar viena kapitalistinės visuomenės pramoga, o tradiciškai sunkiai valdomi futbolo žiūrėtojai pasijuto atidžiai kontroliuojami dešimčių vaizdo kamerų ir apsauginių.

Įdomiai pakalbėjo per vienų Euro rungtynių pertrauką teisėjas Malžinskas. Kalba ėjo apie filmavimo naudojimą teisėjui priimant sprendimus rungtynių metu. Kunigėlis klausė – „ar nebūtų viskas paprasčiau?“ O Malžinskas atsakė – „teisėjų klaidos yra tokia pati šio žaidimo dalis, kaip ir žaidėjų klaidos. Todėl tokiu būdu pakeitus teisėjo funkcijas, futbolas prarastų dalį savo žavesio ir identiteto“. Labai teisingi žodžiai – net jei gali viską kontroliuoti ir valdyti, to nebūtina daryti. Kai reiškinys netenka teisės į atsitiktinumą, jis tampa kažkuo kitu. Futbolo verslininkai, be abejo, labai norėtų futbolą paversti tuo „kažkuo kitu“, nes atsitiktinumas yra pavojingas – jis neleidžia racionaliai ir tiksliai planuoti būsimo pelno. O juk jis didžiulis! Jau kelintame UEFA ar FIFA čempionate yra nuolat akcentuojami pinigai, kuriuos uždirba tiek federacijos, tiek šalys, kuriose tie čempionatai rengiami, tiek juose dalyvaujančios komandos. Uždirba net klubai, kuriuose žaidžia rinktinių atstovai – matote, jiems reikia kompensacijos už tai, kad žaidėjai išleidžiami į nacionalines rinktines!

Kas toliau? Kamuoliai kažkuriuo metu tapo lengvesni – nes taip smagiau žiūrovui. Vyresnieji futbolo mėgėjai, manau, prisimena, kad buvo laikas, kai vartininkas kamuolį nuspirdavo tik šiek tiek toliau už vidurio linijos. Bet čia jau senienos. Apie naujienas imta kalbėti Euro metu – apie galimas futbolo taisyklių korekcijas. Įdomiausias šia prasme man pasirodė noras padidinti vartus. Priežastis tiesiog akivaizdi – juk tūlas futbolo vartotojas ateina į stadioną įvarčių pažiūrėti, tad mes turime siekti, kad jų rungtynių metu būtų daugiau. Jų akimis žvelgiant nulinės lygiosios yra prastai atliktas darbas, kuris klientų negali tenkinti. Ką darom? Ogi padidinam vartus. Arba jau šiame čempionate veikiantis „naujo geltonų kortelių skaičiavimo“ principas – berods, komandai pasiekus ketvirtfinalį, visos iki tol gautos geltonos kortelės anuliuojamos. Kodėl? Todėl, kad finale privalo žaisti visi geriausieji, nes taip smagiau futbolo vartotojui. Trumpai tariant, taisyklės pamažu koreguojamos, kad spektaklio kūrimas futbolo aikštėje taptų kiek įmanoma lengvesnis. Futbolo verslininkų tikslas – pasiekti tokį lygį, kuris primintų per BTV transliuojamas amerikoniškas muštynes. Tikras žaidimas nėra būtinas – žymiai patogiau turėti tokį surežisuotą spektaklį, nes tuomet jį paprasta koreguoti pagal naujausius vartotojų poreikius ir naujausias vartojimo madas.

Tuo tarpu Lietuva yra labai keistoje padėtyje. Tokio futbolo, kokį matome Čempionų lygoje Lietuvoje ilgai neregėsime. Iš vienos pusės lyg ir galėtum džiaugtis, kad mūsų mylimas žaidimas dar nėra pernelyg užkrėstas komercija. Tačiau visi suprantame, kad jei Lietuva nori pasiekti bent kiek padoresnių rezultatų šioje sporto šakoje, kelionė link kapitalistinio futbolo yra neišvengiama. Žodžiu, yra kaip yra. O kaip bus – pamatysime.

7 Responses to “Futbolas ir kapitalizmas I: pirotechnika”


  1. 1 Is Kapsuko 2008-06-21 10:36

    Siaip, visai smagiai ir su malonumu perskaiciau si straipsni. :)

  2. 2 Futbolo Analitikas 2008-06-21 11:07

    Puikus straipsnis, be jokių abejonių! Tik va reikėtų visą šitą situaciją panagrinėti Rusijoje :) Ten, kaip ir viskas ten, kažkiek kitaip.

  3. 3 ponaspop 2008-06-21 23:02

    kuo daugiau žiūri, tuo įdomiau darosi. manau, neapleisti šios temos ateity. šį kartą tiesiog norėjosi ją perkelti į platesnes erdves, nes labiausiai ir aktyviausiai ją aptarinėja būtent ultros. tačiau jų nieks neklauso, nes juk jie – “chuliganai“. taip krūvos įdomių minčių visai be reikalo nurašomos į jas net neįsigilinus.

  4. 5 UCCM 2008-07-13 15:23

    Isties idomu

  5. 6 ponaspop 2008-07-14 03:02

    dėkui. už savaitės kitos įmesiu antrą seriją.

  6. 7 Anonimas 2009-12-21 09:49

    ŽIAURU


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits