Archyvas pagal 2012 kovo

Laukiam: Žalgiris – Sūduva

Istorija. Amžiaus rungtynės artėja. Sūduvos žaidimai su Ekranu, o dar prieš keletą metų ir FBK visada keldavo ypatingas emocijas – nepriklausomai nuo to, kokio stiprumo būdavo pati Sūduva. Nežinau kaip jums, bet man rungtynės su Žalgiriu stovi ant dar aukštesnio emocinės įtampos laiptelio. Galbūt dėl šlovingos šio klubo istorijos. Gal dėl to, kad ankstesniais metais sugrįžimas į Vilniaus Žalgirio stadioną keldavo ypatingus prisiminus ir virpulį. O gal dėl mano paties asmeninio santykio su šiuo klubu.

Yra dar viena, universalesnė priežastis. Taip jau lemdavo čempionato burtai dažną ankstesnį sezoną, kad su Žalgiriu Sūduva lošdavo vienas paskutinių rato rungtynių. Vadinasi – ir vienas paskutinių čempionato rungtynių. Tad ir tos rungtynės neretai būdavo ką nors daugiau ar mažiau lemiančios. O kai rungtynės ką nors lemia – jas visada labiau įsimeni.

Manau, visi, kas tą kartą buvo stadione, prisimins 2005 m. sezono pabaigą, kai Sūduva po 30 metų vėl galėjo užsikabinti bronzos medalius. Sūduvai pakako lygiųjų, tačiau tą kartą purvinoje aikštėje ji laimėjo po nepaprastai įspūdingo Dariaus Maciulevičiaus įvarčio. Buvo ir daugiau reikšmingų rungtynių. Buvo pergalių, buvo ir pralaimėjimų. Netgi lygiųjų pasitaikydavo. Tačiau eilinėmis šių komandų žaidimo tikrai nepavadinsi.

Dar švari Sūduva prieš paskutines 2008 m. sezono rungtynes ir vėlesnis tų rungtynių momentas. 

2012: padėtis A lygoje. Situacija aiški. Kol kas abu klubai – čempionato lyderiai. Nors apie ypatingas lyderystes kalbėt dar ankstoka. Sezonas tik prasidėjo, todėl geriau patylėti, kad paskui neprisišauktum bėdos. Ir kabintis aukso medalių mums dar tikrai nederėtų – kad ir kaip optimistiškai sezoną pradėjo Sūduva. Faktas yra vienas. Kaip ir buvo planuota, yra trys klubai, kurie ir šiais metais bus visa galva geresni už kitus – Ekranas, Žalgiris ir Sūduva. Sūduvos startas gal kiek ir viršijo mūsų įprastinius lūkesčius, o Žalgiris su Ekranu kol kas juda kiek nerangiai, tačiau šiemet dar labiau nei pernai galime būti tikri, kad iš tikro rimto pasipriešinimo šie trys klubai A lygoje nesutiks. Aišku, bus viena kita išimtis – be to neįmanoma. Tačiau Šiauliai su Kruoja, du padoriausi kandidatai prisiglausti prie pagrindinio trejeto kažin ar turės tiek sveikatos, kad iš tikro taptų konkurentais.

Jei norit sekmadienio priešininku pasidomėt išsamiau – štai jums keletas naudingų nuorodų: oficiali Žalgirio svetainė, rungtynių su Banga įrašas, rungtynių su Atlantu santrauka, komentarai bei įrašas ir paskutinių rungtynių su Kruoja – tas pats komplektas.

Pietų IV tribūnos vaizdas pirmose šio sezono rungtynėse (A lygos Facebook profilio foto).  

2012: Žalgiris vs. Sūduva. Apie pakylėtą ir mus džiuginančią Sūduvos sezono pradžią čia jau daug prikalbėta, tad verta pora žodžių tarti apie priešininką. Aš ir vėl mažumą susipažinau su Žalgirio išvaizda. Beje, kaip ir Šiaulių atveju, rungtynes, kurias probėkšmom prasukau, Žalgiris praeitam ture lošė su ta pačia Kruoja. Štai ir gausis taip, kad bežiūrėdamas artimiausius konkurentus pakeliui geriausiai susipažinsiu su Kruojos žaidimu!

Taigi, sakyčiau, Žalgiris aną savaitgalį neblizgėjo. Žaidimas buvo lygus, o pavojingų progų turėjo ir Kruoja. Gal net daugiau. Gal net pavojingesnių. Rungtynių rezultatą nulėmė kvailoka Kruojos vartininko klaida, o ne koks nors ypatingas Žalgirio pranašumas. Tokią komandų lygybę iš esmės rodo ir rungtynių statistika. Kone visi abiejų komandų parametrai yra vienodi.

Daryti kokias nors toli siekiančias išvadas pagal fragmentais pažiūrėtas rungtynes labai teisinga nebūtų, tačiau man Žalgirio žaidimas šiek tiek priminė Ekraną. Komandos jėga jaučiasi, tačiau judesio Žalgiriui dar labai trūksta. Tipiška tų rungtynių situacija aš vadinčiau momentus, kai kokie 5-6 abiejų komandų žaidėjai, susigrūdę keliuose kvadratiniuose metruose aikštės viduryje bando vos ne regbio metodais prastumti kamuolį bent kiek į priekį.

Kaip ir Ekrano atveju, Žalgirio atakoms trūko improvizacijos ir aštrumo. Komanda kartodavo gan panašias schemas, kurios labai dažnai baigdavosi ilgesniu perdavimu į priekį. Tačiau fundamentalus skirtumas nuo Ekrano yra tas, kad Žalgiris priekyje turi rezultatyvųjį škotą. Iš vienos pusės pervertinti šio žaidėjo gal ir nereikėtų – vis tik didžiumą bankių jis sukalė beviltiškai pralaimėjusiam Atlantui. Tačiau faktas yra, kad Elliot‘as yra galingas, talentingas ir A lygos poreikius gerokai viršijantis žaidėjas. Statistika rodo, kad daugumą atakų (beveik pusę) Žalgiris rengdavo aikštės viduriu – kaip sykis dėl to, kad daugumoje atakų kamuolys eidavo būtent škotui.

Calum Elliot ką tik įmušė savo pirmąjį lietuvišką įvartį Gargždų Bangai. Nuotrauka – iš A lygos Facebook profilio. 

Pabandykime nupiešti šio škoto portretą (beje, Žalgiris ką tik įmetė pokalbį su Elliotu, kurį atliko škotų laikraštis). Jis yra gan aukštas ir labai tvirtas. Toks didelis, matomas žaidėjas. Konkretus britiško stiliaus futbolininko pavyzdys. Tokio lengvai nenustumsi ir kamuolio iš jo taip lengvai neiškrapštysi. Man jis šiek tiek priminė pernai Žalgiryje lošusį Deividą Matulevičių. Tačiau, nepaisant savo parametrų, Elliot‘as yra pakankamai greitas. Arba – itin gerai poziciją aikštėje mokantis užsiimti žaidėjas, kuris priešininkus pralenkia ne tiek greičiu, kiek atsidurdamas geresniame už juos aikštės taške.

Kitas fundamentalus Elliot‘o privalumas – staigus, labai stiprus ir tikslus smūgis bei išskirtinis noras tą savo smūgį panaudoti atsiradus bent mažiausiai galimybei. Jis muša kai tik gali ir nelabai kreipia dėmesio į tai, kiek toli nuo vartų žaidžia. O kad smūgiai stiprūs ir tikslūs, vartininkui būna bėdos. Juolab, kad mušdamas staigiai ir pro priešininko gynėjus, taip jis nuo vartininko tarsi paslepia smūgio momentą. Mūsiškis Eliošius kartais taip mėgsta sužaist – truktelėt staigiai link vartų, per pusmetrį atsiplėšt nuo gynėjo ir iškart smūgiuot. Atvirai pasakius, Eliošius šį savo sugebėjimą galėtų dažniau praktikuoti, nes smūgį šis vaikinas taip pat turi puikų.

Visa tai turint omeny, Sūduvai teks išspręsti keletą gynybinio pobūdžio klausimų. Apie mūsų komandos bėdas gynyboje jau kalbėta, tačiau prie anksčiau minėtų aš dar prikabinčiau vieną vagoną. Sūduvos gynėjams kartais labai nepasiseka išgaudyt priešininkus savo baudos aikštėlėje. Tačiau bėdos kyla dar anksčiau. Jei aikštės viduryje Sūduva mėgsta priešininką kaip reikiant paspausti, dengti iš labai arti ir kartais ant pražangos ribos (vaizdingai tariant, ant  geltonos kortelės ribos), tai kuo priešininkas arčiau vartų, tuo, ypač krašto gynėjai, jam daugiau erdvės palieka. Jie atsitraukia 2-3 metrus ir taip atima norą priešininkui veržtis. Taip jau yra – dengiant iš labai arti dvikovos baigtis kartais būna neprognozuojama. Tačiau, kai palieki pora laisvų metrų žaidėjui netoli savo baudos aikštelės, sudarai jam puikias sąlygas kelti kamuolį link vartų. Arba – link škoto Elliot‘o. Galų gale, ir su pačiu škotu taip žaisti yra labai pavojinga, nes jis kelia grėsmę ir būdamas už baudos aikštelės ribų. Tad nuo to, kaip kibiai Sūduvos žaidėjai „bičiuliausis“ su Žalgirio saugais savo aikštės pusėje ko gero nemaža dalimi priklausys ir pavojaus lygis prie Sūduvos vartų.

Beje, buvęs Sūduvos vartininkas Vitkauskas Žalgiryje vis dar sėdi ant suolo. Ir, sprendžiant iš to, kaip su Kruoja sužaidė kitas Sūduvoje šiokią tokią atkarpą praleidęs vartininkas Rapalis, artimiausiu metu Vitkausku pagrindinė sudėtis dar nesišviečia.

Tuo tarpu pačios Sūduvos sudėtis yra panankamai nuspėjama. Kažin ar ji labai keisis nuo to, ką iki šiol matydavome. Iš esmės Sūduvos treneris per kiekvienas rungtynes pilnai išnaudoja visas rimtąsias pajėgas, kurias šiuo metu turi. Vienintelės išimtys buvo Urba su Ekranu, aikštėje pasirodęs jau per papildomą rungtynių laiką ir Brokas, kuriam pora minučių buvo suteikta žaidžiant su Tauru. Apie kokias nors ligas ar traumas kol kas negirdėt, tad keisti žaidėjų komplekto nėra jokios priežasties.

Beje, nežinau ar visi pastebėjote, tačiau mūsų škotas, Craig Thomson, buvo išrinktas antro turo gražiausio įvarčio autoriumi, gerokai pralenkęs Žalgirio škotą Calum Elliot ir Andrių Bartkų iš Šiaulių. Tiesa, reikia nepamiršti ir to, kad pirmojo turi gražiausią įvartį atliko būtent Calum Elliot, nežymiai balsavime pralenkęs mūsiškį Rafaelį Ledesmą. Tuo tarpu tarp trečiojo turų kandidatų nėra nei Žalgirio, nei Sūduvos futbolininkų. Palinkėkime ir komandoms, ir sau patiems, kad ketvirtame ture trečio turo išimtis nepasikartotų. O jei kas nors dar nebalsavot už trečią turą – galit tai padaryti čia.

Rungtynės – kas bus? Mes galim daug kalbėti apie tai, kad Sūduva čempionatą pradėjo smagiau, o Žalgiris kol kas dar neįsibėgėjo ir savo tikrojo veido neatrado. Mes galim skaičiuot, kiek Sūduva šiuo metu už Žalgirį atrodo geriau. Taip pat mes galim svarstyt, kokios įtakos turės Sūduvos žaidimui dar viena dirbtinės dangos aikštė lauke. Nepaisant pagyrų naujos kartos dangoms, Žalgirio rungtynėse su Kruoja buvo nemažai beviltiškų slydinėjimų. Aikštės kokybė nuo oro tikrai priklausys – o juk kol kas sekmadieniui prognozuoja tik pora laipsnių šilumos bei lietų, sniegą, šlapdribą ir visokias kitokas bjaurastis.

Taigi, diskutuoti galim iki begalybės. Tačiau visos šios diskusijos yra beprasmės. Nes kai lošia Sūduva ir Žalgiris jokie praeito turo pasiekimai ar nesėkmės nustoja galioję. Viskas nustoja galioti. Lieka dvi panašaus pajėgumo komandos, kurios pliekiasi iš paskutiniųjų dėl pergalės. Nes pergalės vertė didžiulė – tiek emocine, tiek funckine, taškų prasme. Iš esmės, galim drąsiai į šias rungtynes žiūrėti, kaip į pirmąsias sezone, kai dar nėra jokio komandų pasiskirstymo lentelėje, o jokių „sėkmingų“ ir „nelabai sėkmingų“ sezono pradžių.

Tačiau ši dvikova įdomi ir iš artimiausių rungtynių perspektyvos žvelgiant. Juk Sūduva su Žalgiriu per balandį susitiks net tris kartus. A lygoje ir dukart LFF taurės pusfinalyje. Tad abi komandos turės pakankamai laiko viena kitą pastudijuoti ir pakeliui atrasti kokių nors naujų, netikėtų sprendimų.

Žiūrovai autobusu. Apie tai jau buvo rašyta ir čia, ir Sūduvos sakalų svetainėse. Šią naujieną jau pasikabino ir oficialioji Sūduva. Bet pasikartoti verta, nes įvykis neeilinis. Taigi, štai jums jau girdėta litanija. Sūduvos Sakalai origanizuoja autobusą, kuris kiekvieną norintį nugabens iš Marijampolės Vilniun ir parveš atgal. Šitą malonumą aš aktyviai rekomenduoju – tai yra mūsuose gan reta patirtis. Bandykit šį sekmadienį, nes kito karto gali ir nebūti! Jei apsispręsit – informacijos ieškokit Sūduvos svetainėje ir pas Sūduvos sakalus.

O tie, kas nuspręs šį savaitgalį Vilniuje ekskursiją pasidaryti savarankiškai, svarbiausia yra nepamiršti, kad rungtynių laikas keitėsi ir dabar jau visi atsakingi šaltiniai pranešė, kad JOS PRASIDĖS 16 VALANDĄ.

Reklama

A lygos Facebook‘o naujienos

Kiek daugiau nei prieš mėnesį suskaičiavau A lygos klubų Facebook‘o profilio gerbėjus ir sudariau lentelę. Tada čempionatas dar nebuvo prasidėjęs. O va šiandien šovė į galvą mintis patikrinti, kas per tą mėnesį nutiko. Tai suskaičiavau iš naujo.

Išvada – nieko baisiai ypatingo per tą mėnesį neįvyko. Nepaisant to, kad čempionatas prasidėjo ir informacine prasme jis yra tirštas kaip niekad, visų profilių gerbėjų skaičius augo – vienų klubų daugiau, kitų – mažiau, tačiau neįpatingai gausiai. Daugiausiai paaugo Žalgirio gerbėjų kiekis – tačiau Žalgiris darė augimą skatinančių judesių (kai jų skaičius ėmė artėti prie 5 000). Turint tai omeny, galima būtų sakyt, kad ypatingai didelio efekto tie veiksmai neturėjo, nes Ekrano augimą Žalgiris pralenkė tik 30 galvų. Atvirai pasakius, tikėjausi didesnio augimo, bet yra kaip yra. O gal kone kiekvienas klubas turi tiek gerbėjų Facebook‘o profilyje, kiek jų šią akimirką realiai ir yra. Taip sakant, šuliniai išsemti.

Teoriškai galvojant, didžiausią augimo galimybę turi REO, nes vilniečiai šį klubą normaliai galėjo atrasti tik šiemet. Stebint gerbėjų skaičiaus augimą, galima spėti, kad bent jau Kruoją REO greitu laiku turėtų pasivyti. O pačioje klubų lentelėje įvyko tik vienas pokytis – Šiauliai nežymiai aplenkė Bangą.

Tuo tarpu didžiausia naujiena – Atlanto profilis, kurio prieš mėnesį aptikti nepavyko. Kaip supratau iš profilyje pateikiamų žinučių ir jų stiliaus, šį profilį operuoja ne pats klubas, o jo gerbėjai (panašus atvejis į tą, kuris buvo su Mažeikiais). Kaip bebūtų, smagu, kad nebeliko A lygoje klubų be šio informacinio įnagio. Tokia štai trumpa apžvalgėlė, o dabar – lentelės. 

Vasario 22 d. skaičiai:

1: Ekranas: 5756 gerbėjai

2: Žalgiris: 4815 gerbėjai

3: Sūduva: 2199 gerbėjai

4: Banga: 1760 gerbėjų

5: Šiauliai: 1715 gerbėjai

6: Tauras: 1327 gerbėjai

7: Dainava: 1325 gerbėjai

8: Kruoja: 460 gerbėjų

9: REO: 235 gerbėjai

10: Atlantas – apskritai neturi profilio.

Kovo 28 d. skaičiai:

1: Ekranas: 5 923 gerbėjai (+167)

2: Žalgiris: 5 012 gerbėjai (+197)

3: Sūduva: 2 352 gerbėjai (+153)

4: Šiauliai: 1 875 gerbėjai (+160)

5: Banga: 1 849 gerbėjai (+89)

6: Tauras: 1 448 gerbėjai (+121)

7: Dainava: 1 405 gerbėjai (+80)

8: Kruoja: 507 gerbėjai (+47)

9: REO: 343 gerbėjai (+108)

10: Atlantas: 104 gerbėjai (+104)

Sakalai ir kiti reikalai

Iki didžiojo sekmadienio liko dar keletas dienų – pats laikas suvesti keletą informacinių galų.

Pradėti norėjau nuo Sūduvos Sakalų, kurie šį sezoną labai energingai kruta. Apie tai ir norėjau tamstas painformuoti, nes, įtariu ne visi šį Sakalų krutėjimui pakankamai gerai pastebėjote.

Sakalai I. Visų pirma Sakalai mus labai netikėtai nudžiugino keliais kokybiškais pokalbiais su komandos nariais. Tikiuosi, visi skaitėt interviu su Audriumi Ramonu ir Povilu Valinčiumi. Jei ne – galite tai laisvai padaryti Sakalų svetainėje. Pokalbius rengusi Judita nusipelno tik nuolankios padėkos pastangas ir pagyrų už kokybę. Aišku, geriausias šio darbo įvertinimas buvo tas, kad pokalbį su Valinčiumi naudojo ir kiti internetinės informacijos apie Lietuvos futbolą šaltiniai.

Sakalai II. Tačiau yra antras, dar svarbesnis dalykas. Ogi Sūduvos Sakalų profilis Facebook‘e. Sprendžiant iš to, kiek jis turi gerbėjų, dar ne visi Sūduvos mylėtojai suprato šio profilio reikšmę. Šiuo metu Sakalų profilis yra efektyviausia vieta pakankamai operatyviai susirinkti visą nuolat besikeičiančią informaciją apie Sūduvą ir su ja susijusias naujienas. Kol kas Sakalų profilis šiuo parametru lenkia net ir oficialų Sūduvos profilį. Galbūt šis santykis ateityje ir pasikeis (ir ačiū dievui, kad jis pasikeistų, o Sakalai galėtų daugiau jėgų skirti savos veiklos vystymui), tačiau kol kas šį profilį savo puslapių sąraše turėti verta. Sutaupysit laiko. Beje, Sakalų profilį galima matyti ir neprisiregistravus Facebook sistemoje – tam dedu linką savo bloge. Jį rasite dešinėje pusėje, šalia visų nuorodų.

Sakalai III. Na ir trečias – tačiau ne mažiau svarbus ir dar aktualesnis dalykas. Kas buvo šeštadienį manieže girdėjo, o kas ne – gal ir nepastebėjot. Esmė ta, kad šio sekmadienio rungtynėms su Žalgiriu Vilniuje Sakalai organizuoja autobusą, kuris jus gali nugabenti iš Marijampolės į Vilnių pažiūrėti rungtynių, o paskui – parvežti atgal. Pagirtina iniciatyva – net jei mano manymu tokia logistika pats klubas turėtų užsiimti. Visą informaciją (telefonai, išvykimo laikas, kaina ir t.t.) galite rasti Sūduvos Sakalų svetainėje. Ką gi – puikus dalykas! Naudokitės proga, nes jei ši kelionė nusiseks, gal Sakalai nepatingės ir į kitas svarbias rungtynes marijampoliečių pavežiot! Ir jei vieną dieną gausis ne vienas, o kokie keturi-penki autobusai (kas, sakyčiau, yra visai įmanoma) – tai visi akimirkai pasijusim lyg Sūduva ne Lietuvoje loštų, o kokioje padorioje lygoje! Beje, pasikeitė rungtynių su Žalgiriu laikas – tai jau dabar galite pradėti žymėtis, kad jos įvyks ne 15, o 16 valandą.

Knyga. Toliau. Žmonės kalba, kad dar ne visi Knygos egzemplioriai parduoti. Mane šis faktas stebina – tiražas nebuvo toks didelis, kad būčiau pamanęs, jog beprotiški Marijampolės ir aplinkinių miestelių futbolo gerbėjai neišsinešios šio veikalo lyg poilsiautojai čeburėkų prie Baltijos jūros! Deja, ir vėl Marijampolė mane nustebino. Kad ir kaip būtų keista – Knygos dar likę apie 100 vienetų. Tai dar kartą priminsiu. Čia jums ne eilinis Malūko detektyvas – Knyga tokia viena ir daugiau kažko panašaus artimiausius dešimt (jei ne dvidešimt) metų nesulauksim. Tai yra vienintelis informacijos apie mūsų mylimą klubą šaltinis, kuris bet kam viešai yra prieinamas. Bent jau kol kas. O kai neliks to 100 egzempliorių – ji iškart pavirs bibliografine retenybe. Kaip ir Jono Rudžiansko knygutė, išleista daugiau nei prieš dešimtmetį.

Be to, turėkite omeny, nuo mūsų visų požiūrio į šį leidinį smarkiai priklauso ir tai, ką galėtume tikėtis iš klubo gaut artimiausioje ateityje. Nes jei Marijampolė nesugeba išpirkt kelių šimtų egzempliorių visai padorios knygos, kurioje kone šimtas miesto futbolo metų nubraižyta – tai gal Marijampolei apskritai nieko nereikia? Na, aš klubo ir knygos leidėjų vietoje taip pagalvočiau. Jei vis tik nuspręsite ją įsigyti, informacijos ieškokite čia.

Post Scriptum. Šiek tiek istorinės medžiagos ir link manęs pajudėjo. Čia kalbu apie praeitą savaitę viešai pareikštą kvietimą pasidalinti su manimi (o kartu ir su visais jumis) dalykėliais iš Sūduvos istorijos. Tiems, kas davė medžiagos nusikopijuoti arba pažadėjo duoti – ačiū. O tie, kas visokio gero turit, nedvejokit – tokie dalykai vertingi tampa tik tuomet, kai yra ir kitiems bendraminčiams prieinami.

3: SŪDUVA 4:1 ŠIAULIAI

Po audringos savaitės grįžtam prie kasdienių reikalų – lietuviško čempionato. O kad tas čempionatas šiemet ypatingai įkvepiantis (bent jau mums), tai ir grįžti prie tokios kasdienybės yra smagu. Orkestro ir šokėjų šį kartą nebuvo, bet VIP tribūna liko tokia pat didelė ir tiek pat mažai užpildyta. Nors… gal ir nieko ta tribūna – veiksmas iš esmės persikėlė į priešingą maniežo pusę, tad filmuotam vaizde turėtų susidaryti įspūdis, kad žiūrovų yra daugiau nei iš tikro. Tačiau tribūną nuo aikšės saugantį tinklą maniežo prižiūrėtojai galėtų ir nukabinti – jokios ypatingos funkcijos jis neatlieka, o žiūrėti trukdo. Bet visa tai – smulkmenos.

O esmė yra ta, kad Sūduva toliau išlaiko čempionato pradžioje pačiuptą žaidimo stilių ir masyvų futbolą, kuriam A lygoje kol kas niekas nesugebėjo pasipriešint. Kol kas Sūduva yra monstras, kuris jau pradeda šiek tiek priminti FBK savo žydėjimo laikais, kai be didelio vargo nukalinėjo visas iš eilės čempionate lošusias komandas. Juokai juokais, tačiau tokia Sūduvos pradžia visus mus nustebino. Manau, niekas nesitikėjo tokio kokybiško ir gražaus žaidimo. Niekas nelaukė, kad komanda taip loš nuo pirmųjų rungtynių. Ir, spėju, dauguma mūsų slapčiomis drebam – kada gi nutiks pirmas kluptelėjimas, kada baigsis ši euforija, kada komanda smigs į sau įprastą žaidimo krizę? Manau, žaidėjai dėl tokių minčių pykti neturėtų – per paskutinius dešimt metų Sūduvos pakilimai sezono metu visada būdavo laikini. Visada sukeldavo gal kiek per ankstyvų vilčių, o tada (kaip sykis dėl to paties) – dvigubai skaudesnio nusivylimo. Tad mes dar nemokame tikėtis, kad toks tornadinis žaidimas, kokį Sūduva lošia šiandien, gali trukti didesnę sezono dalį (o gal net visą sezoną?) ir atnešti kokį nors neįtikėtinai naują komandos pasiekimą.

Rungtynės. Taigi, Sūduva ir vėl laimėjo. Ir vėl mušė krūvą įvarčių – kol kas komandos vidutiniškai per rungtynes įmušamų įvarčių skaičius viršija 3,5. Žalgirio skaičius bus panašus, tačiau Žalgirio skaičių padarė rungtynės su Atlantu ir škotas, kuris kol kas yra ryškiai rezultatyviausias lygos žaidėjas. Ir jei Žalgiris škoto asmenyje turi vieną ryškesnių šio sezono legionierių, tai Sūduva pasižymėjo kita mums malonia keistenybe: po trijų turų Sūduvoje yra lygiai 10 žaidėjų, kurie jau pelnė bent po įvartį (du įridenti pavyko tik Beniušiui). Panašu, kad Sūduva lošia lyg kokie pioneriai, vadovaudamiesi principu: „įmuši pats ir užleidi vietą draugui“. Juokai juokais, tačiau toks didelis įvarčius pelniusių žaidėjų būrys rodo ne tiek tų konkrečių žaidėjų puolėjiškus sugebėjimus, kiek neprognozuojamai įvairų Sūduvos puolimą, kai į smūgiui patogią padėtį gali būti išvedamas bet kas.

Rungtynes galėtume suskirstyti į tris kėlinius. Pirmas 20 minučių Šiauliai lošė energingiau ir valdė aikštę. Tačiau nieko ypatingai pavojingo prie Sūduvos vartų nesukurė. Tuomet Sūduva užmetė malkų ir vaizdelis aikštėje totaliai pasikeitė. Kitas 40 minučių lošė dvi skirtingos komandos – viena galinga, žaidžianti greitai, įvairiai, efektyviai, gražiai ir nuolat improvizuojanti. Ir pasimetusi komanda, kuri iš paskutiniųjų bando nepraleisti įvarčio. Šiaulių gynyba subyrėjo ir tai baigėsi trimis Sūduvos įvarčiais bei dar kokiom trim šimtaprocentinėm progom. Tačiau, kai antro kėlinio pradžios spaudimas baigėsi Urbšio įvarčiu, mūsų komanda atsipalaidavo. Būtent – atsipalaidavo. Nesustojo, nesulindo į gynybą, o tiesiog atleido vadžias, nes atrodė, kad viskas šiose rungtynėse jau padaryta. Šiauliai, taip pat turbūt pagalvoję, jog viskas šiandien yra aišku, nusiramino ir grįžo prie pirmo kėlinio pradžios žaidimo. Sūduva vėl atidavė aikštę ir perėjo prie „ginamės ir kontratakuojam“ schemos.

Pirmaujant trimis įvarčiais su silpnesniu varžovu prarasti rungtynes sunku, tačiau bent jau man tos paskutinės 20 minučių nebuvo ramios. Šiauliai įmušė tik vieną įvartį (ir tą iš baudos smūgio), tačiau turėjo dar bent dvi 120 proc. vertės progas. Vienu atveju nuo vartų linijos kamuolį atmušė Borovskis, kitu atveju iš poros metrų galva mušęs Rimavičius pataikė tiesiai ten, kur vartuose stovėjo Bartkus. Kai Sūduva vėl spustelėdavo gazą, Šiauliams gynyboje tapdavo riesta, tačiau ketvirtojo įvarčio teko gerokai palaukti. O tada jau iš tikro viskas tapo visiškai aišku ir likusios kelios minutės praėjo ramiai lošiant kvadratą.

Komanda. Rungtynes Sūduva pradėjo ta sudėtimi, kurią ir buvo galima nuspėti. Klasikinis gynėjų sąstatas ir Beniušis puolime. Urbšys su Eliošiumi kraštuose, Ledesma, Šoblinskas ir Leimonas centre. Įdomesnių variacijų nutiko antram kėliny, kai prasidėjo keitimai. Urbšio pakeitimas Thomsonu komandos schemos aikštėje dar nepakeitė. Tačiau, kai po trijų minučių vietoj Beniušio pasirodė Chvedukas, Ledesma buvo pastumtas į puolėjo vietą. Po 15 minučių Liubšys pasielgė dar netikėčiau. Nors tuo metu atrodė, kad labiau reikia rūpintis gynyba, o ne puolimu, jis vietoj Leimono į aikštę metė Lukšį. Tuomet Chvedukas stojo į Leimono vietą, o Ledesma atsitraukė, užleisdamas teritoriją Lukšiui. Šitas eksperimentas davė rezultatą – žaidimas mažumą išsilygino, Lukšys savo progos įvarčiui taip pat sulaukė. Galim paplot treneriui už įrodymą, kad lošiant su silpnesne komanda – geriausia gynyba ir yra puolimas.

Vienas įdomus dalykas, kuris būdingas Sūduvai visose trijose šio sezono rungtynėse yra tai, kad visa komanda lošia vienodai gerai. Nėra Sūduvoje aiškių, ryškių, šimtaprocentinių lyderių, nėra ir žaidėjų, kurie savo prasta forma ir nesėkmingai veiksmais aiškiai iškristų iš žaidimo. Atvirai pasakius, geriausią rungtynių žaidėją išrinkti būtų labai sunku tiek žaidžiant su Ekranu, tiek su Tauru ar Šiauliais. Šioje vietoje lygiai taip pat būtų galima prisiminti ir tuos 10 žaidėjų, kurie Sūduvoje jau yra pelnę bent po įvartį.

Ledesma: “o dabar bus taip!“

Žaidėjai. Nors šiais metais Sūduva gerai dirba kaip komanda, tačiau tą rungtynių dalį, kai Sūduva valdė aikštę ir žaidimą bei mušė savo tris įvarčius, būtų galima pavadinti „Ledesma šou“. Nesinori šio žaidėjo pervertinti, tačiau jo įtaka Sūduvos žaidimui jau dabar yra didelė.

Ledesma, kaip ir buvo galima tikėtis, kol kas žaidžia pasivaikščiodamas. Pernelyg nesiplėšo, dėl abejotinų kamuolių nekovoja, gynyboje praktiškai nedalyvauja. Tačiau kaskart kai gauna kamuolį, įtampa ima kilti lyg ant mielių. Viena, brazilas kaip taisyklė sutraukia po du-tris priešininko gynėjus, o tai suteikia daugiau laisvės kolegoms. Antra, nepaisant jį spaudžiančių priešininkų kiekio, Ledesma laimi praktiškai visas dvikovas (tiksliau jas reikėtų vadinti „trikovomis“ ir „keturkovomis“) ir perdavimą sugeba atiduot.

Šiose situacijose jį stebėti yra nepaprastai įdomu. Atrodo, kad brazilas vos vos juda, lyg koks pūkelis, žemės kojomis nesiekdamas. Jis neatlieka milijardo Oskaro vertų klaidinančių judesių, kuriuos Pietų Amerikos žaidėjai išpopuliarino visame pasaulyje. Kiek suprantu (nors nesu tuo iki galo tikras), Ledesmos receptas yra keletas mikrojudesių, padedančių jam išsaugoti kamuolį (nes priešininkai kaip sykis laukia kažkokio stebuklo), o tada netikėtas, gan švelnus, trumpas, tačiau staigus greičio padidinimas, po kurio iš tikro kažkokiu stebuklingu būdu gynėjai lieka jam už nugaros.

Ir net jei Ledesma nėra tas žaidėjas, kuris aikštėje su kamuoliu praleidžia daugiausia laiko, jis priešininkui yra nuolatinis „aukštos įtampos“ šaltinis. Nuo Ledesmos gynėjai negali nuleist akių, o kadangi jis labai išraiškingai dirba iš kolegų prašydamas kamuolio ir tiek pat artistiškai besiruošdamas jį priimti, aikštėje tampa tuo vizualiu faktoriumi, kuris kitiems žaidėjams, ypač lošiantiems kraštuose, leidžia likti laisviems, tarsi pasislėpti už Ledesmos „spektaklio“. Vien ko vertas antro kėlinio pabaigoje brazilo atliktas numeris „laukiu ant nuošalės linijos ir esu pasiruošęs bėgti link vartų“ – kai jis atsistojo į startinę bėgiko poziciją ir vis atsisukdamas atgal, rankomis prašė mesti kamuolį būtent jam. Faktas, kad toks nelietuviškai intensyvus žaidėjo elgesys be kamuolio klaidina ir trikdo priešininko gynybą. Šeštadienį Ledesmai savo įvarčio įmušti, nors progą turėjo puikią. Tačiau eilinį rezultatyvų perdavimą jis į savo sąskaitą įsirašė. O ir Sūduvos žaidimo pokytis pirmo kėlinio viduryje nutiko po to, kai Ledesma elegantišku stiliumi laimėjo keletą anksčiau aprašytų susirėmimų – kai vienas, lydimas maniežo plojimų, susitvarkydavo su keliais priešininkais ir pradėda pavojingą ataką.

Craig Thomson baletas. 

Taip, Liubšys buvo teisus sakydamas, kad Ledesma vienas gali nulemti rungtynių baigtį. Tačiau mus labiausiai turėtų džiuginti tai, kad Ledesma – nėra vienintelis Sūduvos koziris. Futbolas toks žaidimas, kad vieno žaidėjo, kad ir koks tobulas jis būtų, čia niekada nepakanka. O Sūduva šiemet visų pirma stipri kaip komanda. Todėl ir sunku nuspręsti, kas buvo vienų ar kitų rungtynių „didvyris“.

Žaidimas. Komanda lošia galvotą, tikslų ir greitą kombinacinį futbolą. Šį kartą nebuvo įmušta įvarčių, kurie patektų į geriausių turo įvarčių trejetuką (kaip buvo I ir II turuose), tačiau visi įvarčiai buvo „įžaisti“ – visi krito po gudrių ir greitų kombinacijų, kurios tiksliai išvesdavo paskutinį žaidėją į smūgiui patogią poziciją. Tikslumas paskutinėse atakos stadijose ypatingai džiugina, nes tai, sakyčiau, yra chroniška ir labai sunkiai išgydoma lietuviško futbolo liga. Štai Šiauliams būtent tai trukdo atrodyti galingiau – minties ir jų žaidime yra, tačiau kai didesnė dalis minčių baigiasi netiksliais paskutiniais pasais, krenta ne tik žiūrovų, bet ir pačios komanos entuziazmas.

Tuo tarpu aš drįsčiau teigti, kad Sūduva per trejas rungtynes peršoko į visiškai kitą lygmenį, kuris ne tik Sūduvos istorijoje niekada nebuvo pasiektas (nebent kartais išprovokuotas ypatingo komandos nusiteikimo konkrečioms rungtynėms), bet ir Lietuvos futbole yra pastebimas velniškai retai.

Sūduva pradėjo lošti su įkvėpimu, atsipalaidavusi, ne tik iš pareigos, bet ir dėl malonumo. Komanda labai daug improvizuoja ir ne tik „dirba“, bet ir kuria puikų reginį žiūrovams. Ir jei lošiant su Ekranu žaidimo grožis ėjo iš greitai ir tiksliai atliekamų žaidimo schemų, jei žaidžiant su Tauru tik Ledesma krėtė žiūrovams taip patinakčius futbolo triukus, tai trečiose rungtynėse ir kiti žaidėjai pradėjo rūpintis ne tik žaidimo efektyvumu, bet ir efektingumu.

Šią mintį perteikti ir įrodyti nėra lengva, tačiau aš tokiame Sūduvos žaidimo stiliaus pokytyje matau ypatingą vertę. Mano manymu, šioje vietoje gimsta ir pradeda formuotis nugalėtojo psichologija. O reikšminga yra tas, kad tai tampa bendru komandos bruožu, o ne vieno ar kito lyderio įkvepiančių veiksmų priežastimi.

Tik nugalėtojai gali improvizuoti efektyviai (o ne tik efektingai), o žaisdami gražiai nepamiršti esminio futbolo komandos tikslo – mušti įvarčius bei laimėti. Svarbiausia čia yra tas, kad dauguma net ir Lietuvos  A lygos žaidėjų pakankamai gerai atlieka bazinius futbolininko veiksmus, tačiau jiems trūksta tikro pasitikėjimo savimi ir komanda. O kai to nėra, stengiamasi žaisti paprastai ir praktiškai, kas, žvelgiant iš šiuolaikinio futbolo perspektyvos, yra primityvumo sinonimas.

Komanda, kuri įgauna tikro pasitikėjimo, tampa iškart galva aukštesnė už konkurentus. Viena, jos elgesį aikštėje yra labai sunku nuspėti (nes veiksmus valdo improvizacija). Antra, toks žaidimas visada užkuria žiūrovus, kurie komandos energiją papildo savo entuziazmu. O trečia – stebuklas yra tame, kad taip žaidžiančioje komandoje kiekvienas sėkmingas veiksmas po truputį toliau augina pasitikėjimą ir įkvėpimą.

Paprastai tariant – kuo daugiau įkvėpimo ir pasitikėjimo, tuo geriau žaidėjas atlieka elementarius futbolo veiksmus. Kuo geriau jis juos atlieka – tuo daugiau komanda nuveikia aikštėje ir tuo labiau užkuria žiūrovus. Kuo daugiau komanda nuveikia aikštėje – tuo daugiau įgauna pasitikėjimo.

Tad gali burbėt sau po nosim dėl Urbšio „nebrandumo“ – kad jis nusivilko marškinėlius ir gavo geltoną kortelę, tačiau man tas momentas buvo vienas geriausių per visas rungtynes. Jis buvo viena iš ką tik aptartų akimirkų. Bendrame žaidimo kontekste toks žaidėjo elgesys atrodė natūralus – tai buvo išraiška užsidegimo, kuris tuo metu valdė komandos žaidimą. Būtent – ne tik Andriaus Urbšio, bet ir visos komandos. Ar toks Urbšio šou augina komandos pasitikėjimą? Be abejo, nes tik nugalėtojas gali sau leist tokią prabangą – sąmoningai gaut nuobaudą už tokį nepraktišką dalyką, kaip džiaugsmą po įmušto įvarčio. Beje, Eliošiaus spotaniškas „pasisveikinimas“ su Sūduvos sakalais po pirmame kėlinyje įmušto įvarčio yra iš tos pačios kategorijos veiksmų.

Andriaus Urbšio numeris. Dešimt balų. 

Žmonės, kurie buvo manieže – jau pradėjo gaudyti komandos emocinį bei psichologinį iššūkį. Maniežas (nors ir labai norėtųsi sakyti „stadionas“, bet to dar teks palaukti) jau pradeda pastebėti ir įvertinti kiekvieną gražesnį, efektingesnį veiksmą aikštėje, jų laukia ir tuo skatina tokius veiksmus praktikuoti toliau.

Trūkumas. Sūduva žaidžia puikiai, tačiau vienas dalykas kol kas neramina. Nors turime tą pačią gynėjų komandą kaip pernai ir žymiai daugiau bei efektyviau dirbnančius saugus (kas lyg ir reikštų, kad gynėjai galėtų mažiau dalyvauti puolimo veiksmuose), gynyboje rimtų bėdų nutinka kiekvienose rungtynėse. Aišku, jei Sūduva ir toliau muš po 3-4 įvarčius kiekvienam ture, tai skyles gynyboje galėsime pamiršti, tačiau kol kas apie tai pakalbėti verta.

Nieko nuostabaus, kad ir gerai žaidžianti komanda per rungtynes padaro gynyboje klaidų ar praleidžia įvarčių. Be to net Barselona žaisti nesugeba. Tačiau neramina tai, kad dauguma Sūduvos klaidų gynyboje yra lygiai tokios pat visose trijose rungtynėse. Pirmieji du Sūduvos įvarčiai buvo praleisti po įdentiškų klaidų, o ir lošiant su Šiauliais tokių pat įvarčių galėjo komanda gauti bent pora.

Schema yra tokia. Vyksta pusgreitė priešininko ataka – ne kontrataka, bet tokia pusiau kontrataka – kai abiejų komandų žaidėjai po truputį juda iš esmės viena kryptimi – link Sūduvos vartų. Priešininkai – natūralu – puola. Sūduva – grįžta į gynybines pozicijas, tačiau jų dar nėra galutinai užsiėmusi. Tada eina aukštas kamuolys į baudos aikštelę, o Sūduvos gynėjai pražiopso priešininką. Šis gauna puikią ir labai pavojingą galimybę – šie smūgiai visada yra nepaprastai pavojingi, nes mušama dažniausiai „iš eigos“, priešininkui judant link Sūduvos vartų. Vartininkams juos sugaudyti be galo sudėtinga – smūgiai būna labai stiprūs ir staigūs. Ir jei smūgiuojama bent kiek į šoną, tai komandą gali išgelbėt nebent ant linijos stovintis gynėjas (kas ir nutiko lošiant su Šiauliais).

Sunku suprast, kodėl Sūduvoje tokio pobūdžio problemos kyla. Faktas – kažkas ten iki galo nesuderinta, kažkas neveikia, kažkas nespėja, kažkas kažkam nepadeda. Juk Sūduvos gynėjai – pakankamai aukšti, o toks mažiukas kaip Šiaulių Rimavičius sugebėjo bent keletą kartų pasiekti galva kamuolį būdamas prie Sūduvos vartų. Trumpai tariant, toje vietoje korekcijų reikia ir būtų neblogai jas įdiegti per artimiausią savaitę ik rungtynių su Žalgiriu.

Beje, mano manymu, naujasis Sūduvos vartininkas lošia puikiai. Sakyčiau, kad būtent su rungtynėse su Šiauliais jam teko daugiausiai darbo ir visais atvejais jis suveikė puikiai. Ypač gerai Bartkus atrodo tuomet, kai tenka išbėgti iš vartų – tai daro laiku, tiksliai ir efektyviai. Puikiai Bartkus reagavo ir į Bezykornovo baudos smūgį – bet šis vis tik buvo iš tų, kuriuos komentatoriai vadina „neatremiamais“. Devyniukės kryptimi ir į vartus įlėkęs nuo virpsto. Vartininkai tokius kamuolius ima labai retai. Bartkus sužaidė puikiai, tačiau Sūduvos gynėjams vis tik būtina prie savo vartų mažinti skaičių situacijų, kuriose vartininkas iš esmės yra bejėgis.

Nusivylimas. Nesinori tokio smagaus rašinėlio baigti liūdnai, tačiau kito kelio neturiu. Nuvylė mane ne komanda. Nuvylė – Marijampolė, nesugebėjusi „išspausti“ į šias rungtynes nė pusantro tūkstančio žiūrovų. Ko dar trūksta Suvalkijos futbolo gurmanams? Komanda lošia kaip niekad gerai, gražiai ir su užsidegimu. Muša krūvas įvarčių. Turi aikštėje puikių futbolo aktorių. Ir kai komanda žaidžia būtent taip – nebesinori kalbėti apie „reklamos trūkumą“ ir kitus panašius ir mums dalykus. Marijampolė nėra toks didelis miestas, kad naujienos čia nepasklistų. Žmonės žiūri teliką ir skaito laikraščius. Bet šiknas pajudint tingi. Tai gal Sūduvos sakalams reikia organizuot autobusą ne kelionei į Vilnių, o tam, kad suvalkiečius nuo bažnyčios iki stadiono atvežtų? Nyku.

Bet dar nykiau atrodė tie suvalkai, kurie būriais ėmė šliaužti iš maniežo likus kokioms penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Taip, viskas rungtynėse tuomet jau buvo aišku. Bet smagiai laiminčios komandos palikimas likimo valiai man yra totaliai nesuprantamas. Ir kur jūs taip skubant marijampoliečiai? Gal čia Barselonos rungtynės buvo, po kurių iš stadiono plūsteli šimtas tūkstančių ir aplinkinės gatvės užsikemša pusvalandžiui? Cepelinai namie aušta? Ar mylimą serialą rodo? O gal Marijampolėje šeštadienį vyksta tiek daug renginių ir visuomeninio gyvenimo, kad penkios minutės yra aukso vertės? Būkit žmonės, o ne kaimo jurgiai – jei jau atėjot į futbolo teatrą, tai gerbkit save ir komandą, sulaukit spektaklio pabaigos ir paplokit aktoriams už puikų pasirodymą!

o

P.S.: Daugiau nuotraukų įmesiu popiet. 

LFF? Velniop!

Apie ką pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai diskutuoja Lietuvos futbolo bendruomenė? Atsakymas labai aiškus. Apie Lietuvos futbolo federaciją. Ir šita nesąmonė nesenka – kariautojų už mistinį Lietuvos futbolo atgimimą randasi vis daugiau, o plakimo liežuviais potvynis tuoj pasieks cunamio lygį. Pofig, kad ką tik prasidėjo futbolo čempionatas. Pofig, ką šneka naujasis rinktinės treneris. Lietuviško futbolo batalijos verda aplink biurokratinę organizaciją, kuriai galioja ta pati elgesio taisyklė, kaip ir futbolo teisėjui – kuo jis mažiau matomas per rungtynes, tuo geriau darbą atlieka.

Aš iš paskutiniųjų stengiausi į šitas beviltiškas diskusijas nesivelti. Sėdžiu sau, Sūduvos senas lenteles suvedinėju ir užsikemšu ausis, kad negirdėčiau, ką peza LFF ponai ar šūkalioja jų kritikai. Čia net nesupaisysi, kas su kuo ir už ką – vieną dieną toks barzdukas kandidatuoja į LFF prezidento postą, o kitą – jau grąsina teismais ir skundais į UEFA.

Tvardžiausi aš, valdžiausi, bet va – neišlaikiau. Tai imsiu ir pasakysiu, ką galvoju. Jaučiu, užsitrauksiu aš abiejų stovyklų prakeiksmus ir panieką, nes planuoju nestoti nė į vieną pusę. O kai mūsų tautoje, vis dar kankinamoje sovietinio mentaliteto užkrato ir linkusioje matyti tik juodą ir baltą, atsiranda gaidukas, kuris bando iškelti ranką ir pasakyti „ei, broliai, yra dar ir trečias kelias!“ – tai spyrių gauna iš abiejų stovyklų.

Gerai, bandau nenukrypti. Einu trumpai, papunkčiui.

Kokia esminė visos diskusijos apie LFF mintis? Ogi labai paprasta. LFF – yra tas darinys, nuo kurio priklauso Lietuvos futbolo ateitis. Todėl ir reikia „išluoti“, „išvyti“, „pakeisti“. Todėl kita pusė apsiprakaituodama aiškina, kaip žino, ką reikia Lietuvos futbole daryti ir taip toliau. Net normaliose lygose žaidžiantys Lietuvos futbolistai jungiasi į chorą ir porina mums, kad kol LFF nebus reformuota, neturės Lietuvoj futbolas ateities. Atvirai pasakius, Šembero įsitraukimas į šitą pokalbį mane labiausiai nustebino – juk jis turėtų geriau suvokti kaip veikia normaliame pasaulyje futbolo sistemos.

Ir kas gi glūdi po tokia mintimi – kad nuo biurokratinės institucijos priklauso kokio nors reiškinio ateitis? Irgi paprasta. Po juo slepiasi mūsų sovietinio mąstymo atliekos. Toks rusiško baudžiauninkiško mąstymo rudimentas. „Caras – Dievas, kaip jis pasakys, taip ir bus“. Dar kitaip – viskas pasaulyje priklauso nuo valdžios, o mes, eiliniai žmogeliai – tik nieko lemti negalintys varžteliai. Tokį mąstymą palaiko lietuviškas politinis diskursas – tam, kad valdžia turėtų daugiau įtakos eiliniams piliečiams, būtina propaguoti valdžios visagalybę. Nesąmonė. Čia būtų tas pats, kas kaltinti Kultūros ministeriją dėl to, kad menininkai prastai kuria. Gali būti, kad menininkų gerovė priklauso Kultūros ministerijos sprendimų, tačiau jokia ministerija negali įtakoti žmogaus apsisprendimo kurti meną ar įpūsti talento.

Tai kur tuomet yra lietuviško futbolo viltis? Atsakymas jus gal ir nustebins, tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, jog tai yra mūsų futbolo klubai. Pažiūrėjus į Lietuvos futbolo evoliuciją per 20 Nepriklausomybės metų yra akivaizdu, kad jis vystėsi nepriklausomai nuo to, kas užėmė LFF prezidento sostą ir ką federaciją apskritai veikė. Klubai vienas po kito kartojo (ir vis dar tebekartoja) tą patį gyvenimo, mirties ir atgimimo algoritmą. Galim tik pasidžiaugt, jog daugeliu nesenų atvejų LFF bandydo kraštutinėse padėtyse atsidūrusius klubus remti, nepalikti likimo valiai ir suteikti papildomų šansų. Manyčiau, kad šita banguojanti mirties-atgimimo linija Lietuvoje jau pasiekė tokį tašką, kurį galime vadinti pozityvia pusiausvyra. Mat jau susidarė kritinė masė atgimusių ir sutvirtėjusių klubų, kurie temps į priekį lietuvišką futbolą nepaisant to, kas dėsis LFF būstinės koridoriuose.

Tai kokie tie lietuviško klubinio futbolo viražai? Schema labai aiški – ir praktiškai visi padoresni klubai tą kelią nuėjo. Iškart po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos klubinis futbolas laikėsi ant komandų, paveldėtų iš Sovietinių laikų (pvz., Žalgiris, Kauno Banga, Klaipėdos Granitas) ir ant turtuolių projektų (Romar, Žydrius, FBK). O paskui atėjo chaoso laikai, kai senieji klubai iš geras futbolo tradicijas turinčių miestų ėmė užsilenkinėti. Tiesa, tai vyko ne vienu metu. Kiekvieno klubo įvykių chronologija vis kita. Tačiau kiekvienas iš jų turėjo daugiau ar mažiau nudvėsti, kad paskui atgimtų atsikratęs praeities šmėklų. Vieni grimzdo į žemesnes lygas (pvz., Tauras, Gargždų Banga, Sūduva, kiek vėliau Šiauliai), kiti – apskritai kuriam laikui išgaruodavo (pvz., Dainava, Mažeikiai, Žalgiris dar visai neseniai). O štai Atlantas ar futbolas Kaune apskritai tik šiandien šitą pragarą išgyvena. Reikėdavo bankroto (plačiąją prasme), kad futbolas vienam ar kitam mieste galėtų atsigauti. Ir kai klubai atgimdavo, jie į pasaulį ateidavo vedini naujai mąstančių ir veikiančių savininkų. Ir štai šiandien turime šiokį tokį būrį klubų, kuriuos jau galime laikyti stabiliai gyvenančiais. Vieną sezoną jiems gali sektis geriau, kitą blogiau, bet jie juda pirmyn. Jų valdytojai pamažu perpranta tokias žaidimo taisykles, kurios garantuoja ne pora šlovingų sezonų, o ilgą gyvenimą. Aišku, yra šiokių tokių išimčių. Pavyzdžiui, Mažeikiai, kurių atgimimas taip ir neįvyko. Arba – pavyzdžiui, Ekranas, kuris yra ko gero vienintelis iš šiandien stabiliai stovinčių klubų, nepergyvenęs čia aprašytos mirties ir atgimimo.

Kas bus toliau? Būtent šie klubai ir yra garantija, kad Lietuvos futbolas nemirs ir kad jo likimas nepriklauso nuo to, koks diegas sėdės LFF prezidento kėdėje. Aš tikiu, kad pamažu, reikalai tik taisysis – prie šiandienos 6-7 stabiliai egzistuojančių klubų jungsis nauji, o ir tie šiandieniniai tik stiprės. Juk dar prieš pora metų LFF teko gelbėti lygą po Romanovo diversijos, nes patys klubai buvo per silpni ir per mažai suvokiantys savo bendrą jėgą, kad galėtų pereiti prie „savivaldos“. Tačiau pernai įkurta Klubų valdyba, tikiu, ateityje bus ta organizacija, kuri ir „darys“ Lietuvoje futbolą. Ne LFF ir ne kokia nors ten ministerija ar departamentas.

Pala, pala – o vis tik kodėl taip bus? Tai, kad išplaukė tokie klubai kaip mūsų Sūduva yra jos savininkų, o ne LFF nuopelnas. Juk Sūduvos žmonės jau dešimt metų žingsnis po žingsnio mokosi valdyti klubą taip, kad jis vis labiau atitiktų normaliam klubui keliamus reikalavimus. Žinau, mums daug kas Sūduvoje nepatinka, ir aš pats dažniau mūsų klubo vadus kritikuoju, nei pagiriu, tačiau, iš kitos pusės, visada garsiai sakiau, kad Marijampolės futbolas niekada nebuvo pakilęs į tokias aukštumas ir taip ilgai jose būtų išsilaikęs. Šiandien stabiliai besilaikančius klubus valdo žmonės, kurie žino, kad jiems niekas nepadės. Niekas neatneš milijonų už gražias akis. Vadinasi, pats gyvenimas juos verčia suktis taip, kad klubas taptų prognozuojama organizacija. Ir kai tik taip į gyvenimą žiūrinčių klubų atsiranda daugiau, jie tampa jėga.

O kas bus dar toliau? Pamėginkim paspėliot. Klubai toliau stiprės. Ir vieną dieną jie suvoks, kad jie ir jų bendros organizacijos diktuoja futbolo madas, o ne federacija. Nes jokia padori nacionalinė federacija nėra įsivaizduojama be klubinio čempionato. O kad ir kaip mes godžiai skaičiuotume LFF milijonus, ji neturi ir niekada neturės jų tiek, kad pati galėtų kurti ir išlaikyti klubus. Vadinasi – paskutinį žodį vis viena futbole taria klubai. O federacijos jiems įdomios tik tiek, kiek garantuoja papildomą uždarbį. Kad ir per tarptautinius turnyrus. Negaliu to įrodyti – ir pataisykit jei klystu – bet esu kone tikras, kad bet kurioje normalioje šalyje su galinga lyga federacijos vaidmuo ir visuomeninė reikšmė toli gražu neprilygsta tam, kurį turi mūsų federacija.

O mums ką dabar daryti? Sakau, gal nustokim diskutuot apie LFF ir jos prezidento rinkmus? Velniai jų nematė. Tegul stumdo jie tas kėdes. O jei bestumdydami pakeliui dar paklos kokią dangą vienam kitam mažam miestely, surengs kokį vaikų ar veteranų turnyrą ir gal pagaliau pramuš padoraus stadiono statybą (kuri būtų užbaigta iki galo) – būs cool. Už tai ir galėsim padėkot. O dabar – pamirškim tas nesąmones ir gal grįškim į čempionatą? Pakalbėkim apie įvarčius, perdavimus, kombinacijas ir taktines schemas. Pasiginčykim dėl neaiškaus pendelio ar abejotinos nuošalės. Gal net pasistumdykim nestipriai su kitos komandos gerbėjais prie stadiono tūliko? Net ir tokia veikla būtų arčiau futbolo ir labiau prisidėtų prie jo populiarinimo, nei parkės dėl LFF prezidento rinkimų.

Chebra, mes esame lietuviško futbolo mėsa! Mes ir mūsų klubai. Ne Kvedaras, Varanavičius ar Vaiginas. Ir net ne Martynas Starkus kartu su danišku alaus koncernu. Nusenęs pensininkas Zelkevičius peza apie tai, kad lietuviškas futbolas niekam neįdomus. Jis, matyt, nori pasakyti, kad mes – aš ir tu, kuris šitą rašliavą skaitai vietoje to, kad darytum ką nors naudingo visuomenei – nieko nereiškiame, net neegzistuojame. Štai ką nori pasakyti tas diedukas. Bet juk mes eitume į savo klubų rungtynes net ir tuomet, jei jie žaistų trečioje lygoje, ar ne?  Net jei jie žaistų Sekmadienio futbolo lygoje. Va apie tai ir pakalbėkim. Pakalbėkim apie tuos, kurie braukia į stadionus ankstyvą pavasarį ir šąla ten savo šiknas. Pakalbėkim apie tuos, kurie važiuoja tris šimtus kilų savo komandos palaikyti. O kitą kartą, kai eism į stadioną – pakalbinkim kokį draugą ar kaimyną kartu. Ims ir užsikrės jis futbolo maru.

o

P.S. Puikiai suprantu, kad šito teksto mintys mažumą padrikos, o kai kurie argumentai paplaukę. Už tai atsiprašau ir nuolankiai priimsiu bet kokią kritiką. Šitą rašliavą išprovokavo ne racionalūs padūmojimai, o akimirkos emocija. Nuotraukoje – Sūduvos sakalų tribūna 2010 metų sezono pradžioje.  


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits