Archyvas pagal 2011 spalio

32: SŪDUVA 13:0 ATLANTAS

Štai taip. Bent jau aš nepamenu tokio dalyko. Į Sūduvos rungtynes vaikštau kokius devynerius metus, bet tokio beviltiško priešininko nepamenu. Ir čia net ne rezultate esmė – tiesiog Sūduva lupo visas 89 rungtynių minutes nenukeldama pėdos nuo gazo – užtat ir sumušė tuos 13 įvarčių. Ir dar galėjo bent dešimt sukalt. Net Visagino Interas atrodydavo solidžiau, ar FC Vilnius byrėjimo laikais. Yra kaip yra – skųstis kažin ar galima, nes pamatyt 13 įvarčių per du kėlinius yra ypatinga patirtis. Čia kaip suvalkiečiai mėgsta skaičiuoti – jei komanda neįmuša, tai ima murmėti, kad pinigus už bilietus sugrąžintų, tai šiandien laisvai galėjo prie vartų dar po rungtynių dar po vieną bilietą iš kiekvieno paimt. Už ledo ritulio vertą rezultatą.

Ok. Daug analizuoti ir pasakoti nėra prasmės. Tiesa, žiūrovų buvo kaip niekad mažai – šitą istorinį įvykį gyvai pamatė koks pusė tūkstančio Sūduvos gerbėjų ir visi keturi Atlanto ultros. Ir jei jau būtume sąžiningi, tai turėtume pripažinti, kad Klaipėdos komandos gerbėjai pasirodė geriau nei Marijampolės – važiuoti iš pajūrio į Marijampolę žinant, kad tavo komanda vis viena beviltiškai gaus – pagarbos vertas žygis. Ploju jiems už meilę savo komandai ir vietoj analizės metu krūvą nuotraukų.

Gerai nusiteikusi Sūduvos chebra prieš rungtynes. Savaime suprantama – ir komandos pastarojo meto žaidimas, ir paskutinių rungtynių su Atlantu rezultatas leido tikėtis smagios popietės. Tiesa, iki pirmo įvarčio teko palaukt visas 15 minučių ir jau buvo tapę šiek tiek neramu. Užtat koks buvo pirmasis įvartis! Urbšys iš kampinio pameta kamuolį Lukšiui, tas atmeta atgal link baudos aikštelės kampo judančiam Urbšiui, o šis mesteli tokį suktą balioną – kai tikėtasi perdavimo į baudos aikštelę, gavosi tobulas smūgis, kuris atsimušęs į virpstą, visų nuostabai nusileido vartuose. Aha, vienas gražesnių Sūduvos epizodų šiais metais.

Be abejo, vienas įdomesnių dalykų šio sezono Atlanto rungtynėse yra vartininkas Vacys Lekevičius. Kai jis į Atlanto vartus stojo pirmą kartą, atrodė, kad nutiko tai, ką kažkada planavo padaryti godotinas veikėjas Romanovas. Aš Lekevičių vartininko amplua mačiau pirmą kartą ir, atvirai pasakius, jokių priekaištų ar pastabų jo žaidimui kažin ar galėčiau rasti. O jei būčiau dar atviresnis, tai Lekevičiui duočiau geriausio Atlanto žaidėjo prizą. Antram kėliny apskritai Lekevičius buvo ko gero vienintelis Atlanto žaidėjas, kuris žaidė ir jei ne jis, rezultatas galėjo būti dar liūdnesnis. Visus Sūduvos įvarčius prisiminti sunku, tačiau – pataisykit jei klystu – kažin ar bent dėl vieno iš jų buvo kaltas Vacys Lekevičius. Juk kažin ar gali kaltinti vartininką, kai kamuolys nukrenta į baudos aikštelę, o trys Atlanto gynėjai ramiai sau stovi ir žiūri, kaip Sūduvos puolėjai ramiai susitabdo kamuolius ir kalą bankes. Jo, ne be reikalo kadaise, kai dar lošė už Sūduvą, Lekevičius buvo renkamas į geriausių Marijampolės sportininkų dešimtukus.

Jumoro jausmo Vaciui Lekevičiui taip pat neatimsi.

Prieš rungtynes – Slavickas su Lekevičiumi dalinasi aikštės pusės, o antram plane Sūduva ploja rankomis.

Nors antram kėliny Lekevičius žaidė puikiai, linksmas nebebuvo. Bet kad ir džiaugtis nebuvo kuo – jei kai kuriems žaidėjams į tėvus tinkantis vartininkas buvo vienintelis aikštėje kovotojas.

Lekevičiui žiūrovai plojo už kiekvieną sėkmingai atliktą veiksmą. Plojo ir po rungtynių. Plojo žiūrovams ir Lekevičius. O kodėl jo komandos draugas nusprendė nusirengti dar nė rūbinės nepasiekęs – aš negaliu pasakyt.

O štai čia yra viena iš tų situacijų, kai Lekevičius rodė vis dar esąs puikus vartininkas – Lukšys eina vienas ir nepraeina. Nors mušė tris įvarčius ir vieną iš tikro nuostabų – šį kartą liko be nieko.

Sūduva šį kartą mušė tiek kartų, kad po rungtynių man net pačiam buvo sunku prisiminti, dėl kurio įvarčio džiaugiasi Sūduvos žaidėjai. Tiesa, šitą atpažinti buvo nesunku – nes jis buvo pirmas. Ką tik Urbšys mušė taip, kad ko gero nustebino ir save, ir visus kitus tuo metu buvusius stadione.

O čia, panašu, kad bus vienas iš dviejų pirmam kėliny Slavicko įmuštų bankių.

Yra ką pasidžiaugti po pirmo kėlinio. Po antro šitie trys vyrukai bus įmušę 7 iš 13 įvarčių.

“Labas, mano vardas Ričardas, gal pamasažuoti tau nugarą už ta puikų pasą?” – ką tik abu puolėjai suveikė kaip tobula mašina – Lukšys nepagailėjo paso ir Beniušis tiesiog negalėjo neįmušti.

Šiandien buvo keletas tokių pusiau debiutų. Aišku, šukuoseną pakeitusio Urbos pagrindinės sudėties debiutantu vadinti nederėtų, bet pilnas rungtynes sužaisti jam teko senokai. Jei iš viso teko. Ir, sakyčiau, šitas jaunuolis jau yra pasirengęs lošti už pagrindą. Sutinku, varžovas buvo nelabai sudėtingas, tačiau bent jau aš nepamačiau nė vienos Gyčio klaidėlės – visais atvejais jis suveikdavo puikiai – ypač patiko tinkamas pozicijos pasirengimas, kuris dažniausiai ir būdavo du trečdaliai darbo stabdant Atlanto žaidimą aikštės viduryje (kur daugmaž ir buvo pagrindinė Sūduvos gynybos linija šiandien).

Kitas, bent jau man nematytas veidas buvo Povilas Kiselevskis. Jo vieta aikštėje buvo solidesnė – keitė jis Chveduką. Kažko baisiai įspūdingo Povilas aikštėje nenuveikė, tačiau ir reikalo nepagadino.

O štai Valinčius toliau gerina savo “sausų vartų” rekordą. Šiandien ir vėl kamuolys jo vartuose pabuvojo – po kažkokio bardako antram kėliny, kurį stadione suvokti buvo sunkoka, tačiau tas įvartis įskaitytas nebuvo (priežasčių taip pat nepastebėjau).

Čia yra vienas iš tų retų epizodų, kai Atlantas pataikė į vartus, o Valinčių teko gaudyti iš žaidimo atlėkusį kamuolį.

Bruce Lee stiliumi. Koziuberda šiandien buvo dar vienas Sūduvos žaidėjas, kuris įmušė tiesiog fantastinį įvartį – tokį, kurio greičiausiai joks vartininkas nebūtų ėmęs. Tokį, po kurio stebėjosi tiek pats ukrainietis, tiek ir visi kiti aplinkui.

Standartinis šių rungtynių vaizdelis, kuris ir parodo, kodėl šiandien Sūduva darė ką norėjo. Kai kamuolys patekdavo Atlanto žaidėjui, prie iškart atsirasdavo du-trys Sūduvos futbolininkai ir kamuolys tuoj pat pereidavo mūsiškiams. Nežinau, ar Atlanto lošikas trūko kvapo, ar tiesiog nebuvo jokios energijos lošti nieko nereiškiančias rungtynes – tačiau jie ir nelošė. O antram kėliny apskritai vaikščioti pradėjo, abejingai stebėdami aplink zvimbiančius Sūduvos žaidėjus.

Atspėk, koks mano numeris?

Borovskis buvo tas žaidėjas tarp šiandien neįmušusių, kuris labiausiai įmušti nusipelnė. Antram kėliny jis įvartį pasiekti bandė visokiausiais būdais. Čia jis šypsosi po to, kai eilinį kartą po jo prasiveržimo kamuolys taip ir neatsidūrė Atlanto vartuose.

Epizodas, kuris sukėlė Borovskio šypseną ką tik matytoje nuotraukoje. Epizodas buvo tikrai smagus ir Borovskis sužaidė išmintingai – Lekevičius saugojo tolimą vartų dalį, o Borovskis bandė įmušt į artimą. Gaila, nepataikė.

Dar vienas įvarčiu nepasibaigęs antro kėlinio epizodas. Žigalovas savo įvartį įmušė, tačiau šį kartą smūgiuoti šiek tiek suvėlavo ir laimėjo tik kampinį.

Liubšys gali būti patenkintas – jam pavyko padaryti tai, ko nesugebėjo treneriai kokius ketverius paskutinius metus – atgaivinti komandą po sezono vidurio duobės. Šiandien jam beliko klausytis linksmų pastabų iš tribūnų, pavyzdžiui, “Ei, treneri, gal kai dešimtą įmuš nusišypsosit?”

O po rungtynių kartu su komanda pasivaikščioti iki Sūduvos Sakalų ir padėkoti už palaikymą viso sezono metu. Gražu.

Tuo ir baigsim. Nors šio sezono reikalai dar nesibaigia. Tačiau apie juos pagalvosim tuomet, kai pasimirš šiandienos įvarčių fejerverkas.

Victory!

Taip patiko šita foto, kad pasiskolinau neatsiklausdamas. Bet šaltinį nurodau sąžiningai – ėmiau iš Lietuvos ryto tinklapio, o nuotraukos autorius – marijampolietis Andrius Burba. Beje, pasinaudojęs proga priminsiu, kad vis dar renku balsus už geriausią šių metų Sūduvos žaidėją. Siųskit siųskit – dabar jau nuotaikos gal geresnės!

31 SŪDUVA 2:0 ŽALGIRIS

Pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo šventė! Įkvepiantis žaidimas, įvarčiai ir pergalė prieš iš tikro savęs vertą varžovą! O dabar – apie viską iš eilės.

Kad ir kaip būtų graudu, bet subyrėjusi sveikata lėmė, kad rungtynes pradedantį teisėjo švilpuką išgirdau per televizorių. Gaila, nes žaidimą tarp Sūduvos ir Žalgirio visada smagu žiūrėt gyvai, o skurdokos lietuviškos filmavimo galimybės futbolo stebėjimą paverčia ramiu netgi tokio lygio bei reikšmės rungtynėse.

Abi komandos aikštėn išlindo maksimalių sudėčių – už Sūduvą tai galim garantuot, o Žalgiris, kaip supratau, taip pat turėjo visus sezono pabaigai geriausius. Oras šiam metui taip pat buvo puikus – bent per teliką matėsi, kad Marijampolėje net saulės kraštas iš dangaus kyšojo.

Pirmas kėlinys prasidėjo ir vyko pakankamai ramiai. Jis akivaizdžiai buvo Sūduvos – ir pagal vaizdą aikštėje, ir (be ypatingai tikslios matematikos) pagal statistiką. Bent jau pagal smūgius link ir į vartus Sūduva garantuotai Žalgirį gerokai lenkė.

Spėčiau, kad Sūduva aikštėn ėjo turėdamas aiškiau suformuluotą tikslą spausti stipriau. Arba – bent jau aiškiau išreikštą norą laimėti ir spręsti tai nuo pirmų minučių. Viskas aišku, normalu ir įprasta. Taškų reikia abiems, tačiau vieni žaidžia namie, kiti – svečiuose. O va Žalgirio požiūris į pirmą kėlinį iki galo paaiškėjo tik prasidėjus antram. Nors teoriškai Žalgiriui pergalės reikėjo labiau, tačiau pirmo kėlinio jo planas akivaizdžiai buvo „pirmiausia nepraleidžiam, pataupom jėgas, kontraatakuojam, o reikalus sprendžiam antram kėliny“. Žalgirio ramybė ir akivaizdi „ginamės ir kontraatakuojam“ taktika kiek stebino, tačiau pasiteisino. Sūduva buvo stipresnė, greitesnė ir pavojingesnė, tačiau nei įvarčio įmušė, nei kokių nors super progų turėjo. Buvo malonu stebėti, jog daugelyje situacijų kamuolys atitekdavo ar likdavo Sūduva tik dėl to, kad jos žaidėjai labiau spaudė ir energingiau to kamuolio siekė. Bet kokiu atveju futbolas nors ir ramus, buvo pakankamai įdomus akiai.

O va antras kėlinys nuo pirmų minučių tapo žymiai smagesnis. Jau ne tik įdomus, bet ir įkarščio pilnas. Ir vėl čia pirmiausia reikia žiūrėti į Žalgirio taktikas ir strategijas. Poilsiavęs pirmą kėlinį ir leidęs Sūduvai palakstyti, nuo pat antro kėlinio Žalgiris jungė papildomus kuro bakus. Sūduva lošė panašiai kaip ir pirmam kėliny – į puolimą orientuotą futbolą, tačiau energetiškai savo žaidimo nepakeitė. Tad nors ir teko daugiau gintis, tačiau ir į priekį Sūduva ėjo tiek pat ryžtingai kaip ir iki pertraukos.

Tad nieko nuostabaus, kad vaizdas aikštėje gan radikaliai pasikeitė. Pirmiausia Žalgiris vietoje vieno puolėjo pirmame kėlinyje, perėjo prie dviejų, o ir vėliau aikštėn leidžia labiau puolančius žaidėjus, kol 73 minutę vietoj gynėjo Freigmano buvo išleistas atakuojantis saugas Jeršovas. Aišku, žaidimas neapsivertė aukštyn kojom iki pirmo kėlinio lygio – smagu konstatuoti, kad Sūduva šiuo metu lošia taip, kad gali komandai tik paploti už įveiktą antros sezono dalies duobę.

Sūduva gerai gynėsi ir pakankamai ryžtingai puolė ir pirmoji antro kėlinio padori proga kilo būtent prie Žalgirio vartų, kai apie 50 minutę Beniušis iš krašto labai tiksliai mestelėjo kamuolį į baudos aikštės vidurį Lukšiui, kuris atsidūrė laisvas prieš vartus tarp dviejų Žalgirio gynėjų ir mušė kamuolio nestabdydamas. Mušė nelabai nestipriai ir tiesiai į vartininką, tačiau situacija buvo daili.

O va po penkių minučių jau Sūduvai teko traukti kamuolį iš savo vartų. Nors vaizdo įrašas šimto procentų teisybės ir vėl nepasakys, tačiau šį kartą ginčų dėl nuošalės tikrai bus mažiau nei LFF taurės tarp Žalgirio ir Šiaulių. Mano manymu nuošalė buvo, o jūs savo nuomonę galite taip pat turėti.

Kadangi Žalgiris akivaizdžiai didino apsukas, Liubšys irgi nusprendė, kad jau laikas daryti nuo trenerio priklausantį ėjimą. Nepraėjus nė trims minutėms po Maciulevičiaus smūgio iš nuošalės, aikštėn vietoj Leimono įėjo Koziuberda. Savaime suprantama, nebuvo čia taip, kaip sakė Nerijus Kesminas – kad Leimonas buvo vienas pastebimiausių pirmam kėlinį ir jo keitimas gali būti išprovokuotas tik kokios nors pražangos. Tačiau vis viena buvo gana įdomu.

Leimonas pirmam kėliny buvo pastebimas, tačiau jo žaidimas buvo pakankamai įprastai vidutiniškas. Nerijui Kesminui tai pastebėti gal ir sunkiau, tačiau mes matėme klasikinį Leimono žaidimą sau nepatogiausioje pozicijoje – atakas kuriančio vidurio saugo taške. Ir Leimonas žaidė kaip visada – perlaikydavo kamuolius, vėluodavo su pasais, netiksliai juos atlikdavo ir t.t. Tiesa, keliskart neblogai mušė link vartų.

O šio keistumo įdomumas ir buvo tame, kad teoriškai antram kėliny Leimonas gal ir galėjo būti reikalingesnis. Nes Žalgiris ėmė galingiau atakuot, o griaut priešininko puolimą Leimonas sekasi žymiai geriau, nei pulti pačiam. Gal net galime sakyti, kad bent jau pastaraisiais metais Leimonas apskritai yra geriausias Sūduvoje atakų griovikas. Tačiau Liubšys vietoj labiau gynybinio plano saugo įleido Kozyuberdą, kuris – priešingai – yra labiau puolantis, nei besiginantis žaidėjas. Dabar jau galim sakyt, kad šis keitimas buvo laiku ir visiškai pasiteisino.

Kaip pasiteisino ir kita šių rungtynių rokiruotė – Beniušis nuo pradžios, o Žigalovas vietoj jo antro kėlinio viduryje. Paprastai Beniušis aikštėn leidžiamas tuomet, kai priešininkai jau būna kiek pridusę. Tuo tarpu šį kartą pridususiems ir apie įvartį svajojantiems priešininkams teko vaikytis dvigubai už Beniušį greitesnį Žigalovą ir tą daryti sekėsi ne taip jau gerai. Tad abu Liubšio keitimai buvo akivaizdžiai orientuoti ne stiprinti gynybai (kai tuo pat metu Žalgiris stiprino puolimą), o padaryti dar greitesnį puolimą.

Ir pagaliau šioji taktika davė rezultatą. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio galėtum sakyt, kad su jokiom taktikom tai nėra susiję, nes įvartis buvo įmuštas po kampinio, tačiau faktas, kad bendras komandos nusiteikimas, pastiprintas tai keliais keitimas, buvo labiau orientuotas į pergalę, o ne į saugaus ir Sūduvai visai priimtino nulinio rezultato išsaugojimą. Radžiaus įvartis buvo dailus ir greičiausiai išprovokuotas to, kad Žalgiris tuo metu jau aklai žiūrėjo priekin, nelabai besirūpindami tuo, kas dedasi prie jų pačių vartų. Toji situacija buvo akivaizdi Žalgirio gynybos skylė – nes kai priešininko centro gynėjas tavo baudos aikštelėje gauna vienui vienas kamuolį ir be jokių trukdžių gali mušt į vartus – gynėjams ploti nėra už ką.

Po Radžiaus įvarčio Žalgiris, sakyčiau, sulūžo ir subyrėjo. Laikui buvo likę nelabai daug, kokios 15 min, bet tokiais atvejais ko gero verta pora minučių paaukoti apsiraminimui ir naujam jėgų pergrupavimui. O Žalgiris tiesiog metėsi priekin, palikdamas Sūduvai krūvas galimybių kontraatakoms.

Viena nutiko jau po šešių minučių – kai Žigalovas elegantiškai aplenkė ir pranerė pro gynėją bei įlindo pro kraštą į baudos aikštelę. Bent jau man Žigalovo judėjimas ir tas vos pastebimas posūkis + spurtas, po kurio Žalgirio gynėjas netikėtai liko jam už nugaros paliko labai gerą jausmą. Gaila, toliau jis nieko doro nesugalvojo. Na o paskui nutiko paskutinis dūris į Žalgirio vartus – ir vėl labai smagus ir dailus Eliošiaus reidas per pusę aikštės, pro du Žalgirio gynėjus ir labai elegantiškai tikslus smūgis.

Rungtynių žmonės. Galit ginčytis, bet rungtynių geriausių žaidėjų prizuas aš atiduočiau Matulevičiui ir Eliošiui. Pirmam už kovą be kompromisų ir už mėginimus įmušti priešininkui bet kokia kaina. Taip, 11 m baudinio situacija iš tikro buvo verta kortelės, tačiau juk toks puolėjo darbas – gauti savo komandai rezultatą bet kokiom aplinkybėm. Net ir jo geltona kortelė, virtusi raudona, bent jau iš mano pusės nusipelno aplodismetų, nes rodo žmogaus begalinį, protą atimantį norą gauti pergalę. Suprantu, kad visi sakys „va, jaunas, nepatyręs, nesusivaldė“, tačiau kažin ar toji raudona korta turėjo didesnės įtakos galutiniam rezultatui. O tokių jaunų ir nesivaldančių lietuviškam futbole labai trūksta. Palinkėčiau, daugiau jų mums visiems.

Eliošius šiandien buvo ko gero antras pagal ryškumą personažas aikštėje. Taip, visiškai sutinku, kad šis žaidėjas dabar nėra aukštumoje, kad jo forma labai jau vidutiniška. Tačiau kiek potencialo! Kiek kartų jis buvo atsidūręs pavojingose situacijose priekyje! Vien ko vertas tolimas Radžiaus perdavimas kone į baudos aikštelę, kai Eliošius… eilinį kartą nepataikė į kamuolį! Tikrai taip – jis šiandien ko gero sumušė visų laikų griuvimo lygioj vietoj rekordą. Eliošius krito ir krito, slidinėjo kaip ant ledo. Bet kėlėsi ir vėl lėkė. Ir vėl viskas kartojosi iš naujo. Sakykit, ką norit, bet man daro įspūdį tai, kaip Eliošius elgiasi su kamuoliu – kai jis lenda į kokių trijų gynėjų kamštį, kažkaip apima reta Lietuvos futbole ramybė, kad to kamuolio jis nepaterios. Šiandien pateriodavo dėl to, kad griūdavo jų taip ir nepribėgęs. Tačiau jo tolimas smūgis pirmo kėlinio pabaigoje buvo iš tikro įspūdingas – visai netikėtai tai tapo ta vieta, kurioje Sūduva pirmame kėlinyje buvo arčiausiai įvarčio.

Eliošiaus įmuštas įvartis irgi buvo įspūdingas. Jei teisingai prisimenu, kamuolį jis paėmė dar savo aikštės pusėj. Tada nuvarė kartu su Žigalovu priekin. Gynėjų taip pat buvo du. O tada Eliošius, sakyčiau, priėmė įdomų ir nestandartinį sprendimą, kurio Žalgirio gynėjai ko gero net nesitikėjo. Vietoje natūralaus perdavimo Žigalvui, arba judėjimo į šoną, kur daugiau vietos, Eliošius nusprendė praslįsti tarp dviejų gynėjų. Logiškai mąstant, jis jokiais būdais ten praslįsti negalėjo, nes jį kirsti Žalgirio gynėjai galėjo iš abiejų pusių. Bet futbolas tuo ir gražus, kad ne viską logika ir racionalus protas nulemia. Trumpai tariant, juokingas buvo tas amžinas Eliošiaus griuvinėjimas, tačiau rezutatų pagaliau davęs atkaklumas – vertas pagarbos.

O kai matai po įmušto įvarčio žaidėją besidžiaugiantį taip, kaip džiaugė Eliošius, apskritai euforija apima. Lygiai kaip ir po Beniušio geltonos kortos, gautos jau sėdint ant atsarginių suolo.

Skaičiuojam viščiukus. Taip, teisingai Kesminas sakė – šitas turas sunaikino didžiąją paskutinių turų intrigą. Viskas daugiau mažiau tapo aišku. Bet mums šios bėdos nerūpi. Sakyčiau, kad šiandien Žalgiris pasirinko netinkamą žaidimo taktiką. Tokią, kokią mes labiau esam įpratę matyti naudojant Sūduvą per pastaruosius kelerius metus. Kai pusė rungtynių lošiama atsargiai, o paskui bandoma per paskutines penkiolika minučių atlikti visus susikaupusius darbus. Kai rungtynių reikšmė tokia, kokia buvo šiandien ir kai lošia daugmaž vienodo lygio komandos, tokia taktika yra baisiai rizikinga – nes net ir labiausiai besaugodamas savo vartus, gali netyčiom gaut bankę, o tada perlaužt savo žaidimo stilių ir atsiimt tai, kas prarasta – tampa žiauriai sudėtinga. Juk visi žinom – tokiose rungtynėse jau geriau praleist per pirmas penkiolika minučių, nei per paskutines. Nes kai praleidi per paskutines, išgelbėt gali tik stebuklas. Žalgiriui koją pakišo ypatingai ramus ir gynybinis pirmasis kėlinys.

O va už Sūduvą norisi pasidžiaugt. Net ne dėl to, kad tie bronzos medaliai jau beveik kišenėje. Labiau dėl to, kad jau devynias rungtynes iš eilės Sūduva nepraleidžia įvarčio. Dėl to, kad komanda išlipo iš duobės, tuo pakeisdama įprastinį pastarųjų sezonų scenarijų. Nes žiūrėdamas į šiandien su Žalgiriu lošiančią Sūduvą aš jau galvojau apie kitą sezoną. Ir tos mintys toli gražu nebuvo pesimistinės. Ploju treneriui ir ploju komandai. Ačiū už optimistinę sezono pabaigą!

Laukiam Sūduvos su Žalgiriu ir žvalgomės po kreivų veidrodžių karalystę

Skolinuos iš oficialios Sūduvos rungtynių anonsą, kad rungtynių laiko pakeitimo nepražiopsotumėt.

Šiokių tokių futbolo naujienų privirė per pastarąsias dienas.

Visų pirma šią savaitę buvo ištraukti LFF ketvirtfinalio burtai. Sūduvai teko visai neblogas varžovas – FBK. Nors visi prisimenam tą nevykusį pralaimėjimą Kaune, tačiau dabartinė Sūduva su FBK turėtų susitvarkyti be didesnių problemų. Juolab, kad bus žaidžiama iki pergalės – ką per tas rungtynes padarysi, tą ir turėsi. Visos rungtynės bus lošiamos lapkričio 2 dieną, trečiadienį, o Sūduva šį kartą važiuos Kaunan. Kitų rungtynių valanda yra aiški, o va kada nutiks FBK – Sūduvos varžybos kol kas lyg ir nepaskelbta. Nuojauta kirba, kad laikas bus panašesnis į Pakruojį ir Kėdainius (13 val.), nei Vilnių (18.30 val.). Žaidžiamos bus tik vienerios rungtynės – dėl to lyg ir būtų galima padiskutuot, tačiau turint omeny Lietuvos klubų žaidimo lygius, dvejos rungtynės ko gero iš tikro būtų gan absurdiškos. O va jau pusfinaliai vyks kitais metais – bet ši sistema mums gerai žinoma. Įdomu tai, kad pusfinalyje tikrai loš ir viena dabartinės I lygos komanda. Aišku, didelio mokslo nereikia, kad suprastum, jog tos poros nugalėtoja kitais metais jau turėtų būti A lygoje.

Taip. Antras mums labai svarbus reikalas yra šio sekmadienio rungtynės. Daug kas tą dieną A lygoje gali išsispręst, o mes žiūrėsim ar Sūduva sugebės savo likimą sudėliot savomis rankomis. Sūduva su Žalgiriu loš 17 valandą – tad būkit atsargūs, nes bent jau šią akimirką dauguma futbolinių interneto svetainių vis dar sako, kad rungtynės bus 15 val.. Aišku, ir kitų rungtynių rezultatai yra labai svarbūs komandų išsidėstymui lentelėje, tačiau jų baigtį ko gero lengviau nuspėt, nei mūsiškių. Kažkaip jaučia mano širdis, kad šį kartą ir vėl įvarčių nepamatysim, nebent Sūduva po pergalės prieš Atlantą bus užsiauginusi sparnus ir iš tikro eis tik pergalės. Tik Žalgiris taip pat nieko kito į Marijampolę neatvažiuoja – jie dar turi šansą laimėt auksinį medalį. Kai abi šios komandos į tarpusavio rungtynes žiūri štai taip rimtai – kažkaip dažniausiai viskas baigiasi be įvarčių.

Sakalai per pernykščio sezono rungtynes su Žalgiriu Vilniuje

O va štai lietuviško futbolo padangėje po liūdnos rinktinės žaidynių baigties po truputį sklando visokios populistinės šnekos ir diskusijos. Futbolo federacija rinktinės situaciją pakomentavo labai jau rezervuotai ir už tai mes jai rašome minusą. Kaip bežiūrėtum, padėtis iš tikro buvo įtempta, buvo daug keiksmų, verksmų ir grūmojimų kumščiais. Tuo tarpu federacija padėtį įvertino taupiai, lyg niekur nieko, paskleidė klasikinių priekaištų valdžiai ir paskelbė naujo rinktinės trenerio konkursą. Nors aš esu iš tų, kurie keiksmais federacijos adresu pernelyg nesisvaidė ir visokių nesąmonių apie lietuviško futbolo tragedijas nešnekėjo, tačiau dabartinė federacijos ramybė net ir mane stebina. Vis tik situacija tiesiog prašėsi bent jau emocingesnio įvertinimo, bet jau rimtesnio apsvarstymo. Situacija tiesiog reikalavo tam tikrų aiškesnių planų, pažadų ir lozungų. Net jei kilęs triukšmas ir nebuvo adekvatus realybei, bent jau iš viešųjų ryšių logikos federacijos veiksmai galėjo būti energingesni. Beje, naujausią interviu su Žutautu, matyt, jau skaitėt. Jei ne – galit tai padaryti štai čia.

Labiausiai mane pralinksmino Seime įsikūrusi grupė „Už Lietuvos futbolo ateitį“, kuri jau pirmą savo gyvenimo dieną pradėjo drūčiau nusišnekėti. Pirmu numeriu savo tiksluose ši grupė įvardino siekį „stiprinti parlamentinę už futbolo plėtrą Lietuvoje atsakingų institucijų veiklos kontrolę“, o vienas jos narys pradėjo paistyti apie tai, kaip griebs į nagą futbolo federaciją. Protingesni žmonės tuoj pat jam atšovė, kad toks parlamentaro noras gali baigtis UEFA sankcijomis tam pačiam Lietuvos futbolui, nes toji organizacija nelabai toleruoja valdžios norus kontroliuoti šalių futbolus. Ši grupė taip pat ketino „prižiūrėti Lietuvos futbolui strategiškai svarbių infrastruktūrinių projektų įgyvendinimą“. Kadangi visi žinome kaip buvo įgyvendinamas didžiojo stadiono statyba Vilniuje, minėtieji Seimo veikėjai galėjo apturėti bent lašelį gėdos ir tokių dalykų savo programoje net neminėti. O gal tai ir yra tikrasis šitos organizacijos atsiradimo tikslas – dar vienas lobistinis įrankis prie stadionų statybos piniginio lovio.

Aišku, jei atidžiau paskaitytume tos grupės narių vardus ir pavardes, galėtume rimtai suabejoti, ar čia yra tie žmonės, kurie gali įvesti tvarką Lietuvos futbole, sutvarkyti visokias korupcijas ir šiaip prasklaidyti įvairius tamsumus. Labai jau nemažai toje grupėje visokių žymių nusišnekėtojų, kyšių ėmimais kaltintų ir šiaip į visokias nešvarias istorijas įsipainiojusių. O kadangi ten yra ir veikėjų, kurie sporto reikalus Seime yra tvarkę, tai jie gal galėtų patys prieš veidrodį atsistoti ir savęs paklausti, kodėl iki šiol pirštų dėl Lietuvos futbolo nekrutino.

Ai, tiesa, berods buvo šiemet kai kurie Seimo nariai futbolo kontekste paminėti, kai vienas keistas klubas užsimanė pasivadinti „Žalgiriu“. O jei jau rimtai šitą kalbą užbaigiant, tai galime šimtu procentų garantuoti, kad šitos organizacijos atsiradimas yra totalus viešųjų ryšių veiksmas, atliktas pasinaudojus visuomenėje „karšta“ tema, kad kai kurių niekur kitur pasižymėti nesugebančių veikėjų vardai žiniasklaidoje prasisuktų. Baigsis futbolo sezonas, ateis žiema, o pavasarį šito „parlamentinio“ darinio net patys jo dalyviai nebeprisimins. O jei ne – tai jos nariai garantuotai susiries, kai ateis laikas spręsti, kurios partijos proteguojamam verslui suteikti teisę pastatyti kokį nors „Lietuvos futbolui svarbų infrastruktūros vienetą“.

Koks yra už futbolą atsakingų organizacijų požiūris į lietuvišką futbolą puikiai parodo kitas šio savaitgalio nutikimas. Iš pirmo žvilgsnio – labai gražus ir sveikintinas. Tačiau giliau pasigilinus – toks pats kreivų veidrodžių karalystės nutikimas kaip ir visa kita.

Žodžiu taip. Vilniuje šiuo metu vyksta žmogaus teisių reikalams skirtas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Ir kaip sykis šį sekmadienį nutiks kino vakaras, skirtas tamsiems futbolo užkaboriams. Šis reikalas prasidės 16 val. „Lofte“ ir jo metus bus parodyti trys užsienietiški dokumentiniai filmai (apie Kolumbijos, Čekijos ir Ukrainos futbolo reikalus). Bus diskusija, kurioje dalyvaus pats Liutauras Varanavičius, Žalgirio direktorė Vilma Venslovaitienė ir Nerijus Kesminas. Bus galima paspardyti kamuolį ir pažaisti stalo futbolą. Visa tai baigsis link vidurnakčio. Vieno iš filmų treilerį galite pažiūrėti žemiau.

Iš pirmo žvilgsnio – baisiai smagu. Nepamenu, kad Lietuvoje kada būtų buvęs koks nors kino ar šiaip kultūrinis veiksmas, pašvęstas futbolui. Tema taip pat pakankamai aktuali – viešų ir „priebokalinių“ šnekų apie korupciją Lietuvos futbole yra daugiau, nei padoraus paties futbolo analizavimo. Valio!

Tik va, aš galvoju – kam po galais tas renginukas yra skirtas? Juk tikrieji Lietuvos futbolo gerbėjai, tie kam iš tikro dėl apverktinos šio žaidimo padėties Lietuvoje širdį skauda yra tie, kurie kantriai vaikšto į stadionus to paties lietuviško futbolo žiūrėti. Bet juk kino apie futbolą fiesta vyksta kaip sykis tą dieną ir tomis valandomis, kai bus žaidžiamas vienas svarbiausių A lygos sezono turų. Tai ar aš eisiu padiskutuot su Liutauru Varanavičiumi ir Neriju Kesminu, kai 17 valandą prasideda Sūduvos ir Žalgirio rungtynių transliacija per TV?

Va taip mes ir gyvenam. Lyg kokiam beprotnamyje. Bandom su žmonėm diskutuot apie futbolą tuomet, kai tie žmonės turėtų sėdėti stadionuose. Arba bent jau turėtų būti skatinami į stadionus žygiuot.

Asmeniškai man būtų smagu, jei Liutauras Varanavičius būtų atsisakęs dalyvauti šioje diskusijoje, dėl to, kad jam būtinai reikia pamatyti lemiamas A lygos rungtynes Marijampolėje, Tauragėje, Alytuje, Mažeikiuose ar Kaune (žinotų, Varanavičius kaip žmonės, nepaisant visos jo adresu siunčiamos kritikos, spokso ir džiaugiasi matydami jį kad ir kokiam Marijampolės stadione). Suprantu, tokia mintis skamba patetiškai ir graudžiai, nes dalyvauti minėtoje kino apie futbolą fiestoje žymiai labiau apsimoka. Ypač žvelgiant iš viešųjų ryšių požiūrio. Juk faktas – ten greičiausiai bus ir daugiau Čempionaų lygą mėgstančių popžvaigždžių. Ir toji Seimo grupė ko gero ateis „pareigos atlikti“. Žiūrėk – dar gal ir į kokį žurnalą „Žmonės“ reportažas pateks. Faktas – žurnalistų bei fotografų ten tikrai bus daugiau, nei Lietuvos stadionuose tuo pat metu. Tad piaras čia garantuotas. Taip turėtum racionaliai svarstyt.

Bėda tik ta, kad nelabai aišku, kas čia bus „piarinama“. Pašnekėsim apie korupciją Kolumbijos futbole su žmonėmis, kurie futbolą tik per teliką ir tėra matę? O jei stadione – tai garantuotai ne Lietuvos. Trumpai tariant, tas smagus renginys su lietuvišku futbolu ir jo reikalais neturi nieko bendra. Gerai, kad jis vyksta. Lieva, kad jis vyksta tuomet, kaip ir vienas iš finalinių A lygos turų. O dar lieviau, kad LFF svetainė jam dėmesio skiria daugiau nei tam nelaimingam A lygos turui. Taip, taip – šnekom, o ne darbais mes tą Lietuvos futbolą mylim!

LFF: SŪDUVA 9:0 ATLANTAS

Kadangi jūsų nuostabų metraštininką kankina visokio plauko keistos ligos, tai Sūduvos pastarųjų dienų žygius jis stebi tik pusė ausies. Todėl ir atsilieka gerokai nuo įvykių tvarkaraščio. Kaip bebūtų, taurėje Sūduva susitvarkė tobulai ir ko gero garantavo mums, kad ir A lygos rungtynėse Lekevičiui bus ką veikt. Apskritai, dauguma LFF rezultatų buvo mažų mažiausiai nepadorūs ir tik vienas kiek keistesnis – turiu omeny visai neblogai pastaruoju metu lošusio Tauro nelaimę. Tad Sūduvos žaidėjai pasigerino įmuštų įvarčių statistikas, o mums belieka su viltimi laukti žymiai reikšmingesnių  savaitgalio A lygos rungtynių.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits