2012: Po I rato: skaičiuojam vištas

Prieš pirmąsias lygos rungtynes.

Pastaba: Maždaug 90 proc. šio teksto buvo rašyta prieš liūdnas rungtynes su REO, kurios nužudė paskutinius optimizmo daigus, prasikalusius po įspūdingos sezono pradžios. Tačiau gal taip ir geriau. Mes nesąmoningai esame linkę vertinti komandos situaciją pagal paskutinių rungtynių vaizdą bei rezultatą. Tačiau ši apžvalga yra skirta ne tiek dabartinei komandos būklei įvertinti, kiek apžvelgti visą sezono pradžią. Tad siūlau būtent taip jį ir skaityti – mažumą pastumiant į šalį sekmadienio tragedijos prisiminimus. Iš kitos pusės – manau, kad šiame tekste yra nemažai minčių, kurios gali bent kiek paaiškinti ir tai, kas nutiko žaidime su Vilniaus komanda.  

Tuoj Ledesma pirmą kartą žais už Sūduva ir muš pirmą įvartį.

Belaukiant pavasario – pasirengimo sezonui reikalai. Šis etapas mūsų komandos gyvenime buvo kaip niekad įdomus. Iš esmės jis prasidėjo klubo prezidento pareiškimu apie klubo poziciją finansinių reikalų klausimu (dabar nepamenu, ar tie žodžiai buvo pasakyti ano sezono pabaigoje ar šiems metams prasidėjus). Esmė čia paprasta – komanda bus organizuojama remiantis realiomis galimybėmis taip, kad sezonas būtų baigtas neturint skolų. Niekas neabejoja – teisingas požiūris. Gal ir išprovokuotas dar neseniai Lietuvą siaubusios ekonominės krizės, tačiau liudijantis brandos stadiją, į kurią pagaliau persikėlė mūsų komanda. Tad visi galėjom suprast, jog šiais metais pinigais nebus švaistomasi. O įdomiausia yra tai, kad taip ir nutiko. Įsigyta buvo nedaug žaidėjų ir praktiškai visi buvo tokie, dėl kurių mums nekilo ne mažiausio klaustuko. Vartininkų klausimą reikia palikti kiek nuošaliau, nes čia iš tikro buvo patekta į didelę bėdą. Prieš pat pasirengimą sezonui netekti abiejų pagrindinių vartininkų – iššūkis nemenkas. Kitas klausimas – ar toji problema buvo tinkamai išspręsta.

Kaip bebūtų, naujų žaidėjų būrelis komandoje buvo kaip niekad mažas, bet kokybiškas. Šoblinskas, Ledesma, Thomson ir dar vienam sezonui susigrąžintas Loginovas. Puikūs, racionalūs, pagrįsti sprendimai – kaip sykis tokie, apie kokius ir buvo kalbama dar anam sezonui besibaigiant. Štai komandos prezidentas ir treneris pašnekėjo apie tai, kad dar trūksta vieno gero krašto saugo ir po poros savaičių komandoje atsirado Thomson‘as.

Sezonui Sūduva rengėsi kaip įprasta. Niekur nevažiavo, naudojo dengtą maniežą ir tik namuose priimdavo pasivaržyti atvykstančias komandas. Pakeliauti gal ir vertėjo – bent jau po Lietuvos dirbtinės dangos aikštes. Tačiau Sūduva taupė, o svarbiausieji mūsų komandos varžovai keliavo po šiltus kraštus. Kuris iš variantų buvo naudingesnis – vis dar sunku pasakyt, nes visų trijų komandų žaidimas pakankamai banguojantis.

Tačiau viena yra visiškai aišku. Nors mums ir norėtųsi galvoti apie aukso medalius, tačiau faktas yra tas, kad Ekranas ir Žalgiris turi ženkliai daugiau racionalių argumentų ir pranašumų tam, kad Sūduvą šiose lenktynėse ir vėl paliktų už nugaros. Nors mes kasmet atnaujinam kalbas apie aukso medalius, reikia sąžiningai pasakyti, kad šiemet Sūduva buvo parengta ir sukomplektuota bronzai. Ir tik jei nusišypsos ypatinga sėkmė, galbūt pavyks pasiekti daugiau. Ką darysi – belieka tikėtis stebuklo. O kol jo laukiam – galim nedaryt pasaulio pabaigos iš kiekvieno pralaimėjimo.

Išsamesnį pasirengimo sezonui aprašymą galite pasikartoti paspaudę štai čia.

Kiekvienos rungtynės pradedamos tradiciniu komandos ratu.

I ratas – viltys ir nuoskaudos. Sūduvos žaidimas viso I rato metu buvo radikalus bangavimas nuo kraštutinės euforijos iki ekstremalaus nusivylimo. Vien ko vertas galingas pernykščio čempiono pamindymas Marijampolėje ir beviltiškas nuosmūkis Vilniuje lošiant su Žalgiriu ar Marijampolėje su REO. Ir nors bangavo tie patys Žalgiris su Ekranu, šiose komandose padėtis buvo stabilesnė. Po pergalės prieš Ekraną mes visi choru prakalbome apie vos ne kišenėje gulinčius aukso medalius, po pralaimėjimo Žalgiriui ėmėme murmėti apie dar vieną trečią vietą, o po nesėkmės su Kruoja – ėmėme reikalauti trenerio atsistatydinimo. Lygiosios su REO mus apskritai be amo paliko.

Komanda nesuteikė mums šanso turėti ramią sezono pradžią ir už tai nuoširdžiai dėkoju tiek žaidėjams, tiek treneriui. Mes galėjome pamatyti komandos galimybes „nuo – iki“. Nuo komandos, lošiančios čempioniškai iki komandos, kuriai net ir dėl bronzos dar gali tekti pasimušti. O tai ne taip jau ir blogai. Po to, kai Sūduva įspūdingu stiliumi sumindė Ekraną, mes žinome, ko iš jos galime reikalauti. Mes žinome, kad ši komanda iš tikro gali laimėti aukso medalius. O tada jau tenka užduoti kitą, ne tokį malonų klausimą – ar ši komanda nori tuos aukso medalius laimėti? Tarp „galėti“ ir „norėti“ yra bedugnė. Juk realistinis situacijos vertinimas byloja, kad Sūduva turėtų aukso medalius matyti kaip savo ausis. Pagrindiniai priešininkai pernelyg galingi ir geriau pasirengę, o ir su kitomis lygos komandomis šiemet nėra lengva kovoti. Vadinasi reikia ypatingo užsidegimo, ypatingo noro – tik taip ši komanda gali iššokti aukščiau tos realistinės bambos.

Liubšys - yra apie ką pagalvoti.

Didžioji šio sezono dilema – sudėtis. Motyvacijos klausimą palikime kitai pastraipai. O dabar pakalbėkime apie esminį Sūduvos trūkumą, kuris, esu tuo tikras, ir buvo svarbiausia banguoto žaidimo problema. Komentaruose šis dalykas jau buvo minėtas – ir nors jis yra akivaizdus, tačiau, apimti pergalių euforijos, mes buvome linkę jį pamiršti. Ir kai keikiame komandą už beviltišką išvaizdą rungtynėse su REO, tai irgi verta prisimint.

Kol kas Sūduva turi 13 aikštės žaidėjų, kurie ir veža visą sezono krūvį. Šiuolaikiniam futbolo klubui tai yra žvėriškai mažas žmonių skaičius. Net sunku įsivaizduot, kad tokia komanda apskritai galėtų ko nors įspūdingesnio pasiekti – netgi tokio lygio čempionate, kokį turime Marijos Žemėje.

Nėra net ką ilgai diskutuot apie tai, kad Sūduvos treneris praktiškai neturi pasirinkimo varijuoti sudėtimi. Sezono metu neišvengiamai būna traumų, būna kortelių – tai yra įprastiniai dalykai, kurie gali stipriai koreguoti pagrindinę komandos sudėtį. Mūsų komandą tokie nutikimai iškart metą į aklavietės situaciją, nes trenerį verčia aikštėn leisti neišbandytus ir A lygos patirties neturinčius futbolininkus, kurie kol kas jokių stebuklų nerodo. Žaidžia nedrąsiai, sunkiai prisitaiko prie A lygos tempo ir minties.

Tačiau būtų neteisinga manyti, jog ir be traumų ar kortelių lošianti tokia komanda negali turėti sudėties problemų. Juk nutinka taip, kad vienas ar kitas žaidėjas praranda formą. Arba tenka žaisti su varžovu, kuriam reikia ypatingos taktikos, o ją galima pasiekti tik koreguojant komandos sudėtį. Deja, mūsų treneris neturi jokios galimybės eksperimentuoti ir improvizuoti. Mat bet kuris iš tų 13 žaidėjų, net ir būdamas prasčiausios formos, bus geresnis už bet kurį dublerį. Žinau, sakysit, kad dubleriai lošia visai neblogai. Tačiau, pagrindinėje komandoje jų nematome. Vadinasi, tenka daryti išvadą, kad nors dubleriai ir laimi savo čempionate, jie nelošia taip, kad pagrindinės komandos treneris rimtai svarstytų jų panaudojimą savoms taktinėms vizijoms įgyvendinti. Jau ir po I rato aišku, kad prieš sezoną deklaruotas planas integruoti kuo daugiau dublerių į pagrindinę komandą ir vėl eis šuniui ant uodegos. Juos mes komandoje pamatome tik išimtiniais ar neišvengiamais atvejais. Ir nėra ko nei stebėtis, nei piktintis – treneris yra atsakingas už komandos rezultatą, todėl jis tikrai nerizikuos nepatyrusiais žaidėjais vien tam, kad įgyvendintų kokius nors toli siekiančius komplektacijos tikslus.

Štai tokioj baloj ir sėdim. Treneris dirba su siauru žaidėjų ratu, suformuoja patikimą komandą ir ji pasiekia keletą šaunių pergalių. O tada iškrenta keletas žaidėjų – kas traumą gauna, kas raudoną kortelę. Pakeisti jų nelabai yra kuo ir komanda išsibalansuoja. Didžioji žaidėjų dalis aikštėje lyg ir ta pati, tačiau pakanka kelių naujokų ar kelių žaidėjų, perstumtų į naujas padėtis ir žaidimas nebeeina. Ir vėl reikia laiko suveržti komandos grandines.

Žaidėjų universalumas šiuolaikiniame futbole yra sudėtinga problema. Visi tokius žaidėjus mėgsta ir vertina. Tačiau geriausiai jie groja aukščiausio lygio komandose, prigrūstose aukščiausio lygio futbolininkų, galinčių greitai adaptuotis prie įvairiausių situacijų. O kai komanda yra silpnesnė, žaidybinė drausmė ir pozicijų stabilumas ko gero duoda geresnį rezultatą, nes čia pernelyg didelės sudėties improvizacijos dažnokai baigiasi chaosu aikštėje.

Tad Liubšio misija šiais metais kaip niekad sudėtinga. Ir klubo prezidentas pakalbėjo apie tai, kad tokios stiprios Sūduvos niekada nebuvo, ir mes tikimės iš trenerio daugiau vien dėl to, kad jis jau antrą sezoną su komanda dirba. Gali būti, kad šiandieninė Sūduva vienose rungtynėse ir aploštų bet kurią ankstesnių sezonų Sūduvą, tačiau ar aplenktų jas ilgame čempionate – čia jau kitas klausimas.

Stebint kaip subtiliai Liubšys kaitalioja žaidėjų išsidėstymą kone kiekvienose rungtynėse yra akivaizdu, kad jis ieško ne optimalios sudėties, o mėgina sukurti improvizacijos galimybes ilgam sezonui. Optimali sudėtis buvo rasta ir ji sulošė keletą puikių rungtynių pačioje sezono pradžioje. Todėl ir nesiparinu pernelyg dėl vienų kitų prastai suloštų rungtynių – net ir pralaimėjimai yra naudingi, jei jie padeda geriau parengti viso sezono planą.

Esminis yra punktas, kuriuo, kaip suprantu, komandos pasirodymą čempionate grįsdavo Algimantas Gabrys. Svarbiausia rasti geriausius sudėties sprendimus lemiamoms sezono dvikovoms. O šiais metais mums tam reikės ir likimo piršto, nes traumos, kortelės ir kitos nelaimės gali sugriauti bet kokius planus, kai atsarginių suolas yra praktiškai nulinis. Kitas niuansas – komanda privalo suvokti, kad be gražaus žaidimo, dar reikia ir rezultato. Todėl tam tikrais atvejais, kai žaidimas akivaizdžiai neina, ji vis viena turi rasti savyje jėgų bent jau rezultatą padaryt. Rungtynės su Kruoja ir REO yra puikūs pavyzdžiai to parametro, kuriuo mus lenkia ir Žalgiris, ir Ekranas.

Vienišas Loginovas po beviltiško pralaimėjimo Žalgiriui.

Motyvacijos klausimas – ar svarbu Lietuvos futbolininkui laimėti? Be abejo, atsakysite jūs – tai yra universalus bet kokio futbolininko veiklos stimulas. Tačiau mes kalbame apie futbolininkus profesionalus, kuriems futbolas – ne tik malonumas, bet ir darbas bei karjera. Tad motyvacijos klausimas silpnose ir neturtingose lygose yra labai žiaurus. Mes jį svarstome kasmet, nes kasmet būna krūvos rungtynių, kai mums, žiūrovams bei gerbėjams atrodo, kad visa komanda ar atskiri žaidėjai aikštėn eina tik formaliai savo darbo atlikti ir už jį priklausančio atlyginimo pasiimt. Juk mes norime, kad jie kovotų, o ne dirbtų, kad jie būtų ne profesionalai, o tokie patys komandos fanatikai, kokiais esame mes.

Nemanau, kad tai yra kokia nors unikali Sūduvos problema (net jei kai kam iš mūsų ir gali taip pasirodyti). Šia liga serga dauguma Lietuvos komandų – kartais švelnesne, kartais sudėtingesne forma. Dažniausiai ant sparnų lakioja komandos, kurioms dar viskas priešaky – tos, kurios atgimsta ir tos, kurios pirmą kartą patenka ar po pertraukos sugrįžta į aukščiausią lygą. Tačiau euforija negali būti amžina – praeina metai, praeina kiti ir komanda stoja į ramią profesionalių klubų gretą.

Tam, kad situacija taptų aiškesnė, tenka griebti jautį už ragų ir klausti, kas yra pats geriausias futbolininko motyvatorius? Globaliai kalbant, profesionaliame futbole esminis stimulas yra toks pats, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje – pinigai. Žmogus gali varyti iš idėjos kol yra jaunas, tačiau kuo tau metų daugiau, tuo dažniau racionalūs skaičiavimai nusveria tyrą idealizmą. Juolab, kad futbolininko karjera – labai nestabilus ir trumpas reikalas. Tai yra paprasta ir labai žmogiška. Sunku pykti, kai žmogus renkasi žvirblį rankoje, o ne jautį danguje. Dauguma mūsų elgiasi būtent taip. O jei dar prisiminsime, kad kasmet mūsuose būna klubų, kurie sugeba varyti nemokėdami savo žaidėjams atlyginimų – nestabili Lietuvos futbolininko padėtis taps dar aštresnė.

Tada užduokime kitą klausimą. Kas stumia priekin futbolininką, lošiantį tokioje šalyje kaip mūsų? Ok, galima sakyt tą patį – pinigai. Bet kadangi futbolininkai Lietuvoje beprotiškų pinigų uždirbti neturi jokių galimybių, vadinasi juos priekin stumia svajonė vieną dieną sužaisti Čempionų lygos finale būnant Barselonos ar Liverpulio sudėtyje. Čia toks maksimalistinis svajonės variantas, o kasdienybė yra tokia, kad lietuvis futbolininkas svajoja bent jau persikelti į turtingesnę, galingesnę lygą, kad ir kurioje nors kaimyninėje šalyje ir ten garantuoti sau bent jau padorų išgyvenimą.

Keliaujam toliau ir pasiekiam dar vieną paradoksą. O jis byloja apie tai, kad labiausiai Lietuvoje motyvuoti yra jauni futbolininkai. Tie, kuriems dar viskas priekyje. Juos ir užkurti lengviau, o ir patys jie neretai rimčiau nei kolegos yra nusiteikę siekti futbolo aukštumų. Šis teiginys gal kiek ir užlenktas – vis tik mūsų futbolo sistema leidžia tokias viltis puoselėti tik patiems ambicingiausiems, drąsiausiai fantazuojantiems jaunuoliams. Didelė dalis kitų, deja, futbolinę pilnametystę pasiekia susitaikę su tuo, kad aukščiau A lygos pakilti jiems vis viena nepavyks. Tai kurių galų plėšytis ir stengtis?

Štai dabar ir galima užduoti paskutinį klausimą – kur yra tokios komandos kaip Sūduva motyvavimo taškas? Kur tas mygtukas, kurį paspaudus komanda pradeda lėkti lyg ant sparnų? Komanda jau nemažai metų dėl vidinių bei išorinių priežasčių (finansinis stabilumas ir, priešingai, lygos nestabilumas) yra tarp šalies futbolo lyderių, kurie neišvengiamai kiekvieną sezoną ima kokius nors medalius. Futbolo fanatikui tikrai nėra tas pats, kokius medalius laimėti, o kaip yra futbolo profesionalui? Juk greičiausiai jo karjeroje nuo medalių spalvos niekas nepasikeis. Auksas, bronza ar sidabras? Ir vienu, ir kitu atveju – darbas garantuotas. Jei ne čia, tai kitoje komandoje. Pagalvokit apie bet kurį iš Sūduvos pagrindinių futbolininkų – argi jie nerastų darbo kone bet kuriame A lygos klube? Aišku, kad rastų. Todėl ir vėl – tai kurių galų plėšytis ir stengtis?

Žiauriausia yra tai, kad jauni žmonės žaidžia šalia tų, kuriems iš tikro jokie pasiekimai Lietuvoje nerūpi. Jie čia pateko neaiškiais keliais kaip legionieriai, arba grįžo baigti karjeros, arba atvažiavo „pasitreniruoti“, kol ras padoresnį klubą, arba yra pasiekę tokį lygį, kad darbo Lietuvos čempionate visada gaus ir puse jėgos žaisdami.

Štai tokia ta padėtis. Užtat Sūduvoje ir plėšosi labiausiai tie, kurie dar gali savo karjerą permesti į aukštesnį lygį. Galim tik pasidžiaugt, kad komandoje nebeliko jaunų tinginių ir pesimistų, kurie ir patys, matyt, nelabai supranta, ką tam futbole veikia. Taip jau susiklostė jų gyvenimas, kad tapo futbolistais, tačiau jokių ypatingų tikslų ar ambicijų jie neturi. Ne vieną tokį žmogų matėme ankstesniųjų metų Sūduvoje. Džiugu, kad dabar jie nuobodžiauja kituose klubuose. O va kaip motyvuot vyresnius žaidėjus, kurie ypatingų posūkių savo karjeroje jau neplanuoja ir tiesiog dirba laukdami „pensijos“? (reikia pripažint, kad dažnas būsimas pensininkas turi tiek patirties, kad A lygos komandoje yra naudingas ir lošdamas ne pilna jėga). Nežinau, ką daryt. Jei turite šios paslapties raktą – neslėpkite.

Ekrano delegacija apsitaria su teisėju.

A lyga: 2012 metų laida. Ikisezoninės batalijos Lietuvos futbolo federacijos frontuose lyg ir žadėjo mums, kad šis sezonas bus toks pats chaotiškas, kaip ir ankstesniais metais. Iki paskutinės akimirkos nebuvo šimtu procentu aišku, kiek lygoje bus komandų, o kai kurių klubų pasirengimo sezonui kokybė kėlė labai daug abejonių.

Tačiau LFF savo konfliktus išsprendė – į gerąją, ar į blogąją pusė čia nesiimsiu diskutuoti. Ne apie tai šis tekstas. Čempionatas prasidėjo normaliai ir po kelių turų ypatingų dvejonių nebeliko. O tada, turas po turo, paaiškėjo, kad šis A lygos sezonas bus netikėtai įdomus ir įtemptas. Kad ir kaip tai stebina (nes kokių nors akivaizdžių priežasčių tam lyg ir nebuvo), čempionato lygis pakilo. Mes žinome, kad stabiliausieji lygos lyderiai kasmet pamažu tobulėja, tačiau dar niekada likusieji klubai nebuvo tokio panašaus pajėgumo. Šiemet nėra lygoje kiauro autsaiderio, kurį visi be gailesčio mindytų ir yra vis daugiau rungtynių, kurių baigtį sunku nuspėti.

Ir jei trys lygos lyderiai išliko aiškūs nuo pat pirmųjų turų, tai pačiame lentelės dugne spėjo pabuvoti net keli klubai ir ši vieta gali keisti kone kiekviename ture. Toks vaizdelis buvo po I rato. O ar panašią įtampą pavyks išsaugoti toliau – matysim. Viliuosi, kad į sezono pabaigą neatsiras ir vėl komandų, kurioms labiau rūpės ne rezultatai, o kaip nors baigti čempionatą išvengus visiško bankroto.

Labas, aš Povilas. O kas tas su raudona maike už nugaros?

Sūduva 2012: futbolo stilius. Kelis pastaruosius sezonus labiausiai liūdindavo tai, kad Sūduva dažniausiai lošdavo tokį rudimentinį futbolą – eidavo aikštėn ir daugeliu atvejų tiesiog jėga paimdavo silpnesnius varžovus. Apie kokią nors ypatingą taktiką ar strategiją net kalbėti neišeidavo. Todėl dažnai, susidūrusi su kietesniu pasipriešinimu, komanda pakliūdavo į aklavietę net lošdama ir su lentelės dugne besikapstančia komanda. Komandos žaidimas tapdavo nuobodus, vienkryptis – ji tiesiog vėl ir vėl kartodavo veiksmus, kurie naudos atnešti negalėdavo, nes priešininkas juos būdavo puikiai perpratęs ir tokiam Sūduvos žaidimui gerai pasirengęs. Kad ir kaip būtų liūdna, bet paskutinės rungtynės su REO būtent tokį Sūduvos futbolą mums visiems ir vėl priminė. Tačiau prieš tai buvo ir gerų ženklų.

Šiais metais pagaliau mes galime įžvelgti rimtą komandos progresą. Sūduva bent jau sezono pradžioje lošė įdomesnį, įvairesnį futbolą, pagrįstą mintimi ar iš anksto sudėliota rungtynių taktika. Nors dažniausias Sūduvos žaidėjų išsidėstymas aikštėje būdavo 4-5-1, tačiau komanda žaidė atakuojantį futbolą, pagrįstą greitomis kombinacijomis ir kontratakomis. Kai rungtynės eidavo gerai, Sūduva nevengdavo improvizuoti ir atlikti veiksmų, kuriais tikslas pasiekiamas su stiliumi ir gražiai. Ir nors po pralaimėjimų pasigirsta klasikinių šūkavimų apie tai, kad reikia kuo skubiau atleisti trenerį, tačiau aš sakyčiau, kad aiški mintis Sūduvos žaidime ėmė ryškiau rodytis pirmą kartą nuo Algimanto Gabrio laikų.

Šiandien komanda yra kryžkelėje. Ji mums parodė ir kaip reikia žaisti, ir kaip negalima. Tikiuosi, kad pirmoji kryptis paims viršų, tikiuosi, kad Sūduvos žaidimo stilius progresuos toliau ir po antro rato galėsim jį apibūdinti lengviau, remdamiesi ne tik gražiais atskirų rungtynių fragmentais.

Keletas sėkmingų vaizdų iš I rato batalijų. Siūlau trumpą atokvėpio pertraukėlę prieš paskutinę teksto dalį. Parinkau keletą smagių nuotraukų iš sezono pradžios kovų. Fotografuota Sūduvos paveiksluotojų ir LFF fotografo Knyzelio.

Žaidėjai: vardai ir pažymiai. Sakau, atnaujinsiu kažkada pamėgintą pažymių rašymą. Kaip kokioj mokykloj. Tačiau vertinsiu ne tik statistiką ar bazinę žaidėjo išvaizdą aikštėje, bet ir galimybes – išnaudotas ar iššvaistytas. Kad būtų aiškiau, siūlau seną gerą penkiabalę sistemą.

Iš viso aikštėje per I ratą pasirodė 18 žaidėjų – abu vartininkai ir 16 aikštės žaidėjų. Tačiau reikia pripažint, kad trys iš jų (Urba, Brokas, Breivė) žaidė pakankamai fragmentiškai. Beje, reikia suvokti, kad aš vertinti stengiausi žiūrėdamas visą sezono pradžią, o ne tik paskutines rungtynes. Tad jei kurio nors žaidėjo pažymys neatitinka jo pasirodymo lygio keliose paskutinėse dvikovose – siūlau prieš siūlant kitą pažymį, prisiminti visą I ratą.

PENKETUKININKAI: Geriausią pažymį rašau trims žmonėms: Borovskiui, Leimonui ir Chvedukui.

Borovskis buvo vienas matomiausių žmonių komandoje. Ne šiaip sau į jį atkreipė dėmesį ir vengras rinktinės treneris. Tas dėmesys, spėju, Sūduvos gynėjui suteikė papildomos motyvacijos, nes viso rato metu Borovskis buvo vienas stabiliausių žaidėjų. Kaip ir visai gynybai, jo adresu gali keliauti priekaištais dėl pernelyg daug praleistų įvarčių, tad penketas Borovskiui rašomas su šiokiu tokiu rezervu. Kaip bebūtų, jis vis dar išlieka geriausiu Sūduvos krašto futbolininku.

Leimonas ir Chvedukas, sakyčiau, Sūduvoje yra didžiausią pažangą per kelis pastaruosius sezonus padarę žaidėjai. O smagu yra tai, kad, panašu, tas pažangėjimas vis dar vyksta. Deja, reikia pripažinti ir tai, kad šie du žaidėjai jau pasiekė tokį meistriškumo laipsnį, jog tiesiog privalo mauti iš Lietuvos į kokią stipresnę lygą. Toks jau mūsų futbolo likimas – prarasti geriausius. Čia nieko nepadarysi. Tačiau šiems žaidėjams yra labai svarbu nepražiopsoti momento ir išvažiuoti savo formos „kilimo“ metu. Nes dar pora metų – ir jie taps klasikiniais aukšto lygio A lygos žaidėjais – tokiais, kurių meistriškumo mūsų čempionatui per akis, tačiau toliau tobulėti čia nėra nei sąlygų, nei motyvacijos.

Chveduko kilimas buvo pakankamai greitas. Per kelis sezonus iš aikštėje besiblaškančio jauniklio jis tapo ne tik bėgiojančiu, bet ir galvojančiu futbolininku. Ne vienas dubleris gali iš Chveduko pasimokyti – taip plėšytis aikštėje, kaip jis plėšydavosi gavęs šansą pasirodyti pagrindinėje sudėtyje privalo kiekvienas jaunas žaidėjas. Nes tik taip jis gali įrodyti treneriams savo norą žaisti ir naudą pagrindinei komandai.

Šiame sezone Chvedukas yra vienas iš svarbiausių „kuriančių“ žaidėjų komandoje. Kai yra aikštėje – jis yra vienas iš aikštės centro variklių. Pliusą jam dedu ir už tai, kad jis nėra centre „stovintis“ ir kamuolio laukiantis futbolininkas – jo pilna visur ir dažniausia situacija, kurioje pas jį atsiduria kamuolys – kai staiga jis į centrą išneria į kurio nors kampo ar užnugario, gauna kamuolį ir tuoj pat jį siunčia priekin.

Savaime suprantama, patirties Chvedukui dar trūksta. Tačiau potencialas tobulėti – akivaizdus. O viena kita geltona ar raudona kortelė, kurią jis gauna iš pernelyg didelio noro laimėti kiekvieną dvikovą – lietuviško futbolo kontekste taip pat yra pliusas. Nes degančių ir maksimaliai per rungtynes išsitaškančių žaidėjų pas mus labai trūksta. Faktas – toks „karštakošiškas“ Chveduko futbolas yra papildomas stimulas ir kitiems kolegoms aikštėje nemiegoti.

Tuo tarpu Leimono meistriškumo trajektorija tokia tiesi nebuvo. Leimonas užtruko ilgiau ir dar prieš pora metų susilaukdavo daugiau kritikos, nei pagyrimų. Jau tada jis buvo puikus „griovikas“, tačiau stipriai stokojo „kuriančiojo“ savybių – lėtai mastydavo, nuolat perlaikydavo kamuolį ir atlikdavo ko gero didžiausią netikslių perdavimų kiekį per rungtynes. Šiemet ano Leimono lyg nebūta. Nors jis ir toliau labiau rūpinasi griovimu, nei kūryba, tačiau jo reikšmė Sūduvos puolime šiais metais yra žymiai didesnė. Leimonas puolime pradėjo lošti agresyviau, energingiau, drąsiau. Pagaliau susitvarkė kojos tikslumą ir dabar jo perdavimai yra ženkliai kokybiškesni.

Deja, turiu pripažint, kad Leimonui geriausią pažymį rašau avansu. Tai, kas čia apie šį žaidėją parašytą – yra įspūdžiai iki LFF taurės antrųjų rungtynių su Žalgiriu ir A lygos žaidimo su REO. Jei vertinčiau tik pagal šias dvejas rungtynes – rašyčiau jam ne daugiau trejeto. Labai viliuosi, kad taip neteks padaryti po II rato.

KETVERTUKININKAI: Čia žmonių daugiau: Ledesma, Šoblinskas, Eliošius, Urbšys, Loginov, Slavickas, Matuzas ir ši grupė yra sudėtingiausia. Tai yra žaidėjai „su pliusu“, tačiau jų veiksmuose, kad ir kiek jie pozityvūs bebūtų, pritrūko šio bei to, kad būtų juos galima perkelti į pirmūnų gretas.

Spėju, daugiausiai diskusijų sukels Ledesmos vertinimas. Šiam žaidėjui tinkamą pažymį parašyti sunkiausia. Viena, jis buvo akivaizdus komandos lyderis. Jo indėlis į rezultatus ir žaidimo kokybę – akivaizdus. Tą rodo ir statistiniai Ledesmos pasiekimai, ir įmuštų įvarčių bei rezultatyvių perdavimų kiekis. Tačiau visi matėme ir kitą niuansą – Ledesma tikrai lošė ne pilna jėga. Faktas – Ledesmos įtaka gali būti dar didesnė. Čia tik klausimas – ar pats žaidėjas tenkinasi tuo, ką turi dabar (galimybė būti komandos lyderiu lošiant puse kojos), ar jo pasirengimas ir forma dar nepasiekė reikalingos normos. Vis tik Ledesma į komandą įšoko paskutinę akimirką ir sezonui tobulai nebuvo pasirengęs. Antra – reikia laiko ir efektyvesniam jo integravimui į komandinius veiksmus.

Tarp ketvertukininkų man labiausiai norėtųsi išskirti Loginovą ir Matuzą.

Loginovo žaidimas man labai patiko. Su kiekvienom rungtynėm šis ukrainietis buvo vis pastebimesnis aikštėje. Tai sakau, nes anksčiau Loginovas, nors ir būdamas tvirtu pagrindo žaidėju, buvo greičiau nematomas gynybos juodadarbis. Šiais metais jis lošia agresyviau, ryškiau, drąsiau eina į dvikovas ir dažnai sėkmingai jose suveikia. Atvirai pasakius, būčiau mielai šiam žaidėjui parašęs penketuką. Jei ne toji krūva Sūduvos praleistų įvarčių… Beje, Loginovas šiais metais susilaukė ir ypatingos ultrų pagarbos už tai, kad komandoje ko gero labiausiai jaučia būtynybę tarti padėkos žodį ištikimiausiems komandos gerbėjams.

Matuzo istorija kitokia. Šiam vartininkui buvo suplanuota atsarginio vieta. Tačiau gan greitai ir netikėtai jam teko stot į pagrindinės komandos vartus ir ten jis užsiliko. Kaip seksis Matuzui toliau – matysim, kol kas galutines išvadas daryti dar anksti. Sūduvos situacija vartuose šiais metais yra labai sudėtinga – komanda neteko abiejų pagrindinių vartininkų, todėl tenka ieškoti sprendimų. Kol kas Matuzas atnešė į mūsų galvas šiokį tokį palengvėjimą – po to, kai Bartkaus debiutas nenusisekė, patikimesnio vartų sargo verkiant reikėjo. Matuzas sužaidė kelias geras rungtynes, iškabino keletą sudėtingų smūgių ir dabar turi visus šansus šoktelėti ant aukštesnio laiptelio. Taip, antrose pusfinalio rungtynėse Matuzas atliko galingą klaidą, tačiau aš, ateities vardan, linkęs šios klaidos pernelyg nesureikšminti.

Slavickas yra Sūduvos „veteranas“, kapitonas ir vienas kiečiausių pagrindinės sudėties šulų. Konkurentų į jo poziciją Sūduvoje seniai nebuvo. Tačiau Slavicką, sakyčiau, ištiko ta bėda, dėl kurios baiminaus aukščiau kalbėdamas apie Leimono ir Chveduko progresą. Šiam žaidėjui iš Lietuvos išvažiuoti reikėjo jau prieš pora metų. Nes maždaug prieš pora metų sustojo ir jo evoliucija. Nėra ko ginčytis – Slavickas yra vienas geriausių A lygos krašto gynėjų. Tačiau mes jo žaidime jau kuris laikas nematome jokių poslinkių. O gaila. Juk jis iš tikro yra talentingas ir geras futbolininkas. Toks, kuris gali šokti žymiai aukščiau, nei A lygos prizininkų komanda. Rašau Vaidui ketvertą ir linkių neapsnūsti – esu tikras, kad jis dar turi galimybių ir potencijos savo futbolininko karjerą pasukti rimtesne vaga. Tačiau dabar jau reikia labai ryškaus kokybinio šuolio, kad ir vėl jį pamatytų rinktinės treneriai ir užsienio klubų skautai. O kaip tą šuolį atlikti – čia jau reikia klausti paties žaidėjo ir jo trenerių.

Urbšys, panašu, susitvarkė su ankstesnių sezonų bangavimais. Jis, kaip ir Slavickas, vienas iš komandos „veteranų“, tačiau dar neseniai lošdavo labai nestabiliai. Vienose rungtynėse žibėdavo, o kitose – varydavo dievui į langus. Šiemet Urbšio žaidimas solidesnis – galbūt ir dėl to, kad jo vieta aikštėje – stabilesnė. Ankstesniais sezonais, kai komandoje labai trūko tvirtų centro saugų, Urbšys nuolat buvo stumdomas po aikštę – tai jis krašte lošia, tai centre, tai vos ne puolėju statomas būdavo. O juk yra akivaizdu, kad Urbšys – atakuojantis saugas ir šioje pozicijoje jis atrodo geriausiai. Tačiau žaisti Urbšys, manau, gali dar geriau. Nieko nuostabaus, kad laiką jam tenka dalintis su škotu Thomsonu ir ko gero tik prastoka škoto forma leidžia Urbšiui gauti daugiau minučių.

Eliošius yra vienas iš mano asmeninių Sūduvos favoritų. Tik atsiskleisti pilnai šiam žaidėjui Sūduvoje niekaip nepavyksta. Laimė, jis, panašiai kaip ir Chvedukas, yra vienas energingiausių tuomet, kai gauna žaisti, todėl nepastebėti jo aikštėje tiesiog neįmanoma. Ko gero simboliškiausios buvo jo rungtynės su Atlantu. Ten Eliošius siuvo kaip įkirptas – darė daug klaidų, tačiau dėl savo aktyvumo gavo ir daug progų pasitaisyti. Galų gale jo įmuštas įvartis tapo visiškai logiška tokių pastangų baigtis. Esu tikras, kad Eliošius galėtų komandai duoti dar daugiau – tiesiog jam reikia įnešti į savo veiksmus šiokio tokio solidumo ir išminties. Reikia tikslesnio situacijų aikštėje skaitymo, vertinimo ir veikimo būtent pagal tokią smūginę analizę. Mat kartais jis paskuba, o kartais – pritrūksta ryžto kaip sykis tuomet, kai jo reikia. Jis yra vienas iš tų žaidėjų, kurie galėtų gerokai padidinti Sūduvos tolimų smūgių kiekį per rungtynes – nes smūgį Eliošius turi smagų.

Apie Šoblinsko žaidimą kol kas man sunkiausia kalbėt. Jis nuo pirmų rungtynių buvo praktiškai nekeičiamas pagrindinės sudėties žaidėjas – vadinasi, treneriai aiškiai mato jo naudą ir vertę rungtynėse. Tačiau stebint rungtynes iš žiūrovo kėdės, Šoblinskas nėra tas žaidėjas, kurį nuolat pastebi. Greičiau atvirkščiai. Reikia specialiai žiūrėti, kad pamatytum, ką aikštėje gero nuveikia šis naujokas. O nuveikia jis labai daug. Jis „gyvena“ aplink centrinį ratą, pabuvodamas ir priekyje, ir prieš gynėjus, ir kraštuose. Šoblinsko žaidimas – nuolatinės mikrodvikovos su visais iš eilės priešininkais, kurie gauna kamuolį aikštės viduryje. Sakyčiau, kad Šoblinskas Sūduvoje yra labiau griaunantis, nei kuriantis – gal todėl jis ir nėra taip lengvai pastebimas. Tačiau jis yra vienas tų, kuris užtikrina nuolatinį ir aktyvų priešininko spaudimą ir turi tiesioginės įtakos perimtų kamuolių procentui.

TREJETUKININKAI: trejetukininkai, kaip ir dera, yra trys: Beniušis, Lukšys, Thomson.

Pradėkim nuo škoto. Jis į komandą įkrito paskutinis. Thomson teoriniai privalumai buvo akivaizdūs – žaidėjas, įvertintas dar Škotijoje, ragavęs ir lietuviško futbolo. Tačiau įsilieti į komandą jam nebuvo labai lengva. Sakyčiau, geriausios buvo jo debiutinės rungtynės su Tauru. Ten jis labai aiškią vietą užėmė aikštėje, buvo itin aktyvus ir naudingas – jam pasirodžius dešinys atakos kraštas iškart užgrojo. Galų gale – įmušė vieną gražesnių sezono pradžios įvarčių. Pasisekė Thomsonui ir rungtynėse su Banga, kuris jis bent pora kartų stovėjo ant vartų linijos ten, kur kaip sykis lėkė kamuolys. Neblogai atrodė ir antrose LFF taurės rungtynėse. Daugumoje kitų žaidimų škotas sunkiai rasdavo sau vietą ir tinkamą misiją. Galbūt ir treneriams reikia gerai pagalvoti, kokiame aikštės taške Thomsonas gali būti naudingiausias. Sutartis su juo pasirašyta iki vasaros vidurio ir tai padaryta tikrai ne tam, kad komandoje būtų dar vienas atsarginis. Tad belieka tikėtis, jog po antrojo rato Thomson‘ui galėsiu lengva ranka rašyti aukštesnį pažymį.

Beniušis su Lukšiu gali būti įvertinti vienu smūgiu, nes jų padėtis aikštėje ir reikšmė komandoje labai panašūs. Statistiškai žvelgiant, didelių priekaištų šiems puolėjams negali turėt, nes jie visai neblogai darė tai, ką puolėjai visų pirma ir privalo daryt – mušė įvarčius. Tačiau šiuolaikiniame futbole tai nėra vienintelis kriterijus vertinant puolėjo naudą (na nebent jis muša keliskart daugiau nei visi kiti lygoje). Šiandien iš puolėjo tikimasi, kad jis visų rungtynių metu laikytų priešininko gynybą nuolatinėje įtampoje. O va to mūsų puolėjų žaidime labiausiai ir trūko. Aštrumus prie varžovų vartų kūrė kiti žmonės. Kartais blykstelėdavo Lukšys, kiek dažniau sužibėdavo Beniušis, tačiau tikros jėgos priekyje Sūduva beveik visada stokodavo. Ypač sudėtingesnėse rungtynėse, kai gintis tekdavo didesnėm pajėgom ir kai iš puolėjo norėtum daugiau, nei kamuolio atmetinėjimo atgalios.

Sūduvos puolimą šiais metais galima įvertinti keliais faktais. Viena, Sūduva yra viena iš daugiausiau įvarčių mušančių komandų lygoje. Antra, Sūduva ko gero turi daugiausiai įvarčių jau pelniusių žaidėjų skaičių. Deja, automatiškai gaunasi taip, kad mūsų puolėjai tikrai nėra tie, kurių Sūduvai atakuojant priešininkai turėtų labiausiai baimintis. Verta prisiminti ir tą niuansą, kad į I rato pabaigą ėmė rastis vis daugiau rungtynių, kai startinėje Sūduvos sudėtyje nebūdavo nė vieno nominalaus puolėjo, o į priekį būdavo stumiamas Ledesma. Šis eksperimentas davė puikų rezultatą rungtynėse su Dainava, tačiau vėliau ėmė lįsti ir jo trūkumai. Ledesma nėra puolėjas, todėl jam dažnai yra pernelyg sudėtinga atlikti puolėjo priedermes šalia būrio tipiškų lietuviškų gynėjų – stambių, aukštų ir grubiai žaisti nevengiančių. Antra, Ledesma yra akivaizdžiai naudingesnis tipiško playmaker‘io pozicijoje, kai žaidžia iškarto po puolėjais ir juos bei kraštus maitina gudriais perdavimais.

DVEJETUKININKAI: Radžius, Urba. Brokas ir Bartkus. Ši dalis pati sudėtingiausia. Tačiau ir pažymys čia rašytas ne tiek už realias bėdas, kiek konceptualiai. Už tai, kas galėjo būti, bet nenutiko.

Radžių tarp dvejetukininkų matyti yra keisčiausiai. Neabejotinai tai yra labiausiai patyręs komandos žaidėjas, matęs ir šilto, ir šalto. Ankstesniais sezonais Radžius buvo vienas iš komandos lyderių – tiek žaidimo, tiek autoriteto ir komandos valdymo prasme. Jis laisvai galėtų būti komandos kapitonas. Net ir šiemet negalėtum pasakyt, kad Radžius lošia blogai. Tačiau iš tokio žaidėjo tikiesi gerokai daugiau nei gero žaidimo. Turint omeny Radžiaus įtaką komandos veiksmams, bent dalis atsakomybės už prastą sezono pradžios gynybą tenka ir jam. Niekas nereikalauja, kad šis žaidėjas lakstytų po visą aikštę kaip Borovskis ar Slavickas. Tačiau organizuoti ir valdyti komandos veiksmus gynyboje jis tikrai gali. Daugiaus bėdų gynyboje Sūduvai nutinka kraštuose. Tačiau taip yra ne dėl to, kad abu krašto gynėjai mielai ir dažnai jungiasi į puolimą, o greičiau dėl to, kad jiems į priekį nukūrus, komandos gynyba nepersirikuoja taip, kad krašto gynėjų trūkumą kompensuotų kiti žaidėjai. Manau, visus nemaloniai nustebino ir Nerijaus gauta raudona kortelė rungtynėse su Banga. Už šnekas lygioje vietoje rungtynėms dar normaliai net neįsibėgėjus. Taip kone dviems rungtynėms komanda liko be vieno pagrindinių žaidėjų.

O va Bartkui, sakykim, nepasisekė. Prieš sezoną atrodė, kad jis bus Sūduvos vartų gelbėtojas – jį gyrė visi, ir treneris, ir kolegos. Tačiau sezono pradžia šiam vartininkui susiklostė labai nesėkmingai. Viena, jis netapo varikliu, stumdančiu komandos veiksmus gynyboje. Jis tiesiog stovėjo vartuose. Ir nors iš pirmo žvilgsnio lošė ne taip jau tragiškai, ko gero neatliko nė vienos vartų gelbėjimo žygdarbio. Negali vien Bartkaus kaltinint dėl krūvos praleistų įvarčių, tačiau ir gelbėtoju jis netapo. O kai sužaidė Matuzas, šiedu vartininkai netikėtai apsikeitė vietomis. Kiek tai truks – matysim.

Ir pagaliau – du sąlyginai jauni žaidėjai, jau kelintą sezoną tūpčiojantys ant pagrindinės komandos slenksčio.

Gytis Urba gavo puikią progą pasirodyti po to, kai Nerijus Radžius užsidirbo tą kvailą raudoną kortą. Urba gavo visas rungtynes – nuo pradžios iki pat pabaigos. Na ir kas, kad lošta su Atlantu, kai Sūduvos gynėjams ypatingai daug darbo nebuvo. Proga yra proga. Ir Gytis Urba ja nepasinaudojo. Jis tiesiog sužaidė. Ypatingų klaidų nepadarė, nieko neprisidirbo, tačiau buvo ramus ir nematomas. Manau, Liubšiui jis nesuteikė nė mažiausio impulso pasvarstyti apie tai, kad gal geriau į pagrindą statyti Urbą, o ne Radžių. Jaunas žaidėjas ir dar lošiantis tokioje sudėtingoje vidurio gynėjo pozicijoje (kaip taisyklė, tai yra viena mažiausiai rotuojamų funkcijų komandoje), gavęs šansą sulošti pilnas rungtynes privalo draskytis kaip beprotis. Jis turi daryti viską, kad atkreiptų į save dėmesį. Turi arti kaip jautis, lakstyti kaip sakalas ir vaikytis priešininkus lyg koks skalikas. Jis tiesiog privalo atlikti rungtynių metu kokį žygdarbį ar bent jau šou. Nes nežinia, kada jam bus suteikta antra tokia proga. Štai toks juokas – rašau dvejetą žaidėjui, kuris sulošė gerai, kai reikėjo sulošti nuostabiai ir įspūdingai.

Panašiai nutiko ir Brokui. Tiesa, šansų jam treneriai suteikė kiek daugiau, tačiau Brokas juos taip pat iššvaistė veltui. Rungtynėse su Atlantu Brokas atrodė visai neblogai, tačiau gavęs daugiau laiko taurės rungtynėse su Žalgiriu ir žaidime su REO, šis žaidėjas parodė, kad tokios įtampos ir lygio žaidimas jam kol kas yra per sunkus. Abu kartus jam trūko ir pasitikėjimo ir padoresnio komandos žaidimo skaitymo. Dažnai jis atsidurdavo ne ten, kur reikia, o gavęs kamuolį nieko naudingo komandai nenuveikdavo. Įsiminė tik puikus ir staigus smūgis į REO vartus. Ir jei tokių momentų jo žaidime būtų daugiau, jau būtų galima rašyti geresnį pažymį. Tačiau kol kas jis tik įrodo, jog tarp pagrindinės komandos ir dublerių tebėra didžiulis lygio skirtumas.

Dar kartą pabrėžiu – sąmoningai rašau prastus pažymius šiems jauniems žaidėjams. Sūduvos dubleriai turėtų pagaliau suvokti, kad puikaus žaidimo dublerių čempionate yra per mažai. Šiame sezone jie turi idealią situaciją tam, kad parodytų savo sugebėjimus ir pagrindinėje komandoje, kurios esminė bėda yra žaidėjų trūkumas ir ypatingai trumpas atsarginių suolas. Tačiau dubleriai privalo suprasti, kad kai išeina į aikštelę A lygos rungtynėse, jų pasiekimai dublerių komandoje nieko nedomina. Ir niekas neketina daryti nuolaidų dėl to, kad esi jaunas ir nepatyręs. Ir jei jauni žaidėjai nesugebės pasinaudoti likimo suteikiamais šansais – bus patys kalti.

BE PAŽYMIO liko Breivė žaidė pernelyg mažai, kad būtų galima rimtai vertinti jų indėlį ir galimybes.

Pralošta Žalgiriui LFF taurė.

I ratas baigės. Kas toliau? Atvirai pasakius, I rato apibendrinimas gavosi toks ilgas, kad padaryti kokias nors gilesnes išvadas jau nebėra jėgų. Akivaizdu, kad Sūduvai I ratas tapo lyg ir pasirengimo sezonui tęsiniu, kurio metu buvo realioje kovoje išmėginti visi komandinio žaidimo variantai, kuriuos šių metų sudėtis atlikti leidžia. Kiekvienas iš mūsų gali nuspręsti, kuri iš Sūduvos versijų turi daugiausiai šansų atnešti komandai ir mums maksimaliausius rezultatus. Tačiau sprendimus darysime ne mes, o treneriai ir žaidėjai. Tad linkiu nenukabinti nosies, nepradėti komandoje raganų medžioklės ir ramiai siekti bendrų ir asmeninių tikslų. Kad ir kokios skaudžios mums atrodytų paskutinės lygiosios su REO, esmė yra ne jos, o komandos padėtis ir vieta lentelėje sezono pabaigoje. Tad eikite iškėlę galvas ir laimėsite viską, ką iš tikro laimėti norite!

Reklama

17 Responses to “2012: Po I rato: skaičiuojam vištas”


  1. 1 voleur 2012-04-30 17:59

    Na su motyvacija tai nužudėte… Bet pagalvojus gal taip ir yra, viskas gražiai pateikta ir išdėstytą, perskaitęs iki galo neturiu ką ir pridėti, nors vistiek kirba mintis kad sūduva gali ir turi padaryti daugiau nėi dabar matome. Kaip ir minėjai mes norim daugiau, man tikrai yra svarbu koks tas medalis ir net jeigu 4 vieta duotų teisę žaisti uefa, man ta vieta mažų mažiausiai būtų tragedija.

  2. 2 Tbx 2012-04-30 18:01

    siauliu naujasis treneris bus jarmalavicius, kazkaip nedziugina, nes nors jis ir dirbes 3metu alygoje, bet kazkokio ivaizdzio man nesudare, su komandomis ipatingu laimejimu nepasieke. todel noreciau jei kas galetu siektiek placiau aprasyti sio trenerio stiliu ir sugebejimus.

  3. 3 ponas pop 2012-04-30 18:25

    Suduva jis treniravo senokai. Mano personaline nuomone – tai buvo nykiausio futbolo Suduva per paskutinius 5-6 metus – nepaisant to, kad ishorines aplinkybes susikloste taip, kad komanda kaip niekad daug laimejo. Taurui, kaip suprantu shis treneris buvo naudingas. O siaip tai siulau pasiskaityt shio blogo irasus uz 2009 metus bei ju komentarus – ir viskas bus aisku. Sory kad taip trumpai, bet shis klausimas mazuma ‘off topic’

  4. 4 ponas pop 2012-04-30 18:32

    Chm, o motyvacija Lietuvos futbole ishties sudetimgas dalykas. Bent jau as iki galo nesuvokiu kaip cia pas mus is tikro yra – ypac kai kone kasmet matai komandas, kuriose visai neblogi zaidejai kone uz dyka losia. Idomu butu isgirst paciu zaideju nuomone shiuo klausimu – juk bet kokioj srity zmones sau kelia tikslus, kurie yra universalus

  5. 5 Varvalas 2012-04-30 20:31

    M. Rimas: “Tačiau marijampoliečiai kitą kartą galėtų pasekti Barselonos “Camp Nou” darbuotojų pavyzdžiu, kurie po Milano “Inter” pralaimėto mačo įjungė laistymo sistemą ir išmaudė varžovus. Gal tokia priemonė padėtų saviems ir kartais vangiai žaidžiantys “Sūduvos” futbolininkai taptų energingesni”. O jei dar elektros srove paįvairinti?

  6. 6 Lukas 2012-05-01 10:07

    Nelabai sutikčiau su Broko vertinimu, mažų mažiausiai rašyčiau 3

  7. 7 ponas pop 2012-05-01 11:04

    Taip, esi teisus. Juolab kad psskutinius 10 metu Suduvoj ko gero nebuvo dublerio kuris per pirma savo pasirodyma uz pagrindine komanda butu isrinktas geriausiu rungtyniu zaideju (kaip, beje, nutiko musu shkotui Thomsonui Hertsuose). Vis tik tarp musu dubleriu ir pagrindo vis dar yra didziule praraja. Kad ir kaip dubleriai gerai lostu savo amziaus cempionate, zaisti uz pagrinda jie buna visiskai neparuosti. Uztat ir reikia keliu sezonu, kad toks zmogus A lygoje apsiprasu.

    Cia ir yra visa beda – jaunu zaideju evoliucija tokia leta, kad jie paprasciausiai nespeja i siuolaikinio futbolo traukini. Juk ir dauguma musu dubleriu yra labai jau nedublerisko amziaus. Tam paciam Brokui – jau 22 (kaip ir Eliosiui), o Urbai – 21 (kaip Chvedukui ar Thomson). Tai as ir noriu paklaust – kiek jie dar planuoja uz dublerius zaist? Manau, kad siems zaidejams jau dabar turetu kilti rimta dilema – arba mostelet taip kad persoktu i kita lygi, arba – mest futbola apskritai ir susirast kita profesija. Skamba ziauriai, bet juk tai yra tiesa – juk jiems tuoj sueis tiek metu, kai futbolininkui prasideda geriausi karjeros metai, o jie vis dar dubleriuose sedi. Uz tai ir rasau blogus pazymius – nes jie kiekviena isleidima aiksten jau turi suvokti kaip paskutini musi, kai trauktis jau nera kur.

    Taciau nereikia i mano vertinimus pernelyg rimtai – cia juk zaidimas, o ir as nesu koks nors futbolo profas, o toks pats megejas kaip ir dauguma blogo skaitytoju

  8. 8 hmm 2012-05-01 13:09

    Teisingai viska sakai ponas pop. Svajones buti labai geru futbolininku pas tokio amziaus zaidejus turetu po truputi nykti. Pasaulyje pilna pavyzdziu kai 21 +- metu zaidejai yra komandu lyderiai, zinomi visam pasauliui, o cia svajoje tapti gerais futbolininkais a lygoje sedi dubleriuose. Na viskas dar nera prarasta. Spirt sau i sikna gerai ir varyt lost is paskutiniuju, tiesiog pamirst visa kita.

    O siaip noreciau, kad suduva surinktu vien tik jaunu zaideju komanda, kuriems viskas pries akis butu, ir aisku paimt po viena patyrusi zaideja kiekvienai pozicijai, kad turetu ka pamokinti. Taip berots Skonto daro, visai gerai sekas, is pardavimu islaiko kluba. Tik aisku sunku surasti tiek jaunimo, kad galetu zaisti pakankamai gerai a lygoje, na nebent is NFA nugriebt kelis.

  9. 9 voleur 2012-05-01 14:03

    būtent kad 20-kelių metų futbolininkai turėtų tapti lyderiais komandų arba stabiliai gerinti savo žaidima nes laukia tik mėgėjo duona.

  10. 10 niekas 2012-05-01 19:16

    Na taip jau iš karto mest futbolą jei tau 21 ir žaidi už dublerius? Gal geriau pabandyt pereit į kitą komandą, nes jei treneris žaidimo laiko neduoda, ar beveik neduoda, gal gausi žaist kitoje, tegul ir silpnesnėje komandoje. Tikiu, kad pusė Sūduvos dublerių silpnesnėse A lygos komandose sėkmingai žaistų už pagrindą. Ir apskritai pas mus su dublerių integravimu į komandą yra kažkokia problema. Jei nesi labai išskirtinis, kaip Leimonas ar Chvedukas, kad iškart įšokt į pagrindą, tą padaryt labai sunku, nes komandos politika geriau kokiam Atlantui įmušt 6 įvarčius ir skūstis įtemtu tvarkaraščiu, nei pasitenkint vienu ar dviem, bet leist bent po kėlinį sužaist 3 – 4 dubleriams ir patausot lyderių jėgas. Kitas dalykas, jei esi pagrindo žaidėjas ir netraumuotas, beveik garantuotas , kad žaisi. Pvz Loginov, beveik kiekvienose rungtynėse padaro bent po vieną rimtą klaidą, nekalbu jau apie rungtynes su REO, kai jo veiksmai iš viso tarpais buvo nesuprantami, žaidžia pastoviai, kai panašaus pajėgumo Urba, tik epizodiškai.

  11. 11 axsel 2012-05-01 19:41

    urbai iki loginovo dar labai toli geras vaikis bet dar turi pasitreniruoti

  12. 12 ponas pop 2012-05-01 19:56

    Mest ar nemest – cia jau kiekvieno asmeninio plano reikalas. As galvoju, kad jei pasirinkai savo profesijai sriti, turi siekt buti joje geriausiu. Kokia perspektyva zaidejui pereit i silpnesnes lietuviskas komandas? Suprantu, normaliuose cempionatuose ir II ar III lygose losdamas gali but pagarboj ir uzdirbt pakankamai, bet pas mumi juk tik keli padoriai tvarkomi klubai gali garantuot normalias karjeros perspektyvas. Kur siulytum eit? I Atlanta? REO? Taura? Kokia tobulejimo galomybe silpnam klube – o juk tokie klubai net treneriu normaliu dazniausiai neturi. Va – Giedrius Slavickas i Kruoja isejo, net kapitonu tapo. O kas toliau? Kazkaip sunku patiket kad tapes silpnesnes komandos lyderiu jis galetu kaip nors stumtelet savo karjera i prieki. Tiesiog zaidzia ir tiek.

    Zymiai logiskiau butu bandyt prasibraut i pagrinda Suduvoj. Tik reik stengtis ir nelaukt kol kas gaus trauma ar kortele. Prisiminkit kad ir to paties Chveduko pirmuosius pasirodymus uz pagrinda – jis taip varydavo, kad net shypsodavosi visi. Zujdavo po visa aikste kaip beprotis ir net jei ypatingos naudos neatnesdavo, visada uzsidedavo riebu pliusa. Nes tokio zaidimo mazu maziausiai is dublerio tikies.

    O su dubleriu integravimu taip ir gaunasi. Dabar galim svarstyt ar Liubsys nepadare klaidos starte leisdamas ne Thomsona, o Broka. Nes Brokas lose neblogai, taciau ne taip kad po pertraukos butu paliktas aikstej. Tai as ir turiu omeny – Broko atveju buvo kiekvienam akivaizdu – ‘jeigu kas ne taip – iskart busi pakeistas’. O va Brokas ir nesuteike savo zaidimu trneriu argumentu ji palikt aikstej, o Thomsona ant suolo. Tai va ir klausimas ar Liubsys nores Brokui antra toki sansa suteikt. Gal Thomsonas ir nera geriausioj formoj, taciau jis vis viena naudos jau ne karta atnese – ir tam tikrais atvejais jo nauda turejo fundamentalios itakos rezultatui.

  13. 13 Anonimas 2012-05-01 20:44

    Truksta pazymio Liubsiui? :)

  14. 14 hmm 2012-05-01 22:15

    faktas, kad jaunimas turi gauti laiko aiksteleje daugiau. O ir paciam jaunimui turi buti galvoj faktas, kad jie aiksteje tikrai draskysis.

    Liubsiui asmeniskai nuo saves duociau 3 su + jei apie ta tema prakalbom

  15. 15 ponas pop 2012-05-01 22:30

    O aš duočiau mažiausiai keturis. Faktas, kad Liubšiui pavyko komandoje atrasti puikaus žaidimo paslaptį ir tą žaidimą komanda parodė bent pusėje sužaistų rungtynių. Bėda ta, kad to žaidimo nepavyko išlaikyti stabiliai visą ratą – komanda tai blykstelėdavo, tai vėl užgesdavo. Todėl vertinimas po II rato priklausys būtent nuo to – ar pavyks atrasti stabilumo ir ar tas stabilumas bus pliusinis ar minusinis. Dabar jau turi baigtis eksperimentų era – laikas nustatyti taikiklius į konkretų sezono tikslą.

  16. 16 Kuzma SS 2012-05-02 09:06

    Šiandien kelionė į Panevėžį. Šiandien ir pamatysim, ar komanda sugeba tinkamai motyvuotis po beviltiškos duobės. Nežinau kaip Jus, nežinau kaip komandą, bet po tokio taškų barstymo mane tenkins tik pergalė. Nesvarbu, kad žaisime su čempionu, nesvarbu, kad jų aikštelėje, nesvarbu, kad jie be Sūduvos prieš nieką daugiau nepraleido nei įvarčio. Maksimalūs tikslai ir nieko daugiau! Beje, tuo aš asmeniškai tikiu. Sėkmės!

  17. 17 voleur 2012-05-02 10:09

    po rungtynių buvo labai liūdna ir perspektyvos labai miglotos :) bet aš irgi tikiu pergale :)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,744 hits