Archyvas pagal 2011 rugpjūčio

Autentico Talento Lituano

Tomas Švedkauskas - kadangi gyvo jo nesu matęs, tai E. Šemioto nuotrauką pasiskolinau iš penalty.lt

Chm, štai tokią naujieną paskelbė oficialioji Sūduva, o paskui ją prasuko krūva vietinių naujienų portalų – Sūduvos dublerių ir Lietuvos jaunimo rinktinės vartininkas Tomas Švedkauskas tapo italų klubo Fiorentina jaunimo komandos nariu. Mūsiškiai rašo “buvo paskolintas su teise išpirkti kontraktą”, italai sako paprasčiau – “Fiorentina įsigijo” – bet šitie niuansai nėra labai svarbūs. Svarbu yra tai, kad pagaliau ir iš Sūduvos stovykloje atsirado tas, kurio sugebėjimai atrodo įdomūs padoraus Europos klubo stebėtojams. Balandžio pabaigoj Tomas važinėjosi pasidairyti ir į Sampdoriją, tačiau tą kartą nieko konkretaus nenutiko, nors toji kelionė greičiausiai turėjo įtakos ir dabartiniam nutikimui. 

Ką gi – pastarųjų savaičių liūdesyje smagu girdėti gerų naujienų. Bet man įdomus yra kitas dalykėlis. Pakanka į Google įvesti Fiorentinos ir Švedkausko žodžių kombinaciją ir gauni krūvą itališkų nuorodų. Aišku, jose Fiorentinos naujasis pirkinys pristatomas labai taupei, tačiau kiek supratau netgi miesto radijas klubo atstovo apie šį reikalą paklausinėjo. Vartant Google puslapius nejučia apima jausmas, kad Lietuvoje tiek dėmesio ir reakcijų nesukeltų kokio nors Ronaldo atvykimas į kokį nors Taurą, kaip pas juos sukėlė dar mokyklos nebaigusio lietuvio kelionė į Fiorentinos dublerių komandą. Suprantu, krepšinio čempionatas ant nosies, bet informuojančiųjų tingulys kelia neviltį – ką Sūduva parašė, tą visi draugiškai pakartojo. Aišku, ką čia gilintis – juk kone kas savaitę lietuvių futbolistai į italų klubus keliasi. 

Įdomus man tokiais atvejais būna ir kitas aspektas. Jei jau italai nusprendė, kad į Švedkauską verta investuot, tai greičiausiai turi tas vaikis parako. Bet kas žinojo Švedkauską iki jo pasivažinėjimo pavasarį į Sampdoriją? Taip, buvo jis kviečiamas į rinktines, tačiau, kiek suprantu, žaidė ten ne taip jau ir daug. Už dublerius Sūduvos pažaisdavo. Tačiau niekas apie jį nesakė taip, kaip pasakė italai: “autentico talento lituano” (manau, ir be vertimo aišku, ką tai reiškia). Toks jausmas, kad tik kažkokio stebuklingo atsitiktinumo dėka Švedkauską italai pastebėjo – ir štai – gal ir gausis iš jo padorus futbolo žaidėjas. O jei ne – tai greičiausiai dar ilgai jam vartai į Sūduvos pagrindą dar būtų buvę uždaryti. 

Tai, sakau, gal ne vienas Švedkauskas tarp tų Sūduvos dublerių yra “autentico talento?” Gal ir daugiau tų talentų yra, tik mes iš įpročio ir tingulio jų nepastebim? Vežamės lošėjus iš viso pasaulio, o italai ir britai vežasi iš mūsų šešiolikmečius ir septyniolikmečius. Aišku, tiems -niolikmečiams tikrai geriau kad ir pusmetį pasitrint kokioj Fiorentinoj, nei sėdėt ant A lygos atsarginių suolo. Bet gal vis tik gali būti šiek tiek kitaip? Kaip čia dabar tuos talentus autentiškus į dienos šviesą ištempus? Gal filmuot reikėtų ne A lygos pagrindines rungtynes, o dublerių žaidimą? 

Taip, mažai aš išmanau apie tą futbolo pirkimų-pardavimų istoriją. Ir mano šie sapaliojimai gal skamba kaip darželinuko kalėdinis eilėraštukas. Tačiau iš šalies žvelgiant – man vis viena keista, kad italai mato, o mes – ne. 

24: FBK 2:1 SŪDUVA

Be pykčio. Taip vadinasi šis rašinėlis. Štai – mačiau šiemet tris Sūduvos rungtynes. Mačiau pergalę, lygiąsias, o šiandien pamačiau ir pralaimėjimą. „Kiekvienose rungtynėse, kurias mačiau gyvai, įvartį mušdavo Lukšys. Tai kaip čia dabar bus?“ – galvojau tuomet, kai Lukšį antrame kėlinyje keitė Žigalovas. O tada prisiminiau – juk įmušė Lukšys ir šiandien, tik tas įvartis nebuvo įskaitytas. Užtat tai buvo ko gero vienintelė padoresnė Sūduvos ataka per visas rungtynes. Lyg ir mažoka vienai iš čempionato lyderių lošiant su vienu iš čempionato autsaiderių.

Lukšys ką tik įmušė savo neįskaitytą įvartį.

Ar tą kartą buvo nuošalė su teisėju pasiginčyti galėtų nebent Kauno ultros, nes jie buvo maždaug ant tos pačios linijos. Tik jiems šiuo klausimu diskutuoti nėra nei prasmės, nei tikslo. Gali būt, kad nuošalėj atsidūrė dar kinas. Greičiausiai taip ir nutiko, nors jis ir išbėginėjo iš už gynėjo nugaros. Beje, tą kartą puikų perdavimą kinui atliko Leimonas tuo mus maloniai nustebindamas (aišku, jei nuošalėje vis tik buvo kinas, tai lyg ir reikštų kad perdavimas bent pora sekundžių vėlavo). Kaip bebūtų, tai buvo graži ataka – panaši į tą, po kurios Sūduva mušė Dainavai. Praktiškai identiška anai. Daugiau tokių smagių nutikimų šiandien nepasikartojo.

O štai čia chebra džiaugiasi įvarčiu, įmuštu pagal visas taisykles.

Neskaičiavau, bet be įvarčio (irgi visai dailaus) per visas rungtynes Sūduva į vartus pataikė ne daugiau kaip tris kartus. Ir iš jų bent kiek pavojingesnis buvo nebent Slavicko baudos smūgis pirmame kėlinyje. Tas baudos smūgis irgi berods buvo vienintelis iš tokio atstumo, iš kurio galėtum racionaliai planuot įmušt įvartį. FBK tokių baudos smūgių mušė gerokai daugiau (aišku, jie turėjo kitą problemą – kone visi smūgiai baigdavosi ties Sūduvos sienele).

Sūduva susirinko visą krūvą geltonų kortelių – vėlgi nelabai derantis kiekis lyderiui lošiant su ausaideriu. O jei dar pasakysime, kad trys iš tų kortelių buvo „paskutinės vilties“, suprasime, kad ir Sūduvos gynyba labai jau sunkiai tvarkėsi su pakankamai paprastu ir didelia fantazija nepasižyminčiu FBK puolimu.

Pirmas pendelis.

Antras pendelis.

Ir Kauno dūmai šiai progai pažymėti.

Kaip visada dėl pendelinių pražangų galima diskutuoti, tačiau nelabai gražiai skamba netgi pendelinės situacijos – turint omeny komandų pajėgumus, tokių situacijų neturėtų nutikti. Ir jei sakysim, kad sunku laimėt, kai per rungtynes gauni du pendelius, sąžiningai teks atšauti – kad pati Sūduva kalta, jei tesugeba vieną savo įvartį atsakymui pateikt.

Rungtynių pradžia buvo nuobodoka. Orelis futbolui buvo tiesiog idealus – saulėta, šilta, bet nekaršta. Pučia vėjelis. Ir taip toliau. Tačiau žmonių dideliame stadione buvo labai mažai, gal dėl to pradžia ir žiūrėjosi vangiai.

Aišku, nerimas ėmė kirbėti iš karto – net jei aikštėje nieko labai ypatingo ir nevyko. Nerimas kirbėjo dėl to, kad atrodė, jog lošia dvi apylygės komandos. Kokią dešimtą minutę Slavickas dunkstelėjo baudos smūgį, kurio FBK vartininkas nesugraibė, tačiau niekas iš Sūduvos prie palaido kamuolio prišokti taip ir nespėjo. Kokią dvidešimtą Lukšys mušė neįskaitytą įvartį. O paskui komandos greitai apsikeitė įvarčiais – FBK kalė pendelį, o Sūduva – po baudos smūgio iš aikštės kampo įmušė taisyklingą įvartį galva. Visur sako ir rašo, kad įmušė Leimonas, man pasirodė, kad mušė Loginovas, bet greičiausiai aš klystu.

Daugiau nieko labai įdomaus pirmam kėliny nenutiko. Nebent paminėti galima Slavicko geltoną paskutinės vilties kortelę, kurią gavo nespėdamas savo krašte paskui puoliką ir kabindamas jį paprastuoju būdu už marškinėlių. Tiesa, pačioje pabaigoje dar buvo neblogas Urbšio smūgis šalia vartų. Galėjo būti ir tikslesnis.

Jūs kaip vaikai paskui kamuolį lakstot, o man darbą dirbt reikia!

Antras kėlinys iškart tapo įdomesnis. Visa bėda ta, kad tas įdomumas buvo visai nereikalingas. Nervo visų pirma įnešė kelios grubios pražangos. Iš pradžių iš aikštės iššlubavo Loginovas, o paskui pasivartyt gavo ir kažkuris FBK žaidėjas. Sakyčiau, kad FBK užmetė Sūduvai savo žaidimą. Tokį nervingą, piktoką, chaotišką ir paremtą labiau jausmais, nei protu. Nerimas dar labiau užaugo – nes toks situacijos aikštėje pokytis visada į naudą silpnesnei komandai. Mat stiprioji, vietoje to, kad ramiai ir solidžiai parodytų silpnajam ką moka, ima skubėti, erzintis, nervintis, aklai lėkti į puolimą ir taip toliau. Trumpai tariant, aikštėje stoja tokia atmosfera, kurioje bet kas gali nutikti. O kad rezultatas buvo lygus ir Sūduvai žaidimas ir taip nelabai ėjo, tai nerimauti pagrindo buvo per akis.

Kaip paaiškėjo, nerimas buvo ne be priežasties ir baigėsi dar vienu pendeliu. Tuomet Sūduva lyg ir mėgino rodyti raumenį, tačiau nieko gero iš to neišėjo. Bent vienos iš tiesų pavojingos progos taip ir nenutiko. Buvo krūva situacijų, kurios galėjo tokiomis progomis virsti, tačiau dažniausiai koją pakišdavo individualios klaidos – arba būdavo perlaikomas kamuolys, arba kas nors būdavo atliekama netiksliai. Ir kuo mažiau laiko liko iki rungtynių pabaigos, juo chaotiškesnis darėsi Sūduvos žaidimas ir juo mažiau buvo vilties, kad kas nors gali pasikeisti. Galų gale, buvo pereita prie balionų iš savo aikštės pusės. Labai įvartį norinti įmušti silpnesnė komanda gal ir galėtų taip žaisti – nes tai yra žaidimas, pagrįstas atsitiktinės sėkmės laukimu, kai jokiais kitais būdais vartų pasiekti negali tikėtis. Tačiau kai taip bando įmušti stipresnė silpnesnei, silpnesnioji gali tik rankomis ploti – nuo tokio „puolimo“ gintis yra žymiai paprasčiau. Paskutines sekundes išdėgino Chvedukas palei baudos aikštelę apeidamas krūvą kauniečių, keliskart prarasdamas kamuolį ir vėl atkovodamas, tačiau taip ir nesuspėjęs nei perdavimą atiduoti, nei pats į vartus mušti. Pagirtinas kovingumas – pagirtinas, tačiau beprasmis, nes nedavė jokio rezultato.

Liūdna pabaiga - Chvedukas ilsisi po nepavykusio slalomo, o FBK pelnytai džiaugiasi.

Viso to priežastys? Tokios, kaip ir visada. Visų pirma, neaiškioji priežastis. Keičiasi treneriai, keičiasi žaidėjai, tačiau kaip Sūduva lošia futbolo be jokios minties, taip ir lošia. Tikslingo žaidimo kaip nėra, taip nėra.

Kitos priežastys – tos pačios. Akivaizdu, kad Sūduvai trūksta žaidėjų. Viena, per daug žaidėjų yra „ne formoj“, antra – jų elementariai trūksta. Štai susižeidė Loginovas, o vietoje jo į aikštę išeina Beniušis. Gali sakyt – treneris eina va bank. Bet kadangi likę gynėjai daugiau puolime nuveikia nei saugai ir puolėjai, nieko nuostabaus, kad jie nebespėja gintis ir gauna antrą pendelį. Bet tada imi galvoti – o ką gi Liubšys vietoje Loginovo galėjo įleist? Lyg ir nieko. Legionierių nėra, o vietinsi jaunimas kaip visada „dar nepasirengęs“.

Formą praradę žaidėjai tiesiog neleidžia sukurti bent ką apčiuopiamesnio priešininko aikštės pusėje, nes nuolat praranda kamuolius, netiksliai juos perduoda, nespėja, pražiopso, suvėluoja ir t.t. Sūduva netgi spustelėti FBK šiandien normaliau nesugebėjo – net ir pralošinėjant antram kėliny FBK saugai aikštės viduryje jautėsi pakankamai ramiai ir laisvai.

Tokios tokelės. Išvadas daryti dar anksti, bet mums „intriga“ į čempionatą tikrai sugrįžo. Žalgirio ir Ekrano jau tikrai nebepavysime, o Šiauliai – jau visai čia pat. Galim pasidžiaugt tik tuo, kad jie šitam ture sulošė lygiom. Lyg ir galėtum raminti save, kad niekas tos Sūduvos nepasivys, kad ims ji ir susiims, tačiau po šiandienos rungtynių tas tikėjimas labai jau panašus į iliuziją. Matysim kas čia bus. Jei tik po poros savaičių kas nors matysis per krepšinio psichozę.

>>>

p.s.: O va Kauno stadiono siūbuojančios tribūnos yra žymiai aštresnė patirtis už tai, kas vyko aikštėje. Aišku, architektai ir betono specialistai tvirtintų, kad „taip ir turi būti“, kad konstrukcijos gali „vaikščioti“, bet nors užmuškit, nepatikėsiu, kad jos gali „vaikščioti“ taip, kad fotoaparatu fokusą „sugaut“ nėra lengva. Jūs darykit kaip norit, bet aš kitą kartą pėdinsiu į tą super vipinę tribūną po tablo ir melsiuosi, kad tablo buvo prišriubuota kaip reikiant.

p.s. II: Ūkio bankas ant FBK marškinėlių. Ir Ūkio bankas bent apie penkių ar šešių skydų priešais pagrindinę tribūną. Tai kas vis tik yra FBK pagrindinis rėmėjas?

Laukiam: FBK – Sūduva

Nors FBK – lentelės apačioje, laukti šių rungtynių nėra ramu. Neramu, nes Žalgirio treneris FBK gyrė, o mes apie pastarojo meto Sūduvos žaidimą nelabai ką gero turime pasakyti. Kaip ir Dainavą, Sūduva FBK šiemet jau dukart įveikė. Galėtum sakyt – „pagaliau įveikė“ – tiek metų tos pergalės laukta, nes anais laikais daugiau lygiųjų su šia komanda niekaip nepavykdavo ištempt (net jei kartais ir pavykdavo Kaunui įmušt tris įvarčius). Tačiau nėra ką čia daug šnekėt – FBK nėra ta komanda, kuri A lygoj lošė prieš trejus metus.

Bent jau man kokių nors žinių apie tai, kam šis klubas dabar priklauso ir kas jį išlaiko rasti internete nepavyko. Spėju, visi žinote, kad kovo pradžioje nespėjus paskelbti apie FBK sugrįžimą į A lygą, tuoj pat pasirodė žiniasklaidą žymiai labiau sudominusi naujiena – FBK palieka Romanovas. Be abejo, ta proga šis žmogus nepraleido progos dar kartą „paaiškinti“ tokio sprendimo priežasčių. Žiniasklaida Romanovą mėgsta, nes jis vis jiems duoda medžiagos leidinių skylėms užpildyti. Pirmoje šių metų pusėje vis sklandė gandai apie jo ketinimus įsigyti futbolo klubą Rusijoje. Ta proga jis papasakojo ir apie tai, kaip kažkada „atsisakė“ pirkti Liverpulį, o linksmiausias šios epopėjos finalas ko gero buvo vieno sporto leidinio balandžio pirmosios pokštas – pranešimas apie tai, kad Romanovas įsigijo „Ekraną“. Triukšmavo jis per LKL finalą, o visai neseniai ir vėl pateko į laikraščius – nes vos prasidėjus čempionatui atleido Hearts trenerį. Šiame straipsnyje išvardinti ir visi kiti Romanovo atleisti Hearts treneriai.

Na bet mums ko gero įdomesnis yra pusantrų metų senumo anonimis tekstukas iš krepšinis.net, skirtas FBK trenerių istorijoms. Jame teigiama, jog per septynerius metus (tekstas rašytas 2010 pradžioje), FBK buvo pakeisti 17 trenerių. Nežinau, neskaičiavau, negaliu nei paneigti anei patvirtinti. Tačiau gal mums visiems ir bus ramiau gyventi, kai Romanovas bus toliau nuo lietuviško futbolo, nes, sprendžiant iš jo ryžtingų viešų pareiškimų, laimėti prieš Romanovui priklausančias komandas neįmanoma – jei taip nutinka, vadinasi esi prieš Romanovą susimokusios pasaulinės mafijos dalis.

Kaip bebūtų, kol kas FBK tinklapyje Ūkio bankas yra įrašytas klubo generaliniu rėmėju, o Ūkio banko investicinė grupė yra vienas iš dviejų pagrindinių rėmėjų. Ūkio banko vaizdelis vis dar puošia ir komandos marškinėlius. Kiek tame tiesos – nežinau, bet oficialios ir viešai pasiekiamos žinios kol kas tokios.

Be Romanovo FBK ko gero tapo vienu iš normalių lietuviškų klubų. Gerokai silpnesniu nei Romanovo laikais, nebediktuojančiu futbolo madų Lietuvoje, tačiau lošiančiu smagiai ir su ugnele. Bent jau tiek gali suprasti, paskaitinėjęs FBK ultrų reportažus apie A lygos rungtynes. FBK ultros irgi, atrodo, laikosi visai neblogai – štai paskelbė projektą rungtynėms su Sūduva. Projekto tikslas – užpildyti savo tribūną šį sekmadienį bent jau šimtu žmonių. Geras projektas – nes kuo daugiau žmonių stadione, tuo linksmesnės varžybos. O mums belieka pamiršti praeito savaitgalio blogus jausmus ir sekmadienį krautis lagaminus Kaunan.

>>>

p.s. nuotraukas ir vėl pasiskolinau iš FBK profilio Facebook’e. Kai kurias iš jų (bent jau trečiąją) atliko fotografas V. Knyzelis. Ech… toji trečioji man baisiai patinka – sakyčiau, vienas geresnių lietuviškų futbolo vaizdų per kelis pastaruosius metus. Tobulas kampas pagautas. Ir kai žiūri į tokią nuotrauką, supranti, kad daugybė dalykų nėra esminiai – tai, kad komanda murgdėsi antros lygos burokų laukuose, kad šiemet neteko pagrindinio rėmėjo, galų gale, kad ir dabar tabaluoja aplink lentelės apačią. Jei fanai ploja žaidėjams, o žaidėjai ploja fanams – tai reiškia, kad viskas yra ok. Tiesiog taip ir turi būti.

23: SŪDUVA 1:1 DAINAVA

Depresija. Juoda depresija, kuri jau spėjo pradėt lietis šių rungtynių anonso komentaruose. Visi matė, kas buvo, o buvo taip, kad šios lygiosios Sūduvai prilygsta pralaimėjimui, o Dainavai – pergalei. Būtent tokį vaizdą spinduliavo po rungtynių abiejų komandų gerbėjai. Nors ko gero visiems būtų buvę aiškiau, jei Sūduva nebūtų surengusi tos vienintelės normalios atakos antro kėlinio pradžioje, o Dainava būtų įsimetusi tris taškus.

Ką šiandien veikė Sūduva? Sužaidė maždaug dešimt minučių po to, kai Dainava išlygino rezutatą. Na ir dar tas 30s antro kėlinio pradžioje, kai Žigalovas grakščiai atmetė kamuolį Slavickui, tas kuo tiksliausiai jį paguldė į vartininko aikštelę, o Lukšys savo stiliumi atsidūrė kaip sykis ten, kur ir reikėjo (tiesa, pavėlavau į rungtynes, todėl nežinau, kas dėjosi per pirmas dešimt minučių).

O toliau – pastarųjų sezonų klasika. Urbšys tobulino kamuolio perlaikymo techniką. Leimonas – augino netikslių perdavimų statistiką. Koziuberda treniravosi kamuolio atmetimus atgal. Lukšys, Žigalovas ir Beniušis beviltiškai kovojo dėl laisvos trajektorijos balionų, siunčiamų iš savo aikštės pusės. O kinas kaskart mėgindavo skersuoti taip, kad būtinai kamuolys kliudytų ir arčiausiai esantį priešininką. Atvirai pasakius, per dvejas matytas Sūduvos varžybas aš taip ir nesupratau, ką kinas veikia aikštėje. Jis yra labai jau plonas, todėl pralaimi visas iki vienos artimo kontakto dvikovas (netgi Lietuvos futbolo svorio kategorijos neatitinkantis Chvedukas laikosi tvirčiau ant kojų). Greičio ypatingo jis neturi nei kojose, nei galvoje. Kokios nors ten super kamuolio varymo technikos – taip pat. Tai gal jis dėl kampinių aikštėje laikomas? Na bet gal komandos komplektuotojai galėtų paaiškinti, dėl kokių priežasčių šis žaidėjas atsidūrė ir vis dar tebėra komandoje.

Kažkaip viskas, kas įdomesnio per šias rungtynes nutiko, vienaip ar kitaip buvo susiję su Dainava. Jei ne Dainava - šitos rungtynės būtų visiška nuobodybė.

Taip, apie šias rungtynes nelabai yra ką rašyti. Nebent paklausti, kodėl Sūduva negalėtų sulošti 10 paskutinių minučių intensyvumu bent jau pusės rungtynių? Chebra, nejaugi nejaučiate, kad pirmą kėlinį stadione buvo nusileidęs didžiulis Dėdė Nuobodulys, kuris neužsuko tik į Dzūkų Tankų tribūną? Tiesa, galime „pasidžiaugti“, kad Sūduva dar labiau priartėjo prie Šiaulių – tad čempionato finale intrigos tikrai netruks (turint omeny, kad Sūduva dukart loš su Ekranu ir kartą su tais pačiais Šiauliais, su kuriais lošti baisiai nesiseka).

O kad nėra ką rašyti apie rugtynes, galima pasvarstyti apie fundamentalius dalykus, kuriuos skaudžiai užkabino Kuzma (o prieš tai dar ir hmm), šių rungtynių anonso komentaruose. Atvirai pasakius, jo postą paskaičius, net pagaugai nugara nueina – dėl to, į kokią duobę buvo įvarytas Sūduvos vardas. O žiauriausia, kad dugnas pasiektas komandai esant trečioje vietoje – kitaip tariant, bent teoriniame lygmenyje turint potencialo būti vienu iš smagiausių klubų Marijos Žemėje.

Treneris Liubšys sezono pradžioje kalbėjo apie tai, kad su komandos vadovais rado viziją, kurios bus siekiama bent per kelis sezonus. Tai va – šiandien aš žiūrėjau į tai, kas vyksta aikštėje ir bandžiau suprast, kas ten buvo per vizija, kurią būtų galima pasiekti su aikštėje bėgiojusiais žmonėmis? Keitimais išleisti Koziuberda, Leimonas ir Beniušis. Nesu tikras, ar čia tie keitimai, kurie galėjo pakeisti rungtynių eigą. Tačiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko. Treneris Liubšys šiuo metu turi didoką būrį ribotų galimybių žaidėjų su trūkumais. Ir ko gero jie patys pirmiausia sau sąžiningai turėtų atsakyti, kokią jie viziją planuoja įgyvendint.

Atrodo, ne tik mums liūdna, kai vizijos ir realybė nesusieina

Atvirai pasakius, jei jau reikėtų rinkti savo komandą (tik nepulkit manęs peikti – aš puikiai suprantu, kad tokios šnekos yra grynai teorinės), iš Sūduvos paimčiau tik Vaidą Slavicką. Ne dėl to, kad visi kiti – nieko verti. Tiesiog jis vienintelis yra universalus žaidėjas, kuris daugiau mažiau padoriai gali aikštėje atlikti nemažai funkcijų. O juk tai yra, kiek mano kvaila galva sako, būtina šiuolaikinio futbolininko savybė. Arba tu esi universalus, arba tu esi kokio vieno žaidimo elemento genijus. Geriausias to elemento atlikėjas pasaulyje. Kitaip tavo likimas – lošti vidutiniokiškame Lietuvos lygos klube.

O dabartinėje Sūduvoje praktiškai visi žaidėjai būtų visai pusėtini konkrečios funkcijos atlikėjai padoriai sustatytoje komandoje. Štai pastumk Urbšį link puolėjų, atimk iš jo prievolę organizuoti atakas ir jis primuš tau 10 įvarčių per sezoną. Štai nustumk Leimoną atgal ir jis taps puikiu atakų griovėju. Štai maitink skersais kamuoliais Lukšį ir jis muš kiekvienose rungtynėse. Arba atiduok laiku perdavimus į baudos aikštelę Beniušio kojoms (ne galvai, o kojoms) ir jis bus rezultatyviausias lygoje, nes gynėjai jo nenustums, o jo patirties bei gudrumo pakaks tiems gynėjams apstatyt. Bet jei visos šios sąlygos negalioja, jei tenka lošti sudėtingesnėmis aplinkybėmis, kai komandoje nėra lyderio (emocinio ir smegeninio), kai tenka dirbti ne tik savo, bet ir kelių kitų pozicijų darbą – tokioje situacijoje ir paaiškėja, kad dauguma Sūduvos žmonių apart savos specializacijos, daugiau nieko daryti nemoka.

Taip ir gaunasi, kad ūdijam Leimoną už kreivus perdavimus (čia kaip šiandien buvo – „duok“ šaukia jis kinui su kamuoliu (pagirtinas noras imtis iniciatyvos), tas atiduoda, o tada seka šleivas perdavimas). Paskui bandom teisint – „taip, tai ne jo misija“. Tačiau aš niekaip negaliu susitaikyt su viena mintimi. Tai tęsiasi jau ne pirmą sezoną. Tai nejaugi žmogus net nesusimąsto, kad pasaulyje yra įmanoma įgauti papildomų įgūdžių ir kartu su tuo tapti tiesiog aukštesnio lygio profesionalu? Ar tiesiog yra per mažai talentingas, kad padarytų teisingas išvadas? O gal čia mes turime reikalo su lietuviškos pedagogikos klasika – dauguma aukštųjų mokyklų duoda studentui profesiją, tačiau taip ir nepaaiškina, ką su ja daryti pasaulyje. Todėl ir turime būrius robotų, kurie vinį įkalt ar kotletą nulipdyt moka, tačiau koks tos veiklos Didysis Tikslas jiems taip niekas ir nepaaiškino. Todėl vis bando jis tą savo vinį atkakliai kalt, nors jau seniai lentą metalo plokšte kažkas apkeitė. Tačiau jo neišmokė mąstyt. Jį išmokė tik vinis kalt.

"Pasišnekėkim, brol, apie jaunystę. Geri laikai buvo. Ne taip, kaip dabar" - mūsų Ramonas ir jų Poderis.

Tai štai aš ir galvoju. Laužau galvą – kokia ta trenerio ir komandos vadovų vizija prieš sezoną turėjo būt? Nes jei turi viziją, po to seka strategija ir taktika, kuri turi efektyviausiu būdu padėt tos vizijos pasiekt. Mūsų atveju – tai yra komandos komplektavimas prieš sezoną ir jo metu. Kad ir kaip sukčiau makaulę, jokių išvadų žiūrėdamas į šių metų komandos sąrašą padaryti negaliu.

Samusiovas, Ražanauskas, Radžius yra geri žaidėjai. Tačiau jų amžius ir statusas  koduoja nepatikimumą – kažin ar gali statyt ateitį, pasiremdamas veteranais. Dviejų iš jų komandoje nebėra. Vieni kalba apie suprastėjusį Samusiovo ir Ražanausko žaidimą (nors pirmasis sėkmingai muša golus Hapoeliui kitoje komandoje), kiti – apie mistinius žaidimus lažybų kontorse. Oficialioji komanda, kaip suprantu, atleidimo priežasčių taip ir nepaaiškino.  Šion kategorijon patenka ir Koziuberda, kuris po krūvos traumų taip ir neatgavo anų laikų formos.

Netoli jų sukasi ir Lukšys su Beniušiu. Beveik veteranai, geriausius savo laikus praleidę komandose, kurios gerai dirbo ir iš puolėjo reikalaudavo tiesiog būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Nei Lukšys, nei Beniušis nėra tie, kurie progas kurtųsi patys. Jie tokie tiesiog nėra. O būtent tokių puolėjų Sūduvai verkiant reikia jau kelintus metus. Nuo pat Radzinevičiaus ir Lukjanovso laikų.

Eliošius galbūt būtų iš tų žmonių, ant kurių ateitį statyt būtų galima. Bet juk ir jis Sūduvoje – tik viena koja. Šiemet važiavo į peržiūrą, tas pats bus ir kitais metais. Aš pats už Sūduvą lošiant jį mačiau tik pusę kėlinio, tačiau žmonės kalba, kad į antrą sezono pusę jis „sėdo“. Kaip ir Borovskis. Kaip ir Grigaitis (šis ko gero sėdo dar ano sezono pabaigoje). Kažkaip Sūduva jau kone tapo „jaunų ir perspektyvių žaidėjų nusodinimo vieta“.

Eliošius šiam blogui dar nebuvo fotografuotas. Štai jis.

Kiti šios sezono naujokai irgi nėra tokie, kurie taptų šviesios ateities architektais. Žigalovas gal ir neblogas. Tačiau ar geresnis už šiandien matytą Buinickį? O kodėl Buinickis atsidūrė Alytuje, o ne Marijampolėje? Ar dėl to, kad Dainavos treneris jį matė gyvai I lygoje, o Sūduvos komplektuotojai po Lietuvos stadionus pasivaikščiot tingi ir pasitenkina kiniečių „peržiūromis“ per youtube‘ą. Kažkur, pamenu, skaičiau, kaip kažkas iš Sūduvos gyrėsi, kad su kinais „gerus santykius prilaiko“.

Na ir lieka „savi“ vaikinukai. O čia – dar blogiau. Dauguma dabar pagrindinėje sudėtyje lošiančių marijampoliečių yra „siauros profesijos atstovai“, todėl gali būti tik pagalbininkais. Kaip jau minėjau, mano manymu, vienintelis šimtaprocentinis žaidėjas yra Vaidas Slavickas. Nežinau, galbūt jam kažkada padėjo (ar tik ne Gabrys tą operaciją atliko) perkėlimas iš puolimo į gynybą. Kaip bebūtų, jis ko gero vienintelis, kuris šiandien efektyviai gali aikštėje nuveikti daugiau, nei jam priguli pagal užimamą aikštėje poziciją. Tačiau vienas lauke – ne karys. Juolab, kad, matosi, ir pats Slavickas, nėra „vado tipas“. Aišku, jūs sakysit, pavyzdžiui, Radžius irgi gali. Sutinku. Tačiau, kai Radžius bando imtis atakos organizavimo, Sūduvos gynyboje iškart atsiranda skylių, nes Radžius nėra tas, kuris visas rungtynes galėtų lakstyti pirmyn atgal per visą aikštę. Ir taip ne visada spėja paskui miklesnius puolėjus.

Va čia aš matau didžiausią tragediją. Marijampolė nustojo būti vieta, kurioje užauga geri futbolininkai. Dainavos vadai gali rėžti – „iš kitur žaidėjų kol kas nesidairysime, pakanka ir savų, alytiškių“. Kai kas šaipėsi, kad Alytuje stumdosi dvi padorios komandos, tačiau gal tame ir buvo priežastis to, kad Alytus savo jėgomis į A lygą pateko? Niekada neturėdamas ypatingų finansinių palaikymų. Gal ir juokingai šiandien atrodė Dainavos atsarginiai už vartų – Laibinis ir toks vaikinukas, kuris ko gero galėtų Laibinio sūnumi būti. Tačiau gal tame iš pirmo žvilgsnio komiškame vaizdelyje ir glūdi tiesa? Kai veteranas apšilinėja kartu su žaliu jaunimėliu?

Nesu didelis vaikų ir jaunimo futbolo žinovas. Nelabai išmanau, kas Marijampolėje juos rengia ir kokie yra struktūrų santykiai. Už ką atsakingas klubas, už ką – savivaldybė, o už ką Marijampolės apskrities futbolo federacijos PREZIDENTAS (Jei atvirai, šiandien per pertrauką išgirdęs šitą titulą vos nuo kėdės nenuvirtau – Apskrities Futbolo Federacijos Prezidentas!!!!!! Čia tai bent titulas. Taip, kiekvienas kaimas pas mus prezidentus privalo turėt). Faktas – būtų smagu, kad tas PREZIDENTAS papasakotų apie jaunimo futbolo stovį Marijampolės apskrityje ir gal kaip nors argumentuotų tą faktą, kad į pagrindinę miesto komandą per paskutinius penkerius metus patekusius jaunus marijampolės apskrities gyventojus būtų galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuot.

O esmė juk kame. Esmė tame, kad jei netyčia Sūduva nustotų gauti tą finansavimą, kurį pastaraisiais metais gauna, ji beviltiškai smigtų kažin kur žemyn. Iki pirmos lygos – garantuotai. Bet greičiausiai ir ten pirmūne nebūtų. Nes žaisti tokioje komandoje nelabai būtų kam. O juk kažkada daugiau mažiau vieni Marijampolės apskrities žaidėjai išvedė komandą į A lygą ir net keletą sezoną ten ją išlaikė. Kur jų pamaina?

Spėju, kad bet kurioje apskrityje uždavus panašius klausimus mano minėtų institucijų atstovams (klubas, savivaldybė, federacija), scenarijus būtų labai panašus. Visi pradėtų stumti atsakomybę nuo savęs ant kitų, o iš tikro atsakingo darinio taip ir neatsirastų. Tokia štai padėtis Marijos Žemėje. Prieš penkerius metus visi verkėme, kad nėra stadionų. „Duokit mums stadionų ir mes juos užpildysime futbolu degančiais žmonėmis“ – visi sakė. Dabar buitinių stadionų lyg ir priklojo miestuose, miesteliuose ir kaimuose  (štai Dainava, pavyzdžiui, treniruojasi Simne, kur tokiai veiklai neseniai buvo sukurtos sąlygos. Kadangi esu toje gyvenvietėje vaikystėje nemažai laiko praleidęs, puikiai žinau jo mąstelį). Tačiau, toks jausmas, kad tuoj susidursime su kita bėda – nebus kam tuose stadionuose lošti. Arba, tiksliau tariant, juose loš tik atvykėliai.

Štai jis, tas - kuris šiandien įmušė Sūduvai. O kai įmušė - nulekė ne pas saviškius, o link Dzūkų Tankų tribūnos

Ir Buinickij buvo ne vienintelis, kuris įvarčio džiaugsmu nutarė pasidalinti su Marijampolėn atbildėjusiais gerbėjais

Žvelgiant į Sūduvos komplektacijos „vizijas“ ir „strategijas“ bei „taktikas“ per paskutinius penkerius metus, yra akivaizdu, kad klubai mūsuose „pamainos auginimu“ nelabai užsiima. Reikėtų konstatuoti šį faktą ir tiek. Nuo to, kad kalbėsime apie klubų (kurie ko gero visi iki vieno gyvena visų pirma iš privačių pinigų) atsakomybę už jaunimo rengimą, geriau netaps.

Jaunimas privatiems klubams Lietuvoje nėra įdomus. Nes juos tvarko lietuviški verslininkai, o lietuviškam versle lygiai taip pat nėra įprastaį darbuotojus investuoti, juos „užsiauginti“. Išimtis galėtų būti nebent globalių korporacijų padaliniai, tačiau klubinio futbolo gyvenime tokio žanro pavyzdžių nėra. Lietuviško verslo logika sako priešingą dalyką – semk kiek tik gali šiandien, nes niekas nežino, kas bus rytoj. Gal nauja krizė. Gal bankrotas. O gal – profilio keitimas (čia kaip Romanovas nuo futbolo prie krepšinio metėsi).

Investicija į jaunimą ir jaunimo „auginimas“ iš tikro yra veikla, nukreipta ateitin. Čia niekas nesigauna per metus ar dvejus. Turi planuoti savo veiklą bent penkmetį į priekį – tik taip gali tikėtis padoresnės grąžos iš tokios „daržininkystės“. Mūsiškas verslas težiūri šiandienos – tokios ilgos perspektyvos jam nėra įdomios.

Todėl ir sakau, kad lietuviški futbolo klubai neaugino ir neaugins pamainos šiandien lošiantiems žaidėjams. Netgi tie, kurie apie tai demagogiškai kalba, tiesiog bando pasinaudoti situacija. Nes jie arba neturi pinigų pirkti žaidėjams arba tik vakar pateko į globalaus futbolo mėsmalę ir dar neišnaudojo vietos resursų. Nepraeis nė penkeri metai ir nebeliks tų „vietos klodų“ nei Alytuje, nei Tauragėje, nei Gargžduose. Nebent ten į šį reikalą bus pažiūrėti kitaip.

Šioje vietoje aš sugrįžtu prie savo apmąstymo pradžios. Prie tos mistinės vizijos, kurią sezono pradžioje turėjo treneris Liubšys ir komandos vadovai. Netikiu aš ta vizija. Atvirai pasakius, netikiu nė viena lietuviško futbolo vizija, kurioje nėra sąžiningai ir nuoširdžiai pasakytas toks sakinys: „Mes maksimaliai investuosime į jaunų vietos futbolininkų rengimą ir jų integravimą į komandą, nes tik toks klubas gali tinkamai atstovauti savo miestą ir jo futbolo bendruomenę“.

Nes jei nėra šio sakinio, kalbėti dera ne apie viziją, o apie ŠIO SEZONO SĄMATĄ – „štai tokį kapšą pinigų mes turime. Dabar pabandysime už tuos pinigus nupirkti maksimaliai gerų žaidėjų (aišku, už nieką mes neasakome, nieko garantuoti negalime, bet labai labai pasistengsime) ir pabandysime šiais metais užimti kuo aukštesnę vietą“. Šiais metais. O kaip bus kitais metais – spręsime tada, kai tie kiti metai ateis. Greičiausiai bus lygiai taip pat. Sukrausime pinigus į maišą ir lėksime į turgų.

Štai tiek šiam kartui apie vizijas, tikslus ir rūsčią realybę. O dabar norėčiau pasakyti panašiai, kaip Kuzma aname komentare – „labai tikiuosi, kad dėl visko, kas čia išdėstyta aš klystu“.

Laukiam: Sūduva – Dainava

Šį sekmadienį – lyg ir eilinės A lygos rungtynės. Na taip – galėtum sakyt – šiomis rungtynėmis prasideda trečiasis ratas, tačiau pastaraisiais metais, nuolat kaitaliojant sistemas ir perkėlinėjant rungtynes ratų reikšmė išgaravo. Nebėra kaip senais gerais laikais – ratai keičiasi lyg metų laikai!

Tačiau mažumėlę pasidomėjus būsimuoju varžovu, bent jau man pasidarė visai įdomu. Taip, jums atgimusi Dainava – menka naujiena. Sūduva jau du kartus ir labai solidžiai Dainavą ant menčių paguldė. Sūduvai tai buvo didžiausios sezono pergalės, Dainavai – didžiausi pralaimėjimai. Daugiau abi komandos tokių ekstremalumų nepatyrė, išskyrus tą kartą, kai Dainava 7:0 nušlavė Atlantą.

Abi Alytaus komandos, pernai buvusios beveik stipriausiomis I lygoje padarė du teisingus sprendimus. Viena, susijungė. Antra – pasirinko ne susijungusių komandų, o Dainavos vardą. Kad jungtis verta ir kvailam akivaizdu – Lietuvoje futbolo apsukos pernelyg mažos, kad viename mieste galėtų išsitekti du padorūs klubai. Atvirai pasakius, net krepšinio pasaulyje du padorūs klubai viename mieste nelabai išsitenka.

Dainavos vardo klausimas kiek sudėtingesnis. Standartiškai teigiama, kad yra atgaivintas istorinis, legendinis Alytaus klubas. Tačiau teigti, jog Alyčio pavadinimas nėra istorinis taip pat būtų klaidinga. Aš sakyčiau, Dainavos vardo pasirinkimas buvo teisingas dėl to, kad tai yra gerą istoriją turintis vardas (1975 Lietuvos čempionai) ir, kas dar svarbiau, tai yra klubas, kuris jau buvo pradėjęs kurti istoriją naujaisiais posovietiniais laikais bei turėjęs aktyvų palaikymą. Štai kodėl Dainava yra puikus junginys futbolo kilimui Alytaus mieste.

Dainavos ultros seniai stebino. Klubas nebeegzistavo, tačiau klubo ultrų vardas vis tebeskambėdavo. Prieš penkerius metus netgi buvau aptikęs viename forume informacijos apie tai, kad Dainavos palaikytojai nusprendė remti veteranų čempionate pradėjusią lošti komandą šiuo vardu. Sprendimas smagus, o tokio lygio čempionate Dainavos tribūna atrodė solidžiai.

Turint omeny, kad ir Alytis buvo neblogai palaikomas, nieko nuostabaus, kad šiame sezone Dainava ko gero yra daugiausiai žmonių į stadionus sutraukiantis klubas. Mes galim tik seilę varvint – kažkada panašioje padėtyje buvo ir Marijampolė – Sūduva toli gražu nebuvo pirmūnė, tačiau stadionas būdavo pilniausias lygoje. Šiandien Marijampolė standartiškai renka kokius 700, kartais šiaip ne taip datraukia iki 1000, o Alytus laisvai viršija ir 2000. Dainavos organizuotų palaikytojų tribūna taip pat atrodo dailiai – 120 žmonių namų rungtynėse su FBK birželio viduryje – pasiekimas labiau primenantis Pietų IV skaičius, nei A lygos debiutantės rungtynes.

Bet grįškime dar prie Dainavos istorijos. O ši – paini, kaip ir bet kokio lietuviško klubo, egzistuojančio daugiau nei 10 metų. Apie viską, kas buvo iki mūsų Nepriklausomybės paskelbimo informacijos labai mažai, o ir ta, kuri pasiekiame yra baisiai paini. Palandžiojus po internetą tampa akivaizdu, kad net patys alytiškiai gerokai painiojasi, pasakodami savo komandos istoriją. Pavyzdžiui, Wikipedijoje Alytaus futbolo klubus atstovauja keturi puslapiai, kurie apima Alytį, Vidzgirį ir du klubus skirtingais pavadinimais, kurie iš esmės yra tik skirtingos tos pačios Dainavos reinkarnacijos.

Šią painiavą apibendrinti ko gero galima būtų taip. Iš esmės, Alytuje iki Nepriklausomybės buvo du rimtesni klubai.

Vienas, jų ir yra Dainava, kuri vadinosi ir Kooperatininku, ir Statyba, ir Poringe, ir Nemunu, ir dar keliais vardais, kol po 2003 metų čempionato išnyko. Ko gero geriausiai klubo pavadinimų kaitą užfiksavo Futbolo enciklopedija. Sakoma, kad šis klubas buvo įkurtas 1935 metais, o anot mums visiems gerai žinomo Jono Rudžiansko, iki karo Dainava dalyvavo Marijampolės apskrities čempionatuose, kur turėjo susitikti ir su Marijampolės komandomis. Tačiau, pavyzdžiui, 1937-38 metų čempionato lošė ir Alytaus Jaunalietuvių sporto organizacijos (JSO) komanda.

Ir tai dar ne viskas. Pavyko atkapstyt ir tokį faktą, kad 1924-31 metais Alytuje veikė žydų sporto klubas „Makabi“, kuris turėjo stiprią komanda, lošusią Alytaus stadione su alytiškių komandomis.

O štai antrasis klubas, kuris egzistavo sovietiniais laikais buvo būtent Alytis. Kai kur sakoma, kad šis klubas buvo įkurtas 1965 m., kitur – 1968 m., tačiau to paties Rudžiansko knygoje pateikiamose Lietuvos žemesniųjų lygių lentelėse Alyčio pavadinimas šmėžuoja mažų mažiausiai nuo 1964 metų. Maždaug tuo metu šiedu klubai buvo apskeitę pajėgumu – Dainava krito žemyn, o Alytis buvo pasiekęs aukščiausią lygą. Ir nors 1970-ųjų pradžioje Dainava jau vėl lošė aukščiausiu lygiu, Alyčio vardas dar 1972 matomas žemesnėse lygose. Tai, kad anais laikais Alytus galėjo kelias komandas turėti – nieko nuostabaus. Juk net Kalvarija, Simnas ar Pabradė sugebėdavo visai padorias futbolo komandas surinkt.

Štai tiek istorijos. Gal aš čia ir per daug įsismarkavau, tačiau kai pamėgini rast elementarių žinių, jų nerandi – tada tiesiog pagauna azartas vis tiek ką nors įdomaus iškapstyt.

Atnaujintas Alytaus stadionas

Gerai. Kas dar sudomino, ieškant informacijos apie šiandieninę Dainavą? Ogi štai šis visai šviežias Dainavos gerbėjo komentaras vertingame forume „90 min“ (čia yra nuoroda į skyrelį, skirtą Dainavai):

„Dainavos neblogų rezultatų esmė, ta, kad komandos didesnė dalis žaidėjų alytiškiai, taip pat žaidžia kartu eilę metų, ne taip kaip, pavyzdžiui, Tauragėje. Susižaidimas ir savi sirgaliai padeda įveikti komandas su žymiai didesniais biudžetais ir su žinomesniais žaidėjais. Mane patį komandos rezultatai stebina žinant, kad pagrindiniai žaidėjai tarnauja Geležiniam Vilke, policijoje arba dirba. Prieš sezono pradžią sporto direktorius džiaugėsi, kad sudarė net 5 profesionalias sutartis“. (komentaro autoriaus slapyvardis yra „patriotas“, o jo kalbos aš netaisiau, tik kablelius kai kur sudėjau). 

O štai dar viena, kiek ankstesnė to paties personažo citata:

„Dainava tai gal būt vienintelė komanda A lygoj, kuri visas rungtynes pradeda vienu atraminiu saugu ir dviem atakuojančiais, nežiūrint ar žaidžia su lyderiais, ar su autsaideriais. Šiandien dar geriau – pirmam kėliny  traumą gavus centro gynėjui, jį pakeitė puolėjas. Pagalvojus – nesąmonė, bet rezultatas – Šiauliai paguldyti 3:1. Nors kartais ir gaunam 1:6, bet toks futbolas man prie širdies. Tegu laimi tie, kas daugiau įmuša, nei tie, kas mažiau praleidžia.

Ar nieko šie žodžiai neprimena? Man jie priminė ir galybę mūsų čia atliktų diskusijų ir tuos laikus, kai Sūduva tik prasibrovė į A lygą ir mėgino ten įsitvirtinti. Šie žodžiai yra apie kitokią komandą ir kitokį futbolą, nei praktikuoja dauguma Lietuvos klubų. Futbolą, pagrįstą noru laimėti ir užsidegimu, o ne racionaliais profesionalumo parametrais. Taip, tokia komanda nėra stabili – kartais ji beviltiškai gauna, o kartais perlipa per daug galingesnį varžovą.

Tokios komandos visada žavi. Jos visada traukia į stadionus žmones, nes žmonėms patinka komandos, kurios be baimės ir didelio susimąstymo kimba į atlapus galingiems varžovams vien vedinos tikėjimo ir noro laimėti. Nieko nuostabaus, kad, kiek supratau iš kitų komentarų, Dainava yra komanda, propaguojanti puolimu pagrįstą futbolą. Greičiausiai nieko nuostabaus, kad šioje komandoje lošia kol kas rezultatyviausias lygos žaidėjas – Arsenij Buinickij. Jis yra vienintelis atėjęs į Dainavą ne iš Alyčio ar Vidzgirio. Tiesa, jis atvyko ne iš užsienio, o iš I lygos – iš Jonavos Lietavos, kur pernai tapo rezultatyviausiu lygos žaidėju (28 įvarčiai). Jis kol kas yra ir vienintelis iš Dainavos kviestas į Lietuvos B rinktinę.

Tad klausimas lieka vienas – tokia komandos savininkų pozicija yra sąmoninga, ar tiesiog lemta finansinės situacijos. Ir liūdniausia yra tai, kad ko gero teisingas yra antrasis požiūris. Prieš pirmas A lygos rungtynes su Sūduva, Dainavos treneris Virginijus Sinkevičius taip kalbėjo:

„Paklaustas, kodėl susijungusi komanda iš svetur pasikvietė tik Buinickį, treneris atsakė: Nebuvo galimybių. Stengėmės ekipą formuoti iš savo miesto futbolininkų, nes Alytuje yra gerai dirbanti Sporto mokykla. Dairiausi į žaidėjus iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, tačiau vidutiniokų mums nereikia.“

Lyg ir galėtum suprasti, kad jei tik galimybės būtų leidusios, Dainava būtų nuėjusi Sūduvos ar Tauro keliu – spaudžiam ranką vietos vaikinams, komandą į A lygą atvedusiems ir keičiam juos vietiniais bei užsienio legionieriais. Tačiau jei Dainava šiais metais išsaugos pakankamai aukštą vietą galbūt ir jos vadovai pagalvos apie tai, kad rezultatų galima siekti nebūtinai klubą pavertus bendrabučiu, kurio du trečdaliai gyventojai kasmet pasikeičia.

Matysim, kaip čia bus. O kol kas keliu nykštį Dainavai už dar vieną projektą – po Sūduvos Dainava loš namie su Ekranu ir tos rungtynės taps iškilmgu Eimanto Poderio išlydėjimu. Veteranas baigiai žaisti už Alytaus komandą, kuriai tai tampa proga pagerbti Alytaus futbolui daug atidavusį žaidėją. Nors Dainavos likimas man ir nelabai rūpi, tačiau galiu tik pavydėti, nes mūsų komandos vadams panašiu būdu kol kas nepavyko atsisveikinti nė su vienu Sūduvai daug atidavusiu veikėju. Pas mus jie išeina tyliai ir paprastai tuomet, kai komandai tampa akivaizdžiai nebereikalingi. Vardų neminėsiu, patys juos puikiai žinote. Na ir kas kad į karjeros Sūduvoje pabaigą juos dažniaus kritikuojam nei giriam – tačiau atsistojus paploti prieš rungtynes būtų tikrai malonu.

Tiek žinių. Rungtynės bus smagios, o kol jos ateis, galite patyrinėti labai jau kuklų oficialų Dainavos tinklapį arba organizuotų Dainavos palaikytojų „Dzūkų tankai“ puslapį (Beje, tiek už oficialų, tiek už Tankų puslapius yra įdomesnių jų profiliai Facebook’e). Arba prisminti Dainavos prezidento Antano Makštučio šnekas apie susijungimą praeitų metų pabaigoje.

>>>

Čia panaudotos nuotraukos buvo sugraibytos iš Dzūkų Tankų ir Dainavos klubo tinklapių bei profilių Facebook’e. Bent jau kai kurias jų nufotografavo Gediminas Ryzeninas.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,331 hits