Archyvas pagal 2010 birželio



14: ŽALGIRIS 1:1 SŪDUVA

Viena pastraipa apie viską. Atvirai pasakius, lygiųjų ir tikėjaus. Tokia jau tradicija beveik – Sūduva su Žalgiriu yra linkusi sužaisti lygiom. Vienas ar kitos komandos pergalės tampa tik malonia (kuriai nors pusei) išimtimi. Lygiai tokia pati tradicija yra šių susitikimų maksimalizmas – energija, nervai, surauktos nuo skausmo akys, kortelės. Žodžiu, futbolas toks, koks ir turi būti. Kaip visada, įtampą didina ir tai, kad čia susiduria du skirtingi LT futbolo stiliai (kiek juos įmanoma Marijos Žemėje apibrėžti). Nors rungtynės baigėsi lygiomis, šį sekmadienį Žalgirio „fiziniai pratimai“ atrodė šviežiau, nei Sūduvos „inteligentiška elegancija“. Bent jau mane, palyginus, solidus Žalgirio žaidimas stebino. Įdomu, ar išlaikys jie tokį pat tempą iki čempionato pradžios?

Apsauga ir policija saugo nematomus futbolo gerbėjus. Gal čia pusę amžiaus sėdėjusių dvasias?

Lokacija. Taip. Legendinis Vilniaus stadionas. Nuvargęs, apgriuvęs, nušiuręs, žolėm apaugęs ir apipelijęs, su numirusiu tablo ir koncentracijos stovyklas primenančiu tuliku, kuris teoriškai turėtų būti užrakintas bei nenaudojamas, tačiau vis tik yra atrakintas ir naudojamas labai intensyviai. Toks jau jis šiandien yra. Paskutinį kartą čia buvau užpraeitame sezone. Nuo tų laikų jis dar labiau susmuko. Ir, matosi, niekas jo jau nebegelbės. Slūksos kol galutinai subyrės. Šį kartą spjoviau į centrinę tribūną, nupėdinau iškilmingą ratą ir atsisėdau maždaug ten, kur dažniausiai sėdėdavau prieš kokius 15-17 metų. Graudu nors tu ką. Toks tas lietuviško futbolo gyvenimas. Kai išeini po rungtynių į normalų pasaulį, susivoki, kiek mūsų yra mažai. Tik tiek žmonių, koks tūkstantis geriausiu atveju, šį sekmadienį Lietuvos sostinėje išgyveno realią futbolo dramą. Nesukramtytą, neapvirškintą ir be šnekų apie kilometrus, kuriuos aikštėje nubėgo vienas ar kitas žaidėjas. Gerai, pakaks. Laikas grįžti prie temos.

Šeimyninė foto prieš rungtynes. Iš priekio ją galima pamatyti čia: http://www.sportas.info/galleries/352.html

Pirmas kėlinys prasidėjo baisiai chaotiškai. Kažkoks energingas ir betikslis kamuolio spardymas iš abiejų pusių. Tiesa, Žalgiris galėjo tuo chaosu ir pasinaudoti – berods, Jeršovas kokią penktą minutę nesugebėjo pataikyti į vartus, kuriuose buvo tik Rapalis. Tačiau pasakyti, kuri komanda atrodo geriau, kuri kokio stiliaus futbolą žaidžia, kokios yra žaidėjų išdėstymo schemos dar buvo nelabai įmanoma.

Šį bardakišką kamuolio spardymą visomis kryptimis užbaigė tobula Sūduvos ataka. Dešimt balų už idealiai atliktą standartinės situacijos kombinaciją – tiek treneriams, tiek atlikėjams. Tokių įvarčių pasitaiko retai. Kai matai aikštėje pritaikytą teorinį modelį, kuris tiesiog idealiai suveikia.

Liu pasirengia kelti kampinį. Visi, kaip ir dera tokiais atvejais, rengiasi bėgti į tolimąjį baudos aikštelės kampą. Tačiau Liu, kitaip nei įprasta, kamuolio viršun nemeta, o perduoda jį centru link baudos aikštelės judančiam Grande. Šis laisvas ramiai nusitaiko ir paleidžia kamuolį į priešingą baudos aikštelės kampą. Natūralu, kad jame Žalgirio žaidėjų randa labai negausiai. Kamuolys nusileidžia kaip tik ten, kur reikia ir Chvedukas taip pat muša tiksliai ten, kur labiausiai reikia. Kadangi, remiantis fizikos dėsniais, dauguma žalgiriečių judėjo link priešingo baudos aikštelės kampo, įmušti galėjo ne tik Chvedukas, bet ir dar keli jo kolegos. Tobula, tiesiog tobula.

Po įvarčio Sūduva nurimsta (ne, ne – čia tikrai nėra tas atvejis, kaip po įvarčio pradedamas laikas tempti), ima žaisti ramiau. Žalgiris, savo ruožtu, ima mažumėlę skubėti. Todėl Sūduva kuriam laikui perima žaidimo valdymą į savo rankas.

Deja, tai trunka iki kuriozinio įvarčio, kurį Žalgirio žaidėjas įmušė nuo kampinio taško. Vencevičius sako, kad „vartininko nekaltina“, tačiau sunku pasakyti, ar iš viso apie kokius nors kaltinimus čia  galima kalbėti. Iš mano tolimo kampo ir be TV kartojimų, labiausiai atrodė, kad įvartį įmušė ne Žalgirio legionierius Komolovas, o vėjas. Nuo šio taško ir iki pat rungtynių pabaigos buvo žaidžiama pagal Žalgirio taisykles. Sūduva tik šuoliavo paskui.

Antrame kėlinyje viskas tiesiog tęsėsi toliau. Žaidimas iki paskutinės minutės buvo toks, kokį banalūs TV komentatoriai vadina „mūšiais“, „kovomis“ ir t.t. Sūduvai buvo nelengva, nes Žalgiris mygo. Stengėsi, tačiau matėsi, kad ir jie šį kartą gali išgyventi su lygiosiomis. Sūduva iš esmės kontratakavo, nors antroje kėlinio pusėje keletą minučių atrodė, kad Sūduva ir vėl ima žaidimo eigą į savo rankas. Deja, ar nepavyko, ar nespėjo. Pasibaigti rungtynės galėjo bet kaip, nors iš esmės nė viena, nė kita komanda neturėjo šimtaprocentinių progų. Tokią per visas rungtynes apskritai mačiau vieną – jau minėta Jeršovo pozicija pačioje pradžioje.

Žaidimai su Žalgiriu visuomet yra ypatingi ne tik dėl legendinio priešininko (juolab, kad toji legenda groja tikrai ne visiems). Įdomu yra dėl to, kad čia visą laiką susiduria du lietuviško futbolo žaidimo būdai. Šį kartą žiūrėdamas rungtynes galvojau, kad vis tik egzistuoja tam tikros vieno ar kito klubo žaidimo tradicijos, kurios, nori nenori, išlieka keičiantis ir treneriams, ir žaidėjams. Koks tai tęstinumas, kuris, iš šalies žvelgiant, nelabai suprantamu būdu išlieka, nes labai abejoju ar kas nors sąmoningai to siekia.

Šiuo atveju susidūrė į totalinį futbolą linkstantis fizinis ir kietas Žalgirio stilius (toks tas Žalgiris jau daugybę metų yra) ir inteligentiškas-elegantiškas-trumpų perdavimų Sūduvos žaidimas (gal tradiciškai čia pietų amerikiečiai tokį žaidimą lošia?). Įdomu yra tai, kad prieš pora metų tas pats dabar Žalgirį treniruojantis Igoris Pankratjevas nesėkmingai mėgino ir Sūduva link totalinio futbolo pasukt. Kaip visi pamenam, iš pradžių komandos žaidime atsirado daug šviežio vėjo, tačiau vėliau viskas ėmė tiek strigti, kad neliko nei totalinio futbolo, nei Pankratjevo. Pamenu, tais laikais ne vienas komentatorius kalbėjo apie tai, kad Pankratjevas Žalgiriui yra žymiai tinkamesnis treneris, nei Sūduvai.

Man asmeniškai patiko Žalgirio išvaizda. Žaidimas labai agresyvus (teigiama prasme – turiu omeny ne grubias pražangas), energingas, greitas ir platus. Kamuolys iškart metamas priekin, labai greitai pereinama į ataką ir nevengiama staigiai keisti atakos krypčių bei pusių.

Trumpai tariant, šios požiūrių kovos išvada yra elementari. Žalgirio žaidimas yra žymiai dėkingesnis siekiant rezultato prastose Lietuvos aikštėse. Sūduvos žaidimas iš tikro pasiteisina nebent ant naujos Marijampolės stadiono dangos (kai smarkiai nelyja). Gal tai ir yra priežastis to, kad Sūduva namie dažniausiai žymiai stipriau atrodo? (aišku, kai smarkiai nelyja – bet šis niuansas šiemet bus išspręstas).

Vencevičiaus diskusija su teisėju, kuris šį kartą, matėsi, labai išsamiai viską žaidėjams išaiškindavo, prieš parodydamas jiems kortelę.

Sūduvos vaizdelis buvo neblogas. Tačiau, kaip minėta, Sūduvos vaizdeliui baisiai sunku išgyventi prastoje aikštėje. O jei dar priešininkas presinguoja taip, kaip tai darė Žalgiris, ką nors apčiuopiamesnio ir įspūdingesnio suorganizuoti yra nelengva.

Lėtapėdžiai pasai. Sūduva tebežaidžia trumpais perdavimais ir labai dažnai tiesiog „užklimpsta“ tarp kupstų ir priešiningų. Dėl kupstinio kamuolio judėjimo greičio priešininkams yra lengviau gintis – tas greitis toks nedidelis, kad jie nuolat spėja sutraukti keletą žmonių prie kamuolį gaunančio sūduviečio.

Sūduva tebedelsia perduoti kamuolį. Jau nekalbant apie jo perdavimus į laisvus plotus. Kai sūduvietis gauna kamuolį, atrodo, jam tiesiog privalu jį užlaikyti bent penkias sekundes – pasisukalioti arba, mažų mažiausiai, nubėgti bent dešimt metrų link žmogaus, kuriam tą kamuolį planuoja perduoti. Lyg nebūtų galima iškart jo tam žmogui smeigti.

Kelios antro kėlinio kontratakos progomis nevirto tik dėl to, kad buvo žiauriai uždelsta perduoti kamuolį. Vienu atveju jį perlaikė Urbšys, antru – nespėjau pamatyti, kas ten susipainiojo ir nenumetė jo į krašte visiškai laisvam link vartų judančiam kolegai.

Grande vejasi

Greitakojis Grande. Praktiškai vienintelis Sūduvos žmogus, mąstantis ir veikiantis kitaip buvo Grande. Pastebėkite jį kitose rungtynėse – 90 proc. jo perdavimų įvyksta iškart jam gavus kamuolį. Nedelsiama nė akimirkos. Ir didesnė dalis tų perdavimų yra kokybiški (vien ko vertas balionas, po kurio ir buvo įmuštas įvartis). Už tai aš jam lengva ranka duočiau geriausio rungtynių žaidėjo medalį ir pasakyčiau, kad yra vienas geresnių visų laikų Sūduvos pirkinių.

Vis dar apmiręs puolimas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau komanda jau trečia sezoną niekaip neranda pritaikymo Povilui Lukšiui. Jo tiesiog nėra. Ir būti negali, nes niekas juo nesirūpina. Komandos schema panaši į 4-2-3-1 (bent jau man taip pasirodė) ir Lukšys šioje schemoje vis dar tebėra totaliai atkirstas nuo komandos. Prie kamuolio jis gauna proga prisiliesti praktiškai tik tada, kai parbėga link aikštės centro.

Žalgiris iš esmės parodė, kaip vertėtų žaisti – net jei bazinis žaidimo stilius yra kitoks. Nieko doro juk nesigauna, jei link Lukšio yra leidžiami aukšti balionai – prie jo visada būna keli žmonės, kurie turi marias laiko pasirengti to kamuolio Lukšiui neduoti. Staigūs, be sekundės dvejonių ir žemi pasai į priekyje esančius laisvus plotus tokiam puolėjui kaip Lukšys suteiktų žymiai daugiau galimybių užkurti priešininkui pirtį. Deja. Jų nėra.

Trumpais perdavimais centru baksnojantis puolimas kažin ar gali būti efektyvus žaidžiant prieš tokio stiliaus komanda. Jos kietą ramybę galėtų sugriauti aštrūs krašto puolėjai-saugai, tačiau ir jie tai gali padaryti tik tuomet, kai sočiai gauna staigių perdavimų į laisvą plotą. Tuomet jie gali pralenkti sunkesnius gynėjus. O juo apeiti startuojant iš vietos tiek Liu, tiek Grigaičiui trūksta technikos. Kinui dar trūksta ir fizinio svorio. Tokių perdavimų taip pat baisiai trūko. Pirmam kėlinį savo krašte šiokio tokio vėjo darė Grigaitis, tačiau ir ten dažniausiai būdavo braunamasi pro gynėjų mišką. O Liu pasų pradėjo gauti apskritai tik antrame kėlinyje.

Pavojinga gynyba. Gynėjų yra gerų. Tačiau trūksta tvarkos – tiek tarp jų, tiek ir tarp jų gynybinių santykių su saugais. Nors gynyba yra pakankamai užtikrinta, tačiau situacijų, kai grįžti buvo nespėjama arba tai buvo daroma baisiai chaotiškai tikrai netrūko. Toks jausmas, kad tiesiog trūksta koordinacijos tarp žmonių – ypač, kai priešininkas puola bent kiek greičiau.

Leimonas štai ir vėl su mumis!

Žaidimų žaidėjai. Trumpai tariant, sekmadienio rungtynės išskirčiau Grande (jau minėjau dėl ko) ir Grigaitį (ypač už energiją pirmam kėliny). Ir dar pliusą dėčiau Valaičiui – ypač už efektyvų jungimąsi į puolamuosius veiksmus. Pastebėjimų galėtų būti ir daugiau, tačiau baksteliu į tuos, kurie įstrigo labiausiai. Beje, Leimonas is back!!!! Kol kas dar ypatingai matomas nebuvo, užtat vis viena džiugu, kad dar vienas žaidėjas grįžta į rikiuotę. O va Rapalio už tą įvartį nekeikčiau. Smūgis buvo tobulas, vėjas jam tikrai padėjo. Visais kitais atvejais Rapalis lošė be priekaištų.

Post Scriptum. Man rungtynės patiko, nors, savaime suprantama, tobulo žaidimo nepamatėm. Užtat buvo daug kovos ir pykčio – už tai futbolą žmonės labiausiai ir myli. Ne už grožį ir kultūringus reveransus. Šiaip jau Sūduva atrodė visai neblogai – toks bendras įspūdis. Tad nereikėtų per daug sureikšminti tų pastabų, kurias išdėsčiau aukščiau. Tiesiog taip gaunasi – bendrai viskas atrodo neblogai, kai pradedi kapstyti giliau, visko iškapstai. Faktas, kad Beniušis bus labai į naudą. Faktas, kad Samusiovas būtų žiauriai naudingas. Radzinevičius? Čia jau sunkiau pasakyti. Matysim, kaip čia bus.

Radzinevičius 2002

Lietuvos rytas, 2002 12 11, "Į futbolo aikštę - su draugės dovanotais talismanais"

Kalbos apie galimą Tomo Radzinevičiaus sugrįžimą į savo gimtąjį klubą vis dar plaukioja. Kaip bus – nežinia, nes ir kalbos kol kas tėra gandų lygio. Tačiau ta proga ėmiau ir atkapsčiau vieną seną Lietuvos ryto straipsnį. 2002-ųjų gruodžio pradžioje šis dienraštis Tomui Radzinevičiui paskyrė cielą puslapį (neskaitant kelių reklamų). Viso teksto atgaivinti nėra prasmės – kaip ir dera padoriam dienraščiui, mėginančiam rašyt apie futbolą, pusė teksto yra apie futbolisto draugę, talismanus, plaukų spalvą ir rūbus. Su Tomu kalbėjosi ir straipsnį sudėliojo korespondentė Liucija Burbienė.

Viena ankstyvųjų Radzinevičiaus foto - 2000 metų II lygos sezono pradžia, Sūduva-Vilkaviškio Šešupė. Foto nuo 4-ojo Jono Rudžiansko knygos viršelio.

Tokiu dėmesiu futbolistui iš Marijampolės stebėtis nereikėtų. Tų metų sezonas – Tomo Radzinevičiaus Gulbės Giesmė. A lygoje įmušė 14 įvarčių, buvo išrinktas geriausi čempionato žaidėju, o ketveriose UEFA taurės rungtynėse įmušė 5 įvarčius. Tuomet aš dar tik buvau pradėjęs savo pažintį su Marijampole (būtent – net ne su Sūduva, o tik su Marijampole) ir Sūduvos žaidimas su Brannu ir Celticu buvo ko gero pirmas kartais, kai Sūduva apskritai mačiau. Savaime suprantama, kad žaidė visa komanda, tačiau po namų rungtynių su Brannu žiūrovui iš šalies atrodė, kad būtent Radzinevičius vienas viską ten padarė. O metų jam tuomet tebuvo 21-eri. To žmogaus vardą jau tada įsiminiau. Va jei į užsienį jis būtų išlėkęs tuomet, gal ir geriau jo karjera būtų susiklosčiusi. Gerai, štai keletas fragmentų iš minėto straipsnio.

Beje, pasikapsčius gugle, pavyko rasti trumpą 2005 metų pokalbį su Tomu – kaip sykis po pasirašytos sutarties su Libereco Slovanu. Įdomiausia, kad tas tekstas kybo kartu su senąją Sūduvos tinklapio versija.

O gal kas turit kokios fotografuotos medžiagos iš tų laikų? Tekste minimas raudonas kilimas skamba baisiai intriguojančiai.

>>>

Aistruoliu torpeda vadinamas komandos lyderis Tomas šiais metais buvo pakviestas atstovauti šalies futbolo rinktinei. „Vieni futbolininkai daug treniruojasi ir pasiekia gerų rezultatų. Kitiems sekasi, nes jie turi nepaaiškinamą nuojautą. Save priskirčiau prie tų žaidėjų, kurie reikiamu metu atsiduria reikiamoje vietoje. Atrodo, kad kamuolys pats tave susirado. Telieka pajusti akimirką, po kurios smūgis į vartus būna sėkmingas“, – tikino geriausias praėjusiojo sezono Lietuvos futbolininkas.

o

Kai rugpjūčio 29-ąją Marijampolės komanda Kaune įveikė Norvegijos ekipą, „Sūduvos“ gerbėjai komandai surengė įspūdingą sutikimą. Jie antrą valandą nakties į gimtąjį miestą grįžusiems žaidėjams prie Marijampolės stadiono ištiesė raudoną kilimą.

o

T. Radzinevičius aistrą futbolui paveldėjo iš savo tėvo, kuris jaunystėje irgi žaidė futbolą „Sūduvos“ jaunių komandoje. Tomas futbolo treniruotes pradėjo lankyti mokydamasis pradinėse klasėse. Šios sporto šakos neužmiršo ir mokydamasis Marijampolės aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Joje vaikinas baigė dvylika klasių ir išmoko staliaus amato. Jis be vargo gali padaryti inkilą, įmontuoti spyną į duris, pagaminti langų rėmus.

o

Ir kokios tik spalvos marškinių Radzinevičiui neteko nešioti nuo 2005!!

Po sėkmingų varžybų su norvegais T. Radzinevičius pajuto šlovės naštą. Jis pastebėjo, kad gatvėje jį seka praeivių žvilgsniai. „Apėmė labai keistas jausmas. Aplinkiniai tave atpažįsta, o tu jų – ne, – sakė Tomas. – Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad toks dėmesys yra nemalonus“.

o

„Sūduvos“ klubo vadovai neslepia, kad po sėkmingo komandos pasirodymo marijampoliečiai futbolininkai sudomino užsienio klubus. Daugiausiai dėmesio sulaukia T. Radzinevičius. Geriausias praėjusio šalies futbolo čempionato žaidėjas svajoja žaisti kokiame nors Italijos futbolo klube. Jo svajonių komanda – Turino „Juventus“.

o

Tokios tokelės. Ne pati linksmiausia istorija. Kai kurioms svajonėms nėra lemta išsipildyti.

Laukiam: Žalgiris – Sūduva

Taip. Kaip visada su Žalgiriu – garantuotai bus įdomu. Nelengva, oi kaip nelengva, bet įdomu – būtinai. Kadangi buvo visokių klaustukų dėl rungtynių laiko (gaila, kad organizatoriai nesivargina papildomai perspėti dėl grafiko pokyčių), paminėkime tą laiką dar kartą. Sekmadienis, birželio 13 diena, 18.10 val. Vieta – tradicinis Vilniaus Žalgirio stadionas. Kas tingės iki stadiono judėti, galėsi rungtynes žiūrėti per teliką.

Buvo klaustukų ir apie bilietus. Čia irgi pasakykime viską aiškiai. Šiemet Žalgirio stadiono rungtynėse nesu buvęs, tačiau galiu duot ranką nukirst, kad vargo eilėje garantuotai bus. Tiesiog netikiu, kad gali būti kitaip. Todėl, jei nesinori nervų gadintis prieš rungtynes, kas pusę minutės žvilgčiojant į laikrodį ir su baime laukiant įžanginio teisėjo švilpuko anapus sienos, geriau tuos bilietus pirkti iš anksto. Juolab, kad vietų jiems įsigyti – per akis.

Taigi, bilietais prekiauja kontora „Bilietų pasaulis“. Bilieto kaina – 11 litų, studentams ir t.t. – 6 litai. Čia rasite ir nuorodą su žemėlapiais, kuriose pateikti adresai vietų, bilietais prekiaujančių. Apibendrinant galima pasakyti, kad minėtoji kontora su savo prekybos taškus didesnėse Maximose ir Vagos knygynuose. Beje, yra viena tokia vieta ir Marijampolėje – bilieto į rungtynes reikia ieškoti Kudirkos gatvės Maximos informacijos skyriuje.

Štai tiek tos informacijos. O pasižvalgius po Žalgirio tinklapį, tampa akivaizdu, kad bent jau komandos santykių su savo gerbėjais srityje šis klubas tapo akivaizdžiu lyderiu Lietuvoje. Ir kitus lenkia net ne veiksmų kiekiu, tačiau jų originalumu. Iš paskutiniųjų reikalų užstrigo veiksmas su Vilniaus alumi – perki alų, gauni bilietą į mūsų rungtynes. Tačiau ir čia, sakyčiau, įdomiausia ne tiek tai, kiek šios akcijos įžanga, kurioje dalyvavo patys futbolistai ir patys per dieną tokiu būdu išdalino kelis šimtus bilietų. Kitas man užstrigęs veiksmas visai šviežias. Šiandien pirmąsias Pasaulio futbolo čempionato rungtynes bus galima žiūrėti kartu su Žalgirio futbolininkais, kurie tam reikalui susirinks viename Vilniaus kaboke. Tiesiog puiku – baisiai smagus žingsnis nuo Futbolo Žvaigždžių Pjedestalo link žmonių, dėl kurių futbolas ir egzistuoja. Plojimai.

O Sūduvos naujienos – kaip visada skurdokos. Ir nelabai linksmos. Faktas, kad turėsime rimtą skylę gynyboje, nes Skroblas ilsėsis su raudona korta kišenėje. O ar žais Kijanskas (kurio persikėlimo į Lenkiją faktas lyg ir nebuvo oficialiai patvirtintas) – bent jau aš nežinau. Tai tiek tų naujienėlių.

Beje, Marijampolėje futbolo bus ir šiandien. Ir žais ne kas kitas, o Švyturys, kuris toliau keliauja link LFF taurės. Turint omeny Pasaulio čempionato pradžią, laikas gal ir ne pats geriausias šioms rungtynėms buvo parinktas, tačiau yra kaip yra. Taigi, šiandien, 19 val., senajame Sūduvos stadione Švyturys loš su Vilniaus Polonija. Kas gali ir nori – eina palaikyt Švyturio, o visi kiti – nekantriai laukiam sekmadienio popietės.

Bus finalas!

Baltijos lygos pusfinalis: Metalurgs 2:1 Sūduva. Vieną šio sezono finalą Sūduva pramazino, užtat antrą gana netikėtai gavo. Netikėtumas yra ne tiek pergalė prieš Metalurgą, kiek apskritai visa kelionė iki paskutinio taško šiame vis dar keistame turnyre. Taigi, finalas bus liepos 4 dieną. Kur jis bus – kaip suprantu, dar nėra aišku. Tačiau yra aišku, kad Sūduva ten žais su kitu latvišku klubu, liūdnai mums pažįstamu Ventspilsu. Liūdna žinia, be abejo, yra Vitkausko trauma – kas žinot apie ją daugiau, papasakokit.

Kitos naujienos. Iš jūsų komentarų lyg ir aiškėja, kad Radzinevičius kažkur pakeliui link Marijampolės. Samusiovo žaidimas Sūduvoje vis dar lyg ir su klaustuku. Apie portugalą jokių konkretesnių žinių, atrodo, nebuvo. Užtat visus nustebino 1.5 metų trukmės kontraktas su Beniušiu. Be abejo, Beniušis yra gerai. Jau pernai visi matėme, kad šiandieniam Sūduvos žaidimo stiliui toks didelis ir tvirtas puolėjas – pats tas. Toks, kuris pats gali pasiimti kamuolį prastumdęs keletą priešininkų. Pernai man Beniušis labai patiko. Žiūrėsim, ką jis parodys šiais metais – nes Lukšys ir toliau yra mūsų kritikuojamas, tačiau lygiai taip pat – ir toliau pamažu muša įvarčius.

Pusfinalis: Metalurgs – Sūduva

Kad ir koks keistas turnyras vis dar būtų toji Baltijos lyga, patekti į finalą būtų smagu. Ypač po to, kai pirmosios rungtynės rezultato prasme buvo ko gero aukščiausias šių metų Sūduvos šuolis. Kaip bežiūrėtum, Liepojos komanda tai ne Mažeikiai ar Klaipėda. Du trečdaliai darbo jau padaryti, tikėkimės, kad paskutinį tašką padėti nebus taip sunku. Didžiausias klausimas dabar yra ko gero Kijansko dalyvavimas – apie tai, kiek dar Kijanskas Sūduvoje užtruks pranešimų lyg ir nebūta. Šia proga Sūduvos klubas pagaliau sugalvojo šiokią tokią pramogą komandos gerbėjams – kas atspės šių rungtynių rezultatą, galės laimėti pasaulio čempionato kalendorių. Prizas nedidelis, tačiau pats veiksmas labai sveikintinas. Daugiau info ieškokite oficialiame Sūduvos tinklapyje. O apie pačius Baltijos lygos pusfinalios mažumėlę skurdžios informacijos galima rasti lygos svetainėje. Svetainė, reikia pripažinti, lieva, informacijos ten ieškoti sunku. Pavyko pamatyt, kad lygos finalas vyks liepos 4 dieną, tačiau, kur tos rungtynės bus žaidžiamos – neaptikau. Beje, trečiadienio rungtynės bus septintą valandą ir jas tiesiogiai rodys Viasat TV.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 021 hits