Archyvas pagal 2008 spalio



Vaizdai: senukas stadionas

Senokai jau turėjau mintį progai pasitaikius nupaveiksluoti senąjį Sūduvos stadioną. Visi džiaugiamės naujuoju (džiaugsmo laipsnis priklauso nuo asmeninio požiūrio, tačiau kažin ar yra dėl jo statybos liūdinčių). Ir ko gero dauguma nė nežinome, kad ir senukas dar gyvas, kad ir jame dar vyksta savaitgaliais visai neblogas futbolas.

O nutiko taip. Važiuoju gi aš pro senąjį stadioną praeitą šeštadienį, apie pietus ir matau, kaip virš tvoros kyšo laikinų tribūnų viršuje sėdinčių piliečių galvos. Chm, galvoju… vadinasi, kažkas ten vyksta. O tai reiškia, kad vartai atidaryti, užeiti galima ir pora foto padaryti. Taip ir padariau.

Greitai susigaudžiau, kad lošia pirma lyga. Alytis (kurio stadionas yra remontuojamas) „namų“ rungtynėms priima Rodiklį iš Kauno. Žmonių mažoka – tas nustebino – juk tiek nuo Kauno, tiek nuo Alytaus iki Marijampolės tik koks 40 kilometrų. Na bet yra kaip yra. Išsitraukiau savo naująjį aparatą ir jis debiutavo futbolo varžybose. Į akis tiems negausiems žiūrovams nelindau, todėl vaizdai yra iš tolo. Bet vis tiek visi dar prisimenam, kaip ten viskas atrodo. Ir, kaip bebūtų, „Sūduva“ iš kėdžių sudėliota atrodo super. Mažytė smulkmena, kuri kažkodėl tai nebuvo suorganizuota naujajam stadione. Beje, rungtynes laimėjo vyrukai iš Alytaus.

Stadiono vartai. Jei teisingai pamenu, dar neseniai raidės buvo tūrinės. Kažkur dar net ir foto turiu. Reikėtų paieškoti.

Bėga Kaunas, vejasi Alytus.

Beje, Rodiklyje lošia du buvę Sūduvos žaidėjai. Vidas Adomaitis ir Gvidas Grigas, kurį matome pirmą iš kairės.

24: SŪDUVA 0:0 VĖTRA

Štai taip. Didžiosios rungtynės dėl trečios vietos taip nieko ir neišsprendė. Viskas liko lygiai taip, kaip buvo iki šiol. Sūduvai, ko gero, buvo išspręstas tik vienas klausimas – svajones apie antrą vietą jau tikrai galima ramiai dėt į lentyną, nes likusiose rungtynėse teks melstis, kad Vėtra nelaimėtų prieš FBK ir Ekraną.

O rungtynės, nepaisnant nei šiokio, nei tokio rezultato, man patiko. Buvo karštos, emocijų kupinos, vietomis primenančios regbį. Kaip visuomet Lietuvoje tokiais atvejais alyvos į ugnį dar šliukštelėjo teisėjai. Kažkaip neatlaiko jie pas mus tokio žanro lemiamų varžybų – reikalai išsprūsta jiems iš rankų ir tuomet jau liejasi bereikalingi negatyvūs tiek žaidėjų, tiek žiūrovų jausmai. Šį kartą emocinį lauką išderino akivaizdi klaida – kai nuošale Sūduva buvo nubausta Vėtros žaidėjui nesėkmingai mėginant išmušti kamuolį iš savo baudos aikštelės – kamuolys atšoko „nuošalėje“ buvusiam Lukšiui, o krašto teisėjas pakėlė vėliavėlę. Jam galbūt ir buvo sunku pamatyt nuo kurios kojos kamuolys nulėkė Lukšiui, tačiau aikštės teisėjais tai turėjo pakankamai aiškiai matyt. Po to jo nebeklausė nei žaidėjai, nei žiūrovai, intensyviai triukšmavę kone po kiekvieno teisėjo veiksmo aikštelėje. Žodžiu, teisėjas tapo kone svarbiausiu rungtynių veikėju, o tai, kaip žinia, niekada nėra gerai.

Rungtynės prasidėjo gan netikėtai. Pirmiausia, nepasitvirtino kalbos apie masines Sūduvos traumas – iš esmės aikštėje nebuvo tik diskvalifikuotų Božinovskio ir Kozyuberdos. Antra, jau trečią minutę Sūduva buvo apturėjusi dvi geras progas įvarčiui – iš patogių padėčių mušė Macola ir Radavičius. Po poros minučių gerą Ostapo smūgį iš toliau atmušė Vitkauskas. Sūduvos progos buvo geresnės. Iš esmės tai buvo kontratakos. Vėtros proga – solidesnės, nes išsukta iš pozicinio žaidimo (nors smūgis ėjo po kampinio).

Vitkausko solo

Panašiai žaidimas vyko ir likusias rungtynes. Vėtra iš esmės atrodė galingiau, gal net ir kamuolį daugiau kontroliavo, Sūduva iš esmės kontratakavo. Ir tai darė žymiai pavojingiau, nei Vėtra galingai poziciškai puolė. Per rungtynes turėjo krūvą progų – kelias turėjo Macola, turėjo dar Radavičius, Lukšys kaip visada iš patogios padėties į kamuolį nepataikė, net antram kėliny pasirodęs jaunuolis Brokas ir tas galėjo įmušti. Įsiminė dar pirmam kėliny vienas po kito iš skirtingų baudos aikštelės kraštų ėję Mikuckio ir Macolos smūgiai, prie kurių abejų spėjo ir vėl gerai sulošęs Vėtros vartininkas. Tačiau jam nenusileido ir Vitkauskas, kuris taip pat susitvarkė su visomis pavojingesnėmis situacijomis, įskaitant ir Vaido Slavicko nupjautą kamuolį, virtusį puikiu smūgiu į apatinį savų vartų kampą.

Ko gero galima sakyti, kad Sūduvai rungtynių eiga buvo palanki. Vėtra norėjo laimėti, smarkiai mėgino pulti (genama žiūrovus savo pykčiu juokinusio Liubšio), o Sūduvai beliko kontratakuoti, ką daryti jį vis dar moka geriau nei poziciškai pulti. Aišku, gaila, kad nė viena iš tų progų taip ir nepavirto įvarčiu. Bet, iš kitos pusės, galima drąsiai teigti, kad lietaus nuvarginta aikštė buvo nepalankesnė techniškai ir elegantiškai įpratusiai lošti Sūduvai, nei tipiškesnį Lietuvai jėgos futbolą žaidžiančiai Vėtrai. Žiūrovai keiksnojo daug klaidų dariusį Macolą, tačiau reikia suprasti, kad tokio tipo žaidėjui šlapia aikštė yra peilis. Jis negali nei įsibėgėti, nei normaliai su kamuoliu suktis, o sumažėjus startiniam greičiui, lengvą Macolą Vėtros saugai ir gynėjai vartė kaip tik norėjo. Aš net sakyčiau, kad į tokią aikštę labiau apsimokėjo leisti tvirtesnė Kėrį, nei smulkutį Broką – sugebėjimas išsilaikyti ant kojų buvo svarbesnis ant tokios žolės, nei greitis ir judrumas. Jei atvirai, tai Sūduvos aikštė smarkiai nuvylė. Melioracija totaliai nesuveikė – nors prieš rungtynes lijo ne taip jau ir stipriai, ir ne taip jau ilgai, žaidėjai nuo pat pradžios straksėjo po balas.

Didžiausia Sūduvos bėda šiose rungtynėse buvo labai lengvai nuspėjama. Viduryje aiškiai trūko Božinovskio. Viduryje apskritai Sūduvos žaidėjų šį kartą nebuvo. Pirmam kėlinyje žaidęs Jasaitis vis tik yra per aukštas ir per lėtas tokio žanro pozicijai, o jį pakeitęs Gardzijauskas labiau rūpinosi puolimu, nei kamuolių skirstymu kolegoms.

Atraminiu saugu šį kartą buvo paverstas Mikuckis (ir kokioje tik pozicijoje šiam žmogui šiemet neteko žaisti! Beliko jį išbandyti puolime). Ir sulošė Mikuckis, sakyčiau, puikiai. Tačiau skylės aikštės centre ir jis neužkimšo – greičiausiai vien dėl to, kad nesugebėjo numalšinti gynėjo instinktų ir kertiniais momentais labiau traukdavosi atgal. Tuštuma aikštės centre labiausiai jausdavosi, kai gynėjai aklai išmušdavo kamuolį iš savo baudos aikštelės – kai jis leisdavosi aikštės centre netoliese paprastai būdavo tik trys-keturi Vėtros žaidėjai.

Tiek žmonių šį kartą buvo svečių tribūnoj

Kaip ten bebūtų, bendrai paėmus, Sūduvos žaidimas mane nudžiugino. Kaip jau sakiau, skylė aikštės centre buvo lengvai nuspėjama, todėl parintis dėl jos pernelyg neverta. Grįš Božinovskis, užsikimš ir skylė. Tačiau nepaisant to, nepaisant žiauriais blogos aikštės ir prasto teisėjavimo, Sūduva atrodė visai padoriai. Žaidime buvo mintis, net jei ir ne viską tobulai pavykdavo atlikti dėl sunkių žaidimo sąlygų. Nebuvo beprasmiškų balionų link baudos aikštelės, nors žiūrovams visai be reikalo nepatikdavo kamuolio pastumdymai savo aikštės pusėje. Jie buvo visiškai natūralūs. Buvo noro ir užsidegimo. Galbūt visai be reikalo nebuvo bandoma mušti iš toliau. Galbūt Gnedojus ir per dažnai į kamuolį nepataikydavo (kaip gynėjui tokios klaidelės yra gan pavojingos), tačiau visuomet atsirasdavo kas nors, kas gaisrą užgesindavo. Galbūt trūko aktyvesnių veiksmų baudos aikštelės prieigose, kas galėtų baigtis pavojingais baudos smūgiais. Svarbiausia – buvo progų, kurių, tikėkimės bus ir likusiose rungtynėse. Trumpai tariant, sudėjus visas objektyvias (gamtos išdaigos, traumos, kortelės) ir subjektyvias (nagi, žinote apie ką aš čia) aplinkybes, galima drąsiai teigti, kad Sūduva sulošė geras rungtynes.

Lukjanovs poilsiauja

O geriausiais šiose rungtynėse aš skelbčiau Vitkauską ir Lukjanovą. Pirmąjį už tai, ką vartininkas ir turi daryti – imti kamuolius tuomet, kai už tavęs tik vartais. Žaidė labai patikimai. Antram – už jau įprastą aktyvumą. Kaip visada Lukjanovo buvo pilna visur – ir kairėje, ir dešinėje, ir centre ir netgi gynyboje. Ir vėl galima skaičiuoti situacijas, kai kamuolį šis žmogus pasiimdavo tik todėl, kad kovodavo iki galo. Gal net galima sakyti, kad jei dauguma Sūduvos žaidėjų loštų savęs netaupydami taip, kaip lošia Lukjanovas, ir komandos rezultatai būtų žymiai linksmesni.

Štai taip. Praėjo pora savaičių – ir nuotaika geresnė.

Vis dar laukiam Vėtros

Turiu tokį jausmą, kad kiekviena panaši sezono pertrauka iš stadionų atima bent po pora šimtų žiūrovų. Čempionate įtampos netrūksta, tačiau dviejų savaičių tarpas priverčią tą įtampa pamiršti. O dar kai rinktinė lošia, tai lietuviškas čempionatas apskritai pasimiršta. Tuomet reikia bent poros turų, kad įtampa ir vėl sugrįžtu. Tik kad tų turų jau liko tiek, kad ant pirštų suskaičiuot gali.

Ir dabar man atrodo, kad paskutinės Sūduvos rungtynės įvyko prieš pora šimtų metų. Iš kitos pusės – gal ir gerai, nes, tikiuosi, paskutinio šių metų rato nusivylimai pasimiršo ne tik mums, bet ir komandai. Nėra kada nagrinėti padėties iš pagrindų – reikia tiesiog susiimti ir iš paskutiniųjų tobulai sužaisti likusias rungtynes.

Sekmadienio rungtynės su Vėtra ko gero bus lemiamos. Aišku, Sūduvai dėl visiems žinomų priežasčių, dauguma rungtynių yra lemiamos, tačiau šios bus lemiamos labiausiai. Nors čempionatas rungtynėmis su Vėtra ir nesibaigs, tačiau jos didžia dalimi greičiausiai lems psichologinę būseną, kuria abi šios komandos žais ir likusius turus. Matematika čia paprasta. Vėtra yra vienom rungtynėm mažiau sužaidusi ir turi trimis taškais mažiau. Tai reiškia, kad Vėtrai Sūduvą nugalėjus, taškų būtų vienodai, tačiau Vėtra turėtų dar vienas rungtynes atsargoje. Priminsiu, kad paskutiniame ture abi komandos pateikė šiokias tokias staigmenas – Sūduva pagaliau pralošdama Atlantui, o Vėtra – nugalėdama Ekraną.

Štai tiek žinių. Oficialusis Sūduvos tinklapis kol kas tyli, todėl apie tai, kas sveikas, o kas serga ir apskritai apie komandos nuotaikas jokių naujienų nėra. Palauksim – gal kas nors ir pasirodys, nors ir turiu dėl to didelių abejonių. Beje, tai bus priešpaskutinės rungtynės šį sezoną namuose (lieka dar FBK lapkričio pradžioje).

Iš reikalų, su Sūduva nesusijusių, mane prajuokino Vilniaus futbolo akademijos (stadionų ir kitų pastatų kompleksas Vilniuje) paskelbimas strateginiu valstybės projektu. O juokas gi tame, kad šis Ostapo Benderio vertas projektas užgimė dar 2004 m. Pagal planą, pirmieji pastatai turi būti baigti statyti 2011 metais. Štai jums ir strateginiai projektai. Jaučiu, Maxima greičiau naują atominę pastatys, nei Naujoje Vilniuje vartus atvers 3500 vietų stadionas. Pabaigai citata: „Įgyvendinus šį projektą, būtų sudarytos sąlygos ruošti aukštos klasės futbolininkus“. Žodžiu, lietuviško futbolo atgimimo teks palaukti dar bent penkmetį.

Kita naujiena – iš Ekrano stovyklos. Tos komandos tinklapyje atsidarė skyrelis, skirtas informacijai į mobiliuosius telefonus. Ir nors aš esu senamadiškas ir mobiliaką atkakliai naudoju tik skambindamas, tačiau faktas yra tas, kad Ekranas šiemet garantuotai tapo šiuolaikiškiausia lietuviška komanda. Net jei visos šiemetinės Ekrano naujienos tiesiai šviesiai veda link verslininkiško šiuolaikinio futbolo, tačiau Lietuvoje, kur vis dar atrodo, kad dauguma komandų žaidžia dievams danguje, o ne žiūrovams stadionuose, tai yra rimti žingsniai link tų žiūrovų kiekio stadione auginimo. Galim tik paverkti, nes tuo tarpu Sūduvos tinklapis per šį sezoną tapo keliskart liūdnesnis nei buvo anksčiau. Beje, ši žinia buvo pirmoji per šio blogo trumpą egzistenciją, kuri man buvo pranešta tiesiogiai el. paštu. Dar vienas pliusas Ekranui už tai, kad suvokia, jog informaciją sklaido ne tik oficiali žiniasklaida. Kiek pralinksmino tik tai, kad laišką pasirašė klubo IT specialistas, kuris savo rašte citavo klubo atstovą spaudai.   

Beje, ir vėl mane prajuokino mano mylimas uabas bilietai-gaidys.lt. Kadaise koliojau juos už tai, kad grybavo prieš Sūduvos rungtynes Žalgirio stadione. Kadangi jau ne kartą buvau pasimokęs, bilietą į rinktinės rungtynes nutariau nuspirkt iš anksto, kioskelyje. O čia gi paaiškėjo, jog bilietas kainuoja ne 50 lt, kaip oficialiai skelbta, bet 53, nes, pasirodo, dar reikia sumokėti kažkokį aptarnavimo mokestį. Kad bent jau aptarnavimas padorus būtų… Nes man atėjus prie kioskelio, buvo pasiūlyta užsukti po pusvalandžio, mat pardavėja kažkokias sąskaitas suvedinėjo. O paskui, be abejo, paaiškėjo, kad vis dar negalima banko kortele mokėti… Tai gal kitą kartą ir reikėtų kainas taip skelbti – „50 litų be prasto aptarnavimo mokesčio“. O gal iš tikro jie tyčia prieš rungtynes bilietus lėtai ir lievai pardavinėja, kad visi imtų juos iš anksto pirkti kioskelyje ir atneštų uabui papildomos naudos, sumokėdami tą „aptarnavimo“ mokestį? Nieko nepadarysi ir niekur nedingsi. Štai žais Sūduva paskutines šio sezono rungtynes Vilniuje su Žalgiriu. Ir vėl bilietus ta pati kontora pardavinės. Ir vėl eisiu į kioskelį (nes nesinori pusę kėlinio už vartų prastovėt), ir vėl mokėsiu tą aptarnavimo mokestį. Tik šį kartą jis sieks trečdalį bilieto kainos. Štai taip verslas daromas. Mokykitės.

Tema per pertrauką: dubleriai

Kadangi diskusijos kaip ir išseko, o iki rungtynių su Vėtra dar laukti ir laukti, siūlau temą, kuri šiame bloge praktiškai nebuvo liesta. Sūduvos dubleriai. Sunkiai pamatomi ir sunkiai identifikuojami. Labai retai nukeliaujantys iki pagrindinės komandos. Jei teisingai pamenu, per paskutinius trejus-ketverius metus tebuvo tik Urbšys ir Vaidas Slavickas, kurie užtikrintai iki pagrindinės komandos nuėjo. Šiemet – taip pat jau yra du – Leimonas ir Vitkauskas. Kėrys taip pat greičiausiai jau sunkiai dubleriu pavadinimas – jam mažai laiko duota tik dėl to, kad saugų šiemet Sūduvoje – nors vežimu vežk.

Tačiau dar yra Gataveckas, Chvedukas, Brokas ir Kižys, kurie šiemet irgi yra gavę pagrindinėj komandoj šiek tiek laiko. Yra dar vartininkas Urba, tačiau jis yra šiek tiek žinomesnis, nes pernai daugiau laiko žaist gavo. Gal dar yra potencialių žmonių, kurie už antrą komandą lošią? Aš pats per visą Sūduvos stebėjimo laiką dublerius gyvus mačiau tik kartą, prieš pora metų. Taip kad jokios minties pasiūlyti negalėčiau.

Nebent klausimų užduoti. Kodėl tiek mažai žmonių persikelia į pagrindinę komandą? Kodėl tiek daug pagrindo žaidėjų leidžiami lošt už dublerius? Vienas kitas, aišku, nepakenkia, tačiau toks jausmas, kad paprastai jų būna ženkliai daugiau. Faktas, kad jei yra vienas ar du, tai jie dar gali būti pavyzdžiu, o jei – keturi – penki, tai likusį jaunimą neišvengiamai turėtų gožti.

Tai va. Kviečiam pasisakyti tuos, kurie žino, yra matę ir turi ką papasakoti.

23: ATLANTAS 1:0 SŪDUVA

Trečias kartas nemelavo. Dukart Sūduva žaisdama su Atlantu sugebėjo pralaiminėti, tačiau abu kartu spėjo susiimti ir pergalę atsiimti. O va trečią kartą užlipo ant grėblio. Tie, kas sakė, kad blogiau nei „prie Pankratjevo“ žaisti nebeįmanoma – dar kartą galėjo įsitikinti klydę. Tik nereikia sakyt, kad čia dar žaidė komanda, už kurią Pankratjevas vis dar yra atsakingas. Pankratjevas – jau praeitis ir dėl šio pralaimėjimo kaltas naujasis treneris. Šiemet iš viso nelabai aišku, kas už Sūduvą yra atsakingas ir žaidėjams tai jokiais būdais neprideda pasitikėjimo, energijos ir noro laimėti.

Taip, Sūduva žaidė lygiom su Šilute ar Žalgiriu. Tačiau tokio lygio komandoms vis tik nepralaimėdavo. Su tokiom komandom šiemet Sūduva yra pajėgi žaisti taip, kaip prieš pora dienų sulošė su Šiauliais. Bėda ta, kad Sūduva šiemet – neprognozuojama. Vienas puikias rungtynes gali laisvai pakeisti kitos beviltiškos. Nenustebčiau, jei kitą sekmadienį Vėtra bus sumindyta, pavyzdžiui, rezultatu 3:0.

Net ir nemačius rungtynių, galima įsivaizduoti, ką per spaudos konferenciją galėjo kalbėti Sūduvos treneriai. „Greitai ir netikėtai praleistas įvartis išmušė komandą iš vėžių“. Klasikinis atmazas. Net ir nemačius rungtynių, galima įsivaizduoti, kaip likusį laiką po įvarčio lošė Atlantas – tai rodo ir pabaigoje išvarytas žaidėjas.

Įdomu tai, kad tokių situacijų – kai krisdavo netikėtas ir visiškai nelauktas įvartis – Sūduva šiemet turėjo tiek, kad pakaktų keliems sezonams. Tai, kad dažniausiai pavykdavo išsikapstyti – liudija apie komandos jėgą. Tai, kad tokių situacijų vis dar nutinka tuomet, kai iki sezono pabaigos likę keletas rungtynių – rodo, jog komandos psichologinės problemos taip ir nebuvo išspręstos. Atvirai pasakius, gaila Sūduvos žaidėjų dėl to chaoso, kuriuo juos šiais metais išmėgina komandos vadovybė. Nenusipelnė jie tokio elgesio. Kad ir kokios komplektacijos klaidos buvo padarytas prieš sezoną, vis tik surinkti žaidėjai, imant kiekvieną atskirai, buvo pajėgūs padaryti žymiai daugiau, nei beliko iki sezono pabaigos. Jie tikrai galėjo daugiau, nei iš paskutiniųjų kovoti dėl trečios vietos.

O naujasis treneris toliau stebina. Prieš rungtynes sako, kad negalės žaisti Leimonas (bent jau tokie žodžiai buvo paskelbti), tačiau šis žaidžia. Tuo tarpu ant suolo lieka Vaidas Slavickas. Mikuckis greičiausiai ir vėl buvo krašte. Keista, tačiau sudėties eksperimentai toliau tęsiasi. Be abejo, Atlantas yra tokia galinga komanda, kad vienintelė galimybė Sūduvai išsigelbėti yra pradėti rungtynes vienu puolėju. Ir tą, kuris pastaruoju metu daugiausiai muša, palikti ant suolo. Juk jei Lukjanovas buvo tarp atsarginių – vadinasi, žaisti galėjo. Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių aikštėje taip ir nepasirodė. Už tai pamatėm šį sezoną visiškai nieko doro neparodžiusį Urbšį ir Pedro. Pastarasis pakeitė Kėrį – logiškai galvojant, išeitų, kad pralaimint silpnesnei komandai atakuojantis saugas yra keičiamas žmogumi, kuris visą sezoną Sūduvoje lošė gynėju. Nebent tai būtų dar vienas eksperimentas, kurio tikslas – per likusias rungtynes paversti Pedro saugu. Aišku, apie tai, kas dėjosi aikštėje galės papasakot tie, kas matė rungtynes, nes iš šalies teoriškai žvelgiant šios machinacijos žaidėjais atrodo keistokai (tik nereikia aiškinti, kad treneris mato geriau ir kad tokių šnekų nemačius rungtynių varinėti negalima. Visokiausių trenerių matymų mes šiemet jau prisižiūrėjom – tiek, kad galima drąsiai teigti, jog teisingi yra tik tie, kurie duoda teigiamą rezultatą. Visa kita – gali keliauti į šiukšlių dėžę).

Pankratejvas buvo atleistas už pralaimėjimą žymiai stipresnei komandai nei Atlantas. Faktas yra tas, kad naujasis treneris nieko doro komandai įpūsti nesugebėjo. Per penkerias rungtynes patirti du pralaimėjimai, kas sudaro trečdalį viso sezono pralaimėjimų A lygoje. Niekas ir nesitikėjo, kad Jarmalavičius staiga atras naują Sūduvos žaidimo stilių. Kad atleidus Pankratjevą, komanda staiga ims žaisti kaip nors kitaip. Tačiau yra akivaizdu, jog didžiausia šio sezono bėda – psichologinė komandos būklė. Daug galinti komanda niekaip nesugeba patikėti, kad ji iš tikro gali. Atrodo, Pankratjevui buvo kuriam laikui pavykę įnešti stabilumo ir ramybės, tačiau ir jam viskas išslydo iš rankų. Tai galėjo būti esminė naujojo trenerio misija – tiesiog nuteikti komandą taip, kad ji aikštėje padarytų tai, ką gali padaryti. Deja, pralaimėjimas Atlantui rodo tik tai, kad suktelėta dar giliau.

Tad kitą sekmadienį bus lemiamos šio sezono rungtynės. Labai tikiuosi, kad patys žaidėjai ras savyje jėgos parodyti viską, ką jie gali kaip komanda. Nes daugiau iš nieko kito stebuklų neįmanoma laukti.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits