Po II rato: apibendrinimas

14

Per visą šio blogo egzistavimo laiką, ko gero Sūduvos padėtis dar niekada pasibaigus ratui nebuvo tokia stabili. Ir dar niekada nebuvo taip, kad analizuoti ir apibendrinti taip nebūtų ko. Tas šių metų čempionato štilis, lemtas objektyvių priežasčių, jau pradeda nervinti. Gal Europos taurė mažumėlę atgaivins? Neramu galvoti, kad tikroji įtampa pasirodys tik ketvirto rato gale, kai Sūduva, Vėtra ir Ekranas žais paskutiniąsias tarpusavio rungtynes. Vienintelis dalykas, kuris šiuo metu kelia daugiau aistrų – peripetijos Sūduvos sudėtyje.

Rezultatai kaip niekad geri. Niekada tokių dar nebuvo. Aišku, sąlygiškai nuobodu tai, kad jie yra tokie pat geri ir apskritai praktiškai tokie patys, kaip po pirmo rato. Tuomet bent jau LFF taurės batalijas buvo galima prisiminti, o dabar ir to nebėra.

Sūduva vis dar nė karto nepralaimėjo. Sūduva vis dar yra praleidusi mažiausiai įvarčių. Ir vis dar yra daugiausiai įmušusi, nors šis rodiklis nėra toks jau garantuotas. Ekranas yra įmušęs tik vienu mažiau, bet ir rungtynių lošė vienom mažiau. Čia apie A lygą kalbant, nes jeigu dar įtrauktume visas Sūduvos šiemetines oficialias rungtynes, tai lygių mūsų komandai apskritai kol kas nebūtų.

Esu praktiškai tikras, kad šių metų Sūduvos rezultatas komandos istorijoje yra rekordinis ir greičiausiai dar ne greitai tokį pavyks pakartoti. 18 nepralaimėtų rungtynių! O jei dar prikabintume ir paskutines praeito sezono rungtynes (pergalė prieš Žalgirį paskutiniame ture), tai ir visos 19 gautųsi. Tuo tarpu Saulius Klevinskas per 17 šio sezono rungtynių tepraleido 6 įvarčius, kas sudaro vidutiškai po 0,3 įvarčio per rungtynes. Juokinga ta statistika, visada mane tokie skaičiai linksmina, bet kodėl gi jais nepasidžiaugus?

O skaičiai II rato yra štai kokie. Sūduva žaidė 8 rungtynes (įskaitant ir supertaurę). 5 rungtynes laimėjo (įskaitant ir supertaurę), 3 sužaidė lygiom. Įvarčių įmušė 10, praleido 3. Įvarčius mušė: Lukšys – 3, Krasnovskis – 2, Vaidas Slavickas, Radavičius, Skroblas, Brokas ir Gardzijauskas – po 1.

Viskas čia gražu, išskyrus du dalykus. Sūduva yra daugiausiai lygiųjų turinti komanda visoje lygoje. Lygiosios, aišku, geriau už pralaimėjimą, tačiau jų skaičius greičiausiai rodo ne tik patvarią gynybą, bet ir mažumėlę stringantį puolimą. Antram rate nebebuvo tokių didingų ir stambių pergalių, kokias Sūduva rinko pirmame. Arčiau to buvo tik laimėjimas prieš Taurą. Gali sakyt, kad ir A lygos debiutantai apsitrynė, tačiau, kaip parodė paskutinės rungtynės su LKKA, du įmušti įvarčiai ten buvo ne tiek tvirtesnės LKKA gynybos, o nelabai vykusio Sūduvos puolimo rezultatas.

Na o antroji žinia yra apie tai, kad šis pergalingas ir rekordinis sezonas gali pasibaigti jau kitą savaitę, kai Sūduva susidurs su šiemet ko gero galingiausiu varžovu. Aišku, nelabai čia mums tie rekordai rūpi – svarbiausia kovinė dvasia.

Žaidimas. Bangavo tas Sūduvos žaidimas, oi kaip bangavo. Tai geriau sulošdavo, tai vėl sustodavo. Kartais tai spėdavo nutikti per vienas rungtynes. Su Tauru Sūduva sulošė du visiškai skirtingus kėlinius. Tas pats pasikartojo, kaip buvo galima iš aprašymų suprasti, ir žaidžiant su Ekranu.

Taip kad jokių didelių išvadų ir čia dar daryti neišeina. Gal ir norėtųsi – juk sezonas jau įpusėjo – bet tokie jau neprognozuojami yra metai. Antrojo rato pradžia buvo vidutiniška. Antras ratas prasidėjo netikėtomis lygiosiomis su Banga (kaip parodė tolesni Bangos rezultatai, tos lygiosios gal ir nebuvo tokios jau netikėtos). Tai tarsi buvo I rato pabaigoje pradėjusio buksuoti Sūduvos žaidimo logiška pabaiga. Galima tik pasidžiaugt, kad tos lygiosios taip ir liko vieninteliu Sūduvos kol kas iškrėstu nemaloniu siurprizu.

Iš karto po to sekė tos dviveidės rungtynės, kurios buvo lengvai sumindytas Tauras. Kaip jau minėjau, vieną kėlinį Sūduva sulošė tobulai, o kitame – išvis nelošė.

Didžiausia Sūduvos žaidimo bėda II ratą taip pat išliko ta pati – žaidėjo, galinčio užimti aikštės vidurį ir efektyviai skirstyti kamuolius trūkumas. Nė vienas Sūduvos saugas šios misijos taip ir nesiėmė, o treneris jokio kito sprendimo taip pat nesugebėjo rasti. Tad Sūduvos žaidimas buvo iš esmės toks pats, kaip ir iki tol. Iš esmės grįstas kontratakomis kraštais, paremtas greitų krašto saugų-puolėjų veiksmais ir tvirta gynyba, kurioje nedalyvaudavo tik vienas vienintelis Sūduvos žaidėjas – puolėjas Lukšys. Nieko naujo mes taip ir nepamatėme.

Lygiai taip pat kaip ir pirmajame rate, ši žaidimo schema visai neblogai veikė lošiant su silpnesnėmis lygos komandomis, kurias Sūduva lenkė ir individualia technika, ir greičiu bei fiziniu pasirengimu, ir geresniu suvokimo to, kas dedasi aikštėje. Tačiau su panašaus pajėgumo varžovais Sūduva ir toliau daugiau lygiųjų neišspausdavo (net jei su Ekranu tos lygiosios kainavo tiek, kad jas beveik pergale laikyti galima).

Reikia pripažint, kad žaidimą destabilizavo ir dar labiau išderino kai kurie neaiškumai dėl sudėties. Viena, Sūduva ir taip šiemet remiasi tik kokiais 11-12 žaidėjų. Visi kiti atlieka tik trumpalaikių pagalbininkų vaidmenį. Todėl bet kurio žaidėjo iškritimas, sukeldavo treneriui daug galvos skausmo (bent jau aš taip spėčiau).

Po to pradėjo artėti liepos pradžia – transferų ir kontraktų pasibaigimo laikas. Samusiovas išvažiavo į Ukrainą ir mėgino patekti į tos šalies klubą. Iš komandos jis dingo kokioms trims savaitėms (jeigu įskaičiuosime ir tą laiką, per kurį jis negalėjo rodytis aikštėje dėl raudonos kortelės). Taip pat prasidėjo kalbos apie tai, kad baigiasi kelių pagrindo žaidėjų sutartis ir pratęsti jų niekas neketina. Faktas, kad tokios turbulencijos negali neatsiliepti komandos lainerio kursui.

Trečiame Sūduvos žaidimas keisis. Tuo beveik neabejoju. Galų gale galutinai nebeliko komandoje svarbiausio gynybos stulpo (Samusiovo), kuris ir pats tvirtai stovėjo ir kitiems ramybės įkvėpdavo. Įvarčių Sūduvos vartuose ko gero pamatysime daugiau. Tačiau geroji žinia yra Kozyuberdos sugrįžimas. Iš paskutiniųjų A lygos rungtynių matėsi, kad Kozyuberda pagaliau ims kimšti skylę aikštės centre. Kadangi Kozyuberda greičiausiai darys tai, ko niekas šiemet Sūduvoje nedarė, tai ir žaidimas turėtų transformuotis. Aišku, akcentuoti kraštai išliks – kitokį žaidimą Sūduva kažin ar gebėtų šiemet kurti. Tačiau labai tikiuosi, kad tiek atakos, tiek pozicinis žaidimas apskritai dabar Sūduvoje įgaus naujų bruožų.

Žaidėjai. Apie juos pastarąjį mėnesį ir buvo daugiau šnekos. Kaip ir dažnoje A lygos komandoje, artėjant liepai prasidėjo judėjimai, krutėjimai ir migravimai. Principas iš esmės visur buvo vienodas – stipresnieji žaidėjai su besibaigiančiomis sutartimis pradėjo ieškotis klubų, kurie mokėtų didesnius atlyginimus. Jokių ypatingų karjeros šuolių neįvyko – tiesiog žmonės keliauja ten, kur gali normaliai uždirbti.

Nors buvo visokių šnekų, tačiau Sūduva prarado tik vieną pagrindinės sudėties žmogų – Samusiovą. To buvo galima tikėtis ir laukti. Samusiovas jau antrą kartą tiesiog užsuko į Sūduva palaikyti formos, kol susiras naują klubą. Sakyčiau, gerai. Nors ir mažumėlę gaila, kad tokiu žmogumi tapo Samusiovas, o ne, pavyzdžiui, visiems (ir žaidėjams, ir žiūrovams) geriau pažįstamas Tomas Mikuckis. Samusiovas gal ir tvirtesnis griovėjas nei Tomas, ir įtakos bendram komandos nusiteikimui gal didesnės galėjo turėti, tačiau faktas – Mikuckis yra įvairesnis, platesnių galimybių žaidėjas. Gynyba gal ir nebūtų su juo tokia stabili, kaip su Samusiovu, tačiau kitose aikštės vietose jis galėjo parodyti daugiau. Et, neverta čia iš kavos tirščių burti ir galvoti, kaip galėjo būti. Buvo taip, kaip buvo.

Iš komandos dingo ir daugiau žmonių. Iškeliavo dar Pankratjevo atvestas ir Sūduvoje taip ir neprigijęs Kazimieras Gnedojus. Nors čia daug kas abejojo šio žaidėjo pastarųjų metų forma, tačiau jam Sūduvoje tiesiog fatališkai nesisekė. Įtariu, jis bus dar ilgai prisimenamas ir cituojamas, kaip daug vilčių kėlusio ir visiškai jų nepateisinusio žaidėjo pavyzdys.

Iškeliavo ir du jaunuoliai – broliukai Biskiai. Ir jų išnykimas didesnės įtakos komandai tikrai neturės. Nors per ikisezonines rungtynes abu nemažai žaidė, ypač puolėjas Brunas, tačiau prasidėjus sezonui, aikšėje pasirodydavo itin epizodiškai. Ypač tiek daug vilčių kėlęs Brunas. Nors apie jų išsiskyrimą su komanda jokių komentarų nebuvo, tačiau buvo visokių keistų kalbų apie keistą šių žaidėjų elgesį. Apie išvykimus nieko neįspėjus. Apie tai, kad kažkas kitas jų veiksmams turi didesnės įtakos nei treneris. Ir taip toliau. Kadangi nieko konkretaus ir apčiuopiamo į paviršių neiškilo, sakykime, kad šie du broliai prie komandos neprilipo ir tiek.

Užtai prilipo Povilas Krasnovskis. Nors žaidė jis ne taip daug, tačiau šiame nuobodžiame čempionate, jį galėtume pavadinti II rato Sūduvos žmogumi. Dvejose rungtynėse iš eilės įmušta po įvartį ir žaista taip, kad visi draugiškai jį pripažino perspektyviausiu iš visų jaunų Sūduvos žaidėjų. Gaila, kad šiam žaidėjui vis dar trukdo traumos, tačiau tikėkimės, kad jis šiemet galės dar geriau parodyti, ką sugeba.

Kitus jaunuolius reikėtų vertinti atsargiau. Zagurskas teikė daug vilčių prieš sezoną, tačiau čempionatui prasidėjus žaidė nebe taip užtikrintai ir naudingai. Brokas žaidė dviprasmiškai – vietom labai smagiai, o vietom – gana beviltiškai. Bet kokiu atveju, savo įvartį įmušė. Urbai teko tik vienerios rungtynės, po kurių didesnių išvadų apie jo pasirengimą A lygos kovoms padaryti nelabai išeina.

Komandos pagrindas lošė pakankamai stabiliai. Kurio nors labai išskirti už ką nors ypatingai gero ar ypatingai blogo nelabai ir išeina. Vienose rungtynėse geriau sulošdavo vieni žmonės, kitose – kiti. Manau, visi sutiksime, kad vienas ryškiausių žaidėjų šiemet yra Radavičius. Man asmeniškai yra įdomu stebėti Leimono evoliuciją. Pernai tapęs patikimu krašto gynėju, šiemet trenerio buvo pastumtas į atraminio saugo poziciją. Ir jei iš pradžių jam tame taške žaisti baisiai nesisekė, vėliau jo žaidimas stabilizavosi ir įgavo nemažai teigiamų bruožų. Sakyčiau, kad šis jaunas žaidėjas gan sumaniai moka išnaudoti savo stipriąsias savybes ir taip į antrą planą nustumti tuos elementus, kurie nelabai sekasi. Bet kokiu atveju, šių metų komanda kol kas neturi labai ryškių lyderių ir iš esmės remiasi bendrais, kolektyviniais veiksmais.

Kas toliau? Toliau mūsų laukia Europos lyga. Tačiau apie tai dar bus progų pakalbėti iki kito ketvirtadienio. O žvelgiant bendrai, be abejo, įdomiausia bus pamatyti, kaip komandos treneriai transformuos ligšiolinį žaidimą atsižvelgdami į pastarųjų dienų sudėties pasikeitimus.

Kaip bus sprendžiama Samusiovo palikta tuščia vieta? Ar liks Leimonas atraminio saugo pozicijoje ar bus atitrauktas į kurią nors gynėjo vietą? Kaip komandos žaidimą paveiks Koziuberdos sugrįžimas? Galim tik padūsaut, jog komanda kol kas lipdoma tik artimiausiam pusmečiui pernelyg negalvojant apie tai, kas bus kitais metais. Toks gyvenimas.

Reklama

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,594 hits