Archyvas pagal 2008 birželio



UEFA burtai

Nagi vakar jau buvo oficialiai patvirtinta, kad Čempionų lygos ir UEFA taurės burtai bus traukiami liepos 1 dieną, antradienį, maždaug vidudienį. Pirma trauks Čempionus, o paskui jau ir mus. Nors jau buvo skelbtas sąrašiukas komandų, su kuriomis Sūduva gali žaisti, įmetu jį dar kartą su minimalia info apie komandos situaciją. Faktas, kad nėra didelio skirtumo su kuo žaist – šiemetinė Sūduva tikrai gali susitvarkyti su bet kuria iš jų. Į šitą sąrašą patenka ir Vėtra.

Cork City (Airija). Čempionate sužaista 15 rungtynių. Kol kas užima ketvirtą vietą.

St Patrick‘s Atletic (Airija). 15 rungtynių. Kol kas antri.

Akrines (Islandija). Šešios rungtynės sužaistos, kol kas priešpaskutiniai.

Flora (Estija). Čempionate sužaista 15 rungtynių. Antri.

TVMK (Estija). 15 rungtynių. Treti.

Glentoran (Šiaurės Airija). Čempionatas neprasidėjo. Buvo antri.

Cliftonville (Šiaurės Airija). Čempionatas neprasidėjo. Buvo treti.

Bangor City (Velsas). Čempionatas neprasidėjo. Penkti.

New Saints (Velsas). Čempionatas neprasidėjo. Antri.

EB / Streymur (Farerai). 12 sužaista. Kol kas labai užtikrintai pirmi.

B36 Torshavn (Farerai). 12 sužaista. Kol kas antri.

Racing FC Unijon (Liuksemburgas). Čempionatas neprasidėjo. Buvo antri.

CS Grevenmacher (Liuksemburgas). Čempionatas neprasidėjo. Buvo šešti. (Velnias griebtų, to Liuksemburgo čempionate žaidžia net keturiolika komandų).

 

Stadionas: liko 2 savaitės

Iki oficialaus naujojo Sūduvos stadiono liko pora savaičių. Todėl pasitaikius progai – jos nepraleidau. Atėjau, pasivaikščiojau aplink, užsukau į vidų, pasėdėjau ir vienoje pusėje, ir kitoje, ir per centrą. Ir aukštai, ir žemai. Tiesa, meškeres vynioti teko paskubomis, nes kaip tik esant stadione užklupo pati didžiausia šį šeštadienį audra Marijampolėje.

Jausmas geras. Žymiai geresnis, nei gali pasirodyti iš nuotraukų. Stadione svarbiausi darbai iš esmės baigti – beliko subraižyti linijas, pastatyti normalius vartus, greičiausiai atitverti pačią aikštę nuo žiūrovų, pakabinti tinklus už vartų ir iššluoti šiukšles. Centrinė tribūna baiga, nors patalpose jos viršuje apdailos darbai dar vyksta. Svečių žiūrovų tribūna taip pat stovi. Pats stadionas aptvertas kokių trijų metrų aukščio tvora. Aišku, statybos dar ilgai stadione jausis – per tas kelias savaites tikrai nebus baigtas dengtas maniežas (nors tokių planų lyg ir nebuvo), o ir stadiono aplinka taip greitai taip pat nesusitvarkys.

Kaip bebūtų, stadione yra smagu. Smagu dėl to, kad viskas naujas ir šviežia. Tvora, nors ir užstoja vaizdą į stadioną iš išorės, tačiau viduje kuria tvarkos įspūdį ir bent mažumėlę kompensuoja tribūnos trūkumą. O pasilypėjus į tribūną – įspūdis išvis geras. Vis tik realybėje ji yra pakankamai didelė ir įspūdinga – matomumas puikus, o ir įsivaizdavus ją pilną apima geras jausmas. Smagu yra tai, kad statytojai pernelyg netaupė erdvės – praėjimai tarp kėdžių eilių yra pakankamai platūs, o ir kėdės nėr taip sugrūstos, kaip, pavyzdžiui, Vėtros stadione.

Ar čia įvyks numatytos rungtynės liepos 6 d. su Kaunu, deja, garantuotai pasakyti negaliu. Nežinau, nei kada, nei kur bus galima įsigyti bilietų į tas rungtynes. Mėginau kreiptis į atsakingus asmenis ir užduoti keletą klausimų, tačiau atsakymo į savo laišką taip ir negavau. Ne, tai ne. Nieko nepadarysi. Kalbos sklinda apie pasirengimą atidarymo iškilmėms – lyg ir planuojami kažkokie koncertai ir kitos pramogos. Mūsų jos, aišku, nelabai domina. Svarbu, kad būtų futbolas. Tikėkimės taip ir nutiks.

 

Nors nuotraukose tai nesijaučia, tačiau gyvai stadiono stogas yra pakamai didelis ir, spėju, bent pusę vietų dengia.

 

Taip stadioną pamatys didesnė dalis į stadioną įėjusių žmonių – būtent dešiniame kampe greičiausiai bus pagrindinis įėjimas.

 

Einam toliau – komandų kabinos. O laipteliams dažų, matyt, pristigo…

 

O dabar – kylame į viršų dešinėje. Aukščiausios kėdės ir stogo konstrukcijos.

 

Einam toliau. Tai ko gero reikėtų vadinti VIP teritorija – “paminkštintos“ plastmasinės kėdės. Tik ar tiek VIPų pavyks surast?

 

Žvilgsnis į kairę esant tribūnos centre, viršuje. Už tvoros – dengtas maniežas.

 

Žvilgsnis į dešinę esant maždaug toje pačioje vietoje. Tolumoje raudonuoja svečių tribūna. Kaip pastebite, matomumas tikrai puikus, o vaizdelis – labai dailus.

 

Nuo apačios į viršų – geltonieji laiptai. Nuotraukoje atrodo bjaurokai, tačiau realybėje į akis labai nekrenta. Paslįsti šansų nėra daug, tačiau turėklai būtų ne pro šalį – vis tik laiptai statoki ir lipti reikia aukštai.

 

O čia – vaizdelis iš kairės pusės.

 

Centrinė tribūna iš apačios į viršų.

 

Gražu, ar ne?

 

Ech, gražu ir čia. Jei dar fotoaparatą geresnį būčiau turėjęs – būtų dar gražiau.

 

Svečių tribūna, esantį prieš dešinę tribūnos pusę. Suskaičiavau 274 kėdes – lietuviškoms kovoms vietos tikrai pakaks, o kaip bus su eurotaurėmis? Ir ypač, kas bus, kai Lietuvos rinktinė čia su austrais rugsėjį žais? Nebent federacija apsigalvos… Į svečių tribūną veda atskiras įėjimas. Akivaizdžiai trūksta tualeto, nes, atrodo, jokio susisiekimo stadiono viduje su kitomis tribūnomis nėra numatyta.

 

Viena nedaugelio galimybių pamatyti tribūną pro aukštą tvorą, Gal ir gaila, nes dauguma žmonių šios tribūnos visoje jos didybėje taip ir nepamatys.

 

O štai taip dabar atrodo dengto stadiono šonas.

 

Vienintelis dalykas, kurio kol kas akivaizdžiai pritrūko – vietos automobiliams statyti. Ant visų įvažiavimų link stadiono stovi važiuoti draudžiantys ženklai, todėl vienintelė legali vieta mašinai pasistatyt yra gatvė. Turint omeny kiek marijampoliečių ir į senąjį stadioną mašinomis atvažiuoja – prieš rungtynes ir po jų gatvėje šalia stadiono gali būti karšta.

 

Vaizdas į stadioną pro “paradinį“ įvažiavimą. Dengtas maniežas liko už kadro dešinėje. Šį įvažiavimą taip pat saugo “ženklas“, bet gal tik laikinai?

 

Čia jau kiek galėjau, tiek mėginau “išgauti“ stadiono dideliame mieste jausmą:) Tribūna, kur nors į kairę nuo lempos bokšto labai padėtų tam jausmui pasiekti:)

Futbolas ir kapitalizmas I: pirotechnika

Įžanga. Laisvoms dienoms siūlau jums rašinėlį „laisva tema“. Vis tiek Sūduvos gyvenime yra stojusi kelių savaičių pauzė. Nežiūrėkite į žemiau pateiktą tekstą, kaip į rimtą analizę. Kaip ir viskas šiame dienoraštyje, tai yra tiesiog išsakyta asmeninė nuomonė autoriai įdomia tema. Ginčytis neverta, bet kultūringai padiskutuoti galima. Nuotrauką pasiskolinau iš tinklapio, kuriame galima rasti prieš gerą dešimtmetį Romos ultrų parašytą manifestą , bent dalinai liečiantį šio rašinio temą. Kam anglų kalba neįkandama – štai jo vertimas į rusų kalbą.

 +

Prieš kiek laiko tylomis eteryje prasisuko pranešimas apie tai, kad Lietuvos futbolo federacija kyla į kovą prieš pirotechnikos naudojimą stadionuose. Į šį pranešimą reagavo nebent ultros, nes toks požiūris juos liečia tiesiogiai. Tačiau jokių platesnių diskusijų. Futbole žiniasklaidos ir piliečių susidomėjimą sukelia nebent kokios nors italų rinktinės atvykimas į Marijos Žemę (juk įdomu, ką tokios žvaigždėms pietums pagamins kartu atsivežtas virėjas) arba pernykštis Legia banditų šokis Vėtros stadione.

O man ta žinia įstrigo. Tik progos ją panarstyt vis nebuvo. Prasidėjus eiliniam futbolo festivaliui Europoje – tokia proga kaip sykis pasitaikė. Juk visi tarptautiniai futbolo renginiai geriausiai atspindi tai, kas yra vadinama moderniuoju futbolu. Nors tai neturi nieko bendra su generaline šio dienoraščio tema, tačiau visiškai ignoruoti Euro 2008 kažkaip nepatogu.

Sakysit, ką bendro turi LFF noras uždrausti pirotechniką su moderniuoju futbolu? Kai pagalvoji apie Lietuvą – nieko. Nėra todėl, kad ir to šiuolaikinio, kapitalistinio futbolo Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Dėl to ir skamba keistai noras tiesmukai vietiniam kontekstui pritaikyti verslininkiškas UEFA taisykles. Mažų mažiausiai atrodo, kad su didžiausiu aktyvumu lietuviško futbolo gyvenimas yra keičiamas ne tose vietose, kur skauduliai giliausiai ir labiausiai supūliavę. Tiesiog einama paprasčiausiu keliu – pasiraitojus rankoves griebiamas reiškinys, kurio anuliavimas jokios didesnės reikšmės futbolo evoliucijai Lietuvoje neturės. Ale už tai paukščiuką riebų bus galima labai lengvai pasidėti.

Ne taip seniai teko pabuvoti stadione Lisabonoje, kur žaidžia „Benfika“. Didelis ir naujas stadionas, patogus kaip supermarketas – virš 60 000 vietų, nuostabi ir patogi infrastruktūra, įgalinanti saugų ir patogų žmogaus judėjimą patekus vidun. Tribūnos, be abejo, dengtos. Žmonės sėdi patogiose kėdėse. Viskas padaryta taip, kad laikas, praleistas stadione, kiek įmanoma labiau primintų vakarą patogiame fotelyje priešais televizorių.

Štai jei dūmus paleisi tokiame stadione, jie uždengs kelias dešimtis tūkstančių žiūrovų. Vaikai, moterys ir senjorai bus nepatenkinti – nes nesimato ir gerklę graužia. Akivaizdu, kad dėl architektūros uždarumo, tie dūmai tvyros ilgai. Taigi, pirotechnikos draudimą tokioje vietoje labai lengvai argumentuoja paprasti verslo interesai. Ultros niekada neužpildys tokio dydžio stadiono. Todėl tenka kviesti eilinius piliečius, o jie čia ateis tik tuomet, jeigu viskas bus patogu ir sklandu. Jokių kraštutinumų – kaip teatre ar kine. Tik tuomet tie žmonės mokės po 30-40 eurų į eilines kokios nors Portugalijos čempionato rungtynes.

O dabar įsivaizduokime, pavyzdžiui, Žalgirio stadioną ir tos komandos ultras savo tradicinėje tribūnoje. Ji šiandien yra visiškai izoliuota ir per kelis šimtus metrų nutolusi nuo eilinių žiūrovų sėdynių. Vėjas per vieną stadiono galą įeina, per kitą – išeina.

Tai kur tada problema? Saugumo argumentą galime iš karto atmest, nes jeigu jis būtų toks svarbus, tai reikėtų pirotechniką uždrausti ir per Naujuosius metus.  

Ištransliuota žinia buvo tokia – „pirotechnikos stadionuose būti negali, jeigu jos bus – klubai mokės baudas“. Kaip suprantu, klubai ėmė tartis su ultromis, prašydami į tokį draudimą atsižvelgti. Pranešimas LFF svetainėje, teigia, jog draudžiama saugumo sumetimais ir apeliuoja į abstraktų LFF nuostatų punktą. Jame kalbama apie tai, kad klubai atsako už saugumą bei tvarką stadione varžybų metu. (Visus nuostatus galima paskaityti štai čia). Taigi, lyg ir siūlomas saugumo argumentas. O štai visai nesenoje futbolas.lt laidoje LFF atstovas teigia, jog jie nedraudžia pirotechnikos apskritai, o tik degančių objektų mėtymą į aikštę. Įdomu, kiek per Lietuvos futbolo istoriją yra buvęs tokių nutikimų? Toks atvejis lyg ir įrašytas į vienų šio sezono rungtynių protokolą, bet kaip ten buvo iš tikro niekas nedetalizuoja. Bet kokiu atveju, tokia draudimo korekcija ne tik kad nebuvo padoriai ištransliuota, bet netgi neatitinka apsauginių elgesio kai kuriuose stadionuose, kur jų veiksmai akivaizdžiai demonstruoja, kad tiesiogiai taikoma būtent pirmoji draudimo versija.  

Šios padėties rezultatas – juokingiausia šio čempionato situacija, kurią stebėjau Marijampolėje. Ten Sūduvos suporterių tribūnoje parūkus dūmams, tuoj pat atbėgo apsauginis ir tuos dūmus pačiupo. Ir tik pačiupęs suprato, kad nelabai žino, kur juos dėti. Taip ir blaškėsi žmogus su rūkstančiu daiktu rankose, kol susiprato pasišalinti už tribūnų.

Manau, daugelis jūsų, kurie kaip ir aš nepriklauso jokiai ultrų organizacijai ir yra eiliniai piliečiai sėdintys centrinėje tribūnoje, galėtų paklausti – o ar iš tikro pirotechnikos draudimas yra tokia didelė bėda? Ar kas nors keisis, kai lietuviškuose stadionuose nebeliks dūmų?

Be abejo – radikaliai niekas nesikeis. Dūmai nėra privaloma žaidimo dalis. Tai nėra elementas, be kurio negalėtų vykti varžybos. Pirotechnikos draudimas yra detalė. Tačiau ji sėdi tarp kitų detalių ir kai jas sudedi į krūvą, vaizdelis praranda nekaltybę.

Futbolas keičiasi. Jis radikaliai keičiasi nuo to laiko, kai buvo suprasta, kad šis žaidimas gali tapti galinga pinigų darymo mašina. Kol to nesuprato Anglijos klubų savininkai, tol tos šalies stadionuose stumdėsi priešiškai nusiteikę skirtingų klubų gerbėjai. Viskas baigėsi, kai pajusta, kad klubų klientais gali būti ne tik įvairaus amžiaus futbolą dievinantys vyrai, bet ir visi kiti žmonės, kurie ieško ne futbolo, o tiesiog dar vieno reginio laisvalaikiui. Kaip teisingai pastebėjo nežinomas interneto rašytojas (žr. šio straipsnio komentarus), futbolo verslininkai, kad kiekvienas į stadioną ateinantis žmogus būtų klientas. Deja, stadionuose vis dar yra gausu žmonių, kuriems labiau patinka partnerio, o ne kliento vaidmuo.

Futbolas visais laikais buvo laukinis žaidimas. Ir prasidėjo jis nuo varžybų tarp dviejų kaimų, kurios visuomet buvo vainikuojamos masinėmis muštynėmis. Tai nėra nei blogai, nei gerai – tiesiog taip buvo, nes futbolas dėl nepaaiškinamų priežasčių nuo pats savo gimimo buvo socialiai įtakingiausia sporto šaka – padedanti žmonėms tapatintis su gimta vieta, pajusti identitetą ir patirti maksimalių emocijų. Futbolas nuo pat pradžių buvo stiprus socialinės iškrovos įrankis. Įtariu, kaip tik dėl to futbolo chuliganizmas taip ilgai toleruotas Anglijoje. Nors Geležinė Ledi ir burbėdavo išgirdusi eilinę žinią apie pogromus po futbolo rungtynių, tačiau visuomenės tvarkai jie iš esmės buvo naudingi, nes į krūvą suburdavo dešimtis tūkstančių žmonių, linkusių į antisocialinę veiklą. Valstybei yra patogiau, kad tie žmonės savo energiją išlietų kartą per savaitę, konkrečiame taške. Juos lengviau kontroliuoti, nei naktimis prie praeivių besikabinėjančius chuliganus. Futbolo chuliganizmą stadionuose ten įveikė ne valstybė, o verslas. Futbolas iš socialinio reiškinio pavirto dar viena kapitalistinės visuomenės pramoga, o tradiciškai sunkiai valdomi futbolo žiūrėtojai pasijuto atidžiai kontroliuojami dešimčių vaizdo kamerų ir apsauginių.

Įdomiai pakalbėjo per vienų Euro rungtynių pertrauką teisėjas Malžinskas. Kalba ėjo apie filmavimo naudojimą teisėjui priimant sprendimus rungtynių metu. Kunigėlis klausė – „ar nebūtų viskas paprasčiau?“ O Malžinskas atsakė – „teisėjų klaidos yra tokia pati šio žaidimo dalis, kaip ir žaidėjų klaidos. Todėl tokiu būdu pakeitus teisėjo funkcijas, futbolas prarastų dalį savo žavesio ir identiteto“. Labai teisingi žodžiai – net jei gali viską kontroliuoti ir valdyti, to nebūtina daryti. Kai reiškinys netenka teisės į atsitiktinumą, jis tampa kažkuo kitu. Futbolo verslininkai, be abejo, labai norėtų futbolą paversti tuo „kažkuo kitu“, nes atsitiktinumas yra pavojingas – jis neleidžia racionaliai ir tiksliai planuoti būsimo pelno. O juk jis didžiulis! Jau kelintame UEFA ar FIFA čempionate yra nuolat akcentuojami pinigai, kuriuos uždirba tiek federacijos, tiek šalys, kuriose tie čempionatai rengiami, tiek juose dalyvaujančios komandos. Uždirba net klubai, kuriuose žaidžia rinktinių atstovai – matote, jiems reikia kompensacijos už tai, kad žaidėjai išleidžiami į nacionalines rinktines!

Kas toliau? Kamuoliai kažkuriuo metu tapo lengvesni – nes taip smagiau žiūrovui. Vyresnieji futbolo mėgėjai, manau, prisimena, kad buvo laikas, kai vartininkas kamuolį nuspirdavo tik šiek tiek toliau už vidurio linijos. Bet čia jau senienos. Apie naujienas imta kalbėti Euro metu – apie galimas futbolo taisyklių korekcijas. Įdomiausias šia prasme man pasirodė noras padidinti vartus. Priežastis tiesiog akivaizdi – juk tūlas futbolo vartotojas ateina į stadioną įvarčių pažiūrėti, tad mes turime siekti, kad jų rungtynių metu būtų daugiau. Jų akimis žvelgiant nulinės lygiosios yra prastai atliktas darbas, kuris klientų negali tenkinti. Ką darom? Ogi padidinam vartus. Arba jau šiame čempionate veikiantis „naujo geltonų kortelių skaičiavimo“ principas – berods, komandai pasiekus ketvirtfinalį, visos iki tol gautos geltonos kortelės anuliuojamos. Kodėl? Todėl, kad finale privalo žaisti visi geriausieji, nes taip smagiau futbolo vartotojui. Trumpai tariant, taisyklės pamažu koreguojamos, kad spektaklio kūrimas futbolo aikštėje taptų kiek įmanoma lengvesnis. Futbolo verslininkų tikslas – pasiekti tokį lygį, kuris primintų per BTV transliuojamas amerikoniškas muštynes. Tikras žaidimas nėra būtinas – žymiai patogiau turėti tokį surežisuotą spektaklį, nes tuomet jį paprasta koreguoti pagal naujausius vartotojų poreikius ir naujausias vartojimo madas.

Tuo tarpu Lietuva yra labai keistoje padėtyje. Tokio futbolo, kokį matome Čempionų lygoje Lietuvoje ilgai neregėsime. Iš vienos pusės lyg ir galėtum džiaugtis, kad mūsų mylimas žaidimas dar nėra pernelyg užkrėstas komercija. Tačiau visi suprantame, kad jei Lietuva nori pasiekti bent kiek padoresnių rezultatų šioje sporto šakoje, kelionė link kapitalistinio futbolo yra neišvengiama. Žodžiu, yra kaip yra. O kaip bus – pamatysime.

Gal kas turit?

Pamenu prieš pora metų Sūduvos stadiono kasose stumdė knygą apie Marijampolės futbolo istoriją. Gal kas ją turit? Gal kas norit ją parduoti arba galit paskolinti kopijai pasidaryt?  

Lietuviškos “naujienos“

Štai “Futbolo ekspresas“ rungtynių su Vėtra proga nutarė pakalbinti Maciulevičių. Smagu ir įdomu, nes A lygos žaidėjai kalbinami ne taip jau ir dažnai (sakykim, tai dar vienas akmenukas į oficialaus Sūduvos tinklapio daržą, nes ten pokalbiais su Sūduvos žaidėjais galėtume būti lepinami ir dažniau). Taigi, viskas puiku. Tik va – kai pasižiūri į nuotrauką… O ten už Macolos stovi… Juška. Ir tai reiškia, kad lietuviai žurnaliūgos nepasivargino paieškot naujesnės foto – be mažiausio sąžinės graužimo įdėjo vaizdą iš pernykščio sezono… Daugiau ir pridurti nėra ko.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 342 hits