Stadionai: Malagos La Rosaleda

Štai ir atėjo laikas atsiskaityti už savaitę tylos. Taip, tas kelias dienas praleidau ten, kur jau dabar oro temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Ir nors Ispanijos pietuose lankiausi darbo reikalais, ispanų futbolo čempionato tvarkaraštis buvo palankus – Malagos klubas kaip sykis lošė čempionato rungtynes su Saragosa. Tiko ir diena, ir laikas – beliko pasiklausti kelio link stadiono (nes kaip ir dera, iš anksto pasiruoštą planiuką palikau namuose).

Apie ispanų futbolą ilgų istorijų nepasakosiu. Tiesą pasakius, užsieniniu šiandienos futbolu domiuosi tiek mažai, kad prieš kelionę į Malagą netgi teko pasitikrinti ar šitas miestas apskritai kokį padoresnį futbolo klubą turi. Pasirodė, kad klubas yra, lošia aukščiausioje lygoje ir šiemet netgi turi šansų prasimušt į Čempionų lygą.

Malagos CF stadioną, poetiškai pavadintą La Rosaleda (kas išvertus reiškia Rožių darželį ar sodelį), rasti nebuvo sunku. Tereikia išlįsti iš senamiesčio ir kokias 20 min. pėdinti palei keistą kanalą, kuriame nėra nė kvapo vandens. Beje, jei norite šio stadiono istorija pasidomėti rimčiau – čia rasite išsamų rašinėlį.

Iš toli šio statinio nepamatysi – jį dengia palmės ir kitokia šiam metų laikui pakankamai žalia augmenija. Šį kartą į stadioną išsirengiau labai anksti (paprastai užsienyje laiko tinkamai neapskaičiuoju ir pataikau į pirmo kėlinio vidurį). Dabar buvau taip anksti, kad net vartai dar buvo uždaryti, o ir žmonių aplink stadioną buvo nedaug. Panašu, kad ispanai, kaip ir lietuviai į rungtynes mėgsta atvykti paskutinę minutę – jau vėliau, sėdėdamas pačiame stadione, pamačiau, kad didžioji jo dalis susirinko per paskutines 15 min. iki starto švilpuko. Beje, ispanai daro ir dar keletą dalykų,  dėl kurių dažnai keikiam lietuvišką futbolo žiūrėtoją. Pavyzdžiui, intensyviai ir masiškai graužia visokias sėklas bei saulėgrąžas ir taip pat intensyviai spjaudo jas sau po kojomis. Arba, pavyzdžiui, būriais palieka stadioną likus 5 min. iki pabaigos net kai sava komanda užtikrintai laimi.

Štai jums stadiono fasadas visu gražumu. Aišku, grožis čia – labai sąlygiškas. Kad ir kaip bežiūrėtum, šis stadionas – paprastos, funkcinės betono architektūros pavyzdys. Aplinka taip pat sutvarkytai minimaliai – iš fasadinės pusės vaizdelis – pusė bėdos, tačiau iš šonų plyti gerokai pašiukšlintos dykynės. Kokių nors šiuolaikiškų antichuliganiškų saugumo įrengimų čia taip pat nematyti. Čia – ne Britanija. Ir nors ispanai į futbolą žiūri labai emocingai, akivaizdu, kad čia nėra peršama nuomonė, jog kiekvienas jo lankytojas – potencialus mušeika ir tvarkos drumstėjas. Beje, stadionas priklauso ne klubui, o keletui valstybinių institucijų.

O pats klubas šiuo metu yra vieno arabų šeicho nuosavybė. Klubą jis pirko prieš pora metų už 36 milijonus eurų. Nuo to laiko Malaga CF reikalai klostosi visai neblogai, nes tas vyriokas ne tik sumokėjo už patį klubą, bet ir nemažai investavo tam, kad klube loštų aukšto lygio žaidėjai. Taip pat jis žada pastatyti naują stadioną – dukart didesnį. Matysim, kaip čia bus – jei taip nutiks – ir taip mažumėlę apleisto La Rosaleda likimas gali būti labai keistas.

O dabar – keletas stadiono vaizdų iš įvairių kampų.

Pats stadionas vakarietiško futbolo masteliais vertinant nėra baisiai didelis – jame telpa apie 29 000 žmonių. Per savo istoriją jis buvo keliskart rekonstruotas, o 1982 metais tapo vienu iš stadionų, kuriuose vyko Pasaulio čempionato rungtynės. Ispanijos rinktinė čion užsuka ir šiais laikais. Čia ji lošė ir trečiadienio draugiškas su Venesuelos rinktine. Vos vos į jas bilieto per klaidą nenusipirkau – nes stadiono kasininkės, kaip ir bet kas kitas Malagoje, angliškai kalba tik “a little bit“.

Stadiono dydis ir architektūra nėra super įspūdingi, tačiau stebina kas kita. Į kiekvienas rungtynes kasose parduodama tik po kokius 3000-4000 bilietų, mat apie 25 000 žmonių turi viso sezono abonementus. Iš pirmo žvilgsnio šiame fakte nėra nieko ypatingo – dauguma garsesnių klubų turi panašų procentą abonementinių lankytojų. Kai kurie jų netgi riboja abonementų kiekį, nes kitu atveju bilietų pardavinėti apskritai negalėtų – net ir abonementų norėtojų kartais būna daugiau nei vietų stadione.  Įspūdingiau yra tai, kad Malagoje gyventojų yra panašiai kaip Vilniuje. Na, gal šiek tiek daugiau – šiek tiek virš pusės milijono. O va mes – net į rinktinės rungtynes sunkiai 6000 surenkam. Ir nėra ką kalbėt apie ispaniško futbolo lygį – Malagos klubas visokių laikų yra matęs. Net trečioj lygoj yra lošęs, nors pats klubas įkurtas anksčiau nei Lietuvoj apskritai futbolą žaist žmonės pradėjo.

Štai čia matote vieną iš atributikos kioskelių šalia stadiono. Stebina ir Malagos klubo atributika pasidabinusių žmonių kiekis – ne tik rungtynių metu ir aplink stadioną. Ir kasdien mieste žmonių, demonstruojančių klubo ženklą ir spalvas pilna.

Ultrų ženklas. O pačių ultrų aplink stadioną nelabai matėsi. Jie pasimatė rungtynių metu, užpildydami kokio tūkstanči0 vietų tribūną, kurią po starto švilpuko užtraukė didžiule vėliava. Dainuojama buvo visų rungtynių metu be mažiausios pertraukos, o likęs stadionas karts nuo karto pasigaudavo kokią skanduotę ar giesmę. Vienas smagus “išpuolis“ iš ultrų tribūnos nutiko antram kėliny, kai Malaga jau buvo įmušusi kokius keturis įvarčius. Iš jos pasirodė pusnuogis kokių penkiasdiešimties metų vyrukas su vėliava ir prabėgo tokį pusiau-garbės ratą visu stadiono šonu, lydimas plojimų.  Ir nors jis pravarė man prieš pat nosį, jį pastebėjau per vėlai, kad galėčiau nupaveiksluoti. O buvo verta.

O štai čia – žvilgsnis pro stadiono kampą į užmiestį ir kalnus, stūksančius tolumoj. Vaizdelis gražus, tačiau patys matot, kad kai nėra rungtynių aplink stadioną slampinėti ko gero būtų nelabai jauku. Ir jei šiuo stadiono šonu eitume iki pat krašto, baigtume štai kur:

Ką gi, vartai atidaryti, galima lįsti vidun.

Viduje jaukiau nėra. Tik betonas, konstrukcijos, baltos sienos ir atributikos bei hot-dogų pardavėjai. Alkoholio čia niekas neparduoda, nors teko matyti ne vieną, traukiantį gertuvėles iš kišenių. Vis tik pietų ispanams ir 10-15 laipsnių šilumos su šaltoku stadioniniu vėju yra gana atšiauru. Beje, į stadioną gėrimus gali įsinešti tik popierinėje stiklinėje, tačiau jei esi toks kvailas ir tai pamiršti, prie įėjimo vartų rasi kaugę tokių stiklinių, kad savo vandenį ar limonadą galėtum ramiai persipilti. Krepšius apsauga tikrina, tačiau labai jau paviršutiniškai – su mūsų kvintesencijomis ir falkais net lygint nėra ko. Mano fotiko krepšio net nepaprašė atidaryt – tik numojo ranka.

Štai tokia smulkmena, kurią parodyti norėjosi, nes, pamenu, apie tai kažkada esame diskutavę. Tą kartą siūlėme mūsų stadioną papuošti Sūduvai nusipelniusių žmonių “garbės galerija“ ar šiaip vaizdais iš legendinių rungtynių. Malagos stadione, kur artimiausiu metu planuojama įrengti ir klubo muziejų, būtent taip ir padaryta. O dabar – į tribūnas.

Šitas vaizdelis tiesiog pralinksmino lietaus šalies gyventoją. Likus kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios, veja buvo sodriai palaistyta.

Taip tribūnos atrodė iki rungtynių pradžios likus kokiai valandai. O kai liko pusvalandis ėmiau galvoti, kad stadionas bus pustuštis. Tačiau, kaip minėjau, didžioji minia vidun sulindo per paskutines penkiolika minučių. Ir rungtynėms prasidėjus – vaizdelis buvo štai toks:

Spėčiau, kad tą dieną futbolo pažiūrėt susirinko kokie 26 000 tūkstančiai Malagos gyventojų. Tribūnose tiesiai už vartų viena kėdė kainuoja 35 eurus. Aikštės kampuose – 40 eurų. Už šią sumą gauni tokį vaizdą, kokį matote šioje nuotraukoje, nes tiek už bilietą aš ir mokėjau. O jei nori sėdėti centre – teks mokėti iki 90 eurų. Beje, kai Malagon atvyksta Barselona ar Madrido Realas, bilietų kainos šoka kokius tris kartus ir pigiausiai kėdę stadione gali nusipirkti už tuos pačius 90 eurų. Tokia štai vakarietiško futbolo ekonomika. Gauni gerą vaizdą – net ir iš mano vietos visa aikštė matosi puikiai (ko neatspindi fotografijos) ir puikų būtent šioms rungtynėms skirtą spalvotą žurnaliuką. O ar tas komplektas vertas minimum 35 eurų kas antrą savaitgalį – čia jau jums spręsti. Tik kažin ar verta raudoti dėl dešimt kartų pigesnių lietuviškų bilietų.

Apie pačias rungtynes daug nepasakosiu. Šį kartą man kaip niekad pasisekė, nors iš pradžių atrodė, kad gausiu klasikinį variantą. Iki šiol futbolas užsienyje man gaudavosi lievas. Kažkaip taip jau pataikydavau, kad namų klubas lošdavo su kokiu nors lentelės dugno gyventoju ir… viso stadiono siaubui ir nusivylimui gaudavo į kaulus. Taip buvo Lisabonoj, taip buvo Londone. Ir kai Saragosos futbolistai pirmo kėlinio viduryje įkalė bankę, o Malagos futbolistai Sūduvos stiliumi pradėjo trinti kamuolį aikštės viduryje – pagalvojau, kad ir vėl manęs laukia nusivylimas. Mat kai namų komanda pilname stadione beviltiškai gauna nuo silpno varžovo, bendra stadiono nuotaika tampa nejauki. Visi pyksta, keikiasi, mojuoja rankomis. Kelios dešimtys tūkstančių nusivylusių žmonių uždaroje erdvėje sukuria labai nemalonią atmosferą.

Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Rezultatą Malaga išlygino pačioje pirmo kėlinio pabaigoje. O antrame kėlinyje darė su Saragosa ką tik norėjo. Įmušė dar keturis įvarčius ir galėjo įkalt dar bent tris (čia skaičiuoju tik tokias progas, kai žaidėjas nepataikydavo į vos ne tuščius vartus), jei tik nebūtų pradėję išdarinėti visokių triukų, kuriuos visas stadionas sveikino net jei jie neatnešdavo rezultato. Pvz., vienas puolėjas, stovėdamas per du metrus prieš tuščius vartus ir gaudamas pasą iš krašto tiesiai į kojas, mėgino mušti taip, kaip kadaise Danilevičius įmušė austrams Marijampolėje – vidine pėdos puse, per nugarą. Į kamuolį Malagos puolėjas nepataikė, užtat laukinių aplodismentų susilaukė. Jei norit pažiūrėt visas bankes, štai filmukas apie šias rungtynes:

Trumpai tariant, antro kėlinio atmosfera buvo visiškai tobula. Kai nori pajust didelio stadiono euforiją – tokių rungtynių kaip sykis ir reikia. Kai priešininkai įmuša pirmi, tada namų komanda išlygina ir įkala dar krūvą įvarčių. Ir nors į Malagos klubą bei visą ispanišką futbolą man yra nusispjaut, nuo kokio trečio įvarčio jau ir aš pradėjau šokinėt ir džiaugtis kartu su ispanais. Atmosfera buvo aplink tokia, kad įsijungdavo pasąmonė ir, atrodo, net pats to nenorėdamas ir apie tai negalvodamas keldavai rankas po eilinio Malagos įvarčio.

11 Responses to “Stadionai: Malagos La Rosaleda”


  1. 1 Pasimetes 2012-03-02 13:22

    Kodel visi tyli, kad naujas kazkoks brazilas (ne Ledesma) su Suduva treniruojasi? Gal kas ka zino smulkiau?

  2. 2 ponas pop 2012-03-02 13:38

    na gal geriau tokį klausimą būtų užduoti oficialiame tinklapyje, kur komentaruose šnekama ir apie draugiškas su kybartų sveikata:)

  3. 3 Anonimas 2012-03-02 17:27

    Malaga 26.000 žiūr./560.000 gyv sk. 4,6%, Marijampolės mieste ~45.000, tai 4,6% būtų 2100 žiūrovų. Echh.. kažkada buvo laikai kai panašūs skaičiai buvo (bent jau pagal rungtynių protokolus)

  4. 4 Naujiena 2012-03-03 10:04

    Su Ledesma sutartis jau yra ;)

  5. 5 Tadas 2012-03-03 12:31

    zaidzia snd?

  6. 6 Anonimas 2012-03-03 15:34

    to naujiena iš kur žinai ?

  7. 7 minde 2012-03-03 19:10

    jau oficialiam tinklapy irgi paskelbe

  8. 10 Anonimas 2012-03-04 13:06

    “Šitas vaizdelis tiesiog pralinksmino lietaus šalies gyventoją. Likus kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios, veja buvo sodriai palaistyta.“
    Šiaip čia įprastas Vakarų Europoje vaizdas. Čia tik mes ant Lietuvos pratę po dulkes lakstyti.

  9. 11 ponas pop 2012-03-04 13:54

    Suprantama. Juokas ten buvo tame, kad pas mus dažniau nusiurbt aikštę reikia, nei palaistyt:)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 188 391 hits