Nors turėčiau atlikti savo misiją ir rašyti tik tai, kas tiesiogiai liečia Marijampolės Sūduvą, paskaitęs eilinę naujieną apie Lietuvos futbolo federacijos spalvingą veiklą nesusilaikiau ir vėl bandau įkišt savo trigrašį į vis dar putojančią diskusiją apie Lietuvos futbolo krizę. O kadangi visada siekiu vadovautis ne tiek emocijomis, kiek maksimaliai šaltu protu, mėginsiu dabartinę situaciją perrėžti chirurgo skalpeliu ir kiek įmanoma objektyviau panagrinėt šiais metais mūsų futbole kilusią įtampą.
Faktai. Kaip ir dera padoriam analizuotojui, pradėsiu nuo plikų faktų suregistravimo. Atrodo, visi juos žinome, tačiau sumesti dar kartą viską į vieną krūvą tokiais atvejais yra naudinga. Taigi, ką turime? Visų pirma, reikia pažymėti, kad įtampą šį kartą sukėlė ne nacionalinių čempionatų linksmybės bei nesąmonės (taip dažniausiai nutikdavo anksčiau), o reikalai, kurie tiesiogiai plaukia iš LFF veiklos.
Pirmas punktas. Viskas prasidėjo nuo beviltiško Lietuvos rinktinės atrankinio pasirodymo. Nedrįsčiau teigti, jog šis pasirodymas buvo pats blogiausias per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją (tingiu tikrint, bet spėju, kad buvo ir liūdnesnių), tačiau vienas taškas per dvejas rungtynes su Lichtenšteinu įžeidė kiekvieną, kuriam bent kiek rūpi lietuviškas futbolas.
Antras punktas. Lietuvos futbolo rinktinės trenerio reikalai (be abejo, įskaičiuojant ir paties trenerio elgesį). Ko gero niekada jie nebuvo sprendžiami taip neprofesionaliai ir beviltiškai.
Trečias punktas. Lietuvos futbolo rinktinės (tiesa, rezervinės) išvyka į Čečėniją.
Ketvirtas punktas. Visokių prielipų pasirodymas – eteryje matėme kaip niekad daug su futbolu šiaip jau nieko bendra neturinčių asmenų, kurie iš paskutiniųjų mėgino pasinaudoti situacija savo reitingų labui.
Štai tas komplektas, kuris per pora mėnesių LFF ir su jos veikla susijusius asmenis išmetė į pirmuosius dienraščių puslapius ir dienos aktualijas. Dėl to stebėtis nereikia – 95 proc. lietuviškos „žurnalistikos“ minta tik skandalais ir istorijomis su minuso ženklu. Be viso kito, šis atvejis dar kartą parodė tragišką žurnalistikos padėtį – viso daugiagalvio skandalo metu buvo nepaprastai sunku rasti bent kiek gilesnę situacijos analizę, nes vienintelis dalykas, kuris domino žurnalistus (tiek sporto, tiek visus kitus apie tai rašiusius) buvo gaudyti LFF veikėjų pareiškimus ir skelbti juos „netaisant kalbos“.
Gerai. Varom toliau. Link analizės.
Totaliai lievas LFF piaras. Taigi. Situacija kaip situacija. Tačiau mane labiausiai sukrėtė tai, kaip šią situaciją valdė LFF ir jos atstovai. Tiksliau tariant, valdymo kaip ir nebuvo. Buvo kažkoks chaosas, nekoordinuoti pareiškimai, ne tiek eilinį gaisrą užgesindavę, kiek dar daugiau deguto į ugnį įpildavę.
Manau, kad nevykęs LFF viešas gyvenimas buvo viena iš priežasčių, dėl ko šita situacija nuolat įgaudavo absurdiškų spalvų ir naujo kvėpavimo. Jei blaiviai pažiūrėtume – įvykiai nebuvo tokie tragiški. Nenusisekė atranka. O kada ji nusisekė? Kada Lietuvos rinktinė sužaidė padorų ciklą? Taip, smagių momentų buvo. Buvo gražių rungtynių. Tačiau viso ciklo rinktinė niekada neištempdavo. Ar Žutautas beviltiškas treneris? Taip, tikrai ne pats geriausias. Bet ar kada nors Lietuvos rinktinė turėjo iš tikro gerą trenerį?
Nieko nuostabaus ir tame, kad žmonės pyko ir keikėsi. Visada taip būdavo. Bet kai eteryje ėmė rodytis labai keisti LFF atstovų pareiškimai, padėtis tapo nebevaldoma. Vienas už kitą gražesni. Ir akivaizdžiai nesuderinti. Padorios, ramios, padėtį oficialiai įvertinančios LFF pozicijos eteryje taip ir nepasirodė. Todėl situacija ir paliko tokius dviprasmiškus jausmus.
Esminis klausimas – labai paprastas. Kodėl taip nutiko? Kodėl buvo pridaryti tiek daug elementarios komunikacijos klaidų? Juk LFF įvaizdis ne toks jau ir blogas. LFF turi šiokį tokį šiuolaikiškos organizacijos įvaizdį. Tai iš kur tos nevaldomos nesąmonės?
Man šovė štai kokia mintis. Apie tai, kad esminis šiuolaikiško LFF įvaizdžio kūrėjas ir atstovas yra pats Liutauras Varanavičius. Aš neabejoju, kad Liutauras yra šiuolaikiškas tarptautinio lygio vadovas ir vadybininkas, puikiai išmanantys dalykus, dėl kurių čia priekaištauju LFF. Neabejoju ir tuo, kad be jo LFF išrodytų visiškai kitaip. Juk ne šiaip sau yra renkamas į visokius UEFA komitetus. Galime būti tikri – ten bet kokio kaimo jurgio neims. Futbolas tik Lietuvoje – trečio brolio vietoje. Visame padoriame pasaulyje futbolas – respektabilus ir pelningas verslas, kuriame sukasi respektabilūs veikėjai. Ir jei Liutauras Varanavičius nekalbėtų tų respektabilių žmonių kalba (kalbą čia suvokiu plačiausia prasme), niekas jo už stalo nesodintų.
Nepavyzdžiu aš Liutaurui Varanavičiui. Sunku būti šiuolaikinį verslą išmanančiam žmogui ir stovėti beviltiškos organizacijos priešaky. Čia ir yra tas niuansas dėl kurio taip visi pykstam: štai Varanavičius toks šaunus, toks gražus, toks iškalbingas, toks vakarietiškas. O aplink jį – netašyti kaimo stuobriai, kurie nė sakinio normalaus bendrine kalba suregzti negali. Žiaurus neatitikimas tarp įvaizdžio, kurį formuoja ir propaguoja Varanavičius ir tos papuvusios mašinos, kuri burzgia už jo.
Žinau, ką jūs pasakysit. „Vyk juos visus velniop! Keisk viską iš pagrindų!” O aš galvoju – ar įmanoma ten ką nors pakeisti? Ar įmanoma pakeisti tą mamutą, užpildytą dar nuo sovietinių laikų „postuose“ sėdinčių futbolo funkcionierių? Ar jūs žinojote, kad kiekvienas rajoninis LFF skyrius turi prezidentą? Vau! Aš apie tai sužinojau neseniai, kai prieš Sūduvos varžybas vietos prezidentas įteikė apdovanojimus vaikų ar mėgėjų komandai. Įsivaizduokit – beveik dešimt metų vaikštau į Sūduvos varžybas ir nežinau, kad Marijampolėje esama vietinio LFF prezidento? Tai gal aš to nežinau dėl to, kad tas prezidentas nieko neveikia? Prezidentauja ir tiek. Į viešumą nelenda ir politikos nedaro. Tokias per amžių amžius gyvuojančias parazitines sistemas įveikti žiauriai sudėtinga – ypač kai jos turi savarankiškumo, o visuomeninių kontrolės mechanizmų nėra jokių.
Gerai, jūs sakysit. Tai pakeisk, Varanavičiau, bent viršūnėles – bent tuos, kurie kaimyniniuose kabinetuose sėdi ir savo viešais pareiškimais gėdą daro? O aš paklausiu jūsų: kuo juos pakeisti? Kur tie smart futbolo vadybininkai, baigę prašmatnias vakarietiškas mokyklas? Kur tie entuziastai, nešantys į Lietuvą šiuolaikinio futbolo vėjus? Nėra jų. Nėra, nes lietuviškas futbolas yra mizeriškas ir be perspektyvas. Koks jaunas žmogus, svajojantis apie padorią karjerą čia lįs?
Gal galit man išvardinti žmones, kurie kad ir per paskutinius penkerius metus Lietuvos futbole buvo padoraus vakarietiško požiūrio į šią sporto šaką atstovai? Na, bent jau aš prisimenu tik vieną tokį – jauną trenerį Valdą Dambrauską, pasisukiojusį Anglijoje, parašiusį pluoštą padorių futbolo analizės tekstų ir dabar sėdintį Ekrano trenerių štabe.
Turim tik du futbolo klubus, kurie savo išvaizda reprezentuoja globalaus futbolo ambiciją: Ekraną, kuris, sakyčiau, atstovauja labiau konservatyvų, klasikinį sparną ir naująjį Žalgirį, kuris yra dinamiškesnės, modernesnės futbolo vadybos pavyzdys. Ir turėkite omeny, kad vienintelis Ekranas yra sisteminis, pamažu išaugęs atvejis, nes Žalgirį iš tikro „išgelbėjo“ jo bankrotas ir tai, kad viską pradėjo nuo nulio žmonės, kurie su lietuviška futbolo biurokratijos tradicija ko gero turėjo mažai ką bendra.
Ir kai šviesulių yra tik tiek, jūs norit, kad LFF būtų šiuolaikiška organizacija? Esu tikras, jei ne Varanavičius, reikaliukai LFF būtų dar liūdnesni.
Futbolas politikos pančiuose. Dar vienas LFF piaro pravalas buvo rezervinės rinktinės išvyka į Čečėniją. Tačiau ir šiuo klausimu mums nebūtina laikytis pozicijos, kuri buvo suformuota žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje. Jei atvirai – tai skandalu ši išvyka virto tik dėl susiklosčiusių aplinkybių – jei dirva skandalais nebūtų ką tik išpurenta, niekas į tai nebūtų atkreipęs jokio dėmesio.
Ir kaip čia dabar sąžiningai tą kelionę įvertinti? Man asmeniškai ji nelabai patinka (dėl tam tikrų politinių įsitikinimų), tačiau smerkti LFF ir rinktinę aš nematau jokių priežasčių. Ar bent jau paversti atpirkimo ožiu už visas Lietuvos užsienio politikos nuodėmes.
Esminis teiginys čia buvo vienas – LFF sudalyvavo politiniame spektaklyje, kurį okupuotoje šalyje surengė Rusijos valdžia. Taip, iš vienos pusės žiūrint, LFF pasielgė netoliaregiškai. Ši išvyka negalėjo išvengti blogo kvapo.
Tačiau mane labiausiai papiktino ir LFF pusėje bent jau mintyse stoti paskatino politikų sukelta isterija. Atrodytų, LFF ir futbolo rinktinė tapo vienintelėmis organizacijomis Lietuvoje pateisinusiomis Rusijos politiką Čečėnijoje. Nepykit, bet aš kažkaip negirdėjau, jog Lietuva kaip valstybė turėtų kokią nors padoriai griežtą nuostatą šiuo klausimu. Kiek suprantu, į užsienio politikos klausimus pernelyg nesigilindamas, santykiai su Rusija yra visai padorūs. Ir kur jie nebus padorūs, kai iš jų perkam dujas ir naftą!
Tokia yra globalios politikos realybė. Pasaulis užmerkia akis į tai, ką Rusija išdarinėja Kaukaze, nes Rusija yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Pasaulis nekreipia dėmesio į tai, ką Kinija daro Tibete, nes Kinija yra jėga, su kuria reikia skaitytis. O Kinija Tibete daro tą patį, ką Rusija Čečėnijoje. Tačiau juk dar visai neseniai Lietuvos Respublikos policija areštavo kovotojus už Tibeto laisvę, kurie drįso pasirodyti kažkokiame Lietuvos ir Kinijos draugystės renginyje. Apie Grybauskaitės bičiulystes su Lukašenka net tingu užsiminti. Matyt, Baltarusija taip pat yra jėga, su kuria Lietuvai reikia skaitytis.
Ir jei yra taip, tai kodėl tuomet Lietuvos futbolo rinktinės išvyka į Čečėniją lošti futbolo rungtynių sukelia tokią isteriją? Nes šiandien Lietuvoje futbolas yra „karšta“ tema, todėl ant jo galima visus velnius karti. Na gal ir nėra taip blogai – taip apie futbolą sužino žmonės, kurie iki šiol net nebuvo girdėję, kad tokia Lietuvos futbolo rinktinė apskritai egzistuoja. O kaip byloja kapitalistinė verslo logika – blogos reklamos nėra.
Futbolo rinktinės trenerio melodrama. Na ir paskutinis punktas, kuris prieš keletą dienų ir vėl sukėlė pasipiktinimo bangą. Rinktinė sulošė blogai, treneris atsistatydino, LFF paskelbė konkursą. Konkursas nepasisekė, o LFF užkalbėjo taip, kad Žutautas ir vėl atsidūrė kandidatų sąraše. Ką gi – dar vienas prisvilęs piarinis blynas.
Dabartinis įvykių posūkis buvo tiesiog neįsivaizduojamas – dėl to, kad skamba totaliai idiotiškai. Tad nieko nuostabaus, kad žurnalistai ir vėl jį pasigavo ir netgi šį kartą nepatingėjo paskambinėt drąsesniems rinktinėms nariams ir įtraukt juos į šitą marazmą. Atvirai pasakius, rinktinės žaidėjams taip pat neploju – būdami toli nuo Lietuvos, jie ko gero nelabai suvokia į kokią košę lenda. Nelabai ko gero suvokia ir to, kad jų telefonu atsitiktinai suveblenti žodžiai virs antraštėmis, bus voliojami, keičiami ir tarnaus įvairiausiems piktiems tikslams (tai sakau, turėdamas omeny, kad kai kurie tuos žodžius naudojantys, panašu, rūpinasi ne tiek Lietuvos futbolo likimu, kiek paranojišku asmeninių sąskaitų suvedinėjimu).
Bet pamėginkime laiko ratą atsukti atgal. Tai nutiko kažkas totaliai tragiško ar ne? Pralošėm Lichtenšteinui? Ok, būna ir tokių nesąmonių. Tačiau tai ne pasaulio pabaiga. Prastas buvo treneris? Jo, ne pats geriausias. Bet visi puikiai suprantam (tikiuosi, kad suprantam ir prisimenam) priežastis, tą trenerį į rinktinę atvedusias. Atvirai pasakius, jei ne trenerio nusišnekėjimai žurnalistams, netgi nematyčiau didelės tragedijos, jei jis ir toliau rinktinę treniruotų. Nejausčiau ypatingo palengvėjimo ir tada, jei jis būtų tyliai pakeistas kitu kamikadze.
Nepaisant mūsų vilčių ir svajonių, tikiuosi puikiai visi suvokiam, kad padorų, tarptautinio lygio trenerį už Lietuvos rinktinės vairo artimiausią dešimtmetį regėsim kaip savo ausis. Nes padorus treneris kažin ar rizikuos savo reputacija treniruodamas komandą, neturinčią nė trijų bent padoriai vidutiniško tarptautinio lygio žaidėjų. Mes galim tikėtis tik avantiūristų ir pradinukų. Apie tai ir kalbėjo LFF atstovai, vertindami CV, kuriuos gavo paskelbę konkursą į trenerio kėdę.
Gerai. Mes visi juokėmės iš to LFF konkurso ir kalbėjom apie tai, kad joks padorus futbolo specialistas jame nedalyvaus. O dabar įsivaizduokime tokį dalyką. Žinom, kad to niekada nenutiks, tačiau įsivaizduokime, kad tokį konkursą paskelbia kokios Ispanijos ar Anglijos federacijos. Spėju, net ir žymiausiems treneriams nebūtų gėda nusiųsti ten savo CV.
Štai taip. O dabar vietoj įprastinės mums padėties turime nesąmonę, kurioje buvęs treneris ir žaidėjai svaidosi kaltinimais, o LFF abejingai visa tai stebi. Sakykim, žaidėjus, nelabai turinčius viešųjų ryšių patirties, į tą nesąmonę įtraukė žurnalistai. Tačiau trenerio pareiškimai velniškai stebina. Ir kuo daugiau jis kalba, tuo akivaizdžiau tampa, kad tas žmogus nėra tinkamas šiam postui vien dėl to, kad nesuvokia situacijos. Juk ir arkliui aišku, kad Lietuvoje per artimiausius penkerius metus futbolo žvaigždžių kažin ar atsiras. Vadinasi, treneris yra reikalingas toks, kuris galėtų išspausti maksimumą iš nelabai efektyvios medžiagos. Jei treneris nesėkmes teisina prastu žaidėjų pasirodymu – jis nesuvokia padėties. Nes gerų žaidėjų jam niekas niekada nežadėjo.
Kalbėti turėtų ne žaidėjai ir ne treneris, o LFF. Taip norėtųsi, kad LFF pareigūnai racionaliai, ramiai ir nekreipdami dėmesio į žiniasklaidos spygavimus įvertintų situaciją ir iškeltų tikslus, pagrįstus realiomis galimybėmis, o ne viešosios nuomonės primestomis fantazijomis apie lengvas grupes ir eilinę „galimybę“ patekti į pasaulio ar europos čempionatą. Nes ieškoti reikia ne trenerio, o plano (net ne vizijos ar strategijos), kaip maža, menkas futbolo tradicijas turinti šalis, galėtų pasiekti futbole ką nors padoraus. Bent jau tiek, kad prisivytų kaimynus.
