Juodoji futbolo knyga

Praeitą savaitę viename dienraštyje šmėkštelėjo įdomi žinutė, kuri, greičiausiai, pralėkė mažai kieno pastebėta. Tai buvo pranešimas apie Pasaulinės profesionalių futbolininkų sąjungos (FIFPro) Rytų Europoje atliktą apklausą apie esmines problemas, su kuriomis futbolo žaidėjai susiduria šiame regione.

Kadangi pranešimas sudomino, pakako minutės paieškos, kad aptikčiau minėtos organizacijos tinklapį, o jame – visą tyrimą, kuris iškalbingai pavadintas Juodąja Knyga (Black Book). Tyrimą (PDF failas) gali parsisiųsti bet kas.  Įdomi yra jau pati organizacija – iš esmės tai yra futbolininkų profsąjunga. Įkurta ji buvo dar 1965 metais ir šiuo metu jungia daugiau nei 50 000 futbolininkų visame pasaulyje. Pas mus šios organizacijos padalinio nėra. Bent jau FIFPro tinklapyje Lietuvos nėra nei tarp narių, nei tarp kadidatų nariais tapti, nei tarp stebėtojų. Bet jei turite kitokių žinių – papasakokite.

Taigi organizacija, besirūpinanti profesiniais futbolininkų reikalais link tyrimo pasuko vedina štai tokios liūdnos tiesos: dauguma žmonių mano, jog profesionaliai žaisti futbolą yra prašmatnus ir gerai apmokamas darbas, apie kurį svajoja milijonai vaikų. Tas yra tiesa kalbant apie turtingiausių Vakarų Europos klubų (su nedidelėm ir keistom geografinėm išimtim) žymiausius žaidėjus. Tačiau šimtų kitų žaidėjų gyvenimas toli gražu ne rožėmis klotas.

Nieko nuostabaus, kad sunkų futbolininko darbą buvo nuspręsta patyrinėti Rytų Europoje. Mes puikiai žinome, kad lietuviškas futbolas yra apverktinoje būklėje, bet dauguma kitų postkomunistinių šalių, netgi turinčių galingesnes lygas ir gilesnes futbolo tradicijas iš esmės kapstosi panašiose bėdose. Atvirai pasakius, paskaičius šį tyrimą, ko gero galima netgi teigti, jog požiūrio į futbolą keistenybės yra rimtesnės ten, kur futbolas žaidžiamas aukštesniu lygiu nei Marijos Žemėje.

O jei pasakius dar atviriau – po to tyrimo netgi paviršutiniško paskaitymo apie juodos mintys ir dar juodesnė neviltis. Mat didesnis pinigų srautas į futbolą šalyse, neturinčiose padorios demokratinės visuomenės tradicijos, įprastines problemas tik pagilina. Korupcija, organizuoto nusikalstamumo aktyvus dalyvavimas ir nežmoniškas požiūris į futbolo darbininkus klesti lyg geriausiomis trąšomis patręštas.  Nuo savęs pridurčiau, kad prie to prisideda ir futbolo pasaulio uždarumas, plaukiantis iš futbolo organizacijų atsakomybės ne savo šalių valdžioms, o tarptautinėms futbolo federacijoms.

Tyrimo taikinyje – dauguma mums gerai žinomų dalykų. Žaidėjų atlyginimo klausimas. Sutartų rugtynių problema. Rasizmas. Ir bendresnio pobūdžio prievarta prieš žaidėjus. Visos šios problemos yra tarpusavyje susiję. Chaotiška atlyginimų politika žaidėjus daro finansiškai nesaugiais. O tai neišvengiamai veda prie gausesnio sutartų rungtynių kiekio, nes algos negaunantis futbolininkas turi kažkaip išgyventi. O jeigu jis abejoja – yra būdų, kuriais suiteresuoti asmenys žaidėjus gali priversti elgtis taip, kaip to reikalauja interesai, su sportu nelabai ką bendro turintys.

Tyrime buvo apklausta 3206 žaidėjai iš Bulgarijos, Kazachstano, Kroatijos, Čekijos, Graikijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Ukrainos ir Vengrijos. Kaip matote, čia nėra nė vienos iš trijų Baltijos respublikų, užtat įtrauktos tokios šalys, kaip Kazachstanas ir Graikija, kurias vadinti Rytų Europa yra gan drąsu. Beje, trys šalys, kurios turėjo tyrime dalyvauti (Malta, Rumunija ir Kipras) buvo išbrauktos, nes iš jų gauta pernelyg mažai atsakymų.

O štai keletas įdomesnių skaičių. Pavyzdžiui, 41,1 % apklaustų žaidėjų teigia, kad jų atlyginimai nėra mokami laiku. Ir daugiau nei 90 % įvardija tą pačią priežastį – pinigų stoka klubų seifuose. Beveik 12 % žaidėjų yra patyrę vienokios ar kitokos prievartos, kurios šaltiniai yra fanai, komandos aministracija ar treneriai. Beveik 12 % žaidėjų yra siūlyta dalyvauti užtikrinant reikalingą rungtynių baigtį, o beveik ketvirtadalis apklautųjų teigė turį žinių, kad jų žaidžiamose lygose vyksta rungtynės, kurių baigtis būna iš anksto sutarta. Pavyzdžiui, Kazachstane trečdalis apklaustų žaidėjų yra gavę pasiūlymų užtikrinti reikalingą rungtynių rezultatą. Panašus skaičius yra ir Graikijoje. Tuo tarpu beveik pusė Rusijoje žaidžiančių žaidėjų sakė žiną, jog šioje lygoje sutartos rungtynės – įprastas dalykas.

Į šio tyrimo duomenis minėtais klausimas kiekvienas galit pasigilint pats – šis dokumentas pilnas lentelių, kuriose suvesti į skaičiukus žaidėjų teiginiai. O kadangi dokumentas yra lengvai pasiekiamas – pasigilinti sunku nebus.

Tačiau dar žiauriau skamba į tyrimą įtraukti konkretūs atvejai, apie kuriuos pasakoja patys žaidėjai. Šiuo atveju, anonimiškumo taisyklė metama į šalį ir kalbinami tik tie, kas išdrįso pasakyti ir savo vardą. Štai juos skaitant plaukai tiesiog šiaušiasi – net ir blogiausiose sąmokslo teorijose tokius dalykus sunku įsivaizduoti. Ypač kai kalba eina apie galingas lygas turinčių šalių futbolinionkus (pavyzdžiui, Rusijos). Sunku patikėti, jog normaliame pasaulyje yra įmanomi tokie dalykai, kai žaidėjas sumušamas (ir ne šiaip apstumdymas, o padaužymas, kuris baigiasi sulaužytais šonkauliais, nosimi ir pan.) jam rungtynių metu einant iš aikštės į rūbinę. Tai nutinka iš stadiono vedančiame tunelyje.

Minėta situacija, nutikusi Rusijos Krasnodaro futbolo klubo žaidėjui Spratakui Gognevui, yra pavaizduota šiame filmuke. Negali sakyti, kad žaidėjas aikštėje elgėsi labai korektiškai, tačiau niuksai, kuriuos jis gavo pakeliui link minėto tunelio yra sunkiai protu suvokiami. Nekalbant apie jų tęsinį tunelyje, kurio šiame filme jau nebėra.

Žodžiu, paskaičius minėtą tyrimą, imi galvoti, kad gal ne taip jau blogai tas lietuviškas futbolas gyvalioja. Mažų mažiausiai, gali sakyti, kad nieko unikalaus ir tik Lietuvai būdingo šiuose reikaluose tikrai nėra. Aišku, gali įtarti ir tai, kad lygoje, kuri net vieningo informacinio tinklapio kol kas neturi, daugelis dalykų vyksta tylomis – jie tiesiog neišplaukia į paviršių.

Pavyzdžiui, nuolat šnekama apie sutartas rungtynes ar papirktus teisėjus, tačiau dar nė vienas atvejis nebuvo įrodytas ir iškeltas į viešumą. Arčiausiai garantuotos tiesos buvo priartėta tik tais laikais, kai vienoje lygoje žaidė keli klubai, kurių artimi santykiai buvo pernelyg akivaizdūs (aišku, turiu omeny FBK ir Šilutę). Apie sutartas rungtynes ir korupciją daugiausiai šnekėjo ponas Romanovas, tačiau į jo kalbas pernelyg daug dėmesio kreipti ko gero nereikėtų, nes panašių sąmokslų jis regi nuolat, tačiau, nors kartais ir pažada duoti „įrodymų“ dar niekada to nėra padaręs. Nei futbole, nei krepšinyje.

Tiesa, pamenu vieną seną atvejį iš tos pačios FBK ir Šilutės reikalų. Kai šių dviejų komandų rungtynės netikėtai baigėsi lygiosiomis, o išlyginamąjį įvartį pelnė čekų legionierius, kurį FBK ir buvo Šilutei „paskolinęs“. Tada ėjo kalbos apie rimtas šnekas su čeku autobuse po rungtynių (nes ir FBK žaidėjai, ir tie, kuriuos FBK buvo paskolinęs Šilutei, į rungtynes keliavo ta pačia transporto priemone). Pamenu, po to nutikimo anas čekas iš Lietuvos dingo gan greitai.

O štai apie viražus atlyginimų srityje visi puikiai žinome, nes praktiškai kiekviename sezone būna komandų, kurios ambicingai čempionatus pradėję, juos užbaigia giliame finansiniame minuse. Akivaizdu, kad tokiu atveju žaidėjų atlyginimai nukenčia pirmieji. Pavyzdžiui, kaip suprantu, neseniai išnykęs Mažeikių futbolo klubas taip ir liko neatsiskaitęs su žaidėjais už praeitą sezoną. Klaustukai keliami ir apie Dainavą, Atlantą ar Taurą (aišku, visa tai vyksta komentarų po straipsniais forma). Vėtros atvejį ar Kastujevo Žalgirio skolas taip pat visi žinome.

Iš minėto tyrimo yra akivaizdu, kad Rytų Europos klubai ir jų vadai atlyginimų srityje daro ką nori. Aišku, gal ir nevertėtų tuo stebėtis – vis tik šiame regione ir versle atlyginimų klausimai dažnai sprendžiami nelabai legaliais būdais ir kaip taisyklė – darbuotojų nenaudai. Todėl pernai Murausko mestelėta frazė apie tai, kad „geriau klubas užims žemesnę vietą, tačiau neturės skolų žaidėjams“ galime drąsiai vertinti kaip vieną progresyviausių pareiškimų Lietuvos futbole per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Va štai taip netikėtai apsiverčia lyg ir atstitiktinio pareiškimo įvertinimas, kai gauni bet šiokį tokį platesnį situacijos vaizdelį.

Beje, minėtame tyrime man gan netikėtas ir naujas buvo vienas iš žaidėjų „baudimo“ būdų. Apie tai, kaip prasikaltęs žaidėjas yra siunčiamas kurį laiką palošti už dublerius visi esame girdėję. Tačiau tyrime yra kalbama apie kitą dalyką – „individualias treniruotes“. Šiuo atveju, „prasikaltęs“ žaidėjas negauna teisės treniruotis su visa komanda, o individualiai yra priverčiamas atlikti specialiai jam duotus nurodymus. Pavyzdžiui, treniruotę gali sudaryti vienišas bėgiojimas aplink stadioną be jokių papildomų užsiėmimų. Panašu, kad šis būdas yra toks gajus, kad tyrimo atlikėjai prievartinių „individualių treniruočių“ klausimą netgi išskiria kaip vieną iš didžiųjų Rytų Europietiško futbolo bruožų.

Štai toks visai įdomus darbelis apie regioną, kurime ir mes visi draugiškai gyvename. Tik toje Rytų Europos dalyje, kur gyvename mes, jokių tyrimų nėra ir susirūpinimas kol kas reiškiamas abstrakčiomis frazėmis bei niekada taip ir nepasiekia realių veiksmų stadijos. Iš kitos pusės – ši tema yra vienas iš efektyviausių „sąmokslo teorijų futbole“ generatorių. Nors realių faktų niekas nepaduoda, užtat spekuliacijų ir spėjimų būna per akis.

Tad pabaigai kviečiu jus šia tema padiskutuoti. Arba bent jau pažerti visokios slaptos informacijos bei paskalų. Tokia jau čia tema – paskalos čia galimos, nes dažniausiai nuo jų ir prasideda realūs veiksmai. Mat kad ir kokia fantastinė sąmokslo teorija bebūtų, joje vis viena yra bent grūdelis tiesos. Todėl ir kviečiu pasidalinti patirtimi, žiniomis ar spėjimais. Kad ir apie tas „indivudualias treniruotes“, apie kurias pas mus kol kas neteko nė žodžio girdėti. O gal yra dar klausimų, kurie nebuvo paliesti nei mano rašte, nei minėtame tyrime? Tik būtų labai gerai, jei nepradėtume diskusijos apie Liutaurą Varanavičių ir LFF, nes viskas čia bus baisiai girdėta ir nuobodu.

Taigi – pirmyn. Čia ko gero bus vienas iš tų retų atvejų, kai blogo autorius pasidažada neištrinti netgi pačių fantastiškiausių, labiausiai neįtikėtinų idėjų. O jis pats liūdnai spėja, kad po kokių penkerių metų vienintelis sąžiningas, švarus ir senąsias tradicijas atitinkantis futbolas bus žaidžiamas Sekmadienio futbolo lygoje. Panašu, kad buvo teisūs tie pirmieji anglų futbolo aristokratai, kurie iš paskutiniųjų priešinosi natūraliam futbolo profesionalėjimui (ir, savaime suprantama, komercialėjimui), teigdami, kad šį žaidimą galima žaisti tik mėgėjiškame lygmenyje. Matysim kuo čia viskas pasibaigs.

Reklama

5 Responses to “Juodoji futbolo knyga”


  1. 1 UCCM 2012-02-14 00:24

    Tik ne čekas, o slovakas buvo Milanas Pastva. Slovakai, atvykę į Lietuvą, apskritai kažkokie keistuoliai, kaip girdėjau. Nesupranta jie, kad mūsų taisyklėmis klubai kartais sužaisti, taip, kaip reikia, o ne taip, kaip gali… Be minėtojo Pastvos dar žalgiryje žaidė tokis Jašurekas – irgi keistuolis…
    O dėl Gognijevo, tai baisiausia yra tai, kad egzekucijoje dalyvavo ne tik šiaip “aistruoliai”, o ir apsauga.

  2. 2 ponas pop 2012-02-14 09:24

    ačiū už pataisymą dėl Pastvos. O iš to video apskritai atrodo, kad pirmiausia Gognijevą užsipuola oficialūs pareigūnai, nes pagal apibrėžimą toje teritorijoje žiūrovų apskritai neturėtų būti

  3. 3 griezhtas 2012-02-14 09:55

    Na jeigu galima rasyt pletkus, tai sklande tokie gandai, kad ekranas iki kokiu 2007 zaidejus pratesti kontraktus motyvavo ir fraze “jei iseisi pas kitus, tai pasirupinsiu, kad busi taip nupjautas, kad baigsis tavo futbolisto karjeros”

  4. 4 Tbx 2012-02-14 11:56

    gandai buvo juk, kad tas ekrano legionierius vartininkas buvo ismestas po rungtyniu su rosenburgu kai namie gavo 4-0. neva jis pardave rungytnes, o apkaltino ji Dusia.. Nors gandai sklande, kad pasidarbavo butent dusia su savenu, kad tos rungtynes baigtusi taip kaip norima.

  5. 5 laurenz 2012-02-14 13:59

    Pirmos namie su Ekranu, visai įdomus startas nusimato :)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,744 hits