Archyvas pagal 2010 gegužės



10: SŪDUVA 1:1 EKRANAS

Štai. Stebuklas gal ir neįvyko (nors po Esau įvarčio, spėju, ne vienas apie tai pagalvojo), tačiau rezultatas šioks toks yra. Kiek galima spręsti iš www transliacijos, žaidimo irgi buvo. Buvo smūgių, buvo baudos smūgių, buvo atakų. Sudėtyje šiokių tokių pokyčių taip pat buvo. Pasakokit, kas matėt. Nes aš ir vėl nemačiau.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

Šiandien, 19.00, Marijampolėje Sūduva turės dar vieną šansą. Išbandymai sunkus ir niekur nuo jų nepabėgsi. Didelių prognozių nėra prasmės dėlioti. Taip pat ir apie komandos tikslus dar kartą kalbėti nėra prasmės. Didžiuosius sezono tikslus galima kol kas atidėti į šalį. Esminis dalykas, kurio Sūduvai šiuo metu reikia siekti – pagaliau atrasti komandinį žaidimą ir suteikti sau bei savo gerbėjams bent šiokios tokios vilties.

Atvirai pasakius, bent jau aš didelio streso nejaučiu. Kažkaip pastaraisiais metais Sūduvai Vėtra vis tampa duobe, po kurios žemiau pulti jau nebėra kur. Taip kad nelieka nieko kito, kaip žiūrėti į priekį ir viršun. Nuo to šios dienos rungtynės tampa tik dar įdomesnės. Nes nutikti gali bet kas. Gali būti lygiosios, gali būti žiauri Ekrano pergalė, bet ir pat Sūduva gali parodyti tai, ko šiemet dar nematėm. Kaip bežiūrėtum, praeitas turas buvo taškas ir dabar galima pradėt naują sakinį. Žinau, ir vėl sakysit, kad esu perdėtas optimistas ir nieko ypatingai naujo per kelias dienas nutikti negali, tačiau mano optimizmui yra argumentų. Akivaizdu, kad komanda – tiksliau, žaidėjai – šiais metais nėra silpni. Komanda yra tokia, kad gali nugalėti bet ką – bent jau Lietuvoje. Laikausi nuomonės, kad didžiosios šio sezono Sūduvos problemos yra psichologijoje. O psichologija yra toks miglotas dalykas, kad jame stebuklai yra labiausiai įmanomi.

Tiek žinių. Dar galima paskaityti pokalbius su abiem treneriais. Vencevičiaus ramybė man patiko, nors pykčio prastu pasirodymu komandos vadas gal ir galėtų parodyti daugiau. Taip pat – jei dar neskaitėte – galima pasidomėti mūsų ugandiečiu, pokalbį su kuriuo paskelbė visai įdomus naujas tinklapis penalty.lt.  Beje, tame pačiame tinklapyje yra nuotraukų, iš kurių akivaizdžiai matosi, kad Kijansko pražanga sekmadienį įvyko už baudos aikštelės ribų. Toliau. Yra dar pokalbis su Radavičiumi Ekrano tinklapyje. Tie, kas rungtynių gyvai nematys, transliaciją rungtynių taip pat Ekrano tinklapyje sekti galės. Laukiam vakaro.

8: VĖTRA 3:1 SŪDUVA

Lietuviško futbolo kasdienybė: lošia šalies pirmo trejetuko komandos, veiksmas vyksta geriausiame sostinės stadione.

„Didvyriškoji Vėtra nugalėjo pretendentą į A lygos aukso medalius“ – taip šį vakarą skelbė linksmasis Vėtros stadiono pranešėjas, rungtynes pradėjęs pagrabinėmis raudomis apie šiais metais Vėtros patirtas skriaudas. Kad linksmiau būtų, Sūduvą buvo galima ir pasaulio čempionu paskelbt – niekas nuo to mums nebūtų pasikeitę. Šios rungtynės – visiška deja vu. Nors man jos labiau priminė ne legendinį pralaimėjimą užpernykščiame sezone (ko gero paskutinės Sūduvos istorijoje rungtynės, kuriose komandai vadovavo Algimantas Gabrys), o dar ankstesnių laikų giliausias duobes, pvz., pralaimėjimą Šilutei Marijampolėje rezultatu 2:6.

Šis sezonas man sunkus – mažai aš Sūduvą gyvai matau. Taip kad gilios analizės imtis nesijaučiu galįs. Galima netgi sakyti, kad kitaip nei daugelis jūsų, komandą mačiau šviežia ir šiame sezone mažai treniruota akimi.

Tačiau kai kurie dalykai yra akivaizdūs iškart. Per daug elementarių klaidų gynyboje. Skaudžiai mažai idėjų puolant. Pernelyg daug techninio broko ir perdavimų į niekur. Per mažai pykčio ir noro laimėti. Negalėčiau pasakyti, kad Vėtra buvo visa galva geresnė. Tačiau ką tik paminėtose srityse Sūduva šiandien gerokai lenkė. Taip kad rezultatas yra visiškai dėsningas. Kažin ar galėjo būti kitaip.

Futbolas ant dviračių? Jokių problemų! Mielai prašom.

Rungtynių pradžia nieko ypatingo nežadėjo. Juolab, kad ir kelionė į rungtynes buvo visiškai standartinė – nebepamenu, kada ex-Lokomotyvo stadionas žiūrovą pasitikdavo kitaip. Bilietai iš metalinio kiosko su užrašu „Ledai“. Grąžos trūkumas. Šlaitu link didžiosios tribūnos besikepurnėjantys stadiono lankytojai. Tuščios tribūnos. Niekaip nesuprantu, kaip čia su ta Vėtra gaunas – mano manymu, taurės rungtynes tarp šių komandų Sportimos manieže žiūrėjo daugiau žmonių nei šiandien. Ryški saulė, rungtynių „šurmulį“ nustelbiantys miesto garsai ir nemokami žiūrovai ant stadioną supančių šlaitų – visa tai miesto svečiui turėjo kalbėti apie tai, kad čia vyksta kokios nors studentiškos lygos rungtynės, o geriausių LT klubų dvikova.

Dar vienas Sūduvos naujokas. Vardą pakeliui išmoksim, o žaidė jis visai neblogai. Gerai suteptai ir gerai dirbančiai komandai toks žaidėjas būtų naudingas. Kai Sūduva tokia bus - galėsim nuspręst ar vertėjo ugandietį vežti į Lietuvą.

O žaidimas pirmam kėliny buvo nuobodus. Abi komandos nerodė didelio sumanumo ir energijos puolime, gynėsi pusėtinai, todėl žaidimas, taip sakant, sukosi aplink aikštės centrą. O tada Vėtra – taukšt paukšt – ir įmušė du įvarčius. Tiksliau – būkime sąžiningi – ne tiek Vėtra įmušė, kiek Sūduva įsimušė. Klaidos buvo tokios vaikiškos, kad net nesinori tų situacijų analizuoti. Aišku, visko būna, visko nutinka, tačiau kai tai nutinka keliskart per penkiolika minučių – sunku ką nors ir pridurti. Juolab, kad tokio lygio klaidų buvo ir daugiau. Savaime suprantama – Vėtra po įmuštų įvarčių apsukas padidino, o Sūduva – nerodė jokios vilties. Vienintelis normalų futbolą primenantis veiksmas buvo ugandiečio niurka link kamuolio pačioje kėlinio pabaigoje.

Naujos atsarginių žaidėjų mados. Bravo!

Antras kėlinys buvo linksmesnis. Turiu omeny, žiūrėti futbolą buvo įdomiau. Nors vilties kažin ar buvo daugiau. Jau ne kartą matytas vaizdelis – priešininkas ramiai atiduota aikštę ir iniciatyvą Sūduvai, o pats lieka prie kontratakų. Sūduva iš tos iniciatyvos nieko doro neišpeša, o priešininko kontratakos kas antrą kartą gali baigtis įvarčiu.

Skaičiuojam viščiukus. Per visas rungtynes Sūduva nesukūrė ne vienos padorios progos įvarčiui. O ir į vartus pataikė tik kokius du kartus. Pasakyčiau dar daugiau – nebuvo nė vienos padorios atakos. Grande baudos smūgis buvo gražus, bet ir jis nuotaiką nelabai kėlė.

Grande - plojimai už trenerių štabo nutrauktus mėginimus pažadinti komandą

Kaip ir visada panašiais atvejais – Vėtra nebuvo ypatingai geresnė komanda. Ji buvo tikslesnė, turėjo daugiau idėjų ir, svarbiausia, buvo piktesnė, žaidė su didesniu įkvėpimu ir žymiai labiau norėjo laimėt. Sūduva žaidė be ugnies. Sūduvos žaidėjus aplenkdavo, nustumdavo, pasiimdavo kamuolius jiems iš po nosies. Jei Sūduva būtų per rungtynes rodžiusi bent pusę tiek energijos, kiek jos rodė Sūduvos sakalai (netgi tuomet, kai viskas buvo aišku), rezultatas galėjo būti ir kitoks. Kaip jau sakiau – nesiimsiu šį kartą vertinti. Tačiau vieno dalyko šiandien aš visiškai nesupratau. Grande įmušė įvartį. O tada pradėjo šūkauti ir mojuoti rankomis, mėgindamas užvesti kolegas. Prisipažinsiu – jo besiklausant, pirmą kartą šiose rungtynės sukirbėjo viltis – „o gal… vis tik…“. Deja, po kokiu penkių minučių Grande buvo pakeistas. Ir ką čia bepridursi.

Sūduva žaidė taip, kad vienintelis darbas puolėjui Lukšiui buvo užtikrinti, kad Vėtros vartininkas negautų geltonos kortos už laiko tempimą.

Jei paklaustumėt, koks šiais metais yra Sūduvos žaidimo stilius – net nežinočiau, ką ir bepasakyti. Jei paklaustumėt – kuris žaidėjas buvo ženkliai geresnis – ir vėl atsakyti būtų labai sunku. Yra pergalių prieš silpnesnes komandas, yra netgi visai smagaus žaidimo prieš tas komandas. Tačiau šiandien komanda atrodė nykiai. Todėl, sakyčiau, komandai reikia ne tiek kitokios trenerio, kiek psichologo, kuris išmokytų tuos pačius žaidimo principus taikyti lošiant ne tik prieš Mažeikius ar Atletą, bet ir prieš sau lygias komandas.

Nors į pabaigą eina tik pirmas ratas, bet, jaučiu, šis sezonas visas buvo panašus. Iš vienos pusės – pralaimėjimas nieko nereiškia. Juk ir Ekranas Taurui pralaimėjo. Iš kitos pusės – Pats laikas būtų apsiprasti, ar ne?


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 342 hits