Archyvas pagal 2009 birželio

13: EKRANAS 2:2 SŪDUVA

Štai taip. Vis dar niekas nepaaiškėjo. Sūduva ir antrą ratą padarė lygiai tokį pat, kaip buvo pirmasis. Deja, iš mano senų ir didingų planų pasivažinėti iki Panevėžio gavosi šnipštas. O rungtynės, kaip galima suprasti, buvo tikrai vertos tos kelionės. Daug įdomaus, keisto ir netikėto jose nutiko. Deja, netgi dailiosios internetinės videotransliacijos stebėti nepavyko. Gėda, bet nieko nepadarysi.

Taigi, išvardinkime viską iš eilės. Pirmas stebuklas – Samusiovas grįžo. Kodėl nieks neaiškino ir, manau, neaiškins. Faktas, kad grįžo ir sužaidė. Klausimas tik ar nebus traumos gavęs. Antra, sudėtyje ir daugiau netikėtumų buvo. Giedriaus Slavicko net tarp atsarginių nebuvo. Ir jei visi tikėjomės starte matyti Krasnovskį, tai jį išvydome ir vėl tik antrame kėlinyje. Kaip atrodė Urbšys ir Zagurskas papasakos tie, kas matė. Net Brokas ir tas į aikštelę anksčiau Krasnovskio pasirodė. Gal ir keista, tačiau, žvelgiant į rezultatą, tokio keisto trenerio elgesio kritikuot negali. Mašina suveikė.

Trečia, Sūduva ir toliau, spėju, pirmauja daugiausia kortelių surinkusių komandų sąraše. Nežinau, ar kas nors yra skaičiavęs kiek A lygos komandos kortelių šiemet renka, tačiau ir be to esu tikras, kad Sūduva bus bent jau pirmam trejetuke. Aš tik nelabai susigaudau kaip ten LFF tas korteles skaičiuoja – ar skaičiuoja kiekvieno turnyro atskirai, ar viską bendrai sudeda. Bet kokiu atveju ir už šį kartą komandai ko gero baudą įpirdolins, o su LKKA pagaliau galės pailsėti iki šiol vienintelis komandoje visose šio sezono oficialiose rungtynėse žaidęs Povilas Lukšys. Įvarčius galės mušti jaunimas (jeigu tik tokio rasim, o gal su LKKA išvis be puolėjų žaisim???)

Ketvirta, vis tik negali nepasidžiaugti komandos stiprybe. Juk paskutines 12 min komanda žaidė devyniese prieš vienuolika. Turint omeny, kad Ekranas ką tik buvo praleidęs įvartį, spaudimas turėjo būti nežmoniškas. O vis tik atlaikė. Liūdesys Ekranui, džiaugsmas mums. Aš čia jau nekalbu apie tai, kad rungtynės buvo išvežtos pralaimint 0:2.

Apibendrinkim. Sūduva praleido šiandien pusę tiek, kiek buvo praleidusi iki šiol. Pokštas, visai neblogas pokštas. Įspūdingas Sūduvos rezultatas. Praleido, tačiau ir vėl nepralaimėjo. Pusė sezono – ir nė vieno pralaimėjimo. Aišku, dar liko LKKA, tačiau tik kažkoks košmariškas stebuklas tą Sūduvos pasiekimą galėtų sugadint. Situacija lentelėje kol kas nesikeičia. Tačiau jį gali Sūduvos labui šiek tiek tapti geresnė po paskutiniojo antro rato turo, nes jame santykius aiškinsis Sūduvos kaimynai – Vėtra ir Ekranas.

Štai taip. Ši savaitė bus pilna laukimo. Lauksim sekmadienio. Atsiprašau, pirmiausia lauksim ketvirtadienio, kai vyks Europos lygos pirmosios rungtynės. Paskui jau lauksim sekmadienio, kuris Sūduvai bus paskutinis pasispardymas prieš Europą. O dar labiau ir neramiau lauksim per šią savaitę žinių apie Sūduvos sudėties korekcijas. Lauksim, ar pasitvirtins gandai apie tai, kad komanda silpnės.

Reklama

Laukiam: Ekranas – Sūduva

Įtariu, visi jau žinote, tačiau dėl viso pikto priminsiu – Švyturiui LFF taurėje nenuskilo. Rungtynės baigės 2:2 (įvarčius Švyturiui įmušė dvi legendinės asmenybės – Vencevičius ir Larčenka), o pendelius geriau mušė Minija. Įdomu buvo išgirsti, kad už Švyturį lošė dar vienas žinomas personažas – Otavio Braga. Kam įdomu – gana išsamų reportažą su nuotraukomis galima rasti Minijos tinklapyje.

O mūsų tuo tarpu laukia dar vienos lemiamos rungtynės. Taip jau šiemet yra – kiekvieną ratą yra dvi lemiamos rungtynės. Iki šiol Sūduva žaidė tris ir visi žinome, kaip jos pasibaigė. Taigi, iš esmės pirmoje vietoje Sūduva laikosi dėl to, kad vis dar nėra pralaimėjusi.

Laikas nėra pats geriausias – prasideda sezono vidurio žaidėjų kelionės per klubus ir Sūduva, atrodo, bus viena iš tų, kurios sudėtis koreguosis. Greičiausiai į blogąją pusę. Komandoje jau lyg ir nebeliko Samusiovo. Oficialių pranešimų nebuvo, tačiau su Vėtra Mantas jau nebežaidė. Kažkas čia minėjo, kad Samusiovas keliauja į Dnipro klubą Ukrainoje, kur jau žaidžia kadaise Sūduvoje matytas Klimavičius, tačiau ir to klubo svetainėje jokios info kol kas nėra. Nieko nuostabaus – pas juos atostogos. Sklinda kalbos ir apie tai, kad komandoje neliks dar kelių pagrindo žmonių, kurių sutartys baigiasi liepos 1 dieną. Mėginta čia spėlioti, kas tie žmonės yra, tačiau aš magija neužsiimsiu. Beliko jau visai nedaug ir jei tos kalbos teisingos, tai šio savaitgalio rungtynės jiems greičiausiai bus paskutinės.

Ekrane panašiai ant lagaminų sėdi kelis sezonus ten lošęs estas Rahnas, kuris susirengė pasikaitinti Azerbaidžano saulėje. Buvo dar pranešimų apie tai, kad traumuoti yra du kiti Ekrano gynėjai – Nerijus Sasnauskas ir Dainius Gleveckas, tačiau, atrodo, jie žaisti jau galės.

Tad Ekranas drąsinasi kalbėdamas apie tai, kad žaidžiant namuose vienintelis teigiamas rezultatas yra pergalė, o Sūduvos treneriams, matyt, teks nelengva misija užsukti žmones rimtam žaidimui. Juk jei komandoje yra žmonių, kurie jau galvoja apie naujo klubo paieškas, jiems žaisti lengva nebus. Nes traumą gauti, kai iki tavo sutarties pabaigos liko kelios dienos niekas nenori.

Tikiuosi, starte matysime Povilą Krasnovskį. Sprendžiant pagal kelių paskutinių rungtynių žaidimo stilių, šis sprendimas būtų pats logiškiausias. Jaunas žaidėjas yra akivaizdžiai ant bangos ir savo forma lenkia kitus, vyresnius kandidatus į savo poziciją. Tikiuosi, kaip visada su Ekranu ypatingas rungtynes sužais Gardzijauskas ir Lukšys.

Štai tiek žinių ir naujienų. Laukiam sekmadienio.

LFF: Švyturys Kretingoje

Štai tokią Marijampolės Švyturio komandos nuotrauką gavau. Kaip suprantu, ji nėra naujausia - kai kurių žmonių komandoje jau nėra, kai kurių, kurie yra, nėra šioje nuotraukoje. Kas žino, šioje nuotraukoje ras pažįstamų veidų. Netgi tokių, kurie yra lankęsi Lietuvos rinktinėje.

Štai tokią Marijampolės Švyturio nuotrauką gavau. Ji nėra naujausia - kai kurių žmonių komandoje nebėra, kai kurių, kurie yra, nėra nuotraukoje. Kai kas nuotraukoje ras pažįstamų. Netgi tokių, kurie yra lankęsi Lietuvos rinktinėje.

Broliai, rytoj trečiadienį, 15 val. Kretingos miesto stadione Marijampolės Švyturio komanda loš LFF taurės rungtynes su vietiniais – Minijos klubo futbolistais. Diena laisva, kito futbolo nėra. Tad jei, broliai, tą dieną atostogausite prie jūros, turite puikią progą pamatyti antrą Marijampolės futbolo komandą gyvai. Jie nesitikės, kad Jūs ateisite į stadioną. Juo didesnė šventė bus.

Europos lyga: niekas neaišku

Štai ir įvyko žymieji burtai, tačiau Sūduva gavo ne klubą, o mėlynųjų porą – Randers FC iš Danijos arba Linfield FC iš Šiaurės Airijos. Čia tik Vencevičius gali džiaugtis, nes jam teks paskraidyti ir į Daniją ir į Airiją (taip, taip… bjaurus juokas, suprantu. Gerais laikais niekas niekur neskraidė, tai kur jau čia skris šiais metais). Tikrasis Sūduvos varžovas paaiškės liepos 9 dieną, kai baigsis pirmasis tos taurės turas.

Spėju, bus nemažai tų, kurie tokiais burtais džiaugsis. Visa žiniasklaida vograus apie tai, kad Sūduvai nuskilo, nes yra ŠANSAS. Deja. Aš sakyčiau, kad burtai buvo beviltiški ir Sūduva gavo vieną iš prasčiausių variantų. Kodėl?

Viena, nors šiais metais tokia galimybė buvo suteikta, mums taip ir nepavyko išsiveržti iš šiaurės kraštų teritorijos. Žinom mes tą regioną kaip nuluptą ir nieko žavingo jame nėra. Apie futbolą kalbu, be abejo.

Antra. Na padėliokim tolesnę įvykių seką. Randersai patvarko Lienfieldą. Kažin ar tos poros susitikimas gali baigtis kitaip. O tada Randersai patvarko Sūduvą. Nėra Sūduvai vilčių, nėra jų. Pamirškim. Jei Vėtros namuose komanda nesugeba įveikt, tai svajoti apie pergalę prie danus gali tik naivuoliai. Juolab, kad komanda greičiausiai tam laikui bus silpnesnė. Beje, užpraeitame sezone Randersai FBK patvarkė.  

Taigi, antra. Gavome Europos futbolo pakraščio eilinį klubą. Niekuo nepasižymintį, įkurtą sujungus du klubus 2003 metais. Tokį, kurio pavadinimo dauguma eilinių Sūduvos gerbėjų po poros metų net neprisimins. O va Celticą prisimena, nors žaista – oho – kaip seniai! Štai taip. Gausim į kaulus nuo futbolo vidutinioko ir nebus nei šventės, anei kelionės į kitą etapą.

Sakyčiau, jau geriau 0:5 namuose pasikrauti nuo kokios nors Crevena Zvezdos, Galatasarajaus, Vienos Rapido arba bent jau Brondbio, nei 0:1 pralošti Randersams. Bent jau didžiuotis galėtume, kad komanda gavo šansą išbandyti jėgas su legendiniu Europos klubu. Ir raidėmis gražiomis į istoriją tą faktą įsirašytume, ir stadione Marijampolės tokią komandą smagu būtų pamatyt. Tokios tokelės.

Beje, kaip suprantu pirmąsias rungtynes Sūduva loš namuose – liepos 16 dieną, ketvirtadienį. Atsakymas – po savaitės, liepos 23. Ech… vis viena bus smagu tą dieną Marijampolės stadione!

12: SŪDUVA 1:1 VĖTRA

121

Keistos buvo rungtynės šį kartą. Sunku apie jas rašyti. Nes skatino jos daug visokių filosofinių apmąstymų apie futbolo ir gyvenimo prasmę. Štai važiavai namo, grožėjausi nuostabiais saulėlydžio peizažais, stebėjau kaip valstiečiai rankomis šieną į traktorius krauna ir galvojau, kad jau sunku būtų gyventi be to jausmo, kurį jauti visą dieną prieš rungtynes ir to kito jausmo, su kuriuo po rungtynių baigi savaitgalį. Žiūri į tamsius langus kaimuose ir galvoji, kad dauguma tų žmonių gyvena kitose planetose, kur toks dalykas kaip futbolas dar nebuvo išrastas…

Gerai. Pakaks apie vėją. Ir pačios rungtynės provokavo daug vaizdingų palyginimų bei prisiminimų. Kai rašiau apie žaidimą su Tauru, sakiau, kad priminė man jis Lietuvos rinktinės varžybas su rumunais, kur Sūduva atliko rumunų, o Tauras – lietuvių vaidmenis. Ir dabar šiokio tokio panašumo buvo. Tik šį kartą lietuvius imitavo Sūduva – bent jau pirmą kėlinį. Panašiai galima lyginti ir šių komandų pirmo rato rungtynes. Ir tą kartą buvo lygiosios, tačiau pergalės vertesnė buvo Sūduva. Dabar gi buvo atvirkščiai. Buvo lygiosios, nors Vėtra atrodė geriau. Taigi – kaip neretai šiais metais Sūduvai nutinka – rezultatas neblogas, o žaidimas kelia žvėriškai daug klaustukų.

Karo istorija. Šį kartą apsilažalinau ir į stadioną patekau kokią dešimtą pirmo kėlinio pusę. Taip jau gavosi, kad tuo metu, kai paprastai jau sėdžiu stadione ir stebiu pilnėjančią tribūną, šiandien tik patraukiau link stadiono. O kadangi žiūrovų susirinkti šiandien nusprendė ko gero daugiausiai šį sezoną, teko trypti eilėje. Štai taip kartais nutinka – nors visada stebiuosi žmonėmis, kurie į rungtynes vėluoja, šį kartą tas pats nutiko man. Galite mesti į mane akmenį.

Štai tokią eilę prie kasų išvydau iki pradžios likus kokioms 10 min. Seniai tokios nemačiau. Tuoj pasipils diskusijos apie tai, kas teisus - ar komanda, prašydama žiūrovų ateiti anksčiau, ar žiūrovai, keikdami komandos nesugebėjimai kaip nors kitaip šios problemos spręsti. Ir nors aš manau, kad ateiti bent 15 min anksčiau didelės bėdos nesudaro, tačiau komanda vien tik tokį problemos sprendimą siūluti neturėtų. Čia ne Anglija, kur į stadionus bet kokiu atveju nepatenka visi norintys. Čia šalis, kur futbolas nėra religija. Čia šalis, kur reikėtų be proto džiūgauti, kad į tave pažiūrėt ateina pora tūkst. žmonių ir šiais sunkiais laikais palieka po 10 lt. Tuos žmones komanda privalo gerbt ir padoriau aptarnaut, juolab, kad atidarys dar dvi papildomas kasas kitoje tribūnos pusėje nereikia nei didelio mokslo, nei didelių išlaidų.

Štai tokią eilę prie kasų išvydau iki pradžios likus kokioms 10 min. Seniai tokios nemačiau. Tuoj pasipils diskusijos apie tai, kas teisus - ar komanda, prašydama žiūrovų ateiti anksčiau, ar žiūrovai, keikdami komandos nesugebėjimai kaip nors kitaip šios problemos spręsti. Ir nors aš manau, kad ateiti bent 15 min anksčiau didelės bėdos nesudaro, tačiau komanda vien tik tokį problemos sprendimą siūluti neturėtų. Čia ne Anglija, kur į stadionus bet kokiu atveju nepatenka visi norintys. Čia šalis, kur futbolas nėra religija. Čia šalis, kur reikėtų be proto džiūgauti, kad į tave pažiūrėt ateina pora tūkst. žmonių ir šiais sunkiais laikais palieka po 10 lt. Tuos žmones komanda privalo gerbt ir padoriau aptarnaut, juolab, kad atidarys dar dvi papildomas kasas kitoje tribūnos pusėje nereikia nei didelio mokslo, nei didelių išlaidų.

Kai pagaliau į stadioną patekau, nieko žavingo jame neišvydau, apart netikėtai gausiai nusėstų tribūnų. Nors aprašymuose skelbiama, kad iki to laiko jau buvo nutikusi viena pavojinga Sūduvos ataka, tačiau aš pamačiau vieną žaidžiančią komandą, o kitą tik mėginančią anai žaisti sutrukdyti.

Lyginant su pirmo rato rungtynėmis, Vėtra lošė žymiai įdomiau ir stipriau. Lošė greitai, plačiai, keisdavo lengvai kraštus, naudojosi Sūduvai įprasta tuštuma centre ir teisingai išnaudojo Grigalevičių. Vėtros gynėjams daug darbo nebuvo, nes Sūduva atrodo sustingusi ir nuobodi. Sūduva gynėsi, gynėsi ne taip jau sėkmingai, darė krūvas klaidų ir labai vangiai puolė. Iš bet kur bet kaip spiriami kamuoliai į priešininko aikštes pusę, tikintis, kad įvyks stebuklas ir Lukšys susidoros kaip koks liūtas su trimis gynėjais jau pradeda varyti neviltį. Reikia taip pat pabrėžti, kad Vėtra puikiai taikė triuką, kuriuo dar neseniai Sūduva patvarkė Taurą – vaikėsi Sūduvos žaidėjus po visą aikštelę, plėšėsi dėl kiekvieno kamuolio, kartais apžaisdami Sūduvos žmogų net gulomis.

Štai taip ir vyko pirmasis kėlinys – tyloje, nes gausiai į tribūnas susirinkusiems žmonėms nelabai buvo ko džiaugtis (sakydamas „tyloje“ neturiu omeny SS tribūnos). Paskui netikėtai nutiko stebuklas. Sūduva surengė praktiškai vienintelę idealią ataką ir įmušę bankę. Keli greiti, tikslūs pasai, teisingas Radavičiaus smūgis ir stadionas šokinėja iš laimės!

Buvo puikus momentas Vėtrai sulaužyti. Kai pusę kėlinio spaudi ir puoli, o paskui pats gauni įvartį, reikia stiprios dvasios, kad nepalūžtum. Gal ir būtų Vėtra sulaužyta – nes kėlinys jau beveik buvo pasibaigęs – jei ne bjauri dviguba klaida. Užteko, kad du žmonės padarytų po klaidą ir Saulius Klevinskas praleido ketvirtą įvartį per oficialias šio sezono rungtynes. Atvirai pasakius, kai pamačiau, kad Gnedojus nesugebėjo išmušti kamuolio Grigalevičiui iš po kojų, ištiko mane toks stabas, kad net neprisimenu, kas vyko toliau… Sekantis sąmoningas kadras mano akyse buvo džiūgaujantys Vėtros atsarginiai.

Situacija, aišku, nutiko klasikinė. Kažkokia ji tipiška pastarųjų penkerių metų Sūduvos žaidimui. Tiems, kas nematė, papasakosiu. Vyniojosi visai nebloga Sūduvos ataka. Urbšys su kamuoliu šuoliavo nuo aikštės centro kone per visą Vėtros pusę. Ir kamuolį į priekį perduot sudelsė taip, kad prie jo spėjo prišokt keli gynėjai ir tą kamuolį atimt. Tuomet sekė staigus perdavimas į priekį Grigalevičiui. Ten buvo galima pasielgti trejopai. Buvo galima išmušti kamuolį į užribį. Buvo galima nieko nedaryti, tikintis, kad gynėjas tavęs neapeis. Buvo galima lengvai prasižengti ir blogiausiu atveju gauti geltoną kortelę. Gnedojus pasirinko lyg ir teisingą kelią – pirmąjį – tačiau atliko tą veiksmą taip nevykusiai, kad jokio rezultato nepasiekė, o pats atsidūrė ant žolės.

Aišku, labiausiai raukytis tenka ne dėl gynėjo žaidimo, o dėl Urbšio klaidos. Ir netgi ne dėl to, kad jo klaida galbūt kainavo komandai pergalę. Tiesiog sukrėtė toks jau pakankamai patyrusio žaidėjo taktinis nesusivokimas. Juk jei esi kone paskutinis su kamuoliu, o visi tavo kolegos intensyviai juda į priekį, blogiausia ką gali sugalvoti – imti rodyti savo individualios technikos privalumus. Nes jei tai darydamas prarasi kamuolį, priešininkas vienu perdavimu atkirs visą tavo komandą, kuriai beliks iš tolo stebėti, kad vyksta prie savų vartų. Elementaru, tačiau juk būtent taip šiandien ir nutiko… Įvartis buvo praleistas paskutinėmis kėlinio minutėmis. Iš esmės, jis buvo dėsningas. Daugelis stadione tik stebėjosi, kad tai nenutiko anksčiau.

Radavičius ką tik gavo geltoną už katutes šoniniam teisėjui. Iškart po to prasidėjo Vėtros vartų apgultis.

Radavičius ką tik gavo geltoną už katutes šoniniam teisėjui. Iškart po to prasidėjo Vėtros vartų apgultis.

Antras kėlinys buvo žymiai geresnis. Sūduva pradėjo žaisti. Žaidimas išsilygino. Tačiau Vėtra ir toliau buvo stipresnė ir įdomesnė komanda, tik jos pranašumas nebuvo toks akivaizdus, kaip pirmame kėlinyje. Kaip reikiant Vėtrą Sūduva užspaudė tik paskutinėmis dešimt minučių, kaip komandą iš letargo miego pažadino keisti teisėjo sprendimai. Tas dešimt minučių Sūduva atlakstė kaip ant sparnų. Jomis viskas komandai sekėsi, pritrūko tik tikslaus smūgio. Nors smūgių link vartų per tas dešimt minučių buvo padaryta daugiau nei per visas prieš tai buvusias rungtynes. Gerai mušė Gnedojus, Vaidas Slavickas, Radavičius. Komanda galų gale pradėjo pjautis dėl kiekvieno kamuolio.

Įdomu, kad tų dešimties minučių tikros kovos pakako, kad žiūrovai komandą po rungtynių palydėtų plojimais. Aišku, prie teigiamo komandos įvertinimo ir padėkos prisidėjo ir teisėjai, kurie sugebėjo stadiono žiūrovams sukurti iliuziją, kad jų komanda nelaimėjo „dėl sąmoningo kenkimo“. O jei dar įvartį Sūduva būtų įmušusi, tai stadioną apskritai ekstazė būtų ištikusi. Deja, taip nenutiko.

Akmenys į trenerio daržą. Žiauriai banguojanti komandos išvaizda perša vieną vienintelę išvadą.

Komanda šiemet jau ne vieną kartą įrodė, kad gali lošti įspūdingai. Tačiau susidaro toks įspūdis, kad toks komandos žaidimas yra totaliai neprognozuojamas. Niekas nežino kada ir kodėl komanda suloš nuostabiai, o kada – atrodys beviltiška. Šiandien komanda į aikštę išėjo nenusiteikusi ne tik laimėti, bet ir apskritai žaisti.

Sakyčiau, kad treneriai tiesiog nesugeba komandos teisingai nuteikti. Gal vis tik trūksta Sūduvai padoraus psichologo, kuris prieš kiekvienas rungtynes įpūstų komandai noro laimėti? Nes, toks jausmas, Sūduvos treneriai nelabai yra pajėgūs tai padaryti.

Taip, visi mes žinome, kad trenerių galimybės yra ribotos. Ribotas kiekis padorių žaidėjų, kuriais gali grįsti komandos žaidimą. Ribotos yra trenerių galimybės keisti žaidimo eigą keičiant vieną ar kitą žaidėją. Pagrindinės sudėties žaidėjai šiame sezone yra praktiškai nepakeičiami.   

Tačiau mes čia kalbame ne apie tai. Mes kalbame apie tai, kad komanda išeina į aikštę psichologiškai nepasirengusi žaisti ir laimėti. Bet koks rimtesnis priešininko sprendimas išmuša komandą iš vėžių. O nuteikti žaidimui gali net ir silpną komandą. Ką jau kalbėti apie čempionato lyderį.

Mūsų trenerių žaidimo schemas atmintinai išmokome netgi mes – futbolo mėgėjai. Ką jau kalbėti apie profesionalus – priešininkų trenerius ir žaidėjus. Komanda nebegali nieko naujo pasiūlyti, o seni metodai veikia tik žaidžiant su antrojo ketvertuko komandomis.

Negyvai nusibodo žaidimas vienu puolėju. Apskritai galima stebėtis, kaip Lukšys šiemet sugebėjo devynis įvarčius pelnyti. Krašto saugai jam beveik nepadeda, nes pernelyg užsiėmę gynybiniais veiksmais. Galbūt Giedrius Slavickas gynyba rūpinasi daugiau nei Radavičius, tačiau esmės tai nekeičia. Tokios rungtynėse, kaip šios su Vėtra, apskritai gal geriau Lukšį palikti ant suolo ir įleisti papildomą gynėją – bent jau mažiau būtų beprasmiškų balionų į priešininko aikštės pusę, kurių pasiimti Lukšys neturi jokių šansų. Man atrodo, kad per šias rungtynes Lukšys apskritai negavo nė vieno puolėjo verto paso. Gal ir nėra treneriams iš ko rinktis, bet niekas taip ir nepaaiškino, ką dabar veikia Brunas Biskys. Bet kokiu atveju turėtų būti įdomesnių sprendimų, nei aukšti perdavimai puolėjui iš savo aikštės pusės. Tačiau kol kas Sūduva nelabai ką kitą moka.

Krasnovskis – Sūduvos išsigelbėjimas. Taip. Sudėties bėdos komandą ištiko gerokai anksčiau nei planavome. Samusiovo šiandien jau nebebuvo. Kadangi kol kas nėra oficialaus pranešimo iš Sūduvos stovyklos, spėčiau, kad jo likimas dar nėra galutinai nuspręstas. Jau pasklido kalbos ir apie tai, kad greitai baigiasi ir dar kelių starto žaidėjų sutartys. Minimi įvairūs variantai, tačiau esmė ne tame, kurių žmonių sutartys baigiasi ir kurių neketinama pratęsti. Žmonės, žinodami, kad iki jų sutarties pabaigos belikę keletas rungtynių, po kurių greičiausiai teks ieškoti kito klubo, niekada nežais pilna jėga. Juk nieko nėra žaidėjui blogesnio, kaip gauti traumą, likus iki laiko komandoje pabaigos porai savaičių. Galbūt tai ir yra vangaus šiandieninio Sūduvos žaidimo priežastis, kas ten žino.

Faktas, kad žaidimas įgavo naujų spalvų, kai aikštėje pasirodė Krasnovskis ir Biskys. Galbūt jauną žaidėją ir pervertinu, tačiau mane žavi Krasnovskio pasitikėjimas savimi ir energija, su kuria jis imasi reikalų tvarkymo aikštės centre. Būtent jam aikštėje pasirodžius, aikštės centras mažumėlę atsigavo. Būtent jis atgaivino šiandien tikėjimą, kad Sūduva gali atakas rengti ne tik pasiremdamas gynėjų spyriais į priekį. O Biskiui pliusą dėčiau visų pirma už kelias teisingai pakeltus kampinius. Visa kita dar reikia smarkiai tobulinti – ypač pozicijos pasirinkimą, nes visas dvikovas šis jaunas žaidėjas stabiliai pralaimi. Tačiau energijos ir entuziazmo iš jo taip pat neatimsi. Trumpai tariant, galiu duot ranką nukirst, kad kitose rungtynėse Krasnovskį matysime starto sudėtyje. 

Jei jau geltonos rodomos už plojimus teisėjui, tai ir šiam ponui galima būtų tą daiktą parodyti už rusiškos kilmės keiksmažodžius. Ponuli, valdykitės, jus visa trūna girdi!

Jei jau geltonos rodomos už plojimus teisėjui, tai ir šiam ponui galima būtų tą daiktą parodyti už rusiškos kilmės keiksmažodžius. Ponuli, valdykitės, jus visa tribūna girdi!

Teisėjai, teisėjai, teisėjai… Velnias, ir vėl tuos teisėjus minėti reikia. Toks jau šios profesijos likimas – nors jie taip pat žmonės, turintys teisę klysti, tačiau teisėjo „žaidimo stilius“ gali turėti didžiulės įtakos rungtynių atmosferai.

Ir vėl – mane ne tiek piktina klaidos, kiek stebina išminties stoka. Stebina nesugebėjimas orientuotis tame, kas vyksta ant žolės. Štai tik keletas epizodų.

Pirmas kėlinys. Vėtros žaidėjas siekia aukšto kamuolio ir pasitaiso jį ranka. Tą padaro atsukęs pagrindiniam teisėjui nugarą, tačiau visas veiksmas vyko šoniniam teisėjui prieš akis. Kamuolys liečia ranką, stadione kyla šurmulys. Pagrindinis teisėjas nieko nemato, šoninis, kaip galima suprasti, taip pat nieko nepastebi. Tačiau jau iš minios reakcijos gali suprasti, kad įvyko netinkamas žaidimas. Juk negali koks tūkstantis žmonių sąmoningai, sutarę klaidinti teisėjus. Žaidybinė situacija tokia, kad, sušvilpus baudą, nebus nuskriausi nei vieni, nei kiti. Tačiau teisėjas nešvilpia ir tuo nusipelno padidinto minios dėmesio savo veiksmams. Paprasčiausiai pasielgia neišmintingai – turi progą apraminti aistras aikštėje ir už jos ribų, tačiau ja nepasinaudoja.

Arba toji situacija su Radavičiumi antram kėliny. Teisus šoninis buvo ar ne mojuodamas nuošalę – be abejo, sunku pasakyti. Greičiausiai buvo galima nuspręsti ir vienaip, ir kitaip. Du žaidėjai iš esmės trynėsi nugaromis, o pasas ėjo nuo žaidėjo, esančio už 10-15 metrų. Tai čia kalba eina apie centimetrus ir sekundės dalis. Yra kaip yra.

Tačiau nafig Radavičiui reikėjo geltoną rodyt? Taip, jis besišypsodamas paplojo šoniniam teisėjui. Biurokratiškai ir formaliai žvelgiant, gal ir nusižengė „kritikuodamas“ teisėjo darbą ir „provokuodamas“ žiūrovus. Tačiau ir kvailys pasakytų, kad šimtą kartų labiau žiūrovus išprovokavo geltona kortelė. Jei ne ji – situacija būtų savaime pasimiršusi. Taigi, teisėjas pasielgė biurokratiškai teisingai, tačiau ir vėl – neišmintingai.

Vėtra namo išsivežė lygiąsias ir šiek tiek padidino po rungtynių aplankyto vieno vietos supermarketo apyvartą.

Vėtra namo išsivežė lygiąsias ir šiek tiek padidino po rungtynių aplankyto vieno vietos supermarketo apyvartą.

Amen. Štai tokios šiandien ir buvo rungtynės. Neblogos savo rezultatu ir prastos ateities perspektyvomis. Mes vis dar tikimės, kad Sūduva išmoks nuolat žaisti taip, kaip dabar žibteli tik karts nuo karto. Gal jau laikas nustoti tikėjus ir leistis ant žemės? Jei treneriai taip ir neišmokė komandos stabiliai gero žaidimo, tai kodėl vis dar reikia viltis, kad „štai jau kitose rungtynėse“ komanda iš tikro pavarys. O jei dar Sūduva paliks bent keletas pagrindo žmonių, tai komandos žaidimą apskritai teks iš naujo modeliuoti.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits