Archyvas pagal 2012 rugpjūčio

26: KRUOJA 2:1 SŪDUVA

Fiasko. Šį kartą reikalas yra rimtesnis nei anksčiau, nes baigėsi istorija, mūsų visų pavadinta “Sūduva žaidžia prasta, bet taškus renka“. Taškai prarasti labai svarbiose rungtynėse. Šio pralaimėjimo rezultatas – ir vėl atsinaujinusi kova dėl trečiosios vietos. Ir galim būti tikri – kalba eina ne tik apie Kruoją, bet ir apie Šiaulius. Nuo Kruojos Sūduvą dabar teskiria keturi taškeliai, nuo Šiaulių – daugiau, tačiau turint omeny Sūduvos šiandieninę būklę, tas “daugiau“ labai greitai gali pavirsti “visai nedaug“. Tiesa, likimas kol kas leis Sūduvai lengviau pakvėpuot – kitam ture bus trys taškai be žaidimo (nes priklauso lošti su REO). Aišku, visaip čia dar gali nutikt – kaip suprantu, taškų su REO klausimas vis dar sprendžiamas. Tiesa, santykiui su Kruoja tai įtakos neturės jokios, nes abi komandos su REO sužaidė taip pat – po vieną kartą laimėjo ir po vieną kartą rungtynes baigė lygiom.

Žaidimo nemačiau, tačiau statistika ir interneto tekstinė transliacija leidžia spėti, kad Sūduva lošė labai panašiai kaip ir su Atlantu – beviltiškai. Tik varžovas buvo gerokai stipresnis, todėl prie savo vartų nuveikti nieko neleido, o patys Sūduvos klaidas gynyboje išnaudojo. Interneto transliacija rodo ir dar du dalykus. Viena, kad Kruoja progų turėjo gerokai daugiau (jei Sūduva apskritai jų turėjo) – jau vien išėjimo vienam prieš vartininką buvo 2-3. Tad ir vėl galim dėkot Davidovsui už tai, kad praleisti buvo tik standartiniai du įvarčiai. Kol aš čia rašinėjau, futbolo.tv jau pasirodė ir rungtynių santrauka – o čia įspūdingiausiai atrodo Kruojos atakos, kurios prasideda tolimu perdavimu į priekį kone iš savo baudos aikštelės, o baigiasi tuo, kad keli Sūduvos gynėjai nesugeba įveikti vieno Kruojos žaidėjo. Po tokios situacijos krito pirmas įvartis, tačiau panašių dalykų buvo ir daugiau.

Pavojus iš Sūduvos pusės, panašu grėsė tik iš standartinio pastarajam metui šaltinio – iš Ledesmos kairės kojos. Ledesma Sūduvoje tapo visišku puolimo lyderiu, kurio greičiausiai jau niekas mūsų komandoje nepavys. Per visus oficialius turnyrus Ledesma įmušė 14 įvarčių (2 Europoje, 1  LFF taurės varžybose ir 11 A lygoje). Nepamirškim ir 11 rezultatyvių Ledesmos perdavimų (antras pagal šį rodiklį Sūduvoje yra Šoblinskas su 5 rezultatyviais perdavimais). Antra jau klasikinė Sūduvos bėda – krūvos geltonų kortelių, neišvengiamai vedančių prie diskvalifikacijų pačiame svarbiausiame čempionato etape). Beje, galim pasvajot apie tai, kokia Sūduvos padėtis būtų šiandien, jei Kruojai Sūduva nebūtų padovanojusi jau 12 taškų.

O va kas naujo mūsų kieme nutiko – tai griežtas Sūduvos trenerio komentaras apie savos komandos pasirodymą. Sakyčiau, šiais metais taip tiesmukai ir piktai Sūduvos treneriai komandos dar nebuvo pasmerkę. Įdomu tik ar tai duos bent šiokių tokių rezultatų. O pamąstyti laiko Sūduva turės per akis. Kitos varžybos mūsų laukia tik rugsėjo 16 dieną, nes žaidimą su REO Sūduva praleidžia, o paskui bus šiokia tokia pertrauka dėl rinktinės starto. Tačiau po tos pertraukos Sūduvai teks galynėtis su Ekranu Panevėžyje. Šios rungtynės garantuotai bus labai sudėtingos, nes Ekranas, panašu, nėra linkęs snausti, kai ant kulnų lipa Žalgiris.

Tiesa, yra dar vienas įspūdingas Sūduvos “rezultatas“ – Pakruojis jau beveik pasivijo Marijampolę žiūrovų skaičiumi stadione. Sūduvos rungtynes su Atlantu Marijampolėje žiūrėjo 500 žmonių, o šiandien Pakruojo stadione jų buvo 450

Tokie mūsų reikaliukai. Kadangi pertrauka bus ilga, tai laiko pažiūrėti šio turo rungtynių įrašą bus per akis. O kol kas galima paskaityt dar vieną bandymą komentuot mūsų komandos žaidimą iš gerbėjų pusės. Kai kas šią nuorodą jau įvaldė, o tie kas nespėjo, galit padaryti dabar, spausdami štai čia.

Reklama

Laukiam: Kruoja – Sūduva

Du Slavickai – du kapitonai. Kuris jų džiaugsis šį kartą?

Ką gi – Sūduvos laukia paskutinis išbandymas trečiame rate, nes REO daugiau į Marijampolę nebeatvažiuos. Šį kartą susitiks dvi apie medalius galvojančios komandos, kurių žaidimas pastaruoju metu gerokai buksuoja. Skirtumas tik tas, kad Sūduva, nepaisant labai vidutiniško futbolo, taškus renka (statistika į pergalę įdėtų pastangų neskaičiuoja), o Kruoja jų kol kas pasiėmė labai mažai.

Sūduva trečiame rate kol kas pralaimėjo tik kartą (jei neskaičiuotume Europos lygos) – pačiose pirmose rungtynėse Ekranui. Tas pralaimėjimas (kurio niekas nesitikėjo) ir pradėjo seriją permainų, kurios Sūduvą atvedė į šiandienos būseną. Atvirai pasakius, labiausiai pavydu yra stebėti Ekrano žaidimą. Atrodė, kad toji komanda smigs žemyn, kaip smigo ne vienas finansinių sunkumų ištiktas klubas. Smigimo pradžios labai laukėme tose liūdnos atminties rungtynėse, kai berods paskutinį kartą už Ekraną lošęs Velička įmušė tris įvarčius ir palaidojo tikėjimą tuo, kad Ekranas – žlungantis klubas. Europoje Ekranas neblizga kaip ir visi kiti Lietuvos klubai, užtat A lygoje lošia užtikrintai. Įdomiausia, kad Ekranas lošia smagiau nei sezono pradžioje, kai populiariausias šio klubo rezultatas būdavo pergalės 1:0. Dabar Ekranas jau praleidžia įvarčių, tačiau ir muša kaip niekad daug. Ir nors aukso kišenėn dėti dar negali, link dar vieno čempionų titulo Ekranas žygiuoja pakankamai optimistiškai.

O mums belieka tikėtis, kad Sūduva ir toliau tuo pačiu ritmu pragmatiškai surinks tiek pergalių, kad jų užtektų bronzos medaliams. Ironiška, tačiau neseniai supratau, kad jau nebekalbam apie galimybes iš Žalgirio išlupti sidabrą, nors tų vilčių turnyrinė lentelė suteikia per akis. Žalgiris yra čia pat. Ir nors Žalgiris vis dar garsiai kalba apie tai, kad pasivyti ir aplenkti Ekraną realu, tačiau komandos žaidimas šių kalbų nepatvirtina. Taip kad įskibti Žalgiriui į skverną būtų galima, tačiau nelabai mums tai šiuo metu rūpi. Yra rimtesnių klausimų – kaip užsitikrinti trečią vietą kuo anksčiau ir likusį čempionatą sulošti be didelių emocijų.

Laimėti prieš Kruoją Sūduvai būtų labai naudinga. Apie tai, kad pagaliau reikia baigti minusinių rungtynių su šia komanda seriją net šnekėt nėra prasmės. Tiesiog šį kartą laimėjusi prieš Kruoją Sūduva galėtų mažumą ramiau atsipūst ir išvengti įtampos, kuri pralaimėjimo atveju greičiausiai tvyrotų iki pat čempionato pabaigos. Pergalės atveju Sūduvą nuo Kruojos skirtų 10 taškų. Ir tai yra pakankamai daug, turint omeny, kad liks čempionate 10 rungtynių, iš kurių dvejose Sūduva be žaidimo gaus pergales.

Štai tokios tokelės. Aš manau, kad viskas bus gerai. O kadangi šių rungtynių pamatyti neturėsiu jokios galimybės (net ir internetu), tai jų vertinimą paliekų jūsų rankose. O jei kas norėtų už mane rimtą žaidimo analizę atlikt – taip ir darykit, o paskui man paštu pasiųskit. Komandai linkiu pergalės, o jums – gero laiko ir nuotaiką keliančių emocijų.

REO: būti ar nebūti?

A lygoje – vėl laidotuvės. Dar vienas klubas buvo pakirstas finansinio vėžio. Stebėtis lyg ir nėra kuo – mirčių Lietuvos klubiniame futbole visais laikais buvo (net ir Sūduva kartą buvo sezono nebaigusi), o kartu su krize prieš pora metų tai tapo privalomu kiekvieno sezono ritualu. Juolab, kad gandų apie REO finansinį nestabilumą sklandė jau seniai (kai kurie žaidėjai klubą į mokesnius iškeitė gerokai iki rimtoms žinioms patenkant į žiniasklaidą).

Nepaisant makabriškos klasikos, REO mirtis vis tik kelia šiokių tokių naujų klausimų apie šiandieninį lietuviško futbolo statusą. Tačiau prieš juos užduodamas, nusakysiu savo personalinį požiūrį į šį keistą klubą.

Atkaklesniems šio blogo skaitytojams tą požiūrį nuspėti nesunku. Nepatiko man šis klubas, kuris niekada nekalbėjo apie tai, iš kur ir kodėl jis atsirado ir kas yra jo savininkai. Nekalbėjo jis netgi apie tai, ką reiškia tas mistinis vardas REO. O visas šnekas apie „sportinį“ klubo stuburą („atėjom nuo žemiausios lygos iki pat viršaus“) visiškai suniokojo labai keistas mėginimas sukurti klubo identitetą pasivagiant kito klubo vardą ir istoriją. Neketinu leistis šion istorijon giliau – dabar tai neturi jokios prasmės. Tiesiog žinau, kad nei Kastujevo, nei Romanovo vardai nekelia šiltų jausmų nė vienam rimtesniam lietuviško futbolo gerbėjui. Todėl komandos, turinčios nelabai aiškių ryšių su šiais ar panašiais personažais, iškart yra pasmerktos visuotinei paniekai.

Nelabai suprantu, kaip turėjo suktis šio klubo paslaptingų savininkų šarabanai, kad jie tikėjosi Vilniuje sudaryti konkurenciją Žalgiriui. Tai jau bandė gerokai rimtesni pretendentai – bent jau finansiškai solidesni. Tad iš šio taško žvelgiant raudoti dėl REO išnykimo nėra reikalo, nes ir Vilniuje jau yra klubų, turinčių šimtą kartų gilesnes šaknis bendruomenėse. O tai ir yra vienintelė galimybė Vilniuje sukurti padorią atsvarą legendinei komandai (aišku, galima tą padaryti ir paprasčiau – tereikia kokius penkerius metus į komandą investuoti bent po 20 milijonų litų).

Granitas, Polonija, galų gale – Trakai (nes ir šį klubą derėtų priskirti Vilniaus zonai) – visai kitokio pobūdžio projektai, nei REO. Kiekvienas jų reprezentuoja konkrečias bendruomenes, kurios ir tampa klubo egzistavimo priežastimi.

Tačiau man įdomesnis kitas klausimas. Ar REO būtų užlenktas, jei LFF vadovautų Liutauras Varanavičius, o ne Julius Kvedaras? Suprantu, kad į tokį klausimą užtikrintai atsakyti neįmanoma, tačiau REO istorijoje aš įžvelgiu gan solidų LFF ideologijos posūkį, todėl ir norisi į jį bakstelėti pirštu.

LFF ir REO konflikto galus sugaudyti nėra lengva. Juolab, kad daugiau dėmesio REO susilaukė tik iš portalo futbolas.lt, kuris nėra patikimas šaltinis. Esmė lyg ir tokia. REO įsiskolino už teisėjų paslaugas (tiesa, dabar išlindo dar kažkokios neapmokėtos IT paslaugos), skolos grąžinti nelabai norėjo, o LFF į jokius kompromisus nėjo. Iš LFF pusės – lyg ir viskas teisinga. Kodėl turėtų būti nuolaidžiaujama klubui, kuris nemoka to, ką moka visi kiti lygos klubai? Istorija apie UEFA Regionų taurę – tik priedanga realioms priežastims pridengti. Tos priežastys greičiausiai buvo elementarios kaip trys kapeikos – REO nebeturėjo lėšų tęsti šį čempionatą. REO įvairiausio plauko skandalais šiais metais garsėjo labiau, nei futbolu. Tad nieko nuostabaus, kad ir šį kartą buvo bandyta paleisti dūmų uždangą. Tiesa, dabar jau dvejonių nebeliko – REO ne tik neatvyko lošti rungtynių, bet netgi atsiuntė LFF raštą apie klubo uždarymą, o paskui visiems išsiuntė pasiaiškinimą.

Tad formaliai LFF priekaištų neturime. Tačiau anksčiau LFF tokių „principų“ beveik niekada nedemonstravo. Visi klubai, kurie iš tikro to norėjo, su LFF sugebėdavo susitart. Vienintelis ryškesnis konfliktas įvyko su Romanovo įtakos klubais – kai du Romanovo zonoje esantys klubai paskutinę minutę atsisakė lošti A lygoje, jie buvo nubausti ir pasiųsti lošti į dar žemesnę. Tačiau ir tas konfliktas baigėsi pakankamai humaniškai – klubai, bent jau tam kartui neišnyko. Visos kitos bausmės – taškų atiminėjimas, kol klubai neįvykdydavo jiems keliamų reikalavimui.

Kaip suprantu, ankstesnės LFF valdžios prioritetas buvo klubų ir čempionato išsaugojimas. Todėl ir būdavo daromos nuolaidos, kurios piktindavo kitus klubus ir kitų klubų gerbėjus. Šie nesuprasdavo, kodėl buvo leidžiama egzistuoti padoraus finansinio pamato neturintiems dariniams. Visokios išimtys ir išlygos Varanavičiaus laikais buvo darytos krūvai klubų – kad tik tie išgyventų ir loštų A lygoje. Galų gale, jei teisingai pamenu, tas pats REO į šių metų A lygą buvo įsileistas „avansu“. Atvirai pasakius, daugumai klubų tai būdavo tik laikina reanimacija. Ko gero Žalgiris apskritai yra vienintelis, kuris duotą simbolinę „skolą“ su kaupu grąžino – ne tik neišnyko, bet kol kas netgi klesti.

Išeitų, kad Varanavičiaus laikų LFF iš paskutiniųjų stengėsi remti klubus ir klubinį futbolą (net jei mums dažnai atrodydavo kaip sykis priešingai). Kadangi manau, jog šviesi Lietuvos futbolo ateitis slepiasi tik stipriuose klubuose, tenka pripažinti, kad ankstesnioji LFF valdžia elgėsi tiesingai ir pagrįstai. Jei esminis tikslas – klubinio futbolo rėmimas, tuomet klubų skatinimas mėgint lošt aukščiausiu lygiu yra tinkamas planas.

Šiandieninė LFF funkcionierių grietinėlė dirba pagal „įstatymo raidę“. Nors kažkaip nejučiom prisimeni visus filmus apie mafijozų santykius su skolininkais – arba skolą grąžini, arba būsi paprasčiausiai sunaikintas. Iš to peršasi logiška išvada – šiandieninė LFF ne tik žengė kelis gerus konceptualius žingsnius atgal (link totalitariškai valdomo kolchozų futbolo), bet ir yra nusprendusi klubinio futbolo evoliuciją palikti likimo valiai (arba, paprasčiau tariant – savieigai).

Tad nors ir nemyliu aš REO, tačiau manau, kad Liutauro Varanavičiaus laikais šis klubas būtų išsaugotas. Tiesiog būtų padarytos eilinės nuolaidos. Ir tai būtų buvę teisingiau – net jei turėsime omeny visas tas teismines nesąmones, į kurias REO buvo įsivėlęs.

Ir dar vienas klausimas man yra įdomus. Kadaise skambiai ir su fanfaromis buvo paskelbta apie naujo „organo“ įkūrimą – apie Klubų valdybos atsiradimą. Jei neklystu, tos Valdybos vadove buvo išrinkta Žalgirio direktorė. O Klubų valdybą pristatant vienu iš įdomiausių dalykų buvo savitarpio pagalbos fondo sukūrimas. Kalbėta apie tai, kad į jį pinigus mes visi lygos klubai, o kai kuriam nors iš jų iškils finansinių sunkumų, surinkti pinigai bu naudojami būtent šiam tikslui.

Tai kur ta velnio Valdyba? Juk dabar būtų geriausias laikas priminti apie jos egzistavimą ir praktikoje pritaikyti kai kuriuos šios organizacijos darbo principus. Net jei Klubų valdyba nuspręstų, kad gelbėti REO ji nenori, tai irgi būtų pozicija.

O ką gauname vietoje to? Gandus apie Žalgirio atstovų vizitus pas LFF prezidentą su prašymu išmesti REO iš čempionato. Mat pagal egzistuojančias taisykles, jei klubas pasiprašo išleidžiamas pats, visų su juo sužaistų rungtynių rezultatai išlieka, o jei klubas išmetamas – anuliuojami. Tobula sąmokslo teorija – anuliavus REO rezultatus, Žalgiris yra bene labiausiai iš to išlošiantis klubas (rezultatų anuliavimas būtų priartinęs Žalgirį prie Ekrano trimis taškais). Ir jau nebesvarbu, kad tokia tvarka buvo sukurta dar Varanavičiaus laikais.

Tokios tokelės. Palinkėkim REO ramaus poilsio ir laukim, kol iki A lygos prisikapstys kuris nors kitas Vilniaus klubas.

25: SŪDUVA 2:0 ATLANTAS

Įžanga. Dar vienos dviprasmiškos Sūduvos rungtynės. Rezultatas – yra, žaidimo – kaip niekad buvo mažai. Kaip tikras futbolo žurnalistas padorioje šalyje, savo tekstą rašiau rungtynių metu (jie vargšeliai turi skubėt, kad spėtų savo rašliavas į rytojaus laikraščius įdėt). Tik užbaigiau jau po finalinio švilpuko. Todėl minčių smauglys vyniojosi taip, kaip vyniojosi ir Sūduvos žaidimo kobra (tpfu, reikėtų sakyti ne kobra, o sliekas). Kuo toliau – tuo blogiau. O kai skaitysite – turėkite omeny, kad rungtynes žiūrėjau internetu, kuris duoda tokį “juodai-baltą“ vaizdą, nepaskanintą stadiono atmosferos pipirais. Internetu – viskas atrodo kokiais 30 proc. prasčiau nei gyvai. Tačiau esmės tai nekeičia. Nes šių rungtynių vertinimo esmė – jų paskutinės 20 minučių. O šios neturėjo džiuginti ir stadione susirinkusių Sūduvos gerbėjų. (Klaidoms pataisyt laiko neturėjau – tai nepykit, pataisysiu vėliau)

Pradžia. Kaip dažniausiai Sūduvai nutinka po totaliai duobinių rungtynių, kitose rungtynės pasirodo visiškai kita komanda. Tik džiaugsmas tokiu komandos pokyčiu nėra šimtaprocentinis, nes panašūs algoritmai kartojasi tiek šiemet, tiek ankstesniuose sezonuose. Blogas rungtynes keičia puikios, tada įkarštis pamažu slūgsta, kol pasiekiama nauja duobė. Šiuo atveju pirmo rato pralaimėjimas Žalgiriui yra išskirtinis, nes kaip taisyklė Sūduvą duobės ištinka su silpnesniais varžovais. Tad ir šį kartą žiūrėdamas pirmas 20 minučių galvojau, kad Atlantui tiesiog nepasisekė gauti Sūduvą, mažumą sunerimusią ir bandančią taisyti reputaciją, kurią pagadino praeitame ture.

Aišku, kalbėti apie kokią nors uraganinę Sūduvos persvarą nebuvo jokių šansų – žaidimas buvo apylygis. Tiesiog Sūduva atrodė kokiais 50 procentų agresyviau nei rungtynėse su Banga, tačiau rungtynių favoritu tikrai nebuvo. Ką rodė ir klasikiniai perdavimai nuo vidurio savo vartininkui – komanda, kuri lošia su silpnesniu varžovu ir kuriai būtina parodyti savo viršenybę tokių dalykų tiesiog nedaro. Galų gale ir Sūduvos spaudimas bei agresyvumas buvo rezervuoti – po intensyvesnės atakų bangos komanda labai lengvai ir greitai pereidavo prie „futbolo pėsčiomis“. Kad ir kaip bežiūrėtum – vidinės ugnies daugumai Sūduvos žaidėjų labai trūksta. O be tos ugnies futbolas visada virsta matematikos uždaviniu, kuris ir žiūrovui niekada nekelia ypatingų emocijų. Tokiam kontekste netgi Chveduko totaliai beprasmiška geltona kortelė už trukdymą atlikti baudos smūgį tampa teigiamu dalyku, nes bent šiokias tokias emocijas mums sukelia.

Taigi, pirmo kėlinio „derlius“. Gynyboje Sūduva prigrybavo gerokai. Rimtų progų Atlantas sukurti nesugebėjo, tačiau kai kuriais atvejais Sūduva tiesiog prašėsi būti nubaudžiama. Priežastys – klasikinės: taktinės arba, paprastai tariant, savų pajėgų išdėstymo aikštėje klaidos. Kadangi Sūduvos žaidėjai vis dar nemoka tinkamai išsidalinti gynybos zonų, netgi toks priešininkas kaip Atlantas sugeba pozicinės atakos metu perduoti aukštą kamuolį link 11 m žymos taip, kad puolėjas atsiduria praktiškai vienas prieš Sūduvos vartininką. Sūduvą šį kartą išgelbėjo tai, kad Razulis nemušė iš eigos, o lietuvišku būdu mėgino kamuolį stabdyt. Ką jis ketino daryt jį sustabdžius – liko paslaptis, nes susistabdyti Atlanto puolėjas kamuolio taip ir nesugebėjo. Buvo panašių skylių ir kraštuose – kai Atlanto žaidėjas visiškai laisvas gaudavo kamuolį palei baudos aikštelės kampą.

Puolimas nebuvo nei blogas, nei labai geras. Toks vidutiniškas tas puolimas buvo. Žybtelėjimų tikrai buvo – ne vieną kartą atakos užuomazga vyko labai dailiai, tačiau iki loginės pabaigos viso kėlinio atakos buvo nuvestos tik vieną kartą – kai Ledesma kalė į skersinį. Toks tipiškas Ledesmos smūgis – panašių progų šiais metais jis yra iššvaistęs daugybę. Jis viską daro teisingai. Lietuvių futbolininkas tokioje padėtyje atsidūręs paprastai užsimerkia ir pisa taraninį smūgį iš visų jėgų. Dažniausiai tokie smūgiai eina dievui į langus. Kartais pavyksta pataikyti į vartininką. O Ledesma visuomet bando mušti kuo arčiau skersinio ar virpsto, kad vartininkui nebūtų nė mažiausiai šanso tokį kamuolį atmušt. Tačiau ir Ledesmos taikiklis, matyt, gerokai nusimušęs, nes dažniausiai ir jo smūgiai eina kokiais 10-20 cm pro šalį.

Tačiau ši ataka buvio visiškai tipiška pirmam Sūduvos kėliniui. O tipiškumas pasireiškė tuo, kad Sūduvos atakose ką nors padoresnio nuveikti pavykdavo tik tuomet, jei kamuolys kurioje nors jos stadijoje pasiekdavo Ledesmą. Jis vienintelis sugebėdavo teisingai atlikti keletą elementarių futbolo elementų – susistabdyti kamuolį, apeiti varžovą ar atiduoti aštrų ir tikslų perdavimą. Visi kiti Ledesmos kolegos atliko krūvas techninio broko, kuris net ir vaikų futbole žaidėjams garbės nedarytų. Jei to broko būtų buvę bent 30 proc. mažiau, smūgių vartų link statistika būtų buvusi žymiai geresnė. Nes lošiant su Atlantu per kėlinį atlikti vieną smūgį į vartų plotą ir keletą vartų kryptimi yra labai prastas pasiekimas.

Vidurys. Antras kėlinys prasidėjo puikia Beniušio – Ledesmos jungtimi, kurios brazilas ir vėl neišnaudojo – tarsi būtų nusprendęs prisijungti prie kolegų, dėkingose situacijose nesugebančių priimti teisingų sprendimų. Tuoj pat po to Darius Gvildys aikštėn suleido visą Sūduvos puolimą. Turint omeny, kaip retai šiais metais aikštėje vienu metu būna ir Beniušis, ir Lukšys, nieko nuostabaus, kad rungtynių komentatorius šį keitimą pavadino „daug pasakančiu“.

Tačiau radikalių permainų žaidime nenutiko. Rungtynės plėtai pūškavo kaip sunkiai pakrautas traukinys. Atlantas niekur neskubėjo – jei pirmam kėliny Klaipėdos komanda žaidė intensyviau, tai antram kėliny tapo akivaizdu, kad jiems pirmiausia rūpi gynyba ir ramus laukimas Sūduvos klaidos, po kurios būtų galima sumesti kontrataką. O Sūduva toliau darė galybes klaidų, pražangų, žaidė pakankamai švelniai ir neišnaudojo progų (pagirt galima tik Beniušį, kuris iš paskutiniųjų mėgino atlikti šiandien rezultatyvų perdavimą į puikią poziciją išvedęs ir Lukšį). Galų gale, Sūduvai į pagalbą atėjo Atlantas. Ačiū Atlantui – iškart tapo ramiau. Velniop tą žaidimą, svarbu trys taškai.

Tik iki tų taškų po Ledesmos realizuoto baudinio buvo dar likę geros 25 minutės, o žaidimas kuriam laikui tapo panašūs regbį su kikbokso elementais. Savaime suprantama, toks chaosas buvo naudingas Atlantui, o ne Sūduvai – tokiu atveju, komandų pajėgumai visada susilygina. O Atlantas, panašu, savo naują trenerį siuntė praktiką atlikt pas legendinį Klaipėdos futbolo personažą, iš kurio ir perėmė elgesio A lygos rungtynėse principus.

Pabaiga. Rungtynių galas buvo gėdingas. Arba – graudus. Arba – siaubingas. Kiekvienas gali pasirinkti labiau patinkančią emociją. Sūduva, žaisdama prieš dešimt paskutinę lentelės vietą užimančios komandos žmonių iš paskutiniųjų tempė laiką ir iš esmės buvo užspausta prie savo vartų. O žiauriausia buvo tai, kad praktiškai visa komanda buvo beviltiškai atsipalaidavusi ir vieną po kitos darė tokias klaidas, kad – sąžiningai jums sakau – buvo gėda už savo mylimą komandą. Gynėjas, atiduodantis kamuolį už kelių metrų stovinčiam varžovui, kai už nugaros tik vartininkas? Gynėjas, nepataikantis į kamuolį savo baudos aikštelėje? Saugas, prarandantis kamuolį tuomet, kai trise kontratakuojama prieš vieną gynėją? Puolėjas, panašioje atakoje nesugebantis perduoti kamuolio už dešimties metrų esančiam kolegai? Pusė komandos pėsčiomis grįžtanti į gynybą po kampinio, nors priešininkas aiškiai rodo, jog kuo greičiau įves kamuolį į žaidimą? Sūduvos treneriai tokį žaidėjų „atsidavimą futbolui“ šiais metais paprastai vadina polit-korektišku „koncentracijos stokos“ terminu, o kadangi aš nesu politikas, tai pavadinsiu tikruoju vardu – šūdo malimu.

Šiais metais visaip Sūduvos žaidimą vartėm, analizavom iš visų pusių, pjaustėm ir preparavom lyg kokie anatomijos studentai lavoną laboratorijoje. Tačiau žiūrėdamas šiandien į Sūduvos žaidimą paskutines 20 minučių aš vis viena negalėjau suprasti, kas šitai komandai yra. Kame yra jos bėda? Kaip įmanoma taip išnaikinti žaidėjų požiūryje džiaugsmą futbolu? Gerai, velniop tuos idealistinius paistalus apie savigarbą ir malonumą žaisti. Tačiau net ir tuomet aš nesuprantu, kaip galima taip atsainiai atlikti darbą, už kurį tau mokami pinigai? Juk žaidžiama tiems kvailiams, kurie šiandien sėdėjo stadiono tribūnoje – o jiems toks futbolo imitavimas yra skaudesnis už pralaimėjimą kovojant. Nebent šiai komandai yra mokama ne už žaidimą, o už tris taškus. Tačiau toks klubo požiūris būtų pragaištingas, nes už jo nėra jokios idėjos. Juk šiandien Sūduva nežaidė griežto, funkcinio futbolo rezultatui pasiekti – jei taip būtų, matyčiau šiokį tokį pateisinimą.

Sūduva šiaip ne taip pasiėmė tris taškus. Pasiėmė, nes sekėsi mažumą labiau, nei priešininkui. Pasiėmė, nes komandoje vis tik buvo vienas žmogus, vertas futbolininko vardo – Ledesma. Kad ir kaip bekeiksnotume Ledesmą viso sezono metu, tačiau kuo toliau, tuo labiau rezultatą lemia būtent jo veiksmai. Ir jei žaidimas neina Ledesmai, Sūduva apskritai nebetenka galimybės įmušti įvartį. Būtent dėl to antrasis Sūduvos įvartis sukėlė dviprasmiškus jausmus. Nes jį įmušė brazilas, o Urbšiui tiesiog pasisekė pataikyt į vartus ir nepataikyt į vartininką. Juk mes nebūtume nė trupučio nustebę, jei Urbšys būtų neįmušęs, kaip neįmušė Šoblinskas, Lukšys ar Eliošius.

Tai kaip šias rungtynes vertinti? Juk laimėta. Ir trys taškai paimti. Statistinis rezultatas yra toks, kokio ir reikėjo. Tačiau mano akyse Darius Gvildys egzamino neišlaikė. Šiandien reikėjo rezultato, tačiau dar labiau reikėjo užvestos, užkurtos, degančios komandos. Net ir niūriausiausiais Liubšio valdymo laikais taip žemai puolusios Sūduvos nematėme. Taip, Sūduva sulošė lygiom su REO ir vos vos išnešė sveiką kailį žaisdama su Tauru. Tačiau toji komanda bent žaidė, bent stengėsi plėšti rezultatą. Net jei tą daryti puldavo iki rungtynių pabaigos likus 15 minučių.  O šiandien matome Sūduvą, kurią prie savo vartų gali užspausti Atlantas, lošiantis be vieno pašalinto žaidėjo. Sūduvą, kuri nebūtų nė mirktelėjusi, jei mažiau žaidėjų aikštėje turintis Atlanas rezultatą būtų išlyginęs. Galų gale – Sūduvą, kuri neparodo nė lašelio džiaugsmo, įmušusi antrą, lyg ir „lemiamą“ įvartį.

Šį kartą pasakysiu taip, o mano „mokomąja priemone“ bus Andrius Urbšys. Pasakysiu jums kuo skiriasi Liubšio Sūduva nuo Gvildžio Sūduvos. Prisimenat Andrių Urbšį pirmo rato rungtynėse su Šiauliais? Kaip jis plėšė nuo savęs ir mėtė maikę po savo pirmojo įvarčio? O dabar prisiminkit kaip Urbšys atrodė po įmušto įvarčio šiandien. Štai kuo skiriasi Liubšio „akademinė“ Sūduva nuo Gvildžio „agresyviosios“ Sūduvos.

O apie tai, kas atsakingas už tokią įspūdingą komandos degradaciją per pusę sezono – istorija nutyli.

Laukiam: Sūduva – Atlantas

Atėjo laikas teismui. Skalpuosim Darių Gvildį. Jei Liubšio lemiamos rungtynės buvo su Ekranu ir Daugava, tai, kaip nebūtų graudu ir ironiška, Gvildžio Didysis Išbandymas laukia šį antradienį lošiant su kiauru šio sezono autsaideriu Klaipėdos Atlantu. Kiauras autsaideris atsivežė autobusą labdaringai nusiteikusių futbolininkų iš mistinių valstybių ir pagaliau pradėjo rinkti taškus. Dar svarbiau – pradėjo mušti įvarčius. Galima tik pasidžiaugti, kad lygoje atsirado dar viena komanda, galinti pasikandžioti. Šiandien Atlantas turi 16 taškų, o daugiau jų paskutinę vietą lygoje užėmusi komanda buvo surinkusi tik 2006 metais (tada su 17 taškų lentelės dugne liko Nevėžis). Visais kitais metais čempionato pralaimėtojai rinkdavo nuo 0 iki 13 taškų ir labai retai perlipdavo 10 taškų ribą. Tačiau Atlantui dar liko pusantro turo ir panašu, kad su šiandienine Klaipėdos komanda teks rimtai pasigalynėti ne tik REO, bet ir Taurui su Dainava.

Jei anksčiau Atlantas taškus rinko prieš lentelės kaimynus, tai praeitame ture nugalėjo komandą, kuri kone visą čempionatą buvo laikoma realia kandidate pasiplėšyti dėl bronzos. Kad ir kokios prastos būklės šiandien būtų Pakruojo komanda, jos pralaimėjimas Atlantui yra labai pamokantis. Atlantas jau pajuto, ką reiškia priešintis teoriškai stipresniems varžovams. Todėl Sūduvai, pastaruoju metu rodančiai totaliai beviltišką futbolo versiją, toks varžovas yra pavojingas. Jis žymiai pavojingesnis už Ekraną ar Žalgirį, rungtynėms su kuriais net ir snaudžiantys Sūduvos žaidėjai sugeba maksimaliai susitelkt. O kad tą jie padarys antradienio rungtynėms su lygo autsaideriu nėra jokių šansų. Na ir kas kad treneris ir žaidėjai kaip visada prieš rungtynes šnekės apie tai, kad „visi varžovai yra stiprūs ir verti pagarbos“. Lošdama su silpnesniais varžovais Sūduva šiais metais dar nė karto neįrodė, jog aukščiau minėtus žodžius sakytų rimtai ir atsakingai. Netgi pirmo rato galinga pergalė prieš tą patį Atlantą (tuo metu lošusį visiškai beviltiškai), galinga tapo tik antrame kėlinyje. O pirmasis nieko neišmanančiam žiūrovui būtų pasirodęs kaip apylygio pajėgumo varžovų dvikova.

Ir vis tik net ir lygiosios šį antradienį su Atlantu Sūduvai būtų beviltiška tragedija. O kadangi tokia baigtis įmanoma, štai ir gaunasi, kad Dariui Gvildžiui jos tampa maksimalių išbandymų atveju. Juk Sūduvos žaidėjai pastaraisiais metais jau ne kartą įrodė, jog net ir lemiamu momentu gali būti visiškai atsipalaidavę ir abejingi rungtynių rezultatui. Šia prasme Sūduvos sanatorijos tradicijų nepavyko perlaužti nė vienam iš viso būrio komandą valdžiusių trenerių.

O mums nieko kito nelieka, kaip dar kartą grįžti prie legendinio interviu, kurį Darius Gvildys davė tik ką tapęs Sūduvos treneriu. Ir jei iki šiol tą interviu naudojau „iš atminties“, tai šį kartą keletą trenerio teiginių tiksliai pacituosiu.

Paklaustas, su kokiomis ambicijomis stoja prie Sūduvos vairo, treneris sakė: „Sudėtinga pradėti treniruoti komandą viduryje sezono, bet mano ambicijos visuomet didelės. Iš pradžių sieksiu padaryti taip, kad komanda žaistų tokį futbolą, kokio noriu aš“. O kai žurnalistas pasiteiravo apie trenerio propaguojamo futbolo stilių, atsakymas buvo štai toks: „Mano futbolas – agresyvus. Svarbu, kad futbolininkai visuomet būtų pasirengę žaisti ir kovoti iš visų jėgų“.

Apie šio sezono Sūduvos trūkumus Darius Gvildys štai taip kalbėjo: „Sūduva“ žaidė akademinį futbolą. Aš manau, kad būtent agresyvumo Marijampolės komandai ir trūko. Agresyvumas prasideda nuo charakterio ir ambicijų. Komanda pirmą ratą pradėjo labai gerai, vėliau galbūt atsipalaidavo, galbūt per anksti patikėjo, kad rezultatas jau pasiektas. Antras ratas parodė, kad dar yra ką veikti“ ir kiek vėliau pridūrė: „Šiame sezone prarasta nemažai taškų rungtynėse, kuriose nebuvo galima jų prarasti. Atsipalaidavimas, koncentracijos stoka buvo pagrindinės „Sūduvos“ problemos šiais metais. Marijampolės komandos žaidimas nebuvo blogas, bet trūko azarto, energijos, agresijos, noro. Bandysime sugrąžinti šiuos būtinus dalykus. Svarbiausia ištaisyti tai, tuomet matysime komandos galimybes“.

Tiesiog aukso žodžiai. Viskas suguldyta tiesiai, šviesiai ir suprantamai. Dauguma mūsų, manau, po tokiais žodžiais pasirašytų. Atvirai pasakius, tie žodžiai netgi skambėjo optimistiškai. Juk iš jų galėjo pasirodyti, kad naujasis treneris neketina keisti esminių žaidimo schemų, o tiesiog suteikti jam tai, ko labiausiai ir trūko – agresyvumo. Tame žodyje tilpo kone visi priekaištai, kurių komanda sulaukė iš mūsų pastaraisiais metais. Jame yra ir tokie žodžiai kaip „ambicijos“, „charakteris“, „energija“, „azartas“, „noras“, „kova iš visų jėgų“, tačiau čia slepiasi ir „atsipalaidavimas“, „koncentracijos stoka“ ir kiti panašūs reikalai. Smagu buvo šiuos žodžius skaityti,  o trenerio griežtas pareiškimas apie tai, kad komanda turės žaisti tokį futbolą, kurio nori jis netgi suteikė vilties, kad minėti žodžiai virs realybe.

Deja. Po paskutinių rungtynių su Banga galima konstatuoti tik vieną dalyką. Darius Gvildys tapo dar viena auka, palaužta demonų, kurie šlaistosi po Marijampolės futbolo kompleksą jau keletą metų. Panašu, kad demonams nugalėti reikės ne naujo trenerio, o cielo Švento Jurgio (gal Marijampolės meras galėtų paleisti tą šventąjį iš miesto cherbo ir pasiųsti bent poros savaičių stažuotei į Sūduvos futbolo klubą?).

Kad komanda Dariaus Gvildžio neklauso ir negerbia mes jau turėjom pakankamai laiko įsitikinti. Aišku, ir pats treneris prie tokios apverktinos reikalų būklės prisidėjo, kai vietoj žadėjų agresyvumo žadinimo, pradėjo radikalius jų stumdymo po aikštę darbus. Tuomi jis galutinai sunaikino likučius protingo futbolo, kurią Sūduvoje pusantro sezono mėgino diegti Liubšys. Anam treneriui, sakyčiau, pritrūko ryžto pasiraitoti rankoves ir sulošti va bank pasiunčiant pusę pagrindinės sudėties pailsėti dublerių komandoje. O gal tokių radikalių reformų, kokias Sūduvoje ištaisė dar kojų neapšilęs Darius Gvildys, Liubšiui atlikti tiesiog niekas neleido? Gal baudas žaidėjams išrašinėti yra draudžiama vien dėl to, kad tokie veiksmai mestų šešėlį ant komandos komplektuotojų darbo kokybės? Sunku pasakyti – į tokius klausimus atsakymų kaip visada nėra ir nebus. Belieka analizuoti tai, ką plika akimi matome po Lietuvos stadionus besiblaškančios Sūduvos žaidime.

Lygiosioms su Banga galima surasti krūvas pasiteisinimų. „Ant bangos“ esanti pati Banga. Sintetinė Gargždų stadiono danga. Kai kurių žaidėjų nuovargos po kelionių su rinktinėmis. Mes net bandėme prastą Sūduvos išvaizdą teisinti Chveduko trūkumu (kurio priežasčių mums kaip visada niekas nepaaiškino). Tačiau juk Chvedukas niekada ir nebuvo žaidimo organizatorius, todėl sunku patikėti, kad jo nebuvimas galėjo taip lengvai „gerą“ komandą paversti iracionaliai po aikštę besiblaškančių jaunuolių būreliu.

Nereikia ieškoti specifinių priežasčių. Jų nėra. Tiksliau – jos visada yra. Jos būna kiekvienose rungtynėse, nes kiekvienos rungtynės – ypatingos, vienintelės. Todėl ir kiekvienų rungtynių bendras fonas yra kaskart skirtingas. Tačiau tam ir lošiamas ilgas čempionatas, kad būtų galima išvesti bendrą tokių fonų ir aplinkybių rodiklį, o aukso medalius laimi ta komanda, kuri geriausiai sugeba minėtas aplinkybes nugalėti arba panaudoti savo naudai.

Ypatingų priežasčių ieškoti neverta ir dėl to, kad tokią Sūduvą mes jau ne kartą esame matę. Kiekviename sezone pastaraisiais metais mes ją tokią pamatyti turime galimybių. O panašiausia ji yra į Jarmalavičiaus ar Vencevičiaus laikų Sūduvą – panašiausia į tą Sūduvą, kurią valdė ypatingos patirties ir autoriteto dar neturintys treneriai. Kad ir kiek velnių mes galim sukabint ant Gabrio, Pankratjevo ar Liubšio, tačiau jų vadovaujamos Sūduvos rodydavo pakankamai aiškaus stiliaus futbolą, kurį žiūrint būdavo galima nuspėt, ką iš tikro treneris nori iš komandos nulipdyti.

Be abejo, šie lipdymo darbai yra sudėtingi, nes mūsų komandų finansinės galimybės ribotos, todėl treneriams tenka savo puodus lipdyti iš tokio molio, kurį tam sezonui komandos vadovai būdavo nupirkę. Kartais jis būdavo akivaizdžiai nekokybiškas, kartais – labei keistos ir lietuviškoms sąlygoms nepritaikytos kilmės, o kartais jo elementariausiai trūkdavo. Tačiau niekada nebūdavo taip, kad treneriui būtų suteikta laisvė surinkti komandą pagal jo įsivaizduojamo žaidimo planą. Treneriams tekdavo pasitenkinti tuo, kas yra duoda ir mėginti iš turimos medžiagos išlaužti rezultatą, maksimaliai artimą vizijoms.

Tuo tarpu „mažieji“ Sūduvos treneriai teorijų nevyniojo ir dėl sudėties trūkumų niekada neburbėjo. Esmė ta, kad jų pačių karjeros būdavo tokios, kad apsimokėjo tapti Sūduvos vadais netgi tuo atveju, jeigu būdavo pakankamai akivaizdu, kad komandai keliamų tikslų pasiekti bus neįmanoma. O gal nutiks stebuklas? O gal pavyks iš Sūduvos padaryti laimėtojų būrį? „Mažiesiems“ treneriams rizikuoti apsimokėjo, nes kvietimas treniruoti Sūduvą jų karjeroje būdavo akivaizdus laiptelis aukštyn. Tad prarasti jie neturėdavo ko, o šį bei tą laimėti šansų visada yra – net jei reikia tikėtis stebuklo.

Štai ir Gvildys, žadėjęs agresyvumą ir kovą iš visų jėgų, kol kas demonstruoja tik neviltį. Pirmą kėlinį su Žalgiriu trečiame rate galim drąsiai mest į Liubšio krepšį, nes tą kėlinį Sūduva lošė Liubšio futbolą – geriausią jo versiją, kurią vieną kartą šiame sezone jau matėme. Pirmose rungtynėse su Ekranu. Komanda sulošia tada, kai pati to nori. Kai reikia gelbėti elementarią reputaciją (antrosios rungtynės su Daugava) ar su klasikiniais galingaisiais (žaidimas Vilniuje su Žalgiriu). O su tokiomis komandomis kaip Banga Sūduva paprasčiausiai nenori žaisti. Ir nežaidžia. Ir kol kas tegalime konstatuoti, jog komandoje per paskutinius 4-5 metus neatsirado žmogaus, kuris sugebėtų tokią nuostatą perlaužti.

Prisimenant rungtynes su Banga, galima spėti, kad Darius Gvildys nebando išsaugoti to, ką sukūrė Liubšys. O „savo futbolo“ komandai perduoti treneriui greičiausiai trūksta raumenų. Taip Sūduva pavirsta beprasmiškai po aikštę lakstančių vyriokų šaika. Taktine prasme komanda su Banga lošė nulinį futbolą. Ten nebuvo jokios taktikos, jokios strategijos, jokios minties. Nieko, ką komanda galėtų priešpastatyti pergalingo entuziazmo apimtiems priešininkams. Kaip ir ankstesniais sezonais prie „mažųjų“ trenerių, Sūduva apskritai nustoja lošti komandinį futbolą. Gvildžio minėto agresyvumo taip pat nėra nė kvapo. Jo rungtynėse su Banga netgi buvo mažiau nei Liubšio laikais, kai agresyvumas net nebuvo akcentuojamas. Vieninteliai agresyvumo blykstelėjimai pasireiškia grubiomis pražangomis pralaimėjus eilinę dvikovą. Geltonos kortelės lygio grubumo bukumą ir beprasmybę rodo tai, kad dažniausiai tokios pražangos atliekamos aikštės viduryje, kai ypatingo pavojaus nėra nė kvapo.

Štai dėl šių priežasčių antradienio rungtynės su Atlantu staiga tampa išskirtinėmis ir labai svarbiomis. Visi puikiai supranta, kad jei ir šį kartą nebus pergalės, tuomet ir vėl galėsime kalbėti apie gilią ir juodą duobę, kurioje komanda ir vėl atsidūrė. Juk ne tam komandos vadai keitė trenerius, kad Sūduva nesugebėtų įveikti Atlanto. Net jei Atlantas ir yra smarkiai stipresnis, nei buvo pirmame ar antrame ratuose. Tuomet trenerio keitimas kone finalinėje čempionato stadijoje apskritai tampa absurdiškas – juk neverta keisti trenerio, jei komanda yra priversta traktuoti Atlantą kaip pavojingą varžovą. Jei tik tokios yra komandos vadovų ambicijos, tai jas buvo galima įgyvendinti ir su senuoju treneriu. Arba su antruoju treneriu. Arba iš viso be trenerio. Trumpai tariant, Sūduvai nereikia trenerio, jei tokios komandos kaip Atlantas tampa mūsų komandai rimtu iššūkiu.

Va tokios liūdonos mintys mane aplankė prieš rungtynes su čempionato autsaideriu. Nors ir nelengva, tačiau iš paskutiniųjų mėginu save įveikti ir užsikurti tikėjimą tuo, jog šios mintys buvo klaidingos. Bandau įtikinti save, kad Sūduvai Atlantas – ne tas varžovas, kurio reikėtų bijoti. Mėginu tikėti, kad Sūduva dar turi savigarbos ir ambicijų. Ir noro žaisti futbolą, kuris teiktų malonumą ir žiūrovams, ir patiems žaidėjams.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits