Archyvas pagal 2009 sausio

Skonto Marijampolėj

Gripas. Šiais metais gripas nežmoniškai žiaurus. Patikėkit. Gerai, kad dar  ne sezonas. Po pusės savaitės pirmą kartą normaliau akis pramerkiau – apsižvalgiau – ogi nieko neįvyko. Tačiau, akivaizdu, kad sekmadienio rungtynėse su Skonto manęs nė kvapo nebus. Tad jei kam nors iš tamstų kils noras ką nors parašyti ar nufotografuoti – taip ir padarykit. Atsiųskit, įdėsiu. Štai taip. Baigiu, klaviatūra dvejinasi….

SŪDUVA 0:3 FBK

04-kar

Štai tokia ta mūsų armija – šiek tiek pakrikusi, bet geros nuotaikos nepraradus.

Labai nesinori dar vienos istorijos pradėti liūdna gaida, tačiau kažin ar pavyktų pasielgti kitaip. Nors sakoma, kad komanda kol kas su kamuoliu bėgioja tik per draugiškas varžybas ir dėl to tų varžybų kaip nors vertinti apskritai neverta, tačiau jei mes nieko apie jas nekalbėsim, tuomet apskritai nelabai aišku, kam jos yra rengiamos ir kodėl renkami tie šeši litai už įėjimą (čia jau galime pagerbti Marijampolės maniežo lankytojus, kurie gan darniai ėjo per „centrines” duris ir pirko bilietus, nors laisvai ir netgi pakelta galva buvo galima įsliūkinti ir pro šonines).

04-uzs

Marijampolėje šį kartą apsilankė ir ko gero vieninteliai du likę žmonės lietuviškam futbole, kurie gali susikalbėti portugalų kalba. Jo… brazilų era Lietuvos futbole tikrai baigėsi…

Daviau sau žodį kiek įmanoma pozityviau į viską žiūrėti, nes, jaučia mano širdis, panašių vaizdelių kaip šį šeštadienį šį sezoną matysim labai daug. Tad teks priprasti. Visko gali būti, kad komandą galėtų išgelbėti Kozyuberda, apie kurio galimą grįžimą čia buvo užsiminta (nors ir labai sunku tuo patikėti). Rungtynių metu girdėjau šnekas ir apie tai, kad šių rungtynių pažiūrėt Macola buvo atvažiavęs. Jo nemačiau, tai patvirtinti negaliu. Užtat mačiau pora prezidentų ir rinktinės portugalą. Šiaip jau keistas jausmas… Spėju, daugely padorių šalių tik pasvajot galėtum per rungtynes atsisėst šalia rinktinės trenerio. Arba praeiti pro abiejų žaidžiančių komandų prezidentus. Arba eidamas į tuliką prasilenkti su pora tavo komandos žaidėjų, einančių iš rūbinės. Tikrai keistas jausmas – vis tik sezono metu tie žmonės yra pakankamai toli. O čia – kaip kokiam kaime, lyg seniai pažįstami kaimynai būtų susirinkę pažiūrėt, kaip vyriokai kamuolį gainioja… Ypatinga ir sunkiai pamirštama patirtis.

04-kom

Sūduvos startas: Skinderis, Brokas, Gnedojus, Vaidas Slavickas, Radavičius, Gardzijauskas, Lukšys, Urbšys, Kėrys, Biskio brolis ir Vitkauskas.

O vis tik grįžkime prie rungtynių. Sūduvos sudėtį buvo galima nuspėti – joje nieko labai naujo neišvydome. Iš pradžių stebino tas, kad treneris elgėsi lyg per oficialias rungtynes – pakeitė tik keturis žmones, iš jų du – pačioje rungtynių pabaigoje. Tokio keisto elgesio priežastis žiūrovai labai greitai suprato. O akivaizdžiai jos paaiškėjo, kai po rungtynių apšilimą pradėjo „antrosios sudėtys” – Sūduvai paprasčiausiai trūko žmonių pavaryt dviem skirtingom sudėtim. Dar aiškiau tapo, kai „antrosios” sudėtys išėjo į aikštę – Sūduvoje matėsi ir keletas veidų iš pagrindinės komandos. Ką gi – jiems bent apšilinėt nereikėjo.

04-larc

Kaip teigė šalia sėdėję žmonės, vienas iš teisėjų buvo legendinis Larčenka. Įspūdinga – žmogus jau kiek metų nežaidžia, o jį vis dar geru žodžiu mini ir prisimena.

Rungtynės prasidėjo smagiai ir energingai. Rodėsi, kad Sūduva iš tikro padarė pažangą ir yra kita komanda, nei prieš pora savaičių lošiant su Tauru. Deja, ši iliuzija ore tvyrojo kokias dešimt minučių. Po to žaidimas iš esmės vyko į vienus vartus, su retkarčiais nutinkančiais Sūduvos blykstelėjimais. Po kokį kartą į penkiolika minučių.

Pirmą kartą link vartų Sūduva mušė lygiai 33 minutę, kai Radavičius paleido balioną, mėgindamas pagauti iš vartų per toli išėjusį vartininką. Už tai Radavičius susilaukė gausių negausiai susirinkusių žiūrovų plojimų – nes vis tik pagaliau smūgis įvyko. Šiaip jau už jį Radavičiui medalį galima duot, nes tai ir buvo ko gero vienintelis smūgis per visas rungtynes, už kurio slėpėsi tam tikra konkreti mintis. Antras smūgis link vartų įvyko pačioje pirmo kėlinio pabaigoje, kai baudą mušė Vaidas Slavickas.

Galų gale, paaiškėjo, kad Sūduvoje vienintelis žaidimo pagerėjimas nuo žaidimo su Tauru buvo vardu Radavičius. Ko gero jis buvo vienintelis žmogus, žaidęs normalų futbolą – ir pasą perduodamas, ir individualiai šį bei tą parodydamas. Pagyrimo dar vertas Skinderis, kuris buvo vienintelis žmogus, nuo savo vartų kamuolį atmušinėjęs ne bet kur ir bet kaip, o ramiai ir tiksliai.

04-rad

Deja, Radavičius žaidė sau įprastame krašte, todėl centrinio variklio Sūduva ir vėl neturėjo. Tad ir vėl – aikštės centras visiškai bejėgis. Gardzijauskas, kaip ir Lukšys, buvo pasyvus ir nematomas. Jei dar Lukšio ramybę gali pateisinti (kai puolėjas negauna pasų, jam nelabai kas ir belieka daryti), tai Gardzijauskas liūdina. Šis žaidėjas galėtų komandai daugiau duoti. Centre buvo pastatytas vienas iš Biskių, tačiau jis yra per jaunas, kad su tokia misija galėtų efektyviai susidoroti. Kodėl taip suformuluotas aikštės vidurys buvo atsakyti gali tik treneris.

O kai aikštės centro nėra, tai ir puolėjai gali laukti tik stebuklo, kurio FBK gynėjai jiems šį kartą nepadovanojo. Laigė Brokas, lakstė jis, stengėsi, tačiau be to, kad buvo judresnis už kai kuriuos komandos kolegas, nieko daugiau naudingo nenuveikė.

Pernykščių dublerių visokeriopas pasirengimas žaisti aukštesniu lygiu kelia žiauriai daug klausimų. Ir skųstis nėra kuo – nes tas, kuris pernai treniravo dublerius, šiemet stovi už pagrindinės komandos vairalazdės. Keisčiausia yra tai, kad kai šeštadienį lošė antros sudėtys, net du FBK treneriai, iš kiekvienos aikštės pusės, mokė ir pamokslavo savo žaidėjams. Natūralu – draugiškos rungtynės yra puiki proga duoti jauniems žmonėms praktiškų pamokų. Tai kodėl gi treneriams čia pat, gyvai nepakomentavus to, kas vyksta aikštėje? FBK treneriams tokia nauda yra akivaizdi ir jų balsai skambėjo. O ką tuo metu veikė Sūduvos treneriai – sunku pasakyti.  

04-brok

Audrius Brokas – vienas pastebimesnių rungtynių žaidėjų.

Paimkime už pavyzdį tą patį Broką (tikiuosi, neįsižeis jaunas žaidėjas, kad aš čia jį atidžiau pataršysiu). Keletas epizodų. Kamuolys metamas į priekį, kraštu, link jo juda Brokas ir FBK gynėjas. Iš pradžių Broko padėtis lyg ir patogesnė, tačiau gynėjas jį aplenkia, užkiša petį ir ataka baigiasi. Viena, Sūduvos puolėjas bėgo lėčiau, antra – nesugebėjo savimi pridengti kamuolio ir praėjimo FBK gynėjui. Aišku, jei visa tai būtų pavykę, greičiausiai ataka būtų pasibaigusi grubia FBK pražanga, tačiau būtų bent jau aišku, kad puolėjas dvikovą laimėjo. O dabar… Lyg ir natūralu būtų galvoti, kad kai tu esi jaunas, kai tau trūksta patirties, technikos ir tikslumo, tu gali laimėti energija ir greičiu. Ir kas atsakys į klausimą, kodėl jaunasis Sūduvos puolėjas buvo lėtesnis už gynėją? Antras epizodas. Giedrius Slavickas gan sėkmingai lenda link galinės linijos ir kartu link dešiniojo FBK vartų virpsto. Link jo juda visi baudos aikštelėje buvę FBK gynėjai. Link jo juda ir Brokas. Kodėl? Juk Slavickas padaro tai, kas tokioje situacijoje yra natūralu – pritraukia prie savęs gynėjus ir permeta per juos kamuolį link baudos aikštelės centro. Ten galėjo būti Brokas. Tačiau jis kažkodėl nulėkė link Slavicko. Taktikos klaida. Trečias epizodas. Brokas gauna kamuolį ant baudos aikštelės krašto. Padėtis gan patogi. Jis yra puolėjas ir iš tokios padėties gali mušti. Privalo mušti – juk jis yra puolėjas, jis tiesiog privalo mušti į vartus, mušti net jei kolega yra geresnėje pozicijoje. Toks yra puolėjo instinktas. Ir daugelis puolėjų „nemato” geriau stovinčių kolegų, nes mušti į vartus jie stengiasi patys. Nes jie yra puolėjai. Brokas gi palaiko kurį laiką kamuolį ir numeta jį į kraštą. Toks sprendimas galimas, tačiau toje situacijoje – beprasmis. Kamuolį gavęs žmogus tiesiog neturėjo su juo ką daryti – mušti nepatogu, o perduoti kamuolį į baudos aikštelę nėra prasmės, nes ten nieko nėra.

04-chved

Čia – kaip suprantu – Karolis Chvedukas. Už pagrindą jis pasirodė pačioje pabaigoje ir kažkuo ypatingu nepasižymėjo, tačiau antrose rungtynėse (bent jau pirmą kėlinį, kurį mačiau) buvo akivaizdus komandos lyderis. Jo buvo visur.  

Kaip visada mėgėjiškai drįsiu teigti, kad tokių orientacijos aikštėje klaidų net ir toks jaunas žaidėjas negali daryti. Nes, lygiai taip pat mėgėjiškai, drįsiu spėti, kad visa tai yra futbolo pradžiamokslis, kurį lyg ir turėtų treneriai skiepyti žmonėms nuo pat pirmųjų futbolo treniruočių. Epizodų gali būti ir daugiau. Kad ir Kėrys, kuris, vietoje to, kad spaustų priešininką prie kampinio vėliavėlės, atsitraukia per dešimt metrų (nelabai suvokiu, kokia taktinė taisyklė lemia tokį elgesį) ir leidžia tam priešininkai visiškai ramiai, nusitaikius pakelti kamuolį į baudos aikštelę. Tuo metu Kėrys galėjo daryti ką tik nori – galėjo rištis batus, valgyti bandelę ir išsiųsti SMSą draugams – tolesnei žaidimo eigai jo veiksmai, stovint per 10 m nuo kamuolį turinčio priešininko, neturėjo nė mažiausios įtakos. Ką jau kalbėti apie jo daugkartinius sukaliojimusis aplink savo ašį besitraukiant į gynybą, dėl ko prarandamas laikas ir pozicija. Lyg ir neturėtum priekabiauti – juk Kėrys niekada gynėju nebuvo. Tai pasakykit man, kodėl gynėją iš jo šiemet mėginama padaryti ir kada jis juo vis tik taps? Lygiai taip pat, kodėl iš Leimono mėginama daryti centro saugą? Datą, kada jis juo taps taip pat praneškite. Maloniai prašau. Ir nepamirškite informuoti, kad Gnedojus baigs atidavinėti kamuolius priešininkui, mėgindamas iš savo baudos aikštelės prieigų atiduoti kamuolį savo kolegoms.

Sūduvos gynyba kol kas yra lengvai košmariška. Kitokios jos sunku ir tikėtis, kai padoriau žaidžia tik du iš keturių. Pirmus įvarčius Kaunas mušė iš labai patogių padėčių. O antram kėliny FBK mušė link vartų kaip ir norėjo ir kada norėjo. Rezultatas galėjo būti ir didesnis, jei bent trečdalis tų smūgių būtų nusisekę taip, kaip nusisekė Ledesmai, trečią įvartį įmušusiam. Mušdavo tie kauniečiai į vartus nepaisant to, kad nuolat jų būdavo gerokai mažiau nei besiginančių sūduvinių.

Vis dar galima paverkt, kad Vaido Slavicko praktiškai nesimato (dėl nepaaiškinamų priežasčių dauguma atakų pirmam kėliny ėjo per Kėrio – Urbšio kraštą, nei per žymiai perspektyvesnę Vaido Slavicko ir Radavičiaus liniją). Galima paverkt, kad Giedriui Slavickui vis dar nesiseka nuveikt ką nors iš tikro naudingo. Netgi žaidžiant už antrą sudėtį. Kad Sūduvoje nebėra kam atlikti baudos smūgių. Kad nėra kam kovoti dėl aukštų kamuolių po kampinių. Ką baudos aikštelėje gali nuveikti Brokas, Urbšys ar abu Slavickai, kai ginasi FBK baobabai? Gal tuomet reikėtų sugalvoti, kokį nors triuką, kaip kamuolį po kampinių kitu būdu į žaidimą įvesti? Kažkada Sūduva tokius triukus visai sėkmingai praktikavo. Galima dar paverkt dėl begalinio noro įlėkt su kamuoliu į vartus ir dėl to kylančio akivaizdus tolimesnių smūgių trūkumo. Dėl akivaizdaus smūgių į vartus trūkumo apskritai. Lyg ir geležinė taisyklė – nemuši į vartus – nelaimėsi, bet Sūduva, atrodo, nori tą taisyklę pakeisti.

04-klev-1

Už antrą komandą jau lošė Giedrius Klevinskas. Antroj komandoj atrodė neblogai, o kad gavo maikę su Mikuckio pavarde, gal ir už pirmą taip pat neblogai loš? 

Galima raudoti, tik ar verta? Juk to ir dar daugiau visko panašaus šiemet matysim daug. Tad reikia arba apsiprast, arba tikėtis, kad kažkokiu būdu visa tai išgaruos iš komandos žaidimo. Greičiausiai poros savaičių įvairių draugiškų rungtynių rezultatai ir rodo būsimo čempionato jėgų pasiskirstymą. Taip kad teks leistis ant žemės ir tikėtis, kad panašaus lygio futbolą demonstruos ir visos likusios komandos, išskyrus FBK ir Ekraną. O tai reiškia, kad netgi galima pasvajoti apie bronzos medalius.

Tiek žinių apie paskutines Sūduvos rungtynes. Kitą savaitgalį Marijampolėje, berods, lankysis Rygos Skonto. Lauksim.

Sesija su FBK

Taigi, rytoj mūsų laukia keistoka rytinio futbolo sesija – 11 val. lošia pagrindinės komandos, o 13 val. – dubleriai. Stebinantis planas, juolab, kad apskritai sunku įsivaizduoti, kas šiemet yra tie Sūduvos dubleriai. Yra kaip yra, toks jau buvo komandos planas, o mums belieka prie jo taikytis.

Jei pirmosios čia aprašytos rungtynės su Tauru buvo iš tikro pirmas kamuolio paspardymas, po kurio išvadas daryti nėra labai korektiška, tai rytojaus rungtynės leis tas išvadas daryti žymiai objektyviau. Praėjo pora savaičių, per jas sužaistos, berods, dar trejos rungtynės – pralošta 1:6 Ekranui, sužaista 1:1 su Vėtra ir 4:0 laimėta prieš suvalkiečius iš Lenkijos. Vienžo, jau bus sąžininga iš komandos ir iš trenerio tikėtis bent jau užuominos apie tą strategiją ir taktiką, kuris bus naudojama artėjančiame sezone.

Galim pasidžiaugt, kad kol kas komandoje išlieka bent keletas pernykščio pagrindo žmonių, kurie – ir stebėtis tuo neverta – pamažu ima groti pirmu smuiku. Be abejo, pirmiausia omeny turiu Radavičių, kuris, kiek galėjau suprasti, yra šiemetinės komandos lyderis. Bent jau įvarčius lenkų suvalkiečiams mušė puikius. Tik dar negalim šimtu procentų tikėtis, kad jis komandoje išliks iki pat sezono pabaigos. Smagu ir tai, kad ir tarp vakarykščių dublerių yra vienas kitas optimizmą keliantis žmogus. Tarp jų akivaizdus lyderis yra Brunas Biskys.

Buvo šiokių tokių žinių ir apie tai, kur suka tie, su kuriais šiemet sutartys nebuvo pratęstos. Jasaitis – į Kazachstaną, Lukjanovs – į Skonto, Mikuckis – lyg ir į Nalčiko Spartaką. Greičiausiai nenutiks taip, kaip čia buvo viltasi, kad Tomas neras klubo ir galų gale grįš į Sūduvą. Iš kitos pusės, kažkas jau pastebėjo su komanda besitreniruojantį Giedrių Klevinską.

O žvelgiant į lietuviško futbolo orbitą apskritai, krizės paranoja lyg ir nurimo. Komandos pamažu rengiasi būsimam čempionatui, žaidžia draugiškas rungtynes, renka komandas – žodžiu, vyksta įprastinis darbas. Vienintelis riebus klaustukas – Vilniaus Žalgiris, tačiau kažin ar vertėjo tikėtis ko nors operatyvesnio tos komandos problemų sprendimo.

Ir dar vienas dalykas. Jau tapo akivaizdu, kokį didžiulį privalumą Sūduva gavo kartu su nauju maniežu. Ko gero Sūduva šiemet yra vienintelė komanda, galinti treniruotis ramiai ir pilnavertiškai. Aišku, kai kurios komandos naudojasi tam pačiam tikslui Marijampolės maniežu, tačiau viena yra treniruotis kitame mieste, kita – namuose. Taip kad galim tik dar kartą pasidžiaugti tuo, kad pernai šį projektą pavyko iki galo sėkmingai nuvesti. Nors ir buvo svarstančių, kad geriau būtų padoresnę komandą turėti nei naują stadioną, tačiau jau dabar aišku, kad kompleksas buvo didžiulė investicija į ateitį. Lyg ir akivaizdus dalykas, tačiau tik ne Lietuvoje, kur statoma po vieną stadioną per dvidešimt metų.

Filmas: Football Factory

03-fut-fact

Chm… Sūduva toliau lošia draugiškas, treneris – bent jau mane – toliau linksmina savo komentarais – vienžo, kažkaip pradeda apimti toks geras jausmas, kad tiesiog vyksta normalus pasirengimas artėjančiam sezonui. Kodėl jausmas tas geras? Nes kurį laiką atrodė, kad apskritai jokio čempionato nebus (na čia aš šiek tiek sutirštinu spalvas didesnės įtampos vardan). Taigi, šeštadienį laukia nauja draugiškų serialo dalis, o kad jo ne taip nuobodu laukti būtų, kaip ir žadėjau, trečiadieniais skelbiu “laisvalaikio rašinėlius”. Gero skaitymo. Kitą savaitę bus – Nick Hornby “Fever Pitch”.

>>>

Spėčiau, kad tai yra pats žymiausias filmas apie futbolą. Bent jau kai jis pasirodė britų ekranuose 2004 metais, sukėlė diskusijų audras. Šį filmą mylėjo arba jo nekentė. Vieni kalbėjo apie sąžiningą atvaizdą tos britų visuomenės dalies, kurią ilgą laiką visi ignoravo, kiti šaukė apie propagandą reiškinio, kuris, atrodė, jau buvo beveik suvaldytas.

Štai tokio ypatingo dėmesio priežastys buvo šios. Pirmiausia ir svarbiausia yra filmo tema – britų futbolo chuliganų kasdienybė. Antra, filmas buvo pastatytas lyg ir remiantis to paties pavadinimo Johno Kingo knyga, kuri toje šalyje susilaukė didžiulio pasisekimo tiek tarp eilinių skaitytojų, tiek tarp literatūros kritikų. Trečia, viską vainikavo tyčinė ar netyčinė netradicinės reklamos kampanija. Kaip teigiama, iš studijos buvo pagrobtas nebaigto montuoti filmo įrašas ir dar iki premjeros masiškai išplito po britų salas.

Nuo to laiko praėjo keturiolika metų. Aistros nurimo, tačiau ar kas pasikeitė tokio filmo suvokime? Ar šiandien jį galima žiūrėti kitaip? Kaip normalų filmą ir nepainiojant ilgų svarstymų apie visuomenės moralę ir apie tai, kas galima kine, o kas – ne.

Nagi, atsakymas būtų dviveidis. Ir taip, ir ne. Viena, futbolo chuliganizmas tapo, kaip anglai sako, „household name”. Paprastai tariant, jis buvo popkultūros prisijaukintas pasitelkus žiniasklaidą, knygas, kitus filmus, dokumentiką. Tai tikrai nėra toks mistinis ir mažai kam žinomas reiškinys, kokiu buvo pirmųjų pono Brimsono knygų laikais. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, ši subkultūra vis dar suvokiama kažkaip nesveikai ir iškreiptai. Užtenka pasiskaityt delfi komentarus po kokios nors lietuviškų klubų gerbėjų konflikto. Ir aš esu tikras, kad tai nėra unikaliai lietuviškas dalykas – tik mums nelabai rūpi, kaip yra kitur.

Taigi, prieš kalbant apie filmą, reikia mažos įžangos.

Pirmiausia – „futbolo chuliganas” yra terminas, išrastas žiniasklaidos. Tai nėra identifikacinis žodis. Niekas savęs nevadina chuliganu, kaip ir niekas savęs nevadina banditu, pederastu ar prostitute. Tai yra terminas, supaprastinantis, suvirškinantis reiškinį tiek, kad jį galėtų be didelių niuansų vartoti masės. Šiame termine yra esminė klaida, kuri neleidžia suvokti, kad bet kokios futbolo konfrontacijos bazinė priežastis yra nesutarimai tarp geografinių vienetų – miestų ar vieno miesto rajonų. Kai tai supranti, viskas tampa aišku. Nes mums neatrodo keista dar nuo tarybinių laikų egzistuojanti prieštara tarp vilniečių ir kitų Lietuvos miestų gyventojų. Mums neatrodo keista tai, kad vilniečiai niekina Vilniaus rajono gyventojus (spėju, yra ir atvirkščiai). Mūsų taip pat nestebino konfrontacija, kuri lydėjo anų laikų Kauno Žalgirio ir Maskvos CSKA rungtynes. Ten viskas buvo aišku. Lietuviai prieš rusus. Ir retas kuris padorus Tarybinės Lietuvos gyventojas lietuvis būtų prieštaravęs „chuliganizmo” atvejams tų rungtynių metu. Kaip retas, kuris būtų nepateisinęs banalios dainelės „viens su puse du su puse graži Lietuva be rusų”, skanduojamos Vilniaus Žalgiriui lošiant su kokiu nors Maskvos Spartaku ar Dinamo. Giliau į šią temą lįsti čia nėra prasmės.

Nes žymiai reikšmingesnis yra antras dalykas. Filmas „Football factory” yra meno kūrinys. Tai nėra dokumentika. Tikrovės jame yra tiek pat, kiek ir eiliniame amerikoniškame seriale apie kokio nors San Francisko policijos departamento darbą arba viename iš daugelio filmų apie mafiją. Kažkodėl niekas, žiūrėdamas „Sopranus” negalvoja apie tai, kad čia pavaizduotas realus mafijos gyvenimas. Kažkodėl niekas nekaltina šio serialo kūrėjų dėl to, kad jie propaguoja gyvenimą, paremtą prievarta ir nelegaliu verslu. Visi supranta, kad tai yra meno kūrinys (tegul tai būna pramoginis kūrinys), todėl viskas, kas jame vaizduojama yra sąlygiška ir iš piršto laužta. Todėl aš drįsčiau teigti, kad „Football factory” su realiomis futbolo gerbėjų grupuotėmis turi tiek pat bendro, kiek ir „Sopranų” herojai su itališkos mafijos Amerikoje realybe. Galų gale, kokiame nors Melo Gibsono „Apokalipto” natūralistinės prievartos yra bent dešimt kartų daugiau, nei bet kuriame filme apie futbolą. Ir kai tą suprantame, tokius filmus kaip „Football factory” tampa lengviau ne tik žiūrėti, bet ir vertinti.

Taigi. Kaip jau visi galėjote suprasti, šis filmas yra paremtas Johno Kingo to paties pavadinimo knyga. Tačiau jei tikitės ir tos pačios istorijos – nusivilsite. Toji knyga apskritai kažin ar gali būti tiesiogiai perkelta į kiną, nes ji – labiau dienoraščio formato. Joje yra daugiau minčių, nei veiksmo. Kinui tas netinka.

Todėl statant šį filmą buvo iš esmės parašytas naujas scenarijus, kuriame išliko tik bazinė knygos struktūra ir vienas kitas siužetinis elementas. Kai perskaitai knygą, galvoji, kad ją sudaro 80 proc. minčių apie įvairiausius dalykus ir 20 proc. futbolo ir su juo susijusių įvykių. Stebėtis nereikėtų, kad filme šie procentai apsiverčia aukštyn kojomis. Kinas yra veiksmo menas, todėl jame turi kas nors vykti. Prie alaus bokalo sėdintis ir pusvalandį apie gyvenimą postringaujantis žmogus niekam nebus įdomus.

Štai dėl to pradėjus filmą žiūrėti apima lengvas nusivylimas. Taip, filmas iš tikro puikiai padarytas. Savo eksperimentiniu filmavimo ir montažo stiliumi, energingu garso takeliu primenantis kad ir „Lok, stok ir ….” – nepamenu, kaip tas pavadinimas baigiasi lietuviškai, bet jūs žinote, ką aš čia turiu omeny. Tačiau jei filmą žiūri iškart perskaitęs knygą, jis ima rodytis gan plokščias ir tiesmukas jos šešėlis. Aišku, su knygų vertimu kino filmais dažnai tai nutinka – tiesiog dėl to, kad knygos, labiau besikreipdamos į mūsų vaizduotę, sukuria gerokai erdvesnį pasaulį, nei gali filmai, kurie labiau pagrįsti tiesioginiu vizualiu efektu.

Bet pamažu „Football factory” įsibėgėja ir įtraukia. Įvykiai keičia įvykius ir tie įvykiai beveik visada sukasi apie „užklasinį” vaikinų gyvenimą. Normalus gyvenimas tik karts nuo karto įkiša nosį tam, kad dar labiau pabrėžtų tai, kokią svarbią vietą šių britų dienoje užima futbolas ir visi su juo susiję nuotykiai. Eilinis vakaras bare virsta košmaru, kai paaiškėja, jog pagrindinis herojus ir jo draugelis apsilanko namuose pas priešininkų kompanijos nario seserį.

Filme yra žymiai mažiau svarstymų apie pasaulio prasmę nei knygoje. O ir juos dažniau išreiškia atsitiktiniai personažai – pavyzdžiui, herojaus senelis ar taksistas. Tačiau pamažu, iš atsitiktinių užuominų ir nutikimų formuojasi svarstymas apie tokio gyvenimo prasmę ir klausimas apie tai, ar nuotykių sukeliamas adrenalinas yra vertas grėsmės gyvybei ar galimybės sėsti į kalėjimą, kurią tie nuotykiai nuolat žada.

Aišku, būtų sunku tikėtis, kad šis filmas pasibaigtų optimistine ir teisuoliška gaida. Tokiu atveju visi klausimai jo metu keliami nueitų šuniui ant uodegos. Gyvenimas nėra vien juodas ir baltas, jame gausu niuansų. Todėl žymiai smagiau, kai meno kūrinys leidžia tau pačiam pasidaryti išvadas, vietoje to, kad pateiktų sukramtytą ir suvirškintą atsakymą. Tuo tegul užsiima laikraščiai ir televizijos.

Spardom kamuolį toliau

Sūduva toliau žaidžia draugiškas. Trečiadienį, 13 val. su Ekranu, o šeštadienį, 11 val. – su Vėtra. Faktas, kad pirmas rungtynes pamatys mažai, o antras – greičiausiai panašus kiekis žmonių, kuris žiūrėjo ir žaidimą su Tauru. Įdomu, ar bus kas nors naujo Sūduvos žaidime, ar tai bus dar dveji „susirinko draugai paspardyti kamuolio” stiliaus įvykiai?

Keistai tos draugiškos skamba. Iš vienos pusės – lyg ir normalu tai daryti. Draugiškos rungtynės – vienas esminių pasirengimo sezonui elementų. Tačiau pirmųjų rungtynių su Tauru kontekstas buvo keistokas. Abiejų komandų treneriai pripažino, kad tiek Sūduva, tiek Tauras ką tik susirinko po atostogų, kad praktiškai nesitreniravo ir kad suvažiavo paspardyti kamuolio savo malonumui.

Jeigu taip yra iš tikro (o žaidimas, ypač Sūduvos, tai liudijo), tuomet labai sunku įžvelgti tokių rungtynių prasmę. Draugiškos rungtynės tarsi skirtos tam, kad būtų bandomos įvairios trenerių vizijos, kad būtų formuojamas būsimas komandos žaidimas, kad būtų rastos vietos naujokams, kad žaidėjai įsisavintų naujas misijas, kurios jiems tenka dėl to, kad sudėtis smarkiai keičiasi. Jeigu viso to nėra, tuomet lieka draugiškas, tačiau beprasmis kamuolio paspardymas. Lyg ir nieko baisaus iš pirmo žvilgsnio – tegul sau spardo tą kamuolį. Vis viena treniruotis reikia. Tačiau jei komandai nėra keliami jokie uždaviniai, jei draugiškos rungtynės nėra tam tikro treniruočių etapo finalas, tuomet yra nemažai rizikos, kad komanda regresuos vietoje to, kad progresuotų. Viena, tokios rungtynės grasina traumomis. Antra, bet kaip žaidžianti komanda gali įgauti blogų įpročių, kuriuos paskui išmušti bus labai sunku.

Kad ir kaip bežiūrėtum, jau pirmose rungtynėse norėjosi aikštėje matyti kokį nors trenerio planą – ne tik savo malonumui bežaidžiančius 11 jaunuolių. Plano nebuvo, ką po rungtynių patvirtino pats treneris. Ar pusantros savaitės treniruočių pakanka, kad tas planas atsirastų? O štai tas bus aišku rytoj arba – kas būtų žymiai realiau – šeštadienį.

Po čia vykusių diskusijų, lyg ir aišku, ko labiausiai reikia Sūduvai. Pirmiausia, reikia tarp turimų žmonių rasti lyderį, kuris būtų komandos variklis. Kuris dirbtų aikštės centre ir sujungtų gynybą su puolimu. Tai gali būti nelengva, tačiau be jo sunku įsivaizduoti kokybiškesnį žaidimą. Žaidimas privalo turėti dirigentą. Kitu atveju, matysime ne muziką, o atskirų grojikų chaotišką muzikavimą.

Antra, akivaizdu, kad turi keistis Sūduvos žaidimo stilius. Jis jau pernykščio sezono pabaigoje buvo gerokai aptirpęs, o šiemet, kai pasikeitė kone pusė komandos, kažin ar bus atlikėjų, kurie galėtų Gabrio laikų Sūduvos žaidimo stilių atgaivinti. Galima čia klausti ir apie tai, ar to gaivinimo apskritai reikia. Komanda šiemet yra kitokia. Iš esmės kitokia. Ji yra smarkiai lengvesnė. Sūduvoj praktiškai nebeliko žmonių, kurie, pavyzdžiui, galėtų sėkmingai kovoti „antrame aukšte”. Komanda tikrai bus mažiau techniška – jaunimui akivaizdžiai trūksta elementarių įgūdžių, be kurių šiuolaikinis futbolas tiesiog neįsivaizduojamas. Komandoje neliko žmonių, turinčių kokių nors specifinių, ypatingų sugebėjimų, kuriuos galima būtų įdomiau išnaudoti. „Antro aukšto” problemą jau minėjau. Tačiau jų yra daugiau. Nėra žmonių, kurie galėtų efektyviai mušti standartinius smūgius. Nėra žmonių su ypatingais individualios technikos sugebėjimais. Nėra labai greitų žmonių. Nėra žmonių, genialiai matančių kolegų judėjimą aikštėje. Toks jausmas, kad šiemetinę komandą sudaro tie žmonės, kurie paprastai dirba juodą darbą ir leidžia keliems „atlikėjams” užbaigti visos komandos pastangas rezultatyviais veiksmais.

Todėl žaidimas ir turėtų būti kitaip organizuojamas, nei pernai. Tokia štai yra mėgėjo nuomonė. O į klausimą „ką daryti?” atsakymą, viliuosi, duos profesionalai.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits