Ultros – Serbijos futbolo žvaigždės

Šis tekstas turėjo būti paskirtas Serbijos futbolui – jo istorijai ir šiandienos reikalams. Tačiau Serbijos futbolas turi vieną unikalią savybę. Su ta savybe mano pažintis nutiko tą pačią akimirką, kai nusprendžiau pasigilint į serbų futbolo praeitį. Tai daryti visada pradedu nuo puikiosios David Goldblatt knygos „The Ball is Round. A Global History of Football“. Ją paėmiau ir šį kartą. Tačiau vienintelėje šios knygos vietoje, kur Serbijai yra paskirti du ar trys puslapiai, daugiausiai kartojosi tokio Arkano (kurį matote nuotraukoje viršuje) vardas, kuris su futbolo žaidimu turi mažai ką bendro.

Arkanas – ypatingai spalvinga mūsų dienų asmenybė. Dar septyniasdešimtaisiais, penkiolikmetis iš Jugoslavijos pabėgo Paryžiun. Nuo to laiko savo biografiją jis puošė istorijomis apie bankų plėšimus visoje Europoje, keliones į kalėjimus ir begalinius pabėgimus iš jų. Spėjama, kad jis turėjo reikalų su slaptosiomis anų laikų Jugoslavijos tarnybomis – tuo mėginama paaiškint faktą, jog vienaip ar kitaip jis visada lipdavo sausas iš vandens. O kai Jugoslavija kartu su visu komunistiniu bloku ėmė braškėti, jis grįžo tėvynėn. Čia jis įkūrė ir viso Balkanų karo metu vadovavo savanoriškam kariniam junginiui, turėjusiam „Arkano tigrų“ vardą. O mums čia svarbu yra tai, kad didelę jo pajėgų dalį sudarė Belgrado Crvena Zvezda ultros. Kad kurį laiką jis buvo tarp Delije („Didvyriai“ – taip iki šiol vadina save minėto klubo ultros) vadų lyg ir aišku, nors kažkur netgi aptikau teiginį, kad tuo pat metu jis buvo ir klubo saugos tarnybos vadas. Tiesa, po karo, kai 1996 jo karinis junginys buvo išformuotas, Arkanas grįžo ne į Crvena Zvezda, o į mažą FK Obilic klubą, kurį per pora metų atvedė iki Jugoslavijos čempionų titulo. Tiesa, gandai byloja, kad Arkanas nevengė siekti pergalių paprasčiausiai grąsindamas klubo priešinininkams susidorojimu.

Ši, iš šalies žvelgiant šiurpoka istorija, geriausiai atspindi serbų futbolo esmę ir paaiškina, kodėl apie šios šalies futbolo gerbėjus daugiau kalbama ir rašoma, nei apie futbolininkus ar komandas. Buvusioje Jugoslavijoje organizuoti futbolo gerbėjų judėjimai užsimezgė kone anksčiausiai Europoje ir iki pat šių dienų yra nepaprastai galingi. Aišku, kalba čia visų pirma eina apie keturis žymiausius šios šalies klubus – serbų Crvena Zvezda ir Partizaną bei kroatų Dinamo iš Zagrebo bei Splito Hajduką.

Šaltojo karo laikais šių keturių klubų priešprieša, kad ir kokia ugninga, likdavo futbolo tradicijų rėmuose, o 1990-aisias, kai Jugoslaviją sudraskė pilietinis karas, įprastinės ultrų kovos persikėlė į visiškai kitokį lygmenį. Visos metaforos, lyginančios futbolą ir karą, o dviejų klubų rungtynes vaizduojančios lyg kokį karinį mūšį, čia įgavo realią formą. Visų keturių klubų ultros aktyviai ir tiesiogiai dalyvavo kare – Arkano būrio atvejis nebuvo vienintelis ir unikalus.

Ir jei daugelyje šalių futbolo klubai ir organizuotų gerbėjų būriai palaiko ne itin draugiškus santykius, Serbijoje klubų bei ultrų gyvenimas totaliai persipynęs. Nepaisant visų bėdų, kurias Delije vyrukai yra atnešę Crvena Zvezda klubui, bent jau ankčiau oficiali ultrų būstinė buvo įskūrusi klubo stadiono patalpose, o pats klubas tribūnose ultrų garbei kėdėmis išrašė jų vardą „Delije“. Kiek suprantu, bent jau ankstesniais laikais buvo taip pat visiškai normalu klubui remti savo ultrų keliones į kitų miestų stadionus. Iš kitos pusės – jei ultros kas nepatinka klubų veikloje, jie nesidrovi to pareikšti labai tiesiai. Štai kai Franjo Tudjman, pirmasis nepriklausomos Kroatijos prezidentas ir Zagrebo Dinamo rėmėjas susigalvojo šio klubo vardą pakeisti į šaunesnį „Kroatija“, tokiam požiūriui nepritarę Bad Blue Boys tiesiog sudegino ložę, iš kurios prezidentas paprastai stebėdavo rungtynes.

Būtent Balkanų karas didžiųjų Jugoslavijos klubų ultras kilstelėjo gerokai aukščiau virš kasdienių futbolo reikalų, kuriais gyvena daugumos kitų šalių klubų gerbėjai. Be abejo, futbolo gerbėjai daug kur ir dažnai turėjo reikalų su politinėmis jėgomis, tačiau niekur futbolas netapo tokia galinga politinių ir socialinių reiškinių išraiška, kaip Jugoslavijoje.

Štai pora Balkanų karo pradžios įvykių – jie padės suprasti šiuos teiginius.

1990 metų gegužės 13 dieną vyko eilinės Jugoslavijos čempionato rungtynės. Zagrebe susitiko vietos Dinamo ir Belgrado Crvena Zvezda. Prieš pora savaičių Kroatijoje įvyko pirmieji nepriklausomi rinkimai, kuriuos laimėjo partijos, pasisakiusios už šios šalies atsiskyrimą nuo Jugoslavijos. Į Zagrebą savo komandos palaikyti atvyko apie 3000 Delije vyriokų. Abi pusės gerai suvokė reikalo svarbą – juolab, kad ir tradiciškai šių klubų žaidimai ramūs nebūdavo. Be abejo, rungtynės virto chaosu, kuriame pliekėsi Dinamo Bad Blue Boys, Delije ir policija. Vieną simbolinį veiksmą šį kartą atliko ir futbolininkas – kroatas Zvonomir Boban, mėgindamas ginti nuo policijos Dinamo gerbėjus, šuolyje kojomis nokautavo vieną pareigūną. Ir štai – šiandien prie Dinamo stadiono stovi paminklas kare žuvusiems ultros, o ant jo parašyta: „Klubo fanams, kurie šiame stadione pradėjo karą su Serbija“.

Karui jau prasidėjus, 1992 metų kovo 22 dieną vyko dar vienos „eilinės“ rungtynės. Tą dieną Belgrado Crvena Zvezda priemė į svečius atvykstanį didįjį priešą – Partizaną, kitą to paties miesto klubą. Taip vadinamas „amžinasis derbis“ (šis derbis patenka į visus didžiausių pasaulinių futbolo derbių dešimtukus) prasidėjo įprastai – abiejų klubų ultros svaidė vieni kitų adresu prakeiksmus ir įžeidimus. O tuomet stadionas nutilo. Nes tribūnose pasirodė Arkanas su būriu savo vyrų. Kiekvienas jų nešėsi realiame kare „užkariautus“ kelio ženklus į Kroatijos miestus – prieš pat sienos su Serbija esantį Vukovarą („20 km iki Vukovaro“, „10 km iki Vukovaro“, „Sveiki atvykę į Vukovarą“) ir kitas vietoves. Nuo tos akimirkos nebeliko besiriejančių dviejų klubų ultrų. Vietoje jų radosi serbai, suvienyjti neapykantos kroatams. Vienas tų rungtynių liudininkų, serbų futbolo rašytojas Igor Todorovic, taip prisimena anų laikų nuotaiką: „Buvo įspūdinga matyti, kaip dviejų klubų gerbėjai, taip aistringai vieni kitų nekenčiantys, ėmė skanduoti vieningai. Jie niekada to nedarė ir nemanau, kad dar kada nors tai darys. Nieko nuostabaus, kad rungtynės pasibaigė nulinėmis lygiosiomis. Žaidėjai nebegalėjo susikaupti – visi stebėjo, ką savo vietoje veikia Arkanas. Mus visus suvienijo neapykanta kroatams. Stadione sklandė ypatingos jėgos jausmas – atrodė, kad futbolo gerbėjai keičia pasaulio tvarką.

Šioje vietoje būtų pats laikas pažiūrėti “Real Football Factories“ dalį, skirtą Balkanų regionui. Čia minimi kaip sykis tie keturi klubai, apie kuriuos daugiausiai tenka kalbėti ir man.

Štai dėl ko šios šalies ultros yra garsenis už savus futbolininkus. Jie sujungė dvi organizuoto palaikymo tradicijas – britišką bachūriukų „ideologiją“ (atvažiavau, įpisau alaus, pasimušiau su vietiniais, pažiūrėjau futbolą) ir itališką choreografinį stilių – ir papildė jį realiu, ne tik skambiais šūkiais grįstu, nacionaliniu turiniu. Dalyvavimas tikrame kare serbų ir kroatų ultroms suteikė savo realios jėgos suvokimą. Štai kodėl jie gali iš tikro nubausti komandą, jei jų manymu ji žaidžia taip, kad yra neverta nešioti mylimo klubo marškinėlių – gali sudaužyti žaidėjų automobilius ar tiesiog užsukti į treniruotę ir nuvilkti visos komandos maikes. Jie gali boikotuoti net ir pačias svarbiausias savo klubų rungtynes – buvo atvejų, kai „amžinasis derbis“, rinkdavęs iki 100 000 žiūrovų, vyko stebint porai tūkstančių žmonių, nes abiejų klubų ultros buvo nusprendę savo klubus nubausti. Jie vis dar gali atvykti į sotų Vakarų miestą ir jame sukelti chaosą, tuo parodydami, jog NATO pajėgų bombardavimai ir visokios ekonominės blokados nepalaužė balkaniškos jėgos – taip nutiko visai neseniai, kai Serbijos rinktinė Genujoje lošė Euro 2012 atrankines rungtynes su italais. Žaidimas buvo atidėtas, o paskui – apskritai nutrauktas, o serbų rinktinė gavo techninį pralaimėjimą.

Tiesa, yra dar šioks toks niuansas, dėl ko Serbijos futbolas yra taip sunkiai identifikuojamas, kad paprasčiau parašyti straipsnį apie serbų ultras, nei apie šios šalies futbolo istoriją. Esmė yra ta, kad visiškai savarankiška Serbijos valstybė egzistuoja tik pora metų, todėl iki tol serbų futbolas buvo tiesiogiai persipynęs su kitų Jugoslavijos tautų futbolo istorijomis.

Į Serbiją futbolą pačiame 19 a. gale iš Vokietijos atvežė vienas žydų studentas. Pirmieji serbų futbolo klubai buvo įkurti 1901-1903 metais (čia irgi vyksta diskusija, nes vieną klubą įkurė serbai mieste, kuris tuo metu Serbijai nepriklausė – tad išeina, kad yra du pirmieji klubai – pirmasis serbų klubas ir pirmasis klubas Serbijoje). Serbijos futbolo rinktinė pirmąsias savo rungtynes sužaidė 1911 metais – rezultatu 0:8 pralošė vienam Zagrebo klubui.

Po I pasaulinio karo Serbijos istorija baigėsi ir prasidėjo Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos karalystės istorija, kuri taip pat greitai baigėsi, nes šioji valstybė 1929 metais pavirto Jugoslavijos karalyste. Po II pasaulinio karo Karalystė pavirto Respublika, kai kurie garsūs prieškario klubai buvo uždaryti dėl politinių priežasčių ir įkurtos dvi iki šių dienų garsiausios serbų komandos – Belgrado Crvena Zvezda (remiama Vidaus reikalų ministerijos) ir Parizanas (palaikomas Jugoslavijos kariuomenės). Šie ir kiti serbų klubai iki pat 1991 metų lošė Jugoslavijos pirmoje lygoje. Tais metais ankstesnioji Jugoslavija iširo, tačiau vardas liko – tik po juo toliau kartu gyveno Serbija ir Juodkalnija. Jugoslavijos vardas egzistavo iki 2003, kai jis tiesiog pavirto Serbija ir Juodkalnija. Ir tik 2006, kai Juodkalnija tapo nepriklausoma, Serbija liko viena ir iš tikro tapo Serbija. Nuo to laiko Serbijos SuperLiga lošia tik serbų klubai, o Serbijos rinktinė yra tik Serbijos rinktinė.

Toks štai spalvingas serbų futbolas. Šitas trumpas pasakojimas toli gražu neparodo viso jo grožio ir energijos. Tiesiog norėjosi atkreipti dėmesį į unikalią futbolo palaikymo kultūrą šioje šalyje ir jos reikšmę. Savaime suprantama, ji pilna ne tik ugningų dainų ar choreografijos, nuo kurios net akys raibsta. Kaip ir dera, čia yra pilna prievartos, muštynių ir kitų panašių dalykų, kurie yra tiesiog neatskiriama futbolo kultūros dalis. Bet smulkmenos, detalės ir muštynių istorijos man nėra įdomios. Įdomiau bent pusę akies užmest į fundamentalias futbolo palaikymo tradicijas šalyje, kuri, nepaisant sudėtingos istorijos, vis dar išlieka futbolo viršūnėse.

Nieko nepadarysi – tokiame pasaulyje gyvename ir jeigu jo žaidimo taisyklės kažkam yra nepriimtinos, visada galima vietoje to per teliką žiūrėt kokį nors nesibaigiantį meksikietišką serialą ar tapt žvejybos fanatiku. Beje, Balkanuose nuo aštrių futbolo kultūros kampų nepasislepsi net kitose sporto šakose. Ir, beje, tai yra dar vienas unikalus visų pirma serbų ultrų tradicijų aspektas. Čia yra palaikoma ne tiek konkrečios sporto šakos komanda, o pats klubo vardas. Todėl tuos pačius ultras gali sutikti ir futbole, ir krepšinyje, ir rankinyje. Net vandensvydyje – ten, pavyzdžiui, rastum mūsiškės FK Vojvodina ultrų grupės Firma spalvų.

Bet apie FK Vojvodina iš Novi Sado pakalbėsim kitą kartą. O dabar pakaks keleto vaizdelių, kuriuos parinkau iš šio klubo ultrų pasirodymo (čia – nuotraukų šaltinis). Čia galbūt nėra to užmojo, kuriuo pasižymi Crvena Zvezda ir Partizan choreografijos, tačiau pastarųjų – pilnas internetas. O mums juk dabar reikia susipažinti su tais serbais, kurie jau greitai užsuks į Marijampolę.

Reklama

9 Responses to “Ultros – Serbijos futbolo žvaigždės”


  1. 1 Pietietis 2012-07-15 11:11

    Įdomiai viskas. Įdomiausia kiek serbų atvažiuos į Marijampolę ir ar apskritai jie važiuos? Sūduvos Sakalams Serbijoje bus įdomu, bus į ką pažiūrėti.

  2. 2 Pulsedriver 2012-07-15 12:15

    Ačiū už įdomų straipsnį

  3. 3 Kuzma SS 2012-07-15 14:48

    Man klausimų nekyla “ar atvažiuos“ serbų ultros… Spėju bus įdomu ir jiems, ir mums, ir netgi Bialystoko Jagiellonia hoolsams, nes jie kas met laukia UEFA svečių, ir atvykę į Marę kiekvieniems siūlo “strielką“. Bet čia jau hoolsų reikalai. Grįžtant prie ultrų – serbų ultros “Firma 1989“ pasižymi puikiu palaikymu, ir visišku fanatišku atsidavimu, nevengiant konfliktų, jei kas jiems nepatinka. Plačiau apie juos galima pasiskaityt čia: http://www.ultrasspirit.com/the-firm-vojvodina-novi-sad.html
    http://www.firma1989.com/

  4. 4 Anonsas 2012-07-15 15:30

    Iš akies sprendžiant, praeitais metais į Šveicariją nuvyko apie 50 serbų, o šiemet jiems kelionė ~300 km ilgesnė, Manau, atvyks panašus skaičius, nors kas ten juos žino.

  5. 5 UCCM 2012-07-15 15:47

    Puikus. Tik viena nesąmonytė. Čia: “Ir, beje, tai yra dar vienas unikalus visų pirma serbų ultrų tradicijų aspektas. Čia yra palaikoma ne tiek konkrečios sporto šakos komanda, o pats klubo vardas. Todėl tuos pačius ultras gali sutikti ir futbole, ir krepšinyje, ir rankinyje…“ Tai nėra UNIKALU SERBAMS. Tai tik moms atrodo keistą, bet taip yra daugelyje šalių.

  6. 6 p.o.p. 2012-07-15 15:56

    yep, tiesa. vakar baigiau rašyt labai vėlai ir ant smūgio nesugebėjau prisimint tokių išsiplėtojusių po kelias sporto šakas klubų. O šiandien kai švaria galva pagalvojau, tai pilna radau:)

  7. 7 thunder 2012-07-15 16:39

    delje ventspili buvo 50-60. Firma su jais negali konkuruot.serbam reikalingos vizos i es.tai ju kapsuke galima tiketis max. 10.

  8. 8 p.o.p. 2012-07-15 18:29

    Tu tuo tikras? Man rods jau senokai tu vizu nereik. Jei nebus – tai tik del to, kad svarbiom situ rungtyniu nelaiko. Kaina irgi svarbu – sprendziant is to kaip serbai dziaugiasi kad i namu rungtynes klubas bilietus pigrsnius padare

  9. 9 griezhtas 2012-07-15 21:13

    Jeigu vojvodinos maikes baltai raudonos, tai negi suduvai teks savo “sekmingaja“ juoda apranga issitraukt? :(


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,473 hits