Archyvas pagal 2009 rugsėjo



23: SŪDUVA 0:0 TAURAS

Ką gi. Rungtynių nemačiau, bet, atrodo, nelabai būtų ir ką bepasakyti. Praeitam ture buvo kalbėta, kad esminė nesėkmės priežastis – kelių pagrindo žaidėjų trūkumas. Įdomu, kokios priežastys bus pateiktos šį kartą? Man rods, tuoj mūsų treneris galės kalbėti kaip Brolis po pralaimėjimo slovėnams – “nežinau kas čia darosi… kodėl taip gaunasi…“

Faktas, kad visos strėlės į trenerių balkoną. Ir net ne dėl to nuvalkioto posakio, kad “laimi komandai, pralaimi – treneris“. Faktas, kad komanda ir vėl čempionato finišą pasitiko neparengta. Faktas yra ir tas, kad ką nors keisti jau per vėlu. Ekranas su Vėtra ramiai renkasi taškus ten, kur juos būtina rinktis. O mums iki jų jau tapo labai toli. Net jei Ekranas dukart praloštų Vėtrai, jį pavyti būtų baisiai sunku.

Iš kitos pusės – štai jums dar viena intriga. Teoriškai Sūduvą dar gali pasivyti Šiauliai. Ir nieks nežino, kaip čia gali nutikti – kaip bebūtų, jie praeitam ture prieš Taurą laimėjo ir ne bet kur, o Tauragėje.

Liūdna, kad antrą sezoną iš eilės komanda sėda pačioje pabaigoje taip iššvaistydama sezono pradžios pasiekimus. Tačiau aš vis viena laikausi savo nuomonės – trečia vieta yra visiškai normalu. Tai yra padorus pasiekimas, garantuojantis žaidimą Europoje kitais metais. Tai yra medaliai. Jau galima sakyti – “eiliniai Sūduvos medaliai“. Galų gale, kitais metais lyga kažin ar bus stipresnė, todėl bus galima siekti tų pačių tikslų. Galų gale, gal net ir būtų nesąžininga, jei aukso medalis tektų tokiam treneriui, kokį šiais metais turi Sūduva…

Laukiam: Sūduva – Tauras

Pagaliau futbolas ir Marijampolėje pasisvečiuos. O komanda su visu treneriu štabu, galės įrodyti, kad lygiosios Gargžduose buvo tik geltonų kortelių išretintos komandos problema. Arba ne. Viskas daugiau mažiau bus aišku po šių rungtynių. Šia prasme – jos netgi lemiamos. Nes jei Sūduva ir šį kartą nesugebės laimėti, tai likusį čempionato gabaliuką galėsim žiūrėti ramiai ir nesinervindami.

Atrodo, šį kartą žaisti galės visi. Futbolo federacijos metraščiai lyg ir nešneka apie jokias diskvalifikacijas, o žinių apie traumas taip pat nebuvo. Apie Taurą irgi nieko įdomesnio girdėti neteko. Faktas, kad su trečiuoju treneriu Tauras atrodo ko gero stipriausiai šį sezoną – net ir netekęs kelių sezono pradžios žaidėjų. Juk ne šiaip sau būtent prieš šią komandą Sūduva pirmą kartą šiais metais A lygoje pralaimėjo. Aišku, šį kartą žaidžiama Marijampolėje, tad šiokį tokį pliusą gaus Sūduva. Iš kitos pusės Taurui, kovojančiam dėl garbingos ketvirtos vietos stipriausiame Lietuvos futbolo čempionate, taip pat trauktis nelabai yra kur. Viską jau greitai pamatysim.

Deja, aš pats, ištiktas idiotiškos peršalimo ligos, į Suvalkijos sostinę neatvyksiu. Tačiau šį kartą tikrai bus daugiau tų, kurie galės papasakoti apie rungtynių eigą. Sėkmės.

22: BANGA 1:1 SŪDUVA

Cha. Cha. Cha. Programos kol kas pakeisti nepavyko. Situacija nė kiek nesikeičia – tiesiog aukso medaliai po šio turo tapo pora žingsnių tolimesni, o Sūduva ir toliau yra daugiausiai A lygoje rungtynių lygiom baigusi komanda. Rungtynių nemačiau ir nesekiau jokia forma, taip kad negaliu padaryti jokių išvadų. Aišku, Ekrano stovykloje vėliavos turėtų būti dar juodesnės – praleisti išlyginamąjį įvartį rungtynėse su autsaideriu paskutinę minutę ir dar po 11 metrų baudinio iš tikro yra žiauru.

Bet palikim kitų liūdesius ir džiaugsmus jiems patiems. O mums ko gero nieko kito nebelieka, kaip susitaikyti su bronzos medaliais. Ekranas, aišku, nėra toli, tačiau žaisti beliko šešias rungtynes. Taškų švaistyti lyg ir nevalia, tačiau nuo šio fakto niekas nesikeičia. Jie toliau garuoja. Yra aišku viena – nė vienos iš likusių rungtynių lengvos nebus. Šiaip jau tai rodo, kad, nepaisant visų aplinkybių, čempionato finalas gavosi pakankamai įtemptas – praktiškai tik viena vienintelė Banga ir nelabai beturi dėl ko kovoti. Visų kitų komandų padėtis lentelėje dar gali pasikeisti – net jei Tauro ir Šiaulių stumdymasis dėl 4-5 vietų turi labiau simbolinės nei praktinės reikšmės. Visiems trims lyderiams šis turas lengvas nebuvo – nors visi trys žaidė su paskutines tris vietas lentelėje užimančiomis komandomis.

O Sūduvai belieka viltis, kad Vėtra su Ekranu per likusias rungtynes mažumėlę daugiau pavargs už visus kitus žaisdamas tarpusavyje net trejas rungtynes ir galbūt atsilieps jų rezultatams lošiant su kitais klubais. Pavyzdžiui, ta pačia Sūduva. Tačiau visa tai – teoriniai pasvarstymai. Ir tai dar pirštu debesyse pabraižyti, nes jei yra tikėtina, kad kuris nors iš trijų lyderių paskutiniame rate palūš psichologiškai, tai pirmasis kandidatas ir yra Sūduva. Ekranas ir taip pakankamai stabiliai jau kelintą sezoną atrodo (kalbant apie visą klubo gyvenimą), o Liubšys, atrodo, taip pat gerai žino, kaip reikia komanda lemiamoms kovoms tinkamai nuteikti.

Mes jokių kozirių neturime. O turint omeny Sūduvos šiemet renkamus kortelių kiekis, labai tikėtina, kad panašių „problemų“ kaip žaidžiant su Banga gali ir daugiau per tas likusias šešias rungtynes nutikti. Jau dabar galim pradėt lažintis, kokias sudėtis trys A lygos lyderiai statys Baltijos lygos rungtynėse. Esu beveik tikras, kad po visuotinių šnekų apie beveik tobulą naująjį Baltijos lygos formatą ir vėl pasikartos sena daina. Formatas gal ir neblogas, tačiau turnyro rungtynių įterpimas į pačią vietinių čempionatų pabaigą man skamba nelabai profesionaliai. Na bet ir čia jau kita daina.

O dabar mūsų laukia nedidelis deja vu – sveiki sugrįžę į penkerių metų praeitį, kai žaisti A lygos rungtynes darbo dienos vidudienį buvo visai normalus dalykas. Ups! Nutariau dar kartą pasitikrinti nukeltų rungtynių su LKKA rungtynių laiką ir pamačiau, kad jis buvo dar kartą nukeltas. Tik iš tikro niekas ten iš esmės nepasikeitė. Rungtynės vyks ne šį trečiadienį, kaip buvo planuota, o spalio 7 dieną, taip pat trečiadienį. Rungtynių pradžia – lygiai 15 valandą. Perkėlimas lyg ir logiškas – tuomet dėl rinktinės rungtynių ir vėl bus poros savaičių pertrauka. Stebėtis tik reikia tuo, kaip pirmosios datos nustatymo metu biurokratų protai aptemę buvo. Gal kokį eilinį pralaimėjimą laistė ir nesugraibė stalo kalendoriaus lapelių, kad vieną mėnesį į priekį praversti galėtų? O gal tiesiog mėnulio užtemimas?

Pagaliau sulaukėm: Banga – Sūduva

Laukėm laukėm ir štai sulaukėm. Sūduva ir vėl grįžta į A lygą po kelių savaičių pertraukos. Tik va, gaila, kad likimas lėmė tą sugrįžimą atlikti Gargžduose. Tad Marijampolė futbolo nematys dar savaitę (jei nekreiptume didelio dėmesio į rinktinės treniruotes).

O prieš pora savaičių komandos treneriai turėjo priimti sudėtingą sprendimą – nukelti praeito savaitgalio rungtynes su LKKA ar ne. Buvo nuspręsta nukelti. O situacija buvo štai kokia.

Į rinktines išvažiavo 7 žmonės: Klevinskas, Ramonas ir Vencevičius – į pagrindinę, Chvedukas, Krasnovskis, Zagurskas ir Brokas – į jaunimo. Komandoje – minus keturi žmonės. Ir nors Klevinską pakeisti nėra bėdos, o likusieji žaidėjai yra labiau atsarginiai, nei startiniai, tačiau šis praradimas buvo tik pusė bėdos.

Kaip visi puikiai žinome, Sūduva šiemet taip smagiai korteles renka, kad po žaidimo su Ekranu sekančias rungtynes turėjo praleisti net trys garantuoti pagrindo veteranai – Vaidas Slavickas, Urbšys ir Radavičius.

Matematika paprasta – jei būtų nuspręsta žaisti su LKKA, būtų tekę žaisti be 7 pagrindo žaidėjų.

O toji dilema tokia ir buvo. Ar žaisti be 7 žaidėjų su LKKA, ar žaisti be 3 žaidėjo su Banga. Pasirinktas buvo antrasis variantas. Ar tas pasirinkimas buvo teisingas, jau labai greitai pamatysime.

Faktas, kad Bangą pagaliau sutvarkyti reikia. Du paskutinius ratus Bangos slenksčio Sūduva neperlipdavo, tačiau dabar trauktis jau nėra kur. Tiek Ekranas, tiek Vėtra loš su autsaideriais ir garantuotai ims po tris taškus. Atsilikti nuo jų dabar – labai nepatartina. Aišku, tos dvi komandos taip pat turės šiokį tokį išbandymą – per vieną ratą tarpusavyje sulošt net tris kartus. Čia jums ne LKKA įterpti tarp Bangos ir Tauro!

O kad Bangą įveikti visai realu – kiekvienam aišku. Banga su Ivanausko išvažiavimu taip ir neatsigavo. Tauras, trenerį trečią kartą pakeitęs, atsigavo, o Banga – ne. Banga jau net ir nuo Tauro su Šiauliais tiek atsiliko, kad prisivyti bus labai nelengva. Ir jei praeitą savaitgalį Bangą Gargžduose sugebėjo įveikti Šiauliai, tai Sūduvai tą padaryti tiesiog privaloma.

Beje, buvo pranešta ir apie dar vieną keistą turnyrą – dublerių komandų „taurės“ varžybas. Kažkaip įdomiai viskas ten organizuojama – juk buvo paprasčiausiai galima pratęsti dublerių čempionatą, bet mes visada mokam išrasti dviratį ten, kur ir pėsčiom galima nueiti.  

Tiek žinių trumpai. Lauksim pergalės.

Po trečio rato: mes laimėsim!!!

trecias-ratas

Techniškai tariant, trečias ratas dar nepasibaigė. Dar liko vienos nukeltos rungtynės, tačiau jos kažin ar ką nors pakeis. O kad Sūduvos gyvenime nutiko šiokia tokia pauzė, manau, pats laikas suskaičiuoti trijų ratų viščiukus.

Ką daryt? Nusibodo kritikuot, ieškot teisybės ir piktintis. Čempionato liko tik ketvirtadalis, rezultatai – pusė velnio, saulė dar šviečia. Nėra reikalo parintis. Ir be futbolo yra dėl ko. Norisi, kad futbolas įkvėptų, suteiktų vienybės jausmą kartu su kitais keliais tūkstančiais to paties reikalo gerbėjais ir skatintų teisingus, pozityvius jausmus. Ir nors, atrodo, nelabai kas tiki, kad Sūduva šiemet gali užlipt aukščiau nei trečia vieta, aš nuo šiol propaguosiu kitokį požiūrį.

Kodėl? Todėl, kad kitu atveju nieko kito nebelieka, kaip sezoną jau dabar uždaryti, išjungti blogą ir išeiti atostogų iki kitų metų sausio, kai ir vėl prasidės pasirengimas sekančiam sezonui. Nuobodu, neįdomu ir beviltiška. Likę du mėnesiai normalaus futbolo – didelis turtas. Nes po to lauks pusmetį trunkantis žiemos miegas. Taigi, pirmyn būsimieji čempionai!!!!

Faktai. Taip. Mano optimizmas labiau grįstas tikėjimu, nei realybe. Suprantu tai, tačiau pergyventi dėl logikos trūkumo neketinu. Yra kaip yra, tačiau niekas dar neprarasta.

O realybė yra tokia, kad labai smagiai prasidėjęs sezonas pametė pora važiuoklės dalių ir dabar, gerokai klibėdamas, vis dar tikisi sėkmingai pasiekti finišą. Savaime suprantama – reikės ekstra pastangų ir didelio tikėjimo, kad finalas būtų tviskantis auksu.

Kol kas trečiasis ratas buvo pats nesėkmingiausias iš visų. Sūduva patyrė tris pirmuosius pralaimėjimus – danams, Taurui – visus tuo nustebindama ir Vėtrai – visus tuo nuvildama. Sūduva jau nebėra daugiausiai lygoje įvarčių įmušusi komanda. Nebėra ir vienintelė mažiausiai praleidusi. Tačiau didelės tragedijos rezultatai nesukėlė – visko laimėti per metus neįmanoma. Nors pergalingas laikotarpis užsitęsė ilgai, visi supratome, kad pirmasis pralaimėjimas vis viena ateis. Galima tik džiaugtis, kad jis mums nutiko su danais – vis ne taip skaudu buvo.

Kita faktinis reikalas buvo susijęs su vidurvasario transferų laikotarpiu, gerokai išderinusiu komandos sudėtį.

Dar liepos pirmojoje pusėje paaiškėjo, kad Sūduvoje neliks žmogaus, kuriam greičiausiai ir turime dėkoti už geležinę sezono pradžios gynybą ir minimalų praleistų įvarčių kiekį. Samusiovas labai greitai ir lengvai padarė Sūduvos gynybą kietą, drausmingą ir sunkiai pramušamą. Jo išėjimas ko gero ne tiek skylę atvėrė, kiek sunaikino tokią akiai mielą gynybos drausmę. Tuo dar kartą parodydamas menką trenerių įtaką komandos žaidimui. Nespėjo Samusiovas pirmo barščių bliūdo Ukrainoj suvalgyt, o Sūduvos gynyba jau buvo perėjusi prie mums gerai žinomo praeito sezono pabaigos chaosėlio – su nespėjančiais iš puolimo parlėkti kraštais ir dėl to atsiveriančiomis skylėmis. Keistai pavojingų situacijų prie Sūduvos vartų nutikdavo netgi lošiant su komandomis, kurių anksčiau apskritai prie baudos aikštelės Sūduva neprileisdavo.

Prieš pat rungtynes su Randers pasigirdo žinių apie du naujus veidus gynybos linijoje – latvį Kazurą ir moldavą Karamaną. Faktas, kad gynėjų reikėjo, nes panašiu metu komandoje neliko ir Kazimiero Gnedojaus. Deja, abu šie žmonės taip ir netapo Sūduvos žaidėjais. Kazura dar spėjo vienas rungtynes sulošt, o Karamanas… Daugiau pranešimų apie jį nebuvo.

Pačioje liepos pabaigoje įvykiai ėmė viesulu suktis. Liepos 28 prasprūdo pirmoji žinia apie derybas su Bytomo Polonia dėl Lukšio. Iš pradžių visi viską neigė, tačiau rugpjūčio 6 d. sandėris įvyko ir Povilui Lukšiui beliko daiktus susikraut. Maždaug tuo metu buvo pasirašyta sutartis su Irmantu Zelmiku, kuris, nors ir ką tik išlipęs iš traumos, atrodė realiausia pamaina Samusiovui. Paskutinę liepos dieną buvo pasirašyta dar viena visus nustebinusi sutartis – su trečioje Ispanijos lygoje iki tol žaidusiu Esau.

Šio chaoso rezultatas buvo ne tik akivaizdžiai suprastėjęs žaidimas, bet ir pirmasis šiemet pralaimėjimas A lygoje, kuris nutiko rugpjūčio 2 dieną Tauragės mieste.

Tuo tarpu paskutinis sudėties papildymas įvyko rugpjūčio 13 dieną, kai buvo pasirašyta sutartis su ilgokai futbolo nežaidusiu Ričardu Beniušiu. Tiesa, pakeliui komandoje neliko dar dviejų, gan perspektyviais atrodžiusių jaunuolių – brolių Biskių.

Štai taip. Komandą paliko penki žmonės, du iš jų – svarbūs pagrindo žaidėjai. Komandoje atsirado trys. Kol kas visi trys atrodo pakankamai gerai. Tiesa, prie jų galima pliusuoti ir visiems gerai pažįstamą Kozyuberdą, į Marijampolę sugrįžusį dar antrojo rato pabaigoje. Gaila, kad šiam žaidėjui daugiau laiko aikštėje praleisti taip ir nepavyko. O kadangi Sūduvos žaidėjai ir toliau kiekvienose rungtynėse renkasi bent po pora geltonų kortelių, įvyko du dubleriniai debiutai. Pačioje antro rato pabaigoje pirmas šio sezono rungtynes už pagrindinę komandą sužaidė gynėjas Urba, o jau trečiame rate labai sėkmingai aikštėje pasirodė Chvedukas, kol kas plaukiojantis tarp gynybos ir saugų linijų. Beje, labai įdomu yra tai, kad vienu metu buvo pasklidusios kalbos ir apie galimą Willero sugrįžimą, tačiau jos realybe taip ir nepavirto.

Statistiniai Sūduvos rezultatai yra štai kokie. Tiesa, čia dar trūksta paskutinių rungtynių su LKKA, kuris tą statistiką galėtų padaryti mielesnę akiai.

Sūduva, įskaitant ir Europos taurės rungtynes, žaidė 8 kartus. 2 kartus laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 3 kartus pralošė. Komanda įmušė 11 įvarčių, 9 praleido. Iš esmės šią statistiką išgelbėjo smagi pergalė prieš Šiaulius. Įvarčius mušė štai šie žmonės: 3 – Esau, 2 – Lukšys, po 1 – Urbšys, G. Klevinskas, Brokas, Gardzijauskas, Radavičius ir Beniušis.

Beje, per tą laiką šioks toks būrelis Sūduvos žmonių apsilankė rinktinės stovykloje. Saulius Klevinskas, Vencevičius ir Ramonas svečiavosi pagrindinėje rinktinėje, o Krasnovskis, Zagurskas, Brokas ir Chvedukas – jaunimo. Krasnovskis ir Chvedukas netgi po įvartį įmušė.

Priežastys – pinigai, lietus ir psichologija. Per trečią ratą daug visko mums nutiko. Apie pinigus šnekų vėl girdėjome, bet apie pinigus kalbėti nebesinori. Kažin ar pagrindinis komandos puolėjas būtų perleistas kitam klubui, jei komanda, kaip ir visas lietuviškas futbolas, šiemet nebūtų priversta suktis kuklesniais, nei iki šiol finansiniais ratais. Lietus taip pat mums nemažai kraujo pagadino – šiemet galutinai paaiškėjo, kad klojant stadiono veją buvo padaryti rimtų klaidų, kurias nori nenori teks taisyti. O kol kas tos klaidos jau bent du kartus supainiojo komandai kortas – abu kartus komandai teko plaukiančioje aikštėje lošti itin svarbias rungtynes ir abu kartus rezultatai nebuvo patenkinami.

Tačiau daugiausiai norisi kalbėti apie psichologiją. Suprantu, kad lietuviškame sporte psichologija greičiausiai yra tolimos giminaitės vietoje. Reikia džiaugtis, kad bent jau gydytojus svarbiausios komandos tikrai turi – kad yra kas per rungtynes žaidėjams kojas atšaldo ar prakirstą antakį pleistru užklijuoja. Jei tiksliai prisimenu, tas pats Beniušis viename interviu pasakojo, kad paskutiniame savo klube, berods Slovakijoje, tokio žmogaus kaip gydytojas apskritai nebuvo.

Negalėčiau garantuot, kad didieji futbolo klubai psichologines tarnybas turi, tačiau būtų sunku patikėti, kad taip nėra. Vis tik didysis futbolas yra didžiulė pinigų darymo mašina, kurios atskirų elementų ir mazgų psichologinė būsena turi ypatingos įtakos rezultatams. Juk net ir mažai išsilavinęs pilietis yra girdėjęs, kad tinkamai bei optimistiškai nusiteikęs žmogus gali pasiekti gyvenime žymiai daugiau nei savo jausmuose pasimetęs pesimistas. Reikaliukai tampa dar sudėtingesni, kai pagalvojam, kad futbolą žaidžia komanda, tai yra, grupė žmonių. Futbolas yra toks sportas, kuriame komandiniai sugebėjimai visuomet yra reikšmingesni nei vieno žmogaus individualūs pajėgumai. Trumpai tariant, grupės psichologija yra dar sudėtingesnė, nes čia bendrą emocinį foną stipriai veikia kiekvieno nario būklė.

Spėju, kad didžiuosiuose klubuose didžiulį procentą psichologinio darbo su žaidėjais atlieka treneriai. Mat kaip taisyklė didžiuosiuose klubuose treneriai yra didžiulės asmenybės, kurios yra visiškai natūralūs autoritetai visiems, kurie yra po jų padu. O pas mus… Na čia gal jau ir sustosiu, kad nereikėtų ir vėl kalbėti apie žmogų, kurio žaidimo analizė labai jau dažnai apsiriboja teiginiais, panašiais į „kažkodėl nesisekė“, „kažkodėl darėme daug klaidų“… Kadangi priežastys daugiau mažiau aiškios, tai jas paliksiu ramybėje ir iškart eisiu prie būklės.

Mūsų komanda jau antrą sezoną iš eilės palūžta per patį vidurį. Tame sezono taške, kai reikia įjungti papildomą greitį tam, kad būtum stipresnis, komanda nugarma į nepasitikėjimo, susikaustymo ir prioritetų praradimo liūną. Žaisti kažkodėl nesiseka, pasipila netikėtai prarasti taškai, o mes vis dažniau imame kalbėti apie tai, kad „žaista neblogai, pritrūko sėkmės“. Tas modelis, kuris ryškėja vertinant sezoną apskritai, ima mažesniu masteliu kartotis ir individualiose rungtynėse, kuriose vis dažniau praleidžiami kvaili įvarčiai, nuolat neįmušama iš super patogių pozicijų ir dažnai tiesiog neatsilaikome prieš galingesnį priešininko spaudimą. Vis dažniau įmušusi įvartį komanda neleistinai sustoja arba taip ir nesugeba susikaupti generaliniam priešininko apkasų šturmui.

Racionalių priežasčių yra ir jos čia buvo paminėtos. Sunku tikėtis bendros komandinės jėgos, kai lemiame taške kai kurie svarbiausi komandos žmonės yra priversti galvoti apie tai, kaip teks žaisti kažkur kitur. Tačiau esmė yra net ne sudėties pokyčiuose, kuriuos iš esmės buvo galima prognozuoti ir kuriems buvo galima iš anksto ruoštis.

Esmė yra tame, kad komandai pasiekus emocinę viršūnę, pritrūkstama jėgų žengti paskutiniam žingsniui ir tame taške pasiekti teigiamą rezultatą. Pritrūksta labai nedaug – tačiau čia kaip loterijoje – visai nesvarbu atspėjai vieną skaičių ar tik vieno neatspėjai – ir vienu, ir kitu atveju aukso puodo nelaimi. O kad panaši situacija kartojasi jau antrą sezoną, imi galvoti, kad priežastys galbūt yra ne tik išorinės, bet ir vidinės, trukdančios komandoje ugdyti laimėtojos mentalitetą.

Prisiminkime pernykštį sezoną. Komandos žaidybinės formos prasme sezono topas buvo dvejos iš eilės rungtynės su FBK. Pirmose, atidarant naująjį stadioną, buvo sulošta lygiom, antros – pralaimėtos, nors pasak komentatorių komanda atrodė geriau už priešininką. Kadangi tokiame taške nebuvo pasiektas teigiamas rezultatas, nieko nuostabaus, kad po to įvyko emocinė iškrova ir prasidėjo komandos buksavimas.

Panašiai ir šiemet. Komanda viršūnę pasiekė namų rungtynėse su Randers. Taip maksimalistiškai lošiančios Sūduvos ko gero apskritai dar nebuvau matęs. Tą kartą smarkiai trukdė lietus, tačiau jis trukdė abiems komandoms. Ir vėl – nors trūko ne taip jau ir daug, teigiamas rezultatas pasiektas nebuvo. O paskui komanda sustojo.

Šiuose taškuose ko gero ir buvo reikalingas psichologinis komandos atgaivinimas. Psichologinis širdies masažas. Deja, toks jausmas, kad viskas buvo palikta likimo valiai ir pačių žaidėjų savitaigos darbui. Tačiau futbolą žaidžia jauni žmonės – kai kurie iš jų yra labai jauni. Nieko nuostabaus, kad savianalizės mechanizmų jie taip gerai dar neišmano, kaip išmanys po kokių dešimties metų. Komanda sėdo.  Pamenu, po dublio su danais stebėjausi, kad komandos vadovybė neištransliavo jokio viešo pareiškimo apie tai, kad buvo kovota iš paskutiniųjų. Jokios padėkos, jokio įvertinimo. Nors stebėtis gal ir nevertėtų. Juk ir po to, kai Sūduvos dubleriai užėmė savo čempionate pirmą vietą, kai kas iš komandos tesugebėjo štai ką pasakyti: „Nesakyčiau, kad tai atspindi tikrąją padėtį. Gerų jaunų žaidėjų turi ir “Ekranas“. Tiesiog dublerių čempionate laimėjome pirmąją vietą. To nenorėčiau sureikšminti. Taip, mes turime gerą pamainą – net labai gerą. Bet nebūtinai geriausią“.

Iš tikro gana pribloškianti citata. Pirma vieta yra pirma vieta. Visada ir nesvarbu kur. Net jei žaidžiama Sekmadienio lygoje. Tai yra ne antra, ir ne trečia vietos, kur galėtum dar kalbėti apie „nebūtinai“. Nežinau, kaip po tokių trenerio žodžių turėtų jaustis jauni žaidėjai, kurie šį sezoną buvo STIPRIAUSI (be jokių ten „nebūtinai“).

Daugiau nesigilinsiu. Komandą reikia skubiai gaivinti. Nes liko labai nedaug laiko. O kad komandoje greičiausiai taip ir neatsiras, kas tai padaro, belieka tą operaciją atlikti mums. Mūsų galimybės, be abejo, ribotos, tačiau gali būti labai efektyvios. Tereikia surinkti bent du trečdalius stadiono per artimiausias namų rungtynes ir komanda iškart supras, kad žaisti reikia kitaip. Kaip visada Lietuvos futbolas kenčia nuo amžinos ligos – dėmesio stokos ir manymo, kad futbolas Marijos Žemėje niekam nerūpi. Mes dar šiemet galim paneigti šią klaidingą nuomonę. Nepaisydami lietaus, šalčio ir dešimties litų mokesčio. Ateidami ne tik patys, bet ir atsivesdami bent po kaimyną ir pora draugų.

Kas bus? Bus tie aukso medaliai, bus. Aš tikiu, kad bus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 342 hits