Draugiškos: Sūduva 0:0 Kruoja

Pagaliau ir aš pataikiau į Sūduvos rungtynes ir šį kartą jau galiu duoti jums gyvų įspūdžių. Faktai tokie – maniežas stovi, stadionas taip pat, o tie keli šimtai bepročių, kurie viduržiemį renkasi šaltyje pažiūrėt draugiškų rungtynių, irgi vietoje. Su kepurėmis, pirštinėmis ir klasikinėmis gyvomis žaidimo interpretacijomis. Trumpai tariant – smagu kaip visada.

Taigi – raportuoju.

Bendras vaizdas. Apibendrinant ir atidedant į šalį niuansus (apie juos vėliau) galiu pasakyti, kad Sūduvos išvaizda man patiko. Visas pagrindas yra likęs nuo praeitų metų, todėl akivaizdu, kad tarp žaidėjų yra geras kontaktas, dėl ko yra gerokai sumažėjęs lietuviškam futbolui būdingas masinis brokas banaliose žaidybinėse situacijose. Tas džiugina – juk nelauki, kad po mėnesio treniruočių komanda draugiškose rungtynėse rodytų aukščiausio laipsnio formą.

Sūduvos pastarųjų metų bėda būdavo kaip sykis priešinga. Kadangi komanda turėdavo (ir vis dar tebeturi) geriausias sąlygas Lietuvoje ruoštis sezonui, toji aukščiausio laipsnio forma pasirodydavo jau sezono pradžioje, o sezono viduryje ištikdavo žanro krizė. Tad pabandysiu vertinti ne formą, o tai, ką šiuo metu galime pamatyti aikštėje. Įvairioms korekcijoms (tiek sudėties, tiek žaidimo) laiko dar yra. Juolab, kad ką tik mano paminėtas žaidybinio broko sumažėjimas turi rimtą trūkumą – bent jau šį kartą iš to didesnės naudos ir rezultato nebuvo.

Pirmas kėlinys buvo visiškai Sūduvos rankose. Kruoja vargiai iki vartų prasibraudavo. Tačiau ypatingo pavojaus ir prie Kruojos vartų nenutiko, jei neskaičiuosime pačioje pradžioje Slavicko smūgio į virpstą. Sūduva valdė ir žaidimą, ir aikštę. Antro kėlinio pradžioje Kruoja kažkokiu būdu sugebėjo perimti iniciatyvą ir netgi kuriam laikui užspausti Sūduva savo aikštės pusėje. Bet nieko išskirtinio nuveikti jiems nepavyko. O kai Sūduva atsigavo, pamatėme keletą geriausių progų. Buvo Borovskio-Beniušio jungtis, po kurios Beniušis atsidūrė vienas prieš vartus, iki kurių tebuvo keli metrai. Tačiau, kaip nebūtų keista, pataikyti į vartus nesugebėjo. Buvo Barbosos smūgis į virpstą ir dar šis tas.

Visa tai sudėjus į krūvą, galima drąsiai teigti, kad sėkmė nebuvo Sūduvos pusėje, o Kruojai pavyko išnešti sveiką kailį. Matėsi, kad nors ir Kruoja stebuklų nerodo ir šį sezoną ji bus pakankamai stiprus varžovas. Šiaip Kruoja lošia tipišką lietuvišką futbolą, pasižymintį tolimais balionais į priešininko aikštės pusę ir mėginimus į priekį išvesti atakuojančius krašto saugus. O va Sūduva – ištikima sau. Keičiasi treneriai, keičiasi žaidėjai, bet Sūduva vis viena mėgina kurti trumpais perdavimais ribotame aikštės plote pagrįstą futbolą. Pridėkime dar begalinį norą kamuolį ne įmušti, o įsivaryti į priešininko vartus. Buvo bent kelios situacijos, kai Sūduvos žaidėjai galėjo laisvai mušti „iš eigos“, tačiau kaskart nuspręsdavo dar pasivaryti kamuolį arčiau vartų ir po kelių  metrų įstrikdavo Kruojos gynėjų marmalynėje.

Žaidimo planai ir schemos. Taktikos ir strategijos. Komplektacija ir atskirų žaidėjų misijos. Pirmo kėlinio Sūduvos išsidėstymas aikštėje atrodė štai taip. Vartuose – naujas veidas – Džiugas Bartkus iš Romanovo imperijos (paskutinius kelis sezonus plaukiojęs tarp FBK ir Minsko Partizano). Panašu, kad ir komandos vadovai supranta, kad naują vartininką rasti  bus nelengva. Gynyba – klasikinė. Borovskis, Radžius, Loginovas, Slavickas. Virš gynėjų – Leimonas. Aplink centrą – Chvedukas. Link priešininko vartų – Šoblinskas (buvo pranešta, kad sutartis su juo jau padaryta). Kraštuose – Eliošius ir Urbšys. Puolime – Beniušis.

Toks, sakyčiau, pakankamai gynybinio plano komplektas. O va komandos judesys išrodė tokiu pavidalu. Radžius su Loginovu praktiškai nepalieka savo pozicijų gynybos centre. Leimonas sukasi aplink centrą ir kartais nuplaukia link Kruojos vartų. Šoblinskas lošia iškart po Beniušiu – ten, kur anksčiau dažniausiai stovėdavo Urbšys. Kraštus formuoja besikaitaliojančios gynėjų-saugų-krašto puolėjų poros: Borovskis su Urbšiu ir Slavickas su Eliošiumi. Ir tokioje schemoje vietos nelabai randantys veikėjai – Chvedukas ir Beniušis.

Nepaisant to, kad teoriškai Kruoja turėjo būti silpnesnis varžovas, tačiau Sūduvos žaidimas nuo pat pradžių buvo pagrįstas ne visapusišku dominavimu, o sąlygiškai intensyviu priešininko presingu bei kontratakomis.

Įtariu, tokio žaidimo stiliaus priežastys yra paprastos. Sūduva vis dar neturi centro saugo, kuris „darytų“ žaidimą. Tad centras atiduodamas priešininkui (labiau akcentuojant saugą-grioviką (Leimonas) ir saugą-puolėją (Šoblinskas). Taip pat nieko nuostabaus, kad atakos iš esmės ėjo kraštais. Dažniau Borovskio-Urbšio, nei Slavicko-Eliošiaus pusėmis.

Štai kodėl Chvedukui vietos kaip ir nebeliko. Jam tiesiog nėra aikštėje aiškios funkcijos, užtat jis ir blaškėsi nuo vieno galo iki kito. Kartais tas blaškymasis įgaudavo net komiškų formų – juk kai saugas lyg akis išdegęs lekia skersai visos aikštės „paspausti“ jos kampe stovinčio priešininko gynėjo (ir pasiekia tik tiek, kad tas kiek greičiau paleidžia balioną į kitą aikštės pusę), kitaip nei beprasmiu jėgų švaistymu tokių veiksmų nepavadinsi. Panašiai užribyje liko ir Beniušis – jis tikrai nėra kontratakuojančio stiliaus puolėjas. Todėl jį dažniau su kamuoliu matydavome link aikštės centro (kur Beniušis kamuolį dažniausiai atmesdavo gynėjui), nei priešininko baudos aikštelėje.

Žaidimas, paremtas greitomis atakomis kraštais – Sūduvos klasika dar nuo tų laikų, kai joje dirbo šiandieninio Kruojos kapitono Slavicko ir Radzinevičiaus duetas. Tačiau šiuo metu didesnės naudos tokia taktika neduoda, nes nelabai jai Sūduvoje yra tinkamų įrankių. Iš keturių mano paminėtų krašto žaidėjų, praktiškai tik vienas Borovskis yra aiškiai išreikštas „kraštinis“, kuris padoriai atlieka klasikinius „krašto atakos“ elementus – pabėga, prašoka, šaudo sieneles, gauna kamuolius ir skersuoja. Kraštan patrauktą Urbšį kraštas nelabai vilioja, todėl jį nuolat traukia link centro. Tą patį galima pasakyti ir apie Eliošių – gavęs kamuolį jis taip ir taikydavosi veržtis ne kraštų, o vidurio link.

Antra, Sūduvos kontratakoms apskritai trūko bent šiokio tokio padoresnio plano. Turiu omeny treniruotėse išmoktus derinius, kurie atakos metu „paskirsto“ žaidėjus po aikštę ir paruošia jiems gauti suplanuotus perdavimus. Dabar gi, prasidėjus kontratakai, visi jos dalyviai iš savo pradinio taško tiesiog judėdavo tiesia linija link priešininko vartų. Tačiau jei nėra derinių, atakos gaunasi primityvios ir rezultatų gali atnešti tik lošiant su labai silpnu varžovu. Jei visi žaidėjai juda nuspėjamomis trajektorijomis ir tai daro kiekvienoje atakoje, gynėjams tokias atakas žlugdyti – vienas juokas. Padėti tokioje situacijoje galėtų keletas „maradonų“ – žaidėjų, galinčių lengvai apeiti vieną ar kelis priešininkus. Tačiau šįmetinėje Sūduvoje (kaip ir pernykštėje) tokių žmonių nėra. Vadinasi, belieka planuotos, o ne chaotiškos kontratakos.

Taigi. Sūduva neturi „playmaker‘io“, todėl bando organizuoti žaidimą kontratakomis kraštais. Tačiau ir stipriau išreikštų krašto puolėjų/saugų, kurie jaustų ryšį su puolėjais nėra. Nėra puolėjų, kurie priešininko baudos aikštėlėje „darytų tvarką“ savarankiškai – dabar turime puolėjus, kurie muša tuomet, kai juos stipriau remia kolegos. Štai tokius rebusus, spėju, tenka spręsti Liubšiui. Tad jei gynyba yra daugiau mažiau garantuota (ypač jei pavyks rasti padorų ramstį gynėjams vartuose), puolime vis viena teks išradinėti dviratį. Žiūrint į tai, kaip eina pasirengimas sezonui, nepanašu, kad Sūduva šiemet planuotų rimtų pirkinių. Vadinasi, teks suktis su tuo, kas yra. Tik dejuoti kol kas dar nėra priežasčių – padorių žaidėjų komandoje tikrai yra, tereikia juos tinkamai suorganizuoti.

Veikėjai. Naujasis Sūduvos vartininkas man visai patiko. Tiesa, darbo jam labai daug nebuvo, tačiau visais atvejais, kai jam reikėdavo įeiti į žaidimą, tą darė be mažiausios klaidos. Laiku išbėgdavo, gerai užsiimdavo vietą prie vartų ir dažniausiai su mintimi, o ne dievui į langus, paleisdavo kamuolį priekyje esantiems komandos draugams.

Patiko man ir vienas iš šiandien aikštėje pasirodžiusių paragvajiečių. Kartu su juo Sūduvos puolimas tapo įvairesnis ir mažumėlę efektyvesnis. Lengvas, grakštus ir labiau į mintį, o ne jėgą orientuotas Barbosos žaidimo stilius rungtynėms suteikė papildomų smagių spalvų. Taip pat gražu žiūrėti į žaidėją, kuris nuolat prašo kamuolio ir siūlosi perdavimui – Lietuvos futbole tai nėra labai dažnai sutinkama savybė. Klausimas esminis yra apie tai, kas nutinka Lietuvoje tokio sudėjimo lotyniško futbolo atstovams. Barbosa yra per mažas, per lengvas ir per švelnus. Jį nukirsti lietuvių medkirčiams taip lengva, kad kėlinio viduryje teisėjas net nustojo švilpti Barbosai eilinį kartą atsidūrus ant žemės. Atvirai pasakius, po tų kelių nelabai malonių griuvimų, Barbosa nutilo ir nebebuvo toks pastebimas, kaip pačioje kėlinio pradžioje.

Šoblinskas man taip pat pasirodė vertas pagrindinės sudėties. Nors komandoje atsidūrė visai neseniai, žaidė užtikrintai. Tiesa, geriau jam sekėsi pirmam kėliny, kai lakstė aplink Kruojos baudos aikštelę. O kai antram kėlinyje jam teko užimti Leimono vietą, tapo mažumėlę nematomas. Į komandos valdymą iš aikštės centro pretenduoti jis neketino, o gynyboje Leimono neatstojo. Gali būti, kad Leimono išėmimas po pirmo kėlinio ir leido Kruojai antro pradžioje perimti iniciatyvą į savo rankas, nes, kaip pastebėjo, vienas žiūrovas: „žiūrėk, Kruoja visiškai perėmė iš Sūduvos aikštės vidurį“.

Visi kiti atrodė padoriai šiam sezono etapui – kartais klysdavo, tačiau bendras vaizdas buvo visai geras. Kaip minėjau aukščiau – vieninteliai rimtesni klaustukai man kilo dėl Chveduko ir Beniušio. Tik bėda čia ko gero ne juose, o komandos sudėties padiktuotame žaidimo stiliuje. Beniušio, aišku, nepakeisi – juolab, kad labai keistis jam ir fizika neleidžia. Tačiau tiek Beniušis, tiek Lukšys – kad ir kiek mes kartais norėtume juos pakritikuoti – yra tokio lygio puolėjai, kurie bet kokiu atveju Lietuvos čempionate primuš bent po dešimt įvarčių. Nesvarbu, kokioje komandoje žaistų. Tad puolime labiau norėtųsi jiems į kompaniją jauno, greito ir pikto žaidėjo. Taip pat nebūčiau tikras, ar šiam vaidmeniui geriausiai tinka Brokas. Matysim.

O va Chvedukui kažką teks nuspręsti. Pernai jis buvo vienas iš komandos lyderių. Kaip tokiam jaunam žaidėjui – labai geras pasiekimas. Jis per sezoną tapo garantuotu pagrindinės sudėties nariu. Tik va – akivaizdu, kad ir jam, kaip Urbšiui ar Šoblinskui, geriau sekasi priekyje, o ne centre. Galbūt naiviai galvoju, tačiau Chvedukas „playmaker‘io“ poziciją užimt bent pabandyt galėtų. Faktas, kad šiai pozicijai vien įgimto talento bei maksimalios energijos nepakanka. Tačiau, galvoju, tam galima ruoštis ir bent jau mėgint rodyt iniciatyvą. Nes šiandien Karolis blaškėsi aplink centrinį ratą nelabai turėdamas, ką veikti.

Ir dar vienas vardas – Eliošius. Man jau pernai atrodė, kad komanda šį jauną ir talentingą vyrioką per mažai išnaudoja. O juk jis turi galybę privalumų – greitį, staigumą, sugebėjimą vienu truktelėjimu apeiti ir atsiplėšti nuo poros priešiningų ir gerą, stiprų smūgį. Tačiau bent jau šiose rungtynėse jo šonas buvo aktyvus tik fragmentiškai, nes kamuolius žymiai dažniau traukdavo Borovskio valdoma priešinga aikštės pusė.

Pabaiga. Štai tokie buvo mano įspūdžiai, pirmą kartą pamačius Sūduvą gyvai. Nepaisant lygiųjų su varžovu, kurį reikia visada nugalėti (net ir draugiškose rungtynėse), Sūduvos vaizdas mane nuteikė optimistiškai. Tik kažin ar to dabartinio vaizdo pakaks, kad Sūduva galėtų konkuruoti su Žalgiriu bei Ekranu. Ir nors išvadas daryti dar anksti, šių rungtynių išvada gali būti dvilypė ir prieštaringa. Sūduva geriau nei pernai veikia kaip komanda. Tačiau efektyvumo puolant žvėriškai trūksta. Liubšiui yra dar ką veikt.

Reklama

3 Responses to “Draugiškos: Sūduva 0:0 Kruoja”


  1. 1 Tikutaku 2012-02-12 01:50

    Man irgi pasitaikė pirma galimybė matyti Sūduvos žaidimą šiais metais. Galiu tik pritarti ponas pop išsakytoms mintims. Aiškiai matyti, jog trūksta resursų centre – nėra komandoje sraigtelio, kuris užsuktų žaidimą, skirstytų kamuolius ir “darytų žaidimą“. Nežinau, bet kiek pamenu, į tą vietą kažkada bandyta kišti Leimoną, bet jis ne to plano žaidėjas, tad tatai atkrenta. O Chveduko kandidatūra atsižvelgiant į dabartinius resursus gal ir tinkama, bet klausimas: ar jis tai sugebės padaryti? Nes kaip ir minėjo ponas pop, čia vien noro ir prigimtinio talento nepakanka.
    Kraštai, manau, sezono eigoje turėtų susitvarkyti. Tiek Eliošius, tiek Urbšys labiau linkę lįsti labiau į centrą; savo žaidimo stiliumi kažkiek panašūs: gali apeiti varžovus, to nebijo daryti, moka žaisti agresyviai ir apskritai manau, tose pozicijose yra nepakeičiami. Tik gal reiktų patobulinti žaidimą kraštuose ir labiau susižaisti su krašto gynėjais, kurie yra labai tinkami ir manyčiau pakankamai motytuoti tą daryti. Gal šiek tiek drąsiau ir dažniau tai daro Borovskis, bet visi žinom, kad neblogai kamuolį gali pakabinti ir Slavickas (ir tai daro efektyviai).
    Na, o dėl puolėjų, tai aš skeptiškiau esu nusiteikęs. Rodos, jog Beniušis jau nebe tas: trūksta to šarmo ir agresyvumo, kurį jis sugebėdavo įnešti ankščiau. Pritariu, jog trūksta pykčio priekyje ar bent kažkokio akstino, bombos, kuri susprogtų visu savo užtaisu. Taip, Lukšys ir Beniušis sugeba mušti golus, to neužginčysi, bet to agresyvumo ir energijos priekyje gali ir pritrūkti, jei nebus surasta alternatyvų.
    Na, žinoma, realizacija – galvos skausmas. Daug metų. Po Radzės tai ir neatsirado puolėjo, kuris sugebėtų gerai realizuoti progas (nebent Lukjanovas, bet kiek mano galvelė neša, jis kiek kitokio tipo puolėjas, nors galiu klysti, tik faktas, jog tokių veikėjų velnioniškai trūksta).
    Kita vertus, žiūrėsim kaip čia bus, neina daryt kažkokių išankstinių nuostatų daryti neprasidėjus sezonui.

  2. 2 Juozas 2012-02-13 14:26

    Liubsiui reik prisitaikyt prie zaideju, o ne zaidejus pritaikyt prie saves. Tai neleidzia daryti ribotas zaideju pasirinkimas.

  3. 3 suvalk. 2012-02-13 14:31

    Tikrai kol kas mūsiškiams atšipę “butsai“: per pirmas 5 draugiškas tik 5 įvarčiai ir tai 3 iš jų atseikėti “Vigriams“, manieže bene pirmą kartą taip nerezultatyviai pradeda. Bet kokiu atveju A lyga šiemet bus įdomesnė, visai neblogai Šiauliai, o ir ta pati Kruoja atrodo, šios komandos ir nusiteikimą turi taip pat dėl medalių pakovoti. Šeštadienį turėsim progą ir pagrindine sudėtim “Dainavą“ patikrinti, praeitam sezone dzūkai leisdavo mums kaip reikiant rezultatyvumą pasididinti, o anie patys dar ir Buinickį šiemet į “rekrūtus“ Lenkijon, pasirodo, išleidę. Dzūkus, jei keliai tarp Suvalkijos ir Dzūkijos sostinių bus pravažiuojami, tikriausiai ir jų gerbėjų legionas atlydės, tai gal pagaliau ir mūsiškiai sakalai iš žiemos miego atsibus.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,450 hits