Knyga: Futbolas Sūduvos krašte

Knyga pagaliau buvo išleista. Ir nors negalėčiau sakyti, kad tą Knygą atidžiai perskaičiau (klausimas – ar iš viso įmanoma ją „atidžiai perskaityt“), vis tik nusprendžiau pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Juolab, kad, remiantis oficialios Sūduvos pareiškimu, maždaug pusė Knygos tiražo jau išsivaikščiojo po žmones, tad patartina nesnausti ir Knygą įsigyti, kol ji dar netapo tokia bibliografine retenybe, kokia yra prieš 11 metų išleista Jono Rudžiansko knyga. Taigi, štai jums mano įspūdžiai.

Įžanga. Nežinau kaip jums, bet man pats Knygos išleidimo faktas sukėlė visišką euforiją. Taip, kai pradedi gilintis, kritinių pastabų gali atrast nemažai. Tačiau turint omeny apverktiną info bazę apie lietuvišką futbolą, kiekvienas veikalas bent keliais žingsniais tą bazę praplečia. Nes kai rašai tokią knygą – negali rašyt vien tik apie konkretaus miesto futbolą. Nori nenori, tenka užkabinti ir visos Lietuvos reikalus. Apibendrinant galima drąsiai sakyti, kad nepaisant visų galimų kritikos strėlių, tokios Knygos pasirodymas yra didelė šventė mūsų kieme. Tiems, kam bent kiek Marijampolės futbolas yra įdomus, šią Knygą būtina įsigyti.

Turinys. Puslapių daug. Ir nuotraukų žiauriai daug. Įdomiausios, aišku, tos, kurios siekia senuosius laikus, nes nuo tų metų, kai Sūduva vėl grįžo į A lygą vaizdų matėme žymiai daugiau. O ir jų rasti plaukiojančių internete nėra taip sunku. Bet kai kalba eina apie Marijampolės futbolą iki 2000-ųjų ar dar anksčiau – nuotraukas gali ant pirštų suskaičiuot.

Knygos struktūra ir stilius iš esmės primena tai, ką kažkada buvo padaręs Jonas Rudžianskas. Trumpos įžangos, keli baigiamieji tekstai, o visa kita – kelionė per metus. Ramiai keliaujama nuo vienų metų prie kitų, nuo vieno čempionato ar lygos prie kitos. Daugiausiai kalba sukasi aplink Marijampolę, tačiau susidaryti vaizdą apie futbolo reikalus Vilkaviškyje, Kybartuose, Kalvarijoje ar Kazlų Rūdoje taip pat galima.

Knyga iš esmės yra apie statistiką. Čia surinkta maksimaliai faktų apie Suvalkijos futbolo komandų pasirodymus visokiuose čempionatuose. Spėčiau, kad knygos autorius patikrino daugumą viešai prieinamų leidinių, archyvų ir greičiausiai gavo pasirausti po vieną kitą asmeninį archyvėlį. Kad surinkta viskas iki paskutinio trupinio sakyti negali. Tačiau klausimas yra ar tai padaryti apskritai įmanoma. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių knygos motyvų yra maždaug toks sakinys: „kadangi protokolai buvo pildomi neatsakingai…“. Arba – „dokumentai buvo sunaikinti“. Taigi, informacijos apie sovietinių ir dar ankstesnių laikų lietuvišką futbolą nėra daug ir ji nėra dailiai suklasifikuota bei visuomenei prieinama. Faktas – galima tęsti Kalinausko pradėta darbą ieškant naujų šaltinių tam, kad būtų atstatytas pilnesnis vaizdas. Tačiau tą padaryti ko gero būtų įmanoma tik dirbant nestandartiškai. Spėčiau, kad žinių dabar jau verta ieškoti tik pas žmones. Kurių, kaip žinia, kasmet lieka vis mažiau ir mažiau.

Tad Knygos turinys paprastas, mums gerai pažįstamas iš Rudžiansko veikaliuko – data, to sezono čempionato organizavimo ypatumai trumpai ir vienos ar kitos Suvalkijos komandos pasirodymo tais metais rezultatai su trumpais komentarais. O kadangi metų daug – tai ir Knyga gavosi stora. Knygos gale – keistokas sąrašas Suvalkijos futbolui nusipelniusių žmonių su trumpom biografijom, keletas personalinių istorijų, papasakotų gan keistų giminystės kampu ir keletas lapų kai kurių Suvalkijos futbolui reikšmingų žmonių prisiminimų. Tiesa, pamiršau dar tai, kad knygon yra suvestos čempionatų, kuriuose dalyvavo kai kurios Suvalkijos komandos lentelės – pradedant nuo aukščiausios pakopos ir baigian viena žemesne. Ir jei manot, kad rašoma vien tik apie Sūduvą (ir šios komandos inkarnacijas kitais vardais) – klystate. Kaip minėjau, Knygoje dalyvauja ir aplinkinių miestelių komandos, ir vaikų futbolas, ir veteranai, ir dar šis bei tas.

Vertinimas. Tai – sunkiausia dalis. Sunkiausia dėl to, kad Knygą galima gan smarkiai kritikuoti, tačiau taip nesinori to daryti! Tačiau negaliu nekritikuoti. Tokia šio blogo misija – būti tuo prastos nuotaikos niurgzliu, kuriam visada viskas yra blogai. Iš kitos pusės – mano kritika nieko nekeičia. Negriauna mano džiaugsmo Knygą vartant, o ir pačios Knygos nekaip pakeisti negali.

Viltys ir tikėjimai. Atvirai pasakius, tikėjausi kiek kitokios Knygos. Dabar kai galvoju, tai nelabai galiu suprast, kodėl aš to tikėjausi – tam nebuvo jokių priežasčių. Tikėjausi Knygos-Istorijos, o ne Knygos-Statistikos Sąvado. Tikėjausi, kad Knyga bus panaši į tuos kelis puslapius smagių pasakojimų, kurių šiek tiek yra pradžioje ir šiek tiek – pabaigoje.

Statistika yra puiku, ypač kai jos niekur kitur negali rasti. Tačiau taip norisi žengti bent pora žingsnių nuo statistikos iki jos apibendrinimo. O tada jau visai netoli iki normalios istorinės knygos, o ne tik skaičių rinkinio.

Čia net ne kritika – tiesiog tokia buvo viltis. Galvojau – nutiks stebuklas. Bet kai matai, koks kiekis tos elementariosios statistikos surinkta, supranti, kokį pragarišką darbą nuveikė knygos autorius. Liūdna, nes normalioj padėty tokio darbo apskritai nereikėtų dirbt – būtų padorūs protokolų archyvai ar padorus ir nuolatinis nušvietimas spaudoje, kad surinkti statistiką galėtų ne tik keletą metų kruopščiai dirbęs istorikas, o kokį diplominį rašantis studentas. Tačiau kai viso to nėra, belieka eiti sunkiuoju keliu ir viską rankioti po kruopelytę.

Kritika: stilius, mokslas ir kitos smulkmenos. Čia akmenys ir į autoriaus, ir į leidėjų daržus. Knyga gan sunkiai vartojama, nes ji iš esmės egzistuoja, kaip ilgas teksto srautas. Kad ir kaip bevartytum, visiems labiausiai rūpi tai, kas liečia pagrindinę regiono komandą, tą, kuri šiandien vadinasi Sūduva. Tačiau autorius Sūduvos dalį suplaka į viena su vaikų, jaunių, veteranų ir draugiškų turnyrų istorijomis. Tad kiekviename skyriuje turi įtempti dėmesį, kad nepraleistum vietos, kurioje prasideda kalba apie svarbiausius knygos herojus.

Knygos skyreliai apskritai galėjo būti aiškiau atskirti. Mažų mažiausiai, juos buvo galima suskirstyti epochomis – prieškarinis, sovietinis, Nepriklausomybės laikų ir t.t. Ir ką jau ką, bet turinį derėjo sudėlioti padoriau – dabar jis taip sugrūstas į vieną puslapėlį ir taip giliai užkištas, kad kurį laiką galvojau, jog knyga apskritai turinio neturi.

Kitas, man visiškai nesuprantamas dalykas, yra nuorodų į šaltinius stoka. Suprantu, tai yra papildomas darbas – nėra paprasta prie kiekvienos citatos ar statistinio duomens dėti skaičiuką, vedantį prie leidinio, iš kurio informacija yra imta. Knygos gale pateiktas elementarus leidinių sąrašas šios problemos nesprendžia. Mums tos išnašos gal ir nesvarbios, tačiau tik jos būtų suteikę knygai mokslinės vertės. Juk dabar žmogui, norinčiam tęsti pradėtą darbą, iš esmės teks nueiti tą patį kelią renkant šaltinius, kokį nuėjo knygos autorius, nes kiekvienas padorus ir mokslinių ambicijų turintis rašytojas jaus pareigą patikrinti ir argumentuoti kiekvieną savo teiginį.

O kalbant apie pačius šaltinius mane nustebino tai, jog knygos autorius, atrodo, nelabai žino, kad egzistuoja toks dalykas, kaip internetas. Rašant mūsų laikų komandos istoriją pasitenkinti citatomis iš „Suvalkiečio“ ar „Miesto laikraščio“ yra nykoka. Juk bent kurį laiką internetinė futbolo žiniasklaida laikėsi visai padoriai – čia, o ne laikraščiuose buvo bandoma analizuoti lietuvišką futbolą, čia būdavo pokalbiai su žaidėjais ar treneriais, čia virdavo diskusijos ir apie čempionato formatus ar jame žaidžiančias komandas.

Na ir paprasčiausias redaktorius Knygai taip pat būtų pravertęs – tiesiog žmogus, kuris sąžiningai perskaitytų rankraštį. Tuomet nebūtų likę keistų vietų, kur aprašomos Sūduvos rungtynės, paminimi įvarčius mušę žaidėjai, tačiau kas buvo Sūduvos priešininkas taip ir neatskleidžiama. Dėl tokių klaidėlių ant autoriaus pykt negali – taip nutinka, kai stumdai didžiulius informacijos kiekius, tačiau jų knygoje galėjo ir nebūti.

Keletas greitų minčių pabaigai. Nors Knygos autorius labiau rūpinasi statistikos pateikimu, nei kokių nors išvadų darymu, kai kurie dalykai bėgant iš puslapio į puslapį švieste šviečia. Dalykai, padedantys geriau suprasti Lietuvos futbolo istoriją ir nelabai linksmą lietuviško futbolo padėtį šiandien.

Štai man pasirodė, kad mes visi nevalingai linkę kiek per daug pagarbinti tarybinių laikų Lietuvos futbolo sistemą. Mes dažnai sakome, kad sistema veikė gerai, todėl futbolas buvo pakankamai aukšto lygio. Deja, toks suvokimas yra greičiau noras sau įrodyti, kad Lietuvos futbole buvo ir geresnių laikų, nei teiginys, kurį būtų galima pagrįsti argumentais.

Vieną dalyką Gedimino Kalinausko knyga tikrai labai aiškiai parodo. Iš tikro profesionalaus futbolo Lietuvoje niekada nebuvo. Buvo keli padorūs klubai, kurie lošė įvairių pakopų sovietiniuose čempionatuose. Visos kitos komandos buvo labai toli nuo profesionalaus lygio. Kaip ir pati futbolo sistema.

Nebuvo pas mus iš tikro profesionalaus futbolo, broliai, nebuvo. Nuo pat futbolo atsiradimo Lietuvoje, futbolo organizacija buvo chaotiška. Čempionatų formatai buvo kaitaliojami kone kasmet, o futbolo biurokratai bei organizatoriai dažnai nesugebėdavo garantuoti net elementariausių profesionalaus futbolo elementų. Tad pasakykime tiesiai šviesiai – nuo pat atsiradimo Lietuvos futbolas su keletu išimčių buvo viena didelė Sekmadienio lyga. Ir padėtis rimčiau keistis ėmė tik mūsų laikais. Tad nėra ko pykti ant šiandieninės LFF. Palyginus su savo pirmtakais ji dirba tiesiog puikiai.

Knygos autoriaus nuolatinės dejonės dėl blogai pildomų arba apskritai nepildomų rungtynių protokolų yra tik smulkmenos. Į rungtynes neatvykstantys teisėjai, neatvažiuojančios komandos, iš kitų komandų nelegaliai „paskolinti“ žaidėjai – tokia lietuviško futbolo kasdienybė buvo visais laikais. Galų gale, „bankrutuojantys“ (kiek šį žodį galima vartoti kalbant apie sovietinisu laikus) klubai taip pat buvo gan dažnas atsitikimas. Profesionalizmas – dar vienas rimtas klausimas. Knygoje į šį klausimą nėra gilinamasi, tačiau iš vienos kitos citatos ar nuotrupos gali suprasti, kad tikrų profesionalų sovietinių laikų lietuviškam futbole būdavo nebent kokiam Žalgiry ar Atlante. Greičiau atvirkščiai – būdavo leidžiami oficialūs parėdymai, reikalaujantys, kad visi komandų žaidėjai būtų įdarbinti normaliuose darbuose. Ir net jei jie ten menkai ką bedirbo, toks profesionalizmo slėpimas yra klasikinis gemalo stadijoje esančių futbolo sistemų bruožas. Juk kai reprezentacinėje komandoje lošia ją remiančio fabriko direktorius (ne dėl to, kad direktorius, o dėl to, kad gerai futbolą žaidė) yra akivaizdu, kad klubas yra labiau mėgėjiškas, nei profesionalus.

Štai pažiūrėkime, kokia istorija nutiko 1986 metais Sūduvai lošiant Tiesos taurės ketvirtfinalyje. Cituoju: „Ketvirtfinalio rungtynės Kaune su Inkaru pirmojo kėlinio pabaigoje, esant rezultatui 1:1, buvo nutrauktos, nes susižeidė vienas kapsukiečių, o medicinos darbuotojo nebuvo. Pergalė buvo įskaityta „Sūduvai“. Ir toks atvejis buvo ne vienas – o juk laikai neseni, ne koks pokaris. Tad galime būti atlaidesni šiandienos lietuviškam futbolui – jis dar tik eina profesionalėjimo keliu ir iki kelionės tikslo dar liko ne vienas kilometras ir ne vieneri metai. Galų gale, apie padoresnes profesionalizmo apraiškas apskritai galime kalbėti tik žvelgdami į pastaruosius dešimtį metų.

Štai tiek istorijų apie Knygą. O dabar – pirmyn į knygynus šito mums visiems labai svarbaus reikalo pirkti ir guldyti namuose šalia Biblijos. Beje, knygą galima taip pat parsisiųsti paštu – tad ji lengvai gali būti pasiekiama ir tiems, kuriems Marijampolė nėra gimtasis miestas. Paspaudę štai čia rasite nurodymus, ką reikia daryti norint knygą pirkti šiuo būdu.

10 Responses to “Knyga: Futbolas Sūduvos krašte”


  1. 1 voleur 2011-09-22 17:19

    Na man ta knyga susižavėjimo nekelia ir jos aš visai nenoriu, ir matau kaip “greitai“ tuos 600 egzempliorių graibsto kiti, kad dar net 250likę, knyga nelabai geidžiama ar vertinama. Kitas šviesulys tai popo straipsnio pabaiga kuri nuteikia optimistiškai kalbant apie mūsų visą futbolą ir lff. Nors ir kalbama apie futbolą negražių dalykų, manau jaunesnė karta gali tikrai sulaukti šviesaus rytojaus :)

  2. 2 Varvalas 2011-09-22 19:56

    Nors ir “buhalteriška“ knyga, bet vis tiek … knyga. Kitąkart gal koks poetiškos sielos žmogelis parašys patrauklesne forma. Nors turinyje esantys skyreliai skamba labiau gundančiai.
    Ilgai ieškojau aprašymo apie 1975 m. iškovotą pirmąją bronzą. Aptikau, bet nusivyliau. Privardinta daug (tai vaikų turnyrai, tai Palangos Juzė ir a la la), bet taip ir neakcentuotas tas bronzinis laimėjimas. Net iš naujos pastraipos nepradėta mintis apie jaunius – atrodo, kad lyg čia būtų jų didžiausias nuopelnas laimint medalius.
    Iš teksto nė velnio nesupratau, ar ta komanda išvis turėjo trenerį. Nuotraukoje jo irgi nėra.
    O šaltinių, matyt, nėra dėl to, kad kažkada seniai ir autorius, kaupdamas medžiagą, jų neužsirašė. Man atrodo, kad tų šaltinių ir neįmanoma nurodyti, nes jie buvo žvejojami atsitiktinėse kontorose ir vėliau daug kas į jokius archyvus nepateko. Neparašysi, kad protokolas gulėjo kokio nors Ulecko stalčiuje …

  3. 3 ponas pop 2011-09-22 21:16

    Taip, knyga yra knyga – dėl to ir džiaugiuosi. O dėl šaltinių, tai visų pirma turėjau tuos laikraščius ir pan. – juos tikrai galima nurodyt. Kadangi esu sėdėjęs Marijampolės bibliotekoj ir senus laikraščius vartęs kaip sykis 1975 metų laidos (nes buvau didvyriškai užsimojęs bronzinių metų rekonstrukciją padaryt), galiu pasakyt, kiek laiko reikia, kad tuos penkis pusiaustraipsnius rastum. Galų gale – net ir kokio nors Ulecko stalčius jau būtų šis tas, nes, pvz., aš tai net nežinau, kas tas Uleckas apskritai buvo.

  4. 4 Varvalas 2011-09-22 21:52

    minėtas Uleckas 1975 m. nuotraukoje įvardintas kaip komandos vadovas.
    Mano žmonės pasakojo (galite juoktis – buvau Vatikane), kad Kalinauskas knygos pristatyme aiškino apie šaltinių nurodymų keblumus, nes duomenis nurašinėjo ir iš atsitiktinai numestų protokolų … Ilgą laiką nebuvo kontoros, kuri vienoje vietoje kauptų futbolo pirmenybių (ypač žemesnio rango) archyvą.

  5. 5 Anonimas 2011-09-22 22:07

    Uleckas komandos vadovu buvo ilgai kol devynistdesimt kelintais isejo anapilin.

  6. 6 UCCM 2011-09-23 15:40

    Dėl interneto, tai girdėjau autoriaus vos ne nuostatą: internetas yra nepatikima informacija, jos vertė – niekinė.
    Nors kita vertus, lėktuvų bilietais, pirktais internetu autorius naudojasi ir viešbučių rezervacijomis ir pan. Bet visą darbą prašo padaryti ką nors kita ;)

  7. 7 ponas pop 2011-09-24 08:56

    Prajuokinai:) kokiu tik stebuklu lietuviskam futbole nebuna:)

  8. 8 Rulis 2011-09-24 14:40

    citata(Štai man pasirodė, kad mes visi nevalingai linkę kiek per daug pagarbinti tarybinių laikų Lietuvos futbolo sistemą. Mes dažnai sakome, kad sistema veikė gerai, todėl futbolas buvo pakankamai aukšto lygio. Deja, toks suvokimas yra greičiau noras sau įrodyti, kad Lietuvos futbole buvo ir geresnių laikų, nei teiginys, kurį būtų galima pagrįsti argumentais.)

    jau senai pastebiejau kad Ponas pop tankei nesmones raso :) tai jei netsimeni LTSR cenpijonatu tai ir nerasinek nesmoniu pats susigalvojias toliau apie tradicijas anais laikais trunpalaikiu komandu galima sakyti nebudavo o jei ne Vilniaus komandos jiu galima sakyti isviso nebutu buve
    siulitsiau tamstai pasiziureti kada uzsilenkie senosios komandos pvz Inkaras,Kelininkas,SiauliuTauras,Mazeikiu komanda,Granitas ir t.t

    patikek manim ponsa popai nebuvo viskas blogai prie to ruso tikrai nebuvo

  9. 9 griezhtas 2011-09-24 16:06

    Na jau nekalbant apie sovietiniu laiku Lietuvos cempionata, uztenka pasiziuret kokiu 80-ju futbolo cempionato irasus, kad pamatytum, kad dabar net musu A lygoje didesni greiciai…

  10. 10 Tadas 2011-09-25 18:47

    Neturejau ka veikt ti paskaiciavau nuo 20min iki kelinio galo kiek perdavimu Suduva padaro per ataka (iki prarasto kamuolio):
    1+1+1+2*+2+5+5+2+8+6+4+8*+3+1+1+2+1+1+8+1+6+4+1+1+1**+3*+1+3+1
    *smugis link vartu
    **ivartis

    Is esmes ten kur daugiau tiksliu perdavimu tai 3-5 eina tarp gyneju. Tokios tokeles su musu saugais. :)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits