Archyvas pagal 2012 liepos



Laukiam: Tauras – Sūduva

Paskutiniu metu mes mažumą užsižaidėm savais ir kolegų europiniais reikalais (kadangi dūmus lietuviškuose stadionuose labai mėgstu, tai ir šį rašinėlį pradedu keletu vaizdų iš Žalgirio rungtynių su austrais). O į tai, kas dėjosi gimtoje lygoje nelabai ir dėmesio kreipėme. Bet jau dabar visi matome, kad vyko daug visokiausių nesąmonių. Gaila. Čempionato pradžioje atrodė, kad pagaliau bus pajudėta į priekį – kad atsirado daugiau stipresnių klubų, mažiau nuspėjamų rungtynių ir daugiau intrigos. Taip, Atlantas į lygą buvo priimtas labiau už „už nuopelnus Lietuvos futbolui“ ir nepaisant apverktinos to klubo būklės, tačiau visa kita lyg ir rodė, kad šį čempionatą galėsime išgyventi ramiai, be katastrofų, bankrotų ir teismų.

Apie tai, kad finansinių bėdų turi Ekranas – jau visi žino. Oficialus tų bėdų paaiškinimas – pagrindinio klubo rėmėjo atsisakymas toliau klubą remti. Buvo panikos stebint, kaip vienas po kito iš komandos išeina „žvaigždės“, tačiau bent kuriam laikui paniką į šoną atidėjo nauji Ekrano nariai. O kai Ekranas perėmė iš Dainavos Buinickį ir apskritai galima teigti, kad kol kas šis klubas pernelyg nesusilpnėjo. Ypač kalbant apie jo ambicijas imti lygos auksą.

Žalgiris tik stiprinosi. Tai ko gero buvo vienintelis klubas lygoje, kuris per vasarinį transferų langą gyveno optimistinėmis nuotaikomis – stovyklavo Lenkijoje, žaidė su stipriais klubais draugiškas rungtynes ir rinko į komandą naujus žmones. Ir nors Europos lygoje Žalgirio pasirodymas buvo gan vidutiniškas (nepaisant visai neblogo rezultato – bent jau kol kas), Lietuvoje jis drąsiai gali galvoti apie aukso medalius.

Mūsų gi komandos reikalai – dviprasmiški. Sudėtis susilpnėjo, nes iškrito Thomsonas, o ateit niekas neatėjo (čia oficialiu komandos požiūriu), tačiau trenerių pakeitimas bent jau kol kas sustiprino komandą psichologiškai. Galima spėti, kad šiuo metu Sūduva priartėjo prie savo galimybių maksimalaus išnaudojimo ribos ir vienintelis klausimas lieka apie tai, ar pavyks tokį lygį išlaikyti iki sezono pabaigos.

Yra keletas klubų, kurie nieko ypatingo per šią pertrauką nenuveikė. Šiauliai, Kruoja, Banga gyveno ramiai, pasipildė keletu naujų žaidėjų ir nestebino mūsų jokiomis nesąmonėmis. Prie jų būtų galima priskirti ir Dainavą, tačiau, panašu, šis klubas prisijungė prie finansinių bėdų turinčių komandų grupės. Dainava paleido keletą svarbių žaidėjų ir jau spėjo netikėtai skaudžiai namie pralaimėti Bangai.

Kas liko? Liko trys klubai, kurie šiais metais kelia daugiausiai dvejonių. Panašu, kad būsimojo Sūduvos varžovo, Tauragės Tauro finansinė padėtis tapo kraštutinė. Ten triukšmą dėl nemokamų atlyginimų kelti pradėjo gerbėjai. Turint omeny, kad tos komandos sudėtis šiais metais ir taip labai įtartina, blogesnę padėtį nelengva įsivaizduoti. Nors man liūdniausiai nuskambėjo vieno komandos vadovų prisipažinimas apie tai, kad jis nelabai įsivaizduojąs, kaip į stadioną patenką tiek daug žmonių be bilietų. Jei jau komandos vadai kelia tokius keistus klausimus – tai situacija iš tikro turi būti rimta.

Atlantas mus toliau linksmina – tačiau Atlantu kažin ar verta stebėtis. Akivaizdu, kad ten griebiamasi kiekvieno šiaudo – net ir paties keisčiausio. Tačiau ir stebėtis nelabai gali, nes juk įdomiausias klausimas apie Atlantą visada buvo – ar sugebės ši komanda užbaigt čempionatą? Atlante atsirado būrys užsieniečių su keista sąlyga. Kol kas jie žais nemokamai, o jei pasiseks ir jei komanda ras pinigų – tada bus kalbama ir apie algas. Ir ką tokiom šnekom norima apgaut? Nes nemokamai žaisti gali tik mėgėjai, kurie turi kitų lėšų užsitikrinti pragyvenimą. O jei komanda vis tik ras rėmėjų – tai kokiam galui jai mėgėjus samdyti? Matysim, kas čia bus – kaip sakiau, Atlanto komandos komplektavimo ypatybės labai nestebina, nes rinktis ši komanda kol kas, panašu, nelabai turi iš ko.

Linksmiausias dalykas nutiko prieš pora dienų – vėl lietuviškoje žiniasklaidoje suskambo REO vardas. Istorija gan komplikuota. Tokia, kur istorijos veikėjų tariami žodžiai nelabai sutampa su realybe.

Faktas yra toks. REO pareiškė, kad traukiasi iš A lygos. Žodis „pareiškė“ yra labai svarbus, nes kokių nors oficialių popierių, kaip suprantu, A lygos čempionato organizatoriai negavo. Kitas faktas – REO neatvyko lošti rungtynių su Ekranu. Beje, tos rungtynės iš pradžių buvo nukeltos į rezervines dienas, o paskui vėl sugrąžintos atgal. Čia jau galima ir paspėlioti – nukeltos jos buvo Ekrano prašymu dėl šio klubo dalyvavimo Čempionų lygoje, o sugrąžintos greičiausiai buvo REO iniciatyva. Kadangi klubas nusprendė pašantažuoti LFF, tai neatvykimas į rungtynes yra visai nebloga tam priemonė.

Gerai. Kol kas pažiūrėkime kitus faktus. Įdomu tai, kad REO savo pareiškimą pareiškė kitų rankomis – klubo tinklapyje apie tai nėra jokios informacijos. Savo pareiškime REO (be visokių nesąmonių) pateikė dvi pagrindines pasitraukimo iš lygos priežastis – tai, kad LFF neleido klubui dalyvauti UEFA Regionų taurėje ir tai, kad neleidžia registruoti naujų žaidėjų.

Reikia pripažint, kad REO formuluotės labai jau susuktos, jose trūksta jungčių ir logikos. Dar graudžiau skamba klubo prezidento Turskio paaiškinimai – jis irgi viską sumala į krūvą, nutyli pusę tiesos ir daro elementarias klaidas (pernai Regionų taurėje dalyvavo ne Dainava, o Alytis).

LFF atsakymas kaip reta buvo ramus ir aiškus. Regionų taurėje REO neleista dalyvauti dėl to, kad ten gali dalyvauti tik mėgėjų klubai (stebėtis galima nebent tuo, kad pačios LFF nuostatuose į šią taurę deleguojamas I lygos laimėtojas – jei tik jis atitinka UEFA mėgėjiškumo kriterijų). O registruoti naujų žaidėjų REO buvo neleista dėl to, kad ši komanda vis dar skolinga LFF už teisėjų paslaugas. Kitoje vietoje yra paminėta ir pati skola – 42 000 lt. Už dalyvavimą Regionų taurėje REO būtų gavusi šiek tiek daugiau – apie 70 000 lt.

Tokios štai sudėtingo tos REO tokelės. Blaiviai mąstančiam ir A lygos reikalus sekančiam žmogui šis REO pareiškimas turėtų kelti labai daug dvejonių. Klubas tiek daug ir didingai kalbėjo apie savo siekius Vilniuje atgaivinti futbolą, net tuo grindė teismus dėl to, kas gali naudoti Žalgirio vardą. O dabar išeina, kad visų tų grandiozinių tikslų atsisakė dėl draudimo dalyvauti kažkokiame mėgėjų turnyre? Ten REO lošti iš tikro negalėjo – juk patys kalbėjo dar neseniai apie tai, kad atsisveikina su paskutiniais klube žaidžiančiais mėgėjais ir ryžtingai suka profesionalizmo kryptimi. Tai ką tokiam klubui veikti tarp mėgėjų? Galų gale, prasprūdo ir žinios apie tai, kad dar iki žymiojo REO pareiškimo klubą paliko bent trys žaidėjai (tarp jų Grigalevičius ir Jasaitis) ir išvyko lošti į Norvegiją. Panašu, kad dirbtinis konfliktas su LFF buvo tik formali priežastis uždaryti bankrutuojantį klubą, kuriam jo savininkai nemato jokių perspektyvų. Tačiau tai dar ne viskas.

Užduosiu dar vieną nelabai patogų klausimą. Ar REO sprendimas dėl pakankamai mistinių priežasčių išeiti iš A lygos jums nieko neprimena? Juk dar ne taip seniai turėjome panašų reikalą, kai lošti lygoje atsisakė du klubai, susiję su godotinu ponu Romanovu. Štai šiame taške prasideda labai linksmos sąmokslo teorijos.

Apie tai, kad REO turi reikalų su Romanovu, manau, visiems aišku. Apie skirtingus tarifus naudotis Romanovui priklausančiu Žalgirio stadionu REO ir Žalgirio komandoms kalbėta prieš šimtą metų. Juokingą bandymą apkaltint Žalgirį stadiono niokojimu taip pat pamenam (šiuo atveju, aš nelabai matau skirtumo tarp komandos ir jo ultrų). O ar pastebėjot, kiek daug žinių apie poną Romanovą žiniasklaidoje pasirodė pastaruoju metu?

Jis ir vėl rado reikalą pakalbėti apie lietuviško futbolo korupcijas, apie lažybų kontorų naguose esančius žaidėjus ir netgi turėjo ūpo pasiūlyt profesionalų futbolą nacionalizuot, nes kol kas jis „gyvena pagal svetimus įstatus, registruotus kokios nors kitos valstybės, kaip Šveicarija ar kita „ofšorinė“ šalis“. Jis taip pat komentavo „geriausio Lietuvos trenerio“ Jankausko paskyrimą į Hearts klubą (Jankauskui, aišku, pernelyg džiūgauti nereikėtų – šis žmogus visada ima tik „geriausius“, bėda, kad jie tarnauja neilgai, nes greitai virsta „iškrypėliais“ ir yra išmetami lauk). Kažkaip į šitą krūvą man norisi įmest ir labai keistą Liutauro Varanavičiaus citatą apie tai, kad LFF per mažai prisideda vystant klubinį futbolą, kurį iš Varanavičiaus Facebook profilio išgaudė Romanovo parankinis iš svetainės futbolas.lt.

Gal visos šios mums jau įprasto stiliaus kalbos apie futbolą (kurių iš šio žmogaus jau senokai taip gausiai nebuvome girdėję) yra skirtos tam, kad pridengtų pranešimus apie žymiai rimtesnius reikalus – Romanovo ir Mockaus susikirtimą?

O gal…. O gal mūsų mylimas personažas ir vėl mėgino įkelt koją į LFF? O kai nepavyko rankom sukirst – pakilo į keršto vedamą kryžiaus žygį? Šio užmojis – įspūdingas. Nuo gausių pasirodymų žiniasklaidoje iki vieno klubo pasitraukimo iš lygos. Klubo atsisakymas tęsti čempionatą dėl „blogo LFF elgesio“ yra pats galingiausias įnagis šią organizaciją diskredituoti. Nes ko gero nėra nieko blogiau nacionalinei futbolo federacijai kaip sezono vidury iš žaidimo iškrentantys klubai.

Šitą sąmokslo teoriją pagimdžiau tik dėl vienos vienintelės priežasties – tiek Romanovo nuspręstas FBK ir Atlanto pasitraukimas iš A lygos anais laikais, tiek REO vadų sprendimas šiandien yra vieno ir to paties stiliaus. Labai abstrakčios priežastys ir totaliai neadekvatūs veiksmai. Šiems žmonėms rūpi tik savi reikalai reikaliukai – jiems nieko nereiškia dėl savo asmeninių tikslų pasiųsti būrį puikių futbolininkų į žemesnę lygą ar tiesiog uždaryti komandą vidury sezono, žaidėjus apskritai ant ledo paliekant. REO žaidėjams turėtų būti labai skaudu – ypač tiems, kurie klube lošia jau ne pirmus metus. Juk tiek jie, tiek visuomenė buvo maitinama kalbomis apie šlovingą klubo ateitį ir didingas ambicijas. Tad galime tik užjausti niekuo dėtus REO žaidėjus ir pasidžiaugti, kad Marijos Žemėje neliko dar vieno futbolo junginio, kurio tikslai su futbolu greičiausiai neturėjo nieko bendra.

Štai tokioje aplinkoje Sūduva ir keliauja į Tauragę. Keliauja laimėti, pasiimti trijų taškų ir negauti traumų. Oras Lietuvoje prastokas, todėl nutikti gali visko. O tokių nutikimų labai nesinorėtų – juk jau po keletos dienų laukia žymiai svarbesnis žaidimas.

Be abejo – Taurą Sūduva privalo nugalėti. Tauras gyvena sunkius laikus ir kapotis su Sūduva šiai komandai nematau jokios prasmės. Atsižvelgiant į pastarųjų dienų Atlanto pareiškimus, į REO išlėkimą iš čempionato ir į gan netikėtą Bangos pergalę prieš Dainavą, panašu, kad Taurui gali tekt iš tikro pakovot dėl paskutinės lentelės vietos. Tiksliau – pakovot, kad joje neatsidurtų. Todėl Taurui reikėtų labiau mąstyt ne apie tai, kaip atimt taškų iš Sūduvos ar Žalgirio, o apie tai, kaip jų neprarast lošiant su Atlantu, Banga ar Dainava.

Sūduvai gi šios rungtynės – treniruočių stiliaus. Dar viena galimybė naujajam Sūduvos treneriui įdiegt savo žaidimo elementus į komandos veiksmus, dar vienas šansas išbandyt žaidėjus, kurie iki šiol lošė mažiau ar pamėgint kokį netikėtą jų išsidėstymo aikštėje būdą. Taip, po Europos į A lygą sugrįžti labai sunku. Bet sugrįžti reikia ir reikia tą padaryti rimtai – nepamirštant, kad Sūduva kol kas sėdi ketvirtoje vietoje.

Tad linkiu komandai sėkmės Tauragėje, o pats keliauju atostogų link. Viliuosi, pavyks pasimatyti su tamstomis ateinantį ketvirtadienį Marijampolės stadione.

EL: FK VOJVODINA 1:1 SŪDUVA

Na ką gi – dar viena šventė atkeliavo į mūsų kiemą! Be abejo, labai gaila kurioziškai praleisto įvarčio per pridėtą antro kėlinio laiką, tačiau ir lygiosios svečiuose su serbais yra labai reikšmingas pasiekimas. Aš pats, deja, internetu sugebėjau pažiūrėt tik antrą kėlinį – informacija apie transliaciją prasprūdo taip vėlai, kad ją pamačiau jau sėdėdamas LFF stadione. Deja, toje Vilniaus dalyje interneto ryšys toks prastas, kad vos vos vilko žodinę transliaciją – ką jau kalbėt apie judančius vaizdus.

Tačiau ir antro kėlinio buvo per akis tam, kad susidarytum bendrą įspūdį apie rungtynes. Sūduva kovėsi iš paskutiniųjų – lošė su stipresniu varžovu, tačiau beviltiškai neatrodė. Esminis dalykas (kiek leido suvokt prastoka video transliacija telefono ekrane) buvo tas, kad komanda buvo nepasimetusi ir lošė labai energingai, tačiau pakankamai ramiai. Taip, serbai spaudė, tačiau jų spaudimas iš tikro radikalus tapo tik paskutines dešimt minučių. Tik jas komanda spardė kamuolį bet kur, kad tik toliau nuo vartų. Tuo tarpu savo baudos aikštelėje Sūduva atrodė pakankamai užtikrintai. Abejoju, ar Vojvodina būtų taip smarkiai malkų užmetę, jei ne tas praleistas įvartis – vis tik jautėsi, kad ir toji komanda geriau mirs, nei patirs dar vieną gėda savo stadione. Šiaip jau ir tokiu būdu išplėštos lygiosios yra pakankama gėdingas serbams rezultatas – kažin ar jų gerbėjai gali būti patenkinti. Vis tik, nepaisant vienos kitos dvejonės dėl savo komandos formos, niekas pernelyg neabejojo, kad Sūduva serbų klubui – menkas varžovas. Deja, gynyboje FK Vovjodina ir vėl sulošė atsainiai.

O mes galim palikt tą kuriozinį įvartį ramybėje. Toji ataka ir taip buvo nepaprastai pavojinga – serbų krašto žaidėjui ten pavyko labai pavojingai atsidengt ir visai neblogai skersuot, o pykt ant Sūduvos gynėjo, kad nepavyko išmušt kamuolio, kad jis taip nesėkmingai buvo užgultas – nėra jokios prasmės. Komanda kovėsi kaip reikiant ir pasiekė ko gero mums visiems netikėtą teigiamą rezultatą. Atvirai pasakius, sunku buvo patikėti savo akimis, kai Sūduvos kampinis baigėsi įvarčiu – tai atrodė lyg visiškai neplanuotas ir neprognozuotas svajonės išsipildymas.

Visai smagiai žiūrėjosi ir Žalgirio Europos lygos dalis – tiek kalbant apie beveik pilną stadioną (nepaisant bjauraus lietaus, kuris merkė visą pirmą kėlinį), tiek ir apie Žalgirio žaidimą. Prisiminus Sūduvos žaidimus su Austrijos medalininkais, galime drąsiai teigti, kad Žalgiris austrams buvo žymiai rimtesnis priešininkas. Įvartis praleistas kvailas – išmaudė tą kartą austrai Žalgirio gynėjus lyg iš vadovėlio. Ir jei ne šis įvartis – Žalgirio rezultatas galėjo būti dar pozityvesnis.

Abu šiandien žaidę lietuvių klubai dublio klausimus paliko antrosioms rungtynėms  – tačiau laisvai galima džiaugtis net ir tuo. Priešininkai buvo pakankamai galingi, o abu klubai nenugarmėjo prarajon kaip buvo galima tikėtis. Tiksliau, kaip tikėjosi didžiausi lietuviško futbolo pesimistai.

Kol kas tiek. Didžiausi sveikinimai komandai ir tam mažam Sakalų ekipažui, kuris nusikapstė iki Serbijos. Taip turi lošti Sūduva, taip turi elgtis ir Sūduvos fanai. Nekantriai lauksim kito ketvirtadienio. Būtų stebuklinga, tačiau dėsninga ir teisinga, jei abu Lietuvos klubai sugebėtų peršokt į trečią etapą. Su šiuo tikėjimu, mes ir galėsime pagyventi vieną savaitę.

Laukiam: FK Vojvodina – Sūduva

Sūduvos šiandieninė orbita. Galvoju, gal ir neblogai, kad tiek diskusijų sukėlę perversmai Sūduvą ištiko kaip sykis prieš Europos lygą. Bet kokiu atveju komanda buvo duobėje ir tokiais atvejais lavoną atgaivint galima tik ekstremaliomis priemonėmis. Greičiausiai mes taip ir nesužinosim, kada ir kokiu būdu buvo nuspręsta keisti laivo kapitoną, tačiau, panašu, futbolo dievų palaiminimą ir šiokį tokį palaikymą Sūduva jau gavo. Antroji pergalė prieš Daugpilio komandą buvo sunki ir sudėtinga – papuolusi į panašias situacijas šiais metais Sūduva dažniausiai pralošdavo (plačiąją prasme) – komandai pritrūkdavo vieno gurkšnio įkvėpimo, ji palūždavo tuomet, kai būdavo sprendžiamas rungtynių likimas. Šį kartą dievai Sūduvai buvo palankūs – juk Ledesma įmuša ne kiekvieną baudos smūgį, net ir iš patogiausios pozicijos. Lygiai taip pat ne visuomet po priešininko smūgio jį atremia ne vartininkas, o virpstas ar skersinis.

Tos rungtynės buvo sudėtingos ne tik dėl to, kad vos ne išvakarėse buvo pakeistas komandos treneris. Dėl įvairiausių priežasčių komanda neteko net trijų pagrindinės sudėties žaidėjų ir visi jie buvo gynybinio plano veikėjai (Thomson, Borovskis, Radžius). Dariui Gvildžiui teko rizikuot – jis tiesiog neturėjo kito pasirinkimo kaip eksperimentuot tiek formuojant gynybos liniją, tiek leidžiant aikštėn atsarginius. Tose rungtynese lošė net trys atsarginiai, kuriuos mes vis dar vadiname dubleriais ir tik vienas iš jų iki tol buvo gavęs aikštėje kiek daugiau laiko. Aplinkybės buvo komplikuotos, tačiau Sūduva pagaliau parodė, jog turi stuburą ir nugalėjo komandą, kurią tiesiog privalėjo nugalėt.

Šioje istorijoje yra dar vienas gražus aspektas. Kai kam iš komandos galėjo pasirodyti, jog Sūduvai vis giliau smengant į psichologinę duobę ir švaistant pergales, vis daugiau jos gerbėjų mojo ranka ir prisiekinėdavo daugiau niekada gyvenime nesidomėti šios komandos likimu. Lyg ir klasikinė situacija – kai komanda ima šūdą malti, su ja lieka tik ištikimiausi bepročiai. Kai kam galėjo taip pasirodyti – tačiau tai buvo totali netiesa.

Viena, nepaisant beviltiško pralaimėjimo Ekranui, pažiūrėt Sūduvos žaidimo su niekuo neišsiskiriančia FC Daugava atėjo pakankamai neblogas būrys galvų (atkakliai ieškojau žiūrovų skaičiaus, tačiau jo neradau nei Sūduvos, nei LFF, nei UEFA metraščiuose. O kai to skaičiaus neradau net Almanto Laužadžio svetainėje, tai nusprendžiau, jog tai – valstybinio mąsto paslaptis). Antra, kas kol kas maloniai stebino tik mane – blogo lankomumas, šį sezoną gerokai išsikvėpęs, smarkiai išaugo būtent pastarosiomis savaitėmis, kai Sūduva vieną po kito skynė pralaimėjimus ir barstė žmones. Ir kai atrodė, kad po pralaimėjimo Daugavai šiame sezone apskritai nebeliko jokios vilties, antrųjų rungtynių Daugpilyje dieną šio blogo lankomumas tapo didžiausias per visą blogo egzistavimo istoriją! Štai jums ir nusisukę nuo komandos gerbėjai! Pasirodo, gerbėjų yra ir jiems komandos likimas rūpi net ir tuomet, kai komanda nieko smagaus aikštėje nerodo.

Taigi, gerai, kad tie perversmai nutiko dabar. Nes komanda pateko į kraštutinę stresinę situaciją, kurioje yra žymiai daugiau šansų nuveikti ką nors stebuklingo, nei ramiais, sočiais ir užtikrintai vidutiniškais laikais.

Sūduvos koziriai ir iššūkiai. Šiandieninė Sūduva turi šiokių tokių kozirių – ir jie nėra tokie jau silpni. Pirmose Europos turnyrų stadijose įsivaizduoti priešininkų žaidžiamo futbolo lygį nėra lengva – vis tik dauguma šiuose etapuose lošiančių klubų yra iš europinio futbolo provincijų, į kurias nusigauti ir informacijos surinkti nėra lengva. Ir kai tokia komanda prieš pat rungtynes apsiverčia aukštyn kojomis – nuspėti jos galimybes tampa dar sudėtingiau. Jei Liubšio veiksmus mes jau galėjome šiek tiek prognozuoti, tai, ką sufantazuos rungtynėms Serbijoje Darius Gvildys net ir mums sunku įsivaizduoti. O ką jau kalbėt apie Vojvodinos kolektyvą. Tad Sūduvos perversmai komandą pavertė dar tamsesniu arkliuku, nei ji buvo iki šiol.

Aišku, tokių dalykų pernelyg sureikšminti neverta – galingesnių lygų klubai greičiausiai ypatingai priešininkais iš Europos pakraščių nė nesidomi, nes yra tikri, kad ir viena koja juos gali nugalėti. Kaip visada, kaip ir kiekvienais metais – mums tai dar šioks toks privalumas. Kaip ir tas faktas, jog Vojvodinai šis žaidimas bus pirmos oficialios sezono rungtynės.

Bėda tik ta, kad panašioje migloje gyvena ir Sūduvos trenerių kolektyvas. Labai abejoju, ar jie turėjo galimybės bent kartą pamatyti gyvai lošiančią Vojvodiną, kuri pastaruoju metu sužaidė nemažai draugiškų. Abejoju ir tuo, ar Sūduvoje dirba bent keletas profesionalų, kurie užsiimtų žvalgybos darbais prieš tokias rungtynes. Kurie rinktų medžiagą, ją analizuotų, o tada treneriams pateiktų išvadas ir rekomendacijas. Sūduvos vadai ko gero apskritai pastarosiomis dienomis dažniau žiūrėjo per jūtūbą AS Roma parengtą filmuką apie Švedkauską, nei domėjosi, kokį futbolą žaidžia FK Vojvodina.

Klasikinis Sūduvos ratas

Tai ką dabar daryt? Labai nusimint neverta. Sūduvos tikslas Serbijoje yra aiškus kaip trys kapeikos. Svaičioti apie pergalę galėtų tik Ostapas Benderis, todėl sakyčiau, kad Sūduva šiose rungtynėse visų pirma turėtų siekti nepraleist įvarčio. O kad šiame sezone mūsų komandai apskritai nepraleist įvarčio nėra paprasta užduotis, tai toks tikslas Novi Sado stadione atrodys dar didingesnis. Šiaip jau, pažvelgus istorijon, matome, kad Sūduva europinėse varžybose ir svečiuose moka mušti – įvarčius ji mušdavo net patiems stipriausiems varžovams. Tačiau dažniausiai tai būdavo antrosios rungtynės, į kurias Sūduvos priešininkai išeidavo jau turėdami šiokį tokį įvarčių rezervą ir tvirtą tikėjimą, kad užbaigt dublį bus nesunku.

Galvoti apie įvarčius ir pergalės Novi Sade nevertėtų. Geriau tinkamai susiplanuot konkrečią, griežtą gynybinę taktiką. Komanda kol kas nepranešė mums apie žaidėjų būklę ir pasirengimą palakstyt Serbijoje – juk tiek Borovskis, tiek Radžius gali būt ir nepasirengę šioms varžyboms. Thomsoną turėti taip pat būtų labai naudinga – tačiau čia jau nieko nepadarysi. Na o kinai, jei tokių komandoje iš tikro atsirado, dar galėtų pailsėt ir pataupyt jėgas A lygos kovoms. Kadangi gauti ronaldinjų ir mesių iš to pakraščio tikėtis neverta, geriau neardyt ir taip dar nepakankamai užtikrintų santykių aikštėje tarp dabartinių žaidėjų įvedant komandos nelabai pažįstančių ir vietinių šnektų nelabai išmanančių naujokų. Sūduva jau yra pasimokius, kas gali nutikti, kai tokiose svarbiose rungtynėse aikštėn išleidi komandoje dar neapšilusį žmogų. Galų gale, bet kuris šiandieninės Sūduvos žaidėjas yra labiau nusipelnęs galimybės parodyti, kad turi savyje daugiau parako, nei iki šiol rodė A lygoje.

Kalbėdamas apie gynybinę Sūduvos taktiką daugiausiai šiuo klausimu vilčių sieju su Gvildžio pirmu pažadu atėjus į Sūduvą – komandos žaidime bus žymiai daugiau agresyvumo. Nes būtent jo reikia, jei nori, kad gynyba nebūtų nepramušamos minios formavimas savo baudos aikštelėje. Žinome, kad spausti Sūduva gali – juolab, kad agresyvesnis žaidimas toliau nuo savo vartų visada suteikia ir didesnę kontratakos galimybę. Apie tai, kad pavojingiausias Sūduvos žmogus yra Rafaeilis Ledesma FK Vojvodinos treneriai jau užsiminė. Bent jau šiuo metu, bent jau prisiminus brazilo pasirodymą abiejuose žaidimuose su Daugava, tai ko gero yra tiesa. Tad galima spėt, kad Ledesmai serbai skirs ypatinga dėmesį. Tačiau man dėl to nėra baisu. Kažkodėl galvoju, kad Rafaelis turėtų būti pasiilgęs padoraus futbolo – tokio, kuris yra žaidžiamas gaudžiančiame stadione. O padidintas priešininko dėmesys turėtų tik dar labiau užkaitinti jo ambicijas. Su latviais Ledesma lošė kaip niekad eneringai. Viliuosi, kad Serbijoje tos energijos bus dar daugiau.

Ledesma pirmose rungtynėse su Daugava

Tačiau, kaip minėjau, šansą žybtelėti turi kone kiekvienas pagrindinės sudėties žaidėjas. Todėl svarbu, kad kiekvienas Sūduvos žmogus suvoktų, jog ne tik komanda, bet ir jis asmeniškai gali nulemti tokių rungtynių baigtį. Tad jei kiekvienas komandos narys kovos lyg už tėvynę, pozityvų rezultatą tikrai įmanoma pasiekti.

O ką Sūduvai gali pasiūlyt Vojvodina? Neapsimetinėsiu ir nevaizduosiu didelio šio klubo žinovo. Tačiau net ir nežinant, šį tą nuspėti galima. Neabejoju, kad serbai žvalgybai laiko negaiš ir nuo pat pirmų minučių pradės Sūduvos spaudimą. Jie gudrūs – kaip rodo gūglo vertėjas, klubo gerbėjai džiūgauja dėl to, kad klubas nustatė mažas bilietų kainas ir tikisi, kad FK Vojvodinos palaikyti susirinks ne mažiau 7000 Novi Sado gyventojų. Ko gero teisingas sprendimas – kas gali geriau pažadinti komandą iš priešsezoninio snaudulio, jei ne ošiantis stadionas? Galim būt tikri, kad Vojvodinos treneriai planuoja visus dublio klausimus išspręst namuose ir nepalikt daugtaškių kelionei į tolimą ir keistą šalį prie Baltijos jūros. Ypatingo susikaupimo iš serbų komandos galima tikėtis ir dėl labai skaudžios pernykštės patirties. Jau visi ko gero susipažinote su serbų pernykščiu pasirodymu Europos lygoje, kai juos pačioje pradžioje iš taurės išsviedė ne kas kitas, o Lichtenšteino klubas. Ir net ne bet kaip išsviedė, o nugalėdamas Vojvodiną rezultatu 3:1 Novi Sado stadione.

Kad serbų futbolas kartais būna neprognozuojamas pernai Europos turnyruose įrodinėjo ne tik Vojvodina. Crvena Zvezda gan lengvai pakeliui susitvarkė su mums gerai pažįstamu Ventspilsu, o kitas serbų superklubas, Partizan, nesugebėjo perlipti per Shamrock Rovers – tą patį klubą, su kuriuo burtai suvedė šiais metais mūsiškį Ekraną.

Aš pamėginau mėgėjiškai pažiūrėt, kas per žaidėjai laikosi FK Vojvodinoje. Deja, nieko baisiai įspūdingo ten neradau (savaime suprantama, tai nereiškia, kad žaidėjai yra prasti). Serbų biografijos kuklokos, padorių rinktinės narių neaptikau, kaip ir žmonių bent jau praeityje atstovavusių žymesniems klubams. Šiuo aspektu pasižymi tik trys legioneriai.

Serginho Green: tiesą pasakius, šiuo metu jis atrodo paprasčiau – be plaukų kupetos.

Ypač spalvinga olando Serginho Green (4 numeris) biografija. Šis trisdešimtmetis gynybinio plano saugas karjerą pradėjo Ajaxe, o vėliau lošė Haarleme ir Feyenoorde. Prieš persikeldamas į Serbiją, jis pora metų praleido Sofijos Levski, o taip pat kadaise yra sulošęs pora rungtynių Olandijos jaunimo rinktinėje. Tiesa, šis žmogus komandoje dar visai šviežias – su FK Vojvodina sutartį jis pasirašė tik šį mėnesį.

Kita FK Vojvodinos žvaigždė – Almami Moreira (10 numeris) iš Gvinėjos Bisau. Šis saugas žaisti pradėjo Portugalijoje, o geriausios formos laikus praleido belgų Standarde, iš kurio metams buvo skolintas Hamburgui. Po to sekė trumpas fragmentas Maskvos Dinamo klube ir ketveri metai Belgrado Partizane. Kadaise Moreira net buvo patekęs į simbolinę serbų SuperLiga metų rinktinę.

Aboubakar Oumarou

Ir paskutinis įspūdingas FK Vojvodinos legionerius – kamerūnietis Aboubakar Oumarou (14 numeris). Kaip nebūtų keista, tačiau šis jaunas puolėjas karjerą pradėjo Kinijoje, iš kurios persikėlė į Serbiją. Trumpam užsuko į Crvena Zvezda, po to buvo stabtelėjimas OFK, kitame Belgrado klube, o tada – Vojvodina, kurioje jį pernai ir užpernai fanai išrinko geriausiu klubo metų žaidėju.

Taigi, Vojvodinoje yra nemažai žmonių su „kažkada žaidžiau geresnėje komandoje“ kompleksu. Akivaizdu (nors ir natūralu), kad Vojvodina nevengia susirinkt tų, kurie netinka ar nepritampa Crvena Zvezdoje ar Partizane. Ką šis faktas dažniausiai reiškia mes puikiai žinome, nes tokio likimo futbolininkų yra nemažai buvę tiek Sūduvoje, tiek ir kitose stipresnėse Lietuvos komandose. Apie juos galima pasakyti kone viską, ką esame šią sezone kalbėję apie Ledesmą – jaučiasi tokių žaidėjų aukštesnis lygis, tačiau labai dažnai jaučiasi ir nenoras atiduoti maksimumą jėgų klubui, kurį jie savo karjeroje laiko žingsniu atgal. Ar tokie psichologiniai viražai pasitvirtins ir serbų komandoje – pamatysim.

Bet kokiu atveju – FK Vojvodina nėra toks galingas klubas, kokiu jis gali pasirodyt iš pirmo žvilgsnio, nepasigilinus į Serbijos futbolo reikalus. Supraskite mane teisingai – jei Vojvodina loš su vėjeliu, o Sūduva nerodys noro sulošti geriausias rungtynes sezone – FK Vojvodinai su lietuviais nebus didelio vargo. Tačiau, palankiai aplinkybėms susiklosčius, svajonė apie trečiąjį Europos lygos etapą nėra tokia iš piršto laužta. Žinau, kad lietuvių klubai kasmet apie tai svajoja, tačiau praktiškai kasmet (be poros išimčių), jie krenta nelygioje kovoje su varžovais, kurie bent jau teoriškai yra įveikiami. Mat lietuviams dažnai trūksta drąsos, pasitikėjimo, o dar dažniau – gerų trenerių, kurie sugebėtų komandai „parašyti“ teisingą tokio išskirtinio žaidimo scenarijų ir priversti žaidėjus tą scenarijų įgyvendinti. Mūsų klubai dažniausiai eina lošti „kaip gausis“ stiliumi – todėl dažniausiai ir nesigauna.

Ir kas gi bus? Kad ir kaip loštų, kad ir kiek mažai vilčių ką nors padoraus pasiekti lietuvių klubai turėtų Europos turnyruose, vis viena kasmet šios sezono dalies laukiam su ypatingu pakilimu. Viena yra kapstytis po savo mėšlyną, kita – išvažiuoti (bent sąlygiškai) į Europą. Galų gale, ir lietuviško futbolo populiarinimui euroturnyrai yra labai svarbūs – svarbu suvokt, kad lietuviškas futbolas yra didelės pasaulinio futbolo šeimos narys. Aišku, tam, kad euroturynyrai atneštų realios naudos futbolo populiarinimui Lietuvoje, verkiant reikia pergalių. Kitu atveju Lietuvos klubai tik patvirtina piktųjų žmonių šūkavimus apie prastą mūsų futbolo lygį. Ta pati istorija kartojasi kiekvienais metais – vos tik paskelbus apie burtus, pusė komentarų eina apie tai, kaip lietuviai ir vėl „pasikraus“. Bėda, kad tie pesimistų burbėjimai virsta tiesa – lietuvių klubai iš tikro dažniausiai „pasikrauna“, o masinis vartotojas yra pernelyg abejingas, kad prisimintų tuos kelis šlovingu atvejus, kai mūsų klubai iššokdavo aukščiau bambos.

Aš žinau, kad vieną dieną iššaus ir Sūduva. Kasmet nekantraudamas laukiu, ar tas šūvis nenutiks būtent šį sezoną. Toks tas futbolas žaidimas – čia niekuo negali būti tikras šimtu procentų. Visada yra vilties, kad stebuklas gali nutiktu būtent dabar. Galim sakyt, kad šiokį tokį stebuklą Sūduva šiemet jau atliko. Ir nors priešininkas buvo silpnesnis, tačiau komanda buvo tokiame tamsiame tunelyje, kad pergalės antrose rungtynėse, matyt, mažai kas tikėjosi. Noriu tikėti, kad tai ne pabaiga. Noriu tikėti, kad būtent šiemet Sūduva nueis toliau, nei yra pavykę ankstesniais metais. Smagu, kad Sūduva Europos kovas pradėjo nuo pirmo etapo – mes dovanų gavome mažų mažiausiai vieną papildomą dvikovą. Tad belieka palinkėti sėkmės komandai, o link Serbijos keliaujanties Sūduvos Sakalams nepasiklysti Balkanų keliuose ir parvežti įspūdžių, kurių pasiimti daugumai mūsų trūksta ryžto ir beprotybės. Dar lieka palinkėti sėkmės ir Ekranui su Žalgiriu. Pakinkėti ir viltis, kad Europos turnyrai šiais metais Lietuvoje užsibus ilgiau, nei pernai ar užpernai.

FK Vojvodina – amžinas Nr. 3

Jugoslavijos čempionų taurė, kurią FK Vojvodina pirmą kartą gavo 1966

Tarp FK Vojvodinos ir mūsų Sūduvos yra šiokio tokio panašumo. Permetus akimis naujausių laikų Vojvodinos pasiekimus akis bado nuolatinė trečioji vieta, kurią, su nedidelėm išimtim, ši komanda  Serbijoje iškovoja kone kasmet. Tad panašiai kaip ir Sūduva, šis klubas ko gero gyvena su šiokiu tokiu amžino bronzininko kompleksu. Labai retai jiems pavyksta užlipti bent laipteliu aukščiau (tiesa pasakius, pavyko vieną kartą), tačiau labai retai šis klubas lieka be medalių. Tad būtų galima teigti, kad Serbijos futbolą valdo du su puse klubo. Panašiai, kaip dar neseniai buvo Škotijoje, čia yra du galingi ir bet kuriam futbolo mėgėjui Europoje žinomi klubai – Crvena Zvezda ir Partizan. Šiedu klubai praktiškai nuo pat jų įkūrimo po II pasaulinio karo yra jugoslaviško futbolo lyderiai, o kai Jugoslavija subyrėjo ir Serbijos čempionate liko tik serbų klubai, minėtos Belgrado komandos tapo apskritai nepajudinamos kovotojos dėl aukso ir sidabro.

Naujaisiais laikais (nuo 1992-93 sezono) Crvena Zvezda ir Partizanas į savo diskusiją dėl aukso trečią klubą buvo įsileidęs tik kartą – 1997-98 metų sezone auksą ėmė Arkano vadovaujamas Obilic klubas. Per šį laiką Partizan Serbijos čempionu tapo 13 kartų, o Crvena Zvezda – 6. Tuo tarpu Vojvodina 9 kartus ėmė bronzą ir vieną kartą – sidabrą. Tiesa, reikia pažymėti ir tai, kad vieną gabalą, kokius penkerius metus, Vojvodina turėjo rimtų finansinių problemų ir labiau kovojo ne dėl medalių, o dėl išlikimo stipriausiųjų lygoje. Vojvodina krūvą kartų buvo nusikapsčiusi iki Jugoslavijos, o vėliau – Serbijos taurės finalo, tačiau laimėti finale jiems nė karto nepavyko. O visi didieji šio klubo laimėjimai – senokai praeityje. Pasimokyti mūsiškiai iš serbų gali tik tiek, kad praeities pergalių pamiršti neverta, nes jos gali suteikti įkvėpimo šiandienos kovoms. Kaip ir dera klubui, lošiančiam futbolo šalyje, Vojvodinos anų laikų pergalės gausiai išguldytos knygose, albumuose ir, beje, yra visiems laisvai pasiekiamos skaitmeniniu formatu. Jo, šitą reikaliuką mūsų futbolo vadams dar teks išmokti – jei turi gražiai išguldytą ant spausdinto puslapio savo komandos istoriją – nepaversk jos bibliografine retenybe. Duok studentui knygą, nupirk skanerį ir įkrauk į savo tinklapį. Lai skaito liaudis ir nepamiršta šlovingų praeities laikų.

1977: FK Vojvodina – Mitropa taurės laimėtoja

FK Vojvodina – nuo gimimo iki mūsų dienų. Nors klubo istoriją visi gali pasiskaityt Wikipedijoje (ji – svarbiausias šaltinis apie klubus, kurie nelabai stengiasi kalbėti užsienio kalbomis), patogumo vardan trumpai ją išdėstysiu čia.

FK Vojvodina buvo įkurtas 1914 metais – praėjus maždaug 15 metų nuo tos dienos, kai futbolas apskritai atkeliavo į šią šalį. Kadangi Novi Sadas tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis, o šios valdžia draudė bet kokius organizuotus serbų jaunimo susibūrimus, klubas buvo įkurtas slapta. Klubo pradžia – gan inteligentiška, nes tarp jo pradininkų – įvairiausių specialybių studendai ir būsimieji verslininkai. Kadangi dauguma jų vėliau mokėsi Prahoje ir ten turėjo ryšių su to miesto klubu Slavia, šis Vojvodinos koncepcijai turėjo nemažos įtakos.

Po įkūrimo, FK Vojvodina gyvavo trumpai, nes prasidėjo I pasaulinis karas. Tad tikroji klubo istorija prasidėjo 1918 metais, kai karas pasibaigė ir Europos žemėlapis buvo iš esmės perbraižytas. Prahos Slavia klubas ir jo nariai serbai ir vėl padėjo atgaivint Novi Sado klubą. Pirmąsias rungtynes dar prieš karą Vojvodina lošė mėlyna apranga, tačiau 1920 iš Prahos buvo atvežta pirmoji raudonai balta apranga. Po poros metų būtent tokia apranga tapo Vojvodinos klubo spalvomis ir išliko iki pat mūsų dienų. Beje, šį pasirinkimą bent iš dalies lėmė noras pagerbti čekų klubą. Žiūrint į čekų klubo ženklą, buvo sukurtas ir Vojvodinos herbas – tik raudona žvaigždė virto mėlyna taip į klubo ženklą įvedant visas Serbijos vėliavos spalvas.

Iki II pasaulinio karo FK Vojvodina lošė Novi Sado regioniniame čempionate ir į pabaigą jau prisikapstė iki bendro Jugoslavijos čempionato. II pasaulinio karo metu Novi Sadą užėmė vengrų kariuomenė. Klubas iškart buvo uždarytas, jo archyvai ir laimėti trofėjai dingo. Žuvo ir didžioji buvusios komandos dalis.

Klubas buvo atkurtas dar karo metais, o iškart po karo naujoji komunistų valdžią liepė tris Novi Sado klubus (tarp jų ir Vojvodiną) sujungti į vieną ir davė naują vardą – Sloga Novi Sad. Per pora metų klubas iš Antrosios Jugoslavijos lygos persikėlė į Pirmąją (aukščiausiąją), o kadangi vietos gyventojai atkakliai priešinosi naujo vardo paskyrimui ir užsispyrę klubą tebevadino FK Vojvodina, 1950 metais valdžia nusileido ir sugrąžino senąjį vardą. Kitais metais FK Vojvodina pirmą kartą pasiekė Jugoslavijos taurės finalą ir taip įsibrovė į Jugoslavijos galingųjų ketvertuką (jį, kaip nesunku atspėti, sudarė Crvena Zvezda, Partizan, Zagrebo Dinamo ir Hajduk). Tai buvo auksinio FK Vojvodinos amžiaus pradžia.

Pirmasis didis šio klubo laimėjimas nutiko 1966 metais – aštuoniais taškais aplenkusi Zagrebo Dinamo FK Vojvodina tapo Jugoslavijos čempione. O kitais metais Europos taurėje nukeliavo iki ketvirtfinalio, kuriame pralaimėjo būsimam taurės laimėtojui Glazgo Celtic. Beje, pirmame šio turnyro etape FK Vojvodina patvarkė Vienos Admira, klubą, kuris jau greitai egzaminuos Vilniaus Žalgirį. Įdomiai vyko ir etapas, kur Vojvodinos laukė Madrido Atletico. Po dviejų rungtynių rezultatas buvo lygus, o pagal to meto taisykles tokiu atveju būdavo žaidžiamos trečios rungtynės. Atletico serbų klubui pasiūlė krūvą pinigų, kad tik tiek sutiktų šias rungtynes lošti Madride (50 000 dolerių komandai ir po 1000 dolerių kiekvienam žaidėjui). Vojvodina sutiko, pinigus pasiėmė ir antrą kartą nugalėjo Atletico jų namų aikštėje.

1989: FK Vojvodina – antrąkart Jugoslavijos čempionė

1977 metais FK Vojvodina iškovojo pirmą savo tarptautinį trofėjų – Mitropa taurę, pakeliui nugalėję Fiorentiną, Prahos Spartą ir Budapešto Vasas. Kadangi FK Vojvodinos planas, panašu, buvo „vienas didelis trofėjus per dešimt metų“, tai kitas žymus klubo pasiekimas nutiko jau kitame dešimtmetyje – 1989 metais Vojvodina antrą kartą tapo Jugoslavijos čempione. Sekantis dešimtmetis serbų futbolui buvo sudėtingas – šalis keletą metų kariavo, o kare dalyvaujančių šalių klubams nebuvo leidžiama dalyvauti Europos turnyruose. Tais laikais FK Vojvodina ėmė vieną bronzos medalį po kito ir šį tą originalesnio nuveikė tik 1998 metais, kai pagaliau gavo teisę pasirodyti Europoje, kur nukeliavo iki Intertoto taurės finalo ir pralošė Bremeno Verderiui.

Tačiau vėliau (2001-2006) klubas išgyveno finansinę ir visokias kitokias krizes, kurios baigėsi tik 2007 metais, pasikeitus klubo vadovams. Beje, šios krizės pabaigoje aktyvių veiksmų ėmėsi ir klubo ultros, kurie, kaip supratau, norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į klubo problemas, 2005 „okupavo“ kažkokį klubo susirinkimą. Faktas įdomus, tačiau kai nemoki serbų kalbos, daugiau informacijos apie jį surasti sudėtinga. Klubui sėkmingai išlindus iš krizės nagų, gyvenimas vėl tapo įprastas. Kaip ir ikikriziniais laikais FK Vojvodina laimėdavo bronzos medalius (į Crvena Zvezda ir Partizano diskusiją įsiterpti ir sidabrą laimėti pavyko tik kartą), neblogai lošė taurės turnyre ir be didelių pasiekimų žaisdavo Europoje. Dar kartą burtai lėmė FK Vojvodinai susitikti su Madrido Atletico, tik šį kartą ypatingų šansų ispanai serbams nepaliko. O pernykštis FK Vojvodinos pasirodymas Europos lygoje apskritai nelabai protu suvokiamas – Vojvodiną išmetė Lichtenšteino FC Vaduz. Pirmas rungtynes Lichtenšteina Vojvodina laimėjo 2:0, o antrąsias, namuose sugebėjo pralošt 1:3 ir tuo pernykštis pasirodymas Europoje baigėsi.

Galbūt tokiu FK Vojvodinos pasirodymu ir nereikėtų stebėtis. Nelabai išmanau Serbijos čempionato lygį, tačiau į jo istoriją žvelgiant, jis man primena kokius škotus. Ten irgi yra (tiksliau – buvo) du galingi klubai, galintys pretenduoti į aukščiausias vietas Europoje, o visi kiti – banguojantys ir, nepaisant neblogos vadybos ir didelio gerbėjų būrio, lošiantys vidutinišką ir nenuspėjamą futbolą. Kartais galintys iššaut, o kartais – griūt nosimi į purvą. Greičiausiai, serbų futbolas yra dar sunkiau nuspėjamas – manau, Romanovo šnekos apie korupciją škotų futbole yra vaikų sapnai, palyginus su tuo, kas gali vykti buvusioje komunistinėje pietų Europos šalyje. Tad mūsų klubams yra visai neblogai burtuose gauti tokį klubą kaip FK Vojvodina. Teoriškai jis yra stipresnis, tačiau mažiau prognozuojamas, kaip stabiliai vidutinišką europinį futbolą lošiantys eiliniai skandinavų klubeliai.

Klubos spalvos – anais laikais ir šiandien

FK Vojvodina – spalvos, gerbėjai ir kitos smulkmenos. Apie klubos spalvas jau buvo kalbėta – praktiškai nuo klubo įkūrimo iki pat mūsų laikų raudona ir balta yra amžinos šio klubo spalvos, o specifiniai marškinėliai (viena pusė raudona, kita – balta) yra gan lengvai įsimenama ir identifikuojama apranga (svarbu nesupainioti su Prahos Slavia). Taigi, mūsų ir serbų klubų spalvos labai artimos. Vienintelis skirtumas, kuris ko gero labiausiai ir simbolizuoja lietuviško ir serbiško futbolo skirtumus yra tas, kad mūsiškės komandos vadai nelabai mato bėdos tame, kad Sūduvos spalvos ir jų santykis aprangoje kasmet varijuoja (matyt, priklauso nuo to, kokį modelį klubui pasiūlo gamintojai), o griežtesnio spalvų ir jų santykių apibrėžimo niekada nebuvo ir greičiausiai artimiausiais metais nebus.

FK Vojvodina lošia maždaug 20 000 žmonių talpinančiame stadione. Anksčiau Miesto ar Vojvodina vardais vadintas stadionas 2007 metais fanų pageidavimu gavo Karadjordje vardą (vieno serbų 19 a. sukilėlių vadų garbei). Stadionas – standartinio bliūdo formos, su bėgimo takais ir geru apšvietimu (visur tos lempos akcentuojamos, kaip ir faktas, jog jų gamintojas – Philips). Kaip suprantu, šiais metais jau yra patvirtintas stadiono rekonstrukcijos planas, o šios rekonstrukcijos esmė – stogas virš visų tribūnų. Beje, internete egzistuoja puiki šio stadiono panorama, kurioje jį apsukti galime visais 360 laipsniais, stovėdami maždaug aikštės viduryje. Galėtų ir mūsiškiai tokių pavaryt – darbo daug nereikia, o įspūdis – labai jau įspūdingas.

Stadionas – prieš kokius 15-20 metų…

…šiandien ir…

…rytoj

Na ir paskutinis punktas – klubo ultros. Teigiama, jog organizuoti FK Vojvodinos gerbėjai gali būti pirma tokia grupė visoje Jugoslavijoje. Sakoma, kad pirmųjų organizavimosi ženklų galima rasti 1931, o 1937 jau egzistuoja oficialus gerbėjų klubas. Aišku, didesnio aktyvumo klubo ultros įgavo tuomet, kai šis judėjimas suaktyvėjo visoje Europoje – 7-8 dešimtmečiais. 1989 metais mažesnės grupelės susiorganizavo į didesnį darinį, kuris iki šiol gyvuoja ir yra vadinamas Firma. Kaip suprantu, FK Vojvodinos ultros susiduria su tą pačia dilema, kuri iškyla bet kurio kito mažesnio serbų futbolo klubo gerbėjams. Crvena Zvezda ir Partizan buvo oficialiai remiamas visais laikais – todėl šiedu klubai susirenka didesnę dalį Serbijos futbolo mylėtojų ne tik Belgrade, bet ir visoje Serbijoje. Tačiau žiūrint į FK Vojvodinos rungtynių nuotraukas, žmonių kiekis Firmos tribūnoje vis viena daro įspūdį – ypač turint omeny, kad Novi Sadas, nors ir yra antrasis pagal dydį Serbijos miestas, gyventojų kiekiu greičiausiai net iki Kauno netraukia.

Nors… Pamėginęs pažiūrėt serbų čempionato lankomumą buvau du kartus mažumėlę nustebintas. Viena, nustebau supratęs, kad Serbija – nėra didelė šalis. Čia gyvena 8 milijonai, todėl nėra ko tikėtis futbolo minių, kurios į stadionus plūsta kokioj Vokietijoj ar Ispanijoj. Antras nustebimas atėjo, kai pamėginau pažiūrėt Serbijos SuperLiga lankomumą. Kai žiūri didžiųjų klubų skaičius – vaizdelis įspūdingas. Daugiausia žmonių pernykščiame sezone, be abjeo, apsilankė Crvena Zvezda ir Partizan derbyje – Crvena Zvezda stadione jų buvo virš 45 000. Crvena Zvezda namų rungtynių lankomumo rodiklis taip pat buvo geriausias lygoje – vidutiniškai į kiekvienas šio klubo namų rungtynes rinkose kiek daugiau nei 17 000 žmonių. Spėti galima, kad ir Partizano skaičiai bus panašūs. Tačiau tuomet kiek žiūrovų turėtų rinktis į kitų klubų stadionus, jei bendras sezono lankomumo vidurkis tėra 4 000? Ir tai dar neblogai – nes tai yra geriausias pasiekimas per paskutinius penkerius metus, kai vidurkis kasmet svyravo aplink 2 500 žmonių vienose rungtynėse. Taigi, čia ta pati dainelė – tiesiog dar vienas faktas, rodantis Serbijos futbolo kraštutinumus – nuo kelių europinių lygio klubų iki tokių, kurie ir Lietuvos čempionate nieko nestebintų.

Tiek žinių apie būsimą Sūduvos varžovą, o tiems, kas nori pakapstyt giliau, siūlau keletą nuorodų:

FK VOJVODINA: oficialus FK Vojvodina tinklapis, nelabai aiškios kilmės tinklapis, kuriame kartojama daug informacijos iš oficialaus, tačiau yra ir daugybė istorinių leidinių, rungtynių vaizdo įrašų, nuotraukų ir t.t., FK Vojvodina istorija ir dabartis Wikipedijoje, FK Vojvodina skirtas anglakalbis forumas (nors ir nelabai gausus diskusijų), FK Vojvodinos ultrų puslapis (jame – nemažai vaizdo medžiagos), trumpas Firma 1989 aprašymas, Firma puslapis Wikipedijoje, FK Vojvodinos ultrų žurnalas, FK Vojvodina stadionas Wikipedijoje, įspūdinga stadiono 360 laipsnių panorama, na ir šiek tiek žinių apie patį Novi Sad miestą.

SERBIJOS FUTBOLAS: trumpa Serbijos futbolo istorija iš Wikipedijos, Serbų SuperLiga Wikipedijoje, Serbijos taurė Wikipedijoje, Serbijos rinktinė Wikipedijoje ir. Serbijos futbolo federacijos svetainė.

Ultros – Serbijos futbolo žvaigždės

Šis tekstas turėjo būti paskirtas Serbijos futbolui – jo istorijai ir šiandienos reikalams. Tačiau Serbijos futbolas turi vieną unikalią savybę. Su ta savybe mano pažintis nutiko tą pačią akimirką, kai nusprendžiau pasigilint į serbų futbolo praeitį. Tai daryti visada pradedu nuo puikiosios David Goldblatt knygos „The Ball is Round. A Global History of Football“. Ją paėmiau ir šį kartą. Tačiau vienintelėje šios knygos vietoje, kur Serbijai yra paskirti du ar trys puslapiai, daugiausiai kartojosi tokio Arkano (kurį matote nuotraukoje viršuje) vardas, kuris su futbolo žaidimu turi mažai ką bendro.

Arkanas – ypatingai spalvinga mūsų dienų asmenybė. Dar septyniasdešimtaisiais, penkiolikmetis iš Jugoslavijos pabėgo Paryžiun. Nuo to laiko savo biografiją jis puošė istorijomis apie bankų plėšimus visoje Europoje, keliones į kalėjimus ir begalinius pabėgimus iš jų. Spėjama, kad jis turėjo reikalų su slaptosiomis anų laikų Jugoslavijos tarnybomis – tuo mėginama paaiškint faktą, jog vienaip ar kitaip jis visada lipdavo sausas iš vandens. O kai Jugoslavija kartu su visu komunistiniu bloku ėmė braškėti, jis grįžo tėvynėn. Čia jis įkūrė ir viso Balkanų karo metu vadovavo savanoriškam kariniam junginiui, turėjusiam „Arkano tigrų“ vardą. O mums čia svarbu yra tai, kad didelę jo pajėgų dalį sudarė Belgrado Crvena Zvezda ultros. Kad kurį laiką jis buvo tarp Delije („Didvyriai“ – taip iki šiol vadina save minėto klubo ultros) vadų lyg ir aišku, nors kažkur netgi aptikau teiginį, kad tuo pat metu jis buvo ir klubo saugos tarnybos vadas. Tiesa, po karo, kai 1996 jo karinis junginys buvo išformuotas, Arkanas grįžo ne į Crvena Zvezda, o į mažą FK Obilic klubą, kurį per pora metų atvedė iki Jugoslavijos čempionų titulo. Tiesa, gandai byloja, kad Arkanas nevengė siekti pergalių paprasčiausiai grąsindamas klubo priešinininkams susidorojimu.

Ši, iš šalies žvelgiant šiurpoka istorija, geriausiai atspindi serbų futbolo esmę ir paaiškina, kodėl apie šios šalies futbolo gerbėjus daugiau kalbama ir rašoma, nei apie futbolininkus ar komandas. Buvusioje Jugoslavijoje organizuoti futbolo gerbėjų judėjimai užsimezgė kone anksčiausiai Europoje ir iki pat šių dienų yra nepaprastai galingi. Aišku, kalba čia visų pirma eina apie keturis žymiausius šios šalies klubus – serbų Crvena Zvezda ir Partizaną bei kroatų Dinamo iš Zagrebo bei Splito Hajduką.

Šaltojo karo laikais šių keturių klubų priešprieša, kad ir kokia ugninga, likdavo futbolo tradicijų rėmuose, o 1990-aisias, kai Jugoslaviją sudraskė pilietinis karas, įprastinės ultrų kovos persikėlė į visiškai kitokį lygmenį. Visos metaforos, lyginančios futbolą ir karą, o dviejų klubų rungtynes vaizduojančios lyg kokį karinį mūšį, čia įgavo realią formą. Visų keturių klubų ultros aktyviai ir tiesiogiai dalyvavo kare – Arkano būrio atvejis nebuvo vienintelis ir unikalus.

Ir jei daugelyje šalių futbolo klubai ir organizuotų gerbėjų būriai palaiko ne itin draugiškus santykius, Serbijoje klubų bei ultrų gyvenimas totaliai persipynęs. Nepaisant visų bėdų, kurias Delije vyrukai yra atnešę Crvena Zvezda klubui, bent jau ankčiau oficiali ultrų būstinė buvo įskūrusi klubo stadiono patalpose, o pats klubas tribūnose ultrų garbei kėdėmis išrašė jų vardą „Delije“. Kiek suprantu, bent jau ankstesniais laikais buvo taip pat visiškai normalu klubui remti savo ultrų keliones į kitų miestų stadionus. Iš kitos pusės – jei ultros kas nepatinka klubų veikloje, jie nesidrovi to pareikšti labai tiesiai. Štai kai Franjo Tudjman, pirmasis nepriklausomos Kroatijos prezidentas ir Zagrebo Dinamo rėmėjas susigalvojo šio klubo vardą pakeisti į šaunesnį „Kroatija“, tokiam požiūriui nepritarę Bad Blue Boys tiesiog sudegino ložę, iš kurios prezidentas paprastai stebėdavo rungtynes.

Būtent Balkanų karas didžiųjų Jugoslavijos klubų ultras kilstelėjo gerokai aukščiau virš kasdienių futbolo reikalų, kuriais gyvena daugumos kitų šalių klubų gerbėjai. Be abejo, futbolo gerbėjai daug kur ir dažnai turėjo reikalų su politinėmis jėgomis, tačiau niekur futbolas netapo tokia galinga politinių ir socialinių reiškinių išraiška, kaip Jugoslavijoje.

Štai pora Balkanų karo pradžios įvykių – jie padės suprasti šiuos teiginius.

1990 metų gegužės 13 dieną vyko eilinės Jugoslavijos čempionato rungtynės. Zagrebe susitiko vietos Dinamo ir Belgrado Crvena Zvezda. Prieš pora savaičių Kroatijoje įvyko pirmieji nepriklausomi rinkimai, kuriuos laimėjo partijos, pasisakiusios už šios šalies atsiskyrimą nuo Jugoslavijos. Į Zagrebą savo komandos palaikyti atvyko apie 3000 Delije vyriokų. Abi pusės gerai suvokė reikalo svarbą – juolab, kad ir tradiciškai šių klubų žaidimai ramūs nebūdavo. Be abejo, rungtynės virto chaosu, kuriame pliekėsi Dinamo Bad Blue Boys, Delije ir policija. Vieną simbolinį veiksmą šį kartą atliko ir futbolininkas – kroatas Zvonomir Boban, mėgindamas ginti nuo policijos Dinamo gerbėjus, šuolyje kojomis nokautavo vieną pareigūną. Ir štai – šiandien prie Dinamo stadiono stovi paminklas kare žuvusiems ultros, o ant jo parašyta: „Klubo fanams, kurie šiame stadione pradėjo karą su Serbija“.

Karui jau prasidėjus, 1992 metų kovo 22 dieną vyko dar vienos „eilinės“ rungtynės. Tą dieną Belgrado Crvena Zvezda priemė į svečius atvykstanį didįjį priešą – Partizaną, kitą to paties miesto klubą. Taip vadinamas „amžinasis derbis“ (šis derbis patenka į visus didžiausių pasaulinių futbolo derbių dešimtukus) prasidėjo įprastai – abiejų klubų ultros svaidė vieni kitų adresu prakeiksmus ir įžeidimus. O tuomet stadionas nutilo. Nes tribūnose pasirodė Arkanas su būriu savo vyrų. Kiekvienas jų nešėsi realiame kare „užkariautus“ kelio ženklus į Kroatijos miestus – prieš pat sienos su Serbija esantį Vukovarą („20 km iki Vukovaro“, „10 km iki Vukovaro“, „Sveiki atvykę į Vukovarą“) ir kitas vietoves. Nuo tos akimirkos nebeliko besiriejančių dviejų klubų ultrų. Vietoje jų radosi serbai, suvienyjti neapykantos kroatams. Vienas tų rungtynių liudininkų, serbų futbolo rašytojas Igor Todorovic, taip prisimena anų laikų nuotaiką: „Buvo įspūdinga matyti, kaip dviejų klubų gerbėjai, taip aistringai vieni kitų nekenčiantys, ėmė skanduoti vieningai. Jie niekada to nedarė ir nemanau, kad dar kada nors tai darys. Nieko nuostabaus, kad rungtynės pasibaigė nulinėmis lygiosiomis. Žaidėjai nebegalėjo susikaupti – visi stebėjo, ką savo vietoje veikia Arkanas. Mus visus suvienijo neapykanta kroatams. Stadione sklandė ypatingos jėgos jausmas – atrodė, kad futbolo gerbėjai keičia pasaulio tvarką.

Šioje vietoje būtų pats laikas pažiūrėti “Real Football Factories“ dalį, skirtą Balkanų regionui. Čia minimi kaip sykis tie keturi klubai, apie kuriuos daugiausiai tenka kalbėti ir man.

Štai dėl ko šios šalies ultros yra garsenis už savus futbolininkus. Jie sujungė dvi organizuoto palaikymo tradicijas – britišką bachūriukų „ideologiją“ (atvažiavau, įpisau alaus, pasimušiau su vietiniais, pažiūrėjau futbolą) ir itališką choreografinį stilių – ir papildė jį realiu, ne tik skambiais šūkiais grįstu, nacionaliniu turiniu. Dalyvavimas tikrame kare serbų ir kroatų ultroms suteikė savo realios jėgos suvokimą. Štai kodėl jie gali iš tikro nubausti komandą, jei jų manymu ji žaidžia taip, kad yra neverta nešioti mylimo klubo marškinėlių – gali sudaužyti žaidėjų automobilius ar tiesiog užsukti į treniruotę ir nuvilkti visos komandos maikes. Jie gali boikotuoti net ir pačias svarbiausias savo klubų rungtynes – buvo atvejų, kai „amžinasis derbis“, rinkdavęs iki 100 000 žiūrovų, vyko stebint porai tūkstančių žmonių, nes abiejų klubų ultros buvo nusprendę savo klubus nubausti. Jie vis dar gali atvykti į sotų Vakarų miestą ir jame sukelti chaosą, tuo parodydami, jog NATO pajėgų bombardavimai ir visokios ekonominės blokados nepalaužė balkaniškos jėgos – taip nutiko visai neseniai, kai Serbijos rinktinė Genujoje lošė Euro 2012 atrankines rungtynes su italais. Žaidimas buvo atidėtas, o paskui – apskritai nutrauktas, o serbų rinktinė gavo techninį pralaimėjimą.

Tiesa, yra dar šioks toks niuansas, dėl ko Serbijos futbolas yra taip sunkiai identifikuojamas, kad paprasčiau parašyti straipsnį apie serbų ultras, nei apie šios šalies futbolo istoriją. Esmė yra ta, kad visiškai savarankiška Serbijos valstybė egzistuoja tik pora metų, todėl iki tol serbų futbolas buvo tiesiogiai persipynęs su kitų Jugoslavijos tautų futbolo istorijomis.

Į Serbiją futbolą pačiame 19 a. gale iš Vokietijos atvežė vienas žydų studentas. Pirmieji serbų futbolo klubai buvo įkurti 1901-1903 metais (čia irgi vyksta diskusija, nes vieną klubą įkurė serbai mieste, kuris tuo metu Serbijai nepriklausė – tad išeina, kad yra du pirmieji klubai – pirmasis serbų klubas ir pirmasis klubas Serbijoje). Serbijos futbolo rinktinė pirmąsias savo rungtynes sužaidė 1911 metais – rezultatu 0:8 pralošė vienam Zagrebo klubui.

Po I pasaulinio karo Serbijos istorija baigėsi ir prasidėjo Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos karalystės istorija, kuri taip pat greitai baigėsi, nes šioji valstybė 1929 metais pavirto Jugoslavijos karalyste. Po II pasaulinio karo Karalystė pavirto Respublika, kai kurie garsūs prieškario klubai buvo uždaryti dėl politinių priežasčių ir įkurtos dvi iki šių dienų garsiausios serbų komandos – Belgrado Crvena Zvezda (remiama Vidaus reikalų ministerijos) ir Parizanas (palaikomas Jugoslavijos kariuomenės). Šie ir kiti serbų klubai iki pat 1991 metų lošė Jugoslavijos pirmoje lygoje. Tais metais ankstesnioji Jugoslavija iširo, tačiau vardas liko – tik po juo toliau kartu gyveno Serbija ir Juodkalnija. Jugoslavijos vardas egzistavo iki 2003, kai jis tiesiog pavirto Serbija ir Juodkalnija. Ir tik 2006, kai Juodkalnija tapo nepriklausoma, Serbija liko viena ir iš tikro tapo Serbija. Nuo to laiko Serbijos SuperLiga lošia tik serbų klubai, o Serbijos rinktinė yra tik Serbijos rinktinė.

Toks štai spalvingas serbų futbolas. Šitas trumpas pasakojimas toli gražu neparodo viso jo grožio ir energijos. Tiesiog norėjosi atkreipti dėmesį į unikalią futbolo palaikymo kultūrą šioje šalyje ir jos reikšmę. Savaime suprantama, ji pilna ne tik ugningų dainų ar choreografijos, nuo kurios net akys raibsta. Kaip ir dera, čia yra pilna prievartos, muštynių ir kitų panašių dalykų, kurie yra tiesiog neatskiriama futbolo kultūros dalis. Bet smulkmenos, detalės ir muštynių istorijos man nėra įdomios. Įdomiau bent pusę akies užmest į fundamentalias futbolo palaikymo tradicijas šalyje, kuri, nepaisant sudėtingos istorijos, vis dar išlieka futbolo viršūnėse.

Nieko nepadarysi – tokiame pasaulyje gyvename ir jeigu jo žaidimo taisyklės kažkam yra nepriimtinos, visada galima vietoje to per teliką žiūrėt kokį nors nesibaigiantį meksikietišką serialą ar tapt žvejybos fanatiku. Beje, Balkanuose nuo aštrių futbolo kultūros kampų nepasislepsi net kitose sporto šakose. Ir, beje, tai yra dar vienas unikalus visų pirma serbų ultrų tradicijų aspektas. Čia yra palaikoma ne tiek konkrečios sporto šakos komanda, o pats klubo vardas. Todėl tuos pačius ultras gali sutikti ir futbole, ir krepšinyje, ir rankinyje. Net vandensvydyje – ten, pavyzdžiui, rastum mūsiškės FK Vojvodina ultrų grupės Firma spalvų.

Bet apie FK Vojvodina iš Novi Sado pakalbėsim kitą kartą. O dabar pakaks keleto vaizdelių, kuriuos parinkau iš šio klubo ultrų pasirodymo (čia – nuotraukų šaltinis). Čia galbūt nėra to užmojo, kuriuo pasižymi Crvena Zvezda ir Partizan choreografijos, tačiau pastarųjų – pilnas internetas. O mums juk dabar reikia susipažinti su tais serbais, kurie jau greitai užsuks į Marijampolę.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 168 hits