Knyga: Globalioji futbolo istorija. 10 balų.

Kol dar sezonas neprasidėjo ir lietuviškam futbole jokios įtampos nėra, nutariau atgaivint seną dalykėlį – knygų apie futbolą apžvalgą. Pats tas lengvam penktadienio pasiskaitymui. Šį kartą pristatau brito sporto sociologo ir žurnalisto David’o Goldblatt’o super veikalą “The Ball is Round. A Global History of Football“ (Penguin Books, 2007). Taigi, prašom.

>>>

Žiauriai įspūdinga knyga. Beveik 1000 puslapių ir visi jie – apie futbolą. Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir visuose kituose žemynuose. Puslapiai parašyti smagia, suprantama kalba atradus aukso viduriuką tarp nuobodaus mokslinio-istorinio dėstymo ir žurnalistinių paistalų.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau, atrodo, tai yra vienintelė padori viso pasaulio futbolo istoriją apimanti knygą. Keista ar ne? Lygiai taip pat praktiškai nėra atskirų žemynų futbolui skirtų išsamių knygų. Truputį geriau yra su atskirų šalių futbolo istorija (angliškai galima rasti reikaliukų apie ispanų, italų, anglų, vokiečių, olandų futbolo istorijas). Vienintelė sritis, kur žymiai dažniau susiduria futbolas ir istorija yra atskirų klubų istorijos. Nieko nuostabaus – jas padaryti nėra sunku.

Taigi. Kodėl gi pasaulinė futbolo istorija yra toks sudėtingas uždavinys? Šios knygos autorius į klausimą atsako jau pirmomis eilutėmis.

Oficialioji istorija futbolą yra pamiršusi. Futbolą oficialioji istorija traktuoja kaip vieną iš neesminių mūsų pasaulio elementų – tiek nereikšmingą, atsitiktinį ir neturintį įtakos didiesiems istorijos ratams, kad net nevertą minėti. Ar futbolas yra tik viena iš sporto šakų? Jei taip, tai jis iš tikro nevertas būti istorijos vadovėliuose.

Tačiau ponulis Goldblatt‘as mano kitaip. Ir tik tas jo manymas privertė šį žmogų išvargti tą tūkstantį puslapių, alsuojančių futbolu. Savo knygą jis pradeda nuo elementarių teiginių apie šiandieninę futbolo padėtį pasaulyje. Jie stebina savo paprastumu, tačiau stebina ir tiesa, apie kurią dažnai net nesusimąstome.

Futbolas šiandien yra pati globaliausia kultūrinė veikla Žemės planetoje. Jokia religija nevienija tiek daug žmonių. Joks kitas dalykas nėra taip pat suprantamas visame pasaulyje. Futbolas visur žaidžiamas laikantis tų pačių taisyklių. Futbolui pakanka dviejų porų kojų ir kamuolį primenančio apvalaus objekto. 2006 Pasaulio čempionato finalą žiūrėjo maždaug trys milijardai žmonių, o tai yra pusė visų mūsų planetos gyventojų.

Šiandien, kai globalizmas tapo žodžiu, kurį žino net ir kaimietis, o futbolas yra universaliausias kultūrinis fenomenas, yra nuostabu, kad retas kuris sporto žurnalistas ar kultūros istorikas mato futbolą platesniame kontekste. Istorikai futbolo vengia, nes tai yra nelabai aiškus, nevaldomas, tarsi atsitiktinis ir savaime besivystantis reiškinys. Žurnalistai vis dar mėgina išsaugoti „švarų“ sporto veidą ir nori tekalbėti apie pergalės džiaugsmą, šlovės siekį ir kitus didingus dalykus. Iki šiol futbolo istorija buvo pasakojimai apie talentingus futbolininkus, charizmatiškus trenerius, dešimtmečiais puoselėjamas komandines dvasias ir mitologinius klubus. Politika, ekonomika ir kiti purvini mūsų gyvenimo reiškiniai čia vietos randa labai retai.

Davidas Goldblattas savo knygą pradeda būtent čia. Jis teigia, kad šiandieninio kapitalizmo vidinė logika leidžia įkainuoti, pirkti ir parduoti bet ką. Tuo tarpu šiandieninės valdžios logika siekia viską kontroliuoti, stebėti ir reguliuoti. Ar gali būti įkainuota garbė ar sveikata? Kapitalistinė rinka tą laisvai padarys. Futbolas nėra išimtis.

Futbolas, iš chaotiško liaudies ritualo virsdamas globalios pramogų industrijos dalimi, susidūrė su visomis šiuolaikinio pasaulio dilemomis. Štai kodėl futbolas gali būti šiuolaikinio pasaulio metafora apskritai – nes jis gyvena pagal šiuolaikinio pasaulio taisykles ir tuo pat metu yra globaliai pažįstamas ir pripažįstamas.

Štai taip Davidas Goldblattas apibendrina savo knygą: „The Ball is Round“ yra mano mėginimas parašyti istoriją to, kaip žmonija žaidė, stebėjo ir sekė futbolą. Tai yra istorijos apie žaidėjus, trenerius, gerbėjus ir savininkus, klubus ir rinktines. Tačiau ši knyga taip pat yra valstybių ir rinkų, pinigų ir valdžios istorija. O labiausiai tai yra knyga apie tai, kaip visa tai yra tarpusavyje susiję“.

Trumpai tariant – žiauriai gera, žiauriai įdomi, žiauriai rekomenduotina knyga. O taip trumpai aš ją pristačiau dėl vienos paprastos priežasties. Galvoju, pamėginsiu tamstoms trumpai, skyrius po skyriaus, tą knygą sukonspektuoti. Nes nemanau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie pasaulinę futbolo istoriją gerai išmano. Todėl manau, kad trumpos istorinės apžvalgėlės bus įdomios. Aišku, daug įdomybių liks „už borto“. Todėl mano pastangos tos knygos santrauką čia pateikti toli gražu nereikš, kad knygos jau nebeverta įsigyti ir paskaityti. Kaip sykis atvirkščiai. Aš jau ir pats patyriau – ją galima skaityti ir skaityti. Perskaityti, palikti pusmečiui pagulėti ir vėl skaityti. Galima skaityti nuo vidurio arba tik atskirus skyrius. Čia yra tiek visko sukišta, kad vienu ypu perskaityt beveik neįmanoma.

>>>

Futbolo istorija. Pirma dalis. Iki futbolo.

Savo istoriją ponulis Goldblattas pradeda pasišaipydamas iš FIFA boso Seppo Blatterio (kažkuo panašios jų pavardės, ane?), kuris iš paskutiniųjų besistengdamas būti politkorektiškas pareiškė, jog už futbolą turėtume dėkoti Kinijos liaudžiai. Būtų gal ir keistas šis pareiškimas, bet kad Blatteris jį paleido būdamas Pekine, kur vyko pasaulinis futbolo industrijos suvažiavimas, tai jo politinės priežastys visiškai suprantamos ir Kinijos biurokratai už tokį pareiškimą jam karštai paplojo.

Tačiau Davidas Goldblattas yra griežtas. Jis atsisako futbolu vadinti bet ką, kas nėra futbolas šiandienine šio žodžio prasme. Trumpai tariant, atsitiktinis kopūsto paspardymas močiutės darže dar nėra futbolas. Futbolas, Goldblatto manymu, yra moderniųjų laikų žaidimas, atsiradęs susiklojus tam tikroms socialinėms sąlygoms, todėl atsitiktinį apvalaus daikto paspardymą (žaidimas savo malonumui) nuo futbolo (organizuotas sportas) skiria šviesmečiai. Apie tai dar bus progos pakalbėti ir šiuos teiginius patikslinti. O dabar vis tik grįžkime į Kiniją, nes, pasijuokęs iš FIFA šefo, knygos autorius vis tik perbėga per senuosius žaidimus, kuriuose kamuolio valdymas koja buvo vyraujantis.

Taigi, Kinijoje, maždaug tuo metu kai gimė Jėzus Kristus, didikai mėgo žaisti žaidimą, kuris vadintas cuju (kas išvertus į anglų, o paskui į lietuvių kalbas reiškia tiesiog kamuolio spardymą). Žaidė tą žaidimą kinai su kailių, plunksnų ar kanapių prikimštu kamuoliu. Žaidė dvi komandos apibrėžtoje aikštėje ir kiekvienoje aikštės pusėje buvo vartai. Nors kamuolį liesti rankomis buvo galima, tačiau spardymas buvo esminis jo varymo būdas. Vėliau, jau mūsų eroje (7-13 amžiai) pradėtas naudoti lengvesnis pripūstas kamuolys, o pats žaidimas išsiskyrė į dvi kryptis. Vieną, grubesnį ir fiziškesnį žaidė vargšai, o elegantiškesnį, stilizuotą variantą žaidė didikai. Manoma, kad liaudiškas variantas buvo artimesnis originaliam žaidimui. Iš dviejų vartų beliko vieneri, kurie skyrė komandas ir vartus sudarė tinklas su skyle. Viena komanda spardydavo kamuolį, kol jis patekdavo tam tikram žaidėjui, kuris tik ir galėjo spirti į vartus. Kamuolys buvo prarandamas tuomet, jei komanda jį nuleisdavo ant žemės. Tačiau vieną Kinijos valdovų dinastiją pakeitė visiškai kita, o kartu su senąja išnyko ir cuju. Tai nutiko maždaug 14 amžiaus viduryje. Štai tokia liūdna kiniško futbolo istorija.

Maždaug tuo metu Japonijoje buvo žaidžiamas kemari. Ar jis į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ar buvo sugalvotas vietoje nėra labai aišku – bet juk mums dėl to nei šilta, anei šalta, tiesa? Šitas žaidimas buvo žaidžiamas nedidelėje aikštėje, kurios kiekviename kampe stovėjo po medį. Medžiai galėjo būti bet kokie, tačiau labiausiai patiko japonams lošti tarp pušų. Žaisdavo odiniu pripūstu kamuoliu 8 žaidėjai, sustoję poromis tarp medžių. Jų tikslas buvo paprastas – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti kamuolį ore, nenuleidžiant jo ant žemės. Šį žaidimą labiausiai žaisti mėgo imperatoriai ir didikai. Dėl tos pačios priežasties, nepaisant to, kad japonų futbolas išgyveno ilgiau nei kinų, jis taip pat iškeliavo į dausas tuomet, kai Japonija susidūrė su industrializacija.

Ir nors šie kinų bei japonų žaidimai labiausiai mėgo kamuolį spirti koja, tačiau jie nebuvo vieninteliai tokie visoje planetoje. Australijos aborigenai žaidė Marn Grook, Polinezijos salų gyventojai spardė kamuolį, suvyniotą iš lapų, o Šiaurės Amerikos indėnai taip pat žaidė komandinį žaidimą, kuriame kamuolys buvo mieliau spiriamas koja ar mušama lazda, nei liečiamas ranka. Tačiau knygos autorius yra griežtas. Anot jo, nė vienas iš šių žaidimų negali vadintis futbolo protėviu. Nes futbolo tėvais tapo ne tie, kurie pirmieji pradėjo spardyti kamuolį, o tie, kurie tebežaidė tokį žaidimą modernizmo gimimo metu. Niekur nedingsi – teiginys teisingas. Juk jei Kinija ar Japonija būtų industrializuota tuo pat metu kaip ir Europa, galbūt tas regionas žaistų šiandien kitokį futbolą. Tačiau nutiko kitaip.

Tačiau prieš grįždamas Europon, Davidas Goldblattas dar nusprendė užsukti į Centrinę Ameriką, kur keletą tūkstančių metų (iki Actekų karalijos pralaimėjimo ispanų užkariautojams 16 amžiuje) žaidimas kamuoliu buvo pati svarbiausia pramoga ir sporto šaka. Galbūt jų „stadionai“ savo architektūra neprilygsta Romos Koliziejui, tačiau archeologai atkapstė daugiau nei 1500 tokių stadionų liekanų (reikia turėti omeny, kad nemažai jų galėjo tiesiog užželti džiunglėmis). Svarbu ir tai, kad čia buvo naudojami smagūs guminiai kamuoliai (tingiu gilintis į senąsias technologijas, kurios leido sukurti rudimentinę gumą, nes ir taip Davidu Goldblattu tikiu). Beje, manoma, jog tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai buvo pagamintas guminis daiktas. Legenda byloja, jog ten atkeliavusius ispanų užkariautojus tas kamuolys taip nustebino, kad jie jame įžvelgė šėtoniškų galių (o kaip kitaip jei ne šėtonui padedant tas apvalus daiktas galėjo šokinėti?).

Taigi. Actekai savo futbolą žaidė kvadratinėje arba stačiakampėje aikštėje, apjuostoje aukštomis sienomis. Didesniuose kompleksuose virš jų kilo laiptai, ant kurių žaidimo stebėti rinkdavosi publika. Komandos stovėdavo kiekviena savo aikštės pusėje, o žaidimas primindavo šiuolaikinių futbolo, tinklinio ir krepšinio junginį – kamuolys būdavo laikomas ore savo pusėje ir jį galima buvo liesti tik kojomis (įtariama, kad žaidėjai taip pat turėjo lazdas kamuoliui mušinėti). Prie vienos aikštės sienos buvo pritvirtintas kiauras apskritimas – pro jį kamuolį ir reikėdavo „pramušti“, tačiau, kad žaidimas būtų dar sudėtingesnis, įskaitomi buvo tik tie įvarčiai, kurie pralėkdavo pro apskritimą prieš tai atsitrenkę į sieną.

Yra dar toks įdomus faktelis apie šitą žaidimą. Mokslininkai, tyrinėję visokius šalia stadionų esančius akmens reljefus lyg ir išsiaiškino, kad po žaidimo vienos komandos kapitonui būdavo kertama galva – tokia auka dievams. O įdomiausia, kad mokslininkai nelabai sutaria, kurios komandos kapitonas keliaudavo į dausas – laimėjusios ar pralaimėjusios. Iš mūsų perspektyvos žvelgiant – sakytum – aišku, kad laimėtojas kerta pralaimėtoją. Tačiau, panašu, actekai ir majai galvojo kitaip. Būti paaukotam dievui – didžiulė garbė. O be to – jei jau tai yra auka dievui, tai logiška, jog dievams labiau patinka laimėtojai, nei nevykėliai. Galų gale, nesvarbu kaip ten buvo – esmė yra tame, kad tas galvos nukirsdinimas bet kokiu atveju šią futbolo rūšį paversdavo labai jau įtempta sporto šaka.

Šis meksikoniškas futbolas buvo tiek paplitęs, kad garsusis ispanų užkariautojas Fernando Kortesas taip žaidimu susidomėjo, kad grupelę žaidėjų ir pora kamuolių nugabeno į Ispaniją, kur indėnai žaidimą pademonstravo pačiam karaliui.

Tuo futbolo istorija Centrinėje Amerikoje ir pasibaigė – indėnai mirė nuo ispanų užneštų europietiškų ligų, likę gyvi buvo paversti vergais ir nebeliko ne tik jų indėniško futbolo, bet ir pačių indėnų. Sakoma, kad tolimose šiandieninės Meksikos provincijose kaimiečiai vis dar žaidžia kažką panašaus į senovės Actekų žaidimą, tačiau visi kiti šiandien domisi futbolu.

Pagaliau keliaujam į Europą ir trumpam apsistojam Senovės Romoje. Mat senovės graikai labiau mėgo bėgioti, eiti imtynių ar lenktyniauti vežimais, o ne žaisti kamuoliu. Romėnai kamuolio žaidimus labiau mėgo ir, pavyzdžiui, žaidė harpastrum, žaidimą, primenantį regbį su futbolo elementais. Tačiau ir pas romėnus žaidimai kamuoliu neprilygo populiarumu visokiems gladiatorių čempionatams. Roma čia svarbi kitu aspektu. Romėnai pirmieji sportą (kad ir kokį kruviną ir žmogžudišką jie jį mėgo) pavertė didžiuliu, masiniu renginiu. Romėnai pastatė Koliziejų, kuriame tilpo apie 50 000 žiūrovų ir kuris savo užmojais ir dydžiu buvo pralenktas tik XX-ame amžiuje. Šia prasme Roma buvo artimesnė mūsų laikams už daugelį kitų kultūrų – viena yra surinkti būrelį didikų, kurie stebėtų kaip Kinijos imperatorius spardo kamuolį, kita – sutraukti į vieną erdvę dešimtis tūkstančių žmonių, priklausančių įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Tad ir Romos sporto spektaklių intensyvumo lygis buvo pasiektas tik mūsų laikais, kai pasaulyje atsirado Romos masteliui prilygstančių didmiesčių.

Vėlesniųjų laikų Europoje komandiniai žaidimai kamuoliu buvo praktikuojami tik keliuose taškuose. Visų pirma ten, kur dabar yra Didžioji Britanija ir jai giminingos šalys, o viduramžiais gyveno anglai, saksai ir normanai. Antras netikėtas taškas – Italija, Florecijos miestas. Tiesa, šį bei tą spardė ir šiaurės prancūzai, bet juos galima palikt prie britų įtakos.

Florencijoje viduramžiais buvo žaidžiamas žaidimas, pavadinimu Calcio Fiorentino (dabar jau žinosim, iš kur kilo itališkas futbolo vardas). Tas žaidimas buvo žaidžiamas didesnėse miesto aikštėse iki pat XVIII a. vidurio, kai jis greičiausiai buvo uždraustas. Jį atgaivino italų fašistų valdžia prieš Antrąjį pasaulinį karą. Teatralizuoti gatvinio calcio žaidimai (šiandien jis vadinamas Calcio Storico) turistų labui rengiami Florencijoje ir mūsų laikais – tradiciškai trečią birželio savaitę sužaidžiamos trejos rungtynės. Tačiau Florencijoje futbolas buvo tik aristokratiška miestiečių pramoga. Už miesto sienų jo niekas nežaidė.

O va britai futbolą mėgo masiškai. Jau tais laikais Anglijos valdžia visokiais būdais mėgino futbolą kontroliuoti ir drausti, nes tuometinis žaidimas padarydavo nemažos žalos ir aplinkai, ir patiems žaidėjams. Pirmieji dokumentai, kuriuose grąsinama bausmėmis už futbolą yra iš bene XIV amžiaus.

O pavojus viešajai tvarkai kildavo todėl, kad šį žaidimą žaisdavo ne šiaip komandos – jame dalyvaudavo keli kaimyniniai miesteliai ar kaimai. Žaidėjų kiekis ribojamas nebuvo ir dvi komandos susidurdavo lyg kariuomenės mūšio lauke. Nebuvo ir kokių nors griežtesnių taisyklių. Žaidimo tikslas – nugabenti kokį nors apvalų dalyką, pavyzdžiui, pripūstą gyvulio pūslę į iš anksto sutartą vietą, pavyzdžiui, į bažnyčia priešininkų miestelyje.

Beje, britai mūsų laikais irgi keliose vietose rengia simbolines šio masinio žaidimo rungtynes. Žymiausios ko gero yra Karališkosios Užgavėnių futbolo rungtynės, kurios žaidžiamos (savaime suprantama, užgavėnių dieną) Ašburno miestelyje Derbišyro grafystėje. Kaip ir senais laikais, žaidėjų kiekis neribojamas, o taisyklės – labai paprastos, tiesiog turinčios užtikrinti, kad niekas per šią pramogą nežūtų, o vietos bažnyčios liktų nenusiaubtos. Žaidžia viena miestelio dalis prieš kitą, o vienus vartus nuo kitų skiria trijų mylių atstumas.

>>>

Tokia futbolo priešistorė. XVIII a. ir link XIX a. pradžios, kartu su Europos visuomenių industrine evoliucija, sportas pamažu iš chaotiškų liaudies žaidimų ir aristokratiškų pakrutėjimų ėmė virsti konkrečiomis sporto šakomis su savomis taisyklėmis ir tradicijomis. Futbolui nutiko tas pats. Bet apie tai – jau kitą kartą. O jei dar norėtumėte paskaityti šios knygos autoriaus straipsnių apie futbolą – jų galite rasti čia.

4 Responses to “Knyga: Globalioji futbolo istorija. 10 balų.”


  1. 1 UCCM 2012-02-10 10:40

    Hm… Galvą actekai kirsdavo? Tai daba kuo tikėt, kai kit uose šaltiniuose (sorry negaliu nukreipt, nes nepamenu) teigiama, kad širdį išpjaudavo?..

  2. 2 ponas pop 2012-02-10 13:30

    :) ar taip ar kitaip – vis viena aštru:) spėčiau, kad nė vienas iš tų šaltinių nėra šimtaprocentinis, nes ten labiausiai pagal visokius vaizdelius sprendžia.

  3. 3 jotvingis 2012-02-11 22:44

    Kaip Šoblinskas atrodė?

  4. 4 Anonimas 2012-02-12 22:44

    Na ponas pop jus dar jaunas, nes tu knygu ir ne tik ( dabar jau yra ir CD filmai) gyvas velnias yra. Uzsukite pas mane viena kita desetka pasaulio futbolo istoriju parodysiu, europos cempionatu ir ivairiausiu lygu knygeles galesime pavartyti, dar viena kita futbolo enciklopedija, o ir smucske ismesime ar kufeli alaus padarysime. Galesiu visu pasaulio futbolo cempionatu finalu komandu sudetis is atminties pavaryti ir panasiai. Juozas R. P.S. ale vistiek gera darba darote, sviesdami kojaspirdzio gerbejus.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits