III rato apžvalga

Bobis prieš Velsą. Phil Blagg fotkė.

Antro rato apžvalgoje visai normaliai ir be jokio pagrąžinimo svarsčiau apie tai, kad Sūduva šiemet gali tapti čempionais. Tuomet tai atrodė visiškai realu. Sūduva stumdėsi su Kaunu dėl pirmųjų vietų, žaidė gal ir ne maksimaliai gerai, tačiau užtikrintai ir efektyviai. Prisipažinsiu, buvo sunku patikėti įvairiais specialistas (dažniausiai futbolas.lt laidose), pasakojančiais apie tai, kad Sūduvai sekasi todėl, kad komanda puikiai sukomplektuota, todėl kad treneriai puikūs ir t.t. ir t.t. Sunku patikėt buvo dėl to, kad žaidime matėsi spragų, o ir susitaikyt su radikalia transformacija po beviltiško pralaimėjimo Vėtrai pirmo rato pabaigoje buvo nelengva.

Pirmas ratas buvo keistas, sunkus, netikėtas, permainingas, tačiau taškų ir turnyrinės lentelės požiūriu ne toks jau ir blogas. Antras ratas buvo beveik maksimaliai sėkmingas – jei ne vienas kitas kluptelėjimas, taip ir neleidęs aplenkti FBK. Trečias… Šis ratas buvo pats prasčiausias visomis prasmėmis, išskyrus galutinį rezultatą. O jis yra paprastas – Sūduva vis dar sėdi tarp kandidatų į medalius. Aišku, komandos vadovai gali pliurpti apie tai, kad, pernai laimėjus bronzą, šiais metais būtina laimėti bent jau sidabrą, todėl visus mėginama įtikinti, kad trečia vieta yra žingsnis atgal. Bet juk esmė ne medaliai. Esmė yra gerai, tikslingai evoliucionuojanti komanda. Net jei tie trokštami medaliai bus pasiekti ne šiemet, o kitais ar dar kitais metais.

Taigi, Sūduva pakankamai tvirtai laikosi trečioje vietoje. Visai gali būti, kad pirma ir antra komandos jau pakankamai atsiplėšė ir vienintelė Sūduvos misija bus išlaikyt saugų atstumą nuo Vėtros. Tikėsimės, pavyks. O dabar – apie viską iš eilės.

Statistika štai kokia. Vis Sūduva sužaidė 12 rungtynių. Iš jų – 4 UEFA taurėje,  8 A lygoje (įskaitant ir atidėtą antro rato susitikimą su Ekranu). Laimėta 6 kartus (tik 3 A lygoje), sužaista 2 kartus lygiom (abu kartai A lygoje) ir patirti 4 pralaimėjimai (3 A lygoje). Įvarčių santykis: 15-11 (A lygoje: 11-7). Įvarčius Sūduvai mušė štai šie žmonės. Lukjanovas ir Lukšys po 4. Po vieną kartą pataikė Kozyuberda, Jasaitis, Gardzijauskas, Mikuckis, Leimonas, Radavičius ir Maciulevičius. Didelių komentarų šie skaičiai nė nereikalauja. Faktas, kad ratas nebuvo pats sėkmingiausias, ypač jei pamirštume tris pergales UEFA taurėje. Kalbant apie A lygą, didžiausia bėda ta, kad Sūduvai pavyko paimti tik vieną tašką žaidžiant su artimiausiais lentelės kaimynais. Pralošta ir FBK, ir Ekranui, ir Vėtrai, o tas taškelis pelnytas kitose rungtynėse su Ekranu. Dar daugiau – minėtoms komandoms Sūduva neįmušė nė vieno įvarčio. Kaip bebūtų, UEFA taurėje pasirodyta neblogai, o A lygoje pakankamai tvirtai išsilaikyta trečioje vietoje. Ir niekam nė motais, kad trečia vietą Lietuvoje galbūt išlaikyta tik todėl, kad Vėtra žaidė dar beviltiškiau.

Einant prie asmeninių žaidėjų statistikų, po trečio rato situacija yra štai kokia. Daugiausiai iki šiol rungtynių už Sūduvą sužaidė Lukšys (29 rungtynės), Kozyuberda (28) ir Mikuckis (27). Nuo jų mažai atsilieka Vaidas Slavickas ir Božinovskis (po 26). O jei žiūrėsime aikštėje praleistas minutes, tuomet aiškiai pirmauja Kozyuberda (2344 min), Vaidas Slavickas (2340 min) ir Mikuckis (2295 min). Nuo jų nedaug atsilieka Božinovskis (2054 min). Nuobaudų kategorijoje pirmauja tie patys žmonės – po šešias geltonas turi Mikuckis, Vaidas Slavickas ir Kozyuberda, o Božinovskis – penkias geltonas ir vieną raudoną. Be abejo, visa šį statistika nėra oficiali. Skaičiuoju kaip moku, todėl tam tikrų matematinių klaidų gali pasitaikyti.

UEFA taurė. Kaip jau minėjau, mano akimis žvelgiant, šiemetinį pasirodymą Europoje galima vertinti „gerai“. Tris kartus Sūduva per sezoną dar niekad nebuvo laimėjusi, nes standartinė antro etapo statistika – du kiauri pralaimėjimai. Aišku, galima svarstyti apie tai, kad FC Salzburgas buvo įkandama komanda ir pirmos rungtynės beviltiškai pralaimėtos tik dėl to, kad buvo pasirinkta nelabai teisinga taktika. Šį teiginį įrodo ir antrosios rungtynės Austrijoje. Yra kaip yra, tačiau galima bent viltis, kad tam tikras išvadas kitiems metams padarys visi atsakingi Sūduvos personažai. Reikia tikėtis, kad jie supras, jog gerai pasirengus, lietuviai jau yra pajėgūs įveikti padorias Europos komandas. Šiemet pamokų buvo per akis ir jas dėstė ne tik Sūduva.

Komanda: praradimai. Trečią ratą Sūduva pradėjo atleisdama tris brazilus ir vieną lietuvį. Dėl lietuvio klausimų, manau, niekam nekyla, o kas brazilų klausimas ko gero nebuvo toks paprastas. Faktas yra tas, kad Sūduvos vadovai vis tik labai lengvai atsikrato net ir gerų žaidėjų, jeigu tik santykiai su jais tampa problematiški. O būtent taip nutiko, kiek buvo galima suprasti, su Willeru. Galima tik stebėtis, jog vienas geriausių praeito sezono žaidėjų buvo taip lengvai paleistas. Pats rezultatyviausias praeito sezono Sūduvos žaidėjas Negreirosas šiemet gal ir nerodė didelio efektyvumo, tačiau turint omeny puolėjų kiekį šiemetinėje Sūduvoje, jo paleidimo iš komandos klausimas taip pat nėra labai aiškus. Dabar jau ginčytis nėra ko. Tačiau man kirba toks įtarimas (kuris, kaip visada, nėra pagrįstas jokiais faktiniai argumentais), kad brazilai buvo paliuosuoti remiantis „taupymo programa“. Galbūt net ir aplinkybės buvo taip organizuojamos, kad jų išėjimas atrodytų kiek įmanoma natūralesnis.

Komanda: atradimai. Iš kitos pusės galima pasidžiaugt, kad šiemet kaip niekad sėkmingas buvo vidurio sezono komandos papildymas. Atėjo trys žmonės – Radavičius iš Žalgirio, latvis Lukjanovs iš Šiaulių ir Gnedojus iš Atlanto. Trys pakankamai gerai užsirekomendavę žaidėjai, iš kurių tik Gnedojui buvo sunkiau adaptuotis komandoje. Tik klausimas ar taip nutiko dėl prastos gynėjo formos (kaip čia teigė kai kurie komentatoriai), ar dėl to, kad jo debiutas nutiko ypač sudėtingose rungtynėse su austrais. Tuo tarpu Radavičius ir Lukjanovs iškart tapo tvirtais pagrindinės sudėties žaidėjais. Ypač reikšmingas yra latvio indėlis – net jei ir reikėjo krūvos rungtynių, kad jis kritikams įrodytų savo sugebėjimus. Radavičius atėjo į komandą, kurioje padorių saugų apstu. Tuo tarpu Lukjanovs, sezono viduryje užstrigus Lukšio įvarčių mašinai, smarkiai pagyvino žaidimą puolime.

Komanda: Macola – Božinovskis. Kitas labai svarbus faktorius žaidimo kokybei buvo Maciulevičiaus trauma antro rato pabaigoje (nelemtose rungtynėse su Šilute). Be jo komandai buvo labai nelengva. Greičiausiai viena iš esminių duobės priežasčių ir buvo šio žmogaus iškritimas – vis tik sezono pirmoje pusėje jis buvo kertinis Sūduvos žaidėjas, aplink kurį sukosi visi puolamieji Sūduvos veiksmai. Kol Maciulevičius gydėsi, jo vietą pamažu užėmė Božinovskis. Iš pradžių jam buvo nelengva pritapti prie greito Sūduvos žaidimo, tačiau vėliau jis vis tik tapo komandos centriniu vinimi. Tik va klausimas yra – kas prie ko prisitaikė. Ar Božinovskis pagreitėjo, ar komanda sulėtėjo. Grįžus Maciulevičiui žaidimą ir vėl teko keisti. Kadangi vieta centre jau buvo užimta, Maciulevičius buvo gerokai pastumtas į priekį ir daugelyje rungtynių žaidė tiesiai už puolėjo. Aišku, stebėtis nereikia, kad į žaidimą Maciulevičius įėjo ne iš karto – po traumos retai kada taip nutinka. O visa tai sudėjus į krūvą, gauname gan reikšmingus (net jei akiai iš šalies sunkiai pastebimus) sudėties viražus, kurie negalėjo neatsiliepti žaidimo kokybei.

Komanda: puolėjai. Toliau. Puolime tebuvo du žmonės. Lukšys ir Lukjanovas. Apie latvio indėlį jau kalbėta. O Lukšys… Taip, jis akivaizdžiai buvo „neformoje“. Nemušė iš tokių padėčių, iš kurių puolėjas privalo įmušt, o ir matomas dažnai būdavo toli gražu ne taip, kaip iš tokio lygio puolėjo tikėtumeis. Iš kitos pusės – nepaisant visos kritikos, jis yra ne tik rezultatyviausias Sūduvos žaidėjas (A lygoje užtikrintai, visuose turnyruose – kartu su Macola), bet ir visoje lygoje patenka į daugiausiai mušančių žmonių trejetuką. Net jei tas rodo prastą šiais metais puolėjų rezultatyvumą apskritai, Lukšio indėlio į šių metų pasiekimus nuvertinti nereikėtų. Iš esmės jau vien tokio žaidėjo buvimas aikštėje sukelia priešininkams papildomų sunkumų, nes visi žino, kad jam reikia skirti ypatingą dėmesį.

Komanda: saugai. Apie saugus jau pradėjau kalbėti. Be Macolos or Božinovskio šiemet pas mus žaidžia visa krūva gerų saugų. Tai yra praktiškai vienintelė grandis, kurioje, žaidėjui iškritus dėl traumos ar kortelių, jį galima pakeisti daugiau mažiau adekvačiu veikėju (ši taisyklė, be abejo, negalioja Macolos atveju). Tarp jų labiausiai išskirti reikėtų Kozyuberda, kuris kaip ir pernai yra vienas daugiausiai laiko aikštėje praleidžiančių Sūduvos žaidėjų ir du naujokus – Radavičių bei Barevičių. Tiesa, trečio rato pabaigoje ukrainiečio aikštėje vis pasigesdavome. Tačiau taip greičiausiai nutiko dėl to, kad Pankratjevas jį nugrūdo į aikštės kraštą, kuriame Kozyuberda tegalėdavo pademonstruoti tik dalį to, ką sugeba. Faktas, kad jis nėra greičiausias. Faktas, kad jis nėra tas, kuris gali apeiti pora priešininkų. Faktas, kad jis nėra tas, kuris drebina skersinius ir štangas galingais smūgiais. Kozyuberda yra žaidėjas, kuris bent iš dalies gali pakeisti Macolą – tai yra, būti aikštės centre ir užvedinėti atakas. Tad jo dislokacija į įprastinę Giedriaus Slavicko vietą kažin ar pasiteisino. Kita Kozyuberdos bėda – neišnaudotos tobulos progos. Jis ko gero yra vienas dažniausiai vienas prieš vartininką atsiduriantis Sūduvos žaidėjas, tačiau tokią poziciją tik vieną kartą pavyko paversti įvarčiu.

Radavičius greitai tapo vienu iš tų žaidėjų, kurio veiksmus visuomet stebi su padidintu susidomėjimu. Nes yra ką žiūrėt. Va jis iš tikro gali ir apeiti, ir apibėgti, ir labai stipriai mušti. Vis tik man labiausiai įstrigo Radavičiaus žaidimas pirmose rungtynėse su TNS – tose rungtynėse jo atlikti pranėrimai link baudos aikštelės, verčia to paties laukti ir kiekvienose varžybose. Lygiai taip pat verčia laukti smūgio, kuris buvo padarytas namų rungtynėse su Šilute. Žodžiu, žaidėjas labai įdomus ir vertingas.

Barevičius, apsigydęs ligtol turėtas traumas, labiausiai ir atsiskleidė antram-trečiam ratuose. Gal ir ne visose rungtynėse jam energijos pakakdavo iki pat pabaigos, tačiau kol būdavo aikštėje, būdavo judrus ir pavojingas. Trečio rato pabaigoje pagaliau aikštėje daugiau rodytis pradėjo ir Jasaitis, tačiau jam vietos komandoje kol kas nelabai yra. Ir nors jis įmušė austrams, nors su Atlantu sužaidė gerai, tačiau pasikeitus treneriams ir vėl tapo žmogum, kuris maksimum pasirodo dešimčiai minučių rungtynių pabaigoje. Kiti du amžini šio sezono atsarginiai – Gardzijauskas ir Giedrius Slavickas. Slavickas žaidžia taip, kaip ir ankstesniais metais – daug laksto, kelia dulkes savo kraštuose, tačiau didelės naudos nelabai ir teatneša. Aišku, reikia turėt omeny, kad Giedrius Slavickas yra vienas iš nedaugelio komandoje atstovaujančių Marijampolės futbolą – dabar tai yra vienintelis žaidėjas, buvęs komandoje dar tais laikais, kai Sūduva į A lygą išėjo. Tuo tarpu Gardzijauskas ko gero yra didžiausia neišsipildžiusi šio sezono viltis. Techniškas, greitas ir mąstantis futbolininkas, kuris sezono pradžioje kartais sužaisdavo taip, kad atrodydavo, jog jis galės pakeisti Maciulevičių. Deja, daugiau nei fragmentiškų blykstelėjimų jis taip ir neparodė. Dabar gi dažnai atrodo, kad jis tiesiog laukia sezono pabaigos – nors pasirodo tik antruose kėliniuose, tačiau atžaidžia tikrai nepersistendamas. Gali būti, kad šio žaidėjo problema ir buvo tik fragmentiniai pasirodymai – jis tiesiog neturėjo galimybės prisiderinti prie komandos žaidimo. O gaila.

Kėrys tepasirodė trečiam rate vieną kartą – tai ir kalbėt apie jį šiemet nelabai išeina. Per didelė komandoje konkurencija tarp saugų, kad galėtum tikėtis rimtesnių judėjimų iš dublerių į pagrindinę sudėtį. Tad vienintelis liūdesys – iš komandos orbitos šiemet visiškai dingęs vienas perspektyviausių praeitų sezonų Sūduvos jaunuolių – Urbšys. Labai norisi tikėtis, kad dingęs iš Sūduvos pagrindinės sudėties, jis nedings iš futbolo apskritai.

Komanda: gynėjai ir vartininkai. Sūduvos vartuose trečiam rate ir toliau stovėjo jaunasis Vitkauskas, kuris greičiausiai ir pabaigs šį sezoną. Kažkaip vartininkų Sūduvoje pastaraisiais metais užderėjo kaip turi būti. Klevinskui sezono pradžioje keliskart nepasisekė, buvo pamėgintas Vitkauskas, kuris ir liko vartuose. Mane visuomet džiugina dublerio virsmas pagrindinės sudėties žaidėju, net jei Vitkausko žaidimui dar nemažai trūksta. Kol kas didžiausia jo bėda yra vėlavimas pradedant atakas. Ši problema matėsi jau pačioje pradžioje ir per visą trečią ratą išliko toje pačioje pokyčių reikalaujančioje stadijoje. Na bet žmogus yra labai jaunas – bus dar kada pasitaisyti.

Visą trečią ratą gynyba ko gero buvo stabiliausia komandos grandis. V. Slavickas, Skinderis, Mikuckis ir Leimonas – šis centro ir krašto gynėjų sąstatas žaidė daugumoje rungtynių. Ir jei Skinderis su Mikuckiu apskritai buvo vieni stabiliausių ir patikimiausių komandos narių, dviejų jaunų krašto gynėjų žaidimas buvo kiek banguotas. Tik klausimas ar tas bangavimas nebuvo išprovokuotas Pankratjevo noro keisti komandos stilių ir žymiai didesnį atakos krūvį uždedant ant krašto gynėjų pečių. Kaip bebūtų, atgal nespėjantys grįžti Vaidas Slavickas ir Leimonas, buvo ko gero vienas dažniausiai pasitaikančių motyvų tiek mano aprašymuose, tiek jūsų komentaruose. Tačiau kad ir kaip bebūtų, Leimono užtikrintu šuoliu iš dublerių į pagrindinę komandą reikia tik džiaugtis.

Kitas gynėjas, kurį greičiausiai dažnai matysime paskutiniame rate yra Gnedojus. Jo perėjimą iš Atlanto į Sūduvą sveikino daugiau mažiau visi, tačiau Gnedojaus debiutas buvo tragiškas. Sunku pasakyt, kiek tokį debiutą lėmė trenerių klaidos, kiek Gnedojaus formos trūkumas, o kiek – tiesiog likimas. Tačiau jau per pirmas dvejas rungtynes Gnedojus uždirbo du 11 m baudinius. Po to jis kuriam laikui sėdo ant suolo, bet paskutinėse keliose rungtynėse ir vėl pasirodė vietoje Skinderio, kurio, kaip aiškėja, naujasis treneris „nemėgsta“. Nemėgsta tiek, kad Skinderio paskutinėse dvejose rungtynėse net tarp atsarginių nebuvo. Nors ir gaila, tačiau tai yra vienas iš šio sezono bruožų – kai kurie žaidėjai nuolat yra aikštėje arba sėdi ant suolo ne tiek dėl savo žaidimo kokybės, kiek dėl trenerių simpatijų ar antipatijų.

Tas pats dalykas galioja ir kalbant apie du likusius Sūduvoje brazilus – Pedro ir Thiago. Atėjus Pankratjevui, abu sėdo ant suolo, tačiau Thiago vėliau ėmė karts nuo karto rodytis. Tik geriausia būdavo tuomet, kai jis žaisdavo ne gynėju, o saugu. Tačiau Thiago traumą gavo paskutinėse antro rato rungtynėse su FBK, todėl trečiam rate daug progų parodyt ką moka neturėjo. O Pedro… Pedro apskritai nuo Pankratjevo atėjimo aikštėje pasirodo vieną vienintelį kartą žaidžiant su Atlantu trečiame rate ir pasirodė tikrai gerai. Buvo gan keista girdėti stadione nuolat besikartojančius šūksnius: „Ei… duok Pedrui kamuolį!“. Tačiau, atrodo, šis žaidėjas ir vėl patenka į simpatijų-antipatijų klubą – naujas treneris anot kai kurių Pedro taip pat didelių simpatijų nejaučia, todėl paskutiniame rate kažin ar jį dažnai aikštėje matysime. Jei išvis pamatysim, nes, kaip parodė rungtynės su Atlantu, jam, kaip ir Thiago žymiai geriau sekasi saugu nei gynėju būti.

Žaidimo stiliaus paieškos. Pankratjevas, kurį laiką sėkmingai tęsęs Gabrio sudėliotas schemas (tik papildęs jas disciplinos aspektu), trečiajame rate pamėgino reikalus pasukti nauja kryptimi. Ir greičiausiai dėl to sudegė. Komanda nespėjo efektyviai persiorientuoti, sužaidė kelias nevykusias rungtynes ir treneriui teko gerokai anksčiau užbaigti sezoną. Aišku, buvo ir neplanuotų sunkumų – pvz., Macolos trauma pačioje antro rato pabaigoje. Tačiau buvo ir klaidingų sprendimų, greičiausiai turėjusių įtakos pačios komandos pasitikėjimui savo jėgomis (pvz., „puolamoji“ sudėtis žaidžiant pirmas rungtynes su austrais). Trumpai tariant, Pankratjevas mėgino Sūduvą paversti masiškai atakuojančia komanda. Tokia, kurioje visa komanda žaidžia gerokai pajudėjusi į priekį nuo savo vartų, kurioje krašto saugų funkcijas dažnai atlieka krašto gynėjai ir kuri apskritai yra agresyvesnė tuomet, kai priešininkas labiau linkęs gintis, nei mėginti primesti savo taktiką. Greičiausiai tokios transformacijos Sūduvai reikėjo – jei nori tapti čempionu ir pagaliau nugalėti FBK, kitaip žaisti negali. Vienas klausimas būtų apie tai, ar vertėjo Pankratjevui pradėti tokį eksperimentą sezono viduryje. Kitas klausimas – ar vertėjo trenerį mesti lauk taip greitai. Vis tik norisi, kad komandos vadovai galvotų ne tik apie šio sezono rezultatus, bet ir apie tai, ką tokie žaidimo stiliaus pasikeitimai galėjo atnešti ateityje.

Trenerių štabo vargai ir rūpesčiai. Didžiausias trečiojo rato nutikimas, be abejo, buvo dar viena trenerių rokiruotė. Tiksliau – net ne rokiruotė, o antras normalaus pagrindinio trenerio pašalinimas per sezoną. Sūduva iš esmės liko be trenerio ir tokiu būdu sezoną pabaigs. Sunku tikėtis, kad ant atsarginių suoliuko išvystume dar vieną naują veidą. Lygiai taip pat sunku tikėtis, kad dublerių treneris, kuriam, anot jo paties, pasiūlymas treniruoti pagrindinę komandą buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, pradėtų per likusias rungtynes rodyti stebuklus. Bet kad treneriai pasikeitė prieš pora savaičių ir apie tai buvo daug kalbėta, čia jau nebesiplėsiu. Pakartosiu tik savo požiūrį – manau, kad Pankratjevo atleidimas trečiojo rato pabaigoje buvo emocijų iššaukta komandos vadovybės klaida. Ko gero efektyviau būtų buvę iškelti ultimatyvius reikalavimus pasiekti tam tikro rezultato, nes naujam ir laikinam treneriui net ir tokių reikalavimų kelti nelabai išeina.

Žiūrovai. Stadiono atidarymas gerokai išjudino Marijampolės futbolo gerbėjus. Akivaizdu, kad efekto pilnas stadionas žaidžiant su FBK turėjo – kurį laiką ir vėliau stadione buvo galima girdėti įspūdžius žmonių, kurie sakė „pirmą kartą į futbolą atėję“. Deja, kažkaip labai greitai tas entuziazmas nuseko. Jei teisingai pamenu, paskutinės padoresnį žiūrovų būrį į Sūduvos stadioną surinkusios varžybos buvo su Šilutę. Tą kartą berods buvo pusantro tūkstančio žmonių, kuris praeito turo rungtynėse su Šiauliais pavirto į Marijampolei gėdingus aštuonis šimtus. Ir nors šąlantys orai bei banguotas komandos žaidimas prie lankomumo didinimo menkai prisideda, tačiau aš vis tik viliuosi, kad priešpaskutinio šio čempionato turo rungtynėse su FBK bus sumuštas koks nors vietinis lankomumo rekordas (nemokamos rungtynės į šį konkursą, savaime suprantama, nepatenka).

Tiek žinių ir minčių. O pabaigai galima prisiminti ankstesnių ratų apibendrinimus:

Pirmas ratas.

Antras ratas – pirma dalis. Antras ratas – antra dalis.

Reklama

15 Responses to “III rato apžvalga”


  1. 1 voleur 2008-09-24 11:20

    Šaunu, tikrai įdomu ir yra ką paskaityti :) Kas liečia trenerius tikiuosi po sezono bus pastatytas naujas treneris, kuris pats komplektuos sudėtį ir ruoš komandą naujamam sezonui.

  2. 2 ponas pop 2008-09-24 11:33

    manau, kad visi to tikimės. aš net nematau problemos, jeigu liks jarmalavičius – tik norisi, kad jis bent jau kažkokią viziją turėtų, kurios, be abejo, mes vis viena neišgirsim:)))) kažin ar jarmalavičių bus galima vertint pagal tai, kas vyks dar šiemet.

  3. 3 voleur 2008-09-24 12:14

    Kolkas tai nematau prasmės kodėl pastatė Jarmalavičių, galėjo neoficialiai vadovaut Vencevičius jeigu jam reikia licencijos, jis nors pažįsta žaidėjus, matė kaip kas dirba trenyruotėse ir tikrai neką blogiau būtų už Jarmalavičių :)

  4. 4 nitro 2008-09-24 13:07

    Šiaip Bobis ir Macola visai skirtingo tipo žaidėjai. Bobis atraminis saugas ir tas žmogus, kuris turi cementuoti gynėjų ir saugų darbą. O Macola atakuojančio plano žaidėjas, kuriam nereikia prisiimti visiškai jokių gynybinių funkcijų.

  5. 5 ponas pop 2008-09-24 13:48

    Nitro – dabar būtent taip ir yra. Jau pernai panašiai buvo, tačiau dar pernai ir šio sezono pradžioj macola lošė gerokai labiau atsitraukęs nei dabar. o kai bobis tvirtai atsistojo aikštės centre, macola praktiškai pavirto puolėju.

    kalbėjau ne tiek apie gynybą, kiek apie žaidimo organizavimą apskritai

  6. 6 rimvill 2008-09-24 14:00

    LFF taurės ketvirfinalyje Suduva namuose žais su Šiauliais. Įdomiai gavosi – trys paskutinės rungtynės su Šiauliais

  7. 7 Tadasas 2008-09-24 14:52

    Na niekas nesuprastu jei neiseitu Suduva i pusfinali.

  8. 8 Remis 2008-09-24 15:06

    cit. “komandos vadovai gali pliurpti apie tai, kad, pernai laimėjus bronzą, šiais metais būtina laimėti bent jau sidabrą“. argi pernai “Sūduva“ ne sidabrą nurovė? :)

  9. 9 ponas pop 2008-09-24 15:23

    o čia tai bent klaidą pavariau:) nu jo, bet mintis ta pati lieka:) jei pernai buvo sidabras, šįmetinė bronza nereiškia žingsnio atgal.

  10. 10 diletantas 2008-09-24 15:43

    Urbshio situacija, ponas pop, lygiai tokia kaip ir Skinderio.dedei savininkui nepatinka…

  11. 11 ponas pop 2008-09-24 15:57

    oho – netgi dėdei savininkui???? o aš galvojau, kad treneriui…. tai spėju, yra šansų kitais metais abu žaidėjus matyt kitose komandose, ane?

  12. 12 pupo 2008-09-24 16:25

    o tai kazin del kokios priezasties pradejo nepatikt? pats pasishiko pries murauska, ar kame problema? pernai buvo garantuotas pagrindines sudeties zaidejas, o siemet smuko iki dubleriu lygio… :/ patiko jis ir publikai tiek savo zaidimu, tiek kad vietinis…

  13. 13 diletantas 2008-09-24 17:23

    skinderis nepatinka, nes nepatinka, o urbshys pats “lopas“-nosi riest nepelnytai pradejo.

  14. 14 Varvalas 2008-09-24 19:26

    patiko Diletantas – kalba aiškiai ir konkrečiai

  15. 15 sknera 2008-09-26 21:56

    Galvočiau Skinderis nepatinka dėdei savininkui, nes yra jau metuose ir ruošiama dirva atleidimui kitais metais( yra jaunas gnedojus), todėl ir ieškoma priežasčių , nors Skinderis šiais metais žaidė gana stabiliai,o urbšys kokią nosį gali riest jeigu jo žaisti neleidžia dėdės nurodymu ko stengtis jeigu žinai kad nežaisi, prie gabrio tai žaidė nes urbšys jo auklėtinis todėl ir leisdavo į pagrindą, nebijodamas dėdės ir vaikui buvo kažkoks stimulas.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,489 hits