IV rato išvados

Pastaba. Nelabai suprantu kodėl, bet po paskutinių rungtynių šis rašinėlis man pasirodė beprasmis. Gal dėl to, kad per visą ketvirtą ratą kaip niekad intensyviai buvo aptarinėjami komandos žaidimo viražai. Todėl visos temos ir visi klausimai atrodo jau šimtą kartų apvartyti ir visos nuomonės jau sudėliotos. Bet kad šį tekstą jau kišenėje praktiškai turėjau prieš rungtynes su Žalgiriu, tai, sakau, griekas bus jį toje kišenėje palikt. Galų gale, skelbti verta vien istorijos vardan. Va, kitų metų sezono pradžioje galėsim susirast jį ir prisimint, kuo šį rudenį gyvenom. Bet kokiu atveju, tai tik menka įžanga į sezono apibendrinimo raštus.

Įžanga. Sūduvos pasirodymas ketvirtame rate priminė tuos laikus, kai komanda kapanodavosi antroje lentelės pusėje. Deja, net ir tais laikais būdavo geriau. Kadaise prie Gabrio komanda dažnai neduodavo rezultato, tačiau jausdavosi, kad stengiasi iš paskutinių. Ir pažiūrėti būdavo į ką – juk ne šiaip sau net ir tais laikais Sūduva išsiskirdavo iš kitų LT komandų pasiryžimu žaisti technišką ir žiūrovams mielą futbolą. Ketvirta rate dažnai net ir tų elementų Sūduvos žaidime nebūdavo.

Labai jau negatyvus ir liūdnas šis aprašymas gavosi. Ką padarysi – reikia, taip sakant, tą liūdesio taurę iki dugno išgerti. Bent jau pasistengsiu šį kartą būti trumpas ir taupus bei kabinti tik pačius svarbiausius Sūduvos žaidimo ketvirtam rate aspektus.

Antisistema. Sūduvos ketvirtas ratas prasidėjo anksčiau, nei buvo parašyta tvarkaraštyje. Galbūt jis prasidėjo trečio rato rungtynėse Kaune, kur komanda žaidė gerai, tačiau pralaimėjo. Ir sėdo psichologiškai. Nors aš ketvirtą ratą pradėčiau pergale prieš Atlantą, kuri tapo paskutine vadovaujant Pankratjevui. Šis treneris pralošė, nes rizikavo, mėgindamas pakeisti Sūduvos žaidimo stilių. Objektyvios aplinkybės jam taip pat nebuvo dėkingos – iki pat sezono pabaigos jautėsi komplektacijos spragos. Esminės įtakos Sūduvos žaidimui antroje sezono pusėje turėjo ir Macolos trauma.

Dauguma sveikino Pankratjevo atleidimą, sakydami, kad jo pasirinktas perestroikos kelias sugriovė tai, kas buvo iki tol, o jokios naujos kokybės neatnešė. Tačiau aš iki šiol manau, kad Pankratjevo suspendavimas buvo dar viena komandos vadovybės klaida. Sezonas jau buvo smarkiai įsibėgėjęs ir tik beprotis galėjo tikėtis, kad naujas treneris per vieną ratą gali ką nors iš esmės pakeisti. Juolab, kad ir tas treneris buvo atsitiktinis – tas, kuris buvo tą akimirką šalia.

Dabar galim tik teoriškai svarstyt, kad būtų buvę, jei Pankratjevas būtų likęs. Taip pat teoriškai galim svarstyt, kas būtų, jeigu likęs būtų Gabrys. Reikalauti ir Pankratjevo sugrąžinti komandą į pergalių kelią būtų buvę logiškiau, nei tą pačią atsakomybę užkrauti Jarmalavičiui, kuris nei komandos normaliai nepažinojo, nei kokio nors ypatingo gelbėjimo plano greičiausiai neturėjo. Galų gale, to paties trenerio išsaugojimas bent jau būtų išgelbėjęs žaidėjus nuo papildomo ir visiškai bereikalingo streso. Naujojo trenerio „rankos” nebuvo justi. Dar vienas chaotiškas Sūduvos „gelbėjimo planas” nuėjo šuniui ant uodegos.

Antirezultatai. Per ketvirtą ratą komanda surinko mažiausiai taškų. Įmušė tik devynis įvarčius (7 iš jų antrojo ketverto komandoms). Pralošė visiems artimiausiems konkurentams ir pridėjo dar vieną pralaimėjimą antrojo ketvirtuko komandai (ko nebuvo ankstesniuose ratuose). Visa tai ir lėmė, kad didesnę sezono dalį sunkiai gyvenusi Vėtra mūsų komandą šiaip ne taip pasivijo.

Vienintelis džiuginantis pasiekimas, įvykęs tarp trečio ir ketvirto rato buvo didinga pergalė prieš nusilpusius Šiaulius LFF taurės varžybose. Kitas smagesnis dalykas – Mikuckio ir Vaido Slavicko kvietimas į LT rinktinę.

Antižaidimas ir jo priežastys. Žiauriausias vadybinio chaoso rezultatas ir buvo tas, kad Sūduva prarado savo žaidimą. Prie Gabrio komanda žaidė vienu stiliumi (ir jį mes puikiai žinojome), prie Pankratjevo iš pradžių ėjo Gabrio nutiestu keliu, o paskui pasuko kita kryptimi. Ir ta kryptis buvo daugiau mažiau aiški (totalinis futbolas), net jei ir nebuvo pernelyg sėkminga.

Išėjus Pankratjevui apskritai jokio žaidimo stiliaus nebeliko. Daugelyje rungtynių atrodė, kad komanda tiesiog blaškosi, o žaidėjai beviltiškai mėgina suprasti, kokį futbolą jie turėtų žaisti. Karts nuo karto blykstelėdavo – kokį kartą kitą per rungtynes – ir surengdavo tiesiog pavyzdinę ataką su daugybe tikslių pasų ir išmintingai praleistais kamuoliais.

Kol Sūduva kontratakuodavo vaizdelis nebūdavo toks prastas. Tačiau jei varžovas suteikdavo daugiau laisvės savo aikštės pusėje, žaidimas iškart strigdavo. Žaidėjai pradėdavo begalinį kamuolio trynimą aikštės centre nelabai žinodami, ką toliau su juo daryti. Jei aikštėje tuo metu būdavo Macola, tai jis dar sugebėdavo iš trečio ar ketvirto karto atiduoti savo stiliaus genialų perdavimą žaidėjui, kuris judėdavo link pavojingos pozicijos.

Tokį bedantį puolimą geriausiai iliustruodavo Sūduvos atliktų baudos smūgių skaičius per rungtynes (tų, kurie mušami esant netoli baudos aikštelės). Tokių Sūduva „pasidarydavo” geriausiu atveju po pora per rungtynes, nepriklausomai nuo to, su kokiu varžovu žaista.

Jei prie Pankratjevo dar atrodydavo, kad gynyboje pradėjo megztis tvarka ir teisingumas, tai ketvirtam rate gynybos užtvaros ir vėl griuvo. Sūduva visą sezoną gynėsi labai švelniai ir iš tolo. Nepaisant to, kad bent du gynėjai viršijo geltonų kortelių limitą, gynyba artimesnio kontakto vengdavo kaip velnias bažnyčios. Iš naujo nesinori kalbėti ir apie taktines klaidas, kurios nuolat buvo daromos viso sezono metu – keičiantis žmonėms, išsirankiojant priešininkus baudos aikštelėje ar tiesiog teisingai užsiimant poziciją. Tokių įvarčių, koks buvo antrasis paskutinėse rungtynėse su FBK, Sūduva praleisdavo viso sezono metu.

Centras ketvirtam rate taip pat snaudė. Ten buvo keistai tuščia. Keista, turint omeny šiemetinį Sūduvos gynėjų troškimą jungtis į puolimą (nuodėmė, kuriai nepasidavė ko gero tik vienintelis Skinderis). Tačiau aikštės centrą jie kažkaip per greitai prabėgdavo, o sugrįžti dėl to dažnokai nespėdavo. Problemų aikštės viduryje Sūduva ketvirtam rate turėdavo žaisdama kone su kiekvienu varžovu.

Išvada? Paprasta ta išvada. Vadybinis chaosas virto žaidimo chaosu. Ir, be to, viskas gavosi priešingai nei turėtų būti. Jei buvo chaoso sezono pradžioje, būtų logiška tikėtis, kad iki sezono pabaigos bent dalinai su juo turi būti susitvarkyta. Juolab, kad žaidėjai surinkti geri. Deja. Ketvirtam rate chaoso Sūduvos žaidime buvo dar daugiau, nei pradžioje.

Ir vėl tenka grįžti prie to paties. Prie trenerių kaitos. Trenerio Sūduvai trūko ne tik formaliai. Labiausiai trūko jo rankos aikštėje. Žaidėjų negali kaltinti dėl to, kad jie žaidžia be plano. Tik iš dalies gali kaltinti dėl taktinių klaidų – iš vienos pusės lyg ir norėtųsi, kad tokio lygio žaidėjai patys geriau orientuotųsi, tačiau jei to pakaktų – jokioj komandoj trenerių nebūtų. Gerų žaidėjų nepakanka, kad jie virstų komanda.

Žaidybinis chaosas neišvengiamai vedė prie skaudžių nesėkmių. O skaudžios nesėkmės neišvengiamai vedė prie komandos psichologinių problemų. O psichologinės problemos neišvengiamai vedė prie entuziazmo ir elementaraus noro žaisti nunykimo. Vien entuziazmo ir užsidegimo kartais pakanka, kad būtų neutralizuotas sezono pabaigos nuovargis. O kai to nebuvo – nuovargis ketvirtam rate žiauriai jautėsi. Kone kiekvienose rungtynėse pusė komandos antram kėlinį pereidavo į „pėsčiųjų” rėžimą. Vienintelis Lukjanovas lakstė kaip prisuktas ir sustojo tik tuomet, kai gavo į lempą nuo FBK gladiatoriaus.

To rezultatas akivaizdus. Lygiosios su Vėtra, nors mūsų komanda atrodė žymiai solidžiau. Du pralaimėjimai Ekranui (vienas, tiesa trečio rato pabaigoje, tačiau vis viena tai yra tos pačios istorijos dalis) ir vienas FBK rungtynių pabaigose. Tokios rungtynių pabaigos neabejotinai iš proto veda žiūrovus, o komandą – dar labiau sodina.

Išvada – ar galėjo būti geriau? Tas ir liūdniausia. Iki to „geriau” trūko visai mažai. Prisiminkime dar kartą esmines ketvirto rato rungtynes. Panevėžy su Ekranu ir Marijampolėje su Vėtra ir FBK. Jų rezultatas – vienas vienintelis taškelis. Tačiau visose rungtynėse bent jau tam tikrus tų rungtynių gabalus Sūduva atrodydavo geriau už priešininkus. Panevėžy Sūduvai priklausė kokios 70 minučių. Su Vėtra – visos rungtynės. Jau penktą minutę čia rezultatas galėjo būti 2:0 Sūduvos naudai. Žaidžiant su FBK viskas taip pat klostėsi pakankamai sėkmingai. Jei Sūduva būtų nuvedusi tas rungtynes iki loginės pabaigos, čempionato pabaigoje būtume žvalgęsi į sidabrą, o ne kabalioję beviltiškai tarp trečios ir ketvirtos vietų. Manyčiau, kad tas atstumas, kuris komandą šiose rungtynėse skyrė nuo teigiamo rezultato ir buvo kartūs vaisiai medžio, kurį dar sezono pradžioje pasodino komandos vadovybė.

Pamokos gautos neblogos. Klausimas yra vienas. Ar tie, kas mokėsi yra imlūs mokiniai, ar beviltiški dvejetukininkai, iš kurių nieko kito kaip jau padarytų klaidų kartojimo ir negali tikėtis.

Reklama

6 Responses to “IV rato išvados”


  1. 1 jotvingis 2008-11-17 01:13

    Ponaspop, manau pirmas darbas, kury padaryciau budamas Suduvos vadovybej:) pasamdyciau tave Reinikio padejeju, arba atvirksciai, ir mokeciau stipendija uz neakivaizdines zurnalistikos studijas :)))
    Greiciau is futbolu besidomincio zmogaus padarysi zurnalista, negu is zurnalisto -futbolu besidominanty zmogų.

  2. 2 ponaspop 2008-11-17 01:35

    jotvingi, jotvingi:) nereik man tos vietos. ir į mokyklą vaikščioti aš jau per senas. net pinigų, ir tų nereikia:) išimk iš čia skelbtų tekstų visą “politiškai nekorektišką turinį”, tą pačią operaciją padaryk su komentarais, išcenzūruok aštriausius pasisakymus – ir nieko gero neliks. blogas ir oficiali klubo informacija yra du skirtingi dalykai. o ir šiaip galvoju, turėdamas omeny lietuviškus mąstymo būdus, nesidžiauga ta vadovybė šiuo blogu, oi kaip nesidžiaugia. Net jei žvelgiant iš verslo perspektyvos yra kaip sykis priešingai – verslo įmonės kalnus pinigų moka už savo vartotojų tyrimus, o čia – viskas nemokamai. tik imk ir naudokis:))

    nesakau, kad oficialią klubo info formuot nėra įdomu. sutinku, kad kai kuriose vietose darau tai, ką turėtų pats klubas daryt. bet juk ne dėl klubo visa tai darau – o dėl tamstos ir kitų panašių į tamstą asmenybių. beje, pripažink, kad įsibėgėjus sezonui oficialusis tinklapis irgi pasitvarkė – info skelbiama greičiau tapo, o ir išsamesnė ji pasidarė.

  3. 3 restart 2008-11-17 12:59

    Iš straipsnio galima pasidaryti išvadą, kad turėtas galimybes iškovoti aukštą vietą prarado ne komanda , ne treneriai ,o vadyba ir to niekaip nepaneigsi

  4. 4 ponas pop 2008-11-17 13:48

    jo, išvados lyg ir tokios. tik jų sureikšminti pernelyg nereikėtų. matai, čia viskas yra pagrįsta teiginiais, prasidedančiais “jeigu”. kai ieškai priežasčių, lyg ir taip gaunasi, bet sportas yra sportas – kartais ir su visais tobulais elementais gero rezultato pasiekt nepavyksta.

  5. 5 restart 2008-11-17 15:38

    teisingai, bet jei sūduva visą laiką buvo klubas,kuriame vyravo rimtis ir tvarka, tai šiemetinės “perestroikos” sugriovė tą įvaizdį. Sportas yra sportas (cituoju) ir net žymiai silpnesni faktoriai lemia vienokį ar kitokį rezultatą, šiuo atveju neigiamą

  6. 6 ponas pop 2008-11-17 16:23

    va ką aš dar prisiminiau… prisiminiau, kad tais medaliniais sezonais ne vienas kalbintas sūduvos žaidėjas kartojo mintį, kurią būtų galima taip užrašyt: “komandai sudarytos tokios sąlygos, kad mes tiesiog neturime teisės nelaimėti”. šiemet nieko panašaus girdėt neteko, nors finansine prasme greičiausiai komandoje ir viskas tvarkoje buvo. tik ko gero ne tik finansai tas sąlygas lemia


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,739 hits