Sezono memuarai: I dalis.

fin1

Pagirios – įžanga.

Keistas buvo sezonas. Neeilinis. Išskirtinis. Tie, kas buvo su mumis šiais metais, ilgai dar jį prisimins. Nors Lietuvos futbolas be pašalinių faktorių sunkiai kol kas egzistuoja, tačiau šiemet jie buvo ypatingi. Neketinu čia pateikti išsamios analizės, tačiau keletą dalykų paminėti norisi.

Kas vis dar galvoja, kad futbolas yra tik sportas – tegul meta į mane akmenį. Dabartinės krizės liūdniausias padarinys yra ne tiesioginis pinigų nykimas kiekvieno Lietuvos piliečio piniginėje. Liūdniausia, kad krito įvairiausių dalykų kokybė. Televizijos rodo prastesnius filmus, laikraščiai perpus suplonėjo, o Lietuvos futbolo čempionatas leido mums pasidžiaugti tik tuo, kad jis apskritai įvyko.

Pirmiausia krito visų komandų biudžetai, kas lėmė energingą aukštesnio lygio žaidėjų nykimą iš Lietuvos – tiek vietinių, tiek užsieniečių. Keli mažiau reikšmingi klubai apskritai užsidarė, o legendinis Žalgiris, savanoriškai nugarmėjo į žemesnę lygą. Ir nors Žalgirio skrido žemyn dėl kiek kitokio plano problemų, tačiau tai, kad jis tebėra toje pačioje nulinėje zonoje ir šiandien greičiausiai lėmė bendras ekonomikos smukimas.

fin2

Jau nepamenu, kur ši nuotrauka buvo skelbta ir kas jos autorius. Jei neklystu – ji dokumentuoja sezono pradžios taurės rungtynes, kuriose dalyvavo FBK. Belieka pridurti, kad blogo autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su ta, kuri vaizduojama bloge skelbiamose nuotraukose.

Antra, įvyko maištas dvare, kurio padarinius teko likviduoti desperatiškomis priemonėmis. Mane nuliūdino ne tai, kad dvi svarbios Lietuvos futbolui komandos nugarmėjo į trečią lygą, o jas pakeitė tokiai misijai nesirengę naujokai. Žymiai liūdnesnis yra įtarimas, kad šį bardaką nulėmė – iš šalies žvelgiant netikėtas – dviejų asmenybių asmeninis konfliktas, kurio tikrąsias priežastis kol kas istorija nutyli. Turint omeny Varanavičiaus ir Romanovo senus ryšius bei pastarojo visapusišką dalyvavimą kone visuose Lietuvos futbolo lygiuose, nori nenori peršasi išvada, kad pykosi tikrai ne „federacija“ ir „keli privatūs klubai“.

Kitas liūdnas dalykas, kurį ši istorija atvėrė – lietuviškos sporto žiniasklaidos bedantizmas. Nei konflikto metu, nei po jo nė vienas sporto žurnalistas neatliko nesuinteresuoto, iš šalies žvelgiančio ir visuomenės interesą atstovaujančio tyrimo. Televizinio kriminalinio žurnalizmo atstovams Lietuvos futbolo krizė įdomi nepasirodė, o futbolą aptarnaujantys žurnalistai ko gero yra tiek asmeniškai pažįstantys abi konfliktavusias puses, kad bet koks „objektyvus“ tyrimas apskritai neįmanomas. Žurnalistai apsiribojo oficialios abiejų pusių pozicijos atpasakojimu ir asmeninės nuomonės pareiškimu. Niekas nė nemėgino lįsti giliau, todėl bent jau kol kas mes galėjome stebėti tik aisbergo viršūnę.

Ir nors Federacija ištraukė Lietuvos čempionatą iš aklavietės, jos performansą vertinu neigiamai. Iš šalies žvelgiant atrodė, kad ieškoti kompromiso net nebuvo bandoma – iškart buvo pereita prie jėgos demonstravimo. Ir net jei su žmogumi, kuris mano, jog Baltarusijos prezidentas yra geras vyras, susitarti labai sunku, Federacija privalėjo atviro konflikto išvengti. Nes jis visiems šaukte šaukė apie tai, kad Lietuvos futbolui nesvetima korupcija plačiausia prasme ir asmeninių interesų viršenybė prieš visuomeninį reikalą. Kažin ar lietuvišką futbolą buvo įmanoma labiau diskredituoti. Prieš tai nublanksta net pralaimėjimas Farerams.

Kitas, gan netikėtas šio čempionato palydovas (netikėtas, nes jame nebeliko FBK, Atlanto ir Žalgirio) buvo nuolatiniai stadionus saugančių tarnybų ir organizuotų gerbėjų konfliktai. Jie pasiekė tokį lygį, kad net pati Federacija pajuto būtinybę tarti savo Svarų Žodį. O juk čia veikė tas pats mentalitetas, kaip ir ankstesnėje epopėjoje. Iškart buvo pereita prie razborkių – kas kaltas – neramūs gerbėjai ar kietakakčiai apsauginiai. O niekas taip ir nepasakė tos elementarios tiesos, kad stadionus saugančių struktūrų pirminė ir fundamentaliausia misija yra ne kylančių konfliktų malšinimas, o užtikrinimas, kad tokie konfliktai apskritai nekiltų. Spėju, normaliame pasaulyje jau senokai suvokta, kad pigiau atsieina profilaktika, o ne chirurginis problemos sprendimas. Tačiau mes vis dar gyvename primityviame sovietinio stiliaus juoda-balta pasaulyje ir mūsų surusėjęs mentalitetas niekaip negali susitaikyti su tuo faktu, kad būna ir lygiosios, ne tik pergalės ir pralaimėjimai. Netgi tuomet, kai susiduria organizuoti futbolo gerbėjai ir jėgos struktūros.

fin3

Aukščiausias sezono taškas. Gailėtis galima tik dėl to, kad šis taškas buvo pasiektas sezonui vos prasidėjus.

Titanikas – apie tai, kaip Sūduva aisbergo mėgino išvengti. Kaip bebūtų, čempionatas įvyko ir Sūduva sužaidė identišką sezoną pernykščiam. Ir medalius laimėjo tik dėl to, kad čempionate nebeliko FBK. Aišku, nereikia pamiršti, kad Sūduva laimėjo ir šį tą daugiau – Taurę bei Supertaurę. Deja, mūsuose LFF Taurės reikšmė ir prestižas vis dar smarkiai atsilieka nuo čempionato, todėl, spėju, Sūduva lengva ranka tas taures išmainytų kad ir į sidabro medalių komplektą.

Štai trys didžiausi šio sezono Sūduvos gyvenimo pasiekimai. Pirmas – finansinis komandos stabilumas, išlaikytas viso sezono metu. Antra – Sūduvos trenerių komandiruotės į Lietuvos rinktinės stovyklas. Trečia – trumpas Samusiovo sugrįžimas.

O štai trys didžiosios neviltys. Pirma – vyriausiojo trenerio kompetencijos stoka. Antra – naujojo stadiono melioracijos problemos. Trečia – tolesnis komandinės Klubo dvasios ir filosofijos nykimas.

Šeši punktai yra mano subjektyviai parinkti. Nesutinkate – siūlykite savuosius. O dabar apie viską iš eilės.

Pinigai, pinigai, pinigai. Biudžetą prieš sezoną mažino kone visos komandos. Tačiau Sūduva buvo viena iš nedaugelio, kuri tą sumažintą lygį sugebėjo išlaikyti viso sezono metu. Bent jau taip buvo galima suprasti stebint viską iš šalies. Praktiškai visą sezoną nebuvo jokių gandų apie tai, kad Sūduvoje gali šlubuoti finansai. Vėlgi iš šalies žvelgiant – tai yra gero finansų planavimo rezultatas – juk geriau iš karto apimtis susimažinti ir pagal tai aiškiai planuoti gyvenimą, nei daug užsimoti, bet paskui skaudžiai kristi (kaip nutiko, pavyzdžiui, Taurui).

Faktas, kad buvo teisingiau iš karto pasakyti, kad žais vieni dubleriai, o jau vėliau, sąlygoms leidžiant, sukomplektuoti visai neblogą komandą. Trūkumų kaip visada komplektacijoje atrasti galima, tačiau džiugina jau vien tai, kad šiais metais nebuvo pusė komandos nusamdyta paskutinę akimirką. Tai leido tinkamai sezonui pasirengti ir netgi pusę sezono labai sėkmingai riedėti.

Kol kas galim tik spėlioti, kokia situacija vyniosis prieš kitą sezoną. Lietuviškas verslas gyvena šia diena ir retas kuris gali šimtu procentų garantuoti, kad po poros mėnesių neužsilenks. Tikėkimės, kad Marijampolės statybininkams ir langų gamintojams taip nenutiks. O jei nenutiks – tai ir komandą savo turėsime.

fin4

Povilas Lukšys – vienas iš nedaugelio į rinktinę patekusių Sūduvos narių. Žaidė trumpai, tačiau reikšmingose rungtynėse ir pasirodė tikrai geriau, nei buvo galima tikėtis.

Sūduva ir Lietuvos rinktinės. Kadangi Sūduva jau keletą metų kybo lietuviško futbolo viršūnėje, ko gero yra natūralu, kad tai yra vienas iš retų lietuviškų klubų, turinčių savo atstovus Lietuvos rinktinėse. Šiemet už jaunimo rinktinę lošė Chvedukas, Brokas, Krasnovskis ir Zagurskas. Į normalių vyrų rinktinę buvo kviečiami Lukšys, Vaidas Slavickas bei abu vartininkai. O dar įdomiau yra tai, kad portugalas į rinktinę pakvietė ir du Sūduvos trenerius – Vencevičių bei Ramoną. Iš esmės tai yra didesnis įvertinimas, nei vieno ar kito žaidėjo kvietimas. Jis neišvengiamai rodo, kad Sūduva turi nemažai parako. Keista, kad to parako kvapo ne visuomet jautėsi pačios Sūduvos žaidime. Sunku pasakyti, ką apie Sūduvos trenerių štabą mąsto komandos vadovai ir koks planas-chuliganas yra sudėliotas kitam sezonui. Du pastarieji sezonai turėjo kiekvienam parodyti, kad stipraus ir ilgalaikę perspektyvą galinčio dėlioti trenerio trūkumas tiesiogiai atsiliepia komandos rezultatams.

fin6

Geroji šio sezono žinia

Samusiovas. Futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas žaidėjas labai retai gali turėti lemiamos įtakos komandos žaidimo kokybei. Kai taip nutinka, vadinasi arba komanda silpnoka, arba žaidėjas itin stiprus. Nežinau, kuris variantas yra teisingesnis galvojant apie Manto Samusiovo pusmetį Marijampolės Sūduvoje. Samusiovą į Sūduvą atvedė krizė. Deja, lygiai taip pat ji šį žaidėją ir išvedė. Tačiau net ir pusę sezono tokį žaidėją turėti yra naudinga ir Samusiovo atsiradimas yra didelis komplektuotojų nuopelnas.

Aišku, į komandos vidų neįlysi ir tikrosios Samusiovo įtakos Sūduvos žaidimo kokybei taip lengvai nenustatysi. Tačiau akivaizdūs buvo keli dalykai. Su Samusiovu žaidė viena komanda, be Samusiovo – kita. Su Samusiovu ji realiai taikėsi į pirmą vietą, be Samusiovo smigo žemyn. Be abejo, visko ant Samusiovo pečių nesuversi – buvo ir daugybė kitų faktorių, nulėmusių labai prastą Sūduvos žaidimą antroje sezono pusėje. Tačiau tam tikri Sūduvos žaidimo privalumai iškart virto trūkumais, kai tik komandoje neliko šio centro gynėjo.

Sūduva ko gero niekada nepasižymėjo ypatingai tvirta ir drausminga gynyba. Tačiau šiemet būtent tokia gynyba buvo pirmoje sezono pusėje. Net lošiant su pajėgiomis komandomis, pavojų prie Sūduvos vartų kildavo kaip niekad mažai. Ypatingai ilgai teko laukti ir pirmo praleisto įvarčio.

Samusiovas – lyderio tipo žaidėjas, kuris ne tik savo darbą gerai atlieka (bent jau lietuviško futbolo lygiui), bet ir organizacinių veiksmų nevengia imtis. Ir nors Sūduvos centras ir priekis nuo pat sezono pradžios didelių stebuklų nerodė, tačiau nieko nuostabaus, kad garantuota gynyba suteikdavo visiems papildomo pasitikėjimo. Kažkuriuo metu komanda netgi rodė mėginimų spausti priešininką po visą aikštę, kas iš esmės yra įmanoma tik tuomet, kai toliau nuo savo vartų lošiantys žmonės gali būti ramūs, kad už jų nugarų – tvirta gynybos linija.

Samusiovui Sūduvą palikus viskas grįžo į savo vėžes. Gynėjai ir vėl pradėjo makaluotis, be priežasties ir galvos lakstyti į puolimą ir greitai sulaukėme ne tik pirmų įvarčių į Sūduvos vartus, bet ir pirmų pralaimėjimų. Netvarkinga gynyba paprasčiausiai siunčia į klozetą viską, ko pavyksta pasiekti kitoms komandos grandims. Paskutinės rungtynės su Ekranu – puikus tam įrodymas. Nors Sūduva pirmavo, tačiau galų gale patyrė skaudžiausią pralaimėjimą per visą sezoną.

Taigi. Iš pradžių naudinga buvo pamatyti, kaip gali atrodyti nepramušama gynyba Marijampolės Sūduvos komandoje. Ir tai jau nemažai. Tačiau po to beliko klausinėti savęs, kaip vienas žaidėjas gali turėti tokios didelės įtakos komandos veiksmams. Ir stebėtis, kodėl Samusiovos išėjimas ištiko komandą lyg perkūnas iš giedro dangaus… Tam nebuvo pasirengta. Nors toks įvykių posūkis greičiausiai buvo nuspėjamas pačioje sezono pradžioje.

Štai tiek didžiųjų džiaugsmų. Pridurkim prie jų visus Sūduvos laimėjimus, man labai patikusį interviu su Murausku, oficialaus tinklapio atsinaujinimą… Sąrašą kiekvienas galit pratęsti. O dabar šoku prie rimtesnių reikalų.

fin7

Treneriams buvo nelengva. O kam lengva šiais laikais?

Trenerių štabo kompetencija. Iškart pareiškiu, kad vertinti trenerių kompetencijos man pačiam kompetencijos trūksta. Esu tikras, kad tarp jūsų yra tokių, kurie tai padaryti gali žymiai profesionaliau. Tad aš daugiau konstatuosiu, nei vertinsiu.

Trenerių krizė Sūduvoje tęsiasi antrus metus. Nors, kai pažiūri dar toliau, ypatingos ramybės čia nebuvo niekada. Net trenerių treneris Algimantas Gabrys čia buvo mėtomas ir vėtomas. Nuo to laiko, kai Sūduva pateko į A lygą, trenerių pakeitimų vidury sezono buvo tikrai nemažai. Čia kai kuriuos iš mūsų nuolat kai kurie kiti kritikuoja dėl pernelyg priekabaus trenerių vertinimo. Tačiau kai žvelgi į trenerių rotaciją Sūduvoje, tiesiog peršasi mintis, kad komandos vadovai trenerius vertina dar priekabiau. Ir jų, ir mūsų požiūriai į trenerio darbą ir jo vaidmenį komandoje iš esmės sutampa – visi mes manome, kad už komandos rezultatus pirmiausia yra atsakingas trenerių štabas. Mes burbam, o komandos vadovai – atleidžia ir samdo.

Matosi, kad komandos vadovai iš trenerių rezultato reikalauja tuoj pat. Mūsų treneriai didesnės veiksmų laisvės net neturėdavo – kelios duobės ir žmogus lekia iš komandos. Tai nėra nauja futbolo pasaulyje. Ar tai yra efektyvu – čia jau kitas klausimas. Jei imi aukšto lygio trenerį – investuoti ir laukti verta. O jei griebi tą, kuris šią akimirką yra laisvas ir tuomet jau žiūri – išplauks ar neišplausk – tuomet…

Faktas yra vienas. Nors nuo trenerio daug kas priklauso, jo gyvenimas Lietuvoje nėra rožėm klotas. Mūsų treneriai paprastai negali nė pasvajoti apie komandą, kuri idealiai tiktų jo turimai vizijai įgyvendinti. Jiems dažniau tenka galvoti apie tai, ką nuveikus su būriu žmonių, kurių galimybės labai ribotos. Tad galiausiai laimi tas, kuris geriausiai sugeba iš vaško spausti auksą. Jei pavyksta – tuomet įvyksta stebuklas. O kad tų stebuklų Lietuvos klubiniame futbole su žiburiu nerasi, belieka daryti išvadą, kad ir tų aukso spaudėjų pas mus tiesiog nėra. Ir iš tikro. Velniam reikalinga vizija, jei nebus su kuo jos įgyvendint? Taip ir sukamės užburtame rate tarp trenerių, nežinančių savo tikslų ir žaidėjų, nesuvokiančių kurlink turėtų krypti jų profesionalios karjeros.

Tiesa, vienas stebuklas buvo. FBK pergalė prieš Glazgo Reinderžius. Deja, šis stebuklas mano teiginį tik dar labiau patvirtina.

Gedeminas Jarmalavičius Sūduvos treneriu tapo pernai, išspyrus iš komandos Igorį Pankratjevą. Apie ką galvojo komandos vadovai atleisdami Pankratjevą – sunku pasakyti. Komanda buvo sėdusi, tačiau buvo naivu tikėtis, kad niekuo ypatingu nepasižymėjęs dublerių treneris per kelis turus ims ir ištrauks komandą bei išgelbės čempionatą. Nutiko taip, kaip buvo galima laukti.

Ir jei pernai Jarmalavičiaus darbo vertint niekas nesiryžo, tai šiemet jis gavo visą krūvą objektyvių galimybių. Gavo komandą, stipresnę nei buvo planuota. Gavo čempionatą, silpnesnį nei tikėtasi. Trumpai tariant, jis, gal ir nelabai pelnytai, gavo realų šansą tapti pirmuoju treneriu Sūduvos istorijoje, pasikabinusiu aukso medalį. Medalis buvo iškentėtas, tačiau tikrai ne tas, nuo kurio mus apimtų euforija.

Tad kokie priekaištai gali būti nusiųsti į trenerių namuką?

Pirmiausia – dėl to, kad viso sezono metu aikštėje trenerio rankos nebuvo justi. Sūduva taip ir nesukūrė kokio nors savo žaidimo stiliaus. Kartais komanda blykstelėdavo kokia apgalvota kombinacija, tačiau tai būdavo tik akimirkos iliuzija. Greitai ir vėl viskas grįždavo į senas ir sunkiai apčiuopiamas problemas. Kirbėte kirba bjaurus įtarimas, kad už pirmą sezono pusę labiau turime dėkoti Samusiovui, o ne treneriams.

Žaidėjai ir vėl nebuvo sujungti į komandą. Šia prasme simboliškas kapitono raiščio atidavimas Sauliui Klevinskui. Ne dėl to, kad jis to raiščio nebūtų vertas. Tiesiog kapitono komandai reikėjo ne vartuose, o aikštėje. Deja, treneriai tokio žaidėjo nesukūrė.

Fundamentali Sūduvos problema, kuri matėsi jau per pasirengimą sezonui, taip ir nebuvo išspręsta. Aikštės centras kaip buvo tuščias, taip ir liko. Buvo akivaizdu, kad atsakingi veikėjai paskirti nebuvo, o tie, kurie tas tuštumas galėjo užimti, kartais tiesiog vengdavo šios atsakomybės. Lygiai taip pat nebuvo surastas sprendimas žaidimui be Samusiovo.

Mes matėme komandą, kuri atkakliai propagavo vienodą žaidimą kraštais. Vienintelį triuką – krašto saugų sukeitimą po pertraukos – varžovai labai greitai perprato.

Mes matėme komandą, kuri niekaip nesuvokdavo, kad rungtynės trunka 90 minučių. Kuri galėdavo lengvai įmušti tris įvarčius ir tuomet visiškai sustoti. Lygiai taip pat – tai buvo komanda, taip ir nesuvokusi, kad Lietuvos čempionatas trunka keturis ratus.

Mes matėme keitimus, kurie būdavo daromi kone identiškomis minutėmis kiekvienose rungtynėse, tarsi visą laiką būtų žaidžiama su tuo pačiu varžovu ir to paties stiliaus rungtynes.

Mes girdėjome, kad treneris vis „duoda velnių“ – tai per pertrauką, tai po rungtynių. Net paskutinėse sezono rungtynėse su mėgėjais iš Plikių, treneriui teko „velniuotis“.

Komandos prezidento pokalbyje užsimintos alkoholinės problemos apskritai eina už normalios diskusijos ribų. Nors… Iš vienos pusės gali žaidėjus kaltinti elementariu profesionalumo trūkumu. Tačiau jei komanda lošia be aiškiai nustatyto tikslo, greičiausiai labai nesunku visą sezoną suvokti, kaip netikėtai nukritusias, ilgas atostogas. Ir kaip neatsipalaiduosi per atostogas…

Trumpai tariant, aikštėje ir už jos ribų netrūko chaoso. O šis yra geriausias gerų rezultatų priešas. Faktas, kad už tai visų pirma ir yra treneriai atsakingi.

Stadiono danga. Šią nelaimę būtina paminėti, tik pridurti čia nėra ko. O kad prasta aikštė labiausiai ir kenkė pačiai Sūduvai – dėl to ir vėl priekaištauti galime tik treneriams. Abiem atvejais, kuriuos, manau, visi pamenate, atrodė, kad vanduo kelia didesnių problemų šeimininkams, o ne svečiams. Pykti ant melioratorių nėra prasmės – tiesiog nutiko didelė ir riebi nelaimė. Juk ne kasmet po stadioną tie žmonės stato… Optimistiškai nuteikia tik atviras prezidento pripažinimas, kad klaidų padaryta buvo ir jau sklindančios kalbos apie vejos rekonstrukciją, kuri turėtų prasidėti jau šiemet. Gaila, kad pinigai, kurie galėtų eiti geresniems tikslams, bus išleisti vejai tvarkyti.

fin9

Taip jau šiemet gavosi – dauguma gražių akimirkų nutiko pirmoje sezono pusėje. Čia – Sūduvos džiaugsmas, ką tik laimėjus LFF taurę.

Komandinė Sūduvos dvasia – atia atia atia… Ši tema vis išlenda paviršiun. Ypač ji pradėjo lįsti į sezono pabaigą, o jam pasibaigus – tapo akivaizdu, jog kažkur per pora metų pateriota komandos dvasia – vienas iš skaudžiausių pastarojo meto „pasiekimų“. Aišku, kaip visada, tas rūpi ne visiems. Kai kurie žiūri į plikus skaičius ir sako, kad viskas yra gerai. Kai kurie kiti stebisi, kad net ir paskutinėse rungtynėse su II lygos komanda treneris per pertrauką turi komandai aiškinti, kad reikia ne tik po aikštę pasivaikščioti, bet ir žaisti (jau nekalbant apie tai, kas paprastai pavadinama žodžiu „kovoti“). Dar kiti tiesiai šviesiai sako, kad geriau matytų iš dublerių sudarytą komandą, iš paskutinių, tačiau atkakliai besimušančią dėl išlikimo lygoje, nei dabartinę, kuri viena koja laimi bronzos medalius ir yra tuo visiškai patenkinta.

Šiaip jau abi pusės yra teisios. Nes pliki rezultatai – puikūs. Geriausi per visą Sūduvos istoriją. Iš kitos pusės – jau antrą sezoną komanda buksuoja ir pralaimi būtent ten, kur reikia ryžto, vidinės stiprybės ir pasitikėjimo. O taip būna visuomet, kai žmonėms trūksta bendro tikslo suvokimo ir kai jų pačių asmeniniai tikslai yra išsifokusavę.

Aš vis tik palaikyčiau antruosius. Šių metų geri rezultatai yra lemti išorinių aplinkybių. Kai tos aplinkybės buvo kitokios pernai, jokių rezultatų pasiekta nebuvo. Kol atskiri žaidėjai nebus jungiami į vieną kumštį konkretiems tikslams pasiekti, rezultatai bus skysti nepriklausomai nuo to, kokio lygio žaidėjai kasmet bus į komandą surenkami.

Gerai. Pamėginsiu pasižiūrėti nuo pat pradžių. Kai ką mėginsiu nuspėt, nes ne viską žinau. Tie, kas žino ir prisimena geriau – lai mane pataiso.

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad šiandien yra neįmanoma pasakyti, kas yra Sūduva (apart to akivaizdaus fakto, kad tai yra futbolo klubas iš Marijampolės). Kokio stiliaus futbolą propaguoja ir žaidžia ši komanda? Kokios yra jos savybės, kurias visi aplinkui žinotų ir iškart pasakytų, išgirdę Sūduvos pavadinimą? Į šiuos klausimus atsakymų nėra.

Tačiau taip buvo ne visuomet. Kadaise Sūduva buvo komanda, kuri per kelis sezonus iš II lygos pasiekė aukščiausią ir iškart visus nustebino dukart nugalėdamas Bergeno Branną. Vėliau Sūduvai sekėsi ne taip gerai. Nors iš A lygos ir neišlėkė (o tokių galimybių buvo), tačiau geriausiu atveju galėjo būti vadinama lygos vidutinioke.

Nepaisant to, komanda žaidė taip, kad kiekvienas iš mūsų galėjo didžiuotis būdami tokios komandos gerbėjais. Net jei darydavo krūvas kvailų klaidų, net jei nežaidė itin efektyvaus futbolo – tokio, kuris lietuviškomis sąlygomis (turiu omeny ir orą, ir aikščių kokybę, ir priešininkų žaidimo stilių) duotų itin gerų rezultatų. Sūduva aiškiai išsiskyrė tarp kitų komandų. Jei dauguma lietuviškų klubų lošė gruboką jėgos futbolą, Sūduva visuomet mėgino žaisti „braziliškai“. Komanda lošė kombinacinį, minkštą, greitą futbolą ir vaizdo grožiu rūpindavosi ne mažiau, nei teigiamu rezultatu.

Nieko nuostabaus, kad iš žemųjų lygų atėjusi ir kurį laiką tik savomis pajėgomis besiremianti komanda įprato lošti futbolą, pagrįstą kontratakomis. Dauguma varžovų buvo tuomet stipresni, todėl taip žaisti vertė pats gyvenimas. Ir nors netrūkdavo skaudžių pralaimėjimų (matyt, niekada gyvenime nepamiršiu pralaimėjimo rezultatu 2:6 namuose Šilutei), tačiau tai buvo komanda, kuri galėdavo išsigelbėti ar laimėti paskutinėmis rungtynių akimirkomis. Tokie nutikimai rodo ne tik kovą iki paskutinio švilpuko, bet ir aiškų tikslo suvokimą – išplėšti pergalę paskutinio kampinio metu gali tik komanda, kuri žino, jog gali tai padaryti.

Tokiai komanda idealiai tiko toks žaidėjas kaip Darius Maciulevičius. Netgi Willeras su savo šukuosenomis ir salto po įvarčio tarp visų lietuviškų komandų geriausiai turėjo jaustis būtent Sūduvoje. Jai tiko Viktaras Afanasenka (tikiuosi dar pamenate jo reidus kraštais). Net Tomas Radzinevičius, kuris paskutinius metus Sūduvoje lošė gan banguotai, buvo maksimalistinės komandos žaidėjas. Net tokie žaidėjai, kaip Urbšys ar Vaidas Slavickas atrodė visiškai kitaip.

Tai buvo komanda, kuriai daug ko trūko. Teoriškai tai buvo komanda, kuri turėtų pralaimėti ir pernykštei, ir šiemetinei Sūduvai. Tačiau ar taip nutiktų iš tikro – nesu toks tikras. Tačiau, kad ji žaistų gražesnį futbolą – čia jau galime būti garantuoti.

Nenoriu ir neketinu idealizuoti anų laikų Sūduvos. Nostalgiškai žvalgytis atgal yra neteisinga. Nostalgija praeičiai iškreipia dabarties suvokimą. Gyvenimas bėga ir keičiasi. Tai, kas buvo įmanoma ar tiko prieš penkerius metus, nebūtinai suveiktų ir šiandien. Iš esmės senąją Sūduvą mėginu prisiminti dėl to, kad dar aiškiau matytųsi šiandieninės Sūduvos individualaus veido trūkumas.

Galbūt galėtum sakyti, kad anos, senosios Sūduvos žaidimo stilius labiausiai priklausė nuo trenerio, Algimanto Gabrio. Iš jo komandą vis atimdavo ir mėgindavo kreipti kažkur kitur, tačiau aplinkybės vis susiklostydavo taip, kad jis sugrįždavo ir kartu sugrąžindavo žaidėjus į senas vėžias.

Tačiau, spėju, tą žaidimo stilių dar labiau nulėmė pasikeitusi komandos savininkų ir vadovų politika. Apsipratę aukščiausiame lietuviško futbolo lygyje, jie nusprendė medalių link eiti lengviausiu keliu. Naujo stadiono projektas taip pat kaitino kraują – kai įsivaizduoji tokį stadioną, galvoji, kad jame turėtų lošti galinga komanda, o ne žmonės, futbolą išmokę žaisti II lygoje. Buvo nuspręsta nebesidairyti žaidėjų Marijampolėje ir aplinkiniuose kaimuose, o tiesiog sezonui kitam nusipirkti vietinių ir užsienio legionierių, kurie ir turėjo duoti norimus rezultatus iškart. Natūralu, kad Sūduvos dubleriai buvo palikti likimo valiai. Dublerio parengimas pagrindinei komandai reikalauja laiko ir pastangų. Kam švaistyti jėgas, jei gali pasisamdyti kokį brazilą. Brazilas ir rezultatą gerą turėtų duoti, ir aikštėje gerai atrodyti, o ir komandos vadovų savimeilę būtinai turėtų glostyti (mano komandoje žaidžia futbolo karaliai brazilai!!!).

Antrus metus iš eilės desperatiškai ir visur ieškoma gerų žaidėjų. Pusei sezono, sezonui – nesvarbu. Svarbus tik greitas rezultatas. O kas bus kitais metais…. Kitais metais ir žiūrėsime.

Sakyčiau, mechaniškas požiūris į komandinį darbą. Manoma, kad užtenka pora detalių kokybiškesnėmis pakeisti, įpilti geresnio kuro ir mašina savaime dirbs efektyviau ir judės greičiau. Manoma, kad net ir treneris nereikalingas – pakanka surinkti kokybiškus „varžtus“. Ir kai baigiasi pinigai, staiga paaiškėja, kad nėra ką leisti į aikštę. Kokybiškieji išsivažinėja kas sau, ten, kur geriau moka (ir kas juo už tai galėtų peikti!!!), o dubleriai pasirodo stokojantys elementarių futbolisto sugebėjimų. O kadangi komandinės dvasios taip pat nėra, tai tų dublerių net nepavyksta priverst lakstyt dukart greičiau ir daugiau, nei laksto nusipelnę veteranai.

Tai ar gali tikėtis stebuklo iš komandos, kuri tiesiog „dirba savo darbą?“ Arba tiesiog profesionaliai ir ramiai siekia sau reikalingo rezultato, kaip mėgsta mūsų treneris vis karts nuo karto pakartot. Ko gali tikėtis iš komandos, kurios lyderiai gali būti tik nuperkami žaidėjų turguje, o kai to padaryti nepavyksta ir lyderių reikia rasti viduje – gaunasi šnipštas? Nieko nuostabaus, kad komanda palūžta ir subyra atsakingiausią akimirką. Sunkumus gali įveikt dirbdamas komandiškai, o jokio žaidėjo individualus meistriškumas komandinio įkvėpimo negali kompensuoti.

Toks buvo pernykštis sezonas, toks buvo ir šiemetinis. Jau dabar matyt, kad nemažai komandos narių buvo pasamdyti pusei ar vienam sezonui. Nedavei efekto iškart – viso gero, tu mums nereikalingas. Ieškosim naujų kandidatų. Gal jie ką nors pasieks.

>>>

Palieku šią dalį nebaigtą. Ji yra sudėtinga bei reikalaujantį rimtų diskusijų. Nesijaučiu esąs toks autoritetas, kuris aiškiai ir užtikrintai galėtų viską į savo vietas sudėlioti. Tikiuosi – kaip visada pagelbėsite. Savo žiniomis ir išmanymu. O aš einu baigti antrosios Sezono Memuarų dalies. Laukite tęsinio.

Advertisements

43 Responses to “Sezono memuarai: I dalis.”


  1. 1 voleur 2009-11-16 01:01

    Eilini karta galiu tik paploti popui geras straipsniukas, laukiam tesinio :)

  2. 2 Morontija 2009-11-16 07:54

    Na jeigu jau rašant apie sezoną, nereikėtų užmiršti ir “atiduotų” rungtynių Ekranui… žemiau jau nėra kur…
    O dėl sezono pradžios – labai esminė kritika – turėjo susitarti, bet nesusitarė – o ką siūlai?.. Primena tuos pačius žurnalistus – fakto konstatavimas, bet jokių pasiūlymų…

  3. 3 ponas pop 2009-11-16 08:44

    Apie pirmą reikalą net nekomentuosiu, o kas liečia antrą – negi tikiesi, kad aš čia dabar “tyrimą” pradėsiu apie varanavičiaus ir romanovo konfliktą? aš juk nesu žurnalistas. tame ir yra visas kampas. esu eilinis pilietis, sūduvos gerbėjas. dėl to manęs per daug tas konfliktas ir nedomina. dėl to ir pakanka konstatuoti. čia žurnalistų misija buvo “tiesą išsiaiškinti”. nes jų tokia misija (bent jau kaip aš ją suprantu). o aš, kaip ir dauguma šio blogo skaitytojų, tik nuomonę ir tegalime pareikšti.

  4. 4 Varvalas 2009-11-16 15:10

    prastai tu šįsyk parašei – neturiu ką komentuoti :)

  5. 5 ponas pop 2009-11-16 15:47

    ot šūdas:) nieko, antra dalį taip suvelsiu, kad taip aišku nebūtų:) iš kitos pusės yra tokia liūdnoka tiesa apie šį sezoną – viskas šiais metais buvo taip sąlygiška, kad nelabai išeina kokių nors platesnių apibendrinimų daryti.

  6. 6 Deimas 2009-11-16 18:57

    Geras sezono apibendrinimas, galetu si aprasyma paskaityti ir komandos vadovybe ir padaryti atitinkamas isvadas :)

  7. 7 restart 2009-11-16 20:36

    Straipsnis tikrai geras, paliesta beveik visos problemos, bet mane šiek tiek šokiruoja visuotinis susižavėjimas interviu su prezidentu, kas iš tikrųjų yra gerai parengta viešųjų ryšių priemonė – šiek tiek realybės apie pasiekimus, šiek tiek savikritikos (stadiono veja)ir čia pat pažadas viską ptaisyti – (PUIKU),šiek tiek daugiau kritikos girtuokliams žaidėjams (laiku čia jie leido sau atsipalaiduoti),bet pagrindinės (ir pono pop paminėtos) problemos lyg ir neegzistuoja – ir komandos dvasia, ir sirgalių nusivylimas , ir jokių santykių su gerbėjais, ir kritęs žaidimo lygis ir tt ir tp…nepatogių klausimų nebuvo net užduota…lyg ir atvirai , trumpai ir aiškiai atsakyta , bet didžiausios problemos nevardinamos, o gal prezidentui jos neegzistuoja…

  8. 8 Varvalas 2009-11-16 20:48

    blogiausia yra tai, kad prezidentas pijokų reikalus žinojo jau vasarą – tuomet jam kaimynai skundėsi “turiningomis” naktimis. Apie tai komentaruose aš rašiau liepos mėnesį. Buvo visaip tempiama į sezono pabaigą, nes taip buvo “pigiau” atleisti iš komandos. Nesupratau, ar taip jau sunku buvo išvyti visiškai aikštėje tuščius pijokus. Vadinasi, trūko drąsos pripažinti, kad komandoje yra bordako atstovų. Šie geru nežaidimo pavyzdžiu užkrėtė ir kitus ir visai išbalansavo komandinį žaidimą. Ypač antrajame kėlinyje, kai tie vidurnakčių šešėliai pasirodydavo aikštėje.

    Šįmet Breikštas Sūduvą nugalėjo aiškia persvara. Visi jo “delegatai” pasižymėjo.

  9. 9 Deimas 2009-11-16 21:06

    Varvalai, realiai pijokavimu problema yra ne konkreciose asmenybese, o visos Lietuvos futbolo ar net viso Lietuvos sporto ir zymiai tai pasireiskia tarp jaunu zmoniu, nes jie dar nezino ko reikia siekti sporto karjeroj

  10. 10 Varvalas 2009-11-16 21:12

    neglobalizuokime vietinės reikšmės betvarkės – klubo problemas tegul pirmiausiai sprendžia pats klubas. Visuomenė (kad ir mes šiame forume) tam klubą ir skatiname.

  11. 11 Varvalas 2009-11-16 21:17

    o nežinančius, ko reikia siekti profesionaliame sporte, būtina nuo tokio sporto lygio izoliuoti, nes jie tuo “nežinojimu” užkrečia ir “žinančius”. Visa Marijampolė šnekėjo – tik klubo valdžia nieko negirdėjo, nieko nematė.
    Geras pavyzdys – apsivalymas “Taure” vasarą.

  12. 12 Robert 2009-11-16 23:06

    futbolas toks žaidimas, kai 22 nerūko, negeria, rūpinasi savo sveikata ir t.t. Tuo tarpu visi likę žmonės geria, rūko, keikiasi ir dar mušasi tarpusavyje. Lietuvoje truputį kitaip, tai tiems 22 reikia gerti, kad nei6sibalansuot7 pusiausvyra..

  13. 13 vietinis 2009-11-17 00:07

    na jus ir idomus zmones…pilat zibala i ugni daugiau nieko. paziurekime tarkim konkrecius faktus, kurie buvo paviesinti visam pasauliui. C.Ronaldo zmogus, kuris nesistengdavo savo laisva laika praleisti namie prie teliko ar panasiai, viename straipsnyje buvo rasyta, jog jo nuolatiniai isgerinejimai, nuolatiniai siautimai su moterimis uz pinigus buvo paprasciausiai nors ir netoleruojami, bet ir nekeliami i viesuma(apie tai kuo puikiausiai zinoja ir S. Aleksas Fergusonas)…ar nuo to jo zaidimas keitesi? ar nuo to jis prasciau judedavo aiksteje, ar jis nuo to nebuvo geriausias zaidejas pasaulyje? aisku per aukstai as cia sokau, bet…futbolistai yra tokie patys zmones kaip as, kaip tas pats V.Murauskas, kaip tu P.Pop, kaip tu gerbiamasis Varvalai…tas kaip ivardino zaideju isgerimas, ar elementarus balius, paprasciausiai nekeicia jo lygio, nekeicia jo atsidavimo i futbola, tai gali tik nuimti itampa sezono metu, kai reikia zmogui atsipalaiduoti ir panasiai. Zaidejo lygi turi keisti treneris, turi stebedi visa komanda ir kiekviena zaideja atskirai…Ir jo lygi turi kelti komandoje treneris…O ne zaidejas turi ieskoti savyje spragu. Sau pats tu gali buti geriausias, bet juk viskas geriausiai matosi is sono, juk tam komandoje treneris ir yra reikalingas, ir jo komentarai turi buti ne po varzybu, ne varzybu metu, ne pries varzybas, bet treniruociu metu, kur turi buti kazkokia disciplina, kuri zaidejams neleistu atsipalaiduoti, ne tik treniruociu metu, bet ypac rungtynese. Bet to labiausiai ir truko, trenerio, o ne zmogaus galincio pakeisti zaidejus 68 ar 89 minute…

  14. 14 vietiniui 2009-11-17 09:20

    1.Pats sutinki C.Ronaldo nelabai tinkamas pavyzdys, aš manau kad jis visai netinkamas
    a)Ronaldo visai kitas lygis, kaip lietuviai bus tokio lygio kaip Ronaldo, tada bus galima atlaidžiau žiūrėt į jų išsišokimus.
    b)bet kodėl lygiuotis į Ronaldo, o ne į (kadangi nelabai nusimanau užsieniniu futbolu todėl nežinau ar šis pavyzdys tiktų) Kaką, o ne į Alekną ar Karnišovą ir kt.
    c)Ronaldui, Saboniui ir kt VIENETINIAMS atvejams pralakt savo talentą nelabai yra (buvo) įmanoma, o ir kiek jie būtų pasiekę jei būtų buvę “geri berniukai”…

    2.Murauskas, p.Pop, Varvalas tu, aš ir dauguma kitų nėra tokie patys žmonės kaip PROFESIONALŪS futbolo žaidėjai, mes ateinam jų darbo žiūrėt, o ne jie mūsų. Nuo jų fizinio lygio priklauso jų atlygis ir tt.

    3.Jei tu, Vietini, būtum sportavęs ir sportavęs ne tinklinį, futbolą ar kitas komandines sporto šakas, o sporto šakas kur nuo tavęs vieno priklauso visas rezultatas, kur tavo klaidas gali ištaisyti kiti, ir kur svarbu centimetrai ar sekundės, tai nesakytum kad menki išgėrinėjimai ar bent kartą per mėnesį vykstantys baliai jokios įtakos neturi.

    4. O nemokėjimas atsipalaiduot be alkoholio tai jau globali problema, tiek aš, spėju – tu, Varvalas, p.Pop, Murauskas ir didžioji dauguma kitų per šventes, balius nevengia stipresnių gėrimų atsipalaiduoti, bet mes neesam profesionalūs sportininkai. Su protu (bokalą kitą) ar tinkamu laiku (pvz.:gimtadienis, tarpsezonis, pertrauka sezono metu) galima ir jiems.

    5.Trenerio lygis yra visai kita reikalas

    P.S. Nežinau kaip buvo šiuo konkrečiu atveju (kas, kiek ir kaip dažnai perlenkdavo lazdą atsipalaiduodamas), bet jei jau darbdavys apie tokias problemas kalba viešai, elementaru kad kažkokios tai problemos buvo. Viliuosi, kad ne tokios didelės, kaip kad išpūtė žiniasklaida

    • 15 * 2009-11-17 10:43

      “..sportavęs ir sportavęs ne tinklinį, futbolą ar kitas komandines sporto šakas, kur tavo klaidas gali ištaisyti kiti, o sporto šakas kur nuo tavęs vieno priklauso visas rezultatas, ir kur svarbu..

      • 16 kampinio_veliavele 2009-11-17 10:52

        ir kokie pasiekimai jei ne paslaptis, jei jau taip “uztari” suduvos futbolistus siuo klausimu?

  15. 17 ponas pop 2009-11-17 10:34

    apie viską iš eilės.

    INTERVIU. Net jei šis interviu buvo ‘viešųjų ryšių’ veiksmas – jis buvo atliktas profesionaliai. už tai irgi galima pagirt. antra, manau, seniai visi galėjome suprasti, kad tokios sąvokos kaip ‘komandinė dvasia’, ‘tradicijos’ ir panašūs dalykai šiandieninėje sūduvoje nėra aktualūs. Sūduva gyvena pagal klasikines šiuolaikinio kapitalistinio futbolo taisykles – perkam kiek įmanoma geresnius žaidėjus ir taip laimim. ‘komandinė dvasia’ ir ‘santykiai su gerbėjais’ su tuo neturi nieko bendro. todėl tikėtis, kad prezidentas apie tai kalbėtų – naivu. tokia realybė – galim diskutuot kiek norim, bet realybė yra tokia, kokia yra.

    GIRTUOKLYSTĖ. Gal imam ir įvardinam tuos drausmės pažeidėjus??? Nes dabar atrodo, kad kai kurie juos žino, bet vis dar saugo jų ‘reputaciją’. tokie dalykai yra verti paviešinimo.

    o su ronaldu vietinių linksmuolių lyginti tikrai nederėtų. galingiausiose europos komandose žaidžia patys talentingiausi, tie, kuriuos motulė gamta apdovanojo ypatingais sugebėjimais žaisti futbolą. dėl to ‘užklasinė’ veikla turi mažesnės įtakos jų išvaizdai aikštėje. dėl to visais laikais tam tikrų futbolininkų tam tikri įpročiai buvo viešai žinomi, tačiau toleruojami.

    geriausias pavyzdys yra netgi ne šiandienoje, o tolimoje praeityje. buvo toks brazilas garinča, pele amžininkas ir kolega. jis buvo tas kuris žiauriai gėrė, dulkinosi ir į treniruotes nevaikščiojo. tačiau jis buvo genijus ir netgi pagiriotas patvarkydavo bet kokį gynėją. ir brazilai jį labiau myli už korektiškąjį pele (kitas dalykas yra tai, kaip tas garinča baigė savo gyvenimą – tai galėtų būti pamokoma istorija mūsų linksmuoliams).

    Lietuvoje gi tokių talentų su žiburiu nerasi. Mūsiškiai yra futbolo darbininkai, kurie rezultatų pasiekia sunkiu darbu ir atkaklumu. dėl to sportinio rėžimo paisymas ir kruopštus, laipsniškas tobulėjimas yra esminės sąlygos, kurios leidžia mūsiškiams bent šio to futbole pasiekti (bent jau išvažiuoti į kokią rusiją ar lenkiją).

    KAS UŽ TAI ATSAKINGAS? Aišku, didžiausia atsakomybė čia tenka treneriams. Jie turi matyti tokius dalykus ir su jais nesitaikstyti. Faktas, kad dauguma jaunų futbolininkų profesionalais tampa neturėdami elementaraus savo profesijos taisyklių suvokimo (beje, lietuvoje tai būdinga ne tik futbolui). To neturėtų būti – profesionalios komandos treneriai neturėtų rūpintis dalykais, kuriuos turėjo atlikti vaikų treneriai. Bet niekur nedingsi – jei yra bėda, jos negali palikti nemačiomis.

    Pataisykit jei klystu – bet man rods net Gabrio laikais bet koks taisyklių nepaisymas neišvengiamai baigdavosi žaidėjo perkėlimu pas dublerius. nepriklausomai nuo to, koks žaidėjo vaidmuo būdavo pagrindinėje komandoje.

  16. 18 ponas pop 2009-11-17 10:41

    Nu jo, dviese praktiškai tą patį pasakėm:)))

    Aš tik noriu pabrėžti dar vieną dalyką dėl sportininkų ir visų kitų žmonių lyginimo alkoholio vartojimo ir kitokio ‘atsipalaidavimo’ srityje.

    be abejo, sportininkams tas yra žymiai svarbiau, nes esminis jų darbo įrankis yra jų kūnas. todėl bet koks kūno alinimas yra pavojingas. todėl yra pavojinga bet kokia veikla, kuri gali kelti tam kūnui grėsmę (prisiminkim krepšiasvydininko javtoko psivažinėjimus motociklu).

    Tačiau ir normalių žmonių santykis su ‘atsipalaidavimu’ yra lygiai toks pats. Jeigu aš prisigerčiau prieš svarbų darbinį susitikimą, aš lygiai taip pat darbo netekčiau. jei būčiau genijus – gal kokį kartą kitą man ir būtų atleista. tačiau jei esu tik normaliai geras (ar normaliai labai geras) darbuotojas – nieks su tokiu požiūriu į darbą nesitaiksytų.

  17. 19 Varvalas 2009-11-17 11:18

    Kiekvienais metais klubo prezidentas duoda interviu vietinei (o dažnai ir ne vietinei) žiniasklaidai. Natūralu, kad ir žurnalistams tai yra aktualu, ir skaitytojams žingeidu. Nematau čia jokio PR. Sakyčiau, tai net privalu jam yra daryti, nes klubą neprastai paremia ir savivaldybė. Taigi, dėl interviu tikslingumo, kryptingumo nėra, ko ginčytis. O turinys gali patikti ir nepatikti. Aš likau atsakymais patenkintas, nes dažnai visuomenė turi tik “varvalų” lygio atsakymus. Todėl pridera išgirsti ir dievų nuomonę.

    Noriu numesti dalį kaltės nuo trenerio – ne jis vienas turi rūpintis, ką veikia žaidėjai “po pamokų” ir kokiais “namų darbais užsiima”. Kabutėse pateikiau vieno klubo vadovo žodžius. Treneris turi treniruočių metu pastebėti, kad žaidėjo akumuliatoriai greitai nusėda. Jis privalo pasiaiškinti to nusėdimo priežastis, bet ne jo reikalas stovėti prie Būgos g. penkiaaukščio balkonų, fotografuoti įeinančius į “Luna” ir fiksuoti kitus “įdomesnius” įvykius. Tą turi daryti patys futbolininkai ir kiti klubo žmonės. Sakykime – komandos administratorius. Aš nežinau, kaip klubo vadovaujantys žmonės yra pasiskirstę pareigomis, bet dar kartą pabrėžiu – ne p. Murauskas, ir ne vyr. treneris turi dirbti “sargais”. Net ir ne p. Reinikis, kuris tame linksmame name kažkada gyveno.

  18. 20 zinantis 2009-11-17 11:46

    Visi cia visko tiek prirase kad net pavargau skaityti. Rsau cia pirma karta, nes jau nervai nelaiko. Matau kad visi cia tik peikia zaidejus, gere todel nelaimejom aukso, neisejom i kita etapa europos taurej taip toliau ir panasiai. Is siu jusu visu pasisakymu suprantu kad ne vienas nera buves ar esamas sportininkas PROFISIONALAS. Kadangi esu profisionalas tai galiu drasiai pasakyti, kad tokie isgerinejimai niekaip nepakenke sezonui ir jo rezultatams. Visi sakot va gere todel nelaimejom ir panasiai. Yra pavyzdys ekranas ( A lygos Cempionas ) gere visa sezona ir tiek gere, kad visiem lietuvos klubam toli grazu iki ju. Bet jie gere ne pavieniui kazkur pasislepe ar ant suoliuko o kartu su klubo vadovais treneriais ir net tuo paciu prezidentu. Juk yra moksliskai istirta kad sportininkas issekes psichologiskai, labiausiai atsipalaiduoja prisigeres iki zemes graibymo ar net samones netekimo, o kadangi visi esma zmones ir visi kazkada jauciames isseke bet ne fiziskai o psichologiskai, todel nuo psichologinio issekimo kencia ir fiziniai duomenys cia ne mano ismislas, o paciu profesoriu. Taip kad visi pagalvokit pasvarstykit ir jei kas turit galimybe paklauskit gerb prezidento kiek kartu si sezona buvo su komanda isgere bent 100gramu, kiek kartu bande suburti kolektyva ir pakelti dvasia ? Reziume kadangi to nedare prezidentas ta bande daryti patys komandos nariai tik beda yra ta kad dauguma bijo prezidento todel komandos Team Buildinge nedalyvauja, o tiek kurie nebijojo dabar yra viesai smerkiami, zeminami ir uzgauliojami. PO tokiu uzzgauliojimu kokia gali buti normali komanda? !!!!!!!!!

    • 21 Gerikas 2009-11-17 13:59

      Cia praset ivardinti zaidejus, kurie geria… Galima butu surasyt, kurie negeria, tai uzimtu zymiai maziau laiko :D

      O tas, kur rase SŪDUVOS “profisionalas”, tai norisi pasakyti sorry zmogau su tokiu poziuriu tu esi beviltiskas, eik nusisauk su duru rankena. Maradonos laikais Napolis prieš lemiamas varžybas kokaina uoste ir vistiek visus triuškino, nes buvo profai, o ne kažkokie buki vidutiniokai. SŪDUVOS profisionalams, dar neužtenka nei talento, nei proto, kad ir po nedideliu isgertuviu apsilostumet I lygos komanda. O ką jau kalbėt apie žemės graibymą? Tarkim palakę pries varzybas Pakruojy, nesugebejo apzaist Kruojos. LOL. Gerai, kad ant galo Leimonui truputi prašviesejo, tai kažkaip anas į kamuoli pataike.

      Ir koks cia spaudimas? Tikiu, kad spausimas egzistuoja Anglijoje, Ispanijoje ir t.t. Bet Lietuvoje, kur apie futbola raso vienas kanalas ir niekas varzybu netransliuoja… Tai sorry. Meskit tokius, kur jaucia spaudima ne tik is komandos, bet ir is viso po velena kiskit…

      Beje alkasas Kerys veikia? Ar tik ir nebus cia tas profiionalas :D

  19. 22 Valdas K. 2009-11-17 12:25

    Dėl lietuviškos sporto žiniasklaidos bedantiškumo. Nė vienas sporto žurnalistas neatliko nesuinteresuoto, iš šalies žvelgiančio ir visuomenės interesą atstovaujančio tyrimo todėl, kad dauguma sporto žurnalistų visų futbolo užkulisių nežino, negali ar net nesistengia jų žinoti. Daugelis jų į stadionus ateina tik išskirtiniais atvejais, reikiamą informaciją, trenerių, žaidėjų pasisakymų nuotrupas be skrupulų PASIIMA iš ten, kur ji nuolat skelbiama. Todėl jie ir rašo tik tai, ką lengvai gali pasiimti ir tai, ką supranta. Ir gerai, kad tokie nesiima vadinamojo “žurnalistinio tyrimo”, nes nieko nėra baisesnio už aktyvų nemokšą. Tie keli žurnalistai, bent jau teoriškai galintys neapsiriboti oficialios konfliktuojančių pusių pozicijos atpasakojimu, yra ribojami daugeliu veiksnių. Pono Pop pastebėjimas, kad “futbolą aptarnaujantys žurnalistai ko gero yra tiek asmeniškai pažįstantys abi konfliktavusias puses, kad bet koks „objektyvus“ tyrimas apskritai neįmanomas” yra visiškai teisingas. Ir tie žurnalistai nerašo į tokius tinklaraščius, kaip Pono Pop, kuriuose galima išreikšti savo tikrąją nuomonę. Juk seniai visiems aišku, kad Lietuvoje NEBĖRA laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos. Visur yra grupių interesai, tik vienur jie matomi ryškiau, kitur – labiau užmaskuoti. Ačiū Dievui, futbole jie egzistuoja kur kas menkiau nei svarbesnėse gyvenimo srityse. Tačiau Pono Pop paminėtas konfliktas futbole yra išskirtinis ir jį narplioti tiktų žurnalistui, kurio specializacija nėra futbolas. Juk jam, skirtingai nuo apie futbolą rašančių (kalbančių)žmonių, nebūtų svarbu, jei po tyrimo futbolo vartai nebeatsidarytų. Bet kur rasti sugebantį tai padaryti žmogų? Tad kol negalime rašyti visko, ko norime, reikia norėti tik tai, ką galime.

  20. 23 viedras 2009-11-17 13:00

    “žinantis” kai žaidėjai su klubo vadovybe išgeria po 100 gramų, tai yra niekas, palyginus su tuo, kai geria parke ant suolo susėdę. Prisilaka visokio brudo, paskui nei kojų nepavelka. Taip ir sezono eigoje pritrūksta jėgų dar žaisti, dingsta noras ir vaikšto po aikštę nesivargindami. Taip, čia nėra pagrindinė problema, dėl kurios pasiekti minimalūs rezultatai, bet viena iš tų, dėl kurios žaidimas nusėdo.
    Lyginti su Ronaldo yra nesąžininga. Lietuvoj nėra, nebuvo ir artimiausiu metu nebus tokio arba bent jau panašaus lygio žaidėjo. Ronaldo gali ir vaikščiodamas po aikštę sėkmingai apeidinėti kitus žaidėjus ir duoti daug naudos, ko negali nei vienas kitas Lietuvos žaidėjas. O, beje, ir pats Ronaldo dabar iš traumų neišbrenda ir manau, kad tie nuolatiniai gėrimai prisidėjo prie to.
    Futbolininkai, kurie prisilakę eina žaisti, nieko gero nepadarydami aikštėje, turi būti atleidžiami iš komandos arba bent jau išmetami į dublerių komandą. O už tą gėrimą dar ir baudą turėtų klubui sumokėt. Į visą šį reikalą vadovybė turėtų žiūrėt labai rimtai, kaip tas daroma užsienį. Jeigu kas nors užfiksuoja žaidėją visiškai girtą iki žemės graibymo, visa žiniasklaida apie tai ir kalba, būna atleidžiami žaidėjai, nepaisant to, kokia jų vieta buvo komandoje. Tokį atvejį atsimenu, kai dar visai neseniai Glazgo “Rangers” du komandos lyderiai – A.McGregor ir B.Ferguson buvo atleisti iš klubo ir išmesti iš rinktinės vien dėl to, kad kažkokiam naktiniam klube gėrė ir agresyviai elgėsi… Va taip ir pas mus turėtų būt.

  21. 24 Gerikas 2009-11-17 13:58

    Cia praset ivardinti zaidejus, kurie geria… Galima butu surasyt, kurie negeria, tai uzimtu zymiai maziau laiko :D

    O tas, kur rase SŪDUVOS “profisionalas”, tai norisi pasakyti sorry zmogau su tokiu poziuriu tu esi beviltiskas, eik nusisauk su duru rankena. Maradonos laikais Napolis prieš lemiamas varžybas kokaina uoste ir vistiek visus triuškino, nes buvo profai, o ne kažkokie buki vidutiniokai. SŪDUVOS profisionalams, dar neužtenka nei talento, nei proto, kad ir po nedideliu isgertuviu apsilostumet I lygos komanda. O ką jau kalbėt apie žemės graibymą? Tarkim palakę pries varzybas Pakruojy, nesugebejo apzaist Kruojos. LOL. Gerai, kad ant galo Leimonui truputi prašviesejo, tai kažkaip anas į kamuoli pataike.

    Ir koks cia spaudimas? Tikiu, kad spausimas egzistuoja Anglijoje, Ispanijoje ir t.t. Bet Lietuvoje, kur apie futbola raso vienas kanalas ir niekas varzybu netransliuoja… Tai sorry. Meskit tokius, kur jaucia spaudima ne tik is komandos, bet ir is viso po velena kiskit…

    Beje alkasas Kerys veikia? Ar tik ir nebus cia tas profiionalas :D

  22. 25 Varvalas 2009-11-17 14:03

    Nesu gėrimo – negėrimo specialistas, todėl tos temos labai neplėtosiu. Kai ką prisimenu iš praktikos. Mums treneris Benas leisdavo po rungtynių gurkštelti alaus. Butelio pakakdavo 2-3 asmenims. Tie trys gurkšniai numušdavo troškulį, t.y. apgaudavo įvairius receptorius. O organizmo išsivandenimas vyko ir toliau. Po keliolikos minučių maukdavome mineralinį ar paprastą vandenį. Komandos gydytojai (beje, vienas iš jų dabar dirba Marijampolėje) aiškino, kad tai vienas paprastesnių, pigesnių ir nekenksmingesnių organizmo atstatymo būdų.
    Turėjome vieną kadrą, kuris po daugiadienio “stovėjimo” bendrabutyje ant palangės buvo “nukeltas” į Baltarusiją ir dabar ten gyvena bei dirba. Sprendimas buvo efektyvus ir pamokantis. Kiti nepanorome būti “nukelti nuo palangės”, nors šventais nebuvome, bet nekėlėme problemų nei sau, nei kitiems.

  23. 26 griezhtas to zinanciam 2009-11-17 14:04

    Del gerimu itakos nebuvimo rezultatams ir kad jie vos ne gerai, pasidalinsiu asmenine patirtimi. Kazkada uzsimnejau jegos sportu. Po drutesnio isgerimo maksimalus iskeliami svoriai krisdavo 10-20 kg. ir paskui tuos 20 kg. susigrazinti reikedavo 2 men. juodu treniruociu. Manau futbole turetu buti tas pats – drutas igerimas turetu sunaikinti 10-20% fizinio pasirengimo, kokiai porai menesiu. Aisku jei zaidziama visa laika tik 60% tai kritimo niekas ir nepasimatys, taciau jei zaizdziama maksimumumais, tas smukimas tikrai pasijaus.

  24. 27 Anonimas 2009-11-17 15:29

    brač, jau gėda skaityti, kaip vaikų darželį, apie futbolą niekas nebekalba – lengviau išanalizuoti “gėrimo įtaką, stiprumo lygį, patogią vietą gerti ir pan.neesmes..”

    nežianantis, pradės galvoti, kad Sūduva, bei Dujos-ir-Mėsa yra ta pati komanda (vakar apie ją sužinojau daugiau), tik marijampoliniai daugiau pakelia gert

    Murauskas šitu pareiškimu viešai apatinius skalbia. šūdc gaunasi. čia 17-taeilis reikaliukas. bo aikštėj jokios kūrybos, treneris “siaurų pažiūrų”, o klubas (admin) plaukė pasroviui. išeina, kad visi varė free style, o dabar vieni kitus kaltina.

    rinkt komandą, ir kuo greičiau, nes skambysiu merui, gausit su juo išgert. maža nepasirodys, 10/11 sezoną pramiegosit

  25. 28 kampinio_veliavele 2009-11-17 16:15

    “nes skambysiu merui, gausit su juo išgert. maža nepasirodys, 10/11 sezoną pramiegosit”

    topas :))))))))

  26. 29 Gerikas 2009-11-17 17:59

    Isformuojam ta Suduva, o kitais metais rengiam Marijampoles gerimo cempionata.

  27. 30 kampinio_veliavele 2009-11-17 18:05

    kas treneris jau aisku :)

  28. 31 ponas pop 2009-11-17 18:30

    o gal jau rimtai apie futbolą pakalbam?:))

    pvz., apie tą ansktesniųjų metų sūduvos dvasią būtų įdomu išgirsti iš tų, kurie buvo liudininkai to ne mažiau šlovingo laiko….

  29. 32 Deimas 2009-11-17 19:02

    Gerdavo tais laikais ir tada, tik nezaisdavo Europos taurese ir nesiekdavo Lietuvos cempionate aukso, o zaisdavo trecioje, antroje o veliau ir pirmoje lygoje, bet tokiu tikslu nebudavo kaip dabar :) Gal kas zinote iki kada Suduva paleista atostogu?

  30. 33 axsel 2009-11-17 20:11

    tai kas tas treneris

    • 34 ortho 2009-11-17 21:24

      Antanas Vingilys :(((

      Pirmasis žmogus pastebėjęs atradęs Zagursko talentus

  31. 35 rimvill 2009-11-17 21:53

    2009-11-17. Būna, kad norai neatitinka galimybių
    Juozas Raškauskas

    Pokalbis su „Sūduvos“ futbolo komandos vyriausiuoju treneriu Gedeminu Jarmalavičiumi.

    – Kaip vertinate pasibaigusį sezoną?

    – Gerai. Laimėti A lygos čempionato bronzos medaliai, iškovota Lietuvos futbolo federacijos taurė, įveikę praėjusių metų čempionę – Panevėžio „Ekrano“ komandą – laimėjome Supertaurę. Du „Sūduvos“ žaidėjai buvo kviečiami į Lietuvos nacionalinę rinktinę, keturi – į jaunimo iki 21 – erių metų. Mano kolegos Donatas Vencevičius ir Audrius Ramonas buvo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerių štabe. Tad pasidžiaugti yra kuo, o komandos kapitono Sauliaus Klevinsko žodžiai: „Treneri, tokio gero sezono „Sūduva“ dar nežaidė“ manau daug ką pasako.

    Aišku, buvo ir nesėkmių. Po Europos lygos rungtynių su Danijos komanda prasidėjo tam tikra krizė. Ar ją įveikėme, dėl to būtų galima diskutuoti, bet viskam buvo ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Daug praradome, kai komandą paliko Mantas. Samusiovas. Šis patyręs žaidėjas buvo lyderis aikštėje ir už jos ribų, vienijo kolektyvą. Kita objektyvi priežastis – trumpas futbolininkų suolelis (pinigų buvo tiek kiek buvo), praktiškai turėjome 12-13 vyrų. Kaip žinia, tokia situacija neskatina vidinės konkurencijos. Kita vertus, mes, treneriai, buvome su žaidėjais praktiškai kiekvieną dieną, žinojome jų galimybes. Jie padarė labai daug.

    – „Sūduvos“ futbolo klubo prezidentas Vidmantas Murauskas komandai priekaištavo, kad ji nežaidžia gražaus futbolo.

    – Ką reiškia žaisti gražų futbolą? Mes stengėmės tai daryti, bet ne visada pavykdavo. Sunku būtų rasti komandą, kuri sugebėtų visą sezoną demonstruoti gražų žaidimą. Prisiminkim Europos grandus „Barseloną” ar Madrido „Real”, o ir „Ekranas“ bei Vilniaus „Vėtra“ sužaidė ne vienas blogas rungtynes – kalbu ne apie rezultatą, bet žaidimo kokybę. Tiesiog būna, kad norai ir pastangos neatitinka komandos galimybių.

    – Ar dažnai „Sūduvos“ komandoje žaisdavo pagiringi futbolininkai?

    – Neetiškas klausimas. Mes, komandos treneriai, žinome vieną tokį atvejį, bet tų dviejų futbolininkų komandoje nebėra. Kiekvieną treniruotę futbolininkus tikrina komandos gydytojai.

    – Ar domitės Vilkaviškyje sumušto Audriaus Broko sveikata?

    – Be abejo. Tai darome kiekvieną dieną. Audriui praeitą ketvirtadienį sėkmingai atlikta operacija, jis bus išleistas iš ligoninės tolimesniam gydymui ir reabilitacijai

    – Kaip įvertintumėte jaunuosius „Sūduvos” futbolininkus?

    – Geriausiai aikštėje atrodė jaunieji A. Brokas ir Karolis Chvedukas. Gaila A. Brokas patyrė traumą paskutinėse rungtynėse su Panevėžio „Ekranu”, o po to dar tas įvykis…

    – Europos lygos turnyro antrojo etapo rungtynėse „Sūduva“ namie nusileido Danijos „Randers“ vienuolikei. Ar pralaimėjimą lėmė itin bloga aikštė?

    – Visi mini aikštę. Ji buvo vienoda abejoms komandoms. Pripažįstame, kad danai prie sąlygų prisitaikė greičiau. Kitas dalykas, Danijoje mes privalėjome laimėti, bet teisėjo sprendimai, švelniai tariant, buvo keisti, todėl rungtynės baigėsi lygiosiomis. O galimybė patekti į trečiąjį etapą buvo reali.

    – Internete sirgalius rašo: „Baigėsi sezonas – baigėsi pykčiai: treneriui reikia ranką paspausti už visą darbą. Komandai paploti.” Ar buvo koks nors žaidėjų, trenerių vadovų suėjimas, sezono įvertinimas?

    – Ačiū sirgaliui, tikrai ačiū. Dėkoju visiems Marijampolės futbolo mylėtojams, o ypatingai „Sūduvos sakalams”. Šaunuoliai, lai tokie būna ir kitais metais, ir dar kitais. O įvertinimo nebuvo. Važiuojame į Kauną, į apdovanojimų ceremoniją, tai gal ir bus sezono uždarymas

    – „Sūduvos“ „fanai” išrinko šių metų geriausių „Sūduvos“ žaidėjų trejetą, tai Ramūnas Radavičius, S.Klevinskas ir Vaidas Slavickas. Koks būtų jūsų trejetas?

    – Nenorėčiau išskirti žaidėjų.

    Aš sutinku su sirgaliais, galbūt sukeisčiau futbolininkus vietomis.

    – Ar kepurėlė, kurią dėvite per rungtynes, yra talismanas?

    – Taip.

  32. 36 playmaker-is 2009-11-17 21:56

    Be abejo, sunku būtų lyginti dešimtmečio senumo Sūduvos dvasią su dabartine. Alučio padarydavom ir šokius “su kardais” kartais po varžybų suorganizuodavom, tačiau žmonėms vos ne nuo staklių į treniruotes ar varžybas susirenkančių tai buvo pateisinama. Akivaizdu, patriotizmo buvo gerokai daugiau, nes ne pinigai vaidino esminį vaidmenį; ir didelis noras įrodyti, kad Sūduva verta daugiau bei II lyga…

  33. 37 keikunas 2009-11-18 14:25

    “- Internete sirgalius rašo: „Baigėsi sezonas – baigėsi pykčiai: treneriui reikia ranką paspausti už visą darbą. Komandai paploti.” Ar buvo koks nors žaidėjų, trenerių vadovų suėjimas, sezono įvertinimas?

    – Ačiū sirgaliui, tikrai ačiū. Dėkoju visiems Marijampolės futbolo mylėtojams, o ypatingai „Sūduvos sakalams”. Šaunuoliai, lai tokie būna ir kitais metais, ir dar kitais. O įvertinimo nebuvo. Važiuojame į Kauną, į apdovanojimų ceremoniją, tai gal ir bus sezono uždarymas”

    „Baigėsi sezonas – baigėsi pykčiai: treneriui reikia ranką paspausti už visą darbą. Komandai paploti.”

    Mano zodziai :)

  34. 38 Kapsas 2009-11-18 14:52

    Laukiau keikunai tavo sitos zinutes.Kas kitas pakels suniui uodega,jei ne pats sau. :))))

  35. 39 keikunas 2009-11-18 14:59

    :D ir jus galit pasikelt uodega :D

  36. 40 raskauskas 2009-11-18 19:45

    gerb keikune, tiesiog laikrasti tamstos nikas sutikite skambetu
    hm..svelniai tariant …todel nebuvo paminetas.dekoju jums ir kitiems lankytojams uz uzduotus klausimus treneriui.

  37. 41 keikunas 2009-11-18 20:34

    nikas yra Nikas :D

  38. 42 Kapsas 2009-11-18 20:50

    Nikas labai atitinka zmogu. :)))

  39. 43 Varvalas 2009-11-18 21:57

    Įstrigo atsakymas į šį klausimą (cituoju):

    – Europos lygos turnyro antrojo etapo rungtynėse „Sūduva“ namie nusileido Danijos „Randers“ vienuolikei. Ar pralaimėjimą lėmė itin bloga aikštė?

    – Visi mini aikštę. Ji buvo vienoda abejoms komandoms. Pripažįstame, kad danai prie sąlygų prisitaikė greičiau

    Komentaras: na, tai nereikia treneriu būti, jog sugebėtum pastebėti, kad danai prie sąlygų prisitaikė greičiau. Tą patį pakartojo ir Ekranas. Klausimas – ką nuveikė treneriai, kad varžovai svetimoje aikštėje-baseine sugeba greičiau suprasti, ką reikia veikti?
    Beje, lygiai tokiais pačiais žodžiais po rungtynių teisinosi ir prezidentas. Tą mes ir patys matėme. Tegul paaiškina, kodėl taip nuolat atsitinka. Teigiu, kad Sūduva net nemėgino prisitaikyti prie plaukiančios aikštės: ir toliau trynė kamuolį arba atvirkčiai – spardė 30 metrų ilgio “slides”.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,320 hits