3: SŪDUVA 4:1 ŠIAULIAI

Po audringos savaitės grįžtam prie kasdienių reikalų – lietuviško čempionato. O kad tas čempionatas šiemet ypatingai įkvepiantis (bent jau mums), tai ir grįžti prie tokios kasdienybės yra smagu. Orkestro ir šokėjų šį kartą nebuvo, bet VIP tribūna liko tokia pat didelė ir tiek pat mažai užpildyta. Nors… gal ir nieko ta tribūna – veiksmas iš esmės persikėlė į priešingą maniežo pusę, tad filmuotam vaizde turėtų susidaryti įspūdis, kad žiūrovų yra daugiau nei iš tikro. Tačiau tribūną nuo aikšės saugantį tinklą maniežo prižiūrėtojai galėtų ir nukabinti – jokios ypatingos funkcijos jis neatlieka, o žiūrėti trukdo. Bet visa tai – smulkmenos.

O esmė yra ta, kad Sūduva toliau išlaiko čempionato pradžioje pačiuptą žaidimo stilių ir masyvų futbolą, kuriam A lygoje kol kas niekas nesugebėjo pasipriešint. Kol kas Sūduva yra monstras, kuris jau pradeda šiek tiek priminti FBK savo žydėjimo laikais, kai be didelio vargo nukalinėjo visas iš eilės čempionate lošusias komandas. Juokai juokais, tačiau tokia Sūduvos pradžia visus mus nustebino. Manau, niekas nesitikėjo tokio kokybiško ir gražaus žaidimo. Niekas nelaukė, kad komanda taip loš nuo pirmųjų rungtynių. Ir, spėju, dauguma mūsų slapčiomis drebam – kada gi nutiks pirmas kluptelėjimas, kada baigsis ši euforija, kada komanda smigs į sau įprastą žaidimo krizę? Manau, žaidėjai dėl tokių minčių pykti neturėtų – per paskutinius dešimt metų Sūduvos pakilimai sezono metu visada būdavo laikini. Visada sukeldavo gal kiek per ankstyvų vilčių, o tada (kaip sykis dėl to paties) – dvigubai skaudesnio nusivylimo. Tad mes dar nemokame tikėtis, kad toks tornadinis žaidimas, kokį Sūduva lošia šiandien, gali trukti didesnę sezono dalį (o gal net visą sezoną?) ir atnešti kokį nors neįtikėtinai naują komandos pasiekimą.

Rungtynės. Taigi, Sūduva ir vėl laimėjo. Ir vėl mušė krūvą įvarčių – kol kas komandos vidutiniškai per rungtynes įmušamų įvarčių skaičius viršija 3,5. Žalgirio skaičius bus panašus, tačiau Žalgirio skaičių padarė rungtynės su Atlantu ir škotas, kuris kol kas yra ryškiai rezultatyviausias lygos žaidėjas. Ir jei Žalgiris škoto asmenyje turi vieną ryškesnių šio sezono legionierių, tai Sūduva pasižymėjo kita mums malonia keistenybe: po trijų turų Sūduvoje yra lygiai 10 žaidėjų, kurie jau pelnė bent po įvartį (du įridenti pavyko tik Beniušiui). Panašu, kad Sūduva lošia lyg kokie pioneriai, vadovaudamiesi principu: „įmuši pats ir užleidi vietą draugui“. Juokai juokais, tačiau toks didelis įvarčius pelniusių žaidėjų būrys rodo ne tiek tų konkrečių žaidėjų puolėjiškus sugebėjimus, kiek neprognozuojamai įvairų Sūduvos puolimą, kai į smūgiui patogią padėtį gali būti išvedamas bet kas.

Rungtynes galėtume suskirstyti į tris kėlinius. Pirmas 20 minučių Šiauliai lošė energingiau ir valdė aikštę. Tačiau nieko ypatingai pavojingo prie Sūduvos vartų nesukurė. Tuomet Sūduva užmetė malkų ir vaizdelis aikštėje totaliai pasikeitė. Kitas 40 minučių lošė dvi skirtingos komandos – viena galinga, žaidžianti greitai, įvairiai, efektyviai, gražiai ir nuolat improvizuojanti. Ir pasimetusi komanda, kuri iš paskutiniųjų bando nepraleisti įvarčio. Šiaulių gynyba subyrėjo ir tai baigėsi trimis Sūduvos įvarčiais bei dar kokiom trim šimtaprocentinėm progom. Tačiau, kai antro kėlinio pradžios spaudimas baigėsi Urbšio įvarčiu, mūsų komanda atsipalaidavo. Būtent – atsipalaidavo. Nesustojo, nesulindo į gynybą, o tiesiog atleido vadžias, nes atrodė, kad viskas šiose rungtynėse jau padaryta. Šiauliai, taip pat turbūt pagalvoję, jog viskas šiandien yra aišku, nusiramino ir grįžo prie pirmo kėlinio pradžios žaidimo. Sūduva vėl atidavė aikštę ir perėjo prie „ginamės ir kontratakuojam“ schemos.

Pirmaujant trimis įvarčiais su silpnesniu varžovu prarasti rungtynes sunku, tačiau bent jau man tos paskutinės 20 minučių nebuvo ramios. Šiauliai įmušė tik vieną įvartį (ir tą iš baudos smūgio), tačiau turėjo dar bent dvi 120 proc. vertės progas. Vienu atveju nuo vartų linijos kamuolį atmušė Borovskis, kitu atveju iš poros metrų galva mušęs Rimavičius pataikė tiesiai ten, kur vartuose stovėjo Bartkus. Kai Sūduva vėl spustelėdavo gazą, Šiauliams gynyboje tapdavo riesta, tačiau ketvirtojo įvarčio teko gerokai palaukti. O tada jau iš tikro viskas tapo visiškai aišku ir likusios kelios minutės praėjo ramiai lošiant kvadratą.

Komanda. Rungtynes Sūduva pradėjo ta sudėtimi, kurią ir buvo galima nuspėti. Klasikinis gynėjų sąstatas ir Beniušis puolime. Urbšys su Eliošiumi kraštuose, Ledesma, Šoblinskas ir Leimonas centre. Įdomesnių variacijų nutiko antram kėliny, kai prasidėjo keitimai. Urbšio pakeitimas Thomsonu komandos schemos aikštėje dar nepakeitė. Tačiau, kai po trijų minučių vietoj Beniušio pasirodė Chvedukas, Ledesma buvo pastumtas į puolėjo vietą. Po 15 minučių Liubšys pasielgė dar netikėčiau. Nors tuo metu atrodė, kad labiau reikia rūpintis gynyba, o ne puolimu, jis vietoj Leimono į aikštę metė Lukšį. Tuomet Chvedukas stojo į Leimono vietą, o Ledesma atsitraukė, užleisdamas teritoriją Lukšiui. Šitas eksperimentas davė rezultatą – žaidimas mažumą išsilygino, Lukšys savo progos įvarčiui taip pat sulaukė. Galim paplot treneriui už įrodymą, kad lošiant su silpnesne komanda – geriausia gynyba ir yra puolimas.

Vienas įdomus dalykas, kuris būdingas Sūduvai visose trijose šio sezono rungtynėse yra tai, kad visa komanda lošia vienodai gerai. Nėra Sūduvoje aiškių, ryškių, šimtaprocentinių lyderių, nėra ir žaidėjų, kurie savo prasta forma ir nesėkmingai veiksmais aiškiai iškristų iš žaidimo. Atvirai pasakius, geriausią rungtynių žaidėją išrinkti būtų labai sunku tiek žaidžiant su Ekranu, tiek su Tauru ar Šiauliais. Šioje vietoje lygiai taip pat būtų galima prisiminti ir tuos 10 žaidėjų, kurie Sūduvoje jau yra pelnę bent po įvartį.

Ledesma: “o dabar bus taip!”

Žaidėjai. Nors šiais metais Sūduva gerai dirba kaip komanda, tačiau tą rungtynių dalį, kai Sūduva valdė aikštę ir žaidimą bei mušė savo tris įvarčius, būtų galima pavadinti „Ledesma šou“. Nesinori šio žaidėjo pervertinti, tačiau jo įtaka Sūduvos žaidimui jau dabar yra didelė.

Ledesma, kaip ir buvo galima tikėtis, kol kas žaidžia pasivaikščiodamas. Pernelyg nesiplėšo, dėl abejotinų kamuolių nekovoja, gynyboje praktiškai nedalyvauja. Tačiau kaskart kai gauna kamuolį, įtampa ima kilti lyg ant mielių. Viena, brazilas kaip taisyklė sutraukia po du-tris priešininko gynėjus, o tai suteikia daugiau laisvės kolegoms. Antra, nepaisant jį spaudžiančių priešininkų kiekio, Ledesma laimi praktiškai visas dvikovas (tiksliau jas reikėtų vadinti „trikovomis“ ir „keturkovomis“) ir perdavimą sugeba atiduot.

Šiose situacijose jį stebėti yra nepaprastai įdomu. Atrodo, kad brazilas vos vos juda, lyg koks pūkelis, žemės kojomis nesiekdamas. Jis neatlieka milijardo Oskaro vertų klaidinančių judesių, kuriuos Pietų Amerikos žaidėjai išpopuliarino visame pasaulyje. Kiek suprantu (nors nesu tuo iki galo tikras), Ledesmos receptas yra keletas mikrojudesių, padedančių jam išsaugoti kamuolį (nes priešininkai kaip sykis laukia kažkokio stebuklo), o tada netikėtas, gan švelnus, trumpas, tačiau staigus greičio padidinimas, po kurio iš tikro kažkokiu stebuklingu būdu gynėjai lieka jam už nugaros.

Ir net jei Ledesma nėra tas žaidėjas, kuris aikštėje su kamuoliu praleidžia daugiausia laiko, jis priešininkui yra nuolatinis „aukštos įtampos“ šaltinis. Nuo Ledesmos gynėjai negali nuleist akių, o kadangi jis labai išraiškingai dirba iš kolegų prašydamas kamuolio ir tiek pat artistiškai besiruošdamas jį priimti, aikštėje tampa tuo vizualiu faktoriumi, kuris kitiems žaidėjams, ypač lošiantiems kraštuose, leidžia likti laisviems, tarsi pasislėpti už Ledesmos „spektaklio“. Vien ko vertas antro kėlinio pabaigoje brazilo atliktas numeris „laukiu ant nuošalės linijos ir esu pasiruošęs bėgti link vartų“ – kai jis atsistojo į startinę bėgiko poziciją ir vis atsisukdamas atgal, rankomis prašė mesti kamuolį būtent jam. Faktas, kad toks nelietuviškai intensyvus žaidėjo elgesys be kamuolio klaidina ir trikdo priešininko gynybą. Šeštadienį Ledesmai savo įvarčio įmušti, nors progą turėjo puikią. Tačiau eilinį rezultatyvų perdavimą jis į savo sąskaitą įsirašė. O ir Sūduvos žaidimo pokytis pirmo kėlinio viduryje nutiko po to, kai Ledesma elegantišku stiliumi laimėjo keletą anksčiau aprašytų susirėmimų – kai vienas, lydimas maniežo plojimų, susitvarkydavo su keliais priešininkais ir pradėda pavojingą ataką.

Craig Thomson baletas. 

Taip, Liubšys buvo teisus sakydamas, kad Ledesma vienas gali nulemti rungtynių baigtį. Tačiau mus labiausiai turėtų džiuginti tai, kad Ledesma – nėra vienintelis Sūduvos koziris. Futbolas toks žaidimas, kad vieno žaidėjo, kad ir koks tobulas jis būtų, čia niekada nepakanka. O Sūduva šiemet visų pirma stipri kaip komanda. Todėl ir sunku nuspręsti, kas buvo vienų ar kitų rungtynių „didvyris“.

Žaidimas. Komanda lošia galvotą, tikslų ir greitą kombinacinį futbolą. Šį kartą nebuvo įmušta įvarčių, kurie patektų į geriausių turo įvarčių trejetuką (kaip buvo I ir II turuose), tačiau visi įvarčiai buvo „įžaisti“ – visi krito po gudrių ir greitų kombinacijų, kurios tiksliai išvesdavo paskutinį žaidėją į smūgiui patogią poziciją. Tikslumas paskutinėse atakos stadijose ypatingai džiugina, nes tai, sakyčiau, yra chroniška ir labai sunkiai išgydoma lietuviško futbolo liga. Štai Šiauliams būtent tai trukdo atrodyti galingiau – minties ir jų žaidime yra, tačiau kai didesnė dalis minčių baigiasi netiksliais paskutiniais pasais, krenta ne tik žiūrovų, bet ir pačios komanos entuziazmas.

Tuo tarpu aš drįsčiau teigti, kad Sūduva per trejas rungtynes peršoko į visiškai kitą lygmenį, kuris ne tik Sūduvos istorijoje niekada nebuvo pasiektas (nebent kartais išprovokuotas ypatingo komandos nusiteikimo konkrečioms rungtynėms), bet ir Lietuvos futbole yra pastebimas velniškai retai.

Sūduva pradėjo lošti su įkvėpimu, atsipalaidavusi, ne tik iš pareigos, bet ir dėl malonumo. Komanda labai daug improvizuoja ir ne tik „dirba“, bet ir kuria puikų reginį žiūrovams. Ir jei lošiant su Ekranu žaidimo grožis ėjo iš greitai ir tiksliai atliekamų žaidimo schemų, jei žaidžiant su Tauru tik Ledesma krėtė žiūrovams taip patinakčius futbolo triukus, tai trečiose rungtynėse ir kiti žaidėjai pradėjo rūpintis ne tik žaidimo efektyvumu, bet ir efektingumu.

Šią mintį perteikti ir įrodyti nėra lengva, tačiau aš tokiame Sūduvos žaidimo stiliaus pokytyje matau ypatingą vertę. Mano manymu, šioje vietoje gimsta ir pradeda formuotis nugalėtojo psichologija. O reikšminga yra tas, kad tai tampa bendru komandos bruožu, o ne vieno ar kito lyderio įkvepiančių veiksmų priežastimi.

Tik nugalėtojai gali improvizuoti efektyviai (o ne tik efektingai), o žaisdami gražiai nepamiršti esminio futbolo komandos tikslo – mušti įvarčius bei laimėti. Svarbiausia čia yra tas, kad dauguma net ir Lietuvos  A lygos žaidėjų pakankamai gerai atlieka bazinius futbolininko veiksmus, tačiau jiems trūksta tikro pasitikėjimo savimi ir komanda. O kai to nėra, stengiamasi žaisti paprastai ir praktiškai, kas, žvelgiant iš šiuolaikinio futbolo perspektyvos, yra primityvumo sinonimas.

Komanda, kuri įgauna tikro pasitikėjimo, tampa iškart galva aukštesnė už konkurentus. Viena, jos elgesį aikštėje yra labai sunku nuspėti (nes veiksmus valdo improvizacija). Antra, toks žaidimas visada užkuria žiūrovus, kurie komandos energiją papildo savo entuziazmu. O trečia – stebuklas yra tame, kad taip žaidžiančioje komandoje kiekvienas sėkmingas veiksmas po truputį toliau augina pasitikėjimą ir įkvėpimą.

Paprastai tariant – kuo daugiau įkvėpimo ir pasitikėjimo, tuo geriau žaidėjas atlieka elementarius futbolo veiksmus. Kuo geriau jis juos atlieka – tuo daugiau komanda nuveikia aikštėje ir tuo labiau užkuria žiūrovus. Kuo daugiau komanda nuveikia aikštėje – tuo daugiau įgauna pasitikėjimo.

Tad gali burbėt sau po nosim dėl Urbšio „nebrandumo“ – kad jis nusivilko marškinėlius ir gavo geltoną kortelę, tačiau man tas momentas buvo vienas geriausių per visas rungtynes. Jis buvo viena iš ką tik aptartų akimirkų. Bendrame žaidimo kontekste toks žaidėjo elgesys atrodė natūralus – tai buvo išraiška užsidegimo, kuris tuo metu valdė komandos žaidimą. Būtent – ne tik Andriaus Urbšio, bet ir visos komandos. Ar toks Urbšio šou augina komandos pasitikėjimą? Be abejo, nes tik nugalėtojas gali sau leist tokią prabangą – sąmoningai gaut nuobaudą už tokį nepraktišką dalyką, kaip džiaugsmą po įmušto įvarčio. Beje, Eliošiaus spotaniškas „pasisveikinimas“ su Sūduvos sakalais po pirmame kėlinyje įmušto įvarčio yra iš tos pačios kategorijos veiksmų.

Andriaus Urbšio numeris. Dešimt balų. 

Žmonės, kurie buvo manieže – jau pradėjo gaudyti komandos emocinį bei psichologinį iššūkį. Maniežas (nors ir labai norėtųsi sakyti „stadionas“, bet to dar teks palaukti) jau pradeda pastebėti ir įvertinti kiekvieną gražesnį, efektingesnį veiksmą aikštėje, jų laukia ir tuo skatina tokius veiksmus praktikuoti toliau.

Trūkumas. Sūduva žaidžia puikiai, tačiau vienas dalykas kol kas neramina. Nors turime tą pačią gynėjų komandą kaip pernai ir žymiai daugiau bei efektyviau dirbnančius saugus (kas lyg ir reikštų, kad gynėjai galėtų mažiau dalyvauti puolimo veiksmuose), gynyboje rimtų bėdų nutinka kiekvienose rungtynėse. Aišku, jei Sūduva ir toliau muš po 3-4 įvarčius kiekvienam ture, tai skyles gynyboje galėsime pamiršti, tačiau kol kas apie tai pakalbėti verta.

Nieko nuostabaus, kad ir gerai žaidžianti komanda per rungtynes padaro gynyboje klaidų ar praleidžia įvarčių. Be to net Barselona žaisti nesugeba. Tačiau neramina tai, kad dauguma Sūduvos klaidų gynyboje yra lygiai tokios pat visose trijose rungtynėse. Pirmieji du Sūduvos įvarčiai buvo praleisti po įdentiškų klaidų, o ir lošiant su Šiauliais tokių pat įvarčių galėjo komanda gauti bent pora.

Schema yra tokia. Vyksta pusgreitė priešininko ataka – ne kontrataka, bet tokia pusiau kontrataka – kai abiejų komandų žaidėjai po truputį juda iš esmės viena kryptimi – link Sūduvos vartų. Priešininkai – natūralu – puola. Sūduva – grįžta į gynybines pozicijas, tačiau jų dar nėra galutinai užsiėmusi. Tada eina aukštas kamuolys į baudos aikštelę, o Sūduvos gynėjai pražiopso priešininką. Šis gauna puikią ir labai pavojingą galimybę – šie smūgiai visada yra nepaprastai pavojingi, nes mušama dažniausiai „iš eigos“, priešininkui judant link Sūduvos vartų. Vartininkams juos sugaudyti be galo sudėtinga – smūgiai būna labai stiprūs ir staigūs. Ir jei smūgiuojama bent kiek į šoną, tai komandą gali išgelbėt nebent ant linijos stovintis gynėjas (kas ir nutiko lošiant su Šiauliais).

Sunku suprast, kodėl Sūduvoje tokio pobūdžio problemos kyla. Faktas – kažkas ten iki galo nesuderinta, kažkas neveikia, kažkas nespėja, kažkas kažkam nepadeda. Juk Sūduvos gynėjai – pakankamai aukšti, o toks mažiukas kaip Šiaulių Rimavičius sugebėjo bent keletą kartų pasiekti galva kamuolį būdamas prie Sūduvos vartų. Trumpai tariant, toje vietoje korekcijų reikia ir būtų neblogai jas įdiegti per artimiausią savaitę ik rungtynių su Žalgiriu.

Beje, mano manymu, naujasis Sūduvos vartininkas lošia puikiai. Sakyčiau, kad būtent su rungtynėse su Šiauliais jam teko daugiausiai darbo ir visais atvejais jis suveikė puikiai. Ypač gerai Bartkus atrodo tuomet, kai tenka išbėgti iš vartų – tai daro laiku, tiksliai ir efektyviai. Puikiai Bartkus reagavo ir į Bezykornovo baudos smūgį – bet šis vis tik buvo iš tų, kuriuos komentatoriai vadina „neatremiamais“. Devyniukės kryptimi ir į vartus įlėkęs nuo virpsto. Vartininkai tokius kamuolius ima labai retai. Bartkus sužaidė puikiai, tačiau Sūduvos gynėjams vis tik būtina prie savo vartų mažinti skaičių situacijų, kuriose vartininkas iš esmės yra bejėgis.

Nusivylimas. Nesinori tokio smagaus rašinėlio baigti liūdnai, tačiau kito kelio neturiu. Nuvylė mane ne komanda. Nuvylė – Marijampolė, nesugebėjusi „išspausti“ į šias rungtynes nė pusantro tūkstančio žiūrovų. Ko dar trūksta Suvalkijos futbolo gurmanams? Komanda lošia kaip niekad gerai, gražiai ir su užsidegimu. Muša krūvas įvarčių. Turi aikštėje puikių futbolo aktorių. Ir kai komanda žaidžia būtent taip – nebesinori kalbėti apie „reklamos trūkumą“ ir kitus panašius ir mums dalykus. Marijampolė nėra toks didelis miestas, kad naujienos čia nepasklistų. Žmonės žiūri teliką ir skaito laikraščius. Bet šiknas pajudint tingi. Tai gal Sūduvos sakalams reikia organizuot autobusą ne kelionei į Vilnių, o tam, kad suvalkiečius nuo bažnyčios iki stadiono atvežtų? Nyku.

Bet dar nykiau atrodė tie suvalkai, kurie būriais ėmė šliaužti iš maniežo likus kokioms penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Taip, viskas rungtynėse tuomet jau buvo aišku. Bet smagiai laiminčios komandos palikimas likimo valiai man yra totaliai nesuprantamas. Ir kur jūs taip skubant marijampoliečiai? Gal čia Barselonos rungtynės buvo, po kurių iš stadiono plūsteli šimtas tūkstančių ir aplinkinės gatvės užsikemša pusvalandžiui? Cepelinai namie aušta? Ar mylimą serialą rodo? O gal Marijampolėje šeštadienį vyksta tiek daug renginių ir visuomeninio gyvenimo, kad penkios minutės yra aukso vertės? Būkit žmonės, o ne kaimo jurgiai – jei jau atėjot į futbolo teatrą, tai gerbkit save ir komandą, sulaukit spektaklio pabaigos ir paplokit aktoriams už puikų pasirodymą!

o

P.S.: Daugiau nuotraukų įmesiu popiet. 

Advertisements

19 Responses to “3: SŪDUVA 4:1 ŠIAULIAI”


  1. 1 Užsienis 2012-03-25 11:09

    Puikus rašinys kaip visada.
    Dar vienas trūkumas buvo transliacija per futbolo.tv, kai vaizdas nuolat strigo, kas kokias 15 sekundžių, vėliau kai kurias atkarpas rodydavo pagreitintai. Internete mačiau žmonės rašė, kad čia gali būti dėl Marijampolės maniežo interneto greičio trūkumo. Galbūt verta užsisakyti galingesnį planą :) Žiūrėjau Kruoja-Žalgiris, viskas buvo sklandžiai.

  2. 2 Anonimas 2012-03-25 11:11

    dedu like :D o pabaigoje labai gerai užkabinti žiūrovai.

  3. 3 voleur 2012-03-25 11:13

    labai gera apžvalga kaip visada, ir taikliai pasakyta dėl skubančių žiūrovų.

  4. 4 bronius 2012-03-25 11:36

    Nesutinku dėl tinklo. Taip, jis trukdo žiūrėti, bet būti privalo. Lukšiui mušant pendelį atkreipiau dėmesį į jauną motiną, kuri su mažamečiu vaiku ėjo už vartų ir stabtelėjo šalią virpsto pažiūrėti kas bus. Dabar įsivaizduokite – tinklo nėra, Lukšys į vartus nepataiko, o kamuolys lekia į dvimečio galvą. Smegenų sutrenkimas garantuotas, o gal ir dar blogiau. Žinoma, už vartų daug pavojingiau, nei šoninėse tribūnose, bet ne kartą ir Vilniaus Sportimoje esu matęs kaip tas tinklas apsaugojo nuo rimtų pasekmių.

  5. 5 bronius 2012-03-25 11:39

    Dabar dar kartą žiūrint video, atrodo, kad už vartų tinklo net nėra, todėl man motinos veiksmai iš vis nesuprantami. Aš pasibaisėjęs..

  6. 6 bronius 2012-03-25 11:39

    Ne, vis dėlto jis yra..

  7. 7 ponas pop 2012-03-25 11:50

    broniau – tinklai yra už vartų ir prieš vieną tribūną. Esmė ta, kad prieš centrinę tribūną (kurią gal kiek ir saugo bėgimo takai) tinklas jau seniai nukabintas. Šiaip, aišku, tu teisus. Nieko čia nepadarysi.

  8. 8 suris 2012-03-25 11:57

    Priestarauciau ,Ponas pop tau del Bartkaus.
    Man jis yra silpniausia komandos grandis .
    O jo isejimai nuo vartu kiekviena karta kelia klausima ar bus sugautas kamuolys ar ne .

  9. 9 ponas pop 2012-03-25 12:13

    chm, na kiek žmonių, tiek nuomonių. man tokių klausimų nekyla, nes, berods, nė karto nepasitaikė atvejo, kad nesugautų. faktas, kad tokie išėjimai yra neramūs žiūrovai, nes vartininkas rizikuoja. čia jau ko gero nuo vartininko žaidimo stiliaus priklauso – vieni mėgsta mestis į kovą, kiti – mieliau laukia ant linijos.

    kol kas bartkus nepadarė jokių nesąmonių ar net klaidų – nebent klaidomis užskaitytum įvarčius, kuriuos Sūduvai įmušė ekranas ir tauras, sakydamas, kad ten vartininkas galėjo išeit ir tuos kamuolius paimt. bet čia gal didesnio speco nei aš reikia, kad tas situacijas rimčiau įvertint galėtų.

  10. 10 Bonas 2012-03-25 15:15

    Toks patebėjimas, kai buvo pasiektas Šiaulių įvartis, kamuolys tikrai nekrito i kampą, jį Bartkus lietė. Manau buvo dalis kaltės vartininko.

  11. 11 Tadas 2012-03-25 15:15

    Puikus rasinys, su viskuo sutinku, isskyrus del Bartkaus isejimu. Taip, jis geras vartininkas, bet as kaip tik manau jo silpniausia, o ne stipriausia vieta yra isejimai. Bet nieko, tikekimes Ramonas viska pataisys :)

  12. 12 lolo 2012-03-25 16:34

    kelis kartus minėjo per rungtynes Reinikis, kad Sūduvos Sakalai organizuoja išvyką į Vilnių, užsako autobusu, kurie tokiu ir tokiu laiku išvyksta nuo Sūduvos seno stadiono, bet daugiau info pas sakalus svetainėj kaip ir nerandu

  13. 15 Anonsas 2012-03-25 16:39

    Neskalpuokit vartininko, juk jis naujas žmogus komandoj. Gal pamiršot kokią dovaną Valinčius buvo padovanojęs Rapidui? Dabar gi matom kas išaugo iš mūsų Povilo :) Geriau palinkėkit sėkmės Bartkui, čia neaimanavę ;)

  14. 16 Juozas 2012-03-25 16:54

    Teisingai, visas galimybes tapti lb geru vartininku musu varatarius Bartkus turi. Nenustok tobuleti ir gelbek mus nuo ivarciu, amen :)

  15. 17 minde 2012-03-25 17:13


    suduva-zalgiris rungynes anonsuojantis klipukas

  16. 18 Palaikom 2012-03-25 21:47

    Sekmes Bartkui, patirtis ateina zaidziant. Kol kas viskas puiku, savo stiliumi jis man panasus i Ikera Casillas’a. Sekmes ir dar sekmes. Suduva cempionai!!!!!!!!!!!

  17. 19 Linas 2012-03-26 08:15

    Kaip visada taiklūs pastebėjimai.
    Aišku labiausia man užkliuvo žiūrovai jei juos eina taip pavadinti kurie nesulaukia pabaigos ir nepadėkoja žaidėjams, man greičiau jie kažkoki užklydę pirma kartą į varžybas…O tokių paklydėlių kiekvienose varžybose pasitaiko….
    O jei jie tikri gerbėjai, tai visiškai negerbia mylimos komandos


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits