Archyvas pagal 2010 lapkričio

Liubšys??? Liubšys!!!

Liubšys Sūduvoje? Pasirodo, tai yra įmanoma. Apie šį trenerį jau seniai pakalbėdavome – nuo to laiko, kai jis paliko savo gimtąjį Ekraną ir persikėlė į Vėtrą, o Vėtra kasmet vis labiau bangavo ir bangavo. Kol galų gale nuskendo. Sprendimas pakankamai logiškas – susitiko vienas geriausių Lietuvos trenerių su vienu geriausių Lietuvos klubų. Galbūt galėjo susitikti ir anksčiau – tačiau – bet kokiu atveju – už šį sprendimą smarkiai plojam. Galima vėl pradėti dejuoti apie tai, kad “niekas nepasikeis jei niekas nepasikeis”, tačiau turint omeny, ką Liubšys nuveikė su atlyginimo negaunančiais Vėtros žaidėjais, galima visai logiškai teigti, kad bent vieną punktą Sūduva kitam sezonui. Apibendrinant – galim pasidžiaugt, kad Sūduva viena pirmųjų pradėjo pasirengimą kitam sezonui ir pradėjo pakankamai skambiai. Interviu su Liubšiu apie šį nutikimą duoda penalty.lt

FINIŠAS: ŽALGIRIS 0:0 SŪDUVA

 

Neabejotinai geriausia šio sezono nuotrauka - visi herojai vienoje vietoje.

 

Žmonių susirinko daug, Pietų IV būgnais mušė garsiai, žaidimas buvo pusė velnio. Padori sezono pabaiga gavosi. Žiūrovų skaičius labiausiai nustebino – 2200 anot statistikos – kaip gerais laikais Marijampolėje. Pasiturintys ponai ir ponios turėjo stebėtis šį vakarą atvažiavę į netoliese esančią teniso areną ir radę jos aikštelę prigrūstą automobilių. Viskas sklandu – nors ir didelė, eilė prie bilietų tirpo greitai, apsauginiai net nepaprašė atidaryti krepšio su fotoaparatu – turint omeny būrius aplink areną, vaizdą su futbolu pasiekiau ypač greitai.

Rungtynės buvo neblogos. Duočiau joms kokius 7 balus iš 10. Vieną balą nuimčiau už tai, kad įvarčių taip ir nebuvo įmušta. Du – už tai, kad kova dėl mirties ar gyvybės iš tikro vyko tik paskutines dešimt minučių. Visų rungtynių metu abiejų komandų žaidėjai iš esmės elgėsi korektiškai, geltonas korteles sūduviniai gavo už niekus, ypatingai pavojingų progų nebuvo, o abi komandos geriau gynėsi nei puolė.

Kozyuberda - retas svečias aikštėje šiais metais

 

Sūduva šį kartą sulošė labai racionaliai ir, kaip nebūtų keista, tokia taktika pasiteisino. Tik kažin ar kitaip sulošti buvo įmanoma. Juk negali per paskutinę savaitę nutikti stebuklas ir komanda radikaliai pasikeisti. Juolab, kad dėl nežinomų priežasčių (bent jau aš įspėjimų apie tai niekur nemačiau) Sūduvoje šiandien  nežaidė du svarbūs pagrindinės sudėties žaidėjai, nuo kurių energijos priklauso nemažai Sūduvos pasiekimų puolant – Chvedukas ir Liu Chao. Juos pakeitę Kozyuberda ir Lado šiuo metu turi pernelyg daug smulkių minusų, kad komandai duotų tokios pat naudos. Abu yra truputį per lėti, truputį per mažai techniški, truputį per silpni fiziškai, truputį per mažai jaučia komandos draugus. Visa tai lemia, kad jų veiksmai priekyje pernelyg retai baigiasi kuo nors naudingu, o ir kvapo jiems iki rungtynių galo nepakanka. Grigaičio šiandien nelabai matėsi, Grande su Urbšiu irgi kažkur slėpėsi. O Lukšys – kaip Lukšys. Vienas lauke ne karys. Nors pirmam kėliny ir buvo vieną kolegą puikiu pasu į gerą poziciąją išvedęs, tačiau anam nieko doro išspaust nepavyko.

Lietuviško futbolo vaizdelis. Grande kelia kampinį.

Taigi, matėme komandą tokią, kokia ji yra visą sezoną, o ypač – jo pabaigoje. Neblogai besiginančią ir labai prastai puolančią. Kaip ir rungtynėse su Ekranu, antrą kėlinį Sūduva iš esmės atsimušinėjo – kartais labai aklai ir įtraukdama į šiuos veiksmus visus iki vieno, įskaitant ir puolėjus. Daug emocijų gerbėjui toks žaidimas nesuteikia, tačiau kai rezultatas pasiekiamas – vidutiniškos emocijos pasimiršta. Bent jau noro laimėti komandai pakako, o vaikiškas džiaugsmas po finalinio švilpuko nuteikia optimistiškai.

Trumpai tariant – liūdnas sezonas su akcentuotai smagia pabaiga. Tad kol kas galim pamiršt interpretacijas, analizes ir mintis apie tai, kas buvo ne taip ir kaip reikėtų daryti ateityje. Kol kas galim pasidžiaugti finaliniu pasiekimu, o sąskaitas suvesime kitą savaitę.

O čia kaip yra? Futbolas lietuviškas, o vėliavos lenkiškos, rusiškos, baltarusiškos ir latviškos? Smulkmena, bet tokia ta Marijos Žemė - pilna keistų ir nesuprantamų smulkmenų.

Šokiai po švilpuko.

Klasika - pirmiausia šampanas saviems...

...tada - svetimiems...

...o tuomet - Sakalams. Kuo tai baigėsi galite pamatyti pirmoje šio skelbimo nuotraukoje.

Finalas: Žalgiris – Sūduva

Štai ir viskas. Pabaiga. Nepaisant liūdno sezono, galime pasidžiaugti bent tuo, kad paskutinės rungtynės ir vėl yra tokios, nuo kurio rezultato priklauso Sūduvos vieta. Gaila, kad žaidžiama po stogu, tačiau galime drąsiai tikėtis padoraus žaidimo. Pastaruoju metu buvo daug įvairiausių šnekų – fanai kalbėjo vieną, treneriai ir žaidėjai – kita. Abiejų pusių požiūriai ir matymai yra suprantami, o šiandienos rungtynės lems, kokios nuotaikos nuspalvins šio sezono prisiminimus. Jei komanda žybtelės – bus atleisti už visas nesąmones, kurias šiame sezone teko patirti komandos gerbėjams. O jei ne… Irgi nieko ypatingo – bus proga eilinį kartą beviltiškai mostelėt ranka “…ir taip nieko mes čia nesitikėjome”.

Taigi, laukiam žaidimo. Iki jo teliko keletas valandų. Per tas kelias valandas dar galima paskaityti, ką apie rungtynes galvoja Jarmalavičius ir Gvildys, Pankratjevas ir Žalgirio žaidėjai, Povilas Leimonas ir Sūduvos atstovas spaudai Arūnas Reinikis. Galų gale – dar galima pabalsuoti už jūsų manymu geriausius šio sezono Sūduvos žaidėjus. Nors rinkimų rezultatus žadėjau paskelbti prieš paskutines rungtynes, tačiau tai padarysiu kitos savaitės vidury, kai galutinai skaičiuosim visus šio sezono viščiukus. Kol kas balsavusių yra 27 ir visiems jiems kuo nuoširdžiausiai dėkoju. Tačiau, esu tikras, jūsų yra žymiai daugiau, todėl nuomonės labai lauksiu.

Viskas. Linkiu ryžto komandai. Linkiu bent jau apypilnių tribūnų. Linkiu sėkmės jums ir sau.

Liko geriausi

Kad ir koks liūdnas ir depresuojantis yra šio sezono galas, vieną purviną darbą vis viena reikia atlikti. Sezono Geriausio Sūduvos Žaidėjo rinkimai bet kokiu atveju šiame bloge įvyks. Tad norėjau paskutinį kartą paskatinti jus pasiųsti man savo išrinktus ketvertukus – arba – jei jau pasiuntėte ir nusprendėte pakeisti savo nuomonę – siųskite naujus. Kol kas balsavimas vyksta gan vangiai – tačiau geriausią rinksime net ir tada jei tebus kokie trys prabalsavę. Dabar yra gerokai daugiau. Kol kas mažiau nei pernai, tačiau laiko dar šiek tiek yra. Ši savaitė.

Dėl viso pikto dar kartą primenu žaidimo taisykles. Jums reikia užrašyti keturis jūsų manymu geriausius šio sezono žaidėjus griežta tvarka. Ne šiaip keturis, kurie jums patiko, bet nuo geriausio (pirma vieta) iki mažiausiai gero tarp geriausių (ketvirta vieta). Už pirmą vietą aš skirsiu 5 balus, už antrą – 3, už trečią – 2, o už ketvirtą – 1. Savo sprendimus prašome siųsti elektroniniu paštu ponaspop@yahoo.com.

32: SŪDUVA 2:0 EKRANAS

Urbšys tuoj muš pendelį

Štai ir baigėsi futbolo sezonas Marijampolėje. Be orkestro, be fanfarų, be grupinių nuotraukų ir be oficialių kalbų. Cykiai cykiai, kaip dzūkai pasakytų. Baigėsi kuklia pergale prieš sezono nugalėtojus, kurie atvažiavo į Marijampolę pažaisti savo malonumui ir parsivežti namo nieko nereiškiančias lygiąsias.

Sūduvai šios rungtynės buvo svarbios – bent jau teoriškai suvokiant žodžio „reikšmė“ prasmę sporte. Sūduvai reikėjo (bent jau teoriškai vertinant) muštis dėl aukštesnės vietos ir aukštesnio laipsnio medalių. Galų gale, komandai, kuri pastaruoju metu tik pralaimi, reikėjo bent šiek tiek pakovoti ir dėl savo garbės. Arba – jei sakysite, kad profesionaliame sporte toks dalykas, kaip garbė neegzistuoja – pakovoti bent jau del savo profesinės reputacijos. Tačiau ypatingos įtampos niekas nejautė. Nei komanda, nei žiūrovai.

Jei lygintume su pastarųjų savaičių rezultatais ir žaidimu, šiandienos rungtynes galėtume vertinti teigiamai. Ir rezultatas pasiektas, ir komanda parodė normalią entuziazmo ir noro laimėti dozę. Tačiau – tik normalią. Tokią, kokią mažų mažiausiai turėtų rodyti dėl sidabro medalių kovojanti komanda ir lošianti priešpaskutines rungtynes su čempionu. Nieko daugiau. Jokio ypatingo „susitelkimo“, jokios „kovos dėl kiekvieno centimetro“, jokio žmogaus galimybes viršijančio „atsidavimo“. O kai matai savo komandos žaidėją, radusį laiko maloniai papokštauti su pažįstamu priešininkų komandos žaidėju tokios reikšmės rungtynėse, galvoji – nieko nuostabaus, kad žiūrovai šį kartą nesugebėjo nė pusės maniežo sėdynių užpildyti.

O štai čia - Urbšys ir Kozyuberda po ką tik įmušto pendelio

Taigi. Pergalę bet kokiu atveju buvo smagu pamatyti. Buvo netgi smagių momentų. Buvo šiokios tokios įtampos. O visa kita – buvo visiška šio sezono klasika. Galėjome dar kartą suprasti, kodėl Sūduva šiais metais taip ir netapo galinga (Lietuvos mastais matuojant) komanda.

Rungtynės vyko „normaliai“ iki to taško, kuriame Urbšys įmušė Liu Chao uždirbtą 11 metrų baudinį. Iki tol Ekranas ramiai gynėsi, atsainiai ir neskubriai puolė – žodžiu, nepersistengdamas keliavo link lygiųjų. Sūduva turėjo teritorijos persvarą ir mėgino pulti. Kaip ir įprasta šiame sezone – pulti Sūduvai sekėsi sunkiai. Ir poziciškai, ir kontratakomis. Kaip ir reikia tikėtis, poziciškai puolant komanda lošė statiškai ir standartiškai – pora pasų centre, pasas į kraštą, pasas iš krašto link vartininko aikštelės. Tuo tarpu dauguma kontratakų – kaip jau įprasta – žūdavo kažkur aplink aikštės centrą kamuolį voliojant arba jį perdavinėjant atgal tol, kol priešininkas išsirikiuodavo gynybai.

Liu Chao šį kartą buvo geriausias

Pirma padori Sūduvos ataka įvyko apie 36 minutę – kai maksimalioje kovoje kamuolį sugebėjo pasiimt Liu Chao ir dėl to galėjo išeit beveik kone vienas prieš vartininką. Vartininkas kamuolį atmušė, o antru smūgiu Liu Chao iš aštroko kampo į vartus nepataikė. Visa kita pirmame kėlinyje vyko tik tolimais smūgiais. Jų šiandien buvo tikrai daug ir žiūrovai net ėmė kalbėti, kad jei tiek būtų smūgiuota viso sezono metu, pasiekimai gal ir būtų padoresni. Nors iš toliau mušė praktiškai tik du žmonės – čia jau minėtas Liu Chao ir Grande. Dar kartą antro kėlinio pradžioje neblogai baudos smūgį bumptelėjo Radžius – taip gerai, kad vartininkas kamuolio nesugraibė, tačiau Lukšio įvartis nebuvo įskaitytas, nes teisėjas įžvelgė nuošalę.

Nieko naujo. Visiškos šio sezono tradicijos. Žaidimas be fantazijos ir be elementų, kurie tiesiog neišviangiami šiuolaikiniame futbole. Perdavimas į laisvą plotą Sūduvai gaunasi tik tuomet, kai tai yra perdavimas atgal. Buvo vienas momentas, kuris tiesiog simbolizavo Sūduvos puolimo stilių ir paaiškino, kodėl ši komanda taip ir neišmoko išnaudoti Lukšio. Štai kamuolį prie aikštės centro gauna, berods, Urbšys. Straksi sau su juo. Už kokių 20-30 nuo jo įkypai aikštės link priešininko vartu ramiai, sau būdingu stiliumi juda Lukšys ir vienas gynėjas jam už nugaros. Staiga Lukšys energingai truktelį priekin ir per pora metrų atsiplėšia nuo gynėjo. Perdavimas? Jo nėra. Lukšiui nieko kito nebelieka, kaip minti ant stabdžių, nes skuosti palei centro liniją nėra jokios prasmės, o lėkti link vartų – jokio reikalo – iškart atsidurtum nuošalėje.

Normaliai veikiančioje komandoje tokios situacijos turėtų būti tiek atkaltos treniruotėse, kad kamuolį perduodantis ir kamuolį gaunantis turėtų veikti kaip vieningas organizmas. Iš esmės perdavimas turėtų prasidėti tinkama kryptimi akimirką prieš puolėjui spurtuojant. Tuomet puolėjas kamuolį gautų pačiu laiku – kaip sykis tuomet, kai būtų pora metrų atsiplėšęs nuo gynėjo ir tarp jo bei vartų būtų daug laisvos erdvės ir tik priešininko vartininkas.

Buvo laikas, kai tokių perdavimų mums padovanodavo Darius Maciulevičius. Tačiau nuo tų įsimintinų dienų komandos komplektuotojai taip ir neatrado žaidėjo, kuris bent dalinai galėtų kompensuoti Macolos išnykimą. Kartais buvo keista stebėti Kozyuberdos perdavimus – atrodė, kad jis komandoje – visiškas naujokas. Meta jis kamuolį – iš pirmo žvilgsnio visiškai teisingai – tačiau kadangi tarp jo ir komandos draugo nėra įgimto ar išmokto ryšio, tai ir po perdavimo į laisvą plotą, kamuolys lieka visiškai „laisvas“ – bent jau  nuo Sūduvos žaidėjų.

Buvo ir daugiau šia prasme įsimintinų akimirkų – tokių, kurias gali pastebėti tik manieže, kur tarp žiūrovų ir žaidimo tik 10-20 metrų. Štai juda Sūduvos žaidėjas ir nežymiai ranka rodo, kur jam turėtų būti pasuojamas kamuolys. Pradedi skaičiuoti – vienas, du, trys, keturi – žaidėjas juda toliau, o perdavimo kaip nėra taip nėra. Šiuolaikiniame futbole keturios sekundės – didelis laiko gabalas. Todėl, kai kamuolys pagaliau perduodamas nieko doro įvykti nebegali – momentas praleistas ir kamuolį gavęs žaidėjas iškart krentą į kietą dvikovą su jau prišokti spėjusiu priešininko gynėju.

Vaidas Slavickas krašto puolėjo pozicijoje

Viskas, ką Sūduvai šiandien pavyko pasiekti, buvo pasiekta individualių pastangų dėka. Labiausiai čia pagyrų vertas kinas Liu Chao – ir ne tik dėl to, kad uždirbo 11 metrų baudinį. O Sūduvos dominavimas jautėsi tik iki pirmojo įvarčio. Po jo Ekranas, matyt, pasijuto įžeistas ir gerokai spustelėjo. O tada iškart tapo aišku, kad Lietuvoje šiuo metu stipriausias. Sūduvai tuoj pat teko pereiti į gausią gynybą ir kontratakas kas penkios minutės. Atvirai pasakius, kai Ekranas ėmė spausti, buvau tikras, kad įvartis į Sūduvos vartus bus. Ir jo nenutiko tik dėl retos šiais metais Sūduvai laimės (beveik garantuotas smūgis, kurį atmušė arba vartininkas, arba virpstas – iš mano kampo dorai nesimatė) ir dėl to, kad Ekranui vis tik gyvybiškai nereikėjo nei lygiom sužaisti, nei laimėti.

Tokia štai mūsų sezono pabaiga. Liko dar vienas taškas ir jis bus padėtas kitą sekmadienį Vilniuje. Kadangi tose rungtynėse iš tikro spręsis sidabro medalių laimėtojas, galime tikėtis padoriai aštraus ir emociškai stipraus futbolo. Transliacijos pabaiga. Iki kito savaitgalio.

>>>

p.s.: nuotraukų bus po poros valandų, nes kol kas žudo beviltiškai lėtas “greičiausias” Vodafone mobilusis internetas. Įtariu, Bitė šitaip reklamuodamas savo parduodamą internetą turėjo omeny visą Lietuvą, išskyrus Marijampolės miesto centrą.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits