Archyvas pagal 2011 liepos

19: TAURAS 1:2 SŪDUVA

Sūduvos ratas prieš rungtynes

Keliskart kirtęs žiauraus lietaus ruožus vakarop sėkmingai pasiekiau Marijampolę. Marijampolėje sekėsi sunkiau – šią vasarą Suvalkijos sostinėje karaliauja kelininkai, kurie be gailesčio iškirtę iš miesto gyvenimo visą krūvą gatvių. Tačiau link pusės šešių vis tik sėkmingai pasiekiu stadioną, gaunu bilietą su Tauro logotipu, apžiūriu žiūrovams siūlomus įsigyti Tauro tušinukus ir ūsuoto sargybinio patikrintas patenku vidun. Ech, labai smagu sugrįžti.

Kadangi šiais metais visas mano matytas futbolas buvo pusė nevykusio Lietuvos rinktinės kėlinio liūdnoje šalyje iš „L“ raidės, mano šios dienos įspūdžių pernelyg nekritikuokit. Labai analizuoti nedrįsčiau ir visiškai sutinku, kad po rungtynių šovusios mintys, gali būti klaidingos, netikslios ar nepagrįstos viso ligšiolinio sezono žiniomis.

Man rungtynės patiko. Buvo nusivylimų, buvo džiaugsmo, buvo daug lietuviško futbolo, bet nuobodžiauti neteko. Atvirai pasakius, tikėjausi žaidimo į vienus vartus. Tuo tarpu žaidimas buvo tarp komandų, kurių viena tik šiek tiek solidesnė nei kita. Arba – kur viena komanda nežaidė taip ryškiai solidžiau, kaip buvo galima tikėtis. Svarbiausia – žaidimas turėjo tempą ir įtampą beveik visas 90 minučių. Ypatingų pauzių nebuvo (nebent Sūduvos akivaizdus ir nerimą keliantis stabtelėjimas pačioje pabaigoje), emocijų pakako. Kaip ir geltonų kortelių. Net kraujo – ir to buvo. Buvo trys įvarčiai, dar tiek progų, tavo komanda laimėjo –  visai neblogas kokteilis, kad rungtynėms padėtum riebų pliusą.

Štai jums ir kraujas!

Vienas iš maloniausių dalykų man, matančiam pirmas Sūduvos rungtynes šiais metais, buvo du švarūs puolėjai vienu metu aikštėje. Jau nebeprisimenu, kada normaliose rungtynėse (o ne lošiant su kokiu nors kiauru autsaideriu) Sūduva aikštėn nuo pradžios leisdavo du tikrus puolėjus. O juk tai iš principo keičia komandos elgesį aikštėje – kuo daugiau pavojaus priekyje, tuo daugiau priešininkas žmonių turi laikyti arčiau savo vartų. Automatiškai, tuo lengviau gintis ir tvarkytis aikštės viduryje.  O dabar – apie viską iš eilės.

Startinė Sūduvos pernelyg nenustebino. Dauguma žmonių pažįstami, o tarp nematytų – kinas, Borovskis, Loginovas ir Žigalovas antrame kėlinyje. Ne taip jau ir daug. Taip, ir komandos dirigentas, labai gerai pažįstamu balsu ir įkvepiančiomis emocijomis.

Sūduvos generalinis štabas

Sūduva, sakyčiau, sužaidė du visiškai skirtingus kėlinius. Ir tai yra daugiau komplimentas, nei priekaištas, nes šis faktas rodo, kad treneris ieško sprendimo su turima sudėtimi ir sugeba keitimais įtakoti žaidimo stiliaus pokyčius. Gal jums ir atrodys kitaip, tačiau man trenerio ranka aiškiai matėsi ir, prisimenant praeitus kelis sezonus, šis faktas labai džiugino. Galbūt Sūduva ir nerodo šimtu procentų apmąstyto ir sustyguoto žaidimo, galbūt komanda neveikia kaip gerai suteptas mechanizmas, tačiau yra akivaizdu, kad treneris bando maksimaliai išnaudoti turimus resursus, kurie tikrai nėra pilnaverčiai.

Pirmame kėlinyje Sūduva suko vieną schemą. Radžius pradeda ataką, juda dešiniau, ten į priekį lekia Borovskis ir anksčiau ar vėliau gauna Radžiaus pasą. Schema visai neblogai veikė, bet turėjo ir akivaizdžių trūkumų. Ji, be abejo, buvo priverstinė. Pirmame kėlinyje Sūduvos žaidėjų visiškai nesimatė viename aikštės taške – pačiame centro rutulyje. Puolant ten žmonių nebuvo, jie pasirodydavo tik tuomet, kai Tauras pereidavo į pozicinę ataką. Kitaip tariant, komandos puolimo smegenys buvo ne įprastinėje vietoje, o ten, kur būdavo Radžius. Ką veikė Leimonas ir Grigaitis aš taip ir nesupratau. Užtat buvo smagu matyti, kaip treneris keičia tuos neveikiančius komandos taškus, kuriuos eliminuotum ir tu pats. Aš ir čia dedu pliusą – vis tik ankstesniais sezonais keitimai labai dažnai stokodavo elementarios logikos ir būdavo pagrįsti kažkokiais dalykais, kurie žiūrovui tribūnose būdavo totaliai neaiškūs.

Du gynėjai - Borovskis ir Radžius - garantavę Sūduvai pirmame kėlinyje pusėtiną puolimą

Toks įspūdis susidarė, kad Leimonas taip ir neatidavė nė vieno tikslaus paso žmogui, stovinčiam toliau nei trys metrai nuo jo. Graudu žiūrėt, kaip kamuolys yra „nešamas“ link žmogaus arba kai jis atiduodamas į patį savų ir priešininkų susigrūdimą, o ne kur nors, kur erdvės būtų daugiau. Suprantu, kad Leimonas nėra kūrėjas. Kaip ir Urbšys arba Grigaitis. Tačiau man vis viena atrodo, kad sugebėjimas atiduoti laiku bent kas antrą tikslų pasą lyg ir turėtų būti privaloma kiekvieno futbolininko pradžiamokslio dalis.

Vidurio žaidėjo nuolat perlaikomi kamuoliai – vis dar yra didžiulis Sūduvos skaudulys. Kuo tai gali baigtis šiandien puikiai galėjome įsitikinti. Jei neklystu, būtent Leimonas pirmame kėlinyje nesugėjo permesti kamuolio iš krašto į centrą, kur Beniušis ėjo vienas ant vartininko ir užtikrintai nebuvo nuošalėje. Tereikėjo paprasčiausio apytikslio paso ir nuo tokio lygio ir patirties puolėjo kaip Beniušis Tauro vartus galėjo apsaugoti tik stebuklas.

Užtat Radžius paso atidavimo meną išmano puikiai (nors liūdna džiaugtis įgūdžiu, kuris, atrodytų, yra tiesiog privalomas profesionaliam futbolininkui. Na bet Lietuvoje džiaugiesi tuo, ką turi). Radžiaus-Borovskio duetas pirmame kėlinyje ir buvo didžiausia grėsmė Tauro vartams. O tas momentas 21 minutę, kai Radžius nuo aikštės centro vienu perdavimu išvedė Borovskį vieną prieš vartininką apskritai maloniai priminė geriausius Macolos laikus. Gaila, kad Borovskiui įmušti nepavyko – būtų buvus tobula ataka.

21 min: Radžiaus perdavimas ir vos vos netikslus Borovskio smūgis

Atvirai pasakius, žiūrėdamas šiandienos rungtynes, aš stebėjausi prisimindamas ankstesnių rungtynių komentarus, kur šis futbolininkas buvo maišomas su žemėmis. Bent jau šiandien jis man pasirodė vienas iš trijų geriausiai Sūduvoje. Kitas jų – čia jau apkalbėtas Radžius. Trečias – Lukšys. Povilas šiandien lošė kaip žvėris. Prisimindamas visą jo Sūduvoje praleistą laiką, netgi drįsčiau sakyti, kad tai buvo ko gero geriausios jo rungtynės.

Šiandien jam plojo visi!

Grįžtant prie Radžiaus-Borovskio junginio, reikia pasakyti, kad jis smagiai veikė puolime, tačiau atskleidė ir akivaizdžią dabartinės Sūduvos bėdą, kuri nesimatė taip skaudžiai lošiant su Tauru, tačiau kuri gali atnešti daug liūdesio žaidžiant su stipresnėm komandom.

Radžius gali pradėti atakas nuo aikštės vidurio. Bėda ta, kad jam jau sunku į gynybą grįžti tuo greičiu, kuriuo į puolimą lekia priešininko puolėjai. Tai nėra Radžiaus kritika – jis yra tokio amžiaus žaidėjas, iš kurio ir tikiesi ne nubėgtų kilometrų, o kitų dalykų. Puolantis Radžius kelia problemų gynyboje. Iš čia plaukia kita bėda – kažkaip Sūduvos gynyba nelabai praktikuoja vienas kito „pridengimą“ – jei jau žmogus palieka savo poziciją ar lieka kamuoliui už nugaros, toje vietoje atsiveria praraja. Aišku, ir Borovskiui pliusus dedu iš esmės už veiksmus puolant, nes ginantis labai pervargti jam šiandien neteko.

Tai štai. Pirmas kėlinys Sūduvai gavosi gan monotoniškas – nors žiūrovams turėjo visai patikti, kadangi Radžiaus-Borovskio duetas veikė didžiosios tribūnos pusėje. Įvartis buvo įmuštas po kampinio, o iš žaidimo tepamenu minėtą Borovskio smūgį ir dar tą situaciją, kai Beniušis negavo perdavimo iš Leimono. Deja, įvartis taip pat buvo praleistas. Irgi po kampinio.

Fejerverkas "Deganti padanga" Tauro tribūnoje. Ten dūmai rūko kokius tris ar keturis kartus. Šitas buvo pats fundamentaliausias.

Tauro lygį ir stilių jų įmuštas įvartis taip pat atspindėjo. Kalbant apie Taurą apskritai, akivaizdu, kad ir ši komanda stojo į Sūduvos minamą kelią. Velniop vietines pajėgas ir jų auginimą, sudėliojam komandos branduolį iš kelių legionierių bei veteranų, o vietiniais tik skyles užkamšom. Sumanaus žaidimo Tauras neparodė. Kamuolį aikštės viduryje palaikyti jie moka, tačiau priekyje kas nors geresnio nutinka tik grubiai klystant priešininkams arba dėl aukštesnių kai kurių žaidėjų sugebėjimų. Iš visko, ką Tauras nuveikė per rungtynes labiausiai ir įsiminė juodaodžio žaidėjo smūgis, kai jis lyg stovintį pralenkė Radžių ir iš gan aštraus kampo sugebėjo pakankamai pavojingai smogti į Valinčiaus saugomus vartus.

Teisėjas siautėja: po gana banalaus susitumdymo, pirmiausia iš stadiono išvaro Ramoną...

...tada apdovanoja geltonomis kortelėmis Chveduką ir Gedgaudą...

...ir užbaigia fiestą tą pačią operaciją atlikdamas Lukšiui ir dar vienam Tauro žaidėjui.

Gerai. Antras kėlinys. Vienas paskui kitą aikštę palieka Leimonas ir Grigaitis, o žaidimas įgauna naujų spalvų. Nei Chvedukas, nei Koziuberda nėra tie tikrieji žaidimo organizatoriai. Tačiau jų įtaka Sūduvos žaidimo stiliui buvo akivaizdi. Chvedukas nevengia žaisti centre –  trūksta dar jam patirties, tačiau ryžtas kelia džiaugsmą. Tuo tarpu Koziuberda, nors ir nežibantis taip ryškiai kaip prieš kokius trejus metus, žaidimą veikia pasiremdamas patirtimi ir sugebėjimu imtis iniciatyvos, kai nieks kitas to nedaro. Atsiradus aikštėje šiems dviems žaidėjams, patogiau ir naudingiau ėmė zvimbti ir Urbšys. Trumpai tariant, Sūduvos centriukas pradėjo dirbti, todėl Radžius su Borovskiu galėjo labiau domėtis tuo, kuo jie ir turėtų labiausiai domėtis – gynyba. Žigalovas smarkiau pasirodyti laiko nelabai turėjo, tačiau ir šis keitimas buvo atliktas laiku ir papildomos energijos Sūduvos žaidimui pridėjo.

Pasikeitė ir Sūduvos žaidimas, ir priešininkų santykis. Atsirado šioks toks pozicinis žaidimas, kontratakos, progos ir smūgiai. Ir jei pirmame kėlinyje galėjai sakyti, kad lošia apylygės komandos, tai antrame Sūduvos pranašumas buvo akivaizdus. O bent jau man buvo smagu visame tame įžvelgti tam tikrą logiką. Bandomas vienas formatas, nes Koziuberda ir Chvedukas nėra pajėgus išvežti visų rungtynių. Net gali įtarti, kad Grigaitis buvo sąmoningai pastumtas į centrą, kad nusivestų su savim vieną kitą gynėją ir paliktų daugiau erdvės Borovskiui tvarkytis su Radžiaus perdavimais. O kad tas pats Radžius nėra pajėgus visas rungtynes ir gintis, ir puolimą organizuoti, antrame kėlinyje keičiami žmonės ir pati žaidimo sistema.

Čia, kaip suprantu, Radžius jaunesnysis atbėgo pasveikint Radžiaus vyresniojo ir buvo pats pasveikintas. Kad dažniau Sūduvos runktynės baigtųsi štai tokiu vaizdeliu...

Štai tokia mano nuomonė „iš šono“. Pataisykit ar papildykit. Kas dar? Kaip visada linksmino Suvalkijos žiūrovų komentarai. Šios dienos nugalėtojas: „Galvoja… galvoja… ką čia galvot – juk ne šachmatais žaidžia“. Šiek tiek nustebino nelabai gausi Sūduvos sakalų tribūna, kuri energija nusileido Tauro vyriokams. Visa kita – daugmaž kaip ir anksčiau. Gera grįžti į namus.

Reklama

Senos dainos = naujos dainos

Taigi, kaip suprantu Tauras šį sekmadienį važiuoja į Marijampolę, nors teoriškai turėtų būti atvirkščiai. Kol kas dar mažai ką benutuokiu apie šių metu A lygos peripetijas. Tačiau paskyrus valandžiukę kitą oficialaus Sūduvos tinklapio tyrinėjimui, straipsnių bei komentarų skaitymui, apima nevalingas jausmas, kad palikęs nieko lyg ir nebuvau. Komanda – stabilioje trečioje vietoje (čia jau beveik kaip vienos žymios dainininkės stabiliai amžina antroji vieta) ir stabiliame sudėties pokyčių rate.

Tuo tarpu dauguma komentarų iš esmės skirstosi į klasikines tris grupes. Vieni kultūringai sako: “ech, šiais metais ir vėl nieko naujo ir nieko gero“. Kiti, smogia tradiciškai griežtai: “Lauk trenerį, lauk savininką, lauk vieną ar kitą žaidėją“. O treti, matyt, artimi imperatoriui žmonės lygiai taip pat tradiciškai gėdina: “gal pats esi labai geras futbolistas, kad kitus futbolistus drįsti kritikuoti?“. Arba – “gal pats turi atliekamų pora milijonų, kad generalinį finansuotoją drįsti kritikuoti?“. Tiesa, yra dar vienas iki kraujo pažįstamas motyvas: “Prie Gabrio buvo geriau“.

Ok, pasigilinti dar bus laiko. Bet, galvoju, gal padėsite man greituoju būdu susigaudyti. Pakeliui, gal ir jums patiems bus įdomu sudėlioti/paskaityti vieną kitą apibendrinimą. Tai štai. Per likusį laiką iki sekmadienio rungtynių paprašysiu jūsų trumpai (pabrėžiu – labai trumpai!), kokiais 5-6 sakiniais apibendrinti šių metų Sūduvos sezoną. Kas naujo, kas taip pat kaip ir anksčiau, kokios šiam etapui išvados ir kokios prognozės. Turint omeny, kad čia niekada nesilankydavo vaikai ir keikūnai, galim tikėtis ant smūgio gaut greitą ir daugmaž tikslią diagnozę.

Harakiri atšaukiamas. Bruce Lee sugrįžta.

Chm. Nepulsiu atsiprašinėt už gero pusmečio tinginystę. Gyvenime visko nutinka ir kartais nuo vargšo šios Žemės gyventojo mažai kas priklauso. Dėl tam tikrų aplinkybių buvau išjungęs futbolą iš savo gyvenimo tarsi koks alkoholikas, kuris arba geria, arba sėdi sausas. Jau galvojau, kad sausas išliksiu iki pat šio sezono pabaigos, tačiau šiandien nutiko toks nutikimas, kuris vėl mane vienu smūgiu įtraukė atgal priklausomybėn, kuri būdinga visiems šitą blogą skaičiusiems.

Visiškai netikėtu metu ir situacijoje, kurioje šitokios niekšybės net nesitikėjau, priėjo prie manęs mums visiems puikiai žinomas veikėjas, godotinas Bronius ir pasakė: “Turiu į tave tokį asmeninį klausimą“. Kadangi mūsų sambūris buvo skirtas visai kitokiems darbo reikalams, o godotiną Bronių žinojau kitu vardu ir dėl kitų profesinių įgūdžių, tikėjausi klausimo apie tą profesinę sritį, kurioje abu plušame. O jis pasivedėjo mane į šalį ir klastingai paklausė: “Ar tik ne tu būsi tas Ponas Pop?“ Ir kai aš patvirtinau, sekė kitas nuspėjamas šūvis: “Tai kur dingai?“.

Aha. Mykiau ir pasakojau visokias istorijas, bet jau po kokio pusvalandžio supratau, kad liga sugrįžo. Rimtai ir neatšaukiamai. Štai tokia, paprasta kaip trys kapeikos istorijos pabaiga. Grįžta liga, grįžta ir Ponas Pop. Aišku, reikės šiokio tokio laiko, kad ir vėl blogo turbinos imtų pilna jėga veikti, tačiau akivaizdu – vieną kartą šion balon kritęs, sausas nekilsi.

Būkit pasveikinti tie, kas kantrybės turėjot laukti ir tie, kas jau kryželį čia buvo pastatę. Vampyras kyla iš laikino kapo ir rengiasi sekmadienį pasirodyti Marijos mieste.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,580 hits