Knyga: Modern Football Is Rubbish

mfr-1

Ech… myli tie anglai futbolą. Mėgsta apie jį pakalbėti ir netgi smagiai parašyti. Ant smūgio pervariau visai naują rašliavą iš ūkanotų salų. Užverčiau paskutinį, 218 puslapį ir supratau – gaila, kad toji knygiūkštė taip greitai pasibaigė. Gaila, nes tema – šiuo metu labai smagi, parašyta lengvai ir su krūvom humoro, o ir pati knygos struktūra – tiesiog tobulai tinkanti šiuolaikiniam žmogui, prie knygos galinčiam prisėsti priešokiais, karts nuo karto.

Labai į temą tokius skaitalus skaityti šiandien, kai lietuviškas futbolas beviltiškai blaškosi, mėgindamas suvokti, kas jis toks yra ir kaip viskas pas mus turėtų atrodyti. O ir diskusijos apie futbolą pas mus vyksta dažnai taip, kad atrodo, jog šis žaidimas buvo išrastas prieš 5 metus. Todėl ir smagu paskaityti mintis žmonių iš šalies, kurioje futbolas – gerokai per šimtmetį persiritęs senukas, matęs ir šilto, ir šalto.

Apie autorius daug žinių nėra. Faktas, kad abu jie – energingi futbolo mylėtojai. Abu studijavo istoriją, tačiau vienas šiandien dirba dizaineriu, o kitas – restorano vadybininku. Nick Davidson jau yra vieną knygą parašęs, bet abejoju ar mes ją skaitysim – nes ji yra skirta jo mylimam Watford klubui. Trumpai apie juos pasiskaityti galima knygai skirtame tinklapyje. Nors ir to skyrelio humorą supras tik tas, kas knygą jau bus skaitęs.

Knygos temą puikiausiai nusako pavadinimas. Iš vienos pusės – tai yra knyga apie tai, kas yra šiuolaikiniame futbole blogo. O tam blogiui nustatyti autoriai naudoja vieną paprastą įrankį – nostalgiją. Šiandien yra taip ir tai yra blogai, nes anksčiau buvo priešingai ir tai buvo akivaizdžiai geriau.

Knygą persmelkusi nostalgija yra šioks toks slenkstis, kurį turi peržengti tokių šalių kaip Lietuva skaitytojas. Nemažai specifinių dalykų, apie kuriuos čia rašoma, mums nėra žinomi. Kai kurie jų būdingesni Vakarų futbolui, kiti – dar siauresniu keliuku veda prie to, kas egzistavo tik Anglijoje. Faktas, kad švelniais jausmais persmelktas skyrelis apie kokį nors aštuntame dešimtmetyje egzistavusį vaikams skirtą futbolo komiksą mums yra totaliai nesuvokiamas.

Bendresnio pobūdžio nostalgija taip nėra lengvai sukramtoma. Mes nelabai kur tos nostalgijos galime ieškoti. Lietuviškas futbolas vis dar keliais dešimtmečiais atsilikęs nuo to, ką knygos autoriai vadina „modern football“, o prisiminti mums nelabai yra ką. Nebent minias, besistumdančias prie Žalgirio stadiono Vilniuje prieš eilines TSRS čempionato rungtynes. Taip, tuomet būdavo gerai. Tie, kam yra tekę buvoti tų laikų Žalgirio stadione žino, ką reiškia žiūrėti futbolą, kai tavo komandos priešininkas yra Priešas visais įmanomais, tiek sportiniais, tiek politiniais ar šiaip visuomeniniais lygmenimis (turiu omeny, pavyzdžiui, Maskvos Spartaką ar Minsko Dinamo). Tik visi mes puikiai suvokiame, jog tie „geri“ laikai nebesugrįš ir kažin ar atsirastų bent vienas blaivaus proto žmogus, kuris to norėtų. Kad ir kokie futbolo maniakai būtume, vis tik geros futbolo rungtynės ir valstybės nepriklausomybė yra nesulyginami dalykai. Taip kad atsispirti lyg ir nėra kur. Juolab, kad skaitant komentarus apie šiandienines Žalgirio batalijas, yra akivaizdu, kad to klubo istorija groja toli gražu ne visiems. Kad ir kaip man būtų keista, bet daugumai Žalgiris – eilinis A lygos klubas. Lyg istorija būtų prasidėjusi tik 1990.

Tačiau Nickas ir Šonas rašo taip lengvai ir smagiai, kad visus dalykus, kurių neesame išgyvenę, lengvai prašoki. Jie netrukdo džiaugtis kitais skyriais, kuriuose dėstomos mintys yra suprantamos ir aiškios. Keliaudamas iš puslapio į puslapį, pradeda įsijaust ir į tą britišką požiūrį į futbolą, kuris yra pagrindinis šios knygos siūlas.

Požiūris rimtas, gilus, pakaustytas istorijos, teorijos ir šiandienos reikalų puikaus išmanymo. Ir, tuo pat metu, kiaurai persmelktas humoro. 

O knygos struktūra tiesiog tobula. Kaip jau rodo pavadinimas, čia buvo pasirinktas abėcėlinio temų išdėstymo kelias. Tačiau autoriai šios taisyklės griežtai nesilaiko. Abėcėlei paklūsta skyrelių pavadinimai. Tačiau jie tokie vaizdingi, kad jokiai aiškiai suvokiamai logikai nepasiduoda. Belieka tiesiog keliauti iš skyriaus į skyrių. Tačiau nuo to tik smagiau. Gali knygos pora dienų į rankas nepaimti, tačiau prie jos sugrįžęs nejausi jokio diskomforto dėl to, kad pamiršau siužeto seką. Gali netgi skaityti atsiversdamas bet kurį puslapį – kiekvienas fragmentas yra savarankiškas, su aplinkiniais praktiškai nesusijęs ir prie likusios knygos jungiasi tik bazinės temos – „kaip buvo gerai anksčiau ir kaip yra nelabai gerai šiandien.

>>>

Knyga prasideda ne kuo kitu, o tiesiu spyriu į FIFA klyną. Pradeda nuo žiemą vykstančios Afrikos tautų taurės ir Europos didžiųjų klubų spaudimo kelti šias varžybas į kitą laiką, nes jiems vidury sezono į savo rinktines tenka paleist nemažai žaidėjų. FIFA jau pareiškė norą, kad toji afrikietiška taurė nuo 2016 metų būtų iš žiemos perkelta į birželį, kai dauguma Europos superklubų ilsisi. Afrikai žaisti vasarą būtų absurdas, nes tam tuomet trukdo įvairios klimato problemos. Vyrukai šaiposi ir iš klubų, ir iš FIFA, primindami labai įdomų faktą. Pasirodo, pirmasis Afrikos tautų futbolo čempionatas buvo surengtas 1957 metai – trimis metais anksčiau, nei įvyko pirmasis atitinkamas Europos čempionatas. Tai ar iš tikro turi Afrika taikytis prie Europos superklubų pageidavimų?

Panašiai dėliojasi ir dauguma kitų knygos skyrelių. Nagrinėjama ne tik šiandieninė problema, bet ir jos istorinis kontekstas, kuris ir parodo, jog dabartinio futbolo biurokratai yra linkę dažnai priimti klaidingus sprendimus.

Didžiausias mano džiaugsmui knyga baigiama dviejų „Z“ skyreliu, skirtu Zinedinui Zidanui. Kiekvienas, futbolo besidomintis bent penkerius metus iš karto supras, kad čia bus kalbama ne apie šio futbolininko sugebėjimus, o apie vieną vienintelį smūgį (galva), kuriuos jis skambiai užbaigė savo karjerą. Tiesa, knygos autoriai pernelyg nesigilina į šį faktą. Jie tiesiog pasijuokia iš viso po tų rungtynių kilusio šaršalo ir primena, kad šis futbolininkas tikrai nebuvo angeliukas, o toji raudona kortelė, gauta Pasaulio čempionato finale buvo 14 per jo karjerą. Galų gale, juk tas šaršalas iš esmės ir lėmė, kad Zidanas vis dar prisimenamas. Aš būčiau linkęs tą faktą labiau sureikšminti. Aš sakyčiau, kad tai apskritai buvo vienas įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio futbolo nutikimų – ypač turint omeny kontekstą. Juk tai buvo didžiausios pasaulio futbolo šventės aukščiausias akcentas, kurį per teliką matė milijonai. Man tai buvo ne tik įvykis, bent truputį atgaivinęs šiaip jau žvėriškai nuobodų čempionatą (kur buvo daugiau kalbos apie tai, kokias premijas savo žaidėjams moka valstybės, nei apie patį futbolą) ir vienas iš smagiausių smūgių į šiuolaikinio futbolo pilvą (o čia jau turiu omeny tą „turtą“, kurį Zidanas ir jo komanda prarado kartu su jam parodyta raudona kortele). Tuo tarpu čia aprašomos knygos autoriai ir šį skyrelį, ir visą knygą pabaigia dar vienu biurokratiniu futbolo anekdotu. Ko gero tik FIFA galėjo paskirti trijų rungtynių diskvalifikaciją žaidėjui, kuris jau buvo paskelbęs apie savo profesionalios karjeros pabaigą!

Štai tokie yra kraštiniai šios knygos taškai. O tarp jų – daugybė įdomybių. Paminėsiu keletą jų, tas, kurios ir mums gali būti įdomios ir kurios turi potencijos plėsti ir lietuvišką futbolo suvokimą.

Taigi, pradedu. Be didelių komentarų. Metu jas jums, o jūs galvokite patys. Kaip ir knygoje, šie fragmentai išdėlioti atsitiktine tvarka. Net abėcėlinio principo nebeliko – juk verčiant iš vienos kalbos į kitą daug kas keičiasi.

>>>

Žvaigždės. Kadaise mylimas futbolistas gyveno taip, kaip ir jį garbinantis komandos gerbėjas, kuris vis dar turėjo galimybę sutikti futbolistą savo rajono parduotuvėje. Faktas akivaizdus, visiems žinomas ir tiesiai šviesiai kalbantis apie abejotinus šiuolaikinio futbolo finansus – nuo žaidėjų algų iki bilietų į rungtynes. Be abejo, kalba čia eina apie Angliją, Italiją, Vokietiją, Ispaniją… Tikrai ne apie Lietuvą. Galime džiaugtis, kad šia prasme gyvename akmens amžiuje. Taip, kai kurie futbolininkai uždirba daugiau nei mes. Bet tas „daugiau“ ne toks jau ir didelis (nors  marijampoliečiais stadione ir mėgsta aptarti vieno ar kito komandos lyderio mėnesinę algą). O ir apsauginiai mūsų žaidėjų nesaugo – aš vis dar prisimenu vienas iš šių metų draugiškų rungtynių Marijampolės manieže, kur, turėdamas drąsos bei įžūlumo, galėjai laisvai pasišnekučiuoti ne tik su visomis Sūduvos ar FBK komandomis, bet ir su Lietuvos rinktinės treneriu bei abiejų komandų prezidentais.

>>>

Pralinksmino mane skyrelis apie futbolininkų autobiografijas. Taip, tai ir vėl yra dalykas, kuris Marijos Žemėje neegzistuoja. Buvo laikai, sako autoriai, kai žaidėjas kantriai sulaukdavo savo karjeros pabaigos ir tik tada pradėdavo galvoti apie knygą. Dabar gi, piktinasi jie, vidutinis autobiografiją leidžiančio futbolininko amžius yra 24-eri metai (ir tuoj pat linksmai prisipažįsta, kad spėjo „iš akies“). O pralinksmino mane dešimt taisyklių, kurios, anot autorių, gali būti pastebimos visose vidutinio lygio dvidešimtmečių „autobiografijose“. 1. Žaidžiau futbolą gatvėje (daug). 2. Patekau į mokyklą. Mokyklos nemėgau. Buvau mokyklos komandos kapitonas. Įmušiau 376 įvarčius per vieną sezoną. 3. Iš mokyklos mane išmetė. 4. Patekau į vietos komandos dublerius. 5. Prasimušiau į pagrindą. 6. Prasimušiau į Anglijos rinktinę. 7. Susiradau visuomenėje garsią merginą.  8. Nuėjau „į kairę“ ir buvau pagautas.   9. Neįmušiau 11 m budinio ar gavau raudoną kortelę Pasaulio čempionato finale. 10. Pasirašiau šešių nulių vertės kontraktą su leidykla.

Beje, į tą patį puodą autoriai sumeta ir pastarąjį dešimtmetį madingas ir gausiai leidžiamas knygas apie futbolo finansinius reikalus. Knygos greičiausiai yra puikios, sako jie. Tik mes nė vienos jų neskaitėme, priduria. Nes nereikia būti ekonomikos profesorium, kad pasakytum, kas yra blogo su šiuolaikiniu futbolu. Pinigams jame suteiktas pernelyg reikšmingas vaidmuo.

Komandinės maudynės. Čia maudosi Ipswich Townas 1938 metais. Foto iš David Goldblatt knygos "The Ball is Round. A Global History of Football"

Komandinės maudynės. Čia maudosi Ipswich Townas 1938 metais. Foto iš David Goldblatt knygos "The Ball is Round. A Global History of Football"

Prajuokino mane ir dar vienas nostalgiškas knygos autorių prisiminimas, mums ko gero apskritai nesuvokiamas. Bendros futbolistų maudynės po rungtynių. Šiais laikais niekas kartu nesimaudo, tačiau, kaip su šypsena rašo knygos autoriai, kadaise vaikai futbolininkais svajojo būti ir dėl to, kad kartą per savaitę su komandos draugais galėtų įlįsti į didžiulę vonią. Niko ir Šono teigimu – didžiulė bendra vonia buvo tas dalykas, apie kurį kadaise vaikai ilgai kalbėdavo, grįžę iš ekskursijos po Vemblio stadioną.

Toliau. Štai mes skundžiamės, kad aikštės mūsų stadionuose prastos. Arimais jas vadinam. Raudonuotam iš gėdos, kai į svečius atvažiavę prancūzai ar italai rauko savo nupudruotas nosytes lietuviškus grumstus stadionuose spardydami. O va štai Nikas ir Šonas su meile ir nostalgija prisimena tuos laikus, kai žalios ir gražios žolės Anglijos stadionuose būdavo tik pora pirmųjų čempionato turų (primenu, čempionatas ten vis dar prasideda rudeniop ir trunka visą žiemą). O paskui prasidėdavo žaidėjų bei komandų išbandymai purvu. Purvas dažnai sulygindavo komandų pajėgumus, tačiau, kaip tikina Nikas bei Šonas, tikrieji futbolo genijai mokėdavo savo talentą parodyti ne tik ant išpuoselėtos žolytės, bet ir giliame purve. Futbolas be žolės, jie sako, atskirdavo tikrus vyrus nuo berniukų. Neplėtosiu šios temos, nors ji ir yra įdomi. Idealiai žalia žolytė (ir niekam jau neberūpi – dirbtinė ji ar tikra) yra ko gero vienas iš ryškiausių bruožų, skiriantis kapitalistinį, modernųjį futbolą nuo to, kuris vis dar lošiamas tokios valstybėse kaip mūsų. Tai gal neverta ašarų lieti dėl tų prastų aikščių? Juk visi tylomis džiaugiamės, kai burtai lemia stipriausiems mūsų rinktinės priešininkams į Lietuvą atvykti lapkritį ar kovą. Gal dar pasidžiaukime kurį laiką futbolu ant tokių aikščių, kokios buvo daugiau nei šimtmetį naudojamos. O tada jau persikelkime ant šiuolaikiško žolės parketo.   

Tokio futbolo ilgisi knygos autoriai. Nieko kito nebeliko, kaip parodyti knygos viršelį iš arčiau.

Tokio futbolo ilgisi knygos autoriai. Beliko, kaip parodyti knygos viršelį iš arčiau.

Nors dažniausiai šie vaikinai gręžia galvas atgal ir žvalgosi, kaip buvo gerai prieš 20 metų, kartais jie mesteli žvilgsnį ir į ateitį. Pavyzdžiui, štai kokią FIFA  reformą jie siūlo. Reformos esmė – sugrąžinti futbolą į FIFA. Jei futbolo reikalus sprendžia beveidžiai biurokratai, kodėl gi neatidavus šio darbo į žmonių, kurie iš tikro yra žaidę futbolą rankas? Blogiau vis viena nebus. O kad taip atsitiktų, knygos autoriai siūlo įvesti privalomą uniformą visiems FIFA tarnautojams. Be abejo, toji uniforma – futbolininko apranga, kuri turėtų rodyti kokiame klube vienas ar kitas FIFA tarnautojas pasiekė futbolo aukštumų (tai gali būti mokyklos komanda, arba kokios nors legendinės rinktinės uniforma, kaip nutiktų Mišelio Platini atveju). Futbolas, knygos autorių manymų, turėtų būti ir esminis sprendimų priėmimo įrankis. Kyla klausimas? Tuoj pat besiginčijančios pusės pasidalina į dvi komandas ir futbolo aikštėje išsiaiškina, kas yra teisus. Beprotybė? Gal ir taip. Tačiau šiandieniniai futbolo valdininkai taip pat labai dažnai elgiasi kaip žmonės, kuriems rūpi viskas, tik ne futbolas.  

>>>

O tada Nikas ir Šonas paleidžia pora jumoristinių strėlių link Nicko Hornbio, kurio knygą Fever Pitch turėjau garbės ir aš šiame bloge aprašyti. Abu vaikinukai pripažįsta, kad 1992 metais išleista knyga – viena geriausių apie futbolą. O Nicką kaltina stipriai prisidėjus griaunant darbininkiškas futbolo tradicijas ir prigimtį. Po šios knygos, anot Niko ir Šono, futbolu susidomėjo viduriniosios klasės atstovai ir visokio plauko inteligentai. Staiga tapo nebegėda ne tik eiti į futbolą, bet ir viešai kalbėti apie meilę jam. Ši viduriniosios klasės meilė futbolui, taip netikėtai tapusi vieša, žengė koja kojon su bendra futbolo komercializacija. Vidurinioji klasė buvo ta, kuri turėjo pakeisti tradicinius futbolo lankytojus darbininkus tuomet, kai pastariesiems tapo nebeįkandamos bilietų kainos. Gal ir taip, gal ir ne. Sunku pasakyti, kiek Nikas su Šaunu čia kalba rimtai, kiek juokauja. Greičiausiai – per vidurį, kaip ir visur kitur šioje knygoje. Faktas yra vienas. Istoriją studijavusius ir visai padorius darbus turinčius šios knygos autorius kažin ar pavadinsi darbininkų klasės atstovais…

>>>

Antroje knygos pusėje pagaliau ateina Čempionų lygos eilė. Sunku būtų patikėti, kad šis euroturnyras galėtų būti neužkabintas tokioje knygoje. Kaip visada – pradžiai truputį istorijos. Gal kai kam ji žinomą, o man buvo nauja ir naudinga (nes anksčiau net į galvą neatėjo imti ir domėtis, kaip atsirado šiame pasaulyje Čempionų lyga). Taigi, nuo 1955 iki maždaug 1991 buvo žaidžiama Europos taurė, kuriame dalyvavo šalių čempionai. Naudotas paprastas principas „laimi – eini toliau“. Vėliau prasidėjo eksperimentai, atsirado grupiniai turnyrai (o kaip kitaip surinksi daugiau pinigų stadionuose ir iš televizijos?), turnyras oficialiai buvo pavadintas Čempionų lyga (1992-93) ir galų gale 1997-98 įvyko didysis lūžis – kai kurioms šalims buvo leista į turnyrą siųsto po dvi komandas. Čempioniško principo nebeliko. O komandų pasirodymą ankstyvosiose turnyro stadijose ėmė lemti ne tuometiniai pasiekimai, o UEFA įvesta koeficientų sistema (žinome ją, kiekvienas metais mėginam suprast, kaip ten viskas skaičiuojama). Sportinis principas iš esmės buvo nužudytas. Ir kadangi knygos autoriai nesitiki jokių pokyčių (Platini siūlymas sumažinti kai kurių šalių Lygoje dalyvaujančių komandų skaičių iki trijų sukėlė didžiulį pasipiktinimą), siūlo siųsti galinguosius Europos klubus velniop ir įkurti jiems kokią nors Europos Super Lygą. Tegul žaidžia ten ir nekliudo normalioms komandoms grįžti prie padoraus sportinio principo. Svajoja gi tie vyrukai ir vėl savo tėvynėje pamatyti kokią Crevena Zvezdą ar Steaua.    

>>>

O ar prisimenat vimpilus, kuriais kadaise apsikeisdavo komandų kapitonai prieš teisėjui metant monetą? Galvojau ir nelabai prisiminiau ar pas mus dar tos tradicijos laikomasi. Lyg ir pamenu, kad eurotaurėse Sūduvos kapitonas kažką davė priešininkui, bet gali būti, kad ir klystu. Kaip bebūtų, Nikas ir Šaunas, pripažindami, kad vimpilai buvo totaliai beprasmiški, vis viena apgailestauja, kad jie išnyko iš šiuolaikinio futbolo. Beje, vieną tokį iš Sūduvos pusės visai netyčia aptikau ybėjuje. Pardavinėja jį lenkas. Įdomu, iš kur jis gavo?

O jei nereikia vimpilo, gal norėtumėte komandos marškinėlių? Anglai gali piktintis dėl to, kad normalios komandos oficialūs marškinėliai kainuoja apie 40 svarų. Pusantro šimto litų, kitaip tariant. Kodėl? Nes tai yra tokie pat aukščiausios mokslinės kokybės, ypatingu būdu prakaitą sugeriantys marškinėliai, kuriuos futbolininkai vilki aikštėje. Kam vis to reikia? Juk šie marškinėliai skirti vaikams ir alų mėgstantiems apkūniems vyriokams. Tai štai ir klausia knygos autoriai – kam pirkti oficialius, jeigu lygiai taip pat atrodančius už keturiskart mažesnę sumą gali įsigyti tame pačiame ybėjuje. Na ir kas, kad jie pasiūti Tailande. Aišku, anglai gali piktintis kainomis. O mums belieka piktintis, kad komandos marškinėlių apskritai įsigyti neįmanoma. Pernai berods pardavinėjo Sūduvos atributiką vienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje (!!!!). Teko joje lankytis šiemet. Nebuvo nieko ir pardavėjos neryžtingas „galima užsakyti“ manęs neįtikino. Beje, kitoje vietoje autoriai siūlo panašiu būdu spręsti ir šiandieninių komandų marškinėlius bjaurojančių logotipų problemą. Jiems gerai – jie turi pakankamai firmų, kurios gamina istorinius, senuosius komandų marškinėlius. Jiems gerai… Gal kas žinot, kaip atrodė Sūduvos marškinėliai prieš 20 metų? Aš nežinau, nors sužinoti labai norėčiau. Ir mielai įsigyčiau kopiją marškinėlių, kuriais 1975 metais Sūduva laimėjo bronzos medalius. Jaučiu, net tuos 40 svarų sumokėčiau.

>>>

Nikas bei Šonas pamurma ir ant šiandieninių komandų, kuriose – kelios dešimtys žaidėjų. Ir primena, kad prieš 40 metų Liverpulis tapo Anglijos čempionu, viso turnyro metu turėdamas tik 14 žaidėjų. Taip pat primena vieną tos komandos futbolistą, kuris iš eilės, nė vienų nepraleisdamas, sužaidė 365 rungtynes. Tai yra aštuoni sezonai. Aštuoni sezonai ir nė vienų praleistų rungtynių. Šiandien yra kitaip dėl to, kad mūsų laikų žaidėjai trapūs lyg krištolas, spėja knygos autoriai. Jie visada yra traumuoti. Sunku šiandienos komandose rasti žmonių, kurie atlaikytų visą sezoną be traumų. Ar jie teisūs? Galbūt. Koks skirtumas, galų gale.

>>>

Be abejo, knygos autoriai pasisako ir už stovimas tribūnas. Ar jie yra kokie ultros? Juk to galėtum tikėtis iš panašius pageidavimus reiškiančių žmonių modernaus futbolo laikas. Kas dar norėtų per rungtynes stovėti, kai galima patogiai pasėdėti? Paprastai teigiama, kad stovimos tribūnos išnyko saugumo sumetimais (čia, be abejo, prisimenama Hilsboro tragedija, kai stadione žuvo 96 Liverpulio gerbėjai – atrodo, kad nėra įmanoma parašyti Anglijoje knygą apie futbolą ir nepaminėti to įvykio). Tačiau autoriai iškart primena Bundeslygą, kur stovimos tribūnos egzistuoja iki šiol (nežinau, netikrinau, belieka autoriais pasitikėti). Kitaip tariant, vokiečių čempionate stovėti tam skirtose tribūnose yra legalu. O esmė tame, kad nemažai stadionų turi lengvai montuojamų kėdžių sistemas, kurios leidžia per kelias dienas stovimas tribūnas užpildyti kėdėmis ir taip atitikti UEFA tarptautinius reikalavimus. Kodėl knygos autoriai balsuoja už saugias stovimas tribūnas? Todėl, kad tai tiesiogiai įtakoja atmosferą stadione ir sudaro sąlygas didesniam žmonių kiekiui patekti į rungtynes – tose tribūnose jų telpa daugiau, o bilietai paprastai kainuoja mažiau.  

>>>

Mes keletą metų piktinomės tuo, kad A lygos rungtynės buvo žaidžiamos darbo dienomis. Gerai jei vakare, bet juk žaisdavo ir vidurdienį. O štai Alanas su Šonu piktinasi, kad šiais laikais apskritai neaišku, kad futbolo rungtynių gali tikėtis, nes jų laiką sprendžia televizijos. Amžiną atilsį tiems laikams, kai visas futbolas Anglijos vykdavo arba trečia valandą šeštadieniais, arba 19.30 / 19.45 val. trečiadieniais. Net jei oficialusis tvarkaraštis sudaromas padoriai, vėliau dėl TV užgaidų jis stumdomas bet kaip. Gerai šie du vaikinai sako – „futbolas nėra hobis, tai – religija. Todėl tikintieji turėtų visada kuo tiksliau žinoti, kur ir kada jie gali pagarbinti futbolo dievus.

>>>

Ir nors tokius trumpučius pasakojimus būtų galima tęsti ir tęsti, aš vis tik viską užbaigsiu. Juk reikia kada nors baigti… Baigsiu optimistine gaidele, kurią į knygos pabaigą pagaliau pagavo ir jos autoriai. Jei žiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, mintija Nikas ir Šonas, atrodytų, kad Anglijoje tėra viena lyga. Tačiau tai yra juoda netiesa. Anglijos yra apie 80 įvairaus rango lygų (bent taip jau teigia knygos autoriai). Aišku, čia patenka ir visos vietinės lygos, tačiau  – tame ir esmė. Mat knygos autoriai ne tik primena, jog vis daugiau žmonių atsisako šiandieninio „didžiojo“ futbolo spektaklio ir ima ieškoti nedidelių, žemose lygos žaidžiančių vietinių klubų. Todėl, kad ten šiandien yra įdomiau. Knygos autoriai primygtinai siūlo „išbandyti“ būtent tokį futbolą, garantuodami, kad ten niekas iš žiūrovo 40 svarų už įėjimą tikrai nepaims.

>>>

Štai tokia ta knygutė. Išvadų nebus, nes ir knygos autoriai jų nedaro. Išvadas galima pasidaryti ir pačiam.

Reklama

11 Responses to “Knyga: Modern Football Is Rubbish”


  1. 1 futboloverslas 2009-03-13 07:03

    Gera nuotrauka, kur sakoma, kad pasiilgo butent tokio futbolo :) Gali i Lietuva atvaziuoti cempionata pradzioje, tai visai realu, kad kazka panasaus pamatys :)

  2. 2 diletantas 2009-03-13 09:27

    del 20ies metu senumo marshkineliu…pamenu, buvau vaikigalis ir mum futbolo treniruotes vykdavo “rezervinej“ Suduvos stadiko aikshtej (uz tualetu)ir tai buvo kokie 1989-1991 metai.maciau kaip musu treneris kartu su tuomeciu komandos dirikiu,virshininku ,administratorium ar pan (nezinau oficialaus pareigu pavadinimo)pagrindinej tribunoj ant storu trikotaziniu marshkineliu (ta sezona jie buvo TAMSIAI MELYNI!!!!!!)patys dejo “trafaretus“ numeriam ir patys daze juos.o po to dziovinio sukloje tribunose…egzotika:) (dabartiniais mastais)

  3. 3 diletantas 2009-03-13 12:33

    beje, butu idomu is zmoniu prisiminimu ishgirsti-kiek jie pamena skirtingu suduvos marshkineliu spalvu.kaip ankstesniame komentare rashiau, pamenu net tamsiai melynus Suduvos marshkinelius.dar pamenu, kad suduva loshe ir geltonai-melyna apranga ir raudonai balta.

  4. 4 ponas pop 2009-03-13 12:51

    geltonai mėlyna buvo berods prieš pat išlendant į pirmą, o paskui į a lygą. ant tos knygutės apie marijampolės futbolo istoriją ketviro viršelio yra sūduvos fotkė su tokia apranga. kas juokingiausia, kad pavaizduotos rungtynės su vilkaviškiu, kuris vilki dabartinės sūduvos spalvų (raudona, balta, juoda) marškinėlius.

    žvelgantis po nuotraukas toj pačioj knygoj, dar senesnes nuotraukas, akivaizdu, kad marškinėlių dizainas pagerėjo, kai komandos “rėmėju“ tapo kažkoks ten audinių ar verpalų fabrikas (dabar nebepamenu kas ten per fabrikas, reikia pasitikrint):))

  5. 5 ponas pop 2009-03-13 12:52

    beje, turiu komercinį pasiūlymą – mielai nupirkčiau bet kokią seną sūduvos aprangą, ypač iš tarybinių laikų. jei kas turit tokią užsislėpęs ir nežinot, ką su ja daryti – kreipkitės. čia rimtas pasiūlymas.

  6. 6 playmaker-is 2009-03-13 15:51

    Ta geltonai mėlyną turiu :), nors ir ne tarybinė, bet anyway neparsiduoda :). Pamenu tas “viršelio“ varžybas. Jos buvo pirmos dar II lygos sezone. Paradoksalu, bet mes gavome jas nuo Vilkaviškio 2:3, nors varžovai tuos tris kartus aikštės vidurį ir buvo perėję :). Kaip bebūtų buvę istorijoje lieka tik rezultatas. Tuo metu buvo labai gajūs principai. Iš Gabrio lūpų labai dažnai galėdavai išgirsti frazę: kam bebūtų, bet Vilkaviškiui, Kazlam ir Kalvarijai pralošti negalite… Na, nelabai į temą aš čia, bet nepertoliausiai ir nukrypau :)

  7. 7 playmaker-is 2009-03-13 15:53

    Ponas pop, bliamba, juk galiu padovanoti, ne parduoti. Rimtai sakau. Sentimentų aš jai turiu, nepaneigsiu, bet tokiam entuziastui kaip tu su malonumu :)

  8. 8 Tikrasis Pele ( Ovidijus ) 2009-03-13 16:01

    O as , kiek atsimenu metu tiksliai negaliu pasakyt , bet kaymynas tuo metu lose uz suduva .
    Suduva berods lose Oramzinemis maikemis .
    Gal kas pamenat . ?

  9. 9 ponas pop 2009-03-13 16:25

    Playmakeri – labai malonu tokius štai žodžius skaityti. Brūkštelėk emailą – aš turiu dar geresnę idėją, kuri manau, yra iš serijos “ir vilkas sotus, ir avis sveika“:)))).

  10. 10 playmaker-is 2009-03-13 16:46

    Parašiau :)

  11. 11 Dalius 2009-03-14 00:48

    O kodėl aš neatsimenu išvis jokių Sūduvos aprangų?:) Treniruodavomės toje pačioje aikštėje už tualetų ir pagrindinėje, ir Vaciui pendelį esu mušęs, nes jie treniruodavosi po mūsų ir Vacys apšilimui mėgdavo “nu, vaikai, po pendelį“. Ir kamuolius per rungtynes padavinėjom. O aprangų nu niekaip neatsimenu :) Tik balta spalva vaidenasi kažkaip.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,450 hits