Archyvas pagal 2012 gegužės

14: DAINAVA 2:4 SŪDUVA

Kadangi jūsų gerbiamą metraštininką netikėtai ištiko trumpos atostogos, šio turo rungtynės išsprūdo iš jo radaro. Vakar atostogų vietoje buvo toks beviltiškas internetas, kad nei rungtynių pažiūrėt pavyko (tiesa, Lukšio įvartį spėjau įvertint), nei naują postą mačiusiųjų diskusijoms užvest. Tai ir dabar tegaliu pateikti penalty.lt stiliaus komentarą, kai trys pastraipos yra parašomos pagal pagrindinius rungtynių statistinius duomenis.

Žinant mūsų komandos šio sezono žaidimą, išvadas iš statistikos galima daryti štai tokias. Panašu, kad Sūduva, kaip kad dažnai šiais metais nutinka, rungtynes su silpnesniu varžovu pradeda nesusikaupusi ir šį bei tą nuveikti pirmam kėliny sugeba tik dėl to, kad gerokai savo varžovą lenkia pajėgumu. Tada – ir vėl tai yra labai dažnas atvejis – antram kėliny komanda užgroja ir primuša įvarčių. O tada rungtynių pabaigoje ir vėl atsipalaiduoja (arba tiesiog pavargsta – arba ir viena, ir kita) ir gauna visiškai beprasmišką bankę ar kelias.

Trys taškai yra labai svarbu ir tuo mes džiaugiamės. Džiaugiamės, kad komanda laimėjo pirma įvartį praleidusi. Tačiau ir vėl pačioje rungtynių pabaigoje praleistas įvartis erzina. Kaip ir visas kalnas kortelių, kurios tokiose rungtynėse kažin ar gali būti pateisinamos. Vėliau galėsim paskaičiuot, ar keturios su Dainava gautos kortelės paliks kurį nors Sūduvos žaidėją už borto kitose rungtynėse, tačiau rink tokį kiekį kortelių lošiant su tokia komanda yra labai nesolidu. Beje, kas matėt rungtynes gal galit pakomentuot už ką korteles ėmė Thomsonas ir Chvedukas, nes jiems kortelės įrašytos iškart po jų pačių įmuštų įvarčių.

Šį kartą vartuose stovėjo Bartkus – išbandyt šį vartininką dar kartą tikrai vertėjo, tik, panašu, gynybos reikaluose nieko naujo nenutiko. Sūduva ir toliau pagal praleistus įvarčius lygiuojasi į lentelės dugno komandas. Aišku, galim tik džiaugtis, kad muša mūsų komanda kol kas daugiausiai lygoje, bet su gynyba vis viena kažką reikia daryti. Sunku tikėtis maksimalaus rezultato, jei komanda gali valgyt tortą tuomet, kai po rungtynių prie jos pavadinimo parašytas nulis.

Tiek naujienų kol kas. Dabar gi mūsų laukia ilgoka pertrauka, kurios Sūduvai reikia ko gero labiausiai iš visų lygos komandų. Labai tikiuosi, kad pauzė čempionate mūsų komandai išeis į naudą. Taip pat viliuosi, jog komandos vadovai rengia kokį nors planą, kuriuo būtų galima išspręsti vartininkų klausimą, nes čia yra akivaizdūs du dalykai. Vienas, yra apie tai, kad Sūduvos vartų sargai – ko gero silpniausi visoje lygoje. Net lentelės dugno komandos turi tokius vartininkus, be kurių jų praleistų įvarčių kiekis būtų ženkliai didesnis. Antras dalykas – jei Sūduvos vadovai neturės atsarginio plano tuomet, kai vidury sezono vėl atsidarys langai naujiems žaidėjams, tikėtis išskirtinių rezultatų kažin ar įmanoma. Pernelyg dažnai mūsų komanda balansuoja ant ribos, pernelyg dažnai sėkmingi veiksmai puolime nueina niekais dėl to, kad gynybos darbai yra totaliai išklerę. Mes gyvenam kaip ant parako statinės – komandai reikia pergalių, kurios įpūstų pasitikėjimo, tačiau visi matom, kad nestabili gynyba vis pakiša koją tuomet, kai jau ima rodytis, kad atgimimas – čia pat.

Tiek. Pailsėkim.

Reklama

13: SŪDUVA 0:0 ŽALGIRIS

Fotoaparatą šį kartą pamiršau, o nuotraukos telefonu gelbsti nebent nuotaikai išreikšt. Mūsų pasaulyje – vis dar pilka.

Ką gi – kol kas mes vis dar esame tame pačiame taške. Šio turo rezultatai byloja tai, kad visi trys pirmieji klubai prarado lygiai po du taškus. O kita elementarioji tiesa yra ta, kad skaudžiausias šis praradimas yra mūsiškei Sūduvai, kuri ir vėl gali laikinai trečion vieton užleist Kruoją. Greičiausiai šis pasimainymas su Pakruojo komanda ir vėl bus laikinas, tačiau nuo jos atsiplėšti vis dar nepavyksta. Šiauliai taip pat ko gero tik artės – jie ir toliau muša įvarčius (jau 14 per paskutines 4 rungtynes) ir renka taškus. Vienintelis iš trijų klubų ramiai miegoti gali Ekranas – šis klubas jau tiek atsiplėšęs nuo konkurentų, kad be didelės įtampos gali leist sau karts nuo karto prarast taškų su lygos vidutiniokais. Ekranui dabar svarbiausia nedalint taškų Žalgiriui ir Sūduvai – tad ši komanda jau gali ir sudėtį pastumdyt ir su mažiau lošiančiais futbolininkais paeksperimentuot. Tuo tarpu Sūduva ir Žalgiris kiekvienose rungtynėse privalo mest aikštėn visus stipriausius ir kaskart kapotis net ir dėl vieno taško.

Grožis prieš rezultatą. Šiandien Sūduva ir vėl sužaidė geras rungtynes. Panašiai kaip ir su Šiauliais. Tačiau, deja, ir vėl teigiamas rezultatas pasiektas nebuvo. Užtat ir sakysiu, kad komanda dar nėra pilnai atsigavusi po ją ištikusios krizės. Spėju, kad netsigavimo priežastis – psichologija. Komandai vis dar trūksta pasitikėjimo – nes tokiose rungtynėse pasitikėjimas ir tikėjimas padeda laimėt tuos kelis centimetrus ar kelias sekundes, kurie skiria „pavojingą progą“ nuo įvarčio.

Taigi, Sūduva sužaidė gerai. Netrūko dominavimo aikštėje, gražių akimirkų, netrūko net progų. Vienintelis dalykas, ko trūko – įvarčio. Bent vieno. Jis galėjo stipriai pakeisti rungtynių eigą. O va antrame kėlinyje komandai pritrūko ir jėgų.

Žalgiris nebuvo ta komanda, kuri mindė Sūduvą pirmo rato rungtynėse. Žalgiris akivaizdžiai pametė savo žaidimą. Kombinacinių elementų Žalgirio žaidime yra daug ir gražių, tačiau ir jiems labai trūksta tikslumo ir sąmoningumo paskutinėse atakos stadijose. Žalgiris šiandien buvo tokia komanda, prieš kurią tikrai buvo galima laimėt.

Tuo tarpu Sūduva buvo netoli sezono pradžios lygio. Negali sakyt – klydo ir Sūduva. Labiausiai akis pjovė uždelstos kontratakos, pavėluoti perdavimai, nepastebėti atsidengiantys komandos nariai. Buvo kvailai prarastas (dažniausiai pražiopsant iš už nugaros išnyrantį priešininką) vienas kitas kamuolys. Tačiau bendras vaizdas buvo pakankamai užtikrintas.

Deja, esminė banguojančio Sūduvos žaidimo priežastis ko gero yra tas pats labai trumpas atsarginių suolas. Treneris paprasčiausiai neturi iš ko rinktis. Aišku, jis galėtų rizikuot aikštėn leisdamas dubelerius – tačiau jo nenoras rizikuoti visiškai suprantamas. Juk dabartinėje situacijoje niekas nepagirtų, jei aikštėn įleidus jaunimo, rezultatas netyčia taptų dar prastesnis.

O štai dabar Liubšys turi suktis su tuo, ką turi. Štai šiandien nežaidė Thomsonas (dėl kortelių) ir Ledesma (greičiausiai dėl traumos). Tad atsarginių suolas apskritai ištuštėjo. Ir nors akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Eliošius ir Chvedukas yra praradę formą, jų pakeisti nelabai yra kuo. Eliošius yra visiškai prigęsęs – aikštėje jis nenuveikia nieko naudingo. Tuo tarpu Chveduko įtaka žaidimo planų įgyvendinimui taip pat smarkiai sumažėjusi. Jis lošia iš paskutiniųjų, tačiau jo ankstesnio indėlio pradedant atakas labai trūksta.

Bėda ta, kad kol kas nesulošia vienodai gerai visos komandos grandys. Rungtynėse su Šiauliais atakuojantys žaidėjai lošė neblogai, tačiau problemas sukėlė prastas gynėjų ir vartininko pasirodymas. Šiandien gynyba sužaidė kaip niekad gerai. Be kelių Loginovo kliurkų, gynyba Žalgirio puolimą pakankamai tvirtai laikė savo rankose. Ypatingai gerų progų Žalgiris praktiškai nesukūrė.

Puikiai šiandien sužaidė ir Lukšys. Ir aktyvus buvo, ir į vartus mušė, ir progas pats kūrė, ir gynėjams padėjo. Manau Lukšiui tai buvo vienos geriausių rungtynių šiame sezone.

Taigi, gynyba ir puolimas šiandien atrodė pusė velnio, užtat aikštės centras ir saugai pasirodė labai vidutiniškai. Tai galbūt ir buvo viena iš priežasčių, kodėl taip sunkiai rezgėsi pozicinės atakos ir kodėl taip dažnai jos būdavo pradedamos balionais iš savo aikštės pusės. Centras buvo tuščias. Leimonas ir Šoblinskas labiau lošė atsitraukę ir rūpinosi griovimo darbais, o Chvedukas, Urbšys ir Eliošius nieko padoraus taip ir nesukūrė. Tarp atakuojančių saugų tik Urbšio žaidimą šiandien galima vertinti teigiamai.

Štai taip ir gaunasi – kai gynyba ir puolimas veikia neblogai, būtų visai gerai turėti ir tvirtą aikštės centrą. Atvirai pasakius, mes galim kaip norim vertint Sūduvos legionierius, tačiau Ledesmos ir Thomsono šiandien baisiai trūko. Tik va treneris mūsų tegali šūkauti iš savo zonos žaidėjams pastabas apie tai, kad komanda ginasi pernelyg švelniai ir nuo savo prieešininkų laikosi pernelyg toli. Tačiau pasiūlyti kokybiškų keitimų galimybės šiandien Liubšys neturėjo.

Fizika. Bent jau mane mažumą nustebino tai, kad praktiškai nuo antro kėlinio vidurio komanda jautėsi žiauriai pavargusi. Kai kurie žaidėjai tiesiogine šio žodžio prasme nebepabėgo. Suprast priežastis lyg ir galėtum – pirmam kėliny Sūduva žaidė ypatingai intensyviai, todėl antram kėliniui jėgų ir neliko. Užtat ir būtina mušti įvarčius tuomet, kai tos paskutinės jėgos dar nėra apleidusios pusės komandos.

Sūduvos žaidėjų nuovargis ir buvo tai, kas antrame kėlinyje leido Žalgiriui lošti žymiai agresyviau ir ddiesnę kėlinio dalį visiškai valdyti situaciją aikštėje. Progų buvo ir antrame kėlinyje, tačiau pakilti į finalinį priešininko vartų šturmą jėgų taip ir nebeliko.

Akivaizdu, kad keitimus reikėjo daryt žymiai anksčiau ir keisti reikėjo Eliošių, Chveduką ir Lukšį. Gal ir Beniušis anksčiau aikštėje pasirodęs būtų spėjęs padoriau apšilt. Dabar jo žaidimą įvertint tiesiog neįmanoma. Beniušio išleidimas logiškas – juk tuomet dažniausiai pasitaikanti atakos forma ir buvo tie balionai link priešininko baudos aikštelės.  Tačiau normaliai įsijungti į žaidimą Beniušis nebespėjo. Patikrintos ir patikimos pamainos šiandien komanda minėtiems žaidėjams neturėjo. O vartininkų dvikovą akivaizdžiai laimėjo Vitkauskas, savo žaidimu nuolat sukeldamas tribūnose kalbas apie tai, kaip ir kodėl iš komandos šis vartininkas buvo pašalintas.

Taurę šiandien kilnojo garbūs vyrai. Kažkas ją kažkam perdavė, bet kadangi scena buvo apsupta fotografų ir filmuotojų, tai nieko labai ir nesimatė. Bet kad jau ir nebestebina toks LFF darbo stilius, kai dalykai daromi kameroms ir piarui, o ne į stadioną susirinkusiems futbolo mylėtojams.

Filosofija. Belieka laukt. Belieka laukti, kol komanda įtemps visas stygas ir pagaliau visos grandys suloš pilna jėga. O ką daugiau mes galima padaryt? Tik laukt ir tikėtis, kad šiais metais dar galėsim pamatyt tą Sūduvos variantą, kuris ir pradėjo oficialųjų sezoną.

Laukiam: Sūduva – Žalgiris

Jaučia mano širdis, dūmų šiandien Marijampolėje bus… Bet kokiu atveju, Žalgiris už žaidėjų bei trenerių keiksmus praeitam ture gavo 10 kartų didesnę baudą, nei Sūduva už Sakalų dūmus prieš pusantros savaitės. 

Štai ir atėjo dar vieno išbandymo valanda. Ko galime tikėtis iš šių rungtynių? Tiksliau, reikėtų klausti – ko norime tikėtis? Ir atsakymas aiškus – norime pergalės. Kad ir koks varžovas bebūtų, kad ir kiek daug klausimų keltų Sūduvos žaidimo kokybė, ko gero jokia nesėkmė praeituose turuose neatims vilties išvysti tokią mūsų komandą, kokią matėme pačiose pirmose šio sezono varžybose.

Esmė tame, kad racionaliai sezono žingsnių dėlioti nelabai išeina. Štai, pavyzdžiui, aš po labai sudėtingos pergalės prieš Taurą namuose galvojau, kad lošiant svečiuose su Šiauliais Sūduva galės džiaugtis, jei pavykst išpešti lygiąsias. Nes mūsų komanda atrodė pastrigusi, o Šiaulių rezultatai rodė besikalančius sparnus. Tačiau apetitas išaugo labai greitai – pamačius, kaip smagiai ir lengvai Sūduva su Šiauliais tvarkosi, kaip lengvai lygina ir persveria rezultatą, o tada jį dar padidina. O belaukiant ketvirto Sūduvos įvarčio nutinka du įvarčiai į mūsų komandos vartus. Tuomet jau nebeprisimeni, kad lygiąsias vadinai teigiamu rezultatu ir po tokių rungtynių jautiesi ne ką geriau, nei po triuškinimo Vilniuje per pirmąjį žaidimą su Žalgiriu.

Trumpai tariant – šiandien nutikt gali bet kas. Ir visos galimybės – Sūduvos žaidėjų rankose. Kai kas sako, jog čempionatas – prarastas ir belieka dairytis ne į Ekraną ir Žalgirį, o į Kruoją. Yra tiesos. Ekranas ir Žalgiris sezonui geriau pasirengę, biudžetai didesni, komandos gausesnės, vietinio mąsto žvaigždžių daugiau. Tačiau kol kas monstriškai lošia tik Ekranas, kurio priešininkams tenka svarstyti ne apie pergalę ar lygiąsias, o apie tai, ar praloš sausai ar įmuš garbės įvartį. O va Žalgiris mažumą klupinėja. Štai praeitam ture taip kluptelėjo, kad antrasis Kruojos įvartis ko gero pateks į Lietuvos futbolo geriausių vaizdelių archyvą. Ir įvartis, ir jį švenčiantis Kruojos futbolininkas. Taigi, galim mot į Žalgirį ranka, tačiau jei Sūduva šiandien Žalgirį nugali, iki jo belieka vienas vienintelis taškelis. Aišku, yra tiesos ir tame, kad nei Žalgirio, nei Sūduvos kraujo sidabro medaliai ko gero pernelyg nekaitina.

O va Kruoja kol kas stebina. Jaučiu, teks atsiimt kažkada pasakytus žodžius apie tai, kad ši komanda dar nėra subrendusi imti medalius. Jei Kruoja ir toliau loš taip, kaip iki šiol, ko gero bus vienintelė po didžiojo trejeto, kuri šiemet galės kviesti tą trejetą į dvikovą. Šiauliai, spėju nebespės taip greitai atsigaut, kad galėtų tikėtis priartėt prie medalių zonos. Nors ką nors padoresnio apie šią komandą bus taip pat galima šį vakarą pasakyt – Sūduva Šiauliai atlaikė, o ar pavyks, ką nors doro nuveikt rungtynėse su Ekranu, matysim.

Nors oficialioji Sūduva šia tema tyli, tačiau mūsų komanda šiandien gali neturėti dviejų svarbių personažų. Thomsono nebus tikrai – su Šiauliais jis gavo ketvirtą geltoną kortelę, todėl Žalgirį jam teks praleisti. Gaila, nes praeitose rungtynėse jis buvo vienas ryškesnių Sūduvos veikėjų. Ledesma gi tose rungtynėse šlubuodamas aikštę paliko pirmo kėlinio viduryje. O ar spėjo pagyti – žinių nėra. Tad visko gali būti, kad galėsim pažiūrėt, kaip Sūduva atrodo be didžiųjų šio sezono pirkinių. Kad gali atrodyti gerai – parodė tos pačios pirmosios čempionato rungtynės su Ekranu. Kitas dalykas – nepaisant galingo varžovo, galima viltis aikštėje pamatyt ir vieną kitą dublerį, nes daugiau keitimams rezervų mūsų treneris neturi. Beje, Žalgirio Jankauskas gavo trijų rungtynių diskvalifikaciją tuo praleisdamas ne tik pora A lygos turų, bet ir LFF taurės finalą.

Tokios tokelės. Daugiau svarstyti, spėlioti ar analizuoti tiesiog nesinori. Pakaks palinkėti komandai sėkmės ir įkvėpimo, o mums – smagaus trečiadienio vakaro!

12: ŠIAULIAI 3:3 SŪDUVA

Visą savaitę laukti futbolo buvo nelengva – įtemptas pastarųjų savaičių grafikas atpratino nuo tokių pauzių. Kažkaip aprimo emocijos, net dalykai, apie kuriuos taip karštai kurį laiką diskutavom tapo mažumą prarado aštrius kampus. Štai taip ramiai atkeliavo naujas turas. O juk mums turėjo būti labai neramu! Sūduva keletą paskutinių turų gyveno gilokoj duobėj, sunkiai rinko taškus, o laukė rungtynės su komanda, apie kurios atgimimą suokė visi futbolo žinovai. Taip, rungtynės buvo “iš peties“. Tokios – “nuo – iki“. Tą bangavimą puikiai iliustruoja ir mano aprašymas, kurį dėliojau viso žaidimo metu. Tad ir atspindi jis labiau žaidimo eigą, nei rezultatą.

Pirmas kėlinys. Rungtynės prasidėjo gan ramiai ir Sūduva jas pradėjo ir vėl mažumą netikėtos sudėties – pagrindė pasirodė Thomsonas ir Ledesma, o Chvedukas su Eliošiumi liko ant suolo. Tiesa, kadangi aikštėje buvo ir Lukšys, tai Ledesma šį kartą stovėjo tokioje krašto saugo-puolėjo pozicijoje. Visa kita – kaip mums ir įprasta.

O kad rungtynės prasidėjo gan ramiai kaltas ko gero yra Šiaulių treneris Jarmalavičius. Buvo akivaizdu, kad Šiauliai nesirengia mestis uraganiškai mušti tų pačių keturių ar penkių įvarčių kaip rungtynėse su Atlantu ar Kruoja. Šiauliai pradėjo atsargiai, o Sūduva taip pat buvo nusiteikusi pirmiausia pažiūrėt, kokį žaidimo planą pasiūlys aikštės šeimininkai.

Nieko labai ypatingo Šiauliai nepasiūlė. Matėsi, kad komanda dar nėra taip pakilusi, kad trykštų pasitikėjimu. Ko labiausiai trūko Šiauliams visą pirmą kėlinį – aiškesnės žaidimo viduryje koncepcijos. Turint omeny, kad Sūduva nėra ta komanda, kuri papratai aikštės viduriui turi ypatingų pretenzijų, galima būtų teigti, kad Šiauliai klydo nė nepamėgindami aikštės centre nuveikt ką nors sau naudingo. Aišku, visada yra labai paprastas paaiškinimas – Šiauliai tiesiog neturi žmonių, kurie žaidimą taip galėtų organizuoti.

Vis tik būtų galima teigti, kad Šiaulių požiūris į šias rungtynes buvo „ginamės, viliojam Sūduvą iš gynybos ir kontratakuojam“. Deja, kad toks žaidimas būtų sėkmingas būtinas didokas procentas tikslių paskutinių perdavimų priekin, o Šiauliams to labiausiai ir trūko. Blogų pasų kiekis ko gero ir rodo, kad Šiauliai savo žaidimo dar nėra atradę, kad tarp komandos narių dar nėra gerai atitidirbtų jungčių. Patvirtina šis dalykas ir kitą faktą – daugumą iš tų devynių paskutinių įvarčių Šiauliai mušė po standartų. Tik štai jiems Sūduva daug šansų pirmame kėlinyje nesuteikė.

Taigi, Sūduva pamažu ėmė iniciatyvą į savo rankas ir netgi spėjo Thomsono kojomis atlikt vieną puikų tolimą smūgį į skersinį. Tačiau lygiai taip pat buvo akivaizdu, kad komanda žaidimo dar nejaučia. Nieko ypatingai blogo pasakyti nebuvo galima, tačiau kažkoks neužtikrintumas jautėsi. Ir tas neužtikrintumas davė savo vaisių – kvailą įvartį pačioje rungtynių pradžioje, kai Šiaulių įvarčiu net nekvepėjo. Gynėjai sulošė labai prastai ir patys Šiaulių puolėjui sukūrė situaciją – tam reikėjo tik padoriai pramušt į vartus. Beje, gynėjai buvo padovanoję dar vieną progą ir Rimkevičiui, tačiau tas, laimė, į vartus mažumą nepataikė.

Taip kreivai praleistas įvartis nuteikė dviprasmiškai. Buvo akivaizdu, kad Sūduva stipresnė, tačiau lygiai taip pat buvo akivaizdu, kad Šiauliai greičiausiai nuo šiol dar labiau galvos apie gynybą. O ir mes patys puikiai žinojome, kad žaidybinis pranašumas Sūduvai toli gražu ne visada atneša tokį patį rezultato pranašumą.

Bet šį kartą buvo kitaip. Praleistas įvartis, panašu, davė šalto dušo efektą ir pagaliau, po ilgiausios pertraukos, Sūduva ir vėl pradėjo lošt taip, kaip gali. Aišku, futbolas per lietuvišką televiziją atrodo lyg sulėtintas kinas (ir kaltinti čia reikia ne patį futbolą, o primityvius filmavimo būdus), tačiau Sūduvos pranašumas tapo visiškai akivaizdus tiek savoje aikštės pusėje, tiek ir pas priešininkus. Du įmušti įvarčiai, dar keletas progų, dar vienas Thomsono skersinis ir žaidimas, kuriame buvo galima matyti ir minties, ir ramybės. Taigi, į pertrauką buvo galima išeit nusiteikus pankankamai ramiai.

Antrasis kėlinys gėdingai prasidėjo gerokai užsitęsusia reklamos transliacija, kas lietryčio televizijai taip pat garbės nedaro. Arba, mažų mažiausiai, parodo šios televizijos požiūrį į jų transliuojamą lietuvišką futbolą. Viliuosi, kad televizijos vadovai už sudegintą vieną antro kėlinio minutę tą pačią papildomą minutę gaus pragare.

Kėlinį abi komandos pradėjo intensyviau. Matėsi, kad spaudimo Sūduvai pasiūlyti nori Šiauliai, tačiau ir Sūduva žaidimą aikštės centre gerokai suintesyvino. Jei pirmam kėliny Šiauliai turėjo gan daug laisvės tvarkytis su kamuoliu, tai antro kėlinio pradžioje tos laisvės Sūduva priešininkui paliko ženkliai mažiau. Gal dėl to per pirmas dešimt minučių prie Šiaulių vartų užgimė bent dvi riebios progos, o patys Šiauliai ir prie Sūduvos baudos aikštelės sunkiai prasibraudavo. Atvirai pasakius, antrame kėlinyje sutvirtėjusi Sūduvos gynyba džiugino ne mažiau nei įmušti įvarčiai. Deja, džiaugtis buvo gerokai per anksti.

Žaidimas ir aikštė buvo visiškai Sūduvos rankose, tačiau trečio įvarčio laukti vis viena buvo neramu. Taip, Sūduva link jo ėjo užtikrintai ir kryptingai, tačiau turint omeny, kaip sunkiai pavykdavo pastaruoju metu komanda realizuot susikurtas progas, ramybės mūsų širdyse vis viena nebuvo. Tačiau šiandien Sūduva lošė kitaip. Po kelių pusėtinų progų, nutiko graži kontrataka ir po kelių tikslių jungčių į smūgio padėtį buvo išvestas Šoblinskas, kuris ir suteikė mums taip laukiamos ramybės.

Ramybė truko gan ilgai – iki pat 88 minutės, kai tiek Sūduvos vartininkas, tiek gynyba ir vėl sužaidė lyg miegodami. Beprasmiškas įvartis, kurio priežastis – atsipalaidavimas pagalvojus, kad Šiauliai šiandien jau nieko nesugebės. O sugebėjo ne tik tai. Puikiai visi žinote, ką jie sugebėjo.

Išvada. Rungtynės ką tik pasibaigė ir labai netikėtą jų baigtį net suvokti kol kas sudėtinga. Tai, kas nutiko – be abejo, turi būti užskaitoma, kaip pralaimėjimas lygioje vietoje. Vienas taškas nėra blogai – tačiau tik žvalgantis į nugaron alsuojančią Kruoją. Vienas taškas rungtynėse, kurios buvo visiškai mūsų komandos rankose ir dar toks, kuris pelnytas per paskutines 3 minutes praleidus 2 įvarčius… Taip, belieka pasakyti tą patį, ką rašiau ir po rungtynių su Tauru – nuo euforijos iki nusivylimo futbole yra vienas žingsnis. Anonsuodamas šias rungtynes rašiau, kad šį kartą loš emociniai komandų nusteikimai. Ir nors Sūduvos emocijos ir psichologinė būklė pirmavo 88 minutes, komandai pritrūko tų 5 minučių susitelkimo, kad rezultatas būtų pasiektas. Reikėjo labai nedaug, kad į sekantį turą su Žalgiriu Sūduva būtų išėjusi pliusinėje būklėje. O dabar belieka konstatuoti, kad Sūduvos koma vis dar tęsiasi.

Laukiam: Šiauliai – Sūduva

Lietuviško futbolo cirkai. A lygos maratone nutiko šiokia tokia pertraukia. Šiaip jau – normalus, įprastinis tarpas tarp turų, tačiau paskutiniu komandos lošė kone kas trečią dieną, tad savaitės skylė jau atrodo gan keistai. Tačiau reikia pratintis – vasarą tvarkaraštyje dar didesnių skylių bus pakankamai daug ir pirmoji jų nutiks iškart po rungtynių su Dainava, kai A lygos čempionato nematysim kokias tris savaites. Tiesa, lietuviško futbolo tuo metu bus, tačiau ne Lietuvoje.

Tuo tarpu LFF, ištaikiusi tylią akimirką, mestelėjo mums dar vieną piarinę bombą – Seimo narių stiliumi federacijos bosai surengė iškylą į labai netikėtą, tolimą bei prabangią šalį ir pareiškė, kad turi ketinimų joje surengti Baltijos šalių taurės varžybas. Beje, Baltijos šalių taurės turnyre sudalyvautų ir tos netikėtos šalies rinktinė. Štai tokia istorija – beveik prilygstanti prieškario geografo Kazio Pakšto siūlymui perkelti Lietuvą į Madagaskaro salą, kad valstybės piliečiams nebetrukdytų nei lenkai, nei vokiečiai, anei kiti kaimynai.

Atvirai pasakius net nesinori gilintis ir analizuoti tokią nesąmonę, kaip Baltijos šalių taurės varžybos Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Net nekalbant apie tai, kad planuojamu turnyrui metu oro temperatūra šiaurės šalių gyventojams gali būti košmariška. Štai vakar, pavyzdžiui, Dubajuje buvo 38 laipsniai karščio, o o šiandienai planuota 41. Įdomu būtų pažiūrėt, kokį futbolą Baltijos šalių futbolistai tokiu oru galėtų parodyti. Įtariu, pasaulyje pilna draugiškų turnyrų, į kuriuose Lietuvos rinktinė treniruočių vardan galėtų patekti, jei tik būtų noro. Tiesiog nesuvokiama, kuriam galui išboginti iš regiono draugiškas žaidynes, kurios, įdarbinus marketingistus ir mestelėjus šiokio tokio pinigo, galėtų čia tapti gražia tradicija. Jau geriau futbolo pareigūnai padirbėtų plėsdami turnyro formatą ir į jį pasikviesdami ne tik suomius, bet ir stipresnes regiono rinktines.

Apie šio plano prasmę diskutuoti tikrai nėra reikalo. Pernelyg absurdiškai jis skamba. Padiskutuoti galima apie ką kita. Aš esu pasirengęs palaikyti LFF, pasirengęs mėgint suprast jos tikslus ir pastangas vardan lietuviško futbolo. Netgi esu pasirengęs ramiai ir korektiškai išklausyt federacijos nuopelnus Lietuvos futbolo žydėjimui. Tačiau niekaip negaliu susitaikyt su tuo, kad ši organizacija nesugeba gyvent taip kaip gyvena daugelis kitų – tiesiog normaliai, padoriai, be absurdų, nesąmonių ir šiuolaikiniame normaliame pasaulyje nesuprantamų sprendimų.

Dar nespėjo pasimiršt daug dviprasmiškų diskusijų kėlusi rinktinės išvyka į Čečėniją, o mes gauname naują siurprizą. Įdomu, kada federacijos žmonės pagaliau supras, kad viskas, ką jie padaro gero Lietuvos futbolui yra nubraukiama viena štai tokia nesąmone, iš kurios juokiasi visi mąstantys žmonės? Kiek galima tą vargšą Lietuvos futbolą išstatinėti kaip pajuokos objektą? Galim tik dievuliui padėkot, kad dar vienas legendinis personažas iš futbolo į krepšinį persimetė ir jau kuris laikas linksmina tos sporto šakos mylėtojus.

Keletas vaizdelių ir pirmo rato žaidimo. Visų foto autorius – V. Knyzelis. 

Šiaulių orbitos. Gerai, grįžtam prie savų reikalų. Sūduvos laukia rimta išvyka į Šiaulius. Kad Šiauliuose nebus lengva – galime tuo būti tikri. Nors nuspėti Šiaulių šiandieninį pajėgumą ir galima rungtynių baigtį yra labai sunku. Kelionė bus sunki ir rizikinga, nes abi komandos šiuo metu laikosi „ant emocijų“. Sūduvos emocijos mažumą negatyvios, Šiaulių – neseniai iš totaliai negatyvių virtę euforinėmis. O esmė yra ta, kad abi komandos kol kas dar yra „ieškojimų kelyje“ – kalbėti apie stabilų Šiaulių ar Sūduvos žaidimą dar per anksti. O tai reiškia, kad rungtynių baigtį gali nulemt tai, su kokia nuotaika kiekviena komanda išeis į aikštę. Taip pat gali nulemt, koks nors nutikimas rungtynių metų – ankstyvas ar netikėtas įvartis, raudona kortelė ar dar kas nors. Kai komandos emociškai nėra stabilios, panašūs nutikimai gali žaidėjams suteikti sparnus arba įmesti juos į giliausią duobę.

Kalbėti apie Šiaulių atgimimą ankstoka. Taip, Šiauliai sulošė du puikius turus – ėmė šešis taškus ir įmušė 9 įvarčius. Abu kartus parodė charakterį – vieną kartą atsitiesdami po praleisto įvarčio, o kitą – triuškindami lyg ir šią akimirką pajėgesnį varžovą. Tačiau teigti, jog atsigavo ne tik Šiaulių rezultatai, bet ir žaidmas galėtų tik didžiausias drąsuolis.

Kaip lošė Šiauliai su Atlantu nežiūrėjau. Bet ten ir žiūrėti nelabai yra ką. Atidžiaus akį užmečiau į daugelį turbūt nustebinusią lengvą Šiaulių pergalę prieš Kruoją, kurią vos vos įveikė Žalgiris, o Sūduva apskritai nieko doro su šia komanda nenuveikė. Taigi, tikėjausi smagių rungtynių. Bet Šiaulių pergalė prieš Kruoją nebuvo nei smagi, nei įdomi, anei kvapą gniaužianti. Suprantu, kad Šiaulių fanams yra nusispjaut, kokį futbolą lošė jų komanda. Svarbu, kad mušė įvarčius ir pasiėmė tris taškus.

Šiauliai nelošė geriau ir gražiau už Kruoją. Nė viena komanda ten nelošė gerai ir gražiai. Galėtum net sakyt, kad Šiauliams pasisekė (nes pavojingų atakų daug nebuvo), o pats rezultatas toli gražu neatspindėjo situacijos aikštėje. Faktas – Šiauliai laimėti norėjo labiau. Jiems pavyko įmušt gan greitą įvartį, po kurio Kruoja pakriko ir leidosi įveliama į pagreitintą futbolą su galybe techninio broko aikštės viduryje. Šis chaotiškas futbolas Šiauliams buvo žymiai dėkingesnis – legendinė Kruojos gynyba suiro, o Šiauliai taip smarkiai norėjo įmušti, kad tą sugebėjo padaryti dar tris kartus.

Tačiau nė vieno įvarčio Šiauliai neįmušė po normaliai padarytos atakos. Jei neklystu, keturis iš penkių įvarčių į Atlanto vartus Šiauliai mušė po standartinių situacijų – po baudos smūgių ar kampinių. Šį kartą po kampinių buvo įmušti du pirmieji įvarčiai. Pirmąjį Rimkevičius mušė po žiaurokos Kruojos vartininko klaidos, kai tas siekė ir nepasiekė po kampinio aukštai lekiančio kamuolio. Aišku, Kruojos gynėjai ten taip pat nepasižymėjo, nes ten, kur krito kamuolys nebuvo nieko, išskyrus Šiaulių puolėją, kuris ramiai galva įkalė bankę. Antrą įvartį Rimkevičius mušė, kai po kampinio kamuolys nusileido prie pat vartų, kur kilo didelė sumaištis. Na o likusieji du įvarčiai buvo padaryti visiškai sėkmingų ir įspūdingų personalinių veiksmų dėka – pirmiausia puikiai sulošė Rimkevičius, įvartį padaręs iš gan abejotinos kontratakos, kai laimėjo dvi dvikovas ir puikiai permetė kamuolį per vartininką. Ketvirtasis įvartis buvo panašus – lyg ir nelabai pavojinga situacija, kuri virto labai įtempta po to, kai Vėževičius apėjo du priešininkus.

Į turo gražiausio įvarčio rinkimus pateko būtent Vėževičiaus įvartis, nors man atrodė, kad Rimkevičiaus trečiasis įvartis buvo žymiai įspūdingesnis, nes šis žaidėjas dvikovas laimėjo atlikdamas nestandartinius veiksmus.

Sūduvos iššūkiai. Kaip sakiau – šiose rungtynėse gali nutikti visko, tačiau aš pastarųjų turų Šiaulių atgimimo nebijočiau. Galėtum sakyt, kad Sūduvai Šiauliai teko labai nelaiku – kai pagaliau pradėjo atsigauti. Bet iš kitos pusės žvelgiant, begalinis Šiaulių noras įmušti ir laimėti šiandieninei Sūduvai gali būti visai naudingas. Juk tai reiškia, kad Šiauliai atakuos. Tai reiškia, kad jie nemėgins žaisto tokio gynybinio futbolo, koks Sūduvai tapo didžiuliu iššūkiu rungtynėse su REO ir Tauru.

Nors užmuškit, bet nepatikėsiu, kad mums taip gerai pažįstamas treneris ryžtųsi koreguoti šiuometinį komandos įkvėpimą ir versti ją nuo pat rungtynių pradžios atiduoti Sūduvai centrą bei laukti progos kontratakai. Mūsų komandai toks požiūris į rungtynes ko gero būtų žymiai sudėtingesnis, tačiau, kartoju, netikiu, kad Šiaulių treneris būtų toks drąsus ir gudrus. Greičiausiai ypatingos trenerio rankos nejausime, o komanda loš tokį bazinį futbolą, paremtą tomis geromis emocijomis, kuriomis Šiaulių klubas gyvena paskutinę savaitę. Tiesa, atkreipti dėmesį verta ir į tai, kad pora Šiaulių pagrindinės sudėties gynėjų praleis šias rungtynes dėl pernelyg didelio geltonų kortelių skaičiaus.

Daugiau ką šnekėt apie Sūduvą, jos žaidimą ir galimą taktiką šiuo metu nesinori. Ir taip jau daug visko buvo pasakyta. Bus tiesiog įdomu pažiūrėti, ar į gera komandai išėjo „net“ savaitės pertrauka. Panašu, kad visi pagrindiniai Sūduvos žaidėjai sekmadienio rungtynėms yra pasirengę, komanda gavo progą pailsėt daugiau nei šiuo metu įprasta, todėl pasiteisinti dėl prasto rezultato nelabai bus galimybių. Atvirai pasakius, Sūduvai šiuo metu reikėtų daugiau galvot apie Ekrano stiliaus požiūrį į čempionatą. Svarbu ne žaidimas, o rezultatas, kurį būtina pasiekt kiekvienose rungtynėse. Nesvarbu kaip, nesvarbu kokį futbolą lošiant. Nes jei nebus rezultato – nebus ir komandos atgimimo. Neįmanoma sutvarkyti psichologijos, pasitikėjimo ir žaidimo, jei barstai taškus ten, kur to daryti nevalia. Tuo tarpu pergalės neišvengiamai atves prie žaidimo, kuris džiugins mus visus. O kol kas komandai verta galvot tik apie tris taškus, kuriuos sekmadienį būtina parsivežit.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,149 hits