Po trečio rato: mes laimėsim!!!

Techniškai tariant, trečias ratas dar nepasibaigė. Dar liko vienos nukeltos rungtynės, tačiau jos kažin ar ką nors pakeis. O kad Sūduvos gyvenime nutiko šiokia tokia pauzė, manau, pats laikas suskaičiuoti trijų ratų viščiukus.

Ką daryt? Nusibodo kritikuot, ieškot teisybės ir piktintis. Čempionato liko tik ketvirtadalis, rezultatai – pusė velnio, saulė dar šviečia. Nėra reikalo parintis. Ir be futbolo yra dėl ko. Norisi, kad futbolas įkvėptų, suteiktų vienybės jausmą kartu su kitais keliais tūkstančiais to paties reikalo gerbėjais ir skatintų teisingus, pozityvius jausmus. Ir nors, atrodo, nelabai kas tiki, kad Sūduva šiemet gali užlipt aukščiau nei trečia vieta, aš nuo šiol propaguosiu kitokį požiūrį.

Kodėl? Todėl, kad kitu atveju nieko kito nebelieka, kaip sezoną jau dabar uždaryti, išjungti blogą ir išeiti atostogų iki kitų metų sausio, kai ir vėl prasidės pasirengimas sekančiam sezonui. Nuobodu, neįdomu ir beviltiška. Likę du mėnesiai normalaus futbolo – didelis turtas. Nes po to lauks pusmetį trunkantis žiemos miegas. Taigi, pirmyn būsimieji čempionai!!!!

Faktai. Taip. Mano optimizmas labiau grįstas tikėjimu, nei realybe. Suprantu tai, tačiau pergyventi dėl logikos trūkumo neketinu. Yra kaip yra, tačiau niekas dar neprarasta.

O realybė yra tokia, kad labai smagiai prasidėjęs sezonas pametė pora važiuoklės dalių ir dabar, gerokai klibėdamas, vis dar tikisi sėkmingai pasiekti finišą. Savaime suprantama – reikės ekstra pastangų ir didelio tikėjimo, kad finalas būtų tviskantis auksu.

Kol kas trečiasis ratas buvo pats nesėkmingiausias iš visų. Sūduva patyrė tris pirmuosius pralaimėjimus – danams, Taurui – visus tuo nustebindama ir Vėtrai – visus tuo nuvildama. Sūduva jau nebėra daugiausiai lygoje įvarčių įmušusi komanda. Nebėra ir vienintelė mažiausiai praleidusi. Tačiau didelės tragedijos rezultatai nesukėlė – visko laimėti per metus neįmanoma. Nors pergalingas laikotarpis užsitęsė ilgai, visi supratome, kad pirmasis pralaimėjimas vis viena ateis. Galima tik džiaugtis, kad jis mums nutiko su danais – vis ne taip skaudu buvo.

Kita faktinis reikalas buvo susijęs su vidurvasario transferų laikotarpiu, gerokai išderinusiu komandos sudėtį.

Dar liepos pirmojoje pusėje paaiškėjo, kad Sūduvoje neliks žmogaus, kuriam greičiausiai ir turime dėkoti už geležinę sezono pradžios gynybą ir minimalų praleistų įvarčių kiekį. Samusiovas labai greitai ir lengvai padarė Sūduvos gynybą kietą, drausmingą ir sunkiai pramušamą. Jo išėjimas ko gero ne tiek skylę atvėrė, kiek sunaikino tokią akiai mielą gynybos drausmę. Tuo dar kartą parodydamas menką trenerių įtaką komandos žaidimui. Nespėjo Samusiovas pirmo barščių bliūdo Ukrainoj suvalgyt, o Sūduvos gynyba jau buvo perėjusi prie mums gerai žinomo praeito sezono pabaigos chaosėlio – su nespėjančiais iš puolimo parlėkti kraštais ir dėl to atsiveriančiomis skylėmis. Keistai pavojingų situacijų prie Sūduvos vartų nutikdavo netgi lošiant su komandomis, kurių anksčiau apskritai prie baudos aikštelės Sūduva neprileisdavo.

Prieš pat rungtynes su Randers pasigirdo žinių apie du naujus veidus gynybos linijoje – latvį Kazurą ir moldavą Karamaną. Faktas, kad gynėjų reikėjo, nes panašiu metu komandoje neliko ir Kazimiero Gnedojaus. Deja, abu šie žmonės taip ir netapo Sūduvos žaidėjais. Kazura dar spėjo vienas rungtynes sulošt, o Karamanas… Daugiau pranešimų apie jį nebuvo.

Pačioje liepos pabaigoje įvykiai ėmė viesulu suktis. Liepos 28 prasprūdo pirmoji žinia apie derybas su Bytomo Polonia dėl Lukšio. Iš pradžių visi viską neigė, tačiau rugpjūčio 6 d. sandėris įvyko ir Povilui Lukšiui beliko daiktus susikraut. Maždaug tuo metu buvo pasirašyta sutartis su Irmantu Zelmiku, kuris, nors ir ką tik išlipęs iš traumos, atrodė realiausia pamaina Samusiovui. Paskutinę liepos dieną buvo pasirašyta dar viena visus nustebinusi sutartis – su trečioje Ispanijos lygoje iki tol žaidusiu Esau.

Šio chaoso rezultatas buvo ne tik akivaizdžiai suprastėjęs žaidimas, bet ir pirmasis šiemet pralaimėjimas A lygoje, kuris nutiko rugpjūčio 2 dieną Tauragės mieste.

Tuo tarpu paskutinis sudėties papildymas įvyko rugpjūčio 13 dieną, kai buvo pasirašyta sutartis su ilgokai futbolo nežaidusiu Ričardu Beniušiu. Tiesa, pakeliui komandoje neliko dar dviejų, gan perspektyviais atrodžiusių jaunuolių – brolių Biskių.

Štai taip. Komandą paliko penki žmonės, du iš jų – svarbūs pagrindo žaidėjai. Komandoje atsirado trys. Kol kas visi trys atrodo pakankamai gerai. Tiesa, prie jų galima pliusuoti ir visiems gerai pažįstamą Kozyuberdą, į Marijampolę sugrįžusį dar antrojo rato pabaigoje. Gaila, kad šiam žaidėjui daugiau laiko aikštėje praleisti taip ir nepavyko. O kadangi Sūduvos žaidėjai ir toliau kiekvienose rungtynėse renkasi bent po pora geltonų kortelių, įvyko du dubleriniai debiutai. Pačioje antro rato pabaigoje pirmas šio sezono rungtynes už pagrindinę komandą sužaidė gynėjas Urba, o jau trečiame rate labai sėkmingai aikštėje pasirodė Chvedukas, kol kas plaukiojantis tarp gynybos ir saugų linijų. Beje, labai įdomu yra tai, kad vienu metu buvo pasklidusios kalbos ir apie galimą Willero sugrįžimą, tačiau jos realybe taip ir nepavirto.

Statistiniai Sūduvos rezultatai yra štai kokie. Tiesa, čia dar trūksta paskutinių rungtynių su LKKA, kuris tą statistiką galėtų padaryti mielesnę akiai.

Sūduva, įskaitant ir Europos taurės rungtynes, žaidė 8 kartus. 2 kartus laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 3 kartus pralošė. Komanda įmušė 11 įvarčių, 9 praleido. Iš esmės šią statistiką išgelbėjo smagi pergalė prieš Šiaulius. Įvarčius mušė štai šie žmonės: 3 – Esau, 2 – Lukšys, po 1 – Urbšys, G. Klevinskas, Brokas, Gardzijauskas, Radavičius ir Beniušis.

Beje, per tą laiką šioks toks būrelis Sūduvos žmonių apsilankė rinktinės stovykloje. Saulius Klevinskas, Vencevičius ir Ramonas svečiavosi pagrindinėje rinktinėje, o Krasnovskis, Zagurskas, Brokas ir Chvedukas – jaunimo. Krasnovskis ir Chvedukas netgi po įvartį įmušė.

Priežastys – pinigai, lietus ir psichologija. Per trečią ratą daug visko mums nutiko. Apie pinigus šnekų vėl girdėjome, bet apie pinigus kalbėti nebesinori. Kažin ar pagrindinis komandos puolėjas būtų perleistas kitam klubui, jei komanda, kaip ir visas lietuviškas futbolas, šiemet nebūtų priversta suktis kuklesniais, nei iki šiol finansiniais ratais. Lietus taip pat mums nemažai kraujo pagadino – šiemet galutinai paaiškėjo, kad klojant stadiono veją buvo padaryti rimtų klaidų, kurias nori nenori teks taisyti. O kol kas tos klaidos jau bent du kartus supainiojo komandai kortas – abu kartus komandai teko plaukiančioje aikštėje lošti itin svarbias rungtynes ir abu kartus rezultatai nebuvo patenkinami.

Tačiau daugiausiai norisi kalbėti apie psichologiją. Suprantu, kad lietuviškame sporte psichologija greičiausiai yra tolimos giminaitės vietoje. Reikia džiaugtis, kad bent jau gydytojus svarbiausios komandos tikrai turi – kad yra kas per rungtynes žaidėjams kojas atšaldo ar prakirstą antakį pleistru užklijuoja. Jei tiksliai prisimenu, tas pats Beniušis viename interviu pasakojo, kad paskutiniame savo klube, berods Slovakijoje, tokio žmogaus kaip gydytojas apskritai nebuvo.

Negalėčiau garantuot, kad didieji futbolo klubai psichologines tarnybas turi, tačiau būtų sunku patikėti, kad taip nėra. Vis tik didysis futbolas yra didžiulė pinigų darymo mašina, kurios atskirų elementų ir mazgų psichologinė būsena turi ypatingos įtakos rezultatams. Juk net ir mažai išsilavinęs pilietis yra girdėjęs, kad tinkamai bei optimistiškai nusiteikęs žmogus gali pasiekti gyvenime žymiai daugiau nei savo jausmuose pasimetęs pesimistas. Reikaliukai tampa dar sudėtingesni, kai pagalvojam, kad futbolą žaidžia komanda, tai yra, grupė žmonių. Futbolas yra toks sportas, kuriame komandiniai sugebėjimai visuomet yra reikšmingesni nei vieno žmogaus individualūs pajėgumai. Trumpai tariant, grupės psichologija yra dar sudėtingesnė, nes čia bendrą emocinį foną stipriai veikia kiekvieno nario būklė.

Spėju, kad didžiuosiuose klubuose didžiulį procentą psichologinio darbo su žaidėjais atlieka treneriai. Mat kaip taisyklė didžiuosiuose klubuose treneriai yra didžiulės asmenybės, kurios yra visiškai natūralūs autoritetai visiems, kurie yra po jų padu. O pas mus… Na čia gal jau ir sustosiu, kad nereikėtų ir vėl kalbėti apie žmogų, kurio žaidimo analizė labai jau dažnai apsiriboja teiginiais, panašiais į „kažkodėl nesisekė“, „kažkodėl darėme daug klaidų“… Kadangi priežastys daugiau mažiau aiškios, tai jas paliksiu ramybėje ir iškart eisiu prie būklės.

Mūsų komanda jau antrą sezoną iš eilės palūžta per patį vidurį. Tame sezono taške, kai reikia įjungti papildomą greitį tam, kad būtum stipresnis, komanda nugarma į nepasitikėjimo, susikaustymo ir prioritetų praradimo liūną. Žaisti kažkodėl nesiseka, pasipila netikėtai prarasti taškai, o mes vis dažniau imame kalbėti apie tai, kad „žaista neblogai, pritrūko sėkmės“. Tas modelis, kuris ryškėja vertinant sezoną apskritai, ima mažesniu masteliu kartotis ir individualiose rungtynėse, kuriose vis dažniau praleidžiami kvaili įvarčiai, nuolat neįmušama iš super patogių pozicijų ir dažnai tiesiog neatsilaikome prieš galingesnį priešininko spaudimą. Vis dažniau įmušusi įvartį komanda neleistinai sustoja arba taip ir nesugeba susikaupti generaliniam priešininko apkasų šturmui.

Racionalių priežasčių yra ir jos čia buvo paminėtos. Sunku tikėtis bendros komandinės jėgos, kai lemiame taške kai kurie svarbiausi komandos žmonės yra priversti galvoti apie tai, kaip teks žaisti kažkur kitur. Tačiau esmė yra net ne sudėties pokyčiuose, kuriuos iš esmės buvo galima prognozuoti ir kuriems buvo galima iš anksto ruoštis.

Esmė yra tame, kad komandai pasiekus emocinę viršūnę, pritrūkstama jėgų žengti paskutiniam žingsniui ir tame taške pasiekti teigiamą rezultatą. Pritrūksta labai nedaug – tačiau čia kaip loterijoje – visai nesvarbu atspėjai vieną skaičių ar tik vieno neatspėjai – ir vienu, ir kitu atveju aukso puodo nelaimi. O kad panaši situacija kartojasi jau antrą sezoną, imi galvoti, kad priežastys galbūt yra ne tik išorinės, bet ir vidinės, trukdančios komandoje ugdyti laimėtojos mentalitetą.

Prisiminkime pernykštį sezoną. Komandos žaidybinės formos prasme sezono topas buvo dvejos iš eilės rungtynės su FBK. Pirmose, atidarant naująjį stadioną, buvo sulošta lygiom, antros – pralaimėtos, nors pasak komentatorių komanda atrodė geriau už priešininką. Kadangi tokiame taške nebuvo pasiektas teigiamas rezultatas, nieko nuostabaus, kad po to įvyko emocinė iškrova ir prasidėjo komandos buksavimas.

Panašiai ir šiemet. Komanda viršūnę pasiekė namų rungtynėse su Randers. Taip maksimalistiškai lošiančios Sūduvos ko gero apskritai dar nebuvau matęs. Tą kartą smarkiai trukdė lietus, tačiau jis trukdė abiems komandoms. Ir vėl – nors trūko ne taip jau ir daug, teigiamas rezultatas pasiektas nebuvo. O paskui komanda sustojo.

Šiuose taškuose ko gero ir buvo reikalingas psichologinis komandos atgaivinimas. Psichologinis širdies masažas. Deja, toks jausmas, kad viskas buvo palikta likimo valiai ir pačių žaidėjų savitaigos darbui. Tačiau futbolą žaidžia jauni žmonės – kai kurie iš jų yra labai jauni. Nieko nuostabaus, kad savianalizės mechanizmų jie taip gerai dar neišmano, kaip išmanys po kokių dešimties metų. Komanda sėdo.  Pamenu, po dublio su danais stebėjausi, kad komandos vadovybė neištransliavo jokio viešo pareiškimo apie tai, kad buvo kovota iš paskutiniųjų. Jokios padėkos, jokio įvertinimo. Nors stebėtis gal ir nevertėtų. Juk ir po to, kai Sūduvos dubleriai užėmė savo čempionate pirmą vietą, kai kas iš komandos tesugebėjo štai ką pasakyti: „Nesakyčiau, kad tai atspindi tikrąją padėtį. Gerų jaunų žaidėjų turi ir “Ekranas“. Tiesiog dublerių čempionate laimėjome pirmąją vietą. To nenorėčiau sureikšminti. Taip, mes turime gerą pamainą – net labai gerą. Bet nebūtinai geriausią“.

Iš tikro gana pribloškianti citata. Pirma vieta yra pirma vieta. Visada ir nesvarbu kur. Net jei žaidžiama Sekmadienio lygoje. Tai yra ne antra, ir ne trečia vietos, kur galėtum dar kalbėti apie „nebūtinai“. Nežinau, kaip po tokių trenerio žodžių turėtų jaustis jauni žaidėjai, kurie šį sezoną buvo STIPRIAUSI (be jokių ten „nebūtinai“).

Daugiau nesigilinsiu. Komandą reikia skubiai gaivinti. Nes liko labai nedaug laiko. O kad komandoje greičiausiai taip ir neatsiras, kas tai padaro, belieka tą operaciją atlikti mums. Mūsų galimybės, be abejo, ribotos, tačiau gali būti labai efektyvios. Tereikia surinkti bent du trečdalius stadiono per artimiausias namų rungtynes ir komanda iškart supras, kad žaisti reikia kitaip. Kaip visada Lietuvos futbolas kenčia nuo amžinos ligos – dėmesio stokos ir manymo, kad futbolas Marijos Žemėje niekam nerūpi. Mes dar šiemet galim paneigti šią klaidingą nuomonę. Nepaisydami lietaus, šalčio ir dešimties litų mokesčio. Ateidami ne tik patys, bet ir atsivesdami bent po kaimyną ir pora draugų.

Kas bus? Bus tie aukso medaliai, bus. Aš tikiu, kad bus.