Apie sezoną – Optimistas ir Pesimistas

Na dabar tai jau tikrai viskas. Ilgokai galvojau, kaip čia tą sezoną galutinai supakuot, ant lentynos padėt ir kitų metų laukt. Nes teisūs atrodė ir tie, kurie daug kritikavo, ir tie, kurie mėgino įžvelgt ir teigiamų pusių. Pesimizmo, be abejo, buvo daugiau, tačiau lazda visada turi du galus. Kad ir kaip žiūrėtume, sezonas buvo dviprasmiškas. Jeigu ne triprasmiškas ar keturiaprasmiškas. Todėl net ir man, paprastai nepergyvenančiam dėl subjektyvios nuomonės dėstymo, apie visą Sūduvos sezoną rašyti yra sunku. Tai štai ir nutariau pasisodinti veikėjus, turinčius radikaliai priešingas nuomones. Klausom, ką jie vapėjo.

>>>

Pesimistas: Pradėsiu aš, nes sezono vertinimas aiškus. Lievas sezonas, švelniai tariant. Šūdinas. Pernai užimta antra vieta, todėl bet kuri žemesnė vieta yra pralaimėjimas. Ypač kai prieš sezoną komandai kelti aukšti tikslai. Kitas klausimas ar tie tikslai buvo realūs, ar iš piršto laužti. O nuotaiką gadina tai, kad vienu tarpu komanda visai realiai kabinosi į aukso medalius.

Optimistas:. Nėra viskas taip juoda, kaip tamsta čia piešiate. Antra, trečia ar ketvirta vieta skiriasi tik galimybe žaisti Eurotaurėje. Bet šansas lieka – tereikia laimėti taurę.

Pesimistas: Nesąmonė. Progresuojanti komanda privalo turėti kaskart vis aukštesnius tikslus ir kryptingai jų siekti. Šiemet – tikslai lyg ir buvo iškelti. Bet sprendžiant iš to, kaip klostėsi sezonas atrodė, kad kai kas tikėjosi, kad medaliai savaime „išsikovos“.

Optimistas: Yra tiesos tavo žodžiuose, tačiau reikia žvelgti plačiau – ne tik iš šio ir praeito sezonų perspektyvos. Sūduva gyvuoja daugiau nei 30 metų ir šis sezonas tikrai nėra pats blogiausias. Jis vis tiek patenka į visų laikų Sūduvos sezonų TOP 5. Jei ne pagal žaidimą, taip bent pagal užimtą vietą. Siūlau nepamiršt, jog dar prieš kokius ketverius metus meldėmės, kad tik Sūduva į I lygą neišlėktų. Dabar gi esam stipriausių LT klubų ketvirtuke. O kad buvo ir sunkesnių laikų galima laisvai sužinoti iš Jono Rudžiansko knygutės „Marijampolės futbolo istorija 1930-2000″. Cituoju: „…Sūduva įgijo teisę žaisti 1997-98 metų pirmenybių pirmojoje lygoje (turima omeny, dabartinė A lyga – aut. pastaba). Iš pradžių Sūduva buvo sutikusi dalyvauti varžybose, bet vėliau, apsvarsčiusi savo finansines galimybes, atsisakė“. Arba dar viena citata – „Grėsė pavojus iširti geras, tradicijas turinčiai, 30 metų nekeičiančiai pavadinimo Sūduvos komanda, tačiau trenerių ir žaidėjų susiklausymo dėka Sūduvos prestižas buvo išlaikytas“. O jei ir to nepakanka, prisiminkime, kad ir štai tokį faktą. 2000 metais pirmoje lygoje žaidė Kalvarijos Pieno Cechas, o Sūduva tą sezoną pradėjo antrosios lygos Pietų zonoje kartu su tokiom komandom kaip Vilkaviškio Šešupė ar Kazlų Rūdos Šilas.

Pesimistas: Gal ir taip. Tik istorija mažai guodžia. Istorija greitai pasimiršta. Vertinam žiūrėdami į šį ir praeitą sezoną.

Optimistas: Gerai. Pažiūrim iš dar vienos pusės. Šiemetinėje A lygoje Sūduva buvo vienintelis klubas, atstovavęs ne „didmiesčiui“. Šilutė nesiskaito, nes jos žaidėjai vis viena iš Kauno į rungtynes važinėja. Sūduva vienintelė komanda iš mažesnio miesto ir labai džiaugtis reikia tuo, kad tai buvo viena iš nedaugelio komandų, neturėjusi finansinių ir kitų panašaus pobūdžio objektyvių problemų. Dar įspūdingesnis dalykas yra tas, kad Sūduva kol kas yra vienintelė komanda Lietuvoje nuo pamatų pasistačiusi sau naują stadioną. Stadionas ir yra didžiausias šio sezono laimėjimas.

Pesimistas: Prajuokinai mane su tuo savo stadionu. Vieną tribūną pasistatė, o ne stadioną. Ech… koks skirtumas. Esmė tame, kad nemažai komandos gerbėjų būtų mieliau rinkęsi geresnį žaidimą ir aukso medalius sename stadione, nei visą tą liūdesį naujajame. Aš net nenoriu dar kartą pradėti šneką apie akivaizdžiai profesionalumo stokojančią komandos vadybą. Va čia tai „objektyvi“ prasto sezono priežastis…

Optimistas: Nužudysi tu mane su tokiom nesąmonėm. Bus tų medalių ir naujame stadione jie žibės dar labiau. Esmė juk yra ta, kad kai pastatai naują stadioną, tai atgal trauktis kaip ir nėra kur. Kas gi būtų, jei naują stadioną turinti komanda nugarmėtų į I lygą? Naujas stadionas įpareigoja. Todėl ir nesutinku su tais, kurie sako, kad geriau būtų pinigai mesti į komandą, o ne į stadioną. Stadionas yra investicija ateičiai. Aš tau pasiūlysiu apsvarstyti dar vieną šio sezono pasiekimą – tokį, kuris yra pirmasis Sūduvos istorijoje. Jau gal pamiršai? Sūduva pirmą kartą laimėjo rungtynes antrame UEFA taurės etape. Iki šiol to niekada nepavykdavo padaryti.

Pesimistas: Jo, laimėjo. Laimėjo iš esmės nieko nelemiančias rungtynes. Džiaugtis reikėtų jei į trečią etapą būtų patekus, o ne dėl vienos pergalės…

Optimistas: Na ir kas, kad Sūduva jau buvo palaidota po pirmųjų rungtynių. Tačiau ir sau, ir kitiems įrodė, kad laimėti galima ir nereikia vėliavų nuleisti iš anksto. Žingsnis po žingsnio – šiemet pirmoji pergalė, o paskui bus ir trečias etapas. Netgi tos rungtynės namuose galėjo būti sužaistos geriau, jei komandos vadovai būtų tikėję, kad laimėti galima. Jeigu būtų buvęs komandai duotas nors koks nors planas tuo atveju, kai Sūduva įmuša pirmoji. Bet kokiu atveju, tikiuosi buvo suprasta, kad nugalėti galime netgi tuos, kuriuos įveikti teorinių galimybių nėra. Gera pamoka kitam sezonui.

Pesimistas: Jeigu tik kas nors kitais metais apskritai bus nesubankrutavęs ir futbolą žais. Iš to, kas dabar kalbama, manau, reikės džiaugtis jei LT komandos ir į antrus Eurotaurių etapus pateks…

Optimistas: Čia jau kitas klausimas ir tai nuo mūsų nepriklauso. Galų gale, krizė neamžina, ji kada nors baigsis. Galų gale, mažės ne tik Sūduvos biudžetas. O jei dar turi abejonių, siūlau prisiminti mano pateiktas citatas iš netolimos komandos istorijos. Įdomu netgi tai, kad komanda gali būti priversta atsisakyti aukštesnio lygio žaidėjų ir vėl grįžti prie formato, kuriame vyraus jauna vietinė chebra. Kažkaip dabar, aptarus įvairias biudžetų mažėjimo ir komandos silpnėjimo istorijas, grįžimas prie „be legionierių ir vietinių žvaigždžių“ stiliaus komandos bent jau mane visai traukia. Iššūkis ne tik komandai, bet ir žiūrovams.

Pesimistas: Tai kad tų jaunų šiemet nelabai matėsi, o kai kurie iš tų, kurie matėsi ankstesniais sezonais, šiemet tapo visiškai nematomi. Sūduvos dubleriai net ir dublerių čempionate žaidė labai banguotai, kodėl gi jie turėtų imti daryti stebuklus, žaisdami už pagrindinę komandą? Juolab, kad šiemet nelabai kam rūpėjo juos „patreniruoti“ tose retose Sūduvos rungtynėse, kai ir be žaidimo „viskas būdavo aišku“. Sūduvoje tradiciškai jau keletą metų už dublerius žaidžia tiek pagrindinės komandos „atsarginių“, kad ir tos dublerių komandos „pasiekimų“ nelabai įvertinsi…

Optimistas: Apie tai aš čia ir kalbu. Sūduva per pastaruosius metus žengė didelį žingsnį link komandos, reprezentuojančios esminius modernaus futbolo principus. Svarbiausias jų – tikslų siekiama paprasčiausiai perkant stiprius žaidėjus. Liverpulis perka vieno lygio žmones, Sūduva su savo biudžetu – perka kito lygio žaidėjus, tačiau esmė lieka ta pati. Todėl ir buvo užmirštas tas faktas, kad žaidėjus reikia augintis namuose užsiauginti. Regioninei komandai kito kelio nėra. Todėl ir smagu, kad krizė greičiausiai privers tai prisiminti.

Pesimistas: Tai jau taip. Vos sezonas pasibaigė, Sūduvoje tuoj pat ėmė sklisti kalbos apie mažinamą biudžetą ir šio sezono „žvaigždes“, su kuriais sutartys nebepratęsiamos. Sūduva buvo vienintelė komanda, kuri taip greitai reagavo į pasikeitusias sąlygas, net jei ta reakcija kol kas tėra gandų lygio. Tokia tikrai nelabai optimistinė sezono pabaigos gaida. Ar nebus taip, kad kitais metais turėsime šiemetinių Šiaulių lygio komandą?

Optimistas: Visko gali būti. O tai reiškia, kad komanda turės tinkamas sąlygas išmėginti kitokį požiūrį į futbolą, nei komandos vadovai mums demonstravo pastaraisiais metais. Ir net jei šią akimirką Marijampolės jaunimas nėra pats stipriausias Marijos Žemėje, būtų smagu, jei komanda rastų sistemą, kaip jaunus žmones efektyviau integruoti į komandą, kad tai pasiteisintų tuomet, kai Marijampolėje užaugs nauja futbolininkų karta.

Pesimistas: Man viltis nelabai šviečiasi. Mat jei po sezono komandos atstovai mato reikalą patikinti mus, kad „komanda kitais metais tikrai bus“, tai yra akivaizdu, kad ir priešinga galimybė buvo svarstyta. Tas, aišku, įmanoma – kai komanda išlaikoma ir savivaldybės, ir privačiais pinigais, gyvenimas gali priversti „komandą uždaryti“. Norisi tik iš paskutiniųjų tikėtis, kad Sūduvos neištiks kokio nors Visagino Intero likimas. Kai į sezono pabaigą finansai baigiasi taip, kad net autobusui iki rungtynių vietos nuvažiuot nėra už ką. Ką vis tik reikėtų daryti, kad krizės metais Sūduvos laivas išplauktų?

Optimistas: Čia tu teisingai pasakei. Svarbiausia yra realistiškai matyti kito sezono galimybes ir gyvent taip, kad biudžeto normaliai pakaktų iki sezono pabaigos. Labiausiai nesinori eiti kokio Atlanto keliu, kuris kasmet prisiperka žaidėjų, o sezono antroje pusėje yra priverstas jų atsisakyti ir suktis klasikinių lietuvišku būdu – su „jaunais ir vietiniais“.

Ką daryti? Reikia atsisakyt dalyvavimo vis dar nelabai reikalingoje Baltijos lygoje. Kam švaistyti pinigus beprasmiškai žaidžiant su beprasmiais varžovais, nekeliančiais sau šiame turnyre jokių ypatingų tikslų? To turnyro lygį gali pakelti tik du dalykai. Laimėtojas gauna arba kelialapį į Euroturnyrą arba solidų piniginį prizą. Tik jei tas prizas bus koks 100 000 litų, kažin ar kas pasikeis, nes padoriai komandai tiek net mėnesio atlyginimams, jaučiu, nepakanka. Esu tikras, kad nė vienas iš tų kelių nėra realus. Todėl – velniop Baltijos lygą.

Reikia labai smarkiai susitelkti į taurės turnyrą. LFF taurės laimėjimas atvertų kelią į Euroturnyrą, o kartu ir papildytų komandos biudžetą. Aišku, ten yra ir kitų matematikų, tačiau, kaip jau šiemet pamatėm, pasitikėti gali tik savimi. Todėl šiame turnyre tikslas gali būti tik vienas – nepriklausomai nuo to, kokios sudėties bus kitais metais komandą – tą taurę reikia laimėti.

Jau dabar aišku, kad krūvos brangesnių žaidėjų kitais metais nebus. Aišku, kad bus daugiau jaunimo. Tad ir čia reikia elgtis racionaliai. Vienas kitas patyręs žaidėjas jaunoje komandoje gali nuveikti labai daug. Tik reikia ieškoti žaidėjų, o ne vardų.

Iš viso to išplaukia ir dar vienas visiems puikiai žinoma priemonė – naujas treneris. Kai komanda yra silpnesnė, trenerio reikšmė padidėja dvigubai. Klausimas tik kokiu keliu bus nueita. Galima ieškoti patyrusio vilko iš svetur (turiu omeny, ne Marijampolėje), galima imti jauną vietinį žmogų ir jį augintis. Abu keliai neblogi, tačiau turint omeny situaciją, antrasis kelias ko gero yra perspektyvesnis. O rizikos abiejuose – tiek pat. Tiek ir patyręs vilkas gali su komanda nesusikalbėt, tiek ir jaunas treneris gali „sudegti“.

Na ir nereikia kelti tikslo medalius laimėti. Jeigu komanda bus jauna, pernelyg dideli tikslai tiesiog kels bereikalingą įtampą ir atsakomybę. Futbolas yra ne tik matematika, futbolas yra mažumėlę menas. O menas visada geriau gaunasi, kai įtampos mažiau.

Pesimistas: Tai, kaip suprantu, pergalės prieš FBK dar keletą sezonų reikės palaukt?

Optimistas: Aš palauksiu, o tu – kaip nori.