Archyvas pagal 2009 spalio

28: SŪDUVA 4:2 LKKA

55

Sezonas buvo sunkus mums, buvo sunkus komandai, o sunkiausias jis buvo treneriui, sulaukusiam fontanų pagrįstos ir nepagrįstos kritikos. Toks jau tas trenerių likimas...

Štai ir baigėsi dar vienas sezonas. Taškas padėtas. Liūdnas buvo tas taškas. Šitos rungtynės man buvo žymiai liūdnesnės už tas visas, kuriose Sūduva žingsnis po žingsnio švaistė galimybes laimėti aukso medalius. Rungtynės buvo tarsi graudus vainikas ant viso sezono duobėto kelio. Kai Vilniuje, stebint rekordiniam poros tūkstančių žmonių būriui, Ekranas laistėsi šampanu ir dalijosi jį su ištikimiausiais gerbėjais, mes tylomis skirstėmės namo. Nors komanda laimėjo šiemet ne taip jau mažai, nebuvo nei džiaugsmo, nei padėkos skandavimų („ačiū ačiū ačiū“), nei to smagaus jausmo, kuris ateina tuomet, kai nuveiki ką nors prasmingo. 

Jau einant pro uždarytą stadioną stebėjausi, kad aikštelėje tiek mažai automobilių. Juk aikštelė prie maniežo nėra tokia didelė, kad tilptų visi, norintys pamatyti savo mylimos komandos atsisveikinimo rungtynes. Deja. Prie draugiškas ikisezonines menančio staliuko su dviem merginom ir bilietas eilės praktiškai nebuvo. Žmonių viduje taip pat buvo labai jau nedaug. Pusė tūkstančio. Tai dar labiau priminė ikisezonines draugiškas. Kaip ir tai, kas vyko aikštėje.

Kad jį kur galas – tikėjausi, buvau tikras, kad Sūduva per šias nieko nereiškiančias rungtynes padovanos mums įvarčių fejerverką, smūgius per save, įkvėpimo nuspalvintas kombinacijas, vieną kitą pokštą ir bent keletą triukų, kurie atliekami savo malonumui. Iš pradžių atrodė, kad taip ir bus. Dešimt minučių komanda laigė kaip ant sparnų, įkalė pora įvarčių, maudė LKKA per visus galus ir suteikė viltį, kad bus pasiektas A lygos rezultatyvumo rekordas. Tačiau įmušę trečią, prisimenant trenerio žodžius, pradėjo žaisti taip „kaip reikia mums“. Kitaip tariant, nustojo žaisti apskritai. Likusios 60 minučių buvo gryna neviltis. Komandos visiškai neliko. Aikštėje prasidėjo visiškas chaosas. Beniušis gynėsi, krašto gynėjas puolė, centro gynėjas gynėsi krašte ir t.t.

52

Are you talking to me? Situacija iš "Krikštatėvio"

Šių rungtynių chaosas liūdnai simbolizavo ir visą sezoną. Komanda, žaisdama su smarkiai silpnesniu varžovu, sugebėjo visiškai subyrėt. Reikia pagirt LKKA vyriokus, kad jie irgi žaidė savo malonumui. Pernelyg nesirūpino gynyba, žiūrėjo į priekį. Štai kodėl pirmam kėliny Sūduva taip lengvai puolė – tiesiog LKKA apie gynybą nelabai galvojo. Antram kėliny jie pridėjo dar daugiau energijos ir buvo stipresnė komanda. Žiauru, tačiau kai LKKA įmušė antrą įvartį, lygiosios ėmė rodytis visiškai įmanomas šių rungtynių rezultatas. O juk pradžioje buvo akivaizdu, kad žaidžia skirtingo kalibro komandos ir kad viena iš jų neturi nė mažiausios vilties išlipti sausa. Tačiau mūsiškai per 90 minučių sugebėjo taip transformuotis, kad buvo akivaizdu – jei čempionate būtų žaidžiami dar du ratai ir dėl bronzos medalių dar reikėtų smarkiai pakovoti.

Tokio vaizdo aikštelėje negaliu pateisinti motyvacijos stoka. Lentelės prasme šios rungtynės nieko nereiškė. Jas buvo galima 0:10 pralaimėt – statistiškai niekas nebūtų pasikeitę. Tačiau tuo pat metu šios rungtynės buvo žiauriai svarbios. Jos buvo žiauriai svarbios tiems žmonėms, kurie vis tik ryžosi ateiti jų pažiūrėti.

53

Skrisčiau skrisčiau jei galėčiau - Ramūnas Radavičius

Šį sezoną namuose į A lygos rungtynes tik keturis kartus atėjo mažiau nei 1500 žmonių. Šiandien jų buvo 500. Žiauru, bet komanda per paskutinius turus sugebėjo visiškai užmušti gerbėjų susidomėjimą savo likimu. Sakyčiau, kad tie 500 greičiausiai yra patys ištikimiausi. Tie, kurie būtų susirinkę netgi tuomet, jei Sūduva lėktų į I lygą ir šios rungtynės jau nebegalėtų nieko pakeisti. Šie žmonės nusipelnė tokios spektaklio, kad visi kiti, kurie ateiti patingėjo, gailėtųsi taip pasielgę.

Graudu, kad taip nenutiko. Sūduva eilinį kartą sužaidė taip, kad didesnę dalį gerbėjai liūdnai šypsojosi žiūrėdami beviltišką kamuolio baksnojimą aikštėje.

Graudu buvo stebėti būrelį žiūrovų, kurie, nebeturėdami kur dėtis iš nuobodulio, ėmė aktyviai laukti, kada gi pagaliau Giedrius Slavickas pirmą kartą muš į vartus.

Graudu buvo, kad skelbiant šių metų Sūduvos pasiekimus, niekam nekilo jokio noro paploti.

Graudu buvo matyti trenerį, paskutinėse sezono rungtynėse piktai šaukiantį ant Zagursko už tai, kad tas vėluoja su pasu arba iš viso jo neatiduoda. Juk tai yra paskutinės rungtynės! Ir treneris turėjo visą sezoną, kad jaunam žaidėjui įkaltų į galvą tokį elementarų futbolo elementą.

Graudu, buvo klausytis, kaip per mikrofoną prašoma žaidėjų pasilikti bendrai nuotraukai. Buvo akivaizdu, kad niekam tos nuotraukos nereikia. Dar graudžiau buvo matyt, jog kai kurie žaidėjai apskritai bendrą fotosesiją nutarė praleisti ir palaukti tą laiką automobilyje. Neužsipulkite – nekaltinu aš žaidėjų. Kaltinu „sistemą“, „aplinką“, kuri tokią situaciją padarė įmanomą. Akivaizdu, kad komandoje ne viskas eina lyg sviestu patepta, kaip kad neretai mums atrodydavo ankstesniais metais.    

50

Komanda po sezono dėkoja Sakalams. Galim jiems padėkot ir mes.

Jei ne nuolatinis Sūduvos Sakalų skandavimas būtų iš viso liūdna. Jie vieninteliai dirbo savo darbą nepriklausomai nuo to, kad dėjosi aikštėje ir sukūrė bent jau šiokią tokią šventės iliuziją.

Tokios liūdnos sezono pabaigos net neprisimenu. Net pernai, nieko gero nedavusiose paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu Vilniuje buvo linksmiau, nors tą kartą apskritai jokių prizų nebuvo laimėta.

Štai taip. Gal ir labai aš čia pesimistiškai viską šį kartą pamačiau, tačiau visa sezono pabaiga buvo pesimistinė. Ir nors turėjo puikias – tiesiog idealias galimybes – komanda to pesimizmo nepasistengė išsklaidyti paskutinėse rungtynėse.

Bet kokiu atveju, šitas pesimizmas nieko nekeičia. Sezonas baigėsi ir visi keliausim užtarnauto poilsio. Ir mes, ir žaidėjai, ir treneriai. Pesimizmą pamiršim ir tikėsimės, kad kitas sezonas bus šviesesnis. Štai čia ir yra didžioji futbolo jėga. Niekas nesibaigia šiandien. Visada yra kitos rungtynės, visada yra būsimas sezonas, visada yra ateitis. Kiekvienas pralaimėjimas sukuria viltį, kad kitą kartą būtinai laimėsim. Taip ir bus. Būsim čempionai. O po dešimt metų laimėsim Čempionų lygą. Be ironijos ir sarkazmo. Tikėjimas daro stebuklus. Stebuklai norus paverčia realybe. Dėkui visiems, buvusiems šį sezoną su Marijampolės Sūduva.

Reklama

Finišas: Sūduva – LKKA

A lygos tvarkaraščio sudarytojai – genialūs. Ir kaip jie galėjo nuspėti, kad lemiamos čempionato rungtynės vyks būtent tarp Vėtros ir Ekrano? Tobulas čempionato finalas – paskutinėse rungtynėse sprendžiami aukso medalių savininkai. Gal net žiūrovų į Vėtros stadioną ateis daugiau nei standartiniai 300. Vienžo, visų akys šiandien kryps į buvusį Lokomotyvo stadioną Vilniuje, kur dvi komandos aiškins, kas stipriausias ant Marijos Žemės.

Ech… Ir apie ką aš čia dabar? Juk čia blogas Sūduvai skirtas… Tik kad Sūduvai jau niekas nebesisprendžia. Kaip galima suprast, tai ponui mūsų treneriui dabar yra vienas aktualus klausimas – pagrindinę sudėtį leisti ar dublerius? Tiesiog linksma skaityti tuos viražus – atrodo, pons treneris pagaliau išmoko kalbėti diplomatiškai. Kad savo kalbomis neužkirstų jokios galimybės. Žodžiu, trenerio viziją galima suvesti į šį sakinį: „sieksim pergalės, net jei žais atsarginiai“. Galvok ką nori. Tai ir galvoju. Galvoju, kad jei jau perkėlėm rungtynes į maniežą po stogu, kodėl nebuvo galima jų bent pora valandų į vakarą pastumt?

Galvoju toliau. Galvoju, nežais abu Klevinskai (vienas traumuotas, kitas greičiausiai leis dar kartą sužaist Vitkauskui), Skroblas, Brokas, Vaidas Slavickas. Pamenu, prieš rungtynes Estijoje buvo kalbėta ir apie Giedriaus Slavicko prastą savijautą. Matysim. Iki rungtynių liko jau labai nedaug.

Tikiuosi Sūduva nepralaimės (och, kokia puiki sakinio konstrukcija!!! Kaip koks treneris prabilau!) Tikiuosi, kad žmonių į maniežą susirinks – būtų įdomu jį pilną pamatyti. Tikiuosi pasilinksminsim paskutinį kartą. Tikiuosi, Beniušis įmuš penkis įvarčius ir taps rezultatyviausiu šį sezoną. O tada jau beliks skaičiuoti viščiukus – prisiminti visą sezoną, įvertinti ir laukti komandos Prezidento kasmetinės kalbos, iš kurios daugiau mažiau paprastai gali numatyti ir kito sezono perspektyvą.

 

LFF taurė: Plikių Sakuona – Sūduva

Kad nesiseka tai nesiseka. Buvo galima pasvajoti apie FBK ir paskutinį sezono trilerį – nesvarbu Kaune ar Marijampolėje. O dabar veiksmas vyks kažkur Vakaruose ir didelės intrigos nesulauksime. Nė nemanau nuvertinti mėgėjiškos II lygos komandos. Galima tik džiaugtis ir gėrėtis vyrukais, kurie pakeliui iš taurės išmetė Mažeikius ir Žalgirį. Tačiau Mažeikiai ir Žalgiris vis tik yra ne Sūduva. Todėl šios poros laimėtojas yra aiškus.

Plikiams vis tiek gerai, nors jie labiau norėjo gauti Ekraną. Va čia tai sezonas būtų buvęs! O mums didelio džiaugsmo lyg ir neturėtų būti. Rungtynės vyks kažkur toli ir baigtis jų nulemta. Taip kad sezonas baigtas. Teliko keli formalumai.

Taigi – Sakuona iš Plikių miestelio. Sakuona – tai čia tokia įmonė. Medį apdirba ir baldus gamina. O va futbolo komanda įkurta 1988 metais ir tuomet pavadinta Švyturio vardu. Vėliau dar vadinosi Liverpuliu (čia kaip 20 a. pradžios Brazilijoj, kur klubus anglų pavadinimais vadino angliško futbolo garbei), SK Plikiais ir galų gale 2002 metais pavirto Sakuona. Nuo 2002 metų žaidžia II lygoje. Šių metų čempionate komanda užėmė 7 vietą tarp 11 komandų. Įdomu yra tai, kad šiame miestelyje, kuriame pagal 2001 metų surašymo duomenis gyveno 607 žmonės, yra dar viena komanda, FK Klarksonas Plikiai, žaidžianti salė futbolą.

Tiek trumpai. Manau, bus kas papasakos apie šią komandą plačiau. O kol kas galite pasikartoti video reportažą apie tai, kaip Sakuona laimėjo prieš Žalgirį. Reportažas kuklus ir mažai ką pasakantis apie pačią komandą, tačiau iš tikro baisiai pavydu buvo žiūrėti į Sakuonos žmonės po rungtynių ir jų begalinį džiaugsmą dar iki galo nesuprantant, kad jie ką tik nugalėjo Vilniaus Žalgirį.

BL: TRANS 1:1 SŪDUVA

Tai sužaidė. Ir vėl pamurmėsiu – nepaisant visos BL pompos, transliacijų jokių iš esmės nebuvo. Tačiau galim bent pasidžiaugt, kad Sūduva, kaip suprantu, žaidusi trimis gynėjais, keliauja į kitą etapą. Ir tame kitame etape…. Jo, čia nelengvas klausimas. Pompastiškojo BL tvarkaraščio sudarinėtojai jį sudarė taip, kad susigaudyti iš tikro nelengva. Aš sakyčiau, kad Sūduva balandžio 7 dieną loš su Talino Levadia. Kvepia pusfinaliu, ane? O mes galima Ričardą Beniušį pasveikinti su eiliniu įvarčiu.

Laukiam: Trans – Sūduva

Štai ir paskutinis tolimesnis pasivažinėjimas šiais metais. Sūduva Estijoje mėgins žengti priešpaskutinį šio sezono žingsnis (liks dar lietuviška taurė). Nors Baltijos lyga, nepaisant gražių jos organizatorių žodžių, ir neįgavo bent kiek didesnės vertės, išlaikyti turimą dviejų įvarčių skirtumą vertėtų. Kaip bebūtų, ši lyga – vis šiokia tokia galimybė pažaisti su varžovais, kurių nepažįsti iki kaulų smegenų, kaip lietuviško čempionato dalyvių. Ir nors estų pajėgumas vis dar neturėtų prilygti lietuviškam lygiui, tačiau šiandien jau pralošė visos trys lietuviškos komandos, iš kurių tik Ekranas nukeliavo toliau, o Tauras ir Šiauliai, pralošę būtent estams, liko už borto.

Sūduvoje nesveikuoja Brokas (kol kas dar nepranešta apie jo gautos traumos rimtumą), Giedrius Klevinskas ir Giedrius Slavickas. O tuo tarpu Beniušis vis dar turi šansą tapti rezultatyviausiu šio sezono žaidėju Sūduvoje. Liko trys rungtynės ir Lukšį pralenkti jis dar galėtų. Ypač jei su LKKA muš taip, kaip mušė visai neseniai.

Gal jau greitai bus praneštos ir LFF taurės poros?


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,580 hits