Archyvas pagal 2012 birželio

Tas interviu

Aha, čia jau buvo užsiminta apie pokalbį su jūsų nuolankiu tarnu, kuris buvo ištransliuotas šios savaitės pradžioje “Miesto laikraštyje”. Kadangi tas leidinys jau ir man į rankas pateko, o į laikraščio svetainę šis tekstas dar nepapuolė, galvoju, paskelbsiu jį čia. Vis viena iki rytojaus rungtynių veikt nelabai yra ką, o tame pokalbyje yra keletas idėjinių punktų, kurie gal bus įdomūs ne tik tiems, kurie turi galimybę popierinę “Miesto laikraščio” versiją paskaityt. Dedu čia kiek kitą pokalbio variantą. Laikraštyje, kaip ir dera, jis buvo mažumą patrumpintas ir kalbos redaktorių pavirškintas. Kadangi  jau dešimt metų kovoju su kalbos redaktoriaus už teisę gatvės šneką perkelti į spausdintus puslapius, tai ir čia skelbiu tai, ką pats užrašiau – su visais norminės kalbos įstatymų pažeidimais.

>>>>

Pats esi vilnietis, bet sergi uz Sūduva, kodėl?

Taip, esu visiškas vilnietis, tačiau iš Marijampolės yra kilusi mano žmona. Sovietiniais laikais myniau į Žalgirio stadioną, į kurį tais laikais lošti su Žalgiriu atvažiuodavo geriausios Sovietų Sąjungos komandos. Paskui mano santykiuose su futbolu buvo ilga pertrauka. O prieš 10 metų, kartu su žmona lankydamas jos tėvus Marijampolėje, nusprendžiau „ant durniaus“ nueiti į Sūduvos rungtynes. Tą kartą Sūduva lošė su FBK, senasis Marijampolės stadionas buvo pilnutėlis. Seni gaudžiančio stadiono prisiminimai atgijo ir užsikabinau.

Kiek metų savanoriškai vedi blogą, kuris dažnai būna įdomesnis, nei oficiali FK Sūduvos svetainė?

Blogą rašyt pradėjau 2008 balandį – vadinasi, eina penktieji metai. Tais laikais oficialioje Sūduvos svetainėje vyko aktyvios diskusijos apie komandos žaidimą. Tačiau pati svetainė buvo prasta, o ir diskutuoti būdavo galima tik po straipsniais, kurie dažnai vėluodavo. Kadangi buvau vienas iš daugiausiai komentuojančių, vieną dieną tiesiog pagalvojau, jog paprasčiau būtų savo mintis sudėti kur nors kitur. Pradžioje tikėjausi, kad blogą skaitys tik tie keli aktyviausi minėtų diskusijų dalyviai, tačiau greitai blogo vartotojų ratas išsiplėtė.

Gal vaikystėje žaidei futbolą, o gal tautinę religiją krepšinį?

Šiandien krepšinis – religija. Mano sovietinėje vaikystėje krepšinis ir futbolas buvo lygiavertės sporto šakos. Tiesiog krepšinį žaisdavai ir žiūrėdavai žiemą, o futbolą – vasarą. Žaisti žaisdavau, tačiau žaisdavau taip, kaip žaisdavo dauguma bendraamžių – kieme. O kad tais laikais kieme dažniau žaistas futbolas, o ne krepšinis – nėra ko stebėtis. Futbolui reikalinga „įranga“ buvo paprastenė. Pakako poros plytų vartams ir kamuolio.

Aukoji savo laiką, o kokia blogo misija?

Sudėtingas klausimas. Aukoju ne tik laiką. Aukoju pinigus (galit patys paskaičiuot, kokia yra rungtynių kaina, kai iki jų važiuoji iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal), miegą ir dar šį bei tą. Tačiau ar tai yra aukos? Taip gali atrodyti tik Lietuvoje, kurioje daugumai futbolo žinios baigiasi ties Europos čempionatu ar Čempionų lyga. Mes neturime futbolo palaikymo tradicijų, todėl ir tenka kalbėti apie „aukas“. Manau, kokioje Anglijoje niekam net minties nekiltų apie tai, kad mylimai komandai skirto blogo rašymas yra „auka“. Ten tokių žmonių yra šimtai, jei ne tūkstančiai ir tai jie daro savo malonumui ir komandos labui.

Blogą rašyti pradėjau be jokių tikslų ar misijų. Pradėjau, nes reikėjo „eterio“. Tikslai ir misijos atsirado vėliau. Visų pirma, susiformavo tam tikras, kad ir nelabai didelis, aktyvesnių Sūduvos gerbėjų ratas. Šiokia tokia bendruomenė, kuriai nepakanka vien karts nuo karto užsukti į stadioną. Šie žmonės nori komanda domėtis labiau, o ir savo nuomonę turi. Jaučiuosi šiai bendruomenei atsakingas – juk dabar blogas yra ne tik mano, bet ir visos bendruomenės „eteris“.

Antra, labai noriu diskusijas apie futbolą Lietuvoje bent truputį kilstelėti į aukštesnį lygį – noriu, kad rastųsi alternatyva mūsuose įprastam futbolo aprašinėjimui, kuris paprastai baigiasi ties vaizdingu pagrindinės rungtynių statistikos atpasakojimu.

Trečia, noriu prisidėti prie kokybiškesnės, rimtesnės futbolo komandos palaikymo tradicijos kūrimo. Noriu gausint būrį gerbėjų, kurie nebūtų ultros, tačiau savo komandą palaikytų ne mažiau aktyviai. Tikiuosi, kad mano blogas bent šiek tiek prisideda prie atsitiktinių stadiono lankytojų vertimo aktyviais komandos gyvenimo sekėjais.

Esi senas Sūduvos fanas, tai ko trūksta mūsų komanda, kad svajonė būti čempionais vis nutolsta?

Galvoju, kad pradėti reikia ne nuo šios svajonės. Medaliai yra svarbu, tačiau dar svarbiau – komandos idėja. Nes kai turi idėją, tuomet žymiai lengviau atlikt konkrečius veiksmus, kurie padėtų iš tos idėjos išplaukiantiems tikslams ir svajonėms pasiekti. Manau, kad šiandien Sūduva yra pametusi komandos idėją – niekas negali tvirtai pasakyti, kodėl ši komanda egzistuoja, kam ji yra skirta ir kokia jos didžioji misija. Iš to išplaukia ir tai, kad komanda neturi nei kokių nors apčiuopiamų tradicijų, nei propaguojamo futbolo stiliaus, prie kurio galėtų jungtis kiekvienas naujas komandos narys – tiek žaidėjas, tiek treneris, tiek vadybininkas. Tiesa, čempionu gali tapti ir be viso to – tereikia įmerkti į komandą triskart daugiau pinigų, nei merkia artimiausi konkurentai. Tačiau toks „čempioniškumas“ yra laikinas, ką puikiai įrodė tokio klubo kaip FBK istorija.

Kuris Sūduvos žaidėjas tau labiausiai patinka, kodėl?

Kaip ir kiekvienam normaliam futbolo mylėtojui, man labiausiai patinka kovotojai. Taip pat visuomet žavi talentai, kurie futbolą kilsteli į aukštesnį lygį savo nestandartiniu požiūriu ir nenuspėjamais veiksmais. Tačiau mes visi suprantame, kad Lietuvoje žaidėjų su tokiu savybių komplektu pasirodo labai retai. Šiandieninėje Sūduvoje ko gero negalėčiau išskirti nė vieno, kuris šoktų gerokai aukščiau lietuviško futbolo vidurkio.

Vyksta EURO 2012 – kurią komandą palaikai?

Aš palaikau Marijampolės Sūduvą ir Lietuvos rinktinę. Kartais sakau, kad aš apskritai esu net ne futbolo, o Sūduvos gerbėjas. Šiuo klausimu esu griežtas konservatorius ir visada bei visur propaguoju idėją, jog iš tikro palaikyti galima tik komandą, su kuria tave sieja rimtesni santykiai. Europos čempionatą stebiu iš funkcinio intereso – tiesiog įdomu pažiūrėti, kokioje būklėje yra Europos futbolas. Tačiau futbolo rungtynėse, kuriose nežaidžia Sūduva arba Lietuvos rinktinė man nekelia ypatingų emocijų. Net jei tai yra Pasaulio čempionato finalas.

Ko trūksta Lietuvos futbolui, kad kada nors galėtume dalyvauti EURO finaliniame turnyre?

Trūksta Lietuvos futbolo. Mūsų viltys ką nors pasiekti pasauliniame futbole yra nepagrįstos, nes padorios futbolo sistemos Lietuvoje niekada nebuvo ir vis dar nėra. Mes gyvename iliuzijose ir savo teiginius grindžiame mitais, nieko bendro su realybe neturinčiais.

Pavyzdžiui, štai toks mitas: „Sovietiniais laikais lietuviško futbolo lygis buvo aukštas, tačiau jo palikimas buvo iššvaistytas“. Deja, tereikia paskaityti Sūduvos istorijai skirtą knygą, jog suprastum, kad sovietiniais laikais respublikinis futbolas buvo pusiau mėgėjiško lygio. O didieji Lietuvos klubai (tai yra, faktinės Lietuvos rinktinės) praktiškai visuomet lošė žemesnėse lygose. Panašu, kad tie keli gražūs sezonai Vilniaus Žalgirio istorijoje buvo labiau susiję su viena žaidėjų karta, nei su kokiais nors sisteminiais pasiekimais.

Atėjo toji karta, laimėjo vienus Sovietų sąjungos medalius ir iškeliavo į nebūtį. Nė vienas tos kartos Žalgirio žaidėjas netapo iš tikro aukšto lygio tarptautine žvaigžde, nors praktiškai visi po Sovietų Sąjungos griūties išsilakstė po užsienius. Mes vadiname Liubinską ir Zelkevičių „legendiniais treneriais“, tačiau ką jie yra pasiekę be tų kelių laimingų sezonų Vilniaus Žalgiryje? Nieko. Jie netreniravo gerų komandų, neturėjo mokinių ar pasekėjų.

Nepriklausomos Lietuvos futbolas buvo kuriamas tuščioje vietoje. Bet kad visi guodėsi minėtu mitu apie aukštą lietuviško futbolo lygį sovietiniais laikais, tai radikalių pokyčių taip ir nebuvo atlikta. Mes ir toliau likome tame pačiame pusiau mėgėjiškame lygyje.

Šiokia tokia futbolo sistema kuriasi tik šiandien ir mano giliu įsitikinimu ji visiškai priklauso nuo mūsų klubinio futbolo lygio, o ne nuo to, ką veikia Lietuvos futbolo federacija ar valstybės institucijos. Lietuvos futbolo ateitis visiškai priklauso nuo klubinio futbolo evoliucijos. Jei klubinis futbolas kils – kils ir Lietuvos futbolo galimybės. Jei klubinis futbolas stovės vietoje ar degraduos – tas pats bus ir su Lietuvos futbolu apskritai.

Ar tavo nuomone mūsų A lyga švari nuo korupcijos?

Atsakymas kompleksinis. Šiuolaikinis futbolas – didžiulė, sudėtinga verslo sistema. Sportinis principas čia nėra tarp svarbiausių prioritetų. Todėl ir futbole nesąžiningų sandėrių bei įstatymo pažeidimų yra tiek pat, kiek jų yra bet kokioje verslo srityje. O jei jau kalbant griežtai ir nesvaičiojant lietuviškos žiniasklaidos stiliumi, tai tiesiog dera pasakyti – apie korupciją galėsim kalbėti tada, kai kas nors bus pagautas už rankos ir nubaustas. O kol kaltė neįrodyta, belieka laikytis nekaltumo prezumpcijos principo.

Ko linkėtum Sūduvos sirgaliams?

Nepraleisti nė vienų Sūduvos rungtynių, vykstančių Marijampolėje. Jei šitos taisyklės laikysis kiekvienas, kuriam bent kiek Sūduva rūpi, mūsų stadionas kaskart bus pilnas.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

Taip, įdomus sekmadienis mūsų laukia. Žaidimai su Ekranu visada kelia daug aistrų, emocijų ir maksimalios įtampos. Tačiau šį kartą yra papildomų niuansų. Viena, Ekrano dabartinė forma ir prabyrėjusi sudėtis. Antra, gandai apie finansinio Lietuvos čempiono nesklandumus.

Gandai byloja tai, kad pagrindinis komandos rėmėjas nutarė smarkiai sumažinti rėmimo biudžetą. Dėl to klubui trūksta „apyvartinių“ lėšų, kas veda link atlyginimų vėlavimo. Sakoma, kad to verčiamas Ekranas planuoja „parduoti“ (kad ir ką šis žodis Lietuvoje reikštų) brangiausius (o tai reiškia ir „geriausius“) savo žaidėjus. Tokios šnekos grindžiamos Savėno ekskursija į Kazachstaną ir miglotais Veličkos žodžiais apie tai, kad ir jis neatmeta galimybės žiemoti toje pačioje šalyje.

Manyčiau, daugiau šnekėti apie tai nėra prasmės. Tiesiog reikia laukt oficialaus klubo pranešimo, nes gandai yra gandai. Netgi Savėno išnykimas gali nieko nereikšti – juk puikiai žinome, kad tokie žaidėjai labai dažnai savo gyvenimą Lietuvoje planuoja po pusę sezono. Jei nepavyksta rasti klubo brangesnėje lygoje, lošia čia, o kai vėl atsiveria trasnferų langai tokias paieškas tęsia toliau. Lygiai taip pat, jei neklystu, Šiaulių Rimavičius sezono pradžioje kalbėjo apie tokį planą. Dainavos Buinickis, berods, irgi panašiai Lietuvoje gyvena. Galų gale, ir mūsų Ledesma ko gero nebūtinai planavo Sūduvoje visą sezoną atbūt. Kita kalba yra apie tai, kad tokie žaidėjai kartais tą pusę sezono viena koja atžaidžia, trakduodami buvimą Lietuvos klube kaip galimybę neprarasti formos, o esminiu tikslu sau keldami būtinybę nepervargti ir negauti traumos. Ok, palikim gandus ramybėje, nes ir realių, faktais pagrįstų dalykų užtenka.

Taigi, abi komandos į šias rungtynes eina skirtingų būsenų. Sūduvos gyvenimas – „normalus“. Komanda pamažu kapstosi iš duobės, kurion krito pirmo rato pabaigoje. Ir jei šis išsikapstymas yra realus – galim tik pasidžiaugt tuo, jog sezoninė duobė“ Sūduvą ištiko taip anksti, kad į lemiamų kovų tiesiąją komanda turi šansų išeiti būdamas puikios formos. Sūduva neturi planų priverstinai atsisakyti žaidėjų – klaustukas nebent kybo ties Ledesma. Sūduva netgi ieško pastiprinimo – bet kol kas ir šie reikalai yra dar gandų lygio. Ir paskutinis dalykas – panašu, kad Sūduva į sekmadienio rungtynes išeis stipriausios sudėties. Kortelinių diskvalifikacijų komandoje nėra, apie kokias nors traumas kalbos kol kas taip pat nebuvo (nors kai kuriems žaidėjams per rungtynes su REO gerokai kliuvo).

Tuo tarpu Ekrano būklė yra minusinė. Šiuo metu jau tikrai galima kalbėti apie tai, kad ir čempionai įkrito į formos duobę. Per paskutinius šešis turus iš 18 galimų Ekranas ėmė tik 9 taškus. Nerodė nei žaidimo, nei rezultato. Apie šios duobės priežastis kalbėti ir nelabai išeina, nes kol kas labiausiai peršasi mintis apie finansinių problemų gandus.

O šalia tos akivaizdžiai suprastėjusios formos, Ekranas į Marijampolę važiuos dar ir drūčiau nukraujavęs po diskvalifikacijų bei traumų. Marijampolėje sekmadienį nebus raudonas korteles gavusių Deduros ir Kučio. Taip pat nebus po ketvirtą kortelę gavusių Urdinovo bei Andelkovičiaus. Kiek pamenu iš ankstesnių pranešimų, traumuotas yra Varnas. Po rungtynių su Kruoja buvo kalbų ir apie Umeh traumą. Apie Savėną nėra ką ir kalbėti – jo komandoje jau senokai nebėra. Tuomet yra dar vienas niuansas. Futbolas.lt geltoniosios žiniasklaidos stiliumi informavo, kad į peržiūras važinėja bei derybas su kitais klubais vedas nemažas būrelis pagrindinės sudėties žaidėjų – Tomkevičius, Fofana, Radavičius bei Velička. Tame tekste taip pat buvo teigiama, kad į peržiūras žaidėjai siunčiami oficialiai sakant, kad jie Lietuvoje negali žaisti dėl traumų. Sunku pasakyt, kiek šiame pareiškime yra tiesos, tačiau Savėno atvejo tokių minčių tikrai buvo kilę. Mat į Kazachtaną Savėnas išvyko iškart po „traumos“, kuri neleido sužaisti kelių A lygos rungtynių.

Apibendrinant galima teigti kelis dalykus. Viena, yra būrys Ekranui labai svarbių žaidėjų, kurie garantuotai šių rungtynių nežais. Ir yra dar mažesnis būrelis, kurių neišvysti taip pat yra šansų, tačiau apie tai sužinosime greičiausiai tik pamatę Ekrano startinę sudėtį aikštėje.

Tad net jei pamiršime visą gandų jūrą, vis viena teks pripažinti, kad Ekranas į Marijampolę atvyksta žiauriai nusilpęs. Sakau „žiauriai“, nes jo silpnumas visų pirma jausis ten, kur Ekranas iki šiol A lygoje ko gero buvo stipriausias – aikštės viduryje. Savėno, Kučio ir Andelkovičiaus trūkumas neišvengiamai bus labai stiprus. Ekrano treneris tiesiog bus priverstas aikštėn leisti jaunesnius, mažiau patyrusius ir mažiau komandoje bei aikštėje apsitrynusius žmonės. Tad Liubšiui per šias dienas teks spręsti dilemą apie tai, kaip efektyviausiai išnaudoti Ekrano sudėtyje atsivėrusias skyles.

Aš nenustebčiau, jei Ekranas šiam kartui pasirinktų gynyba+kontratakos taktiką. Juk užgrobti aikštės vidurį ir iš ten rengti sau įprastas lėtas bei sunkiasvores pozicines atakas kažin ar Ekranui šį kartą pavyks. Jei taip – tai iššūkis bus ir Sūduvai, kuri nelabai mėgsta lošti prieš gynybą akcentuojančias komandas.

Kad ir kaip besuktum, tačiau pagrindinis Sūduvos ginklas ir vėl bus tas pats, kaip ir rungtynėse su REO – greitis, intensyvus priešininko spaudimas aikštės centre ir plačios kombinacijos. Sakyčiau, ypač šį kartą bus svarbus greičio ir tikslių kombinacijų derinys. Ekranas nemėgsta greitai lošiančių priešininkų, nes bent jau iki šiol Ekrano jėgą sudarė vyresnio amžiaus, o ir šiaip ne patys greičiausi futbolininkai. Šį kartą Ekranas bus jaunesnis, tačiau kaip rodo A lygos patirtis, jaunesniems žaidėjams, kurie rečiau A lygoje lošia, visuomet labiausiai trūksta taktinės brandos – jie daro klaidas užsiimdami aikštėje pozicijas, sunkiai nuspėja originalesnius priešininkų veiksmus ir labai dažnai nusileidžia dvikovose, kuriose laimėtoją lemia personalinės technikos įgūdžiai.

Štai tokios įdomios III rato pradžios aplinkybės. Ko labiausiai aš baiminuos, tai Sūduvai įprasto įsitikinimo, kad priešininkas – „gerokai silpnesnis, todėl jį mes sutvarkysime pasivaikščiodami“. Jei komanda aikštėn išeis nusiteikusi būtent taip, tris taškus matys kaip savo ausis. Toks požiūris laisvai gali baigtis net ir pralaimėjimu. Ekranas yra nusilpęs, galbūt jį kankina vidinės problemos, kurios žaidėjams niekada nesuteikia papildomos energijos ar motyvacijos, tačiau kaip taisyklė tokios komandos visada turi sportinio pykčio ir noro įrodyti, kad net ir nukraujavusios gali smarkiai kelti vėją. Ypač, kai žaidžiama su principiniu varžovu. O tokiu varžovu Sūduva Ekranui tikrai yra. Ekranas gali blankiai atrodyt su Banga ar Kruoja, tačiau laisvai gali visus nustebint kitame ture nušluodamas Sūduvą.

To komandai ir palinkėsiu – neatsipalaiduoti ir nesugalvoti, kad tokį Ekraną galės laisvai nugalėt. Laukia labai įtemptos, sunkios ir atsakingos rungtynės, nuo kurių smarkiai priklausys ir tolesnės Sūduvos perspektyvos Lietuvos čempionate.

2002: SŪDUVA 6:4 BRANN

Taip, šita legendinė pergalė nutiko ne šiandien ir ne ne vakar – kiekvienas doras Sūduvos gerbėjas žino ir puikiai pamena, kad norvegų Brann’ą netikėtai ir kone stebuklingai Sūduva tvarkė lygiai prieš dešimt metų. Ir štai šia dešimtmečio proga Sūduvos Sakalai sumislyjo nuostabų dalyką – atgaivinti prisiminimus bei surengti anų legendinių rungtynių peržiūrą.

Šis nostalgiškas, tačiau į ateinį, o ne atgal nukreiptas renginukas (juk naujos kovos Europoje jau ant nosies) įvyks šį šeštadienį, birželio 30 dieną, 12 valandą, kavinėje “Nuošalė”, kuri įsikūrusi naujojo stadiono užnugaryje.

Čia bus parodytos atsakomosios Sūduvos ir Brann rungtynės Kaune, kurios iš tikro nutiko 2002 metų rugpjūčio 29 dieną. Bus parodyti ir pirmosiose rungtynėse Norvegijoje įmušti įvarčiai (čia jau unikalesnis dalykas, nes Kauno įvarčiai jotūbe jau seniai kybo). Prisiminimais bei įspūdžiais prieš rungtynių peržiūrą pasidalinti sutiko treneris Algimantas Gabrys. Sūduvos Sakalai dėkoja anose rungtynėse lošusiam A. Larčenkai už tai, kad šitą įrašą išsaugojo ir pasidalino – dėkoju už tai ir aš.

Taip pat kukliai prisijungiu ta proga paviešindamas ir anas rungtynes anonsavusį bukletą. Bloge nuotraukos atrodo gan neryškios, tad jei norit bukletą perskaityt, spauskit ant vaizdų ir gausit paidintą bei kokybiškai išrodančią versiją. Rungtynių Norvegijoje bei Kaune statistiką rasite Europos taurės kovoms skirtame šio blogo skyrelyje.

blablalba

Po II rato: išvados

Štai ir baigėsi pusė čempionato. Šių metų sezonas prasidėjo smagiai, tačiau smagumas labai greitai išgaravo ir prasidėjo nusivylimų, klupčiojimų, vis iš kiaušinio neišsiritančių vilčių bei tikslų kaitaliojimo metas. Pradėjom nuo kalbų apie auksą, o baigėm su mintim apie tai, kad gal ir ketvirta vieta nebus taip jau blogai. Vertinant tiek Sūduvos žaidimo kreivę, tiek abiejų ratų rezultatus, tenka pripažinti, kad Sūduvos pasirodymas balansas kol kas neigiamas. Tiesa, šiuos žodžius rašyti nėra lengva, nes paskutinės rungtynės su REO eilinį kartą atgaivino viltis, kad dar ne viskas šiais metais prarasta. Kadangi šiuo metu reikalų gausybė ir trečias ratas prasideda be ypatingos pauzės, tai ir antrojo rato apžvalgą padarysi trumpą bei lengvą.

MATEMATIKA kaip visada negailestinga. Pirmo rato balansas štai toks: 6 pergalės, 1 lygiosios, 2 pralaimėjimai, įmušti 22 įvarčiai, praleista – 10, paimta 19 taškų. Antram rate pasiekimai kiek kuklesni – 5 pergalės, 2 lygiosios, 2 pralaimėjimai, įmušta 17 įvarčių, praleisti – 9, surinkta 17 taškų. Štai kodėl paskutinės rungtynės su REO buvo tokios svarbios. Daugelis mūsų jų laukė su nerimu ir jei ne toji pergalė, Sūduvos pasirodymą antrame rate būtų buvę galima įvertinti kaip tragišką. Nors… vienas jūsų sudėliojo per II ratą A lygoje surinktų taškų lentelę. Joje Sūduva yra… penkta! Per II rato Sūduva ėmė tiek pat taškų kaip ir Žalgiris, bet mažiau ne tik už Ekraną, bet ir už Kruoją su Šiauliais.

Skaičiai lieka skaičiais, o va stebint Sūduvos sėkmių ir nesėkmių kreivę galim drąsiai sakyt, jog STABILUMO mūsų komanda kol kas taip ir neatrado. Praėjo pusė čempionato, o mes vis dar negalime tvirtai pasakyti, kokia yra tikroji Sūduvos jėga ir kokios jos realios šio sezono perspektyvos. Tiesa, lyg ir galėtum spėti, kad iš giliausios duobės Sūduva vis tik išlipo. Liūdnoji čempionato dalis mums prasidėjo dar pirmajame rate, po netikėto pralaimėjimo Kruojai. Po to sekė lygiosios namuose su REO ir – jau antrojo rato pradžioje – pralaimėjimas Ekranui, labai sunki pergalė prieš Taurą namuose, beviltiškos lygiosios su Šiauliais ir jau normalios lygiosios namuose su Žalgiriu. Po to vaizdelis buvo ženkliai geresnis. Ir būtume kalbėję drąsiai apie Sūduvos atgimimą, jei ne tas antrasis beviltiškas pralaimėjimas Kruojai namuose. Emocijų buvo daug – tas Sūduvos bangavimas ko gero labiau ištampė nervus nei būtų ištasęs stabiliai beviltiškas pasirodymas. Ir štai dabar vėl – praeito sekmadienio smagumai senajame Žalgirio stadione nuotaiką pakėlė. O ar kitas sekmadienis Marijampolėje mūsų – ir vėl – nenublokš į nevilties liūną pamatysim.

Sūduvos ŽAIDIMO BŪDAS iš esmės nesikeitė. Tai, kuo Sūduva mus nustebino pirmose šio sezono rungtynėse, iki šiol išliko kažkokia Amerika, kurios taip iki galo atrasti vis nepavyksta. Dėl to, be abejo, kaltas yra žaidimo nestabilumas, apie kurį ką tik pakalbėjom. Geriausioses savo rungtynėse Sūduva rodo greitą, kombinacinį futbolą, orientuotą labiau į ataką, nei į gynybinio pobūdžio žaidimą. Kontrataka Sūduva tebėra priimtinesnis būdas įvarčiui įmušti, nei kantrus ir ilgai išvyniotas pozicinis puolimas. Šitokį Sūduvos žaidimo pobūdį lemia sudėtis – greiti ir atakuoti linkę krašto gynėjai bei jaunos pajėgos aikštės centre. Patyrusio centro saugo trūkumas vis dar kelia bėdų, kai komanda susiduria su priešininku, linkusiu masiškai gintis ir visom keturiom siekti lėto, klampaus futbolo. Tačiau čia jau minėtos paskutinės rungtynės su REO parodė, kad ir prieš tokias komandas galima lošti sėkmingai, jei išsaugai tą patį greitį ir polinkį į kombinacinį futbolą. Svarbiausias dalykas išlieka jėgų santykis aikštėje – jei Sūduva neparodo pakankamai energijos ir jėgos tam, kad priešininkui primestų sau patogų futbolo stilių, visada turi bėdų.

Faktas – toks futbolas mums patinka. Visiems smagu matyti greitai, energingai, intensyviai lošiančią komandą. Visiems smagu, kai komanda muša daug įvarčių, o Sūduva vis dar tebėra daugiausiai lygoje įvarčių pasiekiantis klubas. Tačiau laimė, taip sakant, viena nevaikšto. Sūduva ir praleidžia žiauriai daug. Lygoje kokių nors praleistų įvarčių rekordų Sūduva nėra pasiekusi, tačiau jeigu lyginsime su tuo, kiek mūsų komanda praleisdavo ankstesniais metais, galime drąsiai teigti, jog šiemet to gero bus daugiausiai per penkerius paskutinius sezonus. Šiandien vien A lygoje Sūduva jau yra praleidusi 19 įvarčių. Pernai tiek komanda praleido per visą sezoną, o per visą užpernykštį sezoną – trimis įvarčiais mažiau. Taigi, šiemet Sūduva smagiai atakuoja, tačiau labai neatidžiai ginasi. Žinau, sakysit, dėl visko kalti ne kokį žaidimą rodantys vartininkai. Tačiau futbolas – komandinis žaidimas. Todėl ant vieno žaidėjo galvos visos atsakomybės suversti nederėtų. Kaip ir visose komandinėse sporto šakose komanda tam ir yra, kad kiti vieni žmonės pasistengtų kompensuoti kitų žmonių trūkumus.

Vertinti atskirus komandos ŽAIDĖJUS po II rato yra žymiai sudėtingiau, nei tai buvo padaryti po I rato. Pirmojo čempionato ketvirčio metu gan aiškiai matėsi, kurie žaidėjai greičiau įgavo tinkamą formą, o kurie buvo akivaizdžiai sėdę. Antrajame rate, sakyčiau, sėdo visi. Didžiąją rato dalį tiesiog būdavo labai sunku kurį nors žaidėją išskirti kaip labai gerą ar ypatingai blogą. Žaidėjų pasirodyme taip pat buvo ryškus bangavimas – vienose rungtynėse sužibėjęs žmogus, galėjo beviltiškai atrodyti kitose. Todėl vietoje to, kad rašyčiau pažymius kiekvienam žmogui kaip dariau po pirmo rato, pamėginsiu tiesiog apžvelgi atskiras grandis.

Vartininkų klausimas ir toliau liko neišspręstas. Tiesa, tiek Matuzo, tiek Bartkaus žaidime atsirado šiokio tokio pasitikėjimo. O į rato pabaigą vėl į pagrindą sugrįžęs Bartkus pradėjo lošti jau visai neblogai. Bent jau baigėsi tie mūsų vidiniai drebuliai ties kiekvienu standartu prie Sūduvos vartų. Bartkus žymiai labiau įsitraukė į komandos veiksmus, pagaliau ėmė kalbėtis ir netgi mažumą reguliuoti komandos veiksmus, kas rimtam vartininkui dera. Tačiau teigti, jog vartininko problemos Sūduvos nebeliko būtų drąsu ir pernelyg anksti. Tikėkimės, kad visai neseniai pasigirdusios kalbos apie naują kandidatą į Sūduvos vartų sargo postą baigsis kontraktu, kuris į vartus pastatys daugiau patirties ir pasitikėjimo turintį futbolininką.

Visi kalbėjom, kad labai vidutiniškas gynybos grandies pasirodymas buvo didelia dalimi lemtas silpnų vartininkų. Gal šiuose žodžiuose ir yra tiesos, tačiau tai, kas nutiko II rato pradžioje Šiauliuose, pakankamai patyrusiems Sūduvos gynėjams garbės tikrai nedaro. Nepaisant to, kad Sūduvos gynyboje lošia lyg ir puikūs žaidėjai, koordinacijos jų bendriems veiksmams labai trūksta. Ir labiausiai tai rodo tos kvailos situacijos, kurių nutinka kone kiekvienose rungtynėse – kai kamuolys taip ilgai ir  pavojingai zulinamas savo aikštės pusėje, kad viskas baigiasi pavojingomis situacijomis prie savų vartų, nes arba kamuolį perima aktyvesni priešininkai, arba padaroma kokia kvaila klaida, kuri baigiasi tuo pačiu – pavojumi saviems vartams. Manau, visi dar pamename, kad II rato rungtynėse su Kruoja būtent po tokios nesąmonės Pakruojo komanda mušė vienintelį tų rungtynių įvartį. Stabilumo, pasitikėjimo, agresyvumo – štai ko labiausiai trūksta Sūduvos gynėjams. O kad gali lošti patikimai, Sūduvos gynėjai šiais metais taip pat ne vieną kartą įrodė.

Ir jei gynybos bangavimas Sūduvai kainavo ne vieną įvartį, tai tokie patys formos netolygumai tarp saugų ko gero labiausiai lėmė bendrą komandos išvaizdą. Stabiliau lošė vienintelis Šoblinskas, o Leimonas, Chvedukas, Urbšys ir Eliošius bangavo lyg kokie berželiai. Puikius pasirodymus keisdavo labai liūdni, o kadangi treneris šiuos žmones pakeisti nelabai turėjo kuo, tai ir komandai tekdavo su šiuo faktoriumi gyventi.

Atskiro paminėjimo čia verti du žmonės – Sūduvos škotas ir brazilas. Thomson‘as pamažu, tačiau stabiliai gerino savo formą, kol į II rato pabaigą tapo vienu pastebimiausių komandos žaidėjų. Tuo galim tik pasidžiaugt – lemiamos sezono kovos neišvengiamai artėja, todėl turėti komandoje tokį kietą ir tikslų žaidėją yra kaip niekad naudinga. Džiugino ir škoto stabilumas tose keliose pozicijose, kuriose jam teko Sūduvoje lošti – gerai jis atrodė ir saugų teritorijoje, puikiai sužaidė rungtynes su REO ir gynybos grandyje.

O va Ledesma tos žadėtos formos taip ir neįgavo. Jis ir toliau išliko štai tokia „prabangos preke“, kurią lyg kokį deimantą Sūduvos treneris meta aikštėn antroje rungtynių pusėje. Pirmame rate Ledesmos įtaka Sūduvos žaidimui buvo ženkliai ryškesnė – net jei ir buvo kalbama, kad jis vis dar nėra optimalios formos. Antrame gi rate brazilas tapo garantuotu atsarginiu ir daugiau laiko praleido ant suolo, nei aikštėje.

Kablys yra tame, kad net ir su tokiu aikštėje praleistų minučių skaičiumi Ledesma ir toliau dalijasi rezultatyviausio komandos žaidėjo sostu su Lukšiu, o rezultatyvių perdavimų kategorijoje jam vis dar niekas neprilygsta. Taip kad brazilo reikšmę Sūduvos rezultatams įvertinkite patys, o aš ir toliau laikysiuos nuomonės, jog Ledesma Sūduvai yra naudingas ir reikalingas – netgi žaisdamas taip, kaip žaidžia dabar.

Liko puolėjai, apie kuriuos daug šnekėt nėra ką. Nepaisant nuolatinės kritikos, Lukšys vis tik atsigavo. Antrame rate jis sulošė netgi keletą puikių rungtynių, o įvarčius ir toliau muša mums jau įprastu režimu. Esu tikras, kad jis lengvai pasieks sau įprastą 12-15 įvarčių per sezoną kiekį. O kad puolėjui svarbiausia yra mušti įvarčius, tai Lukšio futbolą II rato metu aš vertinu teigiamai. Deja, to negali pasakyt apie kitą Sūduvos puolimo veteraną – Ričardą Beniušį. Prieš sezoną Liubšys Beniušį išskyrė kaip vieną iš žaidėjų, esančių puikios formos. Ir iš pradžių Beniušis iš tikro atrodė visai neblogai. Tačiau vėliau sėdo ir kol kas taip ir neišlindo iš tos apatijos. Beniušis, panašiai, kaip Ledesma tapo visišku atsarginiu. Skirtumas nuo brazilo čia yra tik tame, kad per tas minutes, kurių jis gauna kone kiekvienose rungtynėse, šis puolėjas nei įvarčių muša, nei rezultatyvių perdavimų atlieka, nei žaidžia taip, kad komanda iš jo kokios nors ypatingos naudos turėtų. Apie Broką vis dar nėra ką kalbėti – jis aikštėje pasirodo pernelyg retai ir trumpai. Kaip ir gynėjas Urba ar dar vienas kitas dublerių komandos atstovas pagrindinėje Sūduvoje.

Visokias SUDĖTIES bėdas ir trūkumus visi puikiai žinome. Nors komandos prezidentas prieš čempionatą kalbėjo apie kaip niekad išbaigtą ir subalansuotą komandos vaizdą, gyvenimas parodė, kad nieko labai naujo komplektacijos baruose nenutiko. Komanda kol kas lošia be patikimo vartininko, gynėjų nelabai yra kuo pakeisti, tarp saugų nėra gerai išreikšto atakų organizatoriaus, o tarp puolėjų – jauno ir energingo veikėjo, kuris savo veiksmas nuolat keltų grėsmę priešo vartams bei pats sugebėtų susikurti progas. Paskutinis punktas – iš dublerių būrelio komanda taip pat nepasipildė. Kaip suprantu iš kelių komentarų, kuriuos paliko dublerių žaidimą matę žmonės, tai tiems dubleriams dar labai toli net iki A lygos futbolo. Tad čia ir vėl gaunasi šioks toks nesutapimas tarp to, ką kalba komandos prezidentas (o jis kalba apie dublerių integravimo į pagrindinę komandą būtinybę) ir to, ką daro treneris, kuriam neišvengiamai keliamas tikslas laimėti rungtynes.

Tačiau didžiausia sudėties dilema šiais metais, sakyčiau, yra LYDERIŲ trūkumas. Komandoje nėra žmonių, kurie, reikalus iškilus, savo asmeniniu pavyzdžių bei autoritetu galėtu pakelti ir vesti kitus pergalės keliu. Mano manymu, tai yra viena iš esminių priežasčių, lėmusių banguotą Sūduvos žaidimą. Paprasčiausiai treneris neturi aikštėje žmonių, kurie galėtų keisti komandos būseną įvairiose rungtynių situacijose. Įlieti energijos, kai komanda apsnūsta, atgaivinti ją, kai ją pribloškia koks netikėtas priešininkų pasiekimas, pakeisti žaidimo stilių tuomet, kai jis netinka priešininkų pasiūlytam futbolui. Šiais metais Sūduvai labai dažnai reikėdavo sulaukti pertraukos, kad rūbinėje pats treneris galėtų pergrupuoti jėgas ir pakeisti komandos nusiteikimą.

Šių metų Sūduvoje neatsirado natūralių lyderių, o komandos kapitonu paskirtas ar išrinktas Slavickas, deja, neturi savybių, kurios reikalingos žaidėjui, kad jis galėtų imtis atsakomybės už visą komandą. Galbūt tokiu žmogumi galėjo tapti Ledesma, tačiau, matosi, jis šio vargo ant savo galvos tiesiog nenori. Tačiau kad ir kaip mūsų komandai lyderio truktų, matyt šiais metais turėsime taip išgyventi. Tiesiog tai bus dar vienu galvos skausmu treneriui, kuriam prieš kiekvienas rungtynes ko gero reikia numatyti bent keletą komandos elgesio modelių ir juos tvirtai įdiegti į žaidėjų galvas, kad, reikalus iškilus, pati komanda galėtų keisti žaidimo stilių.

Didelių pokyčių neverta tikėtis ir TRANSFERŲ laikotarpiu. Nepanašu, kad komandos vadai planuotų kokį nors ypatingesnį apsipirkimą. Vienintelė išimtis – vartininkas, kurio paieškos, kaip galima suprast, jau kurį laiką vyko. Daug šnekų buvo ir apie tai, ar reikalingas komandoje Ledesma. Čia man belieka pasikartoti – spręskit patys, o mano kuklia nuomone, šis žaidėjas komandai yra naudingas. Bėda ta, kad niekieno vietos jis aikštėje neužima – kažko jauno ir perspektyvaus Ledesmos atliekamam vaidmeniui Sūduvoje nėra. Aišku, tiesa ir ta, kad netekus Ledesmos, kuo nors fundamentaliai Sūduvos žaidimas taip pat nepasikeistų. Tiesiog šis žmogus praverčia tuomet, kai verkiant reikia įvarčio, o komandos veiksmai šia kryptimi dėl kokių nors priežasčių beviltiškai stringa. Tuomet leidi aikštėn Ledesma ir kokiais trim kartais iš penkių gali tikėtis, kad jo veiksmai baigsis arba rezultatyviu perdavimu arba jo paties įmuštu įvarčiu. Dar karta pakartosiu – nepaisant kuklaus minučių kiekio, Ledesma vis dar yra daugiausiai mušantis (kartu su Lukšiu) ir daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekantis Sūduvos žaidėjas. Kaip bebūtų, bet Ledesma tiesiogiai yra prisidėjęs prie 15 įvarčių iš 41, kuriuos šiemet Sūduva jau yra įmušusi. Rezultatas ne toks jau ir blogas.

Apie šio sezono TIKSLUS daug kalbėti prasmės nėra. Jokių fundamentalių korekcijų juose nėra. Tikslas buvo lygos auksas ir geras pasirodymas Europoje. Ir nors vienu metu atrodė, kad auskas jau beviltiškai nuplaukė kartu su Ekrano laivu, tačiau dabar kyla vis daugiau įtarimų ar Ekrano laivo vardas nebus „Titanikas“. Bet kokiu atveju stabtelėjo ir Ekranas, ir Žalgiris, kas Sūduvai leido nuo jų pernelyg nenutolti. Tad auksas kažkur tolumoj ir vėl sužibo. Europa – taip pat ant nosies ir jau greit pamatysim, ar čia Sūduva sugebės nuveikti ką nors daugiau, nei sugeba kiekvienais metais.

Tiek žinių ir apibendrinimų. Ilgoms diskusijoms laiko tiesiog nėra – per artimiausią savaitę mūsų laukia dvi labai svarbios ir įspūdingos rungtynės. Tad belieka palinkėti komandai gero pasirengimo ir sėkmės – futbolo dievų pagalbos šiose rungtynėse labai reikės.

Europos lyga: FC Daugava

UEFA “live” sistemos parėjo ir jokio gyvo burtų stebėjimo nenutiko, tačiau pirmo etapo varžovas paaiškėjo. Jau visi turbūt žinote, kad juo tapo braliukų latvių klubas iš Daugpilio – FC Daugava. Apie naudas ir trūkumus tokio burto jau dabar galima pradėt diskutuot. Manęs asmeniškai tokie burtai nedžiugina – varžovas nėra galingas, tačiau toks, kuriam pralaimėti yra visiškai įmanoma. Antra, tai yra varžovas, kuris nekelia jokių egzotinių privalumų – įrašyti į savo istoriją, kad lošei su latvių klubu nėra jokio džiaugsmo. Vienintelis tokio burto privalumas – galimybė palyginus nesunkiai nusigaut iki Daugpilio pažiūrėt Europos lygos rungtynių išvykoje. Nuo Vilniaus iki šio taško Latvijoje yra tik 170 km, nuo Marijampolės kiek daugiau – 270 km (kitaip tariant, reikia pridėt dar atstumą iki Vilniaus). Kaip supratau, šiandien taip pat turėjo būti traukiami ir antrojo etapo varžovai, tačiau apie juos UEFA tinklapyje kol kas jokių žinių – atrodo, tas reikaliukas vyksta kaip sykis dabar. Beje, Šiauliai ištraukė dar prastesnį varžovą – estų Levadia. O va Ekranas Čempionų lygoje loš su airių Shamrock Rovers.

Taigi, jau patvirtinta, kad jei Sūduva perlips Daugavą, loš su serbų FC Vojvodina. Šitas klubas jau rimtesnis – užėmė trečią vietą serbų čempionate, pasilikęs po Partizano ir Crevena Zvezda.

Na o pabaigai, šiek tiek informacinių šaltinių. Visų pirma, Sūduva su Daugava pirmas rungtynes loš liepos 5 dieną namuose, o liepos 12 bus lošiama Latvijoje. Jei praeis toliau, liepos 19 važiuos į Serbiją, o liepos 26 serbus priims Marijampolėje.

Tinklapiai: FC Daugava oficialus, FC Daugava Wikipedijoje. FC Vojvodina oficialus (tik serbiškai), FC Vojvodina Wikipedijoje.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits